Civilinė
byla Nr. 2-1565/2010
Procesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos
pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės ,,Ikoda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
2010 m. birželio 29 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos
priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-6369-431/2010 pagal ieškovo bankrutavusios
uždarosios akcinės bendrovės ,,Statolit“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei ,,Ikoda“, trečiasis asmuo restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė
,,Baltijos pirkliai“, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas BUAB ,,Statolit“ kreipėsi į teismą su
ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia 2008-11-27 Teisių ir pareigų
pagal preliminarias apartamentų pirkimo-pardavimo sutartis, perleidimo sutartį
Nr. 08/11/27-01 ir priteisti iš atsakovo UAB „Ikoda“ 273 518,16 Lt bei
bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos
priemones – ieškinio sumai areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir
kilnojamąjį turtą, turtines teises bei pinigines lėšas. Nurodė, kad ginčijamų
sandorių suma yra didelė, todėl tikėtina, kad atsakovas gali imtis veiksmų, dėl
kurių ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti neįmanomas.
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. birželio 29 d.
nutartimi areštavo atsakovui UAB „Ikoda“ nuosavybės teise priklausantį
nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudė disponuoti areštuotu turtu, paliko
teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis, o nekilnojamojo ir kilnojamojo turto
nesant ar esant nepakankamai, nurodė areštuoti atsakovo vardu atidarytose
bankinėse sąskaitose esančius pinigus, uždraudžiant disponuoti
areštuotomis lėšomis, paliekant teisę įnešti pinigus į sąskaitas, taip pat iš
areštuotų piniginių lėšų leidžiant išmokėti darbuotojams darbo užmokestį,
mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, bendra areštuoto
turto vertės ir lėšų suma turi savo verte atitikti 273 518,16 Lt sumą. Teismas
nurodė, kad prašymas dėl arešto uždėjimo atsakovui UAB „Ikoda“ nuosavybės teise
priklausančiam turtui tenkintinas, nes pareikšto ieškinio suma yra didelė,
todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti negalimas (CPK 144 str.).
Atsakovas UAB ,,Ikoda“ atskiruoju skundu prašo panaikinti
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. nutartimi pritaikytas
laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo ar kito ilgalaikio turto areštą
273 518,16 Lt sumai. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas nepateikė jokių duomenų bei įrodymų apie
atsakovo siekį paslėpti turtą, sąmoningai sumažinti savo mokumo galimybes ar
kitokį nesąžiningą elgesį, įrodant, kad būsimo galimai ieškovui palankaus
teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas.
2. Ieškinio suma nėra absoliutus pagrindas taikyti
laikinąsias apsaugos priemones, nevertinant prašomos priteisti sumos su
atsakovo veiklos pobūdžiu, jo veiklos apimtimi, įstatinio kapitalo, turimo
turto dydžiais, kitomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmę atsakovo turtinėms
galimybėms įvertinti. Atsakovas turi 3 707 789 Lt vertės turto, o turimi
įsipareigojimai sudaro tik 2 442 341 Lt, todėl nėra pagrindo
atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas paralyžuoja
atsakovo ūkinę veiklą, sukelia interesų konfliktą su įmonės kreditoriais, įmonė
gali patirti bankrotą.
4. Ieškovas bankrutuojančios įmonės administratorius,
pareikšdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, piktnaudžiauja teise.
Ieškovas BUAB ,,Statolit“ atsiliepimu į atskirąjį
skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. nutartį palikti
nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismuose yra
pareikšta turtinių reikalavimų, kurių užtikrinimui atsakovo turtui yra
pritaikytas areštas, suma sudaro 1 351 976,66 Lt, taip pat yra areštuotas
atsakovui priklausantis turtas, nenurodant jo arešto masto. Centrinės hipotekos
įstaigos duomenimis, atsakovas savo ir trečiųjų asmenų prievolių įvykdymo
užtikrinimui yra įkeitęs savo nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas banko
sąskaitoje. Įkeitimu ir hipoteka užtikrintų prievolių dydis iš viso sudaro 990
919,57 Lt. Nurodytos aplinkybės įrodo būtinumą atsakovo turtui taikyti
laikinąsias apsaugos priemones.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama
garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo
pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių,
būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144
str. 1 d.). Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad
teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas
tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma
gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m.
rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008). Prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai
padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl didelė ieškinio
suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto
areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo
teisingas išsprendimas, vien tik esant didelei ieškinio sumai, kurią savo
nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes,
reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo
vykdymą. Tuo tarpu teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai
pagrįstais argumentais, įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes (Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 109
str.). Todėl kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos
aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši
ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio
asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat
šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė.
Nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio suma – 273
518,16 Lt, tokia pinigų suma laikytina didele, o tai gali objektyviai
padidinti ieškovui galimai palankaus sprendimo neįvykdymo riziką.
Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas,
reiškiantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis
remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.). Teismas neturi
nei teisės, nei pareigos ex proprio motu (savo iniciatyva) rinkti
įrodymus, kadangi tai yra išimtinė šalių teisė, išskyrus viešąjį interesą
turinčiose bylose. Apeliantas skunde nurodo, kad įmonės turtinė padėtis yra
gera, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamoje
byloje atsakovas pateikė duomenis apie savo finansinę padėtį. Pagal UAB
,,Ikoda“ 2010 m. kovo 31 d. balanso duomenis ilgalaikis turtas sudaro 478 772
Lt, trumpalaikis – 3 229 015 Lt, turtas iš viso – 3 707 789 Lt, įsipareigojimai
sudaro 2 442 341 Lt (b. l. 21-22). Įmonė finansiniais metais patyrė 173 295 Lt
dydžio nuostolių (b. l. 23).
Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia,
kad atsakovas UAB ,,Ikoda“ nepaneigė objektyvios grėsmės būsimam teismo
procesiniam sprendimui įvykdyti egzistavimo dėl didelės reikalavimo sumos.
Skundo argumentais nepaneigtas teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos
priemonių tikslingumas, o šiuo atveju ieškovo pareikšta didelė reikalavimo suma
sudarė pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to,
ieškovo su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktais duomenimis, teismuose
pareikštų reikalavimų užtikrinimui yra areštuotas atsakovo turtas 1 351 976,66
Lt sumai, taip pat areštuotas atsakovui priklausantis turtas, nenurodant jo
arešto masto (b. l. 29-36), atsakovas savo ir trečiųjų asmenų prievolių
įvykdymo užtikrinimui yra įkeitęs savo nekilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas
banko sąskaitoje 990 919,57 Lt sumai (b. l. 37-43). Išdėstytos aplinkybės
neleidžia sutikti su apelianto motyvais, kad nėra pagrindo manyti, jog nesiėmus
laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti nebeįmanomas, kad teismo nutartis priimta pažeidžiant CPK 144 straipsnio 1 dalį,
nustatančią laikinųjų apsaugos priemonių pagrindus.
Apelianto argumentai, kad pritaikytos laikinosios
apsaugos priemonės pažeidžia atsakovo interesus, savaime nesudaro teisinio
pagrindo skundžiamą nutartį laikyti neteisėta ir nepagrįsta. Laikinųjų apsaugos
priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso
šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės
nevaržytų atsakovo teisių daugiau, nei būtina pareikštiems reikalavimams
užtikrinti. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į
faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo,
proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas
taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas
būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o
teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų
pusiausvyrą (CPK 3
str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi, laikinosios apsaugos
priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nei vienai iš šalių nesuteiktų
nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, negu
būtina tikslui pasiekti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos
teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė laikydamasis minėtų principų,
areštavo atsakovui priklausantį turtą ne didesnei nei ieškovo pareikšto
reikalavimo sumai, pirmiausiai areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir
kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar neužtenkant, areštavo atsakovo pinigines
lėšas, leisdamas iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį,
mokėti mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas. Teisėjų kolegija
sprendžia, jog būtent toks minėtų priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia
ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo, nes areštas į pinigines
lėšas nukreipiamas tik nesant kitokio turto, o tai leidžia atsakovui patirti
mažiausiai suvaržymų ūkinėje-komercinėje veikloje. Taigi, teismas pagrįstai
taikė tokias priemones, kurios ne tik kad padeda užtikrinti ieškinį, tačiau
leidžia atsižvelgti ir į atsakovo interesus.
Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su
apelianto argumentais, kad ieškovas nesąžiningai naudojasi procesinėmis
teisėmis. Apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų teigti, jog ieškovas
piktnaudžiauja jam priklausančiomis teisėmis ar elgiasi nesąžiningai.
Naudojimasis įstatymo numatytomis priemonėmis, kuriomis siekiama užtikrinti
būsimo teismo sprendimo įvykdymą, savaime neleidžia teigti, jog yra
piktnaudžiaujama įstatymų suteiktomis procesinėmis teisėmis ar elgiamasi
nesąžiningai.
Remdamasi nurodytomis aplinkybėms ir nenustačiusi
absoliučių nutarties negaliojimo
pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė
teisėtą bei pagrįstą nutartį ir
naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d.).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios
dalies 1 punktu,
n
u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai
Alė Bukavinienė
Algirdas Gailiūnas
Egidijus Žironas