Administracinė byla Nr. I-1604-554/2016.
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01194-2015-7.
Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.2.; 1.15.2.3.; 1.15.2.3.2.; 1.21.; 3.21.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 17 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,
sekretoriaujant Ingridai Bukantaitei,
dalyvaujant pareiškėjui – R. L. ,
nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 55 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 15-18), skundo papildyme (b.l. 98-99), atsiliepime į atsiliepimą (b.l. 108-109) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad nuo 2008-03-25 iki 2013-11-15 buvo laikomas Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) kamerų tipo patalpose ir bendrabučio tipo patalpose. Kamerų tipo patalpose buvo tamsu, šalta, drėgna, vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Kalint kamerų tipo patalpose dėl pareigūnų provokuojamo elgesio, vertimo dirbti neapmokamus darbus, psichologinio spaudimo teko žalotis. Kamerose buvo žiurkių ir tarakonų. Bendrabučio tipo patalpose taip pat nebuvo užtikrinamas teisės aktais nustatytas plotas. 7 būryje buvo laikomas sekcijoje Nr. 4. Su pareiškėju kartu buvo laikoma 20 žmonių. 13 būryje buvo laikomas antrojoje sekcijoje , kurioje buvo 26 lovos ir buvo laikoma nuo 30 iki 38 asmenų. 10 būryje buvo laikomas sekcijoje Nr. 1 ir šioje sekcijoje buvo laikoma 20 asmenų. Kameros ir bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos užstatytos baldais. Tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek kamerų tipo patalpose neužtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai kenkia regėjimui. Be to vasaros sezonu nebuvo galima eiti pasivaikščioti, kadangi pasivaikščiojimo kiemelyje yra uždėtas plastmasinis stogas ir buvo labai karšta. Kamerų tipo patalpose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais. Nurodė, kad jis pats yra nerūkantis. Taip pat nurodė, kad kalint kamerų tipo patalpose jam nebūdavo leidžiama skambinti žmonai, nebuvo leidžiami nei trumpalaikiai, nei ilgalaikiai pasimatymai, draudžiama turėti kompiuterį, žiemos metu draudžiama turėti šiltus pledus, muzikos imtuvus. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių suvaržymą. Prašė netaikyti senaties termino, kadangi pagal Europos Žmogaus Teismą nėra taikomas senaties terminas neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimuose į skundą (b.l. 22-29, 113-115) atsakovas nurodė, kad tikslių duomenų, kokiose patalpose gyveno pareiškėjas atlikdamas bausmę bendrabučio tipo patalpose, nėra. Būriai, kuriuose pareiškėjas atliko bausmę susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas gali įsidarbinti ir kasdien dirbti Valstybės Įmonėje „Mūsų amatai", kuri savo gamybinę veiklą vykdo pataisos namų teritorijoje. Be to, nuteistojo pageidavimu, jis gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimt (skaičius metų eigoje kito) socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek pataisos namų darbuotojai, tiek ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Marijampolės pataisos namuose nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis Diferencijuoto skirstymo schema, taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6:30 val. ryto iki 22:30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse - pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio mėnesį, 2012 m. kovo mėnesį atliko Marijampolės PN patikrinimus, įvertinant objekto atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 - Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" (toliau – higienos norma HN 76:2010) reikalavimams ir esminių pažeidimų nenustatė. Minėtuose aktuose pažymėta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai ir pažeidimų baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, nenustatyta. Todėl pareiškėjo skundas dėl prasto apšvietimo, oro trūkumo, šaltų ir drėgnų baudos izoliatoriaus kamerų, ventiliacijos trūkumo yra nepagristas. Ropojančių (tarakonai, skruzdėlės) ir skraidančių (musės, kandys, uodai ir kt.) vabzdžių kontrolė ir naikinimas (dezinsekcija), graužikų (pelės ir žiurkės) kontrolė ir naikinimas (deraktacija) Marijampolės pataisos namuose vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės pataisos namai sudarę sutartį su UAB „Dezinfa"'. Marijampolės pataisos namų nuteistųjų gyvenamojoje zonoje yra sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera, patalynės keitimo saugykla. Atsakovas taip pat prašo teismo taikyti trejų metų ieškinio senaties institutą.
Į teismo posėdį neatvyko atsakovo atstovas, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2008-03-25 iki 2013-11-15. Atsakovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant teisės aktais reglamentuotas įkalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2008-03-25 iki 2013-11-15. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, blogu apšvietimu ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2015-07-02 (b.l. 11). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2008-03-25 iki 2012-07-02, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 57 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nurodė, jog senaties terminas šiuo atveju netaikytinas. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-08-31 nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes atsakovo prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-06-21 iki 2012-07-26 buvo išvykęs iš Marijampolės PN (b.l. 33) vertintinas ginčui šioje administracinėje byloje aktualus laikotarpis nuo 2012-07-26 iki 2013-11-15 (ABTĮ 57 str.).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. p. nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 111.2. p. – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m., 3,6 kv.m. viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str., žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014 ir kt.).
Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu periodiškai atliko laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose 20 būryje bei 10 būryje. Marijampolės PN pateiktoje 2015-08-04 pažymoje (b.l. 32-33) nurodoma, kad pareiškėjas buvo pervestas į 20 būrio 201 brigadą, kokioje patalpoje gyveno duomenų nėra išlikę. Atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus teismo posėdžio metu, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę 20 būryje, jam apie 6 mėnesius buvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas, į atsakovo pateiktus duomenis, jog 20 būryje 2012 metais būrio nuteistųjų vidutinis skaičius buvo nuo 4 iki 7 bei į tai, jog minėto būrio gyvenamųjų patalpų (schemoje pažymėtos 1-2 ir 1-7) plotai yra 24,19 kv.m. bei 22,87 kv.m. (b.l. 36), darytina išvada, kad pareiškėjui gyvenant 20 būryje jo teisė į minimalų 3,1 kv.m. plotą nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to, kurioje iš 20 būrio gyvenamųjų patalpų pareiškėjas būtų atlikęs laisvės atėmimo bausmę, būryje esant daugiausiai 7 nuteistiesiems, minimalus 3,1 kv.m. ploto reikalavimas vienam asmeniui nebūtų pažeistas (ABTĮ 57 str.).
Nuo 2013-01-30 iki 2013-05-23 (112 parų) pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 10 būrį 101 brigadą. Pareiškėjas nurodo, kad 10 būryje buvo laikomas sekcijoje Nr. 1 ir šioje sekcijoje buvo laikoma 20 asmenų. Nurodė, kad 10 būryje yra 5 gyvenamosios patalpos, iš kurių 2 yra tokios mažos, kad jose gyvena tik po 4 asmenis, o trijose patalpose gyvena nuo 10 iki 30 asmenų (b.l. 108). Atsakovas nurodo, jog duomenų, kokioje patalpoje gyveno pareiškėjas nėra išlikę, nes tokie duomenys nebuvo kaupiami. Taip pat nurodo bendrą 10 būrio gyvenamųjų patalpų plotą – 195,77 kv.m. bei būrio nuteistųjų vidutinį skaičių: 2013 m. pirmame ketvirtyje - 48, antrame ketvirtyje - 49 (b.l. 32-33). Iš atsakovo pateiktų duomenų neįmanoma nustatyti, kokioje gyvenamojoje patalpoje buvo laikomas pareiškėjas bei kiek asmenų kartu su juo gyveno gyvenamojoje patalpoje, todėl nėra galimybės nustatyti vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui - t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Marijampolės PN būryje laikotarpiu nuo 2013-01-30 iki 2013-05-23 (112 parų) buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant Taisyklių 111.1 p. reikalavimus.
Vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas taip pat periodiškai buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas (kameros Nr. 3, 4) bei uždarytas į baudos izoliatoriaus kameras (kameros Nr. 15, 16, 23) (b.l. 33). Kadangi objektyvių duomenų apie Marijampolės PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Bylos duomenimis nustatyta, kad kameroje Nr. 3 (plotas 12,45 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,15 kv. m gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 4 (plotas 12,45 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,15 kv. m gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 15 (plotas 16,46 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 16 (plotas 20,20 kv. m., įrengtos 5 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,04 kv. m gyvenamojo ploto; kameroje Nr. 23 (plotas 16,37 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos) pareiškėjui teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto. Darytina išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint kamerų tipo patalpos bei baudos izoliatoriaus kamerose buvo užtikrinta Taisyklių 111.2. p. nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad keturvietėje baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 23 buvo laikomi 5 asmenys, tačiau į bylą nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo argumentus paneigia Marijampolės PN 2015-08-14 pažyma (b. l. 32-33), kurioje nurodyta, kad nuteistieji į kameras talpinami atsižvelgiant į joje įrengtų vietų skaičių. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, įvertinus pateiktus įrodymus, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl neturėjimo miegamosios vietos baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 23 laikytini deklaratyviais, todėl atmestini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina taip pat ir iš kitų kalinimo sąlygų. Nurodo, jog kamerų tipo patalpose buvo tamsu, šalta, drėgna, kamerose buvo žiurkių ir tarakonų, tiek bendrabučio tipo patalpose tiek kamerose neužtikrinamas natūralus apšvietimas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Tos pačios higienos normos 2 p. nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pagal higienos normos HN 76:2010 26 p. nuostatas gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc., oro temperatūra šiltuoju metų laiku 18-28 Co, šaltuoju – 18-22 Co, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.), natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 % (22 p.). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kamerų ir bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti pataisos namų neteisėtų veiksmų, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 2 p.).
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo drėgna ir šalta. Visuomenės sveikatos centro 2012-03-22 patikrinimo aktas Nr. Pa-65 patvirtina, kad gyvenamosios patalpos Marijampolės PN vėdinamos per langus (b.l. 71-72) ir tai atitinka Higienos normos 24 p. reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos kameros ventiliacijos atmestini, kaip nepagrįsti. 2012-09-11 patikrinimo aktas Nr. Pa-270 patvirtina, jog kamerų Nr. 15 ir 16 santykinė oro drėgmėj atitiko higienos normos HN 76:2010 26 p. reikalavimus (b.l. 76-77). Į bylą nepateikta jokių duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, oro temperatūros, kamerų Nr. 3, 4, 23 santykinės oro drėgmės atitiktį higienos normos HN 76:2010 reikalavimams pareiškėjo buvimo jose metu (ar panašiu laikotarpiu), todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, pagal kurią, atsakovo atstovui nesugebėjus pateikti teismui įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jos laikomos įrodytomis, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kamerų oro temperatūros, kamerų Nr. 3,4, 23 santykinės oro drėgmės, lieka nepaneigti.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat sieja su tarakonų ir žiurkių gausa gyvenamosiose patalpose - t.y. su Higienos normos HN 76:2010 60 p., nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimu. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudarę su UAB „Dezinfa “ Paslaugų teikimo sutartis dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo. Taigi, teismo nuomone, aukščiau nurodyti įrodymai paneigia pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes, siejamas su antisanitarinėmis sąlygomis dėl buitinių parazitų buvimo.
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemelyje yra uždėtas plastmasinis stogas ir vasarą buvo labai karšta. Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (Toliau - ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 18-21 p.. Šių Taisyklių 19 p. nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Taigi, akivaizdu, kad stogelio ant pasivaikščiojimo kiemo įrengimas neprieštarauja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 p. nuostatoms.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kalint kamerų tipo patalpose jam nebūdavo leidžiama skambintis žmonai, nebuvo leidžiami nei trumpalaikiai, nei ilgalaikiai pasimatymai, draudžiama turėti kompiuterį, žiemos metu draudžiama turėti šiltus pledus, muzikos imtuvus. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 164 str. 1 d. baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 p. nurodyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis: 173.1. radijo imtuvais; 173.2. barzdaskutėmis; 173.3. vaizdo leistuvais; 173.4. kompiuterinių žaidimų aparatais; 173.5. garso grotuvais; 173.6. televizoriais, kurių ekranų įstrižainės ne didesnės kaip 51 centimetras; 173.7. kompiuteriais; 173.8. vandens šildytuvais; 173.9. plaukų džiovintuvais; 173.10. elektriniais virduliais; 173.11. skrudintuvais; 173.12. sumuštinių keptuvėmis; 173.13. muzikos instrumentais; 173.14. kompaktiniais diskais ir kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis; 173.15. stalinėmis lempomis; 173.16. patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 str. 2 d. numatytos patalynės.
Taigi, pagal aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas pareiškėjui, ginčo laikotarpiu kalint baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, teisė gauti pasimatymus, smulkiuosius paketus su spauda, paskambinti telefonu, naudotis kompiuteriu, muzikos grotuvu bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais buvo apribota pagrįstai, nes tai numatė aukščiau aptarti teisės aktai.
Pareiškėjas žalą kildina taip pat ir iš to, kad buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Iš atsakovo pateiktų įrodymų (b.l. 40-41, 42-43, 44-45, 46-47, 48-49, 50-51, 52-53, 54-55, 56-57, 58-59, 60-61, 62-63) akivaizdu, jog pareiškėjas sutiko atlikti bausmę toje pačioje kameroje kartu su rūkančiaisiais. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėją laikant vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis įstaiga ar jos pareigūnai pažeidė teisės aktus.
Pareiškėjas skunde atsakovui reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (provokuojamo elgesio, vertimo dirbti neapmokamus darbus, psichologinio spaudimo ir pan.), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo - t.y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.
Byloje esanti Marijampolės PN 2015-07-30 pažyma Nr. 55/04-416 (b.l. 30) patvirtina, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Iš pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos išrašo (b.l. 31) matyti, jog pareiškėjas yra į gydytojus kreipęsis dėl virškinimo sutrikimų, peršalimo ligų, nemigos, 4 kartus konstatuotas apsvaigimas alkoholiu. Vertintina, jog tokio pobūdžio sveikatos sutrikimai nėra tiesiogiai susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis Marijampolės PN. Spręstina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Pareiškėjas kalinimo sąlygas Marijampolės PN laiko nežmoniškomis ir kankinančiomis.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno 112 parų, tačiau nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo bendrosios sąlygos. Pareiškėjui minimalus teisės aktuose nustatytas plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla (b.l. 64, 65, 66). Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. sąlygomis. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, higienos normos reikalavimų pažeidimų kamerų santykinei oro drėgmei, oro temperatūrai), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę - t. y. minimali gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo patalpose pareiškėjo atžvilgiu laikotarpiu nuo 2013-01-30 iki 2013-05-23 (112 parų) nebuvo užtikrinta, pažeidžiant Taisyklių 111.1 p. reikalavimus, o kamerose Nr. 3, 4, 23 nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatyta oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, taip pat atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 235 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 57 str.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 235 (du šimtus trisdešimt penkis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.
Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo R. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Algis Markevičius