Baudžiamoji byla Nr.1A-389/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.4, 1.2.29.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio,

teisėjų Aloyzo Kruopio, Jono Algimanto Venckaus,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

gynėjams advokatams Romaldui Briliui, Birutei Strimaitytei,

išteisintajai O. L.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ONKTS vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo O. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 str. 1 d. ir 300 str. 3 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių, o pagal BK 24 str. 5 d. ir 300 str. 3 d. išteisinta, nes nenustatyta, kad ji dalyvavo šio nusikaltimo padaryme.

J. M. pagal BK 300 str. 1 d. išteisinta, nes nenustatyta, kad ji dalyvavo šio nusikaltimo padaryme.

Nukentėjusiojo V. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

nustatė:

O. L. buvo kaltinama tuo, jog dirbdama Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja ir būdama valstybės tarnautoja, 2005 m. birželio 17 d., Panevėžio m., Laisvės a. 16, Panevėžio miesto apylinkės teismo kabinete Nr. 209, piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, apie 11 val. sukurstė pareiškėją J. M. suklastoti nedalyvavusio šiame teismo posėdyje V. M. parašą pareiškėjo priesaikoje ir suklastojo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3383-73-2005 dėl santuokos nutraukimo, į šį sprendimą įrašydama žinomai melagingas žinias apie pareiškėjo V. M. dalyvavimą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 17 d. posėdyje bei į sprendimą įrašė žinomai melagingus duomenis apie pilnamečius vaikus ir 1971 m. įregistruotą santuoką, dėl ko didelės žalos patyrė V. M. ir valstybė, diskreditavo teismo ir teisėjo autoritetą.

J. M. buvo kaltinama tuo, kad 2005 m. birželio 17 d., apie 11 val., Laisvės a. 16, Panevėžio m., Panevėžio miesto apylinkės teismo kabinete Nr. 209, Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjai O. L. ją sukursčius, suklastojo tikrą dokumentą – pareiškėjo (suinteresuoto asmens) priesaiką, tai yra žinodama nustatytą tvarką priesaikos pasirašymui, tačiau jos nesilaikydama, pareiškėjo (suinteresuoto asmens) priesaikoje įrašė rankraštinius įrašus „V. M. “, bei imituodama V. M. parašą, už jį pasirašė.

Šiaulių apygardos teismas 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžiu O. L. išteisino nurodydamas, jog O. L. nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi, neklastojo sprendimo civilinėje byloje, tokiu būdu nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių. Taip pat teismas nustatė, kad O. L. nekurstė J. M. suklastoti parašą, todėl ji išteisinta, nes nenustatyta, kad ji dalyvavo šio nusikaltimo padaryme. Kadangi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 239 str. 2 d. yra numatyta, jog teismas nustato atvykusių asmenų tapatybę, o teisėja O. L. nesilaikė šios procesinės normos, todėl jos veiksmuose yra drausminio nusižengimo požymių.

Be to, Šiaulių apygardos teismas 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžiu išteisino ir J. M., nurodydamas, jog nenustatyta, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 str. 1 d.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti O. L. kalta, padarius nusikaltimus, numatytus BK 228 str. l d., 300 str. 3 d. ir 24 str. 5 d. ir 300 str. 3 d. ir paskirti jai bausmes:

- pagal BK 228 str. l d. – teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu 2 metams;

- pagal BK 300 str. 3 d. – laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 24 str. 5 d. ir 300 str. 3 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. l p. bausmes subendrinti jas apimant ir paskirti O. L. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams su teisės dirbti teisėsaugos, teisėtvarkos ir teisminėse institucijose atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 75 str. l d. 7 p. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dviems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Pripažinti J. M. kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 str. l d. ir paskirti jai 10 MGL (1250 litų) baudą.

V. M. civilinį ieškinį dėl 30 000 litų neturtinės žalos atlyginimo tenkinti ir solidariai priteisti iš O. L. ir J. M. .

Prokuroras nurodo, kad Šiaulių apygardos teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė motyvuodamas tuo, kad teismas, remdamasis byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, daro išvadą, kad 2005 m. birželio 17 d. teisėjos O. L. sprendimas buvo priimtas ne išteisintosios J. M. nurodytomis aplinkybėmis, todėl teismas atmeta J. M. parodymus, kad V. M. pasirašė sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, ir jog ji pasirašė už V. M. pareiškėjo priesaikoje. Teismas remiasi O. L. parodymais, kad 2005 m. birželio 17 d. teismo posėdyje prisistatęs už V. M. dalyvavo kitas asmuo, kuris ir pasirašė pareiškėjo priesaikoje, nes šią išvadą patvirtina ne tik O. L. , bet ir kiti byloje surinkti įrodymai. Remiantis J. M. parodymais, buvo padaryta kategoriška išvada, kad teismo posėdyje daugiau joks asmuo nedalyvavo, nors O. L. nurodė, jog posėdyje su J. M. buvo rusakalbis vyras, prisistatęs V. M. . O. L. pateiktas kaltinimas neįvertinus visų byloje surinktų duomenų. Byloje surinkta medžiaga leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad J. M. buvo suinteresuota santuokos nutraukimu bei turto padalijimu jos naudai ir, siekdama įgyvendinti savo tikslą, pasinaudodama V. M. suėmimu bei pažintimi su konvojavimo tarnybos pareigūnu I. Š. , veikė nusikalstamai. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, sąlygojusias išteisinamojo nuosprendžio priėmimą, nevertino byloje surinktų įrodymų viseto, nepakankamai atsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios turi esminės reikšmės sprendžiant O. L. ir J. M. kaltės klausimą. Be to, pirmos instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo šališkai.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai atmetė visus J. M. parodymus, motyvuodamas tuo, kad toks J. M. aiškinimas prieštarauja teisinės logikos dėsniams ir J. M. tikslas buvo perimti visą santuokoje turėtą turtą. Teismas nuosprendyje nevertino J. M. parodymų, nors jie buvo vienodi ir nuoseklūs nuo pat šių aplinkybių tyrimo pradžios, dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Nagrinėjant civilinę bylą J. M. nurodė tas pačias aplinkybes, kurias vėliau patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu, bei teisme. J. M. nurodė, kad nagrinėjant bylą dėl santuokos nutraukimo V. M. nedalyvavo, nes buvo suimtas, o pareiškėjo priesaikoje už jį pasirašiusi ji, kadangi taip liepusi teisėja. Nors J. M. prisipažino priesaikoje suklastojusi V. M. parašą, tačiau teismas atmetė tokius jos parodymus, motyvuodamas tuo, kad jie prieštaravo O. L. parodymams. Specialisto išvada patvirtinti J. M. parodymai, kad ji pamėgdžiojo V. M. parašą, tai yra bandė pasirašyti taip, kaip buvo pasirašyta pareiškimuose. Specialistai savo išvadoje nurodė, kad parašas buvo atliktas pamėgdžiojant V. M. parašą. Taigi netikėti J. M. parodymais nėra jokio pagrindo. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kad J. M. būtų suinteresuota apkalbėti O. L. . J. M. O. L. nepažinojo, jokių reikalų su ja nėra turėjusi, jokie ryšiai ar kokie nors santykiai jų nesiejo.

Prokuroras nurodo, kad teismas rėmėsi V. M. parodymais, nors jo parodymai buvo nenuoseklūs ir skirtingi. Visų apklausų metu V. M. nurodydavo skirtingas aplinkybes. 2006 m. birželio 9 d. apklausiamas liudytoju V. M. nurodė, kad būnant jam laikinojo saugojimo patalpoje, vienas iš pareigūnų padavė blanką su tekstu ir pasakė, kad tai dėl skyrybų ir reikia pasirašyti. Neskaitęs teksto jis pasirašė ir grąžino pareigūnui. 2006 m. lapkričio 14 d. apklausiamas papildomai liudytoju V. M. nurodo jau kitas dokumentų padavimo pasirašyti aplinkybes. V. M. nurodo, kad jam buvo pasakyta, jog „jo straipsnis eina su turto konfiskacija ir reikia greitai pasirašyti“. Nors šių aplinkybių pirmos apklausos metu V. M. nenurodė ir liudytojas I. Š. tai paneigė, teismas rėmėsi šiais V. M. parodymais, nors jie niekuo nepatvirtinti. V. M. negalėjo nurodyti, kokius dokumentus jis pasirašė. Apklausiamas 2006 m. lapkričio 14 d. V. M. nurodė, kad tai buvo didelio formato popieriaus lapai, kurių spausdintinio teksto jis neskaitęs pasirašė. Jis net nurodė, kad jo pasirašytų popieriaus lapų spalva buvo gelsva, o ne balta. Nors, kaip teigia V. M., neskaitęs teksto jis pasirašė ant jam atneštų dokumentų ir specialisto išvada nepatvirtinta, kad pareiškime dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje pasirašė ne V. M. , teismas daro kategorišką išvadą, kad šiuose dokumentuose pasirašė ne V. M. . Byloje nėra duomenų, kad pareiškime dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje parašai būtų suklastoti ir tai leidžia neabejoti, kad šiuos dokumentus pasirašė pats V. M. . Teismas nuosprendyje rėmėsi V. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, kad jo turimais duomenimis teisme už jį dalyvavo J. M. pakviestas žmogus. Nors šio teiginio V. M. negalėjo patvirtinti, teigdamas kad tai tik jo nepatikrinta informacija, pamastymai, tačiau teismas jais rėmėsi, kadangi jie patvirtinti O. L. parodymais. Nors V. M. parodymai niekuo nepatvirtinti, teismas jai rėmėsi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį.

Be to, prokuroras nurodo, kad teismas nuosprendyje rėmėsi liudytojo I. Š. parodymais, kad konvojuojant V. M. iš ligoninės, su M. ėjo aukštas vaikinas, o V. M. pristačius į teismą, atvažiavo J. M. su nepažįstamu vyru. Teismas konstatuoja, kad tai yra nustatyta, nors J. M. tai ir neigia. Šie liudytojo I. Š. parodymai paneigti ne tik J. M. parodymais, bet ir nukentėjusio V. M. parodymais. Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. M. kategoriškai nurodė, kad jokio vyro, konvojuojant jį iš ligoninės į teismą, su J. M. nebuvo. Teismas nuosprendyje neaptarė šių V. M. parodymų, taip pat nieko nepasisakė ir apie tai, kad po šių V. M. parodymų liudytojas I. Š. suabejojo savo parodymais, teigdamas, kad gal tai galėjo būti einantis greta žmogus. Teismas šių V. M. ir I. Š. parodymų nevertino, jų neaptarė, padarydamas kategorišką išvadą, kad J. M. slepia kartu su ja buvusį vyrą.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad niekuo nepagrįstas teismo motyvas, kad J. M. nepasirašė santuokos nutraukimo pasekmių sutarties, kadangi pateiktame pareiškime nėra datos, o sutartyje (santuokos nutraukimo pasekmių) nurodyta data ir J. M. slepia santuokos nutraukimo pareiškimo ir santuokos nutraukimo pasekmių sutarties paruošimo aplinkybes bei jos autorių. Datos nebuvimas pareiškime neįrodo, kad šie dokumentai buvo ruošiami skirtingu metu ir kad J. M. nepasirašė santuokos nutraukimo pasekmių sutarties.

Taip pat prokuroras nurodo, kad niekuo nepagrįstas teismo motyvas, kad J. M. sąmoningai nuslėpė V. M. buvimo vietą ir tokius dokumentus pateikė teismui, kadangi teismui pateiktuose dokumentuose buvo nurodyta V. M. gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini) J. M. nurodė, kad šie dokumentai buvo paruošti dar iki V. M. sulaikymo. Nors V. M. šiuo adresu ir nebegyveno, tačiau jis ten buvo registruotas, todėl tokį adresą ir nurodė ruošiamuose dokumentuose. Kokiu adresu tuo metu gyveno V. M. , J. M. nežinojo, kadangi V. M. buvo paieškomas policijos pareigūnų. Nepagrįstas teismo motyvas, kad pareiškime nurodyta V. M. gyvenamoji vieta neatitiko tikrovės, tai reiškia, kad dokumentų pateikimo į teismą metu J. M. veiksmuose buvo išreikšta apgaulė, todėl teismas neturi pagrindo remtis jos parodymais. Pareiškime J. M. nurodė V. M. registracijos adresą, kuris atitiko tikrovę, kadangi V. M. buvo deklaravęs gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), todėl teigti, kad J. M. veiksmuose buvo išreikšta apgaulė, teismas neturi jokio pagrindo.

Prokuroras nurodo, kad teismas nuosprendyje konstatavo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai netyrė galimo J. M. sukčiavimo, o nesurinkę pakankamai kaltės įrodymų J. M. klastojant dokumentus, pateikė kaltinimus teisėjai O. L. . Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 257 str. nurodyta, kad nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, teismas motyvuota nutartimi apie tai praneša prokurorui. Šiuo atveju teismas, vadovaudamasis BPK 257 str., turėjo galimybę pranešti motyvuota nutartimi prokurorui apie galimo J. M. sukčiavimo požymius, tačiau to nepadarė.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje konstatavo, jog kitos kaltinime nurodytos aplinkybės: įrašymas žinomai melagingų duomenų apie pilnamečius vaikus ir 1971 m. įregistruotą santuoką, yra akivaizdi rašymo klaida, kuri nesukėlė ir negalėjo sukelti juridinių pasekmių bei negali būti laikomos žinomai melagingomis žiniomis. Tokią išvadą patvirtina ir teismui pateikta 2005 m. vasario 25 d. nutartis, iš kurios matyti, kad būtent iš šios nutarties kompiuteryje buvo perkelti paminėti duomenys į 2005 m. birželio 17 d. nutartį. Teismo posėdžio metu kaltinamoji O. L. pateikė 2005 m. vasario 25 d. teismo nutartį, kurią teismas prijungė prie bylos. Teismas nuosprendyje rėmėsi šia kaltinamosios pateikta nutartimi. BPK 20 str. nurodyta, kad „įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais“. Teismas nuosprendyje rėmėsi pateikta nutartimi, konstatuodamas, kad būtent iš šios nutarties kompiuteryje buvo perkelti paminėti duomenys. Tačiau teismas netikrino, ar ši nutartis buvo realiai surašyta, ar tokia civilinė byla buvo nagrinėjama ir joje buvo įrašyti duomenys, kuriais rėmėsi teismas. Be to, O. L. pateikė nutartį, ant kurios, kaip ji nurodė, spausdino sprendimą dėl santuokos nutraukimo.

Be to, prokuroras nurodo, kad tai, jog teismo posėdžio metu nedalyvavo joks rusakalbis vyras, kaip nurodė O. L. , patvirtina ir tai, kad posėdžio metu nedalyvavo vertėjas. CPK 11 straipsnyje nurodyta, kad teismo procesas vyksta lietuvių kalba ir asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Teismo sprendime, kad proceso metu dalyvavo vertėjas, duomenų nėra. O. L. nurodė, kad vertėjo ji nekvietė, kadangi pati puikiai moka rusų kalbą ir procesą vedė dviem kalbomis, tai yra pati išversdama į rusų kalbą. Tai tik patvirtina J. M. parodymus, kad jokio vyro ji atsivedusi nebuvo. Tačiau teismas savo nuosprendyje šių aplinkybių netyrė ir šiuo klausimu nieko nepasisakė. Nors, teismo teigimu, CPK 239 str. 2 d. yra numatyta, jog teismas nustato atvykusių asmenų tapatybę, o teisėja O. L. nesilaikė šios procesinės normos, jos veiksmuose yra drausminio nusižengimo požymių. Ir ši aplinkybė, kad nebuvo patikrinta atvykusių asmenų tapatybė, patvirtina tai, kad jokio kito asmens nebuvo.

Be to, prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo šališkai. Teismo kolegijos pareikšti pastebėjimai teismo posėdžio metu, leido susidaryti pagrįstą įspūdį, kad teismas yra šališkas. Teismo posėdžio metu į išteisintąją O. L. teisėja I. Ivanovienė kreipėsi ne „kaltinamoji“, o „teisėja“. Teismo posėdžio metu teisėjai neturi moralizuoti teismo procese dalyvaujančių asmenų, kaip tai buvo daroma kaltinamosios J. M. atžvilgiu. Teisėjas neturi parodyti susierzinimo, pykčio. Kaltinamajai J. M. atsisakius nurodyti jai dokumentus ruošusio asmens pavardę, ji buvo vadinama „nenuoširdžia“, kurios visais parodymais teismas negali tikėti. Pirmos instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtintą teisę į nešališką teismą ir BPK 44 str. 5 d. reikalavimus, kur nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Pirmosios instancijos teismas ne tik sudarė situaciją, kuri valstybiniam kaltintojui ir kaltinamajai J. M. sukėlė abejonių dėl teismo nešališkumo, bet ir parodė išankstinį nusistatymą prieš kaltinamąją J. M. .

Prokuroras nurodo, kad nepagrįstai J. M. išteisinta, motyvuojant tuo, kad nenustatyta, kad ji padarė šią nusikalstamą veiką, kadangi ne ji buvo šio nusikaltimo vykdytoja. J. M. nuo pat pirmos apklausos prisipažino priesaikoje suklastojusi V. M. parašą. Ji nurodė aplinkybes kaip ir kokiu būdu tai padarė. Šiuos savo parodymus patvirtino apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, akistatos su O. L. metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tačiau teismas atmetė jos tokius parodymus, nes jie prieštarauja O. L. parodymams bei byloje nustatytoms aplinkybėms.

O. L. atsikirtime į Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

O. L. nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka. O. L. nurodo, kad apeliacinio skundo motyvas, jog teismas nevertino įrodymų viseto, yra deklaratyvus. Priešingai, teismas vertino visus byloje surinktus įrodymus, jų visumą, juos nuosprendyje analizavo ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad jos kaltė buvo grindžiama vieno asmens – kitos išteisintosios J. M. parodymais, kurių kiti įrodymai nepatvirtino. Nors apeliantas primygtinai siūlo priimti J. M. parodymus jos kaltei pagrįsti ir tvirtina, jog šio asmens parodymus reikia priimti todėl, kad jie nuoseklūs, išteisintosios manymu, tokio motyvo aiškiai nepakanka. O. L. nurodo, kad ji taip pat davė visiškai nuoseklius parodymus. Tiek jos, tiek ir kitos išteisintosios parodymai yra vienodai reikšmingi. Dėl to yra labai reikšmingos kitos, šalutinės aplinkybės, kurių analizės pagrindu teismas pagrįstai ir susiformavo vidinį įsitikinimą, kuris yra pagrįstas būtent išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, atitinka įstatymų reikalavimams (BPK 20 str. 5 d.).

O. L. nurodo, kad šalutinės aplinkybės, kurios teismui pagrįstai leido suabejoti J. M. parodymais yra tai, kad J. M. , pasinaudojusi situacija, kuomet jos sutuoktinis slapstėsi ir po to buvo sulaikytas bei suimtas, ruošėsi kartu su ištuoka užvaldyti ir jo turtą, taigi buvo materialiai suinteresuota. Tai, kad J. M. buvo suinteresuota užvaldyti jos buvusio sutuoktinio turtą, patvirtina ir jos elgesys po to, kai buvo panaikintas sprendimas nutraukti santuoką jos paruoštos sutarties sąlygomis – ji skundė sprendimą panaikinti santuokos nutraukimo pasekmių sutartį apeliacine tvarka. Be to, ji nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo slėpė svarbias aplinkybes, kurios galėjo padėti patikrinti jos parodymus – atsisakė nurodyti asmenį, kuris paruošė jai dokumentus skyryboms, taigi buvo nenuoširdi. J. M. nenuoširdumą aiškiai patvirtina ir jos charakteristika, esanti byloje.

Be to, nežiūrint į tai, kad J. M. buvo nenuoširdi ir aiškiai materialiai suinteresuota užvaldyti visą santuokinį turtą ir šios aplinkybės buvo akivaizdžios, prokuroras siūlo besąlygiškai priimti jos parodymus apie tai, kad neva ji kurstė suklastoti dokumentus vien todėl, kad J. M. O. L. nepažinojo ir neturėjo su ja jokių reikalų, todėl nenustatyta jokių aplinkybių, kad ji būtų suinteresuota O. L. apkalbėti. Toks apeliacinio skundo motyvas nelogiškas. Jei J. M. O. L. visai nepažinojo ir jų nesiejo jokie ryšiai (tai yra tiesa), tai tokiu atveju ji neturėjo jokio motyvo kurstyti J. M. ką nors klastoti tam, kad padėtų pastarajai gauti materialinės naudos. Nenustačius O. L. veiksmų motyvo, nėra jokio pagrindo kalbėti apie jos tyčią padaryti nusikalstamą veiką. Dėl to teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad nusikalstamų veikų, kuriomis buvo prokuroro kaltinama, ji nepadarė.

O. L. nurodo, kad nors apeliantas teigia, kad nenustatytas J. M. motyvas ją apkalbėti, tačiau toks teiginys kelia pagrįstų abejonių. J. M. , sužinojusi, kad panaikintas sprendimas nutraukti santuoką su sutuoktiniu jos pateiktos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygomis, O. L. išbarė ir pagrasino, kad ji dar pasigailės. Taigi J. M. buvo labai supykusi už panaikintą sprendimą dėl santuokos nutraukimo ir pastarąjį O. L. veiksmą apskundė. Tai rodo, kad J. M. turėjo pakankamą motyvą O. L. apkalbėti ir tuo pačiu išvengti pareigos nurodyti jai talkinusį asmenį. Tai, kad J. M. vengia nurodyti jai talkinusius asmenis, galima padaryti neabejotiną išvadą ir iš to, jog ji atsisako nurodyti asmenį, kuris parengė jai procesinius dokumentus dėl ištuokos.

Be to, O. L. nurodo, kad apeliaciniu skundu prokuroras ginčija jos pateiktą papildomą dokumentą – 2005 m. vasario 21 d. sprendimo civ. byloje Nr. 2-1342-73-2005 kopiją, teigdamas, jog nebuvo tikrinta, ar tokia byla buvo nagrinėjama, ar joje buvo surašyti duomenys, kuriais rėmėsi teismas, ar šis dokumentas apskritai buvo surašytas. Prokuroras ginčija, kad jos pateiktas dokumentas negali būti įrodymu. O. L. nurodo, jog ir šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Sutinkamai su BPK 20 str. 3 d. įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pateikta sprendimo kopija tikrai tokią aplinkybę patvirtina. Kopija patvirtinta teismo, taigi autentiškumas nekelia abejonių ir papildomai šio dokumento tikrinti teismas neprivalėjo. Tai, kad teismas nuosprendyje sprendimą pavadino nutartimi, laikytina rašymo klaida.

O. L. nurodo, kad visiškai nesuprantamas apelianto teiginys apie teismo šališkumą. Prokuroras nereiškė teismui nušalinimo, jei, jo nuomone, teismas bylą nagrinėjo šališkai, nors tokią teisę turėjo. Netgi jei sužinojo apie nušalinimo pagrindą jau tiriant įrodymus (apelianto teigimu išgirdo teisėją į kaltinamąją kreipiantis „teisėja“), prokuroras ir tuo atveju galėjo pareikšti teismui nušalinimą, tačiau to nepadarė. Tuo labiau, kad O. L. negirdėjo teismą kreipiantis į ją „teisėja“ ir toks kreipinys teismo posėdžio protokole neužfiksuotas.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, išteisintoji O. L. ir jos gynėjas bei išteisintosios J. M. gynėja prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro skundas tenkinamas iš dalies.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, O. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė, kad į kabinetą atėjęs vyriškis prisistatė V. M. ir pasakė, kad jis yra ištuoktas ir padalintas turtas be jo sutikimo. Patikrinusi civilinę bylą ji pamatė, kad yra M. sutartis dėl santuokos nutraukimo, taip pat yra parašai M. priesaikose. V. M. pasakė, kad tai ne jo parašas ir kad jis negalėjo teismo posėdyje dalyvauti, nes tuo metu buvo suimtas ir parodė jai dokumentą, patvirtinantį jo suėmimą teismo posėdžio dieną. Prisimena tą teismo posėdį bei tai, kad su moterimi buvo atėjęs vyriškis, kuris kalbėjo rusiškai. Kai ji padavė pasirašyti „priesaikas“, tas vyriškis pasakė, kad jis vardą ir pavardę parašys rusiškai, nes lietuviškai nemoka. Tada J. M. nurodė, kad ji už vyrą parašytų jo vardą ir pavardę lietuvių kalba, ką ji ir padarė, o tas vyras pasirašė. Pradėjus posėdį ji klausė, ar jie nepersigalvojo dėl ištuokos. To paties paklausė ir vyro, tik rusų kalba. Jie abu atsakė, kad nepersigalvojo, kad praktiškai abu nebegyvena, kad vyras visam laikui išvažiuoja į Rusiją ir atvažiavo tik tam, kad susitvarkytų ištuokos dokumentus. Po to ji paprašė jų abiejų palaukti koridoriuje, kol ji priims sprendimą. Po kiek laiko paskelbė sprendimą, kurį tam vyrui išvertė į rusų kalbą. Teismo posėdis dėl M. ištuokos vyko jos kabinete, dalyvaujant tik jai ir abiem M.. Teismo posėdžių sekretorė nedalyvavo, kadangi posėdis vyko žodinio proceso tvarka. V. M. ir J. M. asmens dokumentų ji nereikalavo ir jų nepatikrino, nes buvo nusistovėjusi tvarka netikrinti asmens dokumentų. 2005 m. birželio 17 d. sprendimo ji neklastojo. Jame įrašė, kad posėdyje dalyvavo V. M. ir J. M. , kadangi abu buvo teismo posėdyje. Ji nežinojo, kad V. M. tuo metu buvo suimtas. J. M. buvo atėjusi su vyru, kuris prisistatė V. M. . Nepatikrinusi jo asmens dokumento ir patikėjusi, kad jis yra V. M., juos ištuokė.

Išteisintoji J. M. parodė, kad O. L. parodymai neatitinka tikrovės, o teisėjai paklausus, kur yra jos vyras, ji atsakė, kad sulaikytas. Pasirašius priesaikos tekstą, teisėjai leidus, ar suagitavus, nežino kaip reikia tiksliai išsireikšti, ji pasirašė ir po V. M. priesaika, imituodama jo parašą. Mano, kad teisėja O. L. nebuvo suinteresuota jos santuokos nutraukimu. Be to, parodė melavusi tyrėjai, jog skyrybų dokumentus paruošė advokatas, nes iš tiesų juos paruošė pažįstama teisininkė, tačiau nenori sakyti jos pavardę. V. M. pasirašytus dokumentus – pareiškimą dėl santuokos nutraukimo ir sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuriuos jis pasirašė būdamas suimtas, ji pateikė teismui. 2005 m. birželio mėn. viduryje į vykusį teismo posėdį ji atvyko viena.

Iš nukentėjusiojo V. M. parodymų matyti, kad jis 2005 m. gegužės 30 d. buvo suimtas, bet dar prieš suėmimą buvo sutikęs J. M. ir sutarė skirtis, tačiau apie turto dalybas nebuvo jokios kalbos. Jam būnant suimtųjų laikinojo saugojimo patalpoje, vienas iš pareigūnų – I. Š. , kurį pažinojo kaip J. M. draugės sužadėtinį, padavęs blanką su tekstu pasakė, kad tai dėl skyrybų ir reikia greitai pasirašyti, nes jam gresia turto konfiskavimas. Jis pasirašė tik pareiškimą dėl santuokos nutraukimo. 2005 m. spalio 30 d. grįžęs iš suėmimo į namus sužinojo, kad jie išsiskyrę, jo daiktų namuose nebėra ir jis čia nebegyvena. Jis teisme nedalyvavo ir ten jokių dokumentų nepasirašė. Susipažinęs su skyrybų byla jis atkreipė dėmesį, kad parašai, esantys santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje ir priesaikoje, yra ne jo, todėl jis parašė prašymą dėl proceso atnaujinimo. Jis patyrė didelę moralinę žalą ne vien dėl žmonos neteisėtų veiksmų, bet ir dėl neatsakingų teisėjos, kuri nagrinėjo jo ištuokos bylą, veiksmų.

Iš liudytojo I. Š. parodymų matyti, kad jis tuo metu dirbo Panevėžio m. VPK konvojaus viršininku ir 2005 m. gegužės 30 d. iš Panevėžio ligoninės į Panevėžio miesto apylinkės teismą konvojavo V. M. . Priėjusi J. M. paprašė paduoti V. M. pasirašyti kažkokius dokumentus dėl skyrybų. Jis pats skaitė tuos dokumentus ir prisimena, kad juose buvo parašyta apie norą nutraukti santuoką, tačiau apie turto dalybas dokumento jis nematė. Padavęs dokumentus V. M. pasakė, kad jo žmona padavė šiuos dokumentus ir paklausė, ar jis juos pasirašys. Apie galimą turto konfiskavimą V. M. nieko nesakė. V. M. atsakė, kad jam viskas vienodai ir paėmęs dokumentus perskaitęs pasirašė. V. M. pasirašytus dokumentus jis perdavė J. M..

Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2006 m. rugpjūčio 18 d. pažymoje Nr. 14/01-8533 nurodyta, kad 2005 m. birželio 17 d. V. M. buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (t. 1, b. l. 163).

2006 m. liepos 18 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1907(06) konstatuota, kad nustatyti, ar pareiškime dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu ir santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje pasirašė V. M. , J. M. , ar kitas asmuo, nebuvo galima dėl tiriamųjų parašų mažos apimties. Priesaikoje, esančioje civilinėje byloje, pasirašė ne V. M. . Dėl tiriamųjų parašų mažos apimties, nustatyti ar V. M. vardu pasirašė J. M. , nėra galimybės. (t. 1, b. l. 134-136).

2006 m. rugsėjo 22 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2493(06) nurodyta, kad nustatyti, ar pareiškime, santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje ir priesaikoje prie įrašo „V. M. “ pasirašė vienas ar skirtingi asmenys nėra galimybės dėl tiriamųjų parašų mažos apimties ir riboto informatyvumo(t. 1, b. l. 140-141).

2006 m. rugsėjo 29 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2686(06) nurodyta, kad pareiškėjo (suinteresuoto asmens) priesaikoje eilutėje „Parašas“ esantis parašas pasirašytas kitu rašikliu nei 2005 m. birželio 9 d. užregistruotame pareiškime dėl santuokos nutraukimo ir 2005 m. gegužės 10 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje prie spausdintinio įrašo „V. M. “ esantys parašai (t. 1, b. l. 143-146).

2006 m. lapkričio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 11648 nurodyta, kad rankraštinis įrašas „J. M. “ ir parašas, esantys pareiškėjo (suinteresuoto) asmens priesaikoje J. M. vardu, rankraštinis įrašas „V. M. “, esantis pareiškėjo (suinteresuoto) asmens priesaikoje V. M. vardu, yra atlikti J. M. ranka.

Parašas, esantis pareiškėjo (suinteresuoto) asmens priesaikoje V. M. vardu, eilutėje „ (Parašas)“, yra atliktas ne V. M. , o kito asmens ranka.

Atsakyti, ar parašas, esantis priesaikoje V. M. vardu yra atliktas J. M., ar kito asmens ranka, nėra galimybės, kadangi šis parašas atliktas pamėgdžiojant V. M. parašą (t. 1, b. l. 150-152).

Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad nėra pagrindo netikėti J. M. parodymais apie santuokos nutraukimo aplinkybes, tačiau kolegijos manymu, apygardos teismas pagrįstai kritiškai įvertino šiuos jos parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. M. buvo suinteresuota santuokos nutraukimu bei turto padalijimu jos naudai ir siekdama įgyvendinti savo tikslą, pasinaudodama.V. M. suėmimu bei pažintimi su konvojavimo tarnybos pareigūnu I. Š. , veikė nusikalstamai. Iš J. M. paruoštos ir teismui pateiktos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties matyti, kad visas turtas vienašališku J. M. sprendimu turėjo atitekti jai, nors tokio susitarimo tarp jos ir V. M. nebuvo, ką teisme nurodė V. M. . Nors J. M. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nurodė, jog ji teisėjai O. L. posėdžio metu pasakė, kad V. M. suimtas ir teisėja jai leido pasirašyti priesaikoje už V. M. , toks išteisintosios J. M. aiškinimas prieštarauja teisinės logikos dėsniams. Akivaizdu, kad tokioje J. M. sukurtoje situacijoje – V. M. esant suimtam tardymo izoliatoriuje, o už jį J. M. pasirašant teismo posėdyje, priimtas sprendimas yra neteisėtas ir negali būti pradėtas vykdyti, nes akivaizdžiai pažeidžiamos vienos proceso šalies – V. M. teisės. Tik neturinti teisinių žinių J. M. tikėjosi tokiu būdu savo tikslo įgyvendinimo – perimti visą santuokoje turėtą turtą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad išteisintoji J. M. ikiteisminio tyrimo pradžioje tyrėjui parodė prokuroro apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl santuokos nutraukimo (t. 2, b. l. 4-5), o vėliau apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, atsisakė duoti parodymus (t. 2, b. l. 8-9). Po to, vėl sutiko duoti parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjai apie santuokos nutraukimo aplinkybes bei teisėjos O. L. atliktus procesinius veiksmus (t. 2, b. l. 11-13). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. M. parodė, kad J. M. jam pasakiusi, kad ji padarys taip, kad jis nieko neturės (t. 1, b. l. 187). Netgi išaiškėjus apgaulei, J. M. parašė apeliacinį skundą dėl sprendimo atnaujinti procesą panaikinimo (t. 1, b. l. 69). Kokiomis aplinkybėmis V. M. pasirašė pareiškimą dėl santuokos nutraukimo, parodo tolimesnės neteisėtos J. M. naudojamos priemonės. V. M. nurodė, kad I. Š. padavęs dokumentus pasakė, jog jam gresia turto konfiskacija, todėl greitai turi pasirašyti dokumentus. Nors I. Š. ir neigia sakęs tokius žodžius, tačiau apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi V. M. parodymais ir atmetė liudytojo I. Š. parodymus, nes eidamas konvojaus tarnybos viršininko pareigas, pažeisdamas konvojavimo taisykles, perduodamas V. M. J. M. pateiktus dokumentus, jis piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, todėl vengdamas atsakomybės neigia įtakojęs V. M. apsisprendimą dėl dokumento pasirašymo. Kita vertus tai parodo, kad J. M., pasinaudodama palankia situacija – esant suimtam V. M. bei pažintimi su I. Š. , siekė bet kokiu būdu gauti V. M. parašą paruoštame pareiškime dėl santuokos nutraukimo.

Iš J. M. teismui pateikto pareiškimo dėl santuokos nutraukimo bendru susitarimu, jame nėra nurodyta data (t. 1, b. l. 30), o santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje data nurodyta (t. 1, b. l. 31). Tai yra pagrindas teigti, kad pareiškimas ir sutartis surašyti skirtingu laiku, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad V. M. nepasirašė santuokos nutraukimo pasekmių sutarties, ką patvirtina nukentėjusiojo V. M. , liudytojo I. Š. parodymai bei specialisto išvada. Kadangi J. M. slepia santuokos nutraukimo pareiškimo ir santuokos nutraukimo pasekmių sutarties paruošimo aplinkybes bei jos autorių, apygardos teismas pagrįstai negalėjo įvertinti jos nusikalstamos veikos. Nors nuo ikiteisminio tyrimo pradžios buvo kardinaliai priešingi O. L. ir J. M. parodymai, tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai vis dėlto rėmėsi akivaizdžiai suinteresuotos sprendimo baigtimi civilinėje byloje J. M. parodymais, nevertindami teisėjos O. L. parodymų, netirdami ir kitų svarbių aplinkybių. Viena iš tų šioje byloje netirtų ir neįvertintų svarbių aplinkybių yra tai, kad specialistų išvadoje (t. 1, b. l. 134-136) nurodyta, kad jie negali atsakyti, ar pareiškime dėl santuokos nutraukimo ir sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių ties eilute „V. M. “ pasirašė V. M. , nors jis neigia pasirašęs sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Apygardos teismas pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad teisėja O. L., turėdama didelę teisinio darbo patirtį, negalėjo priimti sprendimo, žinodama, kad jis negali būti įvykdytas. Teismas turi pakankamą pagrindą teigti, jog Panevėžio apylinkės teismui buvo pateikta suklastota sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, o V. M. sutikimas nutraukti santuoką gautas neteisėtai, taip pat, kad J. M. į teismo posėdį atsivedė kitą asmenį.

Todėl apygardos teismas, remdamasis byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, daro išvadą, kad 2005 m. birželio 17 d. teisėjos O. L. sprendimas buvo priimtas ne kaltinamosios J. M. nurodytomis aplinkybėmis, kas nepagrįstai ginčijama prokuroro apeliaciniame skunde.

Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis V. M. savo atsiliepime civilinėje byloje į apeliacinį skundą nurodė, kad jo turimais duomenimis teisme už jį dalyvavo J. M. pakviestas žmogus, o teismui pateikdama suklastotus dokumentus dėl skyrybų J. M. sukčiavo siekdama užvaldyti jo butą (t. 1, b. l. 77). Nors teisme V. M. parodė, kad tai tik jo prielaidos, tačiau tokie jo teiginiai atitinka O. L. parodymus. Kolegijos manymu, apygardos teismas pagrįstai patikėjo V. M. parodymais apie įvykio aplinkybes, kas ginčijama prokuroro apeliaciniame skunde, nes būtent jis kreipėsi į teismą dėl neteisėto turto padalinimo ir buto netekimo, parodė kokiomis aplinkybėmis buvo išskirtas ir neteko buto. Be to, ir liudytojas I. Š. nurodė, kad konvojuojant V. M. iš ligoninės, su M. ėjo aukštas vaikinas, o V. M. pristačius į teismą, kur atvažiavo ir J. M. , su ja kartu buvo tas pats nepažįstamas vyras, nors J. M. neigia buvus su ja kokį nors vyrą. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamoji J. M. parodė, kad jai pareiškimą ir sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių paruošė advokatas, kurio pavardės ji neprisimena, tačiau teisme ji nurodė, jog melavo duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nes šiuos dokumentus paruošė ne advokatas, o pažįstama teisininkė, tačiau nenori nurodyti jos pavardės. Tokia išteisintosios J. M. pozicija parodo jos nenorą nurodyti tikrąsias santuokos nutraukimo aplinkybes ir nuslėpti pareiškimo dėl santuokos nutraukimo bei sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių surašymo aplinkybes. Be to, J. M. teismui pateikė dokumentus, kuriuose nurodyta V. M. gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), nors tuo metu jis buvo suimtas ir laikomas tardymo izoliatoriuje. Tačiau bet kokiu atveju už teismui pateiktų dokumentų tikrumą atsako pareiškėja, todėl J. M. aiškinimas, kad pareiškimas ir sutartis buvo paruošti dar iki V. M. suėmimo, nekeičia esmės, nes pareiškime nurodyta V. M. gyvenamoji vieta neatitiko tikrovės. Tai reiškia, kad ir dokumentų pateikimo teismui metu J. M. veiksmuose buvo išreikšta apgaulė, todėl teismas neturėjo pagrindo remtis šiais jos parodymais. Reikia pripažinti, kad J. M. nusikalstamos veikos požymius bandė įvertinti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tačiau 2007 m. sausio 30 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas dalyje dėl pareiškimo santuokos nutraukimo bendru sutikimu ir santuokos nutraukimo pasekmių sutarties suklastojimo J. M. atžvilgiu nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių išteisintosios kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (t. 2, b. 1. 14-15). Vis dėlto, ikiteisminio tyrimo pareigūnai netyrė galimo J. M. sukčiavimo, o nesurinkę pakankamai kaltės įrodymų J. M. klastojant dokumentus, pateikė įtarimus O. L. .

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog nuteistoji O. L. nepagrįstai išteisinta pagal BK 228 str. 1 d. (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi), pagal BK 300 str. 3 d. (dokumentų klastojimas) ir pagal BK 24 str. 5 d. 300 str. 3 d. Tačiau, kolegijos manymu, O. L. padaryti nusikalstami veiksmai neatitinka prokuroro apeliaciniame skunde patiektam jos nusikalstamų veikų įvertinimui.

BK 228 str. 1 d. dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Sprendžiant klausimą, ar asmens veikoje yra būtent šie nusikalstamos veikos pažymiai, būtina nustatyti veiką (piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą), pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, kaltės formą. BK 228 str. dispozicija savo esme yra blanketinė, visais atvejais būtina nustatyti, kokius teisės aktus pažeidė kaltininkas, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus. Iš pateikto įtarimo matyti, kad, nors O. L. kaltinama piktnaudžiavimu tarnyba, tačiau jai neinkriminuoti kokių nors teisės aktų pažeidimai. Baudžiamoji atsakomybė už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą pagal BK 228 straipsnį iškyla, jei veika padaroma tiesiogine tyčia. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame straipsnyje numatyti padariniai, ir jų norėjo. Tačiau byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad išteisintoji O. L. būtų norėjusi J. ir V. M. priklausantį turtą perleisti J. M., ir todėl būtų ją kursčiusi suklastoti V. M. parašą, o susitarimas tarp O. L. ir J. M. nenustatytas, apie tokį bendrininkavimą nenurodė nei O. L., nei J. M. . J. M. teiginys, kad O. L. „sukurstė J. M. suklastoti V. M. parašą“, pagrįstas vien samprotavimu ir prielaida, nes J. M. parodė, jog teisėja O. L. leido pasirašyti priesaiką už V. M.. Teisme J. M. net negalėjo paaiškinti, ar ji buvo teisėjos O. L. kurstoma suklastoti parašą, ar jai teisėja tiesiog „leido“ pasirašyti. Iš bylos aplinkybių matyti, kad teisėja leido J. M. parašyti pareiškėjo priesaikoje V. M. vardą ir pavardę, bet ne klastoti V. M. parašą. Taigi byloje nėra surinkta įrodymų apie tai, kad teisėja O. L. , piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, sukurstė J. M. padaryti nusikaltimą – suklastoti parašą, ir būtų siekusi tokių pasekmių. Pareikštas įtarimas prieštarauja ne tik byloje surinktai medžiagai, bet ir elementariai logikai, taip pat atsižvelgiant į tai, jog O. L. turi ilgametę – daugiau kaip 30 metų – teisėjos darbo patirtį.

BK 24 str. numato bendrininkavimą darant nusikalstamą veiką. Šio straipsnio 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kurstytoju laikomas asmuo, palenkęs kitą asmenį padaryti nusikaltimą. Kurstytojo veikla visuomet yra aktyvi, nes ja siekiama palenkti asmenį nusikaltimo padarymui. Kurstytojo kaltės forma yra tiesioginė tyčia. Kurstydamas padaryti nusikaltimą, jis suvokia savo pavojingumo visuomenei pavojingas pasekmes ir jų nori. Būdai, kuriais vykdytojas lenkiamas padaryti nusikaltimą yra įvairūs: pasiūlymas, įtikinimas, prašymas, papirkimas, grasinimas ir kt. Iš prieštaringų J. M. parodymų matyti, jog O. L. veiksmuose nėra ir kito būtino nusikaltimo požymio – aktyvios veiklos. O. L. kaltinama sukursčiusi nusikaltimo vykdytoją – J. M. padaryti nusikaltimą, tačiau toks kaltinimas pateiktas nekaltinant jos bendrininkavimu, kas būtų būtina esant šiems nusikaltimo požymiams ir kvalifikuojant nusikalstamą veiką papildomai pagal BK 24 str. Kita vertus, išteisintosioms J. M. ir O. L. nepateiktas kaltinimas bendrininkavimu, nes byloje ir nėra jokių duomenų apie jų kokį nors nusikalstamą bendrininkavimą. Priešingai, nei nurodyta O. L. pareikštame įtarime, specialisto išvada (t. 1, b. l. 150-152) patvirtina O. L. parodymus, kad teisme už V. M. dalyvavęs vyras nemokėjo rašyti valstybine kalba, todėl tekstą priesaikoje: „V. M. “ užrašė J. M., o pasirašė teisme dalyvavęs ir V. M. prisistatęs vyras. Ir kitos kaltinime nurodytos aplinkybės: įrašymas žinomai melagingų duomenų apie pilnamečius vaikus ir 1971 m. įregistruotą santuoką, yra akivaizdi rašymo klaida, kuri nesukėlė ir negalėjo sukelti juridinių pasekmių bei negali būti laikomos žinomai melagingomis žiniomis. Tokią išvadą patvirtina ir teismui pateikta 2005 m. vasario 25 d. nutartis (t. 2, b. l. 163-164), iš kurios matyti, kad būtent iš šios nutarties kompiuteryje buvo perkelti paminėti duomenys į 2005 m. birželio 17 d. nutartį. J. M. pareiškime dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu nurodyta teisinga santuokos įregistravimo data – 1987 m., bei tai, kad santuokoje vaikų sutuoktiniai nesugyveno. Kita vertus, rašymo klaidos nėra ir negali būti vertinamos kaip žinomai melagingų žinių užrašymas, o sprendimas dėl tokių rašymo klaidų netampa suklastotu, nes CPK 276 str. yra numatyta rašymo klaidų ištaisymo galimybė.

O. L. pateiktas įtarimas suklastojus sprendimą buvo pagrįstas vien formaliu teiginiu – kad ji nutartyje nurodė, jog V. M. 2005 m. birželio 17 d. dalyvavo posėdyje, nors iš tiesų jis buvo suimtas ir negalėjo jame dalyvauti. Tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į sprendimą savaime dar nereiškia, jog toks sprendimas suklastotas. Tik ištyrus ir įvertinus visas tokio sprendimo, kuriame nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, surašymo aplinkybes galima spręsti kaltės klausimą. Toliau kaltinime išdėstyta, kokiais veiksmais O. L. suklastojo sprendimą, tai yra „žinomai melagingų žinių įrašymas į sprendimą apie pareiškėjo V. M. dalyvavimą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 17 d. posėdyje“. Kolegijos manymu, įtarimo dalis neatitinka byloje surinktų įrodymų, nes J. M. pateiktuose santuokos nutraukimo dokumentuose buvo išreikšta geranoriška J. ir V. M. valia, o posėdyje dalyvaujant dviems pareiškėjams O. L. , pasitikėdama pareiškėjų gera valia, nepatikrino šių asmenų tapatybės. Tai reiškia, kad įrašą sprendime apie V. M. dalyvavimą teismo posėdyje teisėja O. L. padarė suklaidinta J. M. , siekiančios teigiamo jos atžvilgiu teismo sprendimo, kuriuo būtų patvirtinta teismui pateikta suklastota sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, priėmimo, o ne žinodama apie jo suėmimą, bei kad V. M. prisistatęs vyras yra ne V. M. . Be jokių abejonių teisėja O. L. 2005 m. spalio 17 d. sprendime įrašė tikrovės neatitinkančią aplinkybę – apie V. M. dalyvavimą teismo posėdyje, nors jis buvo suimtas, tačiau tai žinojo tik J. M. , o teisėja tokį įrašą padarė apgaulės įtakoje.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais daro išvadą, kad O. L. nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi, neklastojo sprendimo civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių, kas aptarta aukščiau išanalizuotais įrodymais. Taigi nuosprendžio dalis dėl O. L. išteisinimo pagal BK 300 str. 3 d., BK 24 str. 5 d. ir 300 str. 3 d. yra teisėta ir pagrįsta, o nuosprendžio dalis dėl O. L. išteisinimo pagal BK 228 str. 1 d. naikintina ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis, jos veiksmus kvalifikuojant pagal BK 229 straipsnį.

Kolegijos manymu, O. L. veiksmai atitinka BK 229 str. (tarnybos pareigų neatlikimas) numatytos nusikalstamos veikos požymius. Minėtas baudžiamojo įstatymo straipsnis numato, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą, atsako baudžiamąją tvarka. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ką nustatė ir apygardos teismas, O. L. nagrinėdama civilinę bylą dėl J. V. M. santuokos nutraukimo ir dėl santuokos nutraukimo pasekmių, nepatikrino į teismo posėdį atvykusių asmenų tapatybės, ko pasekoje civilinė byla buvo išnagrinėta dalyvaujant ne V. M. , bet asmeniui prisistačiusiam jo vardu. O. L. pripažįsta, jog šio asmens tapatybės teismo posėdžio metu nepatikrino. Teisėjos sprendimo pasekoje nukentėjusysis V. M. neteko buto ir tokiu būdu patyrė didelę žalą. Be to, nukentėjusysis V. M. teisme parodė, kad dėl teisėjos priimto sprendimo bei žmonos neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę 30 000 Lt. žalą.

Kolegija konstatuoja, kad O. L. , dirbdama Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja ir būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ir dėl to buvo padaryta didelė žala valstybei bei V. M. :

o būtent, 2005 m. birželio 17 d. Panevėžio m., Laisvės a. 16, Panevėžio miesto apylinkės teismo kabinete Nr. 209, nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2-3383-73-2005 dėl santuokos nutraukimo tarp V. M. ir J. M. ir santuokos nutraukimo pasekmių, nepatikrino proceso metu dalyvaujančių asmenų tapatybės, ko pasekoje vietoj V. M. , kuris tuo metu buvo suimtas, pasirašė kitas asmuo, kurį į bylos nagrinėjimą buvo atsivedusi J. M. , bei priėmė neteisėtą sprendimą nutraukti santuoką abipusiu susitarimu bei patvirtino santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, pagal kurią nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), atitenka J. M. . Tokiais savo veiksmais teisėja O. L. dėl neatsargumo neatlikusi savo pareigų padarė didelę nukentėjusiajam V. M. žalą, kuris, dėl šių teisėjos O. L. veiksmų, neteko buto.Tuo pačiu teisėja O. L. padarė didelę žalą valstybei, nes diskreditavo teismo ir teisėjo autoritetą.

Apygardos teismas visus šiuos nusikalstamos veikos požymius pripažino, tačiau juos vertino kaip drausminį nusižengimą, tačiau, kolegijos manymu, O. L. ankščiau aptarti veiksmai atitinka BK 229 str. numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Vertinant drausminės ir baudžiamosios atsakomybės santykį būtina atsižvelgti į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose (pvz., 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Lauko prieš Slovėniją, 2002 m. liepos 23 d. sprendimas Janosevic prieš Švediją ir kt.) nurodė kriterijus, pagal kuriuos teisės pažeidimas kvalifikuotinas kaip baudžiamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio prasme: 1) teisės pažeidimą apibrėžiantis tekstas valstybės teisinėje sistemoje priklauso baudžiamajai teisei; 2) teisės pažeidimo pobūdis; 3) bausmės, kuri grėsė asmeniui, pobūdis ir griežtumo laipsnis. Šie kriterijai nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose, kuriose kilo santykio tarp drausminės ir baudžiamosios atsakomybės (kaip viena kitai artimų teisinės atsakomybės rūšių) klausimas. Baudžiamoji atsakomybė už BK 229 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas kyla tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo netinkamai atliko tarnybines pareigas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė ar fizinis asmuo. Taigi drausminis nusižengimas nuo nusikaltimo šiuo atveju atribojamas pagal nusikalstamus padarinius. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, šiuo atveju dėl teisėjos O. L. netinkamai atliktų pareigų ir aplaidumo nukentėjusysis V. M. neteko buto ir kito turto. Tai pagrindžia veikos kvalifikavimą pagal BK 229 straipsnį, o ne poelgio vertinimą vien tik kaip drausminį nusižengimą. Teismui valstybės vardu priėmus sprendimą, kuriuo buvo pažeistos V. M. teisės į turtą, tuo pačiu buvo padaryta didelė žala valstybei.

Kolegijos manymu, apygardos teismas pagrįstai išteisino J. M. pagal BK 300 str. 1 d. dėl dokumentų klastojimo, kas ginčijama prokuroro apeliaciniame skunde. J. M. buvo pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo, nurodant kad ji anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, O. L. sukursčius, suklastojo tikrą dokumentą – pareiškėjo (suinteresuoto asmens) priesaiką, tai yra žinodama nustatytą tvarką priesaikos pasirašymui, tačiau jos nesilaikydama, pareiškėjo (suinteresuoto asmens) priesaikoje įrašė rankraštinius įrašus „V. M. “, bei imituodama V. M. parašą už jį pasirašė. Kolegijos manymu, apygardos teismas teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes bei įvertinęs šią įvykių eigą – padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju svarstytina ar išteisintosios J. M. veiksmuose nėra kitos nusikalstamos veikos, kuri aptarta svarstant O. L. kaltės ir veikos kvalifikavimo klausimą, požymių. Apeliacinės instancijos teismas bei pirmosios instancijos teismas pagal baudžiamojo proceso įstatymus negali J. M. veiksmų vertinti kitaip, nei pareikšti įtarimai, jei to neprašo prokuroras, ir tuo pačiu pasunkinti asmens procesinės padėties (BPK 256 str.). Tačiau, kolegijos manymu, būtina informuoti prokurorą (BPK 257 str.) apie išteisintosios J. M. galimai nusikalstamus veiksmus, kurių nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas negali vertinti, nes priešingu atveju būtų pažeisti baudžiamojo proceso normų reikalavimai, apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad apygardos teismas, nagrinėjęs O. L. ir J. M. baudžiamąją bylą, buvo šališkas. Tačiau apeliacinės instancijos teisme prokuroras šios apeliacinio skundo dalies atsisakė, todėl šie argumentai nesvarstomi.

Skiriant bausmę O. L. teismas atsižvelgė į tai, kad jos padaryta nusikalstama veika priskiriama prie neatsargių nusikaltimų. Kaip asmenybė O. L. charakterizuojama teigiamai. Iš bylos duomenų matyti, kad ji sužinojusi apie jos neteisėtai priimą sprendimą pati ėmusi priemonių šį sprendimą panaikinti. O. L. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. BK 229 str. numato, kad asmuo už šios nusikalstamos veikos padarymą gali būti baudžiamas laisvės atėmimu, areštu, bauda arba atėmimu teisės dirbti tam tikrą darbą, arba užsiimti tam tikra veikla. Kolegijos manymu, įvertinus aukščiau išdėstytas faktines bylos aplinkybes, O. L. asmenybę, bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant jai baudą už padarytą nusikalstamą veiką. Skiriant tokią bausmę, kolegija įvertina tą aplinkybę, kad priėmus O. L. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, ji savaime netenka teisės dirbti teisminėse institucijose.

Dėl nukentėjusiojo V. M. pareikšto civilinio ieškinio, kolegijos manymu, jis šioje baudžiamojo proceso stadijoje paliekamas nenagrinėtu. Kolegija šiuo nuosprendžiu pripažino O. L. kalta dėl netinkamo tarnybos pareigų atlikimo, tuo pačiu priėmė nutartį pranešti prokurorui apie galimai J. M. veiksmuose esančius nusikalstamos veikos (sukčiavimo) požymius. Todėl esant tokiai procesinei situacijai apeliacinės instancijos teismas negali svarstyti klausimo, kas ir kiek nukentėjusiajam turės atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2007 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalį, kuria O. L. išteisinta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

O. L. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje ir paskirti 50 MGL (6 500 Lt) dydžio baudą.

Nukentėjusiojo V. M. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                           Svajūnas Knizleris

Teisėjai                                                                      Aloyzas Kruopys

    Jonas Algimantas Venckus