Baudžiamoji
byla Nr. 2K-352/2010
Procesinio
sprendimo kategorija: 1.1.10.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. liepos
1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko
Egidijaus Bieliūno, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. ir jo
gynėjo kasacinius skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo
2009 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį vienerių metų laisvės
atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie
nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis bausmės, paskirtos ir neatliktos
pagal Panevėžio m. apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d.
nuosprendį, iš dalies pakeistą Panevėžio apygardos teismo
2007 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė
subendrinta vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis
BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymas atidėtas
vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo
atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms
paroms, bei paskirta BK 67 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 69 straipsnyje
numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas,
įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti B. Č. padarytą turtinę žalą – 1050 Lt.
Iš R. K. priteista: B. Č. – 1050 Lt
turtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt
neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinei
ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 308,40 Lt.
Taip pat
skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. sausio 20 d. nuosprendis, kuriuo atmesti nuteistojo R. K. ir nukentėjusiojo B. Č. apeliaciniai
skundai, pakeistas Pasvalio rajono apylinkės teismo
2009 m. liepos 27 d. nuosprendis: panaikinta nuosprendžio
dalis, kurioje R. K., pritaikius BK 75 straipsnį,
paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams,
įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą,
sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei
paskirta BK 67 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 69 straipsnyje numatyta
baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos atlyginimas, įpareigojant per
šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti B.
Č. padarytą turtinę žalą – 1050 Lt. Pasvalio rajono apylinkės teismo
2009 m. liepos 27 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta galutinė
vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė R. K. paskirta
atlikti atvirojoje kolonijoje. Iš R. K. nuspręsta
išieškoti 160 Lt į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5630) už valstybės
garantuojamą antrinę teisinę pagalbą B. Č..
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą,
n u s t a t ė :
R. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 22 d., apie 7.47
val., Jurgėnų k. teritorijoje, Pasvalio rajone, kelio Panevėžys-Pasvalys-Ryga
28,870 km, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neturėdamas teisės vairuoti
transporto priemonę, vairuodamas automobilį „Mitsubishi Lancer“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)),
pažeidė Kelių eismo taisyklių (redakcijos, galiojusios nuo
2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 9 d.) (toliau –
KET) 59, 68, 180.3 punktų reikalavimus, o būtent: prieš pradėdamas lenkti
neįsitikino, kad lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma
priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms, išvažiavo į
priešpriešinio eismo juostą, automobilio nesuvaldė ir atsitrenkė į
priešpriešiais atvažiuojantį automobilį „Audi 80 Coupe“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini))
vairuojamą B. Č., jam padarydamas kairiojo čiurnos
sąnario sumušimą ir vidinės kulkšnies lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistasis
R. K. ir jo gynėjas kasaciniais skundais prašo teismų
sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą R. K. nutraukti.
Kasaciniai skundai iš esmės grindžiami tais pačiais argumentais. Kasatoriai
nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas,
padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų bei nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos
(nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d.
nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas,
reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų
praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio
surašymą“ nuostatomis). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320
straipsnio 3 dalį, nes neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo. Pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalies, Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas dėl teisės į gynybą ir
sąžiningą procesą. Nepagrįstai atmestas nuteistojo gynėjo prašymas paskirti
kompleksinę ekspertizę, kurios metu būtų galima nustatyti tikslesnį eismo
įvykio mechanizmą ir pašalinti abejones dėl to, ar būtent eismo įvykio metu
buvo padarytas nukentėjusiajam B. Č. nesunkus sveikatos
sutrikdymas. Skunduose atkreipiamas dėmesys į tai, kad ekspertizės akto Nr. EKG
35/09(02) rezoliucinės dalies 3 punkte nustatyti tikrovės neatitinkantys
duomenys, o nukentėjusiajam diagnozuoti abipusiai šonkaulių ir kairiojo
raktikaulio lūžiai buvo padaryti iki eismo įvykio. Šių aplinkybių apeliacinės
instancijos teismas netyrė, nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Neskirdamas kompleksinės ekspertizės, teismas taip pat pažeidė BPK 286
straipsnio 7 dalį, 7 ir 10 straipsnius, išsamiai neištyrė bylos aplinkybių bei
formaliai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Be to, apeliacinės
instancijos teismas, nekviesdamas R. K. į jo skundo
nagrinėjimą, atėmė iš nuteistojo galimybę teikti paaiškinimus ir įrodymus.
Teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes nepagrįstai atsisakė iš esmės
atlikti įrodymų tyrimą, taip atimdamas galimybę nuteistajam realizuoti savo
teisę į gynybą. Teismas neištyrė duomenų iš visų gydymo įstaigų, kuriose
lankėsi ar gydėsi nukentėjusysis, nesiekė pašalinti abejonių dėl nukentėjusiojo
kairės kojos vidinės kulkšnies lūžio aplinkybių ir nuosprendį pagrindė
prielaidomis. Teismai nuosprendžius iš esmės grindė tik kaltinimui palankia
įrodymų dalimi, prieštaringais ir nenuosekliais B. Č. parodymais,
neatsižvelgė ir nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo
posėdžio metu tirtų įrodymų visumos, neanalizavo ir nevertino R.
K. palankių liudytojų parodymų, nepatikrino iškeltų abejonių dėl bylos
duomenų atitikties įrodymams keliamiems reikalavimams. Teismų vidinis
įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), išvadą dėl priežastinio
ryšio tarp eismo įvykio ir nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo teismai
padarė ištyrę tik dalį bylos aplinkybių, neįvertinę bylos duomenų patikimumo,
nepašalinę prieštaravimų, vadovaudamiesi prielaidomis, abejones vertindami ne
kaltinamojo naudai. Netirdamas pirmosios instancijos teisme nenagrinėtų
aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių surinkti
naujus ir patikrinti surinktus įrodymus bei pažeidė BPK 20 straipsnyje
nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, BPK 286 straipsnio nuostatas, rungimosi
ir asmenų lygybės principus bei kaltinamojo teises. Kasatorių manymu, teismai
buvo šališki, nes akivaizdžiai demonstravo savo palankumą nukentėjusiajam
(bylos apeliacinio nagrinėjimo metu teismo iniciatyva buvo padaryta pertrauka
nukentėjusiojo pateiktiems dokumentams, patvirtinantiems turtinės žalos dydį,
susisteminti, taip pat nukentėjusiajam buvo pasiūlyta papildomai pateikti
duomenis apie jo automobilį), šališkai vertino bylos duomenis ir palaikė
kaltinimo poziciją. Skunduose taip pat nurodoma, kad pažeidžiant BK 41, 54, 75
straipsnius R. K. paskirta neindividualizuota ir
akivaizdžiai per griežta bausmė, prieštaraujanti teisingumo bei protingumo
principams. Teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, netyrė ir
nevertino nuteistojo sveikatos būklės, neatsižvelgė į tai, kad po eismo įvykio
jis buvo sužalotas (nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas), neteko 50 proc.
darbingumo ir jam yra būtinas operacinis gydymas, nuolatinė medikų priežiūra.
Teismas nepagrįstai atmetė prašymą gauti specialisto išvadą apie jo sveikatos
būklę tam, kad būtų nustatyta, ar jis gali atlikti laisvės atėmimo bausmę.
Teismai vienpusiškai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, suteikdami per didelę
reikšmę R. K. asmenybės neigiamoms savybėms, neatsižvelgė
į tai, kad padarytas nusikaltimas yra neatsargus, nesukėlė sunkių padarinių,
kaltininkas iš dalies pripažino savo kaltę, nuteistasis yra jauno amžiaus, po
eismo įvykio daugiau nenusikalto, pasikeitė ir siekia pasitaisyti, turi
nuolatinį darbą, šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose. Neatsižvelgta ir į
tai, kad, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę R. K.,
jis praras socialinius ryšius, darbinius įgūdžius, ryšį su savo mažamečiu
vaiku. Be to, teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo R.
K. klausimą, turėjo įvertinti tai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo
metu bausmės dėl praeityje padarytos kitos nusikalstamos veikos vykdymo
atidėjimo terminas, taip pat ir teistumas, jam jau buvo išnykę. Kasatorių
manymu, teismai turėjo pakankamą pagrindą pritaikyti nuteistajam BK 75
straipsnio nuostatas. Skunduose taip pat nurodoma, kad buvo neteisingai
taikytos BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos. Nuteistojo ir jo gynėjo manymu,
išlaidos nukentėjusiojo B. Č. teisinei pagalbai neturėjo
būti priteistos iš R. K., nes nukentėjusiojo apeliacinis
skundas buvo atmestas, o ir apeliaciniame procese dalyvavo tiek B.
Č., tiek jo atstovas, todėl išlaidos už valstybės garantuojamą teisinę
pagalbą nepriteistinos, nes nukentėjusysis pats tinkamai sau atstovavo procese.
Byloje taip pat neteisingai išspręstas civilinio ieškinio klausimas.
Nukentėjusiojo civilinis ieškinys nepagrįstas jokiais leistinais įrodymais, o
turtinę žalą privalėjo atlyginti Lietuvos Respublikos transporto priemonių
draudikų biuras (toliau – draudikų biuras). Teismai neteisingai įvertino visas
neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingas aplinkybes, priteistas žalos dydis
neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų bei teismų praktikos tokiose
bylose, taip pat šalies ekonominės situacijos, žmonių pragyvenimo lygio,
nuteistojo realių galimybių atlyginti priteistą žalą. Teismai atsižvelgė tik į R. K. nepalankias bylos aplinkybes, o aplinkybių, turinčių
įtakos žalos sumažinimui, nevertino. Todėl sprendimas dėl neturtinės žalos
priteisimo yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant CK 6.250 straipsnio 2
dalies nuostatas. Išnagrinėtas
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis
ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas, nes civilinis ieškovas teismo
posėdžiuose nedalyvavo.
Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras atsiliepimu į nuteistojo
R. K. ir jo gynėjo kasacinius skundus prašo kasacinius
skundus atmesti. Prokuroras nurodo, kad teismai tinkami nustatė bylos
aplinkybes, susijusias su nesunkiu nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymu, jas
vertino su kitomis bylos aplinkybėmis ir tinkamai kvalifikavo nuteistojo R. K. nusikalstamą veiką pagal BK 281 straipsnio 2 dalį. Tai,
kad apeliacinės instancijos teismas nepaskyrė papildomos komisijos ekspertizės,
nes byloje buvo pakankamai duomenų apie nukentėjusiajam padarytą sveikatos sutrikdymą,
nereiškia, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar
padaryti kiti pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320
straipsnio 3 dalies, išsamiai išnagrinėjo nuteistojo skundą, pasisakė dėl jo
motyvų ir prielaidomis nesivadovavo. Prokuroras pažymi, kad R.
K. prašė nagrinėti bylą apeliacine tvarka jam nedalyvaujant, o tai, kad
teismas motyvuotai neatliko prašomos įrodymų tyrimo apimties, nereiškia, kad
nuteistajam buvo atimta galimybė realizuoti teisę į gynybą. Teismai patikrino
visas bylos aplinkybes, ištyrė ir tinkamai įvertino surinktus įrodymus,
tinkamai taikė įstatymą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.
Apygardos teismas pagrįstai panaikino nuosprendžio dalį dėl BK 75 straipsnio
nuostatų taikymo R. K.. Įvertinęs visas bylos aplinkybes,
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo manyti,
jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos bausmės, kuri yra gerokai
mažesnė nei laisvės atėmimo bausmės, numatytos BK 281 straipsnio 2 dalies
sankcijoje, vidurkis, atlikimo. Apygardos teismas nepažeidė BPK 106 straipsnio
2 dalies nuostatų ir pagrįstai priteisė iš R. K. 160 Lt už
valstybės garantuojamą antrinę pagalbą B. Č.. Teismas taip
pat teisingai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ir priteisdamas
atlyginti neturtinę žalą B. Č. atsižvelgė į visas
aplinkybes.
Nukentėjusysis B. Č.
atsiliepimu į nuteistojo R. K. ir jo gynėjo kasacinius
skundus prašo skundus atmesti. Nukentėjusysis teigia, kad Panevėžio apygardos
teismo nuosprendžiu R. K. paskirta teisinga laisvės
atėmimo bausmė. R. Č. taip pat teigia, kad kasaciniuose
skunduose yra daug neteisingų teiginių, aplinkybių ir faktų iškraipymo, bei
nurodo aplinkybes, patvirtinančias, kad nustatytas jo sveikatos sutrikdymas
buvo padarytas būtent eismo įvykio metu, dėl kurio kaltu pripažintas
nuteistasis R. K.. Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad po
nagrinėjamo eismo įvykio R. K. darė įvairius
administracinės teisės pažeidimus, buvo net aštuonis kartus baustas
administracinėmis nuobaudomis, niekur nedirba ir nėra vaiko priežiūros
atostogose (po santuokos nutraukimo vaiko gyvenamoji vieta nustatyta pas
motiną). Be to, byloje nepateikta duomenų apie R. K. reikalingą
operacinį gydymą. Nukentėjusysis taip pat tvirtina, kad advokato išlaidos iš R. K. priteistos teisingai, nepažeidžiant BPK 106 straipsnio
nuostatų.
Kasaciniai skundai atmestini.
Kadangi kasaciniai skundai iš esmės grindžiami
tais pačiais argumentais ir motyvais, tai kasacinės instancijos teismo išvados
pateikiamos bendrai dėl abiejų skundų.
Dėl kasacinių skundų
nenagrinėtinų argumentų
Pagal
baudžiamojo proceso įstatymą ir kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės
taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti
teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Tačiau išvados dėl įrodymų pakankamumo,
kurios reikalingos pripažinti nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba
ne, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taigi kolegija visų pirma pažymi, kad negali
svarstyti iš abiejų kasatorių skundų turinio ir prašymo nutraukti baudžiamąją
bylą akivaizdžiai išplaukiančio įrodymų pakankamumo klausimo. Šis klausimas
keliamas siūlant kasaciniam teismui iš naujo vertinti teisės medicinos ir kitus
bylos duomenis, susijusius su nukentėjusiojo B. Č. sveikatos
sutrikdymu. Teisės taikymo aspektu
nagrinėdamas baudžiamąją bylą kasacinės instancijos teismas bylos
aplinkybių nenustatinėja, ištirtų įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina.
Dėl
kasatorių
nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Dėl
skunduose nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų pasakytina, kad
pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir
nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms patikrinęs
apeliacinės instancijos teismas pateikė argumentus, paneigiančius kasatorių
teiginius dėl nukentėjusiojo kairės kojos vidinės kulkšnies lūžio padarymo
aplinkybių. Šio teismo išvada, kad lūžis buvo būtent nuteistojo R.
K. sukelto 2007 m.
birželio 22 d. eismo įvykio padarinys, padaryta pateikiant išsamius motyvus.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstytos
motyvuotos išvados dėl visų apeliacinių skundų ir išsamiai atsakyta į esminius
nuteistojo R. K. apeliacinio skundo motyvus. Nėra jokio
pagrindo teigti, kad nustatydami įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos
aplinkybes teismai savo išvadas grindė prielaidomis. Nuteistasis apeliacinės
instancijos teismui pateikė rašytinį prašymą nagrinėti bylą apeliacine tvarka
jam nedalyvaujant, apie bylos nagrinėjimo laiką jam pranešta šaukimu, todėl
nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad teismas, nekviesdamas R.
K. į jo skundo nagrinėjimą, atėmė iš nuteistojo galimybę teikti
paaiškinimus ir įrodymus. Teisinė gynyba nuteistajam apeliacinio proceso metu
užtikrinta jam pačiam pasirinkus gynėją, kurio teisė savarankiškai rinkti ir
teismui pateikti gynybai reikalingus duomenis teismo nebuvo niekaip apribota. BPK
neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo visais atvejais atlikti įrodymų
tyrimą, jei kuris nors proceso dalyvis teikia tokį prašymą. Toks prašymas gali
būti tiek tenkinamas, tiek atmetamas. Iš apeliacinės instancijos teismo
posėdžio protokolo matyti, kad gynėjo prašymas atlikti įrodymų tyrimą, skirti
kompleksinę autotechninę ekspertizę, surinkti duomenis apie jo ginamojo sveikatos
būklę atmestas nurodant tokio prašymo netenkinimo motyvus. Taigi darytina
išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė BPK 20 straipsnio
5 dalies ar kitų skunduose minimų BPK nuostatų, reglamentuojančių ekspertizės
skyrimą, bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, esminio pažeidimo,
dėl kurio nagrinėjant bylą kasacine tvarka apskųstas nuosprendis turėtų būti
naikinamas.
Gynėjo skunde daromos išvados, kad R. K. nebuvo užtikrinta teisė į sąžiningą procesą, pažeistas
BPK 7 straipsnyje esantis rungimosi principas, iš esmės paremtos teiginiais, jog
teismai padarė klaidingas išvadas dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo kaltės,
todėl laikytinos deklaratyviomis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31
straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė,
kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas
teismas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6
straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą vienas iš šios teisės
įgyvendinimo aspektų yra teisingas bylos išnagrinėjimas pagal įstatymą įsteigto
nepriklausomo ir nešališko teismo. Teismo nepriklausomumo ir nešališkumo nuostatos
yra numatytos ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šie įstatymų reikalavimai
apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant bylą nebuvo pažeisti. Nagrinėjamoje
byloje nėra faktinių duomenų, pagrindžiančių gynėjo retorinius klausimus ir
samprotavimus, kad bylą nagrinėję teisėjai buvo suinteresuoti bylos baigtimi,
nes buvo liudytojai ar nukentėjusieji kitoje byloje, kurioje tiriamos
aplinkybės, susijusios su nuteistajam R. K. artimo žmogaus
padarytais veiksmais. Tai, kad nukentėjusiojo atstovės prašymu apeliacinio
proceso metu buvo padaryta dešimties minučių pertrauka, reikalinga paruošti
teismui norimus pateikti dokumentus, nelaikytina aplinkybe patvirtinančia
teismo šališkumą.
Dėl BPK 106 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatoriai
įžvelgia BPK 106 straipsnio 2 dalies pažeidimą apeliacinės instancijos teismui
priteisus iš nuteistojo 160 Lt, t.y. išlaidas, sumokėtas už nukentėjusiojo atstovės
advokatės teisinę pagalbą, suteiktą apeliacinio bylos proceso metu. Pažeidimas
motyvuojamas tuo, kad nukentėjusysis pats tinkamai sau atstovavo procese, o jo
apeliacinis skundas atmestas.
Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį
kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo
išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato,
dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas,
paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą
apeliacinėje instancijoje. Pagal formuojamą teismų praktiką priteisiant
išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ne tik į nuteistojo
turtinę padėtį, bet ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks
yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008,
2K-196/2009, 2K-351/2009, 2K-377/2009, 2K-452/2009, 2K-267/2009).
Atsižvelgiant į
tai, kad nors nukentėjusiojo skundas atmestas, tačiau apeliacinis procesas
įvyko ir pagal nuteistojo skundą, dėl kurio motyvų teisinio išsilavinimo neturinčiam
nukentėjusiajam reikėjo pasisakyti bei pasinaudojant advokato pagalba
realizuoti savo teisę reikalauti, kad būtų teisingai nubaustas nusikalstamą veiką
padaręs asmuo. Todėl, nors nukentėjusiojo apeliacinis skundas buvo atmestas,
išlaidos advokato paslaugoms apmokėti priteistos pagrįstai.
Dėl BK 41, 54, 75 straipsnių taikymo
Kasatorių
argumentai dėl netinkamo BK bendrosios dalies normų taikymo yra grindžiami tuo,
kad laisvės atėmimo bausmė per griežta, neteisinga, paskirta neatsižvelgus į
bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nuteistojo sveikatos būklę, bausmės
paskirtį. Panaikindamas BK 75 straipsnio taikymą apeliacinės
instancijos teismas neatsižvelgė, kad tokio sprendimo priėmimo metu bausmės dėl
pirmiau padarytos kitos nusikalstamos veikos vykdymo atidėjimo terminas
pasibaigęs, jo teistumas išnykęs.
Į tokius kasacinių skundų argumentus atsakytina, kad
apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio dalį, kuria R. K. buvo pritaikytas BK
75 straipsnis, atitinka įstatymo reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamą praktiką. BK 75 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas,
jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės
tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokią išvadą pirmosios
instancijos teismas motyvavo iš esmės vien tuo, kad padarytas nusikaltimas neatsargus,
nuteistasis dirba ir augina mažametį sūnų. Apeliacinės instancijos teismas,
išnagrinėjęs prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, kad R. K. anksčiau buvo teistas ir bausmės vykdymas jam buvo
atidėtas, į nuteistojo elgesį prieš nusikaltimų padarymą ir po to, jo asmenybę,
nuolat daromus administracinės teisės pažeidimus, neįžvelgęs išimtinių
aplinkybių, apibūdinančių nuteistąjį kaip teigiamą asmenybę ar jo padarytą
neatsargų nusikaltimą, padarė teisingą išvadą, kad pakartotinis bausmės vykdymo
atidėjimas R. K. netaikytinas.
Pagal
susiformavusią kasacinio teismo praktiką asmeniui, padariusiam nusikalstamą
veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bausmės vykdymo atidėjimas gali
būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų
veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes
(pavyzdžiui, labai teigiamai apibūdinama nuteistojo asmenybė, nusikalstama
veika padaryta ypač nepalankiai susiklosčius situacijai) bei kitus bylos
duomenis (kasacinės nutartys Nr. 2K-713/2003, 2K-262/2006, 2K-364/2007,
2K-58/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. Teismų
praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos 3.1 punktas, išvadų 8
punktas). Kasaciniuose skunduose nėra nurodyta teismų neišnagrinėtų išimtinių
aplinkybių, kurios leistų įžvelgti pakankamą pagrindą manyti, jog bausmės
tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinio nagrinėjimo
teisme metu nebuvo pateikta duomenų apie tai, kad nuteistasis serga sunkia
nepagydoma liga, dėl kurios jam laisvės atėmimo bausmę būtų atlikti būtų per
sunku. Dėl skunde minimų aplinkybių apie nuteistajam nustatytą 50 procentų
darbingumo lygį ir tai, kad nuteistajam reikalingas operacinis gydymas
pasakytina, kad asmens, patekusio į laisvės atėmimo įstaigą, sveikata yra
tikrinama, todėl apeliacinio teismo nuosprendžiu nėra užkirstas kelias
nuteistojo atleidimo nuo bausmės dėl ligos klausimo sprendimui, jeigu toks
klausimas iškiltų nuosprendžio vykdymo metu (BPK 359, 362 straipsniai).
Nors de facto R. K. 2010
m. sausio 20 d. suėjo 2007 m. balandžio 26 d. apygardos teismo nuosprendžiu
paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminas, tačiau dėl šio termino suėjimo R. K. teistumas neišnyko, nes nebuvo priimta tokį teistumo
išnykimą patvirtinanti teismo nutartis atleisti nuteistąjį nuo bausmės. Pagal
teismų praktiką būtent su tokia nutartimi yra siejamas teistumo išnykimo
patvirtinimas asmeniui, kuriam atidėtas bausmės vykdymas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių
vykdymo atidėjimą apžvalgos išvadų 25 punktas). Tačiau ši teistumo išnykimo
nustatymo taisyklė taikoma asmenims, per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį
nepadariusiems naujų nusikaltimų. Nagrinėjamoje byloje remiantis BK 97
straipsnio 8 dalimi, R. K. padarius naują
nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 2 dalyje, teistumo
išnykimo eiga nutrūko. Taigi kasaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, kad
apygardos teismas priimdamas nuosprendį nesvarstė duomenų apie R.
K. teistumo išnykimą.
Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta, jog
kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė
susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu
(BPK 376 straipsnio 3 dalis). Tačiau atsižvelgdama į teismų atliktą
bausmės skyrimui reikšmingų bylos aplinkybių vertinimą skiriant R.
K. bausmę, kolegija konstatuoja, kad BK 54 straipsnyje įtvirtinti
bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nebuvo pažeisti. Nuteistojo elgesys po
pirmojo nuteisimo akivaizdžiai rodo tolesnį jo pavojingumą, o pritaikytas
bausmės vykdymo atidėjimas nepadarė jam tokio poveikio, kad R.
K. nenusikalstų ir laikytųsi įstatymų. Nuteistajam pagal du nuosprendžius
paskyrus atvirojoje kolonijoje atliktiną vienerių metų dviejų mėnesių laisvės
atėmimo bausmę, priešingai negu teigiama skunduose, BK 41 straipsnio 2 dalyje
numatyta bausmės paskirtis įgyvendinta ir teisingumo principas nepažeistas.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
Teisėjų
kolegija pažymi, kad kasacine tvarka yra tikrinamas tik apskųstų teismo nuosprendžių
ar nutarčių teisėtumas. Neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška
pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas
gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. patikrindamas, ar
teismai, priteisdami žalos atlyginimą ir nustatydami jos dydį, tinkamai laikėsi
civilinės teisės nuostatų, ar nebuvo pažeistos BPK normos, reguliuojančios
civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės
nutartys Nr. 2K-267/2009,
2K-89/2010, 2K-271/2010
ir kt.).
Nukentėjusysis B. Č. civiliniu ieškiniu prašė priteisti iš nuteistojo
50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas,
išlaikydamas skirtingų interesų pusiausvyrą, vadovaudamasis teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principais, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje
išvardytais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais, civilinį ieškinį dėl
neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir sumažino atlygintinos žalos
dydį iki 2000 Lt. Nors
kasaciniuose skunduose teigiama, kad sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo
klausimą CK esančios teisės normos buvo pažeistos, tačiau šie pažeidimai
argumentuojami aplinkybėmis, kurios teismui buvo žinomos ir vertinamos.
Spręsdamas klausimą dėl
nukentėjusiojo B. Č. patirtos neturtinės žalos
dydžio teismas atsižvelgė į gynėjo kasaciniame skunde nurodytas esmines
aplinkybes. Nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusiajam nustatytas 2000 Lt
dydžio neturtinės žalos dydis neatitinka ekonominio gyvenimo rodiklių, o atlyginant
tokio dydžio žalą nuteistojo poreikiai negalėtų būti net minimaliai tenkinami.
Pirmosios
instancijos teismas, taip pat atsižvelgęs, kad dalis nukentėjusiojo prašomos
priteisti turtinės žalos atlyginta draudikų biuro ir nepagrįsta įrodymais,
sumažino atlygintinos žalos dydį nuo 2285 Lt iki 1050 Lt. Nuteistasis
apeliacine tvarka tokio sprendimo neskundė, kasaciniuose skunduose nėra
teisinių argumentų, kodėl šią turtinę žalą privalo atlyginti ne nuteistasis, o
draudikų biuras.
Kolegija taip
pat pažymi, kad teismas Valstybinės
ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį
sprendė nepažeisdamas baudžiamojo proceso
įstatymo nustatytų taisyklių. Civilinis ieškovas teismui pateikė prašymą
nagrinėti civilinį ieškinį jam nedalyvaujant, todėl teismas turėjo teisę
nagrinėti civilinį ieškinį neatvykus civilinio ieškovo atstovui
(BPK 252 straipsnio 2 dalis).
Darytina
išvada, kad pagal kasacinių skundų motyvus nenustatoma BPK 369 straipsnyje
numatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių panaikinimo
pagrindų, nes teismai tinkamai taikė ir aiškino BK bei BPK nuostatas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso
kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo R. K. ir
jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Egidijus
Bieliūnas
Aldona
Rakauskienė
Tomas
Šeškauskas