Administracinė byla Nr. eA-3398-858/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04320-2016-1
Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. M. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. spalio 20 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui A. M. M. A.“ Nr. (15/4-1) 3I-1453(00241); įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą išnagrinėti iš naujo jo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 1–6).
Skunde nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „JP Turtas“ veiklą, jos vykdymo vietą bei joje dirbančius darbuotojus. Nesutikdamas su tokia atsakovo išvada, pareiškėjas teigė, kad pateikė visus įstatymo reikalaujamus ir atsakovo papildomai pareikalautus dokumentus, pagrindžiančius UAB „JP Turtas“ veiklą. Pažymėjo, kad skundžiamame sprendime nėra nurodyta jokių objektyvių kriterijų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti jo pateiktų duomenų neteisingumą: pateikti dokumentai nėra nuginčyti, nėra nustatytas jų, klastojimo, prieštaringumo ar siekio klaidinti faktas. Paaiškino, kad atsakovui pateiktas UAB „JP Turtas“ 2016 m. liepos 1 d. akcininkų sąrašas patvirtina, jog jam priklauso 500 vnt. UAB „JP Turtas“ vardinių paprastųjų akcijų, kurių vieneto nominali vertė – 28,96 Eur. Be jo, UAB „JP Turtas“ akcininkais yra dar du asmenys – S. M. H. A. ir H. M. M. M., kuriems priklauso po 500 vnt. bendrovės akcijų. Pastebėjo, kad esant analogiškoms aplinkybėms kitam UAB „JP Turtas“ akcininkui H. M. M. M. buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ir atsakovui nekilo jokių įtarimų dėl UAB „JP Turtas“ vykdomos veiklos ir nelegalios migracijos grėsmės.
Be to skunde nurodė, kad UAB „JP Turtas“ pagal pateiktas sutartis atlieka internetinio tinklapio kūrimo darbus, teikia konsultacijas švietimo sistemos srityje, o pagal verslo planą teikia nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugas, įmonių steigimo, pertvarkymo ir pardavimo paslaugas. Pažymėjo, kad UAB „JP Turtas“ įstatų 5 punkte numatyta veikla ir veiklos tikslai neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Pareiškėjo tvirtinimu, įmonės apyvarta nėra pastovus dalykas, tai priklauso nuo užsakovų skaičiaus, rinkos sąlygų, konkurencingumo ir daugybės kitų aplinkybių, kurių pareiškėjas ar kiti bendrovės akcininkai objektyviai negali visiškai kontroliuoti. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato jokio minimalaus įmonės apyvartos dydžio, kurio nepasiekus įmonės akcininkui būtų atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi. Atkreipė dėmesį, kad 998,10 Eur dydžio įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui yra labai mažas ir nereikšmingas palyginus su UAB „JP Turtas“ įstatiniu kapitalu. Be to, nuo 2016 m. spalio 28 d. visas įsiskolinimas yra sumokėtas ir šiuo metu jokio įsiskolinimo nėra.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 1–6).
Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 28 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. teisėtos veiklos pagrindu. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi deklaravo, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, yra UAB „JP Turtas“ akcininkas, ketina dirbti šioje įmonėje komercijos direktoriumi (vėliau pareiškėjas pateikė duomenis, kad 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutraukė darbo sutartį). Priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti dokumentai, apibūdinantys UAB „JP Turtas“ veiklą ir padaryta išvada, kad pateikti dokumentai nepatvirtina ne mažiau kaip 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi vykdomos įmonės veiklos, nėra žinoma, kokią konkrečią veiklą vykdo UAB „JP Turtas“. Iš esmės visose pateiktose sutartyse nurodytas įsipareigojimas ateityje teikti gana abstrakčiai apibrėžtas tarpininkavimo paslaugas, tačiau nėra pateikta duomenų apie faktinį tokių įsipareigojimų įvykdymą.
Taip pat nurodė, kad priimant ginčijamą sprendimą duomenų visumoje buvo įvertintos aplinkybės, kad UAB „JP Turtas“ teikia paslaugas ir bendradarbiauja su įmonėmis, kurių dalyviai yra užsieniečiai, siekiantys gauti arba turintys leidimus laikinai gyventi ir kuriose dirba UAB „JP Turtas“ direktorė L. R., t. y. kyla pagrįsti įtarimai, jog pasirašant sutartis už teikiamas paslaugas ir vykdant finansinius pavedimus tarp sąskaitų deklaruojama (arba imituojama) šių įmonių veikla, tokiu būdu užsieniečiams, kurie tampa įmonių dalyviai, sudaromos sąlygos vykdomos teisėtos veiklos pagrindu kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi. Atsakovas taip pat mano, kad pateiktas banko sąskaitos išrašas nepatvirtina, jog finansinės operacijos atliktos būtent vykdant UAB „JP Turtas“ steigimo dokumentuose nurodytą realią įmonės veiklą. Kartu pažymėjo, kad finansinės operacijos dėl įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondui neturėtų būti vertinamos kaip paneigiančios ginčijamo sprendimo pagrįstumą – tai nėra pagrindinis įmonės ūkinę-komercinę veiklą rodantis požymis.
Dėl pareiškėjo pateiktos sutarties, kurioje numatyta, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. UAB „Vilnius podium“ suteikia darbo vietą UAB „JP Turtas“ adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius nurodė, kad patikrinus duomenis Nekilnojamojo turto registre, nebuvo rasta duomenų apie tai, kad šiuo adresu esančios patalpos nuosavybės teise priklausytų ar būtų nuomojamos UAB „Vilnius podium“ arba UAB „JP Turtas“. Be to, nagrinėjant pareiškėjo prašymą nustatyta, kad kitas užsienietis pateikė analogiško turinio paslaugų teikimo sutartį dėl darbo vietos (kabineto (duomenys neskelbtini)), tik joje nurodyta, kad paslaugų gavėjas – UAB „We education“, o paslaugų teikėjas – UAB „JP Turtas“. Šios aplinkybės leidžia atsakovui daryti išvadą, kad šiose patalpose įmonės darbuotojai nedirba. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nevertino šio sandorio teisėtumo ar galiojimo (tai nėra Migracijos departamento kompetencija), šie duomenys buvo vertinami tiek, kiek jie patvirtina (nepatvirtina) UAB „JP Turtas“ veiklos vykdymo faktą, vykdymo vietą ir pan. Pažymėjo ir tai, kad nei prašymo nagrinėjimo metu, nei skunde pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų dėl UAB „JP Turtas“ veiklos vykdymo vietos, darbuotojų darbo vietos, faktinio patalpų (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudojimo, ginčijamame sprendime nurodytų nesutapimų. Taip pat paaiškino, kad informacija apie skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo įvertinta duomenų visumoje, o ne kaip sudaranti savarankišką ginčijamo sprendimo faktinį pagrindą.
Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad kitam UAB „JP Turtas“ akcininkui buvo išduotas leidimas gyventi, pažymėjo, kad užsieniečių prašymai yra nagrinėjami individualiai, įvertinant tuo metu turimą informaciją. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad sistemiškai vertinant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, Įstatyme įtvirtintas ketinimas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip abstraktus, neapibrėžtas noras vykdyti bet kokią veiklą. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Asmeniui įsteigus ar įsigijus privatų juridinį asmenį, pavyzdžiui, uždarąją akcinę bendrovę, tai savaime neįrodo, jog šio įsigijimo tikslas yra būtent plėtoti tam tikrą su šiuo juridiniu asmeniu susijusią veiklą ir taip siekti pelno. Mano, kad Migracijos departamentas sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjui įrodyti ketinimų tikrumą ir įmonės veiklos vykdymą, tačiau pareiškėjas neįrodė, kad jo deklaruojamas tikslas (gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti teisėtą veiklą LTAB „JP Turtas“) yra realus ir atitinkantis tikrovę, o įmonė realiai vykdo veiklą. Migracijos departamentas, įvertinęs aplinkybių visumą, nustatė, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikslą.
Nurodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas ir tuo pagrindu, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Mano, kad nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma, aplinkybės, susijusios su įmonės partneriais (pvz., partnerio vadovas yra kartu ir UAB „JP Turtas“ akcininkas, direktorius), patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Migracijos departamentas mano, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo A. M. M. A. skundą atmetė – konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti, o ginčijamas sprendimas atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus (III t., b. l. 56–62).
Teismas nurodė, kad kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, atsakovas, vykdydamas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 71 ir 100 punkte jam nustatytas pareigas, vertino UAB „JP Turtas“ veiklą ir nustatė neatitikimų pareiškėjo pateiktuose dokumentuose, kurių pagrindu padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie šios įmonės veiklą, jos vykdymo vietą bei joje dirbančius asmenis. Teismas su šia atsakovo išvada sutiko.
Sprendime nurodė, kad iš byloje pateiktų UAB „JP Turtas“ įstatų matyti, jog juose yra deklaruojamos šios įmonės veiklos rūšys: paslaugos, prekyba, gamyba, importas ir eksportas, nekilnojamojo turto pirkimas/pardavimas/nuoma; konsultacijos; tarpininkavimas; kita komercinė veikla; bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams. Iš pateiktos paslaugų sutarties, sudarytos su UAB „We Education“ matyti, kad UAB „JP Turtas“ įsipareigojo atlikti internetinio tinklapio kūrimo darbus, o pagal aptarnavimo mokesčio sutartis – teikti konsultacijas švietimo sistemos srityje. Tačiau UAB „JP Turtas“ verslo plane, kuris atsakovui buvo pateiktas vėliau, deklaruojama pagrindinė įmonės veiklos rūšis – nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugos tiek Europos Sąjungos šalyse, tiek Artimuosiuose Rytuose, verslo konsultacijos, įvairių įmonių steigimo, pertvarkymo ar pardavimo paslaugos. Tai, kad UAB „JP Turtas“ užsiima nekilnojamojo turto tarpininkavimo paslaugų teikimu, įvardino teismo posėdyje apklausti liudytojai F. D. ir L. R.. Liudytojai nurodė, kad įmonė perka žemės sklypus, tarpininkauja įsigyjant, nuomojant žemės sklypus, butus ir kitą nekilnojamąjį turtą. Paprašyti įvardinti, kokius konkrečius veiksmus(sandorius) šioje srityje UAB „JP Turtas“ atliko, tiek liudytoja L. R., tiek liudytojas F. D. nurodė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., įsigijimą 2015 m. vasario mėn. Teismas pažymėjo, kad šis sandoris sudarytas anksčiau, nei prieš 6 mėnesius iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi išdavimo, todėl negali pagrįsti UAB „JP Turtas“ veiklos realumo ginčui aktualiu laikotarpiu. Kitų veiksmų ar sandorių, kurie buvo atlikti ginčui aktualiu laikotarpiu, liudytojai nenurodė. Iš verslo plano taip pat nėra aišku, kokią konkrečią veiklą vykdo ir kokią veiklą ketina vykdyti UAB „JP Turtas“ ateityje. Verslo plane nepateikiami jokie duomenys apie numatomus vykdyti projektus, lėšų poreikį, investicijas, verslo partnerius, verslo plėtrą užsienio valstybėse, o tik apsiribojama bendro pobūdžio teiginiais, kad įmonė ieško patrauklių investavimo į nekilnojamąjį turtą galimybių, gali pasiūlyti savo klientams tinkamus biurus, įvairaus naudojimo, sandėliavimo ir logistikos patalpas, žemės sklypus ir pan. Atsakovui pateikta tarpininkavimo sutartis, sudaryta su UAB „Proma“, patvirtina tik UAB „JP Turtas“ ketinimus teikti sutartyje nurodytas paslaugas, tačiau jokių kitų objektyvių įrodymų, atliktų darbų priėmimo aktų, sąskaitų-faktūrų, vystomų projektų, kurie patvirtintų realiai vykdomą veiklą, nebuvo pateikta. Teismas pabrėžė, kad kaip matyti iš banko sąskaitos išrašo, UAB „JP Turtas“ yra atlikusi pavedimus ir kitiems ūkio subjektams – UAB „Rojalis“, UAB „Baltijos geležis ir laužas“, UAB „AM Projekts“ , tačiau kokiu tikslu ir pagrindu buvo atliktos šios finansinės operacijos, nėra aišku. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra aišku, kokia konkrečia veikla užsiima UAB „JP Turtas“. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie pareiškėjo veiklą UAB „JP Turtas“, konkrečius jo nuveiktus darbus pagal darbo sutartyje nurodytas pareigas.
Teismo vertinimu abejonių UAB „JP Turtas“ veikla kelia ir aplinkybės, susijusios su šios bendrovės darbuotojų darbo vietos nuoma. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys patvirtina, kad UAB „JP Turtas“ iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. be pareiškėjo dirbo dar trys darbuotojai, Lietuvos Respublikos piliečiai. Pagal pateiktas darbo sutartis su šiais asmenimis, kiekvienas jų privalėjo dirbti po 8 val. kasdien. Pateikta darbo vietos nuomos iš UAB „Vilnius Podium“ sutartis patvirtina, kad UAB „JP Turtas“ buvo išnuomota darbo vieta, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su teise šią darbo vietą subnuomoti. UAB „Vilnius Podium“ patalpas, kuriose buvo išnuomota darbo vieta UAB „JP Turtas“, buvo išnuomojusi UAB „Elektronas“. Ši nuomos sutartis remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis įregistruota nebuvo. Atsakovas taip pat nustatė, kad darbo vietą šiose patalpose nuomojosi ir UAB „We Education“. Šių aplinkybių pareiškėjas jokiais objektyviais įrodymais nepaneigė, taip pat skunde nedetalizavo, kur buvo jo ir kitų darbuotojų darbo vieta. Taigi, įvertinęs UAB „JP Turtas“ darbo vietos nuomos sutarties sudarymo aplinkybes ir sąlygas, darbuotojų skaičių, tai, kad nėra duomenų apie nuomos sutarties įregistravimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, UAB „JP Turtas“ darbuotojai, esantys Lietuvos Respublikos piliečiais, realiai nedirbo. Abejonių kelia ir pačių UAB „JP Turtas“ darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbas šioje bendrovėje. Kaip matyti, visi darbuotojai taip pat užsiima individualia veikla pagal verslo liudijimus. Liudytojų paaiškinimai dėl jų atliekamų funkcijų UAB „JP Turtas“ yra abstraktaus pobūdžio neįvardijant konkrečių atliktų darbų per 6 mėnesius iki pareiškėjo prašymo padavimo.
Teismas nurodė, kad vertinant UAB „JP Turtas“ veiklos realumą, būtina atsižvelgti ir į tai, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, UAB „JP Turtas“ ūkinės komercinės veiklos partneriais yra ūkio subjektai, kurių dalyviai yra užsieniečiai, siekiantys gauti arba turintys leidimus laikinai gyventi ir kurių vadove ar darbuotoja yra UAB „JP Turtas“ direktorė L. R.. Visos UAB „JP Turtas“ su verslo partneriais sudarytos sutartys yra abstraktaus pobūdžio, nėra jokių įrodymų, ar įmonė įvykdė įsipareigojimus pagal šias sutartis, suteikė jose įvardintas paslaugas. Toks sudarytų sandorių turinys, jų sudarymo aplinkybės (ūkio subjektų, tarp kurių sudaryti sandoriai vadovas yra vienas ir tas pats asmuo), nebuvimas įrodymų apie jų realų įvykdymą, leidžia pagrįstai manyti, kad pasirašytos paslaugų teikimo sutartys tarp UAB „JP Turtas“ ir UAB „We Education“, tarp UAB „JP Turtas“ ir UAB „Vilnius Podium“, užsienio piliečiais, finansiniai pavedimai tarp įmonių buvo atliekami vien tam, kad užsienietis, kuris tampa įmonės dalyviu, galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtos veiklos pagrindu. Tai, kad UAB „JP Turtas“ vykdė atsiskaitymus su valstybės biudžetu, Valstybinio socialinio draudimo fondu, mokėjo darbuotojams atlyginimus, vertinant kitų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nepaneigia išvados dėl UAB „JP Turtas“ veiklos tikslo.
Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog esant toms pačioms aplinkybėms atsakovas yra išdavęs leidimą laikinai gyventi kitam „UAB JP Turtas“ akcininkui jokios reikšmės neturi. Pažymėjo, kad kiekvienu atveju turi būti vertinama tik prašymo padavimo metu egzistavusi individuali užsieniečio situacija, vertinami kartu su prašymu pateikti dokumentai, todėl sprendimai, priimti kitų užsieniečių atžvilgiu, neįpareigoja atsakovo priimti analogišką sprendimą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime Migracijos departamentas pilnai ir visapusiškai ištyrė ginčui aktualias aplinkybes, įvertino jų atitikimą teisės aktų nuostatoms ir priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, motyvuodamas pareiškėjui taikomas poveikio priemones.
Pažymėjo, kad pareiga būti sąžiningam ir teikti tikrovę atitinkančius duomenis tenka užsieniečiui. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonės veiklą, jos vykdymo vietą bei joje dirbančius darbuotojus. Todėl Migracijos departamentas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 12 punkto nuostatas.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tikrasis pareiškėjo siekis yra ne realios ūkinės veiklos vykdymas, o siekis kiek įmanoma labiau atitikti Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintus kriterijus, tam kad būtų išduotas leidimas gyventi Lietuvoje. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisėtą pagrindą pareiškėjo atžvilgiu taikyti ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. M. M. A. prašo panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1453(00241) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui A. M. M. A.“; įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nagrinėti iš naujo klausimą dėl Pareiškėjo A. M. M. A. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (III t., b. l. 60–70).
Pareiškėjas dėl UAB „JP Turtas“ vykdomos veiklos rūšies nurodo, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas vertindami UAB „JP Turtas“ vykdomą veiklą nepagrįstai ją apribojo vien tik sandoriais su nekilnojamuoju turtu. Pastebi, kad teismo posėdžio metu apklausti liudytojai pasakojo apie paskutinį nekilnojamojo turto sandorį todėl, kad juos apklausė vien tik apie šią įmonės veiklą. Tačiau kita įmonės vykdoma veikla liko visiškai ignoruota. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą įmonės veikla nėra skirstoma į „pagrindinę“ ir į „nepagrindinę“. Minėta Įstatymo norma numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Nurodo, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą turėjo būti vertinama visa įmonės steigimo dokumentuose nurodyta ir įmonės vykdoma veikla per pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi, nesuteikiant jokios pirmenybės vienai įmonės vykdomai veiklai prieš kitą įmonės vykdomą veiklą ir dirbtinai neskirstant įmonės veiklos į „pagrindinę“ ir į „nepagrindinę“.
Apeliaciniame skunde pažymima, jog atsakovui ir teismui buvo pateikti dokumentai apie įmonės vykdomą kelių rūšių veiklą, tačiau šie duomenys buvo neteisingai išaiškinti ir nepagrįstai interpretuoti pareiškėjo nenaudai. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad UAB „JP Turtas“ per pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi vykdė veiklą – teikė įvairias paslaugas, pardavinėjo transporto priemonę. Už suteiktas paslaugas UAB „JP Turtas“ išrašydavo sąskaitas ir gaudavo apmokėjimus grynais pinigais (išrašant kasos pajamų orderį), taip pat banko pavedimais. Tai parodo, pavyzdžiui, pateikta sutartis dėl paslaugų teikimo, įmonės banko sąskaitos išrašas dėl gautų apmokėjimų už paslaugas, įmonės išrašytos kasos pajamų orderiai ir įmonės (vykdytojo) bei paslaugų gavėjo (užsakovo) pasirašytas 2016 m. gegužės 9 d. darbų perdavimo-priėmimo aktas. Pareiškėjas pastebi, kad šios sutartys, mokėjimai ir 2016 m. gegužės 9 d. darbų perdavimo- priėmimo aktas sudaryti (gauti) kaip tik per pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo. Nurodo, kad tokioje situacijoje (kai su paslaugų gavėjais yra sudarytos sutartys, kai pagal šias sutartis yra gauti apmokėjimai ir pasirašomi atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktai) yra akivaizdžiai neteisinga tvirtinti, jog įmonė realiai nevykdė jokios veiklos, jog nėra įrodymų, kad įmonė įvykdė įsipareigojimus pagal sutartis ir pan.
Dėl UAB „JP Turtas“ darbuotojų darbo vietos nuomos ir darbuotojų atliekamo darbo realumo apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis dėl UAB „JP Turtas“ darbuotojų darbo vietos nuomos ir dėl šios įmonės darbuotojų atliekamo darbo realumo. Visos šios abejonės iš esmės grindžiamos tik ta aplinkybe, kad sutartis dėl darbo vietos nuomos nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas pastebi, kad jokie teisės aktai nenumato privalomo tokios sutarties registravimo. Aplinkybės dėl nuomos sutarties įregistravimo ar neįregistravimo Nekilnojamojo turto registre nedaro jokios įtakos įmonės vykdomai veiklai, niekaip nepatvirtina įmonės realios veiklos vykdymo ar nevykdymo fakto ar vietos. Visi teismo posėdžio metu apklausti liudytojai, esantys UAB „JP Turtas“ darbuotojai, patvirtino, kad jie realiai dirba adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kad realiai būna šiose patalpose, kad šiose patalpose yra įrengtos jų darbo vietos, kad jiems yra mokami atlyginimai. Šie liudytojų parodymai nėra niekaip paneigti.
Pažymi, kad atsakovo atstovė teismo posėdžio metu pripažino, jog jokio patikrinimo vietoje atsakovas nebuvo atlikęs t. y. atsakovas (ar jo atstovai) net nebuvo nuvykę adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nesistengė objektyviai įsitikinti, ar šiuo adresu yra įkurta UAB „JP Turtas“, ar ten realiai yra darbuotojų, ar ten yra įrengtos darbo vietos. Nebuvo net bandoma pakalbėti su įmonės darbuotojais dėl jų atliekamos veiklos. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad patikrinimo vietoje nebuvo atliekama, nes atsakovas yra pats laisvas pasirinkti tikrinimo būdą savo nuožiūra. Šiuo atveju dėl patalpų nuomos sutarties neįregistravimo (kurios nėra privaloma registruoti), atsakovas nustatė, kad patalpos neva realiai nėra nuomojamos, kad UAB „JP Turtas“ darbuotojų ten nėra, ir kad jie realiai nedirba. Pareiškėjas mano, kad atsakovas galėtų taip tvirtinti tik jeigu jis būtų atvykęs atlikti patikrinimą vietoje ir iš tikrųjų įsitikintų (objektyviai nustatytų) tokias aplinkybes. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas šių aplinkybių netikrino ir nenustatinėjo, bet ir atsakovas, ir pirmosios instancijos teismas remiasi šiomis realiai netikrintomis ir nenustatinėtomis aplinkybėmis savo sprendimuose teigdami, jog pareiškėjas neva pateikė neteisingus duomenis šiais klausimais. Ir visa tai daroma visiškai neatsižvelgiant į teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų (UAB „JP Turtas“ darbuotojų) parodymus. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Kokiais objektyviais duomenimis yra pagrįsti atsakovo teiginiai apie UAB „JP Turtas“ darbuotojų darbo vietos nuomą ir apie darbuotojų veiklos fiktyvumą, pareiškėjo manymu nėra aišku. Mano, kad tai būtų galima nustatyti tik atlikus patikrinimą vietoje, o tokio patikrinimo atliekama nebuvo. Nesant atlikto patikrinimo vietoje, visus atsakovo teiginius vertina tik kaip spėliones ir abstrakčius samprotavimus.
Atkreipia dėmesį, kad Aprašo 61 punkte yra įtvirtinta, jog įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad visos šios sąlygos privalo būti nustatytos, nors nagrinėjamu atveju jos nustatytos nebuvo, o skundžiamas sprendimas motyvuotas vien tik nepagrįstais ir neįrodytais įtarimais.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad nei Migracijos departamentas, nei teismas nepriėmė sprendimo dėl to, kad UAB „JP Turtas" nevykdo pagrindinės veiklos. Ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus pateiktus dokumentus ir padarius išvadą, kad pateikti dokumentai nepatvirtina ne mažiau kaip 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi vykdomos įmonės veiklos, nėra žinoma, kokių konkrečią veiklą vykdo, kokias konkrečias paslaugas įmonė faktiškai yra suteikusi UAB „JP Turtas". Pateiktame veiklos plane UAB „JP Turtas" veikla aprašyta paviršutiniškai, nekonkrečiai; jame nurodyti bendro pobūdžio teiginiai (pvz., įmonė rūpinasi kliento poreikiais ir jį atstovauja), pateiktos nuotraukos, kurios niekaip nėra paaiškinamos (t. y. nėra aišku, ar įmonė pavaizduotus pastatus parduoda, perka, stato ir pan.). Pateiktame dokumente nėra esminės informacijos, leidžiančios daryti išvadas, kad įmonė vykdo ir ateityje vykdys konkrečią veiklą (pvz., nėra nurodyta informacija dėl lėšų poreikio, investicijų, partnerių, nėra apibūdinti faktiniai pasiekimai, nėra įvertintos verslo perspektyvos ir pan.). Pažymi, kad pareiškėjas dokumentų, patvirtinančių realią faktinę veiklą, nepateikė net ir po to, kai Migracijos departamentas konkrečiai paprašė pateikti tokius dokumentus. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde taip ir nenurodė, kokią konkrečią veiklą vykdo įmonė, tik deklaratyviai nurodė, kad pagal įmonės įstatus įmonė gali užsiimti bet kokia veika, kuri neprieštarauja teisės aktams.
Pažymi, kad teismo posėdžio metu buvo nurodytas paskutinis įmonės sandoris – 2015 m. vasario 15 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis. Pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas pareiškėjas turėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad įmonė vykdo veiklą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi kreipėsi 2016 m. birželio 28 d.). Mano, kad aplinkybė apie sudarytą vienkartinį sandorį, įvertinus tai, kad sutartis pasirašyta daugiau kaip prieš metus iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo gyventi, nesant kitų duomenų apie realią faktinę įmonės veiklą, nepaneigia ginčijamo sprendimo išvadų. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad liudytojai pateikė paaiškinimus apie paskutinį sandorį, taip pat patvirtina, kad beveik 2 metus įmonė jokių sandorių nesudarė.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad aplinkybės susijusios su darbuotojų darbo vietomis ir darbuotojų įdarbinimu, įvertintos ne kaip sudarančios savarankišką ginčijamo sprendimo faktinį pagrindą, o duomenų visumoje, t. y. visų aplinkybių, susijusių su realiu faktinės veiklos vykdymu (nevykdymu) kontekste. Taip pat pažymi, kad sutinka su teismo sprendime išdėstytomis abejonėmis dėl įmonės darbuotojų realaus darbo. Liudytojas F. D. teismo posėdžio metu, apibūdindamas savo funkcijas ir įmonės veiklą, nurodė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimą 2015 metais (pareiškėjo asmens byloje yra pateikta 2015 m. vasario 15 d. žemės sklypo pirkimo- pardavimo sutartis). Pažymi, kad F. D. įmonėje dirba nuo 2015 m. lapkričio 2 d. Taigi tuo metu, kai buvo pasirašyta sutartis, F. D. net nedirbo įmonėje, o jokių kitų konkrečių duomenų apie savo funkcijas ir įmonės veiklą liudytojas nepateikė, nors teismas konkrečiai prašė pateikti tokius paaiškinimus.
Dėl pareiškėjo paaiškinimų dėl UAB „JP Turtas" sutarčių su ūkio subjektais, kurių dalyviai yra užsieniečiai ar kurių vadovė yra UAB „JP Turtas" direktorė L. R., atsakovas pažymi, kad nei ginčijamame Migracijos departamento sprendime, nei teismo sprendime šios sutartys nebuvo vertinamos kaip neteisėtos (tai nėra Migracijos departamento kompetencija ir šios bylos nagrinėjimo dalykas). Šios sutartys buvo vertinamos tiek, kiek jos patvirtina (nepatvirtina) realią faktinę įmonės veiklą: pagal jas negalima daryti išvados, kokią konkrečią veiklą įmonė vykdo, kokias konkrečias paslaugas įmonė faktiškai yra suteikusi. Iš esmės visose sutartyse nurodytas įsipareigojimas ateityje teikti gana abstrakčiai apibrėžtas tarpininkavimo paslaugas, tačiau nėra pateikta duomenų apie faktinį tokių įsipareigojimų įvykdymą. Priimant ginčijamą sprendimą duomenų visumoje buvo įvertintos aplinkybės, kad UAB „JP Turtas" teikia paslaugas ir bendradarbiauja su UAB „We education", UAB „Rojalis", UAB „Vilnius podium", kurių dalyviai yra užsieniečiai, siekiantys gauti arba turintys leidimus laikinai gyventi ir kuriose dirba UAB „JP Turtas" direktorė L. R., t. y. kyla pagrįsti įtarimai, kad pasirašant sutartis už teikiamas paslaugas ir vykdant finansinius pavedimus tarp sąskaitų deklaruojama (arba imituojama) šių įmonių veikla, tokiu būdu užsieniečiams, kurie tampa įmonių dalyviai, sudaromos sąlygos vykdomos teisėtos veiklos pagrindu kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog aplinkybė, kad skirtingų įmonių vadovas yra vienas ir tas pats asmuo, gali kelti abejones dėl tarp šių įmonių sudarytų sutarčių tikrumo.
Pagal Įstatymo 45 straipsnį, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 17.5 ir 24.21 papunkčius pareiškėjas turėjo pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo pagrindą, taigi – ir dokumentus, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas buvo papildomai paprašytas pateikti veiklą patvirtinančius dokumentus. Mano, kad teismas pagrįstai pareiškėjo pateiktus dokumentus įvertino kaip nepatvirtinančius realios įmonės veiklos vykdymo. Migracijos departamento vertinimu, įmonei, kuri realiai ir faktiškai vykdo veiklą (UAB „JP Turtas" įsteigta 2014 m.) neturėtų būti sudėtinga pateikti patikimus tokią veiklą patvirtinančius dokumentus, o šios įmonės direktoriui ir darbuotojams - išsamius paaiškinimus. pažymi, kad Migracijos departamentas sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjui įrodyti ketinimų tikrumą ir įmonės veiklos vykdymą, tačiau pareiškėjas neįrodė, kad jo deklaruojamas tikslas (gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti teisėtą veiklą ir dirbti UAB „JP Turtas“) yra realus ir atitinkantis tikrovę.
Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad Migracijos departamentas nenustatė atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindų ir nemotyvavo sprendimo. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (jokių kitų faktinių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir dokumentais nepagrindė) ir teisės aktų normomis (Įstatymo 35 str. 1 d. 2, 12 ir 14 p.), taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. spalio 20 d. sprendimo „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui A. M. M. A.“ Nr. (15/4-1) 3I-1453(00241) teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo pareigos iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog vertinamu atveju buvo pagrindas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokiam pareiškėjo vertinimui nepritaria.
Visų pirma pažymėtina, kad byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos.
Įstatymo 26 straipsnyje nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, tuo tarpu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Įstatymo 35 straipsnis įtvirtina atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, jis priimtas remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateiktas fiktyvios įmonės apibrėžimas, nurodant, kad tai Juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo, kuris buvo įsteigtas ar įsigytas siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, (toliau – dalyvis), vadovui, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas ginčijamame Sprendime iš esmės konstatavo, jog pareiškėjo pateikti duomenys neleidžia daryti išvados, jog UAB „JP Turtas“, kurios akcininku pareiškėjas yra, vykdo realią ūkinę veiklą, atsakovo vertinimu, pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei deklaruota, t. y. jis paprasčiausiai siekė atitikti Įstatymo reikalavimus leidimui gauti, o ne plėtoti ūkinę veiklą.
Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tik „pagrindinės“ įmonės veiklos vertinimu ir nevertino kitos jos veiklos, taip pat netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su UAB „JP Turtas“ darbuotojų darbo vieta ir veiklos realumu, teisėjų kolegija tokiam vertinimui nepritaria.
Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).
Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad UAB „JP Turtas“ Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 2014 m. gegužės 20 d. (II t., b.l. 21), taigi daugiau nei prieš du metus iki pareiškėjo kreipimosi į atsakovą dėl leidimo išdavimo dienos ir turėjo pakankamai laiko išplėtoti įprastą komercinę veiklą.
Vertinant byloje surinktus įrodymus pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, kuris su UAB „JP Turtas“ 2016 m. birželio 22 d. – 2016 m. rugpjūčio 12 d. buvo sudaręs darbo sutartį (II t., b.l. 132-134), nepateikė jokių paaiškinimų ar objektyvių įrodymų apie savo veiklą ar nuveiktus darbus minėtoje įmonėje. Tokia informacija nepateikta ir pareiškėjo apeliaciniame skunde.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog 2015 m. vasario 6 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartys (II t., b.l. 110-115) nepatenka į Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte reikalaujamą 6 mėnesių iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo laikotarpį (pareiškėjas dėl leidimo į atsakovą kreipėsi 2016 m. birželio 28 d.). Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjo pateiktas UAB „JP Turtas“ verslo planas (II t., b.l. 166-174) yra itin bendro pobūdžio, jame nėra informacijos apie verslo plėtrą, konkrečius projektus, investicijas, verslo partnerius ir pan.
Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad įmonė vykdė kelių rūšių ūkinę veiklą, konkrečiai – teikė įvairias paslaugas, pardavinėjo transporto priemonę, atkreiptinas dėmesys, kad šis apeliacinio skundo teiginys apie įvairių paslaugų teikimą nėra detalizuotas. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „JP Turtas“ 2016 m. balandžio 1 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „We education“ dėl internetinio tinklapio kūrimo darbų (II t., b.l. 97-101), 2016 m. vasario 12 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (II t., b.l. 108). Byloje taip pat pateiktos UAB „JP Turtas“ su fiziniais asmenimis 2016 m. sausio 4 ir sausio 11 d. sudarytos aptarnavimo sutartys dėl konsultacijų ir tarpininkavimo su aukštosiomis mokyklomis Lietuvoje (II t., b.l. 102-107), kurios yra abstraktaus pobūdžio (įmonė įsipareigoja konsultuoti klientą dėl studijų galimybių Lietuvoje). Byloje taip pat pateiktas UAB „JP Turtas“ SEB banko sąskaitos išrašas 2016 m. sausio 1 d. -2016 m. birželio 26 d. laikotarpiui (II t., b.l. 73-87) iš kurio matyti, kad į įmonės sąskaitą patekdavo tam tikros lėšos. Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, už kokias konkrečiai įmonės atliktas paslaugas šie pinigai buvo gauti.
Kiek tai susiję su UAB „JP Turtas“ darbuotojų darbo vietos nuomos ir darbuotojų atliekamo darbo realumo vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėjas apeliaciame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojai pasakojo tik apie paskutinį nekilnojamojo turto sandorį, nes jų buvo klausta tik apie šią veiklą, toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašą darytina išvada, kad liudytojams L. R. ir F. D. buvo pateikti bendro pobūdžio klausimai apie UAB „JP Turtas“ vykdomą ūkinę veiklą ir minėtų asmenų darbo funkcijas šioje įmonėje, tačiau L. R. ir F. D. savo parodymuose bylai aktualiu laikotarpiu minėjo tik sudarytus nekilnojamojo turto sandorius (duomenys neskelbtini). Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog apklaustų liudytojų paaiškinimai yra abstraktaus pobūdžio. Taip pat sutiktina su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog nors F. D. kaip savo veiklą nurodė nekilnojamojo turto sandorius (duomenys neskelbtini), kaip minėta žemės sklypų (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos 2015 m. vasario 6 d., tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, kad liudytojas F. D. „JP Turtas“ įsidarbino 2015 m. lapkričio 2 d. (II t., b.l. 185), taigi minėtų sandorių sudarymo metu nebuvo UAB „JP Turtas“ dabuotoju.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog UAB „JP Turtas“ komercinės veiklos partneriais iš esmės yra ūkio subjektai, kurių dalyviai yra užsieniečiai, siekiantys gauti ar turintys leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje (UAB „We education“, UAB „Rojalis“, UAB „Vilnius Podium“), vadove ar darbuotoja jose yra L. R., kuri taip pat yra UAB „JP Turtas“ direktorė. Nors tokio pobūdžio aplinkybė pati savaime ne visuomet gali reikšti ūkinės veiklos imitavimą, kompleksiškai įvertinus visas šios bylos faktines aplinkybes darytina išvada, jog pirmiau nurodyti sandoriai ir finansiniai pavedimai buvo atliekami siekiant parodyti, kad pareiškėjui yra pagrindas kreiptis į atsakovą dėl leidimo išdavimo. Padarius tokią išvadą aplinkybės, susijusios su aptariamos įmonės darbuotojų darbo vietos nuoma, nebėra teisiškai reikšmingos, nors teisėjų kolegija ir pritaria apeliacinio skundo argumentui, jog vien nuomos sutarties neregistravimas Nekilnojamojo turto registre savaime neparodo jos ydingumo. Įvertinusi pirmiau minėtus byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog byloje esanti medžiaga nepatvirtina faktinės aplinkybės, jog UAB „JP Turtas“ bylai reikšmingu laikotarpiu vykdė realią ūkinę veiklą.
Dėl pirmiau minėtų priežasčių darytina išvada, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. M. M. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Irmantas Jarukaitis
Skirgailė Žalimienė