Baudžiamoji byla Nr. 1A-24-898/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21124-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 

1.2.7.1.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.3.6.4.4.1.; 2.4.6.5.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei, Simonai Peršinai,

dalyvaujant prokurorui Alvydui Valiukevičiui,

nuteistojo R. R. gynėjai advokatei Egidijai Belevičienei,

nukentėjusiosios K. B. atstovui pagal įstatymą R. B.,  

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. ir  nukentėjusiosios K. B. atstovo pagal įstatymą R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas vadovaujantis BK 75 straipsniu atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomoji priemonė – įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje – palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

2016 m. balandžio 25 d. įvykio vietos apžiūros metu paimtus daiktus, K. B. ir R. R. seilių pavyzdžius nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta sunaikinti; CD-R laikmeną su garso įrašu iš Bendrojo pagalbos centro nuspręsta palikti saugoti prie bylos.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė : 

I.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1.       R. R. nuteistas už tai, kad 2016 m. balandžio 25 d., apie 07.00 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja K. B., gim. (duomenys neskelbtini), prieš jos valią, pasinaudojęs jos bejėgiška būkle dėl amžiaus ir senatvės sukeltų ligų, bei tuo, kad nukentėjusioji miegojo ir dėl to negalėjo priešintis, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja K. B. natūraliu būdu, ir taip ją išžagino. R. R. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 149 straipsnio 1 dalyje.

II.       Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

2.       Apeliaciniu skundu R. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. R. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; atlikti įrodymų tyrimą skunde nurodytoje apimtyje.

2.1. Skunde pažymima, kad  teismas nutylėjo dalį kaltinimui nepalankių parodymų, jų apskritai nevertino. Dalį įrodymų (pateiktų specialistų išvadų) teismas tiesiog atsisakė tirti, nepateikdamas jokių argumentų. Teismas, selektyviai atsirinkdamas įrodymus ar jų dalis, nevertino įrodymų viseto, neatliko visų įrodymų sugretinimo. Toks vienpusiškas nuosprendžio surašymo būdas, sąmoningai ignoruojant ir nutylint visus kaltinimui nepalankius įrodymus, rodo, jog bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas.  

2.2. Skunde nurodoma, jog visi nuosprendyje nurodyti duomenys (liudytojų apklausos, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, K. B. skambutis bendrajam pagalbos centrui) buvo gauti iš to paties duomenų šaltinio – K. B., tačiau jos pateikta informacija negali turėti jokios įrodomosios reikšmės, kadangi K. B. sirgo silpnaprotyste, ji negalėjo suprasti faktinių veikos aplinkybių ir duoti apie juos parodymų, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Jeigu pirminė informacija yra gauta iš psichiškai nesveiko asmens, tai ir asmenų, kurie perpasakoja iš tokio asmens girdėtą informaciją, parodymai negali būti vertinami kaip patikimi ir leistini įrodymai, tokie duomenys neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų.

2.3. Skunde pažymima, jog teismas nuosprendyje nutylėjo dalį liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodytų aplinkybių. Nukentėjusiosios sūnus R. B. yra nurodęs, jog jo motinai nustatyta Alzheimerio liga, vidutinio sunkumo demencija, ji gydytojui yra sakiusi, kad yra nėščia ir greitai gimdys (t. 1, b. l. 151, 152, t. 2, b. l. 130). Nukentėjusiosios dukra A. R. nurodė, jog K. B. jai sakydavo, kad ją išžagino kažkas ir ji pastojo, vėliau sakė, kad gimdo, yra buvę, kad mama kalbėdavo, kad ją išprievartavo pas ją atėjęs kažkoks daktaras; po to, kai mama pranešė apie išprievartavimą, pasakojo, kad neva atėjęs gydytojas norėjo trenkti R. R., kad jis neva lendantis prie jo žmonos (t. 1, b. l. 160-166, t. 2, b. l. 135-137). Nukentėjusiosios marti N. B. parodė, kad ligai progresuojant ligai K. B. vis dažniau kalbėdavo nebūtus dalykus, teigė jog ji laukiasi ir tuoj gimdys, ši liudytoja taip pat nurodė, jog K. B. nuo pat pradžių nemėgo R. R., nes jis buvo gimęs ir augęs mieste ir nemokėjo ūkio darbų, jos nuomone, K. B. pasakė, kad R. R. jos atžvilgiu atliko prievartinius veiksmus dėl kažko supykusi, nes ji visada ant ko nors supykusi sakydavo „nu aš jam dar padarysiu“; be to, K. B. labai mėgo skaityti meilės romanus, kuriuose aprašytos labai atviros sekso scenos, dėl to ji prisigalvodavo, kad pas ją ateina kažkokie vyrai, o paklausus, ko jie ateina, atsakydavo, kad ji saldi (2 t., b. l. 174, 175, t. 3, b. l. 146). Nukentėjusiosios kaimynė N. N. nurodė pastebėjusi, kad K. B. nelabai draugiškai nusiteikusi R. R. atžvilgiu, kažkada K. B. yra pasakojusi, kad kai ji buvo jauna, pas ją į namus atėjo kolūkio pirmininkas ir ją išprievartavo (t. 1, b. l. 197, 198, t. 2, b. l. 136). Nurodyti liudytojų parodymai yra itin svarbūs vertinant K. B. psichinę būklę ir jos duotų parodymų patikimumą. Tačiau teismas visų šių parodymų turinio nuosprendyje neįrašė, taip buvo pažeista nuosprendžio surašymo tvarka (BPK 305 str.), taip pat BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

2.4. Aukščiau nurodytais liudytojų parodymais rėmėsi teismo medicinos ekspertas K. D., pateikęs specialisto išvadą Nr. S5/2018 ir konstatavęs, jog atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-94/2017 išvada, kad K. B. galėjo suvokti tik faktines bylos aplinkybes, tačiau negalėjo adekvačiai ir kritiškai vertinti situacijos ir suprasti su ja atliekamų veiksmų reikšmės, teisingai suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, yra nepagrįsta. Ekspertas K. D. konstatavo, jog įvykio metu K. B. konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas - demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga bei laikinas ūmus psichikos sutrikimas - delyras, esant demencijai. Dėl savo psichikos sveikatos būklės K. B. negalėjo suprasti faktinių tiriamos veikos aplinkybių ir duoti apie tai parodymų, suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti (t. 3, b. l. 188-203). Teismas sprendė, kad K. B. negalima pripažinti delyro, nes ji 2016 m. balandžio 25 d. nebuvo apžiūrėta psichiatro, todėl K. D. išvados dėl delyro buvimo iš esmės yra prielaidų pobūdžio. Tokie teiginiai yra akivaizdžiai nepagrįsti, kadangi teisėjas, visų pirma, neturi specialiųjų psichiatrijos srities žinių apie delyro požymius, simptomus, nustatymo metodiką. Antra, aplinkybė, jog dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno aplaidumo tariama nukentėjusioji esant aiškiai informacijai, kad ji serga psichikos liga, nebuvo pristatyta psichiatriniams tyrimams atlikti, negali sunkinti kaltinamojo teisinės padėties, visos abejonės ir neaiškumai turi būti vertinami kaltinamojo naudai. Be to, teismas rėmėsi ekspertės A. S. teiginiais, jog nepakako duomenų nustatyti, kad tuo metu K. B. būtų buvęs delyras. Tačiau teismas nuosprendyje nutylėjo ir nevertino šios ekspertės paaiškinimų apie tai, kad sergant Alzheimerio tipo demencija gali pasireikšti neadekvatus seksualinis elgesys bei seksualinio pobūdžio kliedesiai.

2.5. Skunde pažymima, jog šioje byloje teisminio nagrinėjimo metu gynyba pateikė teismui specialistų išvadas, tačiau teismas šių įrodymų nepriėmė, nors net nesusipažino su jų turiniu. Apylinkės teismas nuosprendyje rėmėsi dviem specialisto išvadomis: kad su K. B. galėjo būti lytiškai santykiauta, nes neva rasti sperminio skysčio pėdsakai makštyje, ir ta aplinkybe, kad ant jos kelnaičių rastas dalinis R. R. DNR. Iš šių išvadų buvo padaryta prielaida, kad R. R. galėjo išžaginti miegančią K. B.. Tačiau šioje byloje susiklostė ydinga situacija, kuomet neteisingai interpretavus DNR tyrimo duomenis, buvo padaryta klaidinga išvada, jog K. B. makštyje rasti sperminio skysčio pėdsakai, nors buvo rasta kita medžiaga - PSA (prostatos specifinis antigenas). Specialisto išvados Nr. S 174/2016 (01) tiriamojoje dalyje nurodyta, kad sperminio skysčio paieškojimas (PSA nustatymas) darytas tam tikruose objektuose ir rasti sperminio skysčio pėdsakai, taigi radusi PSA (t. y. prostatos specifinį antigeną), specialistė O. P. pateikė išvadą, kad tai yra sperminio skysčio pėdsakai. Specialistė O. P. nežinojo, kas yra PSA ir nežinojo, kad PSA gamina ir moters organizmas. Kaip matyti iš specialistės paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, ji neturi kvalifikacijos ir negali paaiškinti, kas yra PSA ir negali įvertinti PSA radimo rezultatų reikšmės.

2.6. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių šioje byloje anot apelianto iškilo būtinybė nustatyti aplinkybes, susijusias su PSA. VU Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vedėjos vyriausiosios mokslo darbuotojos VU Medicinos fakulteto profesorės A. Ž. surašytoje konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad PSA (prostatos specifinis antigenas) yra baltymas, turintis fermentinį aktyvumą. Iš PSA negalima nustatyti asmens DNR, nes PSA yra baltymas, o tai yra visiškai skirtinga molekulė nei DNR. PSA yra tik vienas iš sperminio skysčio rodiklių (galbūt pagrindinis), bet jų gali būti ir daugiau. Tik PSA radimo faktas jokiu būdu negali būti įrodymas, kad rasti sperminio skysčio pėdsakai. Visų asmenų PSA yra vienodas, jų seka nesiskiria (priedas Nr. 2). Ši konsultacinė specialisto išvada paneigia byloje esančią specialisto išvadą, kurios pagrindu buvo nuspręsta, kad R. R. lytiškai santykiavo su K. B.. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė šią išvadą priimti nurodydamas, jog tokia išvada yra teoriniai pasvarstymai. Tokiu būdu teismas nepagrįstai atsisakė tirti ir vertinti įrodymus, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. A. Ž. išvadą patvirtina ir Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos skyriaus vedėjo gydytojo A. U. pateikta informacija, kad moters organizmas taip pat gamina PSA (t. 2, b. l. 204). Teisminio nagrinėjimo metu byloje pateiktoje Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docento, teismo eksperto dr. A. J. specialisto išvadoje Nr. DE-1/18 taip pat konstatuota, jog tik PSA radimas (kaip šiuo atveju buvo nustatyta specialistės O. P. išvadoje) tiriamajame objekte be papildomo DNR profilio nustatymo, įrodančio priklausomybę vyriškai lyčiai, neleidžia teigti, kad tai yra sperminis skystis, kadangi sekretą su PSA gali gaminti ir moters organizmas (t. 3, b. l. 21-23). Dr. P. P. išvadoje Nr. 0054/18 taip pat konstatavo, jog moters organizme yra gaminamas PSA; PSA nustatymas nereiškia, kad buvo rastos sperminės išskyros, nes sperminėse išskyrose turi būti spermatozoidai. Byloje yra faktiniai duomenys (nukentėjusiosios ligos istorija, t. 1, b. l. 169), jog K. B. organizmas galėjo gaminti PSA - ji turėjo cistų krūtyse, sirgo hirsutizmu, kas ryškiai padidina PSA gamybą. Aptikus PSA moters organizme iš to negalima daryti išvados, kad tai vyro PSA, juo labiau, kad tai sperminio skysčio pėdsakai.

2.7. Duodama paaiškinimus teisme, specialistė O. P. pripažino, kad savo praktikoje ji tokio atvejo dar netyrė. Vadinasi, jai nėra žinoma, kad PSA gamina ir moters organizmas. Jos teiginys, kad jeigu moters organizmas gamintų jam nebūdingą vyrišką baltymą, jis nebūtų konkretaus svetimo asmens, suklaidino ir ją pačią, ir bylą nagrinėjusį teismą, nes K. B. makštyje nebuvo rasta kito asmens baltymo. Buvo rastas baltymas PSA, kadangi iš jo negalima nustatyti DNR, ekspertė jį įvardijo kaip sperminio skysčio pėdsaką, todėl interpretavo, kad tai yra kito asmens - vyro, nes jos žiniomis moters organizmas negamina nebūdingo baltymo. Teismo posėdžio metu apklausiama specialistė O. P. jau teigė, kad moters organizmas apskritai negamina baltymo (t. 3, b. l. 145), kas yra neabejotinai paneigta. Aukščiau nurodyti specialistai A. U. ir A. J. paneigė šiuos teiginius, nurodydami ir atvejus, ir procentus, ir netgi PSA kiekius, kokius gali gaminti moters organizmas. Nors bet kurio asmens PSA vienodas, specialistė O. P. PSA testu tampone iš K. B. makšties nustačiusi PSA, jį pavadino kito asmens baltymu, ir tai sąlygojo išimtinai tik specialistės nekompetencija šiuo klausimu.

2.8. O. P. padaryta išvada anot apelianto suklaidino ir specialistą T. B., nes radusi PSA, O. P. klaidingai įvardijo tai sperminio skysčio pėdsakais, o T. B., nebūdamas DNR specialistu, iš to konstatavo, kad su K. B. galėjo būti lytiškai santykiauta natūraliu būdu. T. B. teismo posėdžio metu, nebūdamas DNR ekspertas ir neturėdamas specialių žinių šioje srityje, klaidingai galvodamas, kad tepinėlyje iš K. B. makšties rastas sperminis skystis, nors iš tikrųjų buvo rastas tik PSA, davė paaiškinimus apie tai, kad iš sperminio skysčio negalima išskirti moteriško DNR profilio ir pan., tačiau visi šie paaiškinimai neturi jokios reikšmės, nes sperminio skysčio rasta nebuvo. Ekspertas T. B. taip pat klaidingai nurodė, kad DNR profilis išskirtas iš to skysčio, tačiau iš tikrųjų dalinis DNR profilis išskirtas tik dviejose kelnaičių vietose ir nėra aišku, iš kokios biologinės medžiagos. T. B. visus savo atsakymus kildino iš prielaidos, kad makštyje rastas vyro paliktas sperminis skystis, nors, kaip jau ne kartą minėta, buvo rastas tik PSA, kurį gamina ir moters organizmas. Teismas šiuos specialisto T. B. teiginius, kurie yra akivaizdžiai klaidingi, visiškai nekritiškai vertino kaip patikimą ir neabejotiną įrodymų šaltinį. Teismas nekritiškai vertino ir specialistės O. P. išvadas, nors jos akivaizdžiai klaidingos, o pati specialistė pripažino savo nekompetenciją šioje srityje.

2.9. Skunde pažymima, jog yra ir dar vienas svarbus aspektas – šioje byloje nenustatyta, iš kokios biologinės medžiagos buvo nustatytas R. R. DNR ant K. B. kelnaičių. Jeigu būtų buvęs lytinis aktas, DNR neišvengiamai būtų likęs K. B. kūne. Dalinis R. R. DNR buvo nustatytas tik ant K. B. kelnaičių poroje vietų, nors sperminio skysčio pėdsakų (iš tikrųjų - PSA) specialistė teigė radusi visose 11 rastų dėmių. Tačiau nebuvo tirta, ar DNR atsirado prieš PSA užlašėjimą ant kelnaičių. Ant vienos dėmės, kurioje buvo PSA, ekspertė išskyrė R. R. dalinį DNR profilį, tačiau, kaip jau aptarta A. Ž., V. M., A. J. išvadose, DNR iš PSA apskritai negali būti išskirtas. Vadinasi, DNR buvo išskirtas iš kitos biologinės medžiagos, t. y. pasitvirtino R. R. parodymai, kad jo DNR ant K. B. kelnaičių atsirado anksčiau ir kitu būdu - užčiaudint, kartu skalbiant drabužius, paliečiant ir t.t. Siekiant nustatyti, kad kaltinamojo DNR galėjo atsirasti būtent tokiu būdu, kaltinamasis ne kartą teismo prašė skirti objektų tyrimą, tikslu nustatyti iš kokios biologinės kilmės medžiagos (seilių, prakaito, sperminio skysčio, nosies išskyrų, šlapimo ar kt.), esančios ant K. B. kelnaičių, buvo nustatytas R. R. dalinis DNR profilis, tačiau šie prašymai teismo protokolinėmis nemotyvuotomis nutartimis buvo atmesti. Šiuo atveju DNR ant kelnaičių nustatymo faktas, nežinant iš kokios medžiagos išskirtas DNR, reiškia tik tai, kad R. R. turėjo kontaktą su kelnaitėmis, tačiau tai niekaip nei pagrindžia, nei paneigia lytinių santykių galimybės.

2.10. Nuosprendyje nurodyta, jog ta aplinkybė, kad ant K. B. kūno nebuvo nustatyta jokių sužalojimų, nepaneigia jog su ja buvo santykiaujama. Tačiau teismas nevertino P. P. išvados ir jo paaiškinimų teisme, jog net ir po savanoriško lytinio akto visada būna moters lytinių organų paburkimai, kurie ir patvirtina lytinio akto buvimą. Tas pats nurodyta ir A. J. išvadoje (t. 3, b. l. 21, 23). Teismas, nutylėdamas šiuos įrodymus, nepaaiškino, kaip galėjo nebūti jokių K. B. lyties organų pakitimų, jeigu lytinis aktas buvo įvykęs.

2.11. Teismas anot apelianto nepagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų M. K. bei M. P. parodymais, jog jie ant nukentėjusiosios drabužių pamatė dėmes, todėl jiems kilo įtarimas, kad buvo lytinis aktas. Liudytoja V. B. dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad K. B. jai sakė, jog dėmės yra nuo maisto (t. 1, b. l. 190). Jog dėmės yra nuo košės nurodė ir A. R. (t. 2, b. l. 137). O. P. išvadoje taip pat nurodyta, jog ant K. B. kelnių yra tik moteriškas DNR (jos pačios). Taigi akivaizdu, kad policijos pareigūnų įsivaizdavimai apie spermos pėdsakus nepasitvirtino, tačiau teismas sąmoningai nutylėjo šias aplinkybes.

2.12. Anot apelianto šiame skunde nurodyta eilė atvejų, kuomet teisėjas R. Keidūnas, tirdamas įrodymus, juos aprašydamas bei vertindamas parodė šališkumą – įrodymus išdėstė selektyviai, teismo motyvai yra prieštaringi. Teisėjas, nagrinėdamas bylą, buvo iš anksto nusistatęs, savo veiksmais ir motyvais tiesiog siekė realizuoti išankstinį nusistatymą, t. y. buvo subjektyviai šališkas. Be to, teismo šališkumą rodo aplinkybės, jog teismas ne tik atmetė prašymus, bet ir atsisakė tirti pateiktus įrodymus, net nesusipažinęs su jų turiniu. 2018 m. balandžio 26 d. teismui buvo pateiktas rašytinis prašymas prijungti dokumentus, šį prašymą teisėjas tenkino, tačiau po teismo posėdžio susipažinus su bylos medžiaga, dviejų pateiktų dokumentų nebuvo. Teisėjas per sekretorę perdavė, kad jei dokumentų nėra, reiškias jie nebuvo pateikti. Kadangi vieno iš šių dokumentų nuteistasis ir gynėjas neturėjo, kreipėsi į dokumentą surašiusį asmenį, kuris atsakymus į klausimus pateikė kaip konsultacinę išvadą. 2018 m. gegužės 28 d. posėdžio metu buvo pateikti dingę dokumentai (jų kopijos) ir konsultacinė išvada, tačiau jos teisėjas nepriėmė. Be to, teisėjo elgesys nebuvo nepriekaištingas. Teisėjas posėdžio metu rodė susierzinimą, netenkino prašymų net nesusipažinęs su jų turiniu.

2.13. Skundu taip pat prašoma atlikti įrodymų tyrimą – paskirti teismo medicinos ekspertizę, siekiant išsiaiškinti šiame skunde nurodytas reikšmingas aplinkybes. Taip pat prašoma prijungti specialisto išvadas.

3.       Skundu nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą R. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendį ir nutraukti procesą.

3.1. Skunde nurodo nesutinkantis su nuosprendžiu, kadangi yra įsitikinęs, jog R. R. nusikaltimo neįvykdė. Visiškas absurdas, kad teismas rėmėsi R. B. parodymais kaip R. R. kaltės įrodymu. R. B. apie nusikaltimą nieko nežino, apie jį nerišliai nurodė tik jo mama, kuriai buvo nustatyti sunkūs psichikos sutrikimai. Įvykio metu niekas netikėjo mamos fantazijomis, net pareigūnai, buvę įvykio vietoje, jie R. R. nieko neklausinėjo, jo neapžiūrėjo, visi matė, kad mama yra neadekvati. R. B. žinojo, kad jo mama serga Alzheimerio liga, vidutinio sunkumo demencija, dar iki įvykio ji pasakojo keistus dalykus, turėjo seksualinių fantazijų. Jog K. B. kalbėdavo keistus dalykus, nurodė ir kiti liudytojai (A. R., N. B., N. N.), nors jų parodymai nuosprendyje nenurodyti.

3.2. Skunde pažymima, jog praėjus keturiems mėnesiams po įvykio R. B. buvo iškviestas į policiją, tyrėja davė jam pasirašyti dokumentą, jog jis yra nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą. Tyrėja pasakė, kad R. B., kaip nukentėjusiosios atstovui, gali būti išmokėta kompensacija, tačiau R. B. jos atsisakė, tuo išreikšdamas požiūrį, kad mamos atžvilgiu nebuvo padarytas joks nusikaltimas. Skunde R. B. pažymi niekada neišreiškęs valios, kaip nukentėjusiosios atstovas, pradėti ikiteisminį tyrimą. Dėl BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų ikiteisminis tyrimas pradedamas tik gavus nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba esant prokuroro reikalavimui. BPK nėra numatyta, kokia konkrečia forma turėtų būti prokuroro reikalavimas, tačiau turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-67/2007). Šioje byloje nurodytų reikalavimų nebuvo laikomasi. Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2016 m. balandžio 25 d., tačiau tuo metu byloje nebuvo nei R. B. prašymo, nei prokuroro reikalavimo. Tik po keturių mėnesių R. B. buvo iškviestas į apklausą, kur jam nurodyta pasirašyti protokolą-pareiškimą, nurodant jame aplinkybes, kurios R. B. net nebuvo žinomos. R. B. paklausus apie šį dokumentą jam paaiškino, jog tokia procedūra. R. B. nėra teisininkas, todėl dokumentą pasirašė. Pasirašydamas šį dokumentą R. B. jokiu būdu neišreiškė valios dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Taigi šiuo atveju egzistuoja BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė, daranti procesą negalimu. Šiuo atveju vienintelis galimas procesinis veiksmas – nutraukti bylą.

4.       Teismo posėdžio metu nuteistojo R. R. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, R. B. taip pat prašė jo skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.    

III.       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

R. R. apeliacinis skundas tenkinamas, R. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl R. R. apeliacinio skundo.

5.       Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, kai jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas R. R. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo, aptarė paties R. R. parodymus, bendrojo pagalbos centro pateiktą garso įrašą, R. B. (nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą) protokolą-pareiškimą, jo parodymus teisme, į įvykio vietą atvykusių asmenų, kurie tiesiogiai įvykio nematė, tačiau kažkokia apimtimi po įvykio bendravo su K. B., parodymus (liudytojų V. B., M. P. (M. P.), M. K. (M. K.), A. K., A. R., N. P.), aptaręs šiuos duomenis teismas padarė išvadą, jog iš jų matyti, kad K. B. nuo pat pradžių teigė, jog 2016 m. balandžio 25 d. lytiniai santykiai su žentu R. R. buvo ir jie buvo be jos sutikimo. Teismas taip pat vertino byloje esančias specialistų išvadas ir jose užfiksuotus duomenis, kurie teismo vertinimu patvirtino nusikalstamos veikos padarymo faktą.

6.       Nors pirmosios instancijos teismas šiuo atveju konstatavo, kad surinkti įrodymai byloje sudaro vientisą ir išsamią įrodymų grandinę, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus duomenis bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, su tokia išvada nesutinka. Dar kartą įvertinusi byloje surinktus duomenis, papildomai apklaususi nukentėjusiosios įstatyminį atstovą R. B., tyrimą atlikusią tyrėją N. P., specialistų išvadas šioje byloje teikusias specialistes, taip pat konsultacinę išvadą pateikusią A. Ž., teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje baudžiamojoje byloje, išnaudojus visas procesines galimybes, nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių išvadą, jog K. B. atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 149 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju nukentėjusiosios K. B. psichikos būklė, jos artimųjų paaiškinimai apie ankstesnes jos seksualines fantazijas ir kitų asmenų tariamai atliktus prievartos veiksmus, rodo aiškų jos parodymų nepatikimumą, o kitų objektyvių ir abejonių nekeliančių įrodymų byloje nėra, nes nėra galimybės paneigti versijos, jog esminę reikšmę pirmosios instancijos teismui turėjęs įrodymas - tariamas sperminio skysčio pėdsakų radimas, iš tiesų galėjo būti ne sperminis skystis, o nukentėjusiosios organizmo gaminta medžiaga (prostatos specifinis antigenas, toliau - PSA). Versija, jog R. R. DNR ant nukentėjusiosios kelnaičių pateko jiems gyvenant kartu ir vedant bendrą buitį, taip pat negali būti paneigta, šios versijos kategoriškai paneigti negalėjo ir specialistė J. J., pateikusi specialisto išvadą Nr. S 305/2016(01). Visi šie duomenys teismui leidžia daryti tvirtą išvadą, jog kaltinimai R. R. buvo neįrodyti, o jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas, todėl naikintinas. R. R. išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.). Toliau pateikiamas baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas bei jų pagrindu daromos išvados.

7.       Nors pirmosios instancijos teismas kaip R. R. kaltės įrodymą vertino skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą įrašą, šis skambutis bei jo turinys teisėjų kolegijos vertinimu nebuvo įvertintas tinkamai. R. R. nuteistas už veiksmus, atliktus 2016 m. balandžio 25 d., 07.00 val. ryto. Į bendrąjį pagalbos centrą K. B. paskambino tik tos pačios dienos vidurdienį – pagal BIRT ataskaitų žiūryklės duomenis 11.49 val. (t. 1, b. l. 31), pagal garso įrašo apžiūros protokolo duomenis 11.43 val. (t. 1, b. l. 45-49). Pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju metu K. B. nurodė, jog žentas ją išprievartavo „jau po septynių“, taigi po nurodomo įvykio pagalbos K. B. kreipėsi praėjus daugiau nei keturioms valandoms. Antra, perklausius garso įrašą matyti, jog nukentėjusioji skambučio metu nebuvo susijaudinusi, kalbėjo pakankamai ramiai, Bendrojo pagalbos centro darbuotojui nurodė ne tik tai, kad ją išprievartavo žentas, bet ir tokias aplinkybes kaip „nieko nenutiko“, „jis nekalba“, „jis čia sėdi <...> ir visai nenori šnekėti su manim“. Tiek aplinkybė, jog K. B. dėl nurodomų R. R. veiksmų nesikreipė iš karto po įvykio, tiek jos pokalbio turinys teismo vertinimu leidžia abejoti nukentėjusiosios nurodomų įvykių realumu.

8.       R. R. apeliaciniame skunde pagrįstai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nutylėjo dalies liudytojų parodymus, kurie yra itin svarbūs vertinant K. B. psichinę būklę bei jos nurodytų aplinkybių patikimumą (2.3. punktas). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą R. B. (jos sūnus) nurodė, jog jo mama yra sakiusi, kad tuoj gimdys. Apklausiamas apygardos teisme R. B. nurodė, jog mama turėjo psichinių problemų, metai iki įvykio ar 2014 m. buvo išvežta į Santariškes, gydytojai įtarė Alzheimerį; mama buvo pradėjusi fantazuoti, skaitydavo meilės romanus, pasakodavo sesei, gerokai anksčiau prieš šiuos įvykius yra sakiusi, jog ją išprievartavo gydytojas. A. R. (nukentėjusiosios dukra, su kuria ji gyveno) pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog 2014 m. mama buvo paguldyta į Santariškių ligoninę, nustatyta Alzheimerio liga ir senatvinė demencija, tuomet A. R. ir pastebėjo, kad mama pradėjo kalbėti nesąmones – nors palatoje gulėjo viena, sakydavo, kad naktį jos palatoje pijokaujama; parsivežus į namus mama pradėjo fantazuoti, vieną dieną pradėjo pasakoti, kad ją išprievartavo; kai A. R. pasakė, kad anūkė nėščia, K. B. pradėjo sakyti, jog ir ji nėščia; kartą grįžus namo liepė atnešti vandens, rankšluosčių, nes gimdys; dėl paties įvykio A. R. nurodė, jog jai mama pasakė, kad R. R. „įsiskverbė ir padarė savo darbą“; teigė, jog yra labai saldi, ją visi vyrai myli (2018 m. vasario 20 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 2, b. l. 136). N. B. (nukentėjusiosios anūkė) pirmosios instancijos teisme nurodė, jog paskutiniu metu močiutė sirgo Alzheimerio liga ir senatvine demencija, buvo keistoka, labai mėgo skaityti meilės romanus, prisigalvoti (2018 m. vasario 28 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 2, b. l. 146). N. N. (nukentėjusiosios ir nuteistojo kaimynė) apylinkės teisme nurodė, jog kažkada K. B. jai yra pasakojusi, kad kai buvo jauna, pas ją atėjo kolūkio pirmininkas ir išprievartavo, N. N. matė, kad čia kalba liga, todėl kaimynams nieko nesakė (2018 m. vasario 20 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 2, b. l. 136).

9.       Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-94/2017 buvo konstatuota, jog pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kad byloje nagrinėjamų įvykių metu K. B. būtų buvusi laikino psichikos sutrikimo būsenoje, jai konstatuojama įgyta silpnaprotystė – demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga; K. B. galėjo teisingai suvokti tik faktines bylos aplinkybes (įvykių vieta, laikas, įvykio dalyviai ir pan.), tačiau dėl savo psichikos sveikatos būklės ji negalėjo adekvačiai ir kritiškai vertinti situacijos bei suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų reikšmės, teisingai suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti bei racionaliai organizuoti savo veiklą (t. 1, b. l. 111-115). Su tokia išvada R. R. skunde nesutinkama, kaip šią išvadą paneigiančius duomenis nurodant teismo psichiatro eksperto K. D. specialisto išvadą Nr. S5/2018 (t. 2, b. l. 188-203), kurioje konstatuota, kad K. B. 2016 m. balandžio 25 d. konstatuojamas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga bei laikinas ūmus psichikos sutrikimas – delyras, esant demencijai; dėl savo psichikos būklės K. B. negalėjo suprasti faktinių tiriamos veikos aplinkybių ir duoti apie tai parodymų, suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.

10.       Ekspertizės aktą Nr. 78TPK-94/2017 ruošusi teismo psichiatrė ekspertė A. S. buvo apklausta pirmosios instancijos teisme, ji nurodė, jog demencija yra lėtai besivystantis pažintinių funkcijų sutrikimas su dezorientacija, atminties sutrikimai, delyrui yra būtinas sąmonės sutrikimas, gali būti haliucinacinė būsena. Ekspertė paaiškino, jog jei nukentėjusioji įvykio dieną būtų buvusi apžiūrėta psichiatrų, būtų psichiatro išvada, joje nurodyta nukentėjusiosios būsena, tai psichiatro išvada būtų objektyvūs duomenys; šiuo atveju trūksta duomenų patvirtinti, kad įvykio metu jai buvo delyro būsena. Kaip matyti, teismo psichiatrė ekspertė A. S. iš esmės patvirtino, jog sunkesnė nukentėjusiosios psichikos būklė, t. y. delyras (kuris gali pasireikšti ir haliucinacijomis) šiuo atveju nebuvo konstatuota dėl duomenų trūkumo – kadangi įvykio dieną nukentėjusiosios neapžiūrėjo ir neįvertino psichiatras. K. D., savo išvadoje pripažinęs, jog nukentėjusiajai įvyko dieną buvo ūmus psichikos sutrikimas, delyras, pirmosios instancijos teisme akcentavo K. B. sveikatos sutrikimus iki ir po įvykio, taigi remiantis šiais duomenimis teigti, jog būtent įvykio dieną K. B. buvo delyro būsenoje, pagrindo nėra.

11.       Nors psichikos būklė įvykio metu, dėl kurios negalėtų suprasti faktinių tiriamos veikos aplinkybių, K. B. šiuo atveju ir nebuvo konstatuota, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į aukščiau aptartus liudytojų parodymus, kurie patvirtino, jog dar iki įvykio K. B. buvo būdingos tam tikros fantazijos, taip pat įvertinti ir ekspertės A. S. parodymus pirmosios instancijos teisme, kuomet ji nurodė, jog sergant Alzheimerio tipo demencija gali pasireikšti neadekvatus seksualinis elgesys bei seksualinio pobūdžio kliedesiai. Aptarti duomenys teisėjų kolegijos vertinimu leidžia abejoti K. B. išsakytų teiginių realumu.

12.       Tiriant nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnyje, itin svarbūs veiksmai, atliekami tik gavus pranešimą apie galimą nusikaltimą, t. y. galimo nukentėjusiojo bei galimo įtariamojo, ant kurių gali būti likę nusikalstamos veikos pėdsakų, apžiūra, tepinėlių, nuoplovų paėmimas. Nagrinėjamu atveju pradiniai tyrimo veiksmai, kurių metų būtų renkami nusikalstamą veiką galintys pagrįsti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu nebuvo atlikti tinkamai. Visų pirma, 2016 m. balandžio 25 d. apžiūros protokole nurodyta, jog K. B. buvo perrengta ir paimti atitinkamai jos rūbai (kelnės, kelnaitės), taip pat paimtos kelnėse ir kelnaitėse rastos servetėlių skiautės, nors nukentėjusioji buvo su sauskelnėmis, kurios tiesiogiai kontaktavo su K. B. lyties organais, ir kuriose šiuo atveju galėjo būti rasta medžiagų, patvirtinančios lytinius santykius, jos paimtos nebuvo (t. 1, b. l. 36-39). Tai apygardos teisme patvirtino ir kaip liudytoja apklausta ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja N. P., negalėdama logiškai paaiškinti, kodėl tai nebuvo padaryta. Antra, šiuo atveju nebuvo apžiūrėtas potencialus įtariamasis, R. R., kuris buvo įvykio vietoje ir kurio apžiūrai nebuvo jokių kliūčių. Jo apžiūra, nuoplovų paėmimas, teisėjų kolegijos vertinimu galėjo suteikti reikšmingų duomenų dėl lytinių santykių buvimo/nebuvimo. Neatlikus nurodytų veiksmų iš karto po įvykio, tolesnio tyrimo metu šių veiksmų atlikimas tapo neįmanomas (sauskelnių paėmimo atveju) arba netikslingas (R. R. apžiūros atveju).

13.       Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, jog lytinis santykiavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai lytinis santykiavimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Nukentėjusiojo asmens fizinė būklė, kuri gali lemti bejėgišką būklę, gali būti asmens neįgalumas, amžius ar liga, dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui. Nukentėjusiojo bejėgišką būklę gali lemti ir miegas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 10 punktas). Esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-441-677/2016).

14.       Aukščiau nurodytos teismų praktikos kontekste, netgi darant prielaidą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, jog lytiniai santykiai tarp R. R. ir K. B. buvo, duomenų apie tai, jog šie santykiai buvo prievartinio pobūdžio, teisėjų kolegijos vertinimu šiuo atveju nėra. K. B. kūne nebuvo rasti jokie sužalojimai (specialisto išvados Nr. G 1187/2016(01) 1 punktas), atvykus pareigūnams K. B. rasta tvarkingai apsirengusi, jos rūbai nebuvo suplėšyti (2016 m. balandžio 25 d. apžiūros protokolas, t. 1, b. l. 36-39). Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas K. B. nesutikimą dėl lytinių santykių, vertino liudytojų R. B., V. B., M. P., M. K., A. K., A. R. ir N. P. parodymus. Pažymėtina, jog ne visi iš nurodytų liudytojų tiesiogiai bendravo su pačia K. B., tam tikrų liudytojų bendravimas su nukentėjusiąja buvo pakankamai ribotas.

15.       Pirmieji pagal iškvietimą į įvykio vietą atvyko pareigūnai M. K. ir A. K., su K. B. daugiau bendravo pareigūnas M. K. (A. K. daugiausia laiko sėdėjo su R. R. policijos automobilyje). M. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino bendravęs su moterimi, kuri jam nurodė, kad prie jos bandė lįsti, kišo savo lytinį organą, moteris gulėjo lovoje ir vis kartojo, kad žentas bandė kišti. Į įvykio vietą taip pat atvyko du skubios pagalbos specialistai - M. P. ir V. B.. M. P. pats su K. B. nebendravo, tik girdėjo dalį jos ir V. B. pokalbio, paaiškino, jog atvykus močiutė gulėjo lovoje, sakė, kad ją išprievartavo žentas, kaip jai reikės dabar gimdyti. V. B. apylinkės teisme paaiškino, jog atvykus rado močiutę, kuri skundėsi, kad ją išprievartavo žentas, močiutė sakė, kad jų nekvietė, pagalbos nereikia, turėjo konfliktą, dėl kažko nesutarė, šiaip būtų nekvietusi ir skundų neturi jokių; močiutė sakė, kad pavadino ja kvaile, niekas nepatikės ir ji įrodys, kad ji nėra kvaila. V. B. apylinkės teisme taip pat patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 190), kuomet nurodė, jog pradėjus moters klausinėti ji paaiškino, kad miegojo ir pabudo pajutusi, kad yra prievartaujama; pabudusi šalia savęs pamatė žentą, moteris pasakė, kad jis numovė kelnes ir padarė savo darbelį; moteris kalbėjo, kad nieko čia būtų tokio, kad ji pasimylėjo su žentu, bet nesuprato kodėl jis ar tai neigia, ar tai su ja nesitaria, pasakojo, kad jis sakęs, kad ji sena ir kvaila ir niekas ja nepatikės; paklausus moters, ką ji turinti omenyje apie susitarimą, moteris iš karto užtildavo; atvykusi dukra taip pat klausinėjo mamos, kodėl jos vyras turėtų prie jos lįsti, į ką moteris atsakė, kad ji „saldi“. K. B. dukra A. R. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog įvykio dieną paklausus mamos, ką R. R. padarė, ji pasakė „įsiskverbė ir padarė savo darbą“. Tyrėja N. P. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme patvirtino su nukentėjusiąja bendravusi ne daug, jai atvykus nukentėjusioji gulėjo lovoje ir bendravo su medike, su N. P. bendrauti nelabai norėjo, paklausus nukentėjusiosios, kas atsitiko, ji nurodė, jog „žentas padarė“ ir ranka parodė į savo lytinius organus. Nukentėjusiosios sūnus R. B. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jam atvykus mama gulėjo ant neštuvų, su juo nekalbėjo, į klausimus neatsakinėjo. Aukščiau aptartų liudytojų parodymai dėl K. B. jiems išsakytų teiginių (jog jai nereikia pagalbos, neturi jokių skundų, žentas „padarė savo darbelį“, nieko čia būtų tokio, kad ji pasimylėjo su žentu) teisėjų kolegijos vertinimu kelia rimtą pagrindą abejoti jos paaiškinimų patikimumu.

16.       Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas R. R. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, taip pat rėmėsi dvejomis specialisto išvadomis: 2016 m. balandžio 25 d. specialisto išvada Nr. G 1187/2016(01) (specialistas T. B.), kurioje nurodyta, jog tamponėlyje su K. B. makšties turiniu spermijų nerasta, rasti sperminio skysčio pėdsakai (t. 1, b. l. 57-59) ir 2016 m. rugsėjo 13 d. specialisto išvada Nr. S 305/2016(1) (specialistės O. P. ir J. J.), kurioje nurodyta, jog ant K. B. kelnaičių nustatytas dalinis vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su R. R. DNR profiliu su ne mažesne nei 99,99 proc. tikimybe tarp giminystės ryšiais pagal vyriškąją liniją susijusių asmenų (t. 1, b. l. 80-86). Įvertinęs specialistės O. P. parodymus teisme, teismo medicinos gydytojo P. P. konsultacinės specialisto išvados Nr. 0054/18 (t. 2, b. l. 155-159), kurioje nurodyta, jog moters organizme taip pat yra gaminamas PSA, bei, kad nėra nustatyta iš kokios medžiagos buvo nustatytas R. R. DNR, pirmosios instancijos teismas nesirėmė ir nelaikė įrodymu. Teismas akcentavo O. P. nurodytas aplinkybes, jog ant K. B. kelnaičių buvo rasti sperminio skysčio pėdsakai, DNR profilis buvo nustatytas pagal sperminį skystį ant kelnaičių ir tada tas profilis buvo palygintas su R. R. profiliu ir nustatytas sutapimas 99,99 %; prieš tai buvo atliktas PSA testas, kuris nustato būtent sperminį skystį, be to testo galėtų būti žmogaus koks paliktas epitelis, tačiau PSA testu buvo nustatyta, kad toje vietoje yra sperminis skystis; čia konkrečiai yra rasta sperminio skysčio pėdsakai. Dėl pirmosios instancijos teisme iškeltos buitinio užterštumo versijos (jog R. R. DNR ant nukentėjusiosios K. B. kelnaičių galėjo pateikti pvz. apčiaudėjus ar kitu panašiu būdu) teismas pažymėjo, jog šią versiją paneigia specialisto išvada Nr. S 305/2016(01) ir teisiamajame posėdyje duoti specialistės O. P. paaiškinimai. 

17.       Apeliacinės instancijos teismas visgi su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu nesutinka ir daro išvadą, jog nėra galimybės paneigti gynybos keliamą versiją dėl PSA radimo nukentėjusiosios K. B. organizme. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, esminis klausimas šioje byloje yra kilo dėl prostatos specifinio antigeno (PSA), R. R. teigia, jog šią medžiagą, t. y. PSA, gali gaminti ir moters organizmas, o PSA radimas organizme dar nereiškia, jog tai yra sperminio skysčio pėdsakai.

18.       Nagrinėjamu atveju buvo tiriamos popierinės servetėlės iš K. B. kelnaičių (1-4 objektai), popierinės servetėlės iš K. B. kelnių (9-12 objektai) bei K. B. kelnaitės, sutepimai ant jų (5-8 objektai) (specialisto išvados Nr. S 174/2016(01) III dalis „Daiktų apžiūra“, t.1, b. l. 63-71), taip pat tamponėlis su K. B. makšties turiniu. Specialistai nustatė, jog ant dviejų popierinių servetėlių iš K. B. kelnaičių, ant vienos popierinės servetėlės iš K. B. kelnių (išvados 2 punktas), dvejose vietose ant K. B. kelnaičių (išvados 3 punktas) bei tamponėlyje su K. B. makšties turiniu (išvados 5 punktas) rasti sperminio skysčio pėdsakai. Vėliau specialisto išvada Nr. S 305/2016(01) nustatyta, jog ant K. B. kelnaičių nustatytas dalinis vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su R. R. DNR profiliu (išvados 2 punktas). Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. S 174/2016(01) tiriamosios dalies, sperminio skysčio paieškojimas buvo atliekamas nustatant atitinkamuose tiriamuose objektuose PSA.

19.       Apeliacinės instancijos teisme buvo papildomai apklausta specialisto išvadas Nr. S 305/2016(1) ir Nr. S 174/2016/01) pateikusi specialistė O. P., taip pat kita šias išvadas pateikusi specialistė – J. J.. Specialistė O. P. apygardos teisme paaiškino, jog PSA – tai prostatos specifinis antigenas, būdingas vyrams (baltymas); sperminio skysčio paieškai yra atliekamas PSA tyrimas, kuris pritaikytas teismo medicininiams tyrimas, tyrimo metu nustatoma, ar medžiagoje yra sperminis skystis, ar tik jo pėdsakai; PSA tyrimas – testinė juostelė, kuri nusidažo atitinkama spalva, ji nustato tik sperminį skystį, indikatorius reaguoja tik į vyriškos lyties antigeną; nėra susidūrusi su atvejais, kuomet moters organizmas gamintų PSA, taip pat nėra turėjusi užduoties, kuomet būtų turėjusi atlikti PSA testą ieškant moters organizme gaminamo PSA. Specialistė nurodė, jog ant kelnaičių buvo dėmė, darytas testas, kuris parodė, kad yra sperminio skysčio pėdsakai, tuomet darytas DNR tyrimas, paaiškino, kad biologinė tarša ant kelnaičių (pavyzdžiui, seilės) gali būti, bet šiuo atveju buvo daromas sperminio skysčio tyrimas. Specialistė J. J., atsakydama į apeliacinio skundo argumentų kontekste keliamus klausimus, papildė šiuos teiginius nurodydama, jog literatūroje yra duomenų apie tai, kad moters organizmas taip pat gali gaminti šį antigeną (t. y. PSA), kai yra onkologinė ar urologinė liga. J. J. paaiškino, jog DNR galima nustatyti iš bet kokios ląstelės su branduoliu, kiekvienas baltymas turi ląstelę, iš tos ląstelės branduolio galima nustatyti DNR, atliekami DNR tyrimai, tačiau pagal juos negali pasakyti, kokia tai buvo biologinė medžiaga; PSA tyrimas buvo naudojamas tam, kad patvirtinti, jog yra sperminis skystis, o visas tyrimas toliau atliekamas iš viso mėginio, šiuo atveju tikėtina, kad DNR buvo nustatytas iš sperminio skysčio, tačiau kategoriškai atmesti versijos, jog iš pradžių buvo biologinė tarša, o ant tos taršos PSA, negali.

20.       Kaip matyti, specialistė J. J. negalėjo atmesti teiginių, jog moters organizmas taip pat gali gaminti PSA. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjamu atveju buvo pateikti įvairūs šį teiginį patvirtinantys duomenys: teismo medicinos gydytojo, teismo eksperto A. J. išvada, kurioje be kita ko nurodyta, kad tik PSA radimas tiriamajame objekte be papildomo DNR profilio nustatymo, įrodančio priklausomybę vyriškai lyčiai, neleidžia teigti, kad tai yra sperminis skystis, kadangi sekretą su PSA gali gaminti ir moters organizmas (t. 3, b. l. 21-23); Nacionalinio vėžio instituto duomenys apie tai, kad moters organizme PSA gamina krūtų audinys, endometriumas, kiaušidės, Skeno liaukos, sveikos moters organizme PSA koncentracija neturėtų viršyti 0,002 ng/ml; PSA koncentracija krūties vėžio atveju, palyginti su sveikų moterų, reikšmingai padidėja, PSA koncentracija kraujo serume gali siekti 0,1-3,62 ng/ml; krūties cistų atveju PSA koncentracija gali padidėti iki 1 000 kartų, palyginti su sveikų moterų PSA koncentracija (t. 2, b. l. 204).

21.       Kartu su apeliaciniu skundu apygardos teismui buvo pateikta Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biotechnologijos instituto Imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vedėjos, vyriausiosios mokslų darbuotojos, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorės A. Ž. konsultacinė specialisto išvada (t. 3, b. l. 136), kurioje teigiama, kad PSA yra baltymas, iš kurio negalima nustatyti asmens DNR; bet kurio asmens PSA yra vienodas, jo seka nesiskiria; PSA yra baltymas, kurio nustatymas nesusijęs su DNR nustatymu (šią konsultacinę išvadą pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti prie bylos medžiagos argumentuodamas, jog šioje išvadoje yra pateikti tik teoriniai pasvarstymai, 2018 m. gegužės 28 d. teisiamojo posėdžio protokolas, t. 3, b. l. 35). Su skundu R. R. taip pat pateikė „Genetikos klinikos“ gydytojos genetikės, daktarės V. M. konsultacinę specialisto išvadą (t. 3, b. l. 137), kurioje iš esmės atkartojami teiginiai, nurodyti raštuose iš „Genetikos klinikos“, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui (t. 2, b. l. 186, 187, t. 3, b. l. 20), t. y. jog prostatos specifinis antigenas (PSA) yra baltymas, todėl iš jo išgryninti ar kitaip tirti DNR neįmanoma; DNR gali būti išgryninama ir tiriama iš to paties ėminio, kuriame tirtas PSA (pavyzdžiui, sperminio skysčio); kartu gyvenančio asmens DNR gali patekti ant kitos asmens kūno, drabužių ir išlikti netgi po skalbimo.

22.       Konsultacinę išvadą, pateiktą su apeliaciniu skundu, pateikusi A. Ž. apygardos teisme paaiškino, kad PSA yra sperminio skysčio komponentas, rodiklis; PSA tai nėra DNR ir tai nėra ląstelės branduolys, PSA ir DNR yra skirtingų lygių biologiniai objektai; yra ląstelė, kuri turi branduolį, ląstelės branduolyje yra chromosomos ir yra DNR; baltymai yra nurašomi nuo DNR sekų. A. Ž. paaiškino, jog sperminis skystis nėra sinonimas PSA, bet PSA yra sperminio skysčio rodiklis, būdingas sperminio skysčio komponentas – sperminis skystis yra tirpalas, kuriame plaukioja molekulės, kurios gali būti iš vyro prostatos epitelio ląstelių; tame tirpale, sperminiame skystyje, plaukioja ir DNR; sperminio skysčio moteriško būti negalėtų, nes sperminio skysčio šaltinis yra prostata, tačiau tam tikrų patologijų atvejais moters organizmas gali pradėti gaminti nebūdingus baltymus, taip pat ir PSA, PSA kaip baltymas yra visiškai vienodas ir vyro, ir moters. Dėl testo (kuris šiuo atveju buvo naudotas atliekant tyrimus ir pateikiant specialisto išvadą Nr. S 174/2016(01)) paaiškino, jog jis yra pripažintas ir naudojamas teismo medicinos laboratorijose, tačiau nėra kalbos apie išimtis, kurios gali būti. Šiuo atveju Y chromosoma buvo paimta ne iš PSA, ji galėjo būti sperminiame skystyje, jei toks buvo; jei buvo kažkokia dėmelė, PSA buvimas kartu su vyriškos DNR seka rodytų, jog šaltinis yra vyro.

23.       Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. S 174/2016(01), specialistės O. P. paaiškinimų apygardos teisme, sperminio skysčio paieška tam tikruose objektuose atliekama darant PSA tyrimą, nustačius atitinkamą kiekį šio antigeno daroma išvada apie sperminį skystį arba apie sperminio skysčio pėdsakus tam tikrame objekte. Nors šiai specialistei nebuvo girdėti atvejai, jog nurodytą antigeną (t. y. PSA) gamintų ir moters organizmas, specialistė J. J. apygardos teisme patvirtino, jog literatūroje randama duomenų apie moters organizme gaminamą PSA. Tokius teiginius apygardos teisme patvirtino ir profesorė A. Ž., apie moters organizmo gaminamą PSA, esant tam tikroms ligoms, nurodyta ir aukščiau minėtuose dokumentuose (A. J. išvada, Nacionalinio vėžio instituto duomenys).

24.       Kaip jau minėta aukščiau, vadovaujantis Nacionalinio vėžio instituto pateiktais duomenimis, krūties cistų atveju PSA koncentracija gali padidėti iki 1 000 kartų, palyginti su sveikų moterų PSA koncentracija. Iš byloje esančios 2014 m. liepos 7 d. epikrizės (t. 1, b. l. 169-171) matyti, jog K. B. dešinėje krūtyje buvo nustatytos cistinės struktūros, kairėje krūtyje – pavienės smulkios cistos. Taigi K. B. turėtos sveikatos problemos leidžia daryti prielaidą, jog jos organizme galėjo būti gaminamas antigenas – PSA. Pažymėtina, jog specialistė O. P. apygardos teisme patvirtino, jog praktikoje ji nėra turėjusi užduoties, kuomet būtų turėjusi atlikti PSA testą ieškant moters organizme gaminamo PSA, t. y. tokio pobūdžio tyrimai, kuomet PSA būtų ieškomas moters organizme, specialistės praktikoje atlikti nebuvo. Nors specialisto išvadoje Nr. S 174/2016(01) buvo konstatuota, jog ant popierinių servetėlių iš K. B. kelnaičių, kelnių, ant pačių K. B. kelnaičių, taip pat tamponėlyje su jos makšties turiniu yra rasti būtent sperminio skysčio pėdsakai, šios išvados faktiškai buvo grindžiamos atliktu PSA testu, t. y. nurodytuose objektuose radus atitinkamo antigeno - PSA, buvo padaryta išvada, jog yra rasti sperminio skysčio pėdsakai. K. B. ikiteisminio tyrimo metu mirė, taigi objektyvių galimybių patikrinti, ar jos organizmas iš tikrųjų gamino nurodytą antigeną (PSA), šiuo atveju nėra. Įvertinus specialistės J. J. paaiškinimus dėl galimybės moters organizmui tam tikrais atvejais gaminti PSA, kitus aukščiau aptartus duomenis dėl PSA gamybos moters organizme, aplinkybę, jog faktiškai tyrimai dėl šio antigeno paieškos moters organizme teismo medicinos specialistų praktikoje atlikti nebuvo, tai, kad nukentėjusioji šiuo metu yra mirusi ir galimybių paneigti prielaidą, jog jos organizmas gamino šį antigeną, nėra, teisėjų kolegija konstatuoja, jog specialisto išvada Nr. S 174/2016(01) šiuo atveju nėra pakankama konstatuoti, jog ant K. B. kelnėse, kelnaitėse rastų servetėlių, ant jos kelnaičių, taip pat jos makštyje buvo rasti būtent sperminio skysčio pėdsakai, o ne pačios nukentėjusiosios organizme gaminamas antigenas (PSA).

25.       Specialisto išvadoje Nr. S 305/2016(01) buvo taip pat konstatuota, jog ant K. B. kelnaičių nustatytas dalinis vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su R. R. DNR profiliu. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde R. R. kėlė versiją dėl buitinio užterštumo, teigė, jog jo DNR ant K. B. kelnaičių galėjo atsirasti apčiaudėjus ar kitu panašiu būdu. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šią versiją pažymėjo, jog ji paneigta specialisto išvada Nr. S 305/2016(01) ir specialistės O. P. parodymais. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pirmosios instancijos teisme buvo apklausta tik viena specialistė (O. P.), nors specialisto išvadą Nr. S 305/2016(01) pateikė dvi specialistės – O. P. ir J. J.. Antra, specialistė O. P., kurios parodymais remiantis buvo atmesta buitinio užterštumo versija, apygardos teisme paaiškino, jog ji atlieka paiešką (šiuo atveju anot specialistės buvo rasti sperminio skysčio pėdsakai), o J. J. atliko DNR tyrimą, t. y. tyrimo dalį, susijusią su konkretaus asmens DNR nustatymu, šiuo atveju atliko specialistė J. J., kuri pirmosios instancijos teisme apklausta nebuvo.

26.       J. J. apygardos teisme paaiškino, kad PSA tyrimas buvo naudojamas tam, kad patvirtinti, jog yra sperminis skystis, o visas tyrimas toliau atliekamas iš viso mėginio, šiuo atveju tikėtina, kad DNR buvo nustatytas iš sperminio skysčio, tačiau kategoriškai atmesti versijos, jog iš pradžių buvo biologinė tarša, o ant tos taršos PSA, negali. Tai, jog iš prostatos specifinio antigeno (PSA) negalima nustatyti asmens DNR, patvirtina su apeliaciniu skundu pateiktos konsultacinės A. Ž. ir V. M. išvados. Kaip jau minėta aukščiau, šiuo atveju nėra objektyvių galimybių paneigti versiją, jog ant kelnaičių buvo rastas prostatos speficinis antigenas (PSA), kurį pagamino pačios nukentėjusiosios organizmas, o ne sperminio skysčio pėdsakai. Specialisto išvadą Nr. S 305/2016(01) pateikusi J. J. (būtent šioje išvadoje ir konstatuojama, jog ant nukentėjusiosios kelnaičių yra R. R. DNR) taip pat negalėjo kategoriškai atmesti versijos, jog R. R. DNR ant K. B. kelnaičių atsirado dėl biologinės taršos. R. R. gyveno kartu su nukentėjusiąja, kas vėlgi sustiprina nurodomą versiją dėl R. R. DNR atsiradimo ant K. B. kelnaičių kitu būdu, t. y. ne lytinių santykiu metu.

27.       Prokuroras baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu pažymėjo, jog remiantis O. P. ir J. J. paaiškinimais dėl galimos biologinės taršos, jei sperminis skystis ir kita medžiaga būtų užnešta dviejų skirtingų žmonių, tai būtų gauti du profiliai, o šiuo atveju gautas tik vienas vyriškos lyties profilis; jei nebūtų nustatytas PSA, būtų galima teigti, jog yra biologinė tarša. Tokie prokuroro teiginiai nėra visiškai tikslūs. Kaip jau minėta, PSA nustatymas šiuo atveju neleidžia konstatuoti, jog tiriamoje vietoje galėjo būti tik sperminio skysčio pėdsakai. Teisėjų kolegija išsamiai aptarė duomenis, patvirtinančius, jog tam tikrais atvejais šį antigeną (PSA) gali gaminti ir moters organizmas ir kaip nurodė A. Ž. apygardos teisme, šis antigenas (PSA) yra vienodas tiek vyrų, tiek moterų. Nukentėjusiajai K. B. ikiteisminio tyrimo metu mirus, nebėra galimybių patikrinti, ar jos organizmas iš tikrųjų gamino PSA, taigi versija, jog šiuo atveju buvo rastas moters organizmo gaminamas PSA, o ne sperminio skysčio pėdsakai, negali būti paneigta. Be to, kaip matyti iš specialisto išvados Nr. S 174/2016(01) 3 trečio punkto, tiriamoje K. B. kelnaičių vietoje buvo nustatytas ne tik vyriškos lyties asmens DNR profilis, bet ir moteriškos lyties asmens DNR profilis. Kaip moters DNR profilis ant kelnaičių galėjo atsirasti dėl to, kad nukentėjusioji šias kelnaites mūvėjo, taip ir vyro DNR ant tų pačių kelnaičių galėjo atsirasti R. R. gyvenant su nukentėjusiąja ir vedant bendrą ūkį (skalbiant, džiovinant rūbus ir panašiai), kas šiuo atveju ir buvo.

28.       Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, jog kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, yra taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

29.       Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes bei ištyrus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje byloje nėra galimybių paneigti gynybos keliamas versijas tiek dėl K. B. parodymų patikimumo, tiek dėl aplinkybės, jog pačios K. B. organizmas dėl turimų sveikatos problemų gamino prostatos specifinį antigeną, tiek dėl R. R. DNR patekimo ant K. B. kelnaičių dėl buitinio užterštumo, K. B. gyvenant kartu su R. R.. Esamų prielaidų pagrindu R. R. atžvilgiu negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, todėl R. R. išteisintinas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

30.       Panaikinus R. R. atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, atitinkamai išsprendžiami ir kiti klausimai: jam paskirta kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti) panaikinama; dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, priimamas analogiškas sprendimas kaip ir pirmosios instancijos teismo (dalį daiktų sunaikinant, kitą dalį paliekant saugoti byloje).

31.       R. R. apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusio teisėjo šališkumo (2.12. punktas). Kaip matyti, iš esmės teisėjo šališkumą apeliantas kildina iš pirmosios instancijos teisme atlikto įrodymų vertinimo, t. y. nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliantas teigia, jog bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas. Vadovaujantis BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kaip nušalinimo pagrindas gali būti kitokios aplinkybės (nenurodytos šios dalies 1-3 punktuose), keliančios pagrįstų abejonių nurodyto asmens šališkumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu (nagrinėjamu atveju – pripažinti R. R. kaltu) nesuteikia pagrindo manyti, kad bylą nagrinėjęs teisėjas yra suinteresuotas konkrečia bylos baigtimi bei pripažinti jį šališku. Vienokių ar kitokių procesinių sprendimų priėmimas nagrinėjant bylą teisme, nesant kitų objektyviai įstatymo numatyto proceso dalyvio šališkumą patvirtinančių aplinkybių, negali būti pagrindu nušalinti šiuos sprendimus priimantį subjektą.

Dėl R. B. apeliacinio skundo.

32.       Skundu nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą R. B. prašo ne tik panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, bet ir nutraukti procesą vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktu (skunde klaidingai nurodomas BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas, t. y. BPK 3 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 5 d.) - jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą.

33.       Pagal baudžiamojo proceso įstatymą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnyje, ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Jei minėtos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų ar nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas dėl šių veikų turi būti pradėtas prokuroro reikalavimu (BPK 167 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Jei nėra nukentėjusiojo skundo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

34.       K. B. į Bendrąjį pagalbos centrą dėl įvykio paskambino 2016 m. balandžio 25 d., iš karto po įvykio jos apklausti nepavyko (t. 1, b. l. 42). Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2016 m. gegužės 5 d. (t. 1, b. l. 1). Iš VĮ „Grigiškių sveikatos priežiūros centras“ pateiktos informacijos matyti, jog K. B. palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje buvo gydoma nuo 2016 m. rugpjūčio 30 d., kontaktas su paciente buvo apsunkintas dėl aterosklerozinės demencijos, dezorentacijos (t. 1, b. l. 52). Kaip matyti, pati K. B. dėl sveikatos problemų pareiškimo pateikti šiuo atveju negalėjo.

35.       Nukentėjusiosios atstovo pagal įstatymą R. B. protokolas-pareiškimas šioje byloje yra, R. B. jį pasirašė (t. 1, b. l. 26, 27), šią aplinkybę pats patvirtino apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Tyrėja N. P., apklausta apeliacinės instancijos teisme, nurodė išaiškinusi R. B., jog jis gali papildyti pareiškimą, bet jis nieko papildyti nenorėjo. Taigi formaliai BPK 167 straipsnio 1 dalies reikalavimai šiuo atveju buvo išpildyti.

36.       Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusiosios atstovu pripažinto R. B. valios dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo išreiškimas šiuo atveju aiškiai formalus. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme R. B. nurodė, jog jeigu ne tyrėja, jis pareiškimo nebūtų rašęs, negali nieko blogo pasakyti apie R. R., netiki, kad jis taip pasielgė, niekada nesakė, jog R. R. išžagino motiną, parašas protokole-pareiškime yra jo, tačiau pats protokolas-pareiškimas jau buvo surašytas, jis tik pasirašė; atsisakė reikšti civilinį ieškinį, nes netiki, kad jo motina buvo išžaginta; visada sakė netikintis, kad jo mama buvo išžaginta, tiesiog to neįrašė į ikiteisminio tyrimo metu vykdytos apklausos protokolą. Apeliacinės instancijos teisme apklausta tyrėja N. P. taip pat patvirtino R. B. sakius, jog jis netiki, kad R. R. taip padarė; tyrėja paaiškino, jog tiek nuteistojo R. R. žmona A. R., tiek R. B. nuo pirmo susitikimo teigė netikintys, jog toks įvykis buvo. Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog nei pats nukentėjusysis, nei jo atstovas pagal įstatymą negali būti verčiami pateikti pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tokiais atvejais, kaip jau paminėta, ikiteisminis tyrimas esant įstatyme numatytiems pagrindams atliekamas prokuroro reikalavimu. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog toks formalus BPK 167 straipsnio 1 dalies reikalavimų išpildymas R. B. pasirašant pareiškimą, kuris neatitiko jo tikrosios valios, laikytinas procesiniu pažeidimu, tačiau jis nėra esminis, jog vien dėl to būtų galima daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas šiuo atveju atliktas neteisėtai. Iš tyrėjos atsakymų į teisėjų kolegijos klausimus akivaizdu, jog tyrėja elgėsi taip kaip jai nurodė prokurorė. Šiuo atveju prokurorė, nors ir nesurašė BPK 169 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą, akivaizdu, kad tiek pagrindas tokiam reikalavimui – pačios nukentėjusiosios sveikatos būklė ir negalėjimas ginti savo interesų, tiek prokurorės valia vykdyti tyrimą buvo. Vien tai, kad šiuo atveju nebuvo surašytas prokurorės reikalavimas, o formaliai gautas nukentėjusiojo pareiškimas, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog tyrimas atliktas neteisėtai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 19 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – R. R. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Vadovaujantis BPK 94 straipsniu, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: 2016 m. balandžio 25 d. įvykio vietos apžiūros metu paimtus daiktus – rankšluostį, 2 antklodžių užvalkalus, 2 kelnes, kelnaites, tualetinio popieriaus gniužulus ir popierines servetėles, voką su 2 dėžutėmis, t. y. tamponėliai su K. B. apžiūros metu paimtu makšties turiniu, 2016 m. rugsėjo 12 d. pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolu, paimtas K. B. seilių pavyzdys lyginamajam tyrimui, 2016 m. rugsėjo 5 d. pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolu, paimtas R. R. seilių pavyzdys lyginamajam tyrimui - 2017 m. gruodžio 2 d. nutarimu priduotus saugojimui į Vilniaus aps. VPK saugojimo kamerą, sunaikinti, CD-R laikmeną su garso įrašu, gautą iš Bendrojo pagalbos centro, saugomą baudžiamojoje byloje, palikti saugoti byloje.

Teisėjai                                                                                                     Arūnas Budrys

                                                                                                                  Jurgita Kolyčienė

                                                                                                                  Ernestas Rimšelis