Civilinė byla Nr. e2A-51-585/2020
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03880-2018-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.1.6
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Tamošiūnienės, Agnės Tikniūtės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Automera“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Automera“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“ ir Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl transporto priemonės gražinimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai V. B. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Automera“ pareiškė ieškinį atsakovams UAB „Tomadas“ ir Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – ir Panevežio AVPK): 1) gražinti ieškovui V. B. (toliau – ir V. B.) nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę MAZDA 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis); 2) pripažinti negaliojančia 2016 m. gruodžio 2 d. priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų sutartį
Nr. 50-ST2-140, sudarytą tarp Panevėžio AVPK ir UAB „Tomadas“ (toliau – ir Sutartis); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas V. B. nurodė, kad UAB „Tomadas“, jam įvykdžius administracinį nusižengimą, 2018 m. kovo 4 d. priverstinai nuvežė jo automobilį į savo saugojimo aikštelę ir 2018 m. kovo 5 d. pareiškėjui pateikus Panevėžio AVPK 2018 m. kovo 5 d. išduotą Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę (toliau – ir Leidimas), jam automobilio neatidavė. V. B. teigė, kad UAB „Tomadas“ už automobilio grąžinimą reikalavo apmokėti didesnę sumą, nei ji yra numatyta UAB „Tomadas“ ir Panevėžio AVPK sudarytoje Sutartyje. Dėl šios priežasties ieškovas, nurodydamas, kad reikalavimas sumokėti didesnę kainą yra neteisėtas, reikalaujamos sumos nesumokėjo, be to, nurodė, kad transporto priemonės atsiėmimas negali būti siejamas su paslaugų (nuvežimo ir saugojimo aikštelėje) apmokėjimu, todėl Leidimo pakanka, kad automobilis jam būtų grąžintas, o mokestį už jo vežimą bei saugojimą UAB „Tomadas“ turi teisę iš jo išsireikalauti bendra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka. V. B. vertinimu, UAB „Tomadas“ neteisėtai valdo svetimą daiktą, todėl jis išreikalautinas.
3. Ieškovė UAB „Automera“ nurodė, kad UAB „Tomadas“ laimėjo Panevėžio AVPK organizuotą viešąjį konkursą dėl priverstinio transporto priemonių nutempimo, pervežimo ir saugojimo Panevėžio mieste ir rajone. Tačiau UAB „Tomadas“ nesilaiko Sutartyje esančių sąlygų, nes savo įsipareigotus atlikti darbus paveda atlikti tretiesiems asmenims, nors nei pasiūlyme nei Sutartyje nebuvo nurodyta, kad ji Sutartį vykdys subrangovų pagalba. Dėl šių aplinkybių atsakovei sudarytos išskirtinės sąlygos teikti sutarties objektą sudarančias paslaugas ne pagal konkurso sąlygas, jos pasiūlymą, o iš esmės kitomis faktinėmis sąlygomis. Teigė, kad Sutartis negalioja, nes: a) jos vykdymui atsakovė UAB “Tomadas“ nuolatinai pasitelkia neišviešintus trečiuosius asmenis UAB „Autosita“ ir A. Povilausko įmonę „Kadex“, naudoja ne pasiūlyme nurodytą turimą techninę įrangą; b) reikalauja sumokėti ne sutartyje nustatytus paslaugų įkainius, dėl kurių atsakovė laimėjo konkursą, o vienašališkai nustatytus didesnius įkainius. Savo suinteresuotumą grindė tuo, kad pripažinus sutartį negaliojančia, ieškovė įgytų teisę pretenduoti į Sutarties objektą sudarančių paslaugų teikimą. Ieškovės įsitikinimu, ji senaties termino ginčyti Sutartį nepraleido.
4. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime prašė atmesti reikalavimą dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia, nes jis atliko visus veiksmus dėl transporto priemonės gražinimo jos savininkui – išdavė Leidimą. Kiti ieškinio reikalavimai susiję su atsakove UAB „Tomadas“, kuriuos Panevėžio AVPK prašė tenkinti. Posėdžio metu pažymėjo, kad UAB „Tomadas“ Sutartį vykdo tinkamai. Pažymėjo, kad pagal Sutarties sąlygas transporto priemonės atsiėmimui pakanka Leidimo ir neprivalomas apmokėjimas iki jos pasiėmimo. Visam saugojimo laikui taikytini Sutartyje nurodyti įkainiai.
5. Atsakovė UAB „Tomadas“ nurodė, kad ieškovai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis siekdami jai pakenkti. Dėl Sutarties, paaiškino, kad UAB „Automera“ neturi reikalavimo teisės atstovauti valstybės interesus, nes ji nėra tiekėjas viešųjų pirkimų prasme. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu (civilinės bylos Nr. 2A-1147-180/2016), ieškovė, teikdama pasiūlymą konkursui laimėti, pažeidė sąžiningos konkurencijos principą, lygiateisiškumo, skaidrumo ir nediskriminavimo principus, t. y. buvo nesąžininga bei, susitarusi su dviem konkurso dalyviais UAB „Irolanas“ ir UAB „Svalex“, siekė apgaulės būdu laimėti viešąjį konkursą. Atsakovė pažymėjo, kad Leidime atsiimti automobilį aiškiai nurodyta, jog iki automobilio atsiėmimo asmuo privalo sumokėti jo saugojimo išlaidas. Analogiškai nustatyta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalyje. Kadangi V. B. už paslaugas nesutiko apmokėti, automobilis nebuvo jam gražintas. Nurodyta ieškovų teismų praktika netaikytina šiam ginčui, nes skiriasi faktinės aplinkybės. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad išlaidos turi būti atlyginamos iki transporto priemonės paėmimo iš saugojimo aikštelės ir tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), jeigu yra sudaryta galimybė susigražinti transporto priemonę užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą. Atsakovės vertinimu UAB „Automera“ praleido 6 mėnesių ieškinio senaties terminą ginčyti Sutartį, skaičiuojamą nuo jos sudarymo dienos (VPĮ 94 str. 3 d.), todėl atsakovė prašo taikyti senatį. Pažymėjo, kad už transporto priemonės saugojimą iki Leidimo išdavimo taiko sutartinį įkainį po 4,84 Eur už parą, o nuo Leidimo išdavimo, bet transporto priemonės neatsiėmimo pagal UAB „Tomadas“ patvirtintą įkainį – 24,40 Eur už parą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
7. Teismas nustatė, kad ieškovui V. B. pateikus Leidimą, automobilis jam nebuvo grąžintas, kadangi ieškovas nesumokėjo už automobilio vežimo ir laikymo paslaugą. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju ieškovo teisės negali būti ginamos CK 4.95 (savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo) straipsnio pagrindu, nes pagal ieškovo reikalavimą nėra visų sąlygų vindikaciniam ieškiniui tenkinti. O konkrečiai, dėl to, kad: ieškovui kilo neigiamos pasekmės pažeidus įstatymą (ieškovas atliko administracinį teisės pažeidimą); UAB „Tomadas“ saugo ieškovo mašiną Sutarties pagrindu; V. B. padarius administracinį teisės pažeidimą ir priverstinai nuvežus jo automobilį bei patalpinus jį į saugojimo aikštelę, tarp jo ir UAB „Tomadas“ atsirado prievoliniai teisiniais santykiai pagal Sutartį.
8. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalimi bei Sutarties 2.2.1 ir 4.4 punktais, ieškovui atsirado pareiga sumokėti už automobilio transportavimą ir saugojimą, neatsižvelgiant į tai, kad jis nėra Sutarties šalimi. Atitinkamai, teismas konstatavo, kad nuo automobilio nuvežimo į UAB „Tomadas“ automobilių saugojimo aikštelę tarp ieškovo V. B. ir atsakovės UAB „Tomadas“ susiklostė pasaugos teisiniai santykiai (CK 6.830 str.) ir iš to kylančios saugotojo ir daikto savininko teisės ir pareigos (CK 6.832 str., 6.841 str.). Todėl ieškovui kilo pareiga už jo automobilio vežimo ir saugojimo paslaugas apmokėti ar garantuoti apmokėjimą. Tai atlikti ieškovas privalėjo iki transporto priemonės atsiėmimo pagal įkainius, nustatytus 1 priede prie Sutarties. Be to, pareiškėjo turimame Leidime yra nurodyta pareiga apmokėti už jam suteiktas paslaugas.
9. Teismas konstatavo, kad UAB „Tomadas“ pagrįstai reikalavo ieškovo apmokėti pagal Sutartį už automobilio nuvežimą ir saugojimą, o ieškovui neatlikus mokėjimo ir/ar nepateikus apmokėjimo garantijos, pagrįstai negražino automobilio vien Liudijimo išdavimo fakto pagrindu. Teismo vertinimu V. B. turėjo būti žinoma, jog už suteiktas paslaugas jis turi apmokėti UAB „Tomadas“ iki transporto priemonės pasiėmimo iš saugojimo aikštelės, nes tai įtvirtinta SEAKĮ.
10. Pirmosios instancijos teismas ieškovo argumentą, kad reikalavimas apmokėti už automobilio vežimo ir saugojimo paslaugą, neatiduodant automobilio jo savininkui, kuris turi Leidimą, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimui, atmetė. Teismas pažymėjo, ieškovo nurodytu nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostata, jog „Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigražinti transporto priemonė adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas, įvykdymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tai reiškia, kad priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės negražinimas be apmokėjimo prieštarautų Konstitucijai tik tuo atveju, jeigu nebūtų sudaryta galimybė transporto priemonės savininkui (valdytojui) ją susigrąžinti užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą. Teismas atkreipė dėmesį, jog šiuo atveju ginčo dėl to, kad ieškovas nesumokėjo ir tokios garantijos nepateikė, nėra.
11. Dėl saugojimo įkainių, teismas įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, sprendė, esant labiau tikėtinu tai, jog pateikus Leidimą buvo pareikalauta apmokėti už suteiktas paslaugas, skaičiuojamas Sutartyje ir jos priede nurodytais įkainiais už transportavimą ir saugojimą, t. y. 84,70 Eur už vežimą ir po 4,84 Eur už saugojimo parą.
12. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju negali būti tenkinamas V. B. ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovą UAB „Tomadas“ gražinti jam priklausančią transporto priemonę, nes jis už transportavimą ir jos saugojimą nesumokėjo ir nepateikė šių išlaidų apmokėjimo garantijos.
13. Dėl ieškovės UAB „Automera“ reikalavimo pripažinti Sutartį negaliojančia, teismas pasisakė, kad UAB „Automera“ turi teisę ginčyti Sutartį, nes ją panaikinus Panevėžio AVPK privalėtų skelbti naują viešąjį konkursą „Dėl priverstinio transporto priemonių nutempimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo paslaugų pirkimo“, o ji įgytų teisę dalyvauti konkurse. Ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes byloje ginčijama sutartis, o ne konkurso rezultatai, todėl netaikytinos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme (toliau – ir VPĮ) įtvirtintos ieškinio senatį reglamentuojančios normos.
14. Teismas nustatė, kad V. B. pateikus Leidimą UAB „Tomadas“, bet nesumokėjus už jo transportavimą ir saugojimą (dėl ko jam automobilis nebuvo grąžintas), tolimesniam automobilio saugojimui UAB „Tomadas“ pradėjo taikyti savo įmonės patvirtintą 24,20 Eur dydžio kainą už parą. Atsakovė į bylą pateikė 2016 m. gruodžio 5 d. UAB „Tomadas“ direktorės įsakymą Nr. 08012 „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“, kuriame nustatyti transporto priemonių saugojimo įkainiai. Iki Leidimo pateikimo mokamas 4,84 Eur dydžio mokestis už parą saugojimo, o neatsiėmus automobilio po Leidimo išdavimo, mokamas 24,20 Eur už parą saugojimo mokestis. Nustatęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad Sutarties sąlygos dėl įkainių dydžio nustatymo baigėsi išdavus V. B. Leidimą ir jį pateikus UAB „Tomadas“. Todėl ieškovui nesumokėjus už suteiktas paslaugas ir/ar nepateikus apmokėjimo garantijos, dėl ko jam buvo negražintas automobilis, atsakovė UAB „Tomadas“ pagrįstai už saugojimą pradėjo taikyti pačios patvirtintus tarifus. Teismas UAB „Automera“ argumentą, kad UAB „Tomadas“ netinkamai vykdo Sutartį nustatydama savo įkainius po Leidimo išdavimo, atmetė.
15. Teismas vertindamas ieškovų argumentus, kad UAB „Tomadas“ pažeidžia Sutartį, nes ją vykdo pasitelkdamas kitus subjektus bei jų transporto priemones, nustatė, kad UAB „Tomadas“ su pasiūlymu konkursui pateikė 2016 m. balandžio 6 d. pažymą, kuria grindė atitiktį pirkimo sąlygų 8.7 punkto 2 dalies minimaliam reikalavimui – dėl privalomo specialiųjų transporto priemonių kiekio. Joje išvardintos nuosavybės teise turimos konkrečios transporto priemonės, jų našumai. UAB „Tomadas“ nurodė, kad įmonės autoparką sudaro 15 skirtingų pajėgumų techniškai tvarkingų ir tinkamų eksploatacijai techninės pagalbos autovežių, kurių skaičius gali būti didinamas, pajėgumai keistini. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad UAB „Tomadas“ jau pasiūlyme nurodė, kad esant poreikiui ji didins techninius pajėgumus ir su tuo sutiko Panevėžio AVPK, pripažinęs pasiūlymą tinkamu bei sudaręs su UAB „Tomadas“ Sutartį. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-555-381/2017, padarė išvadą, kad UAB „Tomadas“ pateiktų su pasiūlymu transporto priemonių registracijos dokumentai įrodo, jog jos atitinka specialiųjų transporto priemonių kriterijus. Be to, Panevėžio AVPK neturi priekaištų UAB „Tomadas“ dėl Sutarties vykdymo. Teismas atkreipė dėmesį, jog Sutartyje nėra nustatytas reikalavimas, kad UAB „Tomadas“, vykdydama Sutartį, turi pareigą naudotis tik jai nuosavybės teise priklausančiomis techninėmis priemonėmis ir/ar įrenginiais.
16. Ieškovė UAB „Automera“ netinkamą atsakovės Sutarties vykdymą grindė pateikdama 18 faktų apie eismo įvykius, kurių metu, jos tvirtinimu, Sutartį vykdė ne atsakovė UAB „Tomadas“, o jos neišviešinti tretieji asmenys. Taip pat tai įrodinėjo pateikdama penkias A. Povilausko įmonės „Kadex“ sąskaitas. Teismas vertindamas šiuos ieškovės argumentus, bei pateiktus įrodymus, konstatavo, kad iš ieškovės pateiktų nuotraukų iš interneto portalo „15min.lt“ negalima nustatyti, kokiu pagrindu ir kur buvo vežamos transporto priemones, ar jos buvo vežamos Sutarties pagrindu. Jos tik patvirtina tam tikru laikotarpiu buvus atitinkamą kiekį eismo įvykių, kuriems reikėjo nutempimo ir pervežimo paslaugų. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio AVPK nepateikė jokių duomenų apie jų iškvietimu priverstinai UAB „Tomadas“ nuvežtas transporto priemones bei jų saugojimus. Policijos įstaiga patvirtino, jog pretenzijų UAB „Tomadas“ dėl Sutarties vykdymo neturi. Dėl sąskaitų, teismas pažymėjo, kad jos patvirtina, tai, kad nuo 2016 m. gruodžio 2 d. atsakovė atskirais užsakymais 5 kartus pasinaudojo A. Povilausko įmonės „Kadex“ transporto priemonėmis, iš kurių 2016 m. gruodžio 5 d. - net dėl dviejų eismo įvykių. Įrodymų, kad tai susiję su ginčo Sutarties vykdymu, ieškovė nepateikė.
17. Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad eismo įvykiai įvyksta gana dažnai, juose dalyvauja ne vienas eismo dalyvis, dėl to Sutarties vykdymui kartais reikalinga pasitelkti ne vieną transporto priemonę. Be to, transporto priemonės reikalauja transportavimo ne vien jų sulaikymo dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo atvejais, bet ir pvz. gedimų ar techninių avarijų, kurių metu policijos įstaiga nėra ir neprivalo būti informuojama, o transporto priemonės nesulaikomos, atvejais. Todėl tikėtina, kad dėl to atsakovei UAB „Tomadas“ tenka nuomotis transporto priemones iš trečiųjų asmenų, tačiau savaime tokie faktai negali būti vertinami kaip sutarties pažeidimas.
18. Taip pat, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas sprendė, kad tam, jog atsakovė galėtų tinkamai vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus Panevėžio AVPK, iškvietus atvykti į nurodytą vietą, nuvežti transporto priemones Panevėžio mieste ne vėliau kaip per 30 min, rajone ne vėliau kaip per 60 min, atsakovė pagrįstai kai kuriais atvejais pasinaudojo kitų asmenų transportu. Tai, teismo vertinimu, nelaikytina Sutarties pažeidimu, nes Sutarties vykdymui ji nesinaudojo trečiųjų asmenų paslaugomis, o tik jų techninėmis priemonėmis panaudos/nuomos sutarčių pagrindu, kurios buvo sudaromos kiekvienu atskiru atveju, taigi, tai daro nenuolatiniai, nes priešingų įrodymų, į bylą nepateikta.
19. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-555-381/2017, nurodė, kad pirkimo sąlygose esantis reikalavimas turėti specialiųjų konkrečių kategorijų transporto priemones, priešingai ieškovo teiginiui, nesusijęs su tiekėjo pareiga išviešinti visus asmenis, iš kurių sutarties vykdymo metu galimai bus nuomojamos techninės priemonės, nes tokie nelaikytini subtiekėjais Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) prasme.
20. Įvertinęs visus byloje esančius šalių argumentus ir pateiktus įrodymus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė UAB „Tomadas“ netinkamai vykdo Sutartį, t. y. kad ją vykdo ne savomis jėgomis, o pasitelkdama trečiuosius neišviešintus asmenis, naudoja ne savo asmenines, o kitų asmenų technines priemones, bei taiko kitus įkainius, nei numatyta sutartyje. Atitinkamai, teismas reikalavimą Sutarties pripažinimo negaliojančia, atmetė.
21. Atsakovo UAB „Tomadas“ prašymą skirti 5 000 Eur baudą ieškovams už piktnaudžiavimą procesu, teismas, nenustatęs, kad ieškovai naudojosi savo procesinėmis teisės normomis nesąžiningai, netenkino. Papildomai pažymėjo, kad tai, jog ieškinys buvo atmestas pilna apimtimi neduoda pagrindo išvadai, kad jau ieškinio pateikimo metu ieškovai žinojo jo nepagrįstumą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
22. Apeliantai V. B. ir UAB „Automera“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir jų ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:
22.1. Sprendimas yra paviršutiniškas, priimtas netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir Sutarties sąlygas, neatitinkantis aktualios teismų praktikos, sąžiningumo bei teisingumo principų todėl yra neteisingas ir naikintinas.
22.2. Teismas netinkamai aiškino bei taikė vindikacinį reikalavimą reglamentuojančias teisės normas. V. B. automobilis buvo paimtas be jo valios. Atsakovas nuo 2018 m. kovo 5 d. (po Leidimo V. B. išdavimo) V. B. automobilį valdė neteisėtai. Neteisėtą ieškovo automobilio valdymą ieškovai grindžia Sutarties 2.1.11 punkto bei Sutarties priedo Nr. 2 9 punkto sąlygomis, bei Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2340-601/2017. Ieškovai taip pat pažymėjo, kad V. B. su UAB „Tomadas“ nesiejo sutartiniai santykiai. Ieškovų įsitikinimu, sutarties uždarumo principas suponuoja, jog sutartiniai santykiai yra išimtinai tarp atsakovų, kaip Sutarties šalių. Tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas prievolinių santykių tarp UAB „Tomadas“ ir V. B. buvimas, šie santykiai būtų laikomi pasibaigusiais nuo to momento, kai UAB „Tomadas“ neteisėtai atsisakė grąžinti automobilį ieškovui.
22.3. Teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas turi teisę taikyti 5 kartus didesnius nei Sutartyje nurodytus transporto priemonės saugojimo įkainius nuo Leidimo išdavimo momento. Teismas konstatavęs ieškovo prievolę mokėti už automobilio saugojimą Sutarties 1 priede nurodytu tarifu, vėliau pasisakydamas, kad po Leidimo išdavimo momento UAB „Tomadas“ turėjo teisę nustatyti savo kainą, pats sau prieštaravo. UAB „Tomadas“ teisė teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugas yra suteikta Sutartimi, kuri ir nustato paslaugų teikimo sąlygas, tvarką bei apmokėjimą. Sutartis nenumato, jog Sutarties objektą sudarančios paslaugos gali būti teikiamos ne pagal Sutarties 1 priede nurodytus įkainius (kurių dydis 4,84 Eur). Atitinkamai, Sutartis nenumato jokių sąlygų, kurioms esant įkainis galėtų būti keičiamas vienašališkai atsakovo UAB „Tomadas“. Ieškovai pažymi, kad Panevėžio AVPK laikėsi nuoseklios pozicijos, jog UAB „Tomadas“ neturi teisės keisti įkainių. Atsakovo į bylą pateiktas 2016 m. gruodžio 5 d. UAB „Tomadas“ direktorės įsakymas Nr.08012 „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“, apie kurį nebuvo žinoma Panevėžio AVPK, yra neteisėtas, galimai jau paties ginčo kilimo metu, sudarytas dokumentas. Ieškovai nesutinka su ta aplinkybe, kad UAB „Tomadas“ gali diferencijuoti įkainius į iki Leidimo išdavimo atsiimti transporto priemonę ir po jo išdavimo.
22.4. SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis neeliminuoja asmenų teisės sutartimi sulygti, jog transporto priemonės grąžinimas nėra siejamas su mokėjimo už jos saugojimą atlikimu. Atitinkamai, sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Pažymėtina, kad šios pozicijos nuosekliai laikosi ir Panevėžio AVPK, kuris yra Sutarties šalis bei kurio iniciatyva viešojo konkurso būdu atrinktas atsakovas UAB „Tomadas“ teikti Sutarties objektą sudarančias paslaugas. Šios pozicijos laikomasi taip pat ir teismų praktikoje, kurioje konstatuota, jog transporto priemonė privalo būti grąžinama sutarties nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Sutarčiai nenumačius mokėjimo pareigos, kaip sąlygos siekiant atgauti priverstinai saugomą transporto priemonę, bei esant Sutartimi nustatytam galutiniam tiektinų dokumentų (bei sąlygų), siekiant atsiimti transporto priemonę, sąrašui, Teismas nepagrįstai taikė SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalį. Teismas nevertino ieškovų argumento, jog SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis nenumato sulaikymo teisės tuo atveju kai asmuo nesumoka už transporto priemonės priverstinį saugojimą, tačiau yra pateikęs visus Sutarties reikalaujamus dokumentus jos atsiėmimui.
22.5. Ieškovai nesutinka su teismo išvada dėl ieškovui taikomo mokesčio už automobilio saugojimą. Ieškovų įsitikinimu, atsakovas UAB „Tomadas“ kaip verslininkas profesionalas, privalėjo pateikti įrodymus, jog ieškovui V. B. buvo išrašyta Sutarties nuostatas atitinkanti sąskaita faktūra ir/ar pasiūlytas prievolių įvykdymo užtikrinimas. Kadangi UAB „Tomadas“ savo paslaugoms taiko skirtingus įkainius, labiau tikėtina, kad iš V. B. buvo paprašyta sumokėti ne pagal Sutartį apskaičiuota suma.
22.6. Teismas iš esmės netinkamai aiškino faktines aplinkybes, susijusias su UAB „Tomadas“ pasitelkimu trečiųjų asmenų Sutarties vykdymui. Iš A. Povilausko įmonės „Kadex” 2017 m. rugpjūčio 14 d. paaiškinimo, matyti, kad jame nurodyta, jog įmonė teikia Sutarties objektą sudarančias paslaugas. Šias aplinkybes įmonė patvirtino ir pateiktomis sąskaitomis faktūromis. Teismo išvada, kad UAB Tomadas“ tik nuomojasi UAB „Autosita“ transporto priemones nepagrįsta jokiais įrodymais. Ieškovai pažymi, kad UAB „Tomadas“ pasitelkimą UAB „Autosita“ grindė 2016 m. lapkričio 29 d. technikos nuomos sutartimi Nr. 16/29, kurios byloje nėra.
23. Atsakovas UAB „Tomadas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
23.1. Tikrasis apeliantų siekis yra ne apginti jų pažeistus interesus, tačiau atsikovoti UAB „Automera“ prarastą paslaugų teikimo rinką. UAB „Automera“ nesusitaikydama su esama situacija nuo 2016 m. UAB „Tomadas“ skundžia įvairioms institucijoms, kelia nepagrįstus ginčus, taip pat kaip ir šiuo atveju, pasitelkdama trečiuosius asmenis – priverstinai nuvežtų transporto priemonių savininkus, kurių rankomis siekia trukdyti UAB „Tomadas“ vykdyti Sutartį arba net inicijuoti jos pripažinimą negaliojančia. Atsakovės vertinimu, toks elgesys rodo UAB „Automera“ piktnaudžiavimą teise ir procesu.
23.2. Skirtingai nei įrodinėja apeliantai, UAB „Tomadas“ tinkamai vykdė ir tebevykdo su Panevėžio AVPK sudarytą viešojo pirkimo sutartį. Apeliantų apeliacinio skundo argumentai dėl, tariamai, netinkamo Sutarties vykdymo iš UAB „Tomadas“ pusės (įskaitant trečiųjų asmenų pasitelkimą Sutarties vykdymui) yra nepagrįsti ir neįrodyti. UAB „Automera“ į bylą pateiktos nuotraukos nėra antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalis, šių duomenų įrodomoji reikšmė yra subjektyvi. Apeliantai nepateikė įrodymų, jog visos trečiųjų asmenų nufotografuotos transporto priemonės tikrai buvo nuvežtos Sutarties pagrindu, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų nei kas nuvežė transporto priemonę, nei kokiu pagrindu, nei, juo labiau – į kurią vietą. Kitų įrodymų, išskyrus apeliantų interpretacijas, byloje nėra. UAB „Tomadas“ pažymi, kad Panevėžio AVPK bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, o taip pat atsiliepime į apeliantų apeliacinį skundą vienareikšmiškai patvirtino, jog UAB „Tomadas“ ne tik neturi jokių pretenzijų dėl Sutarties vykdymo, tačiau taip pat nesutinka ir su apeliantų teiginiais, neva Sutarties vykdymui yra pasitelkiami tretieji asmenys. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-555-381/2017 nurodė, jog pirkimo, kurio pagrindu sudaryta Sutartis, sąlygų 8.7 punkte reikalavimas turėti specialiųjų konkrečių kategorijų transporto priemones, priešingai UAB „Automera“ teiginiams, nesusijęs su tiekėjo pareiga išviešinti visus asmenis, iš kurių Sutarties vykdymo metu galimai bus nuomojamos techninės priemonės, kadangi tokie subjektai nelaikytini subtiekėjais VPĮ nuostatą prasme. Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu vykdant viešojo pirkimo sutartį subjekto veikla apsiriboja tik prievoliniais santykiais su tiekėju – kontrahentu dėl tam tikrų įrenginių, patalpų, tai nepripažįstama viešojo pirkimo sutarties vykdymu, t. y. subranga, partneryste.
23.3. Transporto priemonė V. B. nėra grąžinta dėl to, jog pats V. B. net ir dalinai nėra įvykdęs įstatymo nustatytų sąlygų transporto priemonei susigrąžinti. Transporto priemonės savininko pareiga atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo stovėjimo aikštelėje išlaidas arba pateikti atsiskaitymo garantiją užtikrinančią prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą iki atsiimant transporto priemone yra tiesiogiai įtvirtinta įstatyme (ginčui aktuali įstatymo redakcija SEAKĮ 33 str. 6 d.). Esamu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas vienintelis, visais atvejais (saugant priverstinai nuvežtas transporto priemones jų stovėjimo aikštelėje) taikomas transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas užtikrinimo būdas – transporto priemonės negrąžinimas (sulaikymas), kol ta prievolė bus įvykdyta arba bus išduotas adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas. UAB „Tomadas“ vertinimu, tai, kad V. B. ir Panevėžio AVPK netinkamai aiškina (interpretuoja) įstatymo normas, nėra ir negali būti laikoma pagrindu grąžinti transporto priemonę jos savininkui, kuris pats nevykdo įstatymo nustatytos prievolės atsiskaityti ar pateikti adekvačią prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę.
23.4. Apeliantų cituojama Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. e2A-2340-601/2017 bei ginčo civilinė byla iš esmės skiriasi. Apeliantų nurodytoje byloje priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkas, pakliuvęs į autoįvykį nebuvo pripažintas atsakingu dėl administracinės teisės pažeidimo, kai tuo tarpu ginčo civilinėje byloje V. B. yra aiškus subjektas, atsakingas už administracinės teisės pažeidimą. Taigi, šiose byloje iš esmės skiriasi faktinės aplinkybės.
23.5. Neteisinga apeliantų nuomone, jog V. B. su UAB „Tomadas“ nesieja sutartiniai santykiai. Tai paneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, kurioje kasacinis teismas aiškino ir be kitų norminių aktų taikė SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalį. Joje, be kita ko, konstatuota, kad pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo, sudarytos tarp policijos komisariato ir saugotojo, ypatybė ta, kad: pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų; pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies pagrindu.
23.6. Skirtingai nei įrodinėja apeliantai, viešojo pirkimo sutarties sąlygų taikymas dėl įkainių dydžio baigėsi Panevėžio AVPK V. B. išdavus Leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę ir šį Leidimą pateikus UAB „Tomadas“.
23.7. UAB „Tomadas“ į bylą pateikė 2016 m. gruodžio 5 d. įmonės direktorės įsakymą Nr. 08012 „Dėl priverstinai nuvežtų ir saugomų transporto priemonių grąžinimo tvarkos“, kuriame yra nustatyti transporto priemonių saugojimo tarifai/įkainiai, atitinkamai, iki Leidimo pateikimo – po 4,84 Eur už parą, o neatsiėmus transporto priemonės – po 24,20 Eur už parą. Tokiu būdu yra siekiama, jog transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimamos bei atlaisvinama aikštelė, ir tik nuo pačių transporto priemonių savininkų veiksmų tiesiogiai priklauso mokesčio už saugojimą dydis. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje nurodė, jog kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugu rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugą, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvedimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteisimas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laikų (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
23.8. UAB „Tomadas“ pažymi, kad jis į bylos medžiagą yra pateikęs įrodymus – viešoje erdvėje skelbiamą informaciją apie analogiškas paslaugas teikiančias vykdant viešojo pirkimo sutartis UAB „Goldas“ ir UAB „Sauda“ taikomas transporto priemonių priverstinio saugojimo kainas, kurios lygiai taip pat yra diferencijuotos, o po Leidimo atsiimti transporto priemones jų savininkams taikomi netgi didesni įkainiai nei UAB „Tomadas“ – iki 25 Eur už parą.
24. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, jog:
24.1. Sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovė UAB „Tomadas“ tinkamai vykdo sutartį ir nėra pagrindo teigti, kad ją vykdo ne savo jėgomis, o pasitelkdama trečiuosius neišviešintus asmenis, naudoja ne savo asmenines, o kitų asmenų technines priemones. Panevežio AVPK pažymi, kad tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-555-381/2017, tiek Viešųjų pirkimų tarnybos neplaniniame vertinime buvo įvertintos Sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės ir UAB „Tomadas“ Elektroninio dokumento nuorašas pasiūlymas pripažintas atitinkančiu viešojo pirkimo sąlygų reikalavimus ir laimėjus viešąjį pirkimą bei Sutartį leista vykdyti toliau.
24.2. Dėl transporto priemonės grąžinimo ir UAB „Tomadas“ taikomų įkainių, Panevėžio AVPK palaiko savo poziciją išdėstytą atsiliepime į ieškinį ir papildomai jos nekartoja.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
26. Šioje civilinėje byloje yra keliamas ginčas dėl atsakovo UAB „Tomadas“ pareigos grąžinti automobilį apeliantui V. B. pateikus Leidimą bei teisės nustatyti kainą dėl automobilio saugojimo po Leidimo V. B. išdavimo ir ginčas dėl atsakovų sudarytos Sutarties (ne)galiojimo dėl ieškovės UAB „Automera“ įrodinėjamo jos sąlygų netinkamo vykdymo.
Dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo, šalių įrodinėjimo pareigos
27. Ieškovai apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pažymi, kad teismas netinkamai aiškino V. B. valią ir Sutarties sąlygas. Ieškovų vertinimu, V. B. su UAB „Tomadas“ nesiejo sutartiniai santykiai.
28. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; kt.).
29. Įrodinėjimo pareiga tenka besikreipiančiam į teismą asmeniui, šiuo atveju ieškovams V. B. ir UAB „Automera“, todėl atmestini ieškovų argumentai, kad UAB „Tomadas“ privalėjo paneigti ieškovų teiginius susijusius su mokesčio dydžiu už automobilio vežimo ir laikymo paslaugą iki Leidimo išdavimo V. B.. Pažymėtina, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jų teiginius, kad UAB „Tomadas“ už automobilio nuvežimo bei saugojimo paslaugą iki V. B. Leidimo pateikimo prašė sumokėti didesnį mokestį, nei yra numatyta Sutarties sąlygose, todėl tokių, įrodymais nepatvirtinamų teiginių, atsakovas paneigti neturėjo procesinės pareigos.
30. Taip pat vertinant apeliantų pateiktus duomenis, kuriais jie grindžia UAB „Tomadas“ netinkamą sutarties vykdymą dėl kitų tiekėjų pasitelkimo, pažymėtina, kad nuotraukos, kuriose matyti avarijos vietose esantis specialusis transportas, nepagrindžia aplinkybės, kad UAB „Tomadas“ netinkamai vykdė Sutarties sąlygas. Iš šių duomenų nėra aišku, dėl kokių priežasčių atsakovės specialusis transportas yra atvykęs į įvykių vietas ir koks jų santykis su įvykių dalyviais. Iš A. Povilausko įmonės „Kadex“ sąskaitų faktūrų (t. I, b. l. 30–33; 63) bei paraiškos-sutarties (t. I, b. l. 64) matyti, kad UAB „Tomadas“ naudojosi A. Povilausko įmonės „Kadex“ paslaugomis. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šie duomenys neatskleidžia ar šios paslaugos buvo apmokėtos už Sutartyje numatytų paslaugų vykdymą. Iš A. Povilausko įmonės „Kadex“ rašto „Dėl teikiamų paslaugų UAB „Tomadas“ užsakymu“ matyti, kad UAB „Tomadas“ esant poreikiui, naudojosi A. Povilausko įmonės „Kadex“ įranga bei transporto priemonėmis. Pažymėtina, kad Sutarties sąlygos nedraudžia Sutarties vykdytojui esant poreikiui pasitelkti išnuomotą specialųjį transportą iš kitų tiekėjų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad vadovaujantis ieškovų į bylą pateiktomis informacinių portalų ištraukomis bei A. Povilausko įmonės „Kadex“ sąskaitomis faktūromis, konstatuoti UAB „Tomadas“ atlikus Sutarties pažeidimus, nėra pagrindo.
31. Dėl UAB „Tomadas“ turimų technikos bei transporto priemonių resursų pakankamumo vykdyti Sutarties sąlygas, pasisakė Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje e2A-555-381/2017, kurioje konstatavo, kad UAB „Tomadas“ kvalifikacija pripažinta atitinkančia pirkimo sąlygas, todėl teismas įsiteisėjusiu sprendimu konstatuotų aplinkybių pakartotinai nenagrinėja (CPK 182 straipsnis).
Dėl prievolinių santykių tarp UAB „Tomadas“ ir V. B. bei vindikacinio reikalavimo
32. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Ieškovas, pasinaudodamas šia teisės norma, reiškė vindikacinį ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas neteisėtai yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2008; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-460-690/2017).
33. Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje E3K-3-460-690/2017).
34. Pirmosios instancijos teismas vertindamas ieškovo reikalavimo pagrįstumą, konstatavo, kad ieškovas neteko o savo daikto valdymo dėl savo valinių veiksmų, todėl atsakovas valdo ieškovo automobilį teisėtai.
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai. Iš byloje esančių duomenų yra žinoma, kad automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir paliktas UAB „Tomadas“ aikštelėje, nes ieškovas atliko administracinį pažeidimą, kurį tiriant, buvo keliamas klausimas dėl automobilio konfiskavimo. Taigi ieškovo kaip savininko valdymo teisės į automobilį buvo apribotos jo neteisėtų veiksmų pasėkoje įstatymo pagrindu (SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalis), o atsakovė UAB „Tomadas“, kaip Sutarties su ieškovo transporto priemonę sulaikiusia policijos įstaiga vykdytoja, teisėtai valdė V. B. automobilį ir toks valdymas reglamentuotas prievolinės, o ne daiktinės teisės taisyklėmis.
36. Lietuvos teisėje įtvirtintas santykinis sutarčių uždarumo principas, kurio turinys kasacinio teismų praktikoje aiškinamas kaip bendroji sutarčių teisės taisyklė, kad sutartis susaisto tik jos šalis, todėl, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje N. U. v. AB viešbutis “Lietuva”, Nr. 3K-7-145/2003; 2004 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje L. Ezerskio įmonė v. UAB ,,Jūsų Aušrė“, Nr. 3K-3-146/2004; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje A. V. v P. V., Nr. 3K-3-453/2010). Sutarties uždarumo principo išimtys – įstatyme numatyti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų, ne tik jos šalių, teisėms ir pareigoms.
37. Dėl pareigos asmeniui mokėti už automobilio nuvežimo ir saugojimo paslaugą, kai sutartis sudaryta tarp policijos komisariato ir saugotojo, yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, kurioje konstatavo, kad pasaugos sutarties dėl priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo, sudarytos tarp policijos komisariato ir saugotojo, ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų, pareiga atlyginti saugojimo išlaidas transporto priemonės savininkui atsiranda specialios viešosios teisės normos SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies pagrindu.
38. Taigi esant atitinkamam įstatyminiam reguliavimui ir aiškiai suformuotai įstatymo taikymo teismų praktikai dėl transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės sumokėti už automobilio priverstinį nutempimą ir jo saugojimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kad pareiga V. B. mokėti UAB „Tomadas“ už jo automobilio nutempimą ir saugojimą kilo SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies pagrindu (ginčui aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 20 d.), todėl plačiau apie tai nepasisako.
Dėl UAB „Tomadas“ teisės atsisakyti grąžinti automobilį ieškovui jam nesumokėjus už paslaugas
39. SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalis nustato, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šios išlaidos atlyginamos arba adekvatus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymo užtikrinimas CK nustatytais būdais ir tvarka pateikiamas iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Taigi, įstatymas įsakmiai nurodo, kad išlaidos, susijusios su atsakovės UAB „Tomadas“ veiksmais pagal Sutartį su atsakovu Panevėžio AVPK nuvežant ir saugant ieškovo V. B. transporto priemonę, turi būti atlyginamos arba jų atlyginimo įvykdymo adekvatus užtikrinimas turi būti pateiktas iki transporto priemonės paėmimo iš UAB „Tomada“ stovėjimo aikštelės.
40. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutarimu konstatavo, kad SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostata „išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“ tiek, kiek ja nesudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę adekvačiai užtikrinus prievolės atlyginti išlaidas įvykdymą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Minimu nutarimu Konstitucinis Teismas nutarė, kad įstatymo nuostata, pagal kurią transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas įvykdymo užtikrinimas negrąžinant transporto priemonės jos savininkui (valdytojui), savaime neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, jeigu sudaryta galimybė susigrąžinti transporto priemonę pateikus adekvatų prievolės atlyginti tokias išlaidas įvykdymą.
41. Apeliantas V. B. teigia, kad jam kreipusis į UAB „Tomadas“ ir pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą bei Panevėžio AVPK išduotą Leidimą, atsakovė privalėjo grąžinti jo automobilį, nors jis ir nesumokėjo už automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas. V. B. įsitikinimu, UAB „Tomadas“ skolą gali išieškoti civilinio proceso tvarka. Ieškovas pažymi, kad Sutartyje nėra numatyta, kad asmuo turi sumokėti už paslaugas prieš atsiimdamas automobilį, todėl UAB „Tomadas“ negrąžindamas ieškovui automobilio ne tik pažeidė jo teises, bet ir Sutarties sąlygas.
42. Sutarties 2.2.1. punkte yra numatyta, kad paslaugų teikėjas turi teisę už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą tais atvejais, kai transporto priemonė yra nuvežama ir saugoma pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso normas, gauti atlygį už paslaugą iš administracine tvarka baudžiamų asmenų.
43. Iš byloje aptartų aplinkybių, yra žinoma, kad Sutarties ir įstatymo pagrindu atsirado ne tik UAB „Tomadas“ ir Panevėžio AVPK pasaugos santykiai, nes Sutartyje ir įstatyme nustatytos ne tik ją sudariusių šalių teisės ir pareigos, bet ir transporto priemonės savininko (šioje byloje – ieškovo) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą, t. y. ieškovas nagrinėjamu atveju turi pareigą iki transporto priemonės paėmimo iš stovėjimo aikštelės atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į aikštelę ir jos saugojimu.
44. Atitinkamai, teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo pozicija, kad jam automobilis gali būti grąžinamas nesumokėjus už Sutartyje suteiktas paslaugas ir nepateikus atitinkamo užtikrinimo. Pažymėtina, kad esant imperatyviam teisiniam reglamentavimui, t. y. SEAKĮ aiškiai numačius automobilio atsiėmimo iš saugotojo sąlygas, tokios sąlygos galioja ir nebūdamos perkeltos į Sutartį. Iš SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies matyti, kad asmeniui kurio automobilis buvo nutemptas ir saugomas, pareiga sumokėti už paslaugas yra iki automobilio atsiėmimo, arba savo prievolės įvykdymą užtikrinus CK nustatytais būdais ir tvarka, todėl ieškovui neatlikus nė vieno iš įstatyme numatytų veiksmų, UAB „Tomadas“ negrąžino automobilio V. B. pagrįstai. Pažymėtina, kad Sutartyje nėra nustatyta, kad galimos kitokios, įstatyme nenumatytos transporto priemonės atsiėmimo sąlygos.
Dėl UAB „Tomadas“ teisės keisti automobilio saugojimo kainą po Leidimo išdavimo transporto priemonės savininkui
45. Iš aukščiau aptartų aplinkybių bei teisinio reguliavimo darytina išvada, kad Sutartis yra privaloma bei sukelia teises ir pareigas ne tik jos šalims. Dėl specialaus teisinio reguliavimo nustatyto SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią Sutartį kyla priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui, šiuo atveju - apeliantui V. B., nepareiškusiam valios sudaryti sutartį. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti su teisingumo ir proporcingumo principais nederančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo išreiškęs valios. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą.
46. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
47. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
48. Ieškovui gavus Leidimą atsiimti automobilį iš UAB „Tomadas“ aikštelės, tačiau nesumokėjus už nuvežimo ir saugojimo paslaugas, ir dėl to transporto priemonės savininkui negrąžinus, UAB „Tomadas“ tolimesniam ieškovo transporto priemonės saugojimui taikė savo įmonės patvirtintus įkainius – 24,20 Eur už transporto priemonės saugojimo parą.
49. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje konstatuotas aplinkybes, pritaria atsakovės argumentams, kad Sutarties sąlygose nurodytas transporto priemonės saugojimo tarifas yra taikomas iki Leidimo išdavimo automobilį atsiimti ir tolimesnis automobilio laikymas UAB „Tomadas“ priklausančioje aikštelėje vykdomas dėl paties ieškovo priešingų teisei veiksmų, kurių pasekmių Sutartis nereguliuoja. Todėl UAB „Tomadas“, kaip verslo subjektas, turi teisę nustatyti savo paslaugų kainą ir ją taikyti asmenims, kurie savo transporto priemones laiko jų saugojimo aikštelėje.
50. Svarbu ir tai, kad Sutartimi nustatyti saugojimo įkainiai negali būti vertinami izoliuotai. Sutartis tarp atsakovų sudaryta įvykdžius viešojo pirkimo procedūras, kurių metu atsakovė UAB „Tomadas“ siūlė parduoti kompleksą paslaugų – transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo. Taigi, saugojimo įkainiai ir nuvežimo įkainiai pagal Sutartį susiję ir priklausomi vienas nuo kito. Tiekėjas, atitinkamai apskaičiavęs vidutinę saugojimo trukmę, viešojo pirkimo procedūrose turi galimybę pasiūlyti nedidelę ir dėl to konkurencingą saugojimo kainą, atsižvelgdamas į numatomą transporto priemonės saugojimo laikotarpį, dėl tokio laikotarpio susidarantį saugomų transporto priemonių skaičių ir tam reikalingą saugojimo aikštelių plotą. Be to, mažesnę saugojimo kainą gali iš dalies kompensuoti didesnė nuvežimo kaina ir/arba atvirkščiai. Dėl šios priežasties saugojimo kaina, kuri turi būti mokama po to, kai transporto priemonės savininkas, gavęs policijos įstaigos Leidimą, neatsiima (jam neatiduodama) transporto priemonės dėl to, kad nevykdo įstatymo reikalavimo sumokėti nuvežimo ir saugojimo kainą iki atsiėmimo, gali būti nustatoma kita, negu ta, kuri numatyta Sutartyje. Kitaip būtų sudarytos sąlygos neteisėtus veiksmus atliekančiam transporto priemonės savininkui tokiais neteisėtais veiksmais sukurti nuostolius kuriančias išlaidas sąžiningam ir teisėtai verslą vykdančiam ūkio subjektui.
51. Vertinant UAB „Tomadas“ taikyto 24,20 Eur už parą transporto priemonės saugojimo įkainį, atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas, nesutikdamas su tokiu paslaugos įkainio dydžiu nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, kad tiriamas įkainis yra 5 kartus didesnis nei rinkos kaina. Tuo tarpu UAB „Tomadas“ į bylą pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad UAB „Goldas“ (t. I, b. l. 179) ir UAB „Sauda“ (t. I, b. l. 180–181) po policijos sprendimo grąžinti transporto priemonę už transporto priemonės saugojimo paslaugą taiko 25 Eur už parą dydžio įkainį. Atitinkamai, vadovaujantis byloje turimais duomenimis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 suformuota praktika analogišku klausimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB „Tomadas“ taikytas 24 Eur įkainis už transporto priemonės paros saugojimą atitinka rinkos kainą ginčo laikotarpiu, todėl teisėjų kolegija ieškovo argumentus dėl per didelės transporto priemonės saugojimo kainos už parą po Leidimo išdavimo, atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl UAB „Automera“ materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi
52. UAB „Automera“ ginčą dėl netinkamo Sutarties sąlygų vykdymo inicijavo savo suinteresuotumą grįsdama tuo, kad pripažinus Sutartį negaliojančia, UAB „Automera“ įgis teisę pretenduoti į Sutarties objektą sudarančių paslaugų teikimą.
53. Atkreiptinas dėmesys, jog Sutartis tarp Panevėžio AVPK ir UAB „Tomadas“ buvo sudaryta 2016 m. gruodžio 2 d. ir vadovaujantis Sutarties 5.1 punktu galioja 3 metus nuo Sutarties pasirašymo dienos. Sutartis nepratęsiama. Šalių sutarimu, faktiškai pradedama vykdyti kitą dieną po sutarties pasirašymo dienos 00.00 val. Taigi, vadovaujantis šiuo Sutarties punktu yra žinoma, kad Sutarties galiojimas pasibaigė 2019 m. gruodžio 4 d. 00.00 val. Dėl to išnyko UAB „Automera“ teisinis interesas, kad Sutartis su UAB „Tomadas“ būtų nutraukta iki jos pabaigos, o ieškovė, tuo pasinaudodama, galėtų teikti savo kandidatūra dėl Sutarties objektą sudarančių paslaugų teikimo.
54. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, ir išaiškinta, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė nustato dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos: besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas. Teismų praktikoje asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, kitaip tariant, asmuo turi turėti savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2019 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-304-695/2019 75 punktą, 2019 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-378/2019 35.6 punktą).
55. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-403/2019 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
56. UAB „Automera“ 2018 m. birželio 7 d. kreipėsi į teismą siekdama nuginčyti Sutartį, kuri kreipimosi metu galiojo, tačiau 2019 m. gruodžio 4 d., Sutarties galiojimui pasibaigus, UAB „Automera“ siekis nuginčyti Sutartį, kuri nebegalioja, atsižvelgiant į ieškovės (apeliantės) nurodomą sutarties ginčijimo pagrindą, iš kurio kyla jos teisinis interesas ir suinteresuotumas bylos procesu, tapo teisiškai beprasmis. Taigi net ir teismui patenkinus šios ieškovės ieškinį pilna apimtimi, UAB „Automera“ teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Todėl nustačius, kad ieškovės UAB „Automera“ materialinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi nagrinėjant civilinę bylą teisme išnyko, jos ieškinys turi būti atmestas vien tuo pagrindu.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Egidija Tamošiūnienė
Agnė Tikniūtė
Vytautas Zelianka