Baudžiamoji byla Nr. 2K-101/2013

                   Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00036-2009-4

                   Procesinio sprendimo kategorijos:

                   1.2.14.5.2;

                   2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

              2013 m. sausio 8 d.              

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Alfredos Sabaliauskienės kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 18 d. nutarties.

              Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžiu G. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisinta, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių. A. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas, nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų požymių. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

              Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 18 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendis pakeistas: išteisintiesiems G. U. ir A. K. panaikinti laikinieji nuosavybės teisės apribojimai nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; pataisytos nuosprendžio rezoliucinės dalies techninio pobūdžio klaidos. Kita Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

G. U. buvo kaltinama didelės vertės turto sukčiavimu – tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę ir užvaldė svetimą turtą, o A. K. – tuo, kad padėjo G. U. sukčiauti. G. U. ir A. K. taip pat buvo kaltinami tuo, kad suklastojo tikrus dokumentus, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo.

Pagal G. U. ir A. K. pareikštus kaltinimus, jie, iš anksto turėdami tikslą apgaule G. U. naudai įgyti teisę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžeto gauti neteisėtai ir nepagrįstai padidintas motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, G. U. su individualios įmonės (toliau - IĮ) „K“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) savininku A. K. 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudarė fiktyvią darbo sutartį Nr. 18, pagal kurią G. U. tariamai priimta dirbti komercijos direktorės pareigoms. Po to A. K. , kaip darbdavys, VSDF valdybos Šiaulių skyriui pateikė žinomai neteisingus duomenis apie jos priėmimą į darbą, priskaičiuotą ir tariamai išmokėtą darbo užmokestį IĮ „K“: 2008 m. rugpjūčio 18 d. pranešimą apie apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu pradžią Nr. 62 (forma 1-SD), 2008 m. spalio 10 d. pranešimą Nr. 63 apie IĮ „K“ apdraustuosius už 2008 m. III ketvirtį (forma SAM su priedais), 2009 m. sausio 9 d. pranešimą Nr. 64 apie IĮ „K“ apdraustuosius už 2008 m. IV ketvirtį (forma SAM su priedais). 2009 m. gegužės 11 d. A. K. priėmė įsakymą Nr. 09/05-1 „Dėl atostogų suteikimo iki vaikui sueis du metai“, kuriuo buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos G. U. . Taip buvo sukurti fiktyvūs, tikrovės ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93, 186 straipsnių reikalavimų neatitinkantys darbo santykiai, žinant, kad G. U. realiai darbo įmonėje nedirbs, atlyginimo negaus, o įmonė neturi finansinių galimybių mokėti nustatytą atlyginimą.

VSDF valdybos Šiaulių skyrius apgaulės įtakoje 2009 m. sausio 19 d. priėmė sprendimą Nr. PN5-31 „Dėl G. U. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo nusprendė skirti jai 20 303,19 Lt dydžio motinystės pašalpą, priskaičiuotą pagal IĮ „K“ priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. gegužės 10 d., o 2009 m. gegužės 18 d. priėmė sprendimą Nr. PN7-666 „Dėl G. U. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, kuriuo jai paskyrė 136 968,21 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, priskaičiuotą pagal IĮ „K“ priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2011 m. kovo 15 d. Vadovaudamasis šiais sprendimais, VSDF valdybos Šiaulių skyrius G. U. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. išmokėjo 16 175,31 Lt motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų. Taip G. U., A. K. padedant, apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės 153 538,97 Lt vertės svetimą turtą (motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas) ir apgaule užvaldė 16 175,31 Lt svetimo turto, taip pat suklastojo tikrus dokumentus, pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo: darbo sutartį, prašymus skirti motinystės pašalpą, prašymą dėl motinystės atostogų vaiko priežiūrai, pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią, pranešimą apie IĮ „K“ apdraustuosius, įsakymą dėl atostogų suteikimo iki vaikui sueis dveji metai.

Be to, A. K. buvo kaltinamas ir tuo, kad, būdamas IĮ „K“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) savininkas, atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima nustatyti IĮ „K“ turto ir įsipareigojimo dydžio už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. A. K. , pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., tyčia įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „B“ apskaitininkei R. N. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie G. U. , o pastaroji, nesuprasdama nusikalstamų A. K. ketinimų ir nežinodama, kad G. U. realiai IĮ „K“ nedirbo ir jokio darbo užmokesčio negavo, IĮ „K“ apskaitoje įformino dokumentais neįvykusią ūkinę operaciją - atlyginimo G. U. priskaičiavimą (iš viso 36 000 Lt) ir 26 280 Lt išmokėjimą ir tuos dokumentus įtraukė į buhalterinę apskaitą:

- 2008 m. rugpjūčio mėnesį pagrindė 9000 Lt atlyginimo priskaičiavimą, 2160 Lt pajamų ir 270 Lt socialinio draudimo įmokų išskaičiavimą ir 6570 Lt išmokėjimą;

- 2008 m. rugsėjo mėnesį pagrindė 9000 Lt atlyginimo priskaičiavimą, 2160 Lt pajamų ir 270 Lt socialinio draudimo įmokų išskaičiavimą ir 6570 Lt išmokėjimą;

- 2008 m. spalio mėnesį pagrindė 6000 Lt atlyginimo priskaičiavimą, 1440 Lt pajamų ir 180 Lt socialinio draudimo įmokų išskaičiavimą ir 4380 Lt išmokėjimą;

- 2008 m. lapkričio mėnesį pagrindė 6000 Lt atlyginimo priskaičiavimą, 1440 Lt pajamų ir 180 Lt socialinio draudimo įmokų išskaičiavimą ir 4380 Lt išmokėjimą.

- 2008 m. gruodžio mėnesį pagrindė 6000 Lt atlyginimo priskaičiavimą, 1440 Lt pajamų ir 180 Lt socialinio draudimo įmokų išskaičiavimą ir 4380 Lt išmokėjimą.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes priimta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 324 straipsnio 6 dalies, 331 straipsnio, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, netinkamai taikant BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas nutartyje nurodęs, jog remiasi tik teisme duotais ir ištirtais bei pripažintais įrodymais, kuriais yra grindžiamas priimtas teismo nuosprendis, nors apeliaciniame skunde prokurorė remiasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis. Nors ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duoti liudytojų parodymai iš esmės nesiskyrė, tačiau prokuratūros apeliaciniame skunde remiamasi šiek tiek skirtingais išteisintųjų G. U. ir A. K. parodymais, susijusiais su internetinio puslapio kūrimu, 2008 m. rugpjūčio 20 d. sutarties tarp IĮ „K” ir UAB „E” sudarymu, taip pat akcentuojama aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta jokių duomenų apie G. U. darbą IĮ „K”, o būtent tarp įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų nerasta minėtos 2008 m. rugpjūčio 20 d. rangos sutarties, jokių kitų išteisintosios darbą patvirtinančių duomenų. Anksčiau minėtus išteisintųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, Šiaulių miesto apylinkės teismas paskelbė, juos ištyrė, tačiau apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje šių aplinkybių nevertino, nors, valstybinio kaltintojo nuomone, jie yra labai svarbūs įrodomąja prasme. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, taip pat jų neįvertino, nors pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas visi įrodymai yra vienodai svarbūs, jeigu jie patvirtina arba paneigia nors vieną aplinkybę ir yra gauti teisėtais būdais. Apeliacinės instancijos teismas ne tik kad pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, bet ir neišnagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorės, neišanalizavo ir neįvertino dalies apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymų, kuriais buvo grindžiama išteisintųjų G. U. ir A. K. kaltė, o būtent - liudytojo M. M. parodymų, kurie tiesiogiai patvirtina 2008 m. rugpjūčio 20 d. sutarties, kurią sudarė neva G. U. , atstovaudama IĮ „K”, ir UAB „E” direktorius G. B. , vykdymo aplinkybes ir paneigia liudytojo G. B. melagingus parodymus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas vertina kaip teisingus. Tinkamam G. B. parodymų įvertinimui yra labai svarbūs liudytojo M. M. parodymai apie tai, kad nebuvo poreikio tęsti terasos ir fontano ardymo, valymo darbų pagal 2008 m. rugpjūčio 20 d. sudarytą sąskaitą faktūrą, nes tie darbai buvo atlikti ir už tai darbų užsakovas UAB „M” 2008 m. rugpjūčio 21 d. išrašė sąskaitą faktūrą Nr. EIG00005, darbai buvo priduoti 2008 m. rugpjūčio 29 d. Tokias aplinkybes konstatavo IĮ „K” ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusi specialistė R. R. (T. 3, b. l. 141-142). Minėtų aplinkybių, kurios esmingai prieštarauja tarpusavyje, neįvertinimas teismuose, turėjo įtakos neteisingų išvadų padarymui dėl G. U. realaus darbo IĮ „K”. Liudytojo G. B. parodymų išskyrimas iš įrodymų visumos ir vertinimas atskirai nuo kitų įrodymų yra BPK 20 straipsnio pažeidimas.

Prokurorė kasaciniame skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neteisingai nurodė, jog rangos sutartyje sutartus darbus, kurie yra atlikti anksčiau, nei numatyta sutartyje, rangovas gali darbų perdavimo - priėmimo aktu priimti anksčiau nei nustatyta rangos sutartyje, nes tokios teismo išvados yra niekuo neparemti teiginiai ir prielaidos, padaryti neįvertinus visų bylos aplinkybių, esant tam prieštaraujantiems įrodymams – liudytojo M. M. parodymams, darbų perdavimo aktams, kuriais IĮ „K“ perduoda atliktus darbus UAB „M” 2008 m. rugpjūčio 29 d., o pastaroji išrašo sąskaitas faktūras už atliktus ir perduotus fontano ardymo bei valymo darbus 2008 m. rugpjūčio 21 d. taip apibrėžiant rangos sutarties baigtumo momentą. Todėl, anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.652 straipsnį (Rangos darbų atlikimo terminai) ir 6.655 straipsnį (Rangos darbų apmokėjimo tvarka), o tai lėmė BPK 20 straipsnio pažeidimus.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas, liudytojo G. B. parodymus vertindamas išteisintųjų naudai, nepagrįstai nurodė, jog prokuratūra neišreiškė prašymo traukti G. B. baudžiamojon atsakomybėn dėl melagingų parodymų davimo. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad baigiamųjų kalbų metu buvo paprašyta pranešti prokurorui dėl galimos G. B. nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnyje. Tačiau, pasak prokurorės, pakanka to, kad apeliaciniame skunde buvo prašoma įvertinti minėto liudytojo prieštaringumą kitiems byloje surinktiems įrodymams, o aplinkybė dėl prašymo pradėti liudytojui ikiteisminį tyrimą dėl žinomai melagingų parodymų davimo pagal BK 235 straipsnį, esminės įtakos teismui jo parodymų vertinimui negalėjo turėti.

Kasatorė teigia, kad neišsamiu apeliacinio skundo išnagrinėjimu laikytina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neaptarė prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų P. J., R. B. , V. Ž. , V. P. parodymų, kuriais prokuratūra grindžia G. U. ir A. K. kaltę, neįvertino, o apsiribojo tik išteisintuosius teisinančių įrodymų aptarimu - liudytojo G. B. parodymų akcentavimu.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog nėra pagrindo laikyti dokumentų suklastotais, nes jie sudaryti matant tretiesiems asmenims ir perduoti atsakingoms institucijoms, dėl to buvo patvirtintas darbinių santykių atsiradimas, yra neparemtas jokiais įrodymais, nes nutartyje nedetalizuota, kokie tretieji asmenys matė G. U. ir A. K. darbo santykių įtvirtinimą kaltinime nurodytuose dokumentuose, ir vien dokumentų sudarymas nerodo realių santykių, juos būtina nustatyti įvertinus bylos aplinkybes, nes logiška, kad, siekiant įtvirtinti fiktyvius darbo santykius, darbuotojas ir darbdavys juos siekia parodyti kaip realius - parengti nustatytos formos dokumentus ir pateikti juos atitinkamoms institucijoms tam, kad nekiltų jokių abejonių.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 300 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 2 dalies normas. Iš kaltinimo matyti, kad tam, jog dokumentai, kuriais buvo įtvirtinti G. U. darbo santykiai IĮ „K”, būtų pripažinti suklastotais, būtina nustatyti, kad G. U. IĮ „K” buvo įsidarbinusi fiktyviai, siekdama materialinės naudos. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, šiurkščiai pažeidęs BPK 20 straipsnį, nepagrįstai G. U. ir A. K. veiksmų nepripažino nusikalstamais dėl BK 182 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies, A. K. veiksmuose neįžvelgė BK 222 straipsnio 1 dalies požymių.

Kasaciniame skunde teigiama, kad, ištaisius BPK 20 straipsnio pažeidimus, kurie buvo padaryti vertinant šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, įvertinus įrodymų visumą, yra pagrindas teigti, kad G. U. tikslas, padedant A. K. , buvo gauti neteisėtai padidintą motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpą. Būtinas sukčiavimo požymis – apgaulė pasireiškė tuo, kad duomenis apie neva teisėtus darbo santykius, kurie nors ir įtvirtinti atitinkamuose dokumentuose, tačiau G. U. realiai nedirbant IĮ „K”, pateikus žinomai neteisingus duomenis apie tai VSDFV Šiaulių skyriui, darbuotojos, manydamos, jog G. U. turi teisę į tokią pašalpą, priskaičiuotą pagal suklastotus IĮ „K” dokumentus, skyrė G. U. 153 538,97 Lt dydžio pašalpas (motinystės ir motinystės (tėvystės)) ir išmokėjo jai nepriklausančius 16 175,31 Lt.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo nustatant darbo santykių fiktyvumą siekiant įgyti teisę į motinystės (tėvystės) pašalpų gavimą

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kaltinant asmenį, kad jis apgaule neteisėtai siekė gauti ar padidinti motinystės (tėvystės) pašalpą, būtina nustatyti jo darbo santykių fiktyvumo faktą (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2012, Nr. 2K–503/2011, 2K-38/2011, 2K-331/2011, 2K-448/2010, 2K-606/2010). Jeigu kaltininkas fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei VSDF valdybai pateikiami suklastoti dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje analogiškose bylose ne kartą pabrėžta, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas; vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios nuostatos taikytinos realiems, o ne fiktyviems darbo santykiams. Vertinant šalių susitarimą dėl atlyginimo dydžio teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijimo apgaule kontekste, negalima vadovautis vien tik formaliu susitarimo laisvės principu, bet būtina paisyti ir protingumo principo, atsižvelgti į byloje nustatytų aplinkybių visumą ir ypač darbo sutarties su asmeniu sudarymą sąlygojančias aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-614/2012).

Nagrinėjamoje byloje teismo išteisinamasis nuosprendis grindžiamas išvada, kad byloje nenustatyta, jog G. U. A. K. individualioje įmonėje „K“ dirbo fiktyviai, teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nenustatyta, kad dokumentuose būtų buvę įrašytos netikros žinios ar būtų pagaminti, panaudoti ar realizuoti žinomai melagingi dokumentai. Kita vertus, išanalizavus bylos duomenis, atkreiptinas dėmesys į labai neįprastą ir ekonominei logikai prieštaraujantį sukurtų darbo santykių pobūdį, kurį rodo šios aplinkybės: nors 2008 m. įmonė „K“ dirbo nuostolingai ir per visus metus gavo tik 104 065 Lt pajamų, 2008 m. rugpjūčio 18 d. įmonės savininko A. K. įsakymu G. U. priimama dirbti minėtoje įmonėje komercijos direktore nustatant 6000 Lt darbo užmokestį už 4 valandų darbo dieną, 5 darbo dienų savaitę. Pažymėtina, kad tokiu pat darbo krūviu įmonėje dirbusiems apdailos meistrams buvo mokamas pusę minimalaus darbo užmokesčio dydžio atlyginimas. Vos tik G. U. įsidarbinus, jau 2008 m. rugsėjo 1 d. A. K. įsakymu jai skiriamas 6000 Lt dydžio priedas už 2008 m. rugpjūčio mėn. gerus darbo rezultatus. Vėliau 2008 m. spalio 1 d. įsakymu G. U. skiriamas 3000 Lt priedas už 2008 m. rugsėjo mėn. gerus darbo rezultatus  (T. 1, b. l. 12, 13). Esant tokiam ekonominiu požiūriu neįprastam ką tik priimto darbuotojo skatinimui, taip pat žinant, kad G. U. įsidarbino įmonėje „K“ būdama nėščia ir dėl šių darbinių santykių, nustatyto atlyginimo dydžio ir išmokėtų priedų ji vėliau įgijo teisę į 153 538,97 Lt motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų gavimą iš „Sodros“ biudžeto, teismai turėjo itin kruopščiai išanalizuoti ir palyginti visus bylos duomenis, kuriais kaltinimas grindė darbo santykių fiktyvumą, o gynyba – realumą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ne visi bylos duomenys išnagrinėti išsamiai ir ne visi teismų pateikti motyvai atmetant kaltinimo argumentus ir pritariant gynybos argumentams – įtikinami.

Pagal bylos duomenis, įsidarbinusi įmonėje „K“, G. U. toliau dirbo apskaitininke kitoje savo darbovietėje – D. V. individualioje įmonėje nuo 8 iki 17 val. su pietų pertrauka nuo 12 iki 13 val. Iš pagrindinės darbovietės darbo metu ji galėjo išeiti pusvalandžiui su direktorės ir vedėjos leidimais. Byloje neatsakyta į klausimą, kaip, esant tokiai kontrolei, G. U. galėjo realiai dirbti darbus kitoje darbovietėje. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas dėl nenustatyto darbo santykių fiktyvumo, grindė liudytojų parodymais, pagal kuriuos jie matė G. U. atliekant darbines funkcijas įmonėje „K“, tačiau nepašalintas esminis prieštaravimas tarp šių parodymų ir fakto, kad visą darbo dieną G. U. dirbo kitoje darbovietėje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors, anot G. U., ji realiai įmonėje „K“ dirbo fotografavimo, apdailos meistrų darbų priežiūros, internetinio puslapio dizaino, vertėjavimo į anglų kalbą darbus, tačiau iš pačios išteisintosios parodymų matyti, kad tinkamos kvalifikacijos dirbti šiuos darbus ji neturėjo. Į šį prieštaravimą teismai taip pat nesigilino ir jo nepašalino.

Teisėjų kolegija laiko pagrįstu ir kasacinio skundo teiginį, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai atsakė į apeliacinio skundo argumentą dėl prieštaravimų tarp liudytojų M. M. ir G. B. parodymų, kurie nagrinėjamos bylos kontekste yra svarbūs. Nepakankamai aptarti ir prieštaravimai tarp kaltinamųjų parodymų ir liudytojo P. J. („Aušros“ muziejaus direktoriaus) parodymų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o teismo pateiktos išvados nepagrįstos išsamiu ir visapusišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                            Armanas Abramavičius

                            Dalia Bajerčiūtė

                            Olegas Fedosiukas