(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 14 d.

Vilnius

        Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Renata Kasimovienė,

sekretoriaujant Brigitai Gimžauskaitei,

dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Dimeksas“ atstovams nemokumo administratoriui L. V. ir advokatui Ruslan Mazurov,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sufra“ atstovei advokatei Linai Alksnienei,

viešame teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Dimeksas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sufra“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. 

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Byloje dalyvaujančių asmenų reikalavimų ir atsikirtimų santrauka

1.       Ieškovė, patikslinusi reikalavimus, prašo: 1) pripažinti negaliojančiu 2022 m. vasario 9 d. ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Dimeksas“ direktoriaus D. Z. su atsakove UAB „Sufra“ sudarytą tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą; 2) pripažinti negaliojančia 2020 m. sausio 24 d. ieškovės UAB „Dimeksas“ su atsakove UAB „Sufra“ sudarytą skolos padengimo turtu sutartį; 3) taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovės ieškovės naudai 1958,61 Eur įsiskolinimą ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. 

1.1.        Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 14 d. nutartimi iškėlė UAB „Dimeksas“ bankroto bylą. Teismas nutartyje nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. 20190821/10 pagrindu UAB „EDS Guarantee“ perėmė iš SME Finance visas reikalavimo teises į UAB „Dimeksas“ skolinius įsipareigojimus pagal Faktoringo sutartį, įskaitant visus jos pakeitimus ir papildymus, pagal kurią SME Finance reikalavimo teisės į skolininką 2019 m. rugpjūčio 21 d. sudarė 71 703,26 Eur (iš jų pagrindinė skola 50 000 Eur, 10 138,86 Eur delspinigių ir 11 564,40 Eur palūkanų).

1.2.        Atliekant ieškovės nemokumo administravimą nustatyta, kad 2019 m. birželio 13 d. – liepos 5 d. laikotarpiu suėjus apmokėjimo terminams terminalui Lukoil Uzbekistan 36 386 Eur sumai, ieškovė su kreditoriumi neatsiskaitė, buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimo procesas, kas gali būti vertinama kaip galimas ieškovės nemokumas.

1.3.        Nemokumo administratorius nustatė, kad ieškovė buvo skolinga UAB „Sufra“ 1930,90 Eur, o UAB „Dimeksas“ pardavė atsakovei prekių pagal 2020 m. sausio 24 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DS-20/01/11 už 1958,61 Eur, ž prekes pinigų negauta. Prekių pardavimo metu rašytinė sutartis nebuvo sudaryta.

1.4.        Nuo 2019 m. spalio 29 d. ieškovei buvo taikomos priverstinės skolos išieškojimo procedūros, kurios nebuvo pilnai įgyvendintos dėl lėšų į atsiskaitomąsias sąskaitas nepatekimo bei vėliau bankroto bylos iškėlimo.

1.5.        Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 27 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2022 m. gruodžio 8 d., civilinėje byloje Nr. eB2-2761-967/2022 ieškovės bankrotą pripažino tyčiniu. Teismas procesiniame sprendime nurodė, kad ieškovė jau nuo 2019 m. liepos 26 d. negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, kas leidžia daryti išvadą dėl įmonės nemokumo.

1.6.        2022 m. vasario 9 d. ieškovės buvęs vadovas D. Z. vienasmeniškai sudarė tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą, pagal kurį mokėjimas pagal aukščiau nurodytas sąskaitas-faktūras buvo įskaitytas, sumažinant atsakovės skolą ieškovei iki 27,71 Eur. Šio akto sudarymo metu ieškovei buvo iškelta bankroto byla, todėl šiuo aktu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2019 m. ieškovė neįsigijo prekių, skirtų įmonės prekybos veiklai vystyti, dėl ko sprendžia, kad nebuvo sudaromos galimybės įmonės finansinei veiklai gerinti.

1.7.        Bankroto byloje pareikštų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 243 399,51 Eur, o patvirtintų reikalavimų suma sudaro 222 070,17 Eur.

1.8.        Ieškovės nemokumo administratoriui kelia pagrįstų abejonių tiek 2020 m. sausio 24 d. sudaryto skolos padengimo turtu fakto, tiek 2022 m. vasario 9 d. vienašalio tarpusavio įsiskolinimų suderinimo akto, nes 2020 m. sausio 24 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. DS-20/01/11 1958,61 Eur sumai patvirtina, kad iš tikrųjų tarp šalių buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, nes ieškovės buhalterinėje apskaitoje toks sandoris nėra apskaitytas. Ieškovės atstovas, įvertinęs atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, reiškia alternatyvų reikalavimą prašydamas pripažinti tokį atsakovo nurodytą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad ieškovė buvo nemoki nuo 2019 m. liepos 26 d., o nuo 2019 m. spalio 29 d. jai buvo taikomo priverstinio išieškojimo procedūros.

1.9.        Nemokumo administratorius abu nurodytus sandorius ginčija Actio Pauliana pagrindu, nes buvo pažeistos kitų kreditorių teisės - ieškovė buvo tokioje būsenoje, kai ji negalėjo atsiskaityti su visais kreditoriais, kurių reikalavimo teisių įvykdymo terminai buvo suėję, pavyzdžiui UAB „EDS Guarantee“, kuri 2019 m. rugpjūčio 21 d. perėmė 71 703,26 Eur reikalavimo teisę, o 2021 m. gruodžio 14 d. buvo iškelta bankroto byla. Be to, ginčijamais sandoriais įmonė negavo lėšų, iš kurių galėtų vykdyti atsiskaitymus su kitais kreditoriais laikantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje nustatytos tvarkos esant teismų nustatytam faktui dėl įmonės nemokumo nuo 2019 m. liepos 26 d. Mano, kad atsakovė, sutikdama su priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, pati buvo nesąžininga, nes ji turėjo domėtis ieškovės finansine būkle, jai turėjo būti žinoma apie iškeltą bankroto bylą bei kitus kreditorius.

1.10.        Šalys neturėjo teisinės prievolės sudaryti atsakovės nurodyto sandorio, t. y. 2020 m. sausio 24 d. skolos padengimo turtu sandorio, nes ieškovei nuo 2019 m. liepos 26 d. esant nemokiai, negalėjo būti sudarytas atsakovės nurodytas 2020 m. sausio 24 d. sandoris. Pasisakant dėl vienerių metų ieškinio senaties taikymo ieškovė nurodė, kad šis terminas nėra praleistas, nes apie jį nemokumo administratorius sužinojo tik iš atsakovės atsiliepimo į ieškinį.

1.11.       Teismui ginčijamus sandorius pripažinus negaliojančiais, yra prašoma priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 1958,61 Eur skolos pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DS 20/01/11.

2.       Atsakovė su patikslintais reikalavimais dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nesutiko ir prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį kaip savarankišką pagrindą atmesti ieškinį bei priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.1.        Nurodė, kad ieškovė patikslintu ieškiniu ginčija 2022 m. vasario 9 d. Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą, teigdama, kad šiuo dokumentu ieškovė ir atsakovė atliko tarpusavio reikalavimų įskaitymą (nors patikslinto ieškinio 2 lapo priešpaskutinėje pastraipoje ieškovė nurodė, kad ieškovės vadovas vienasmeniškai sudarė ginčijamą Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą), taip pat reiškia alternatyvų reikalavimą - pripažinti negaliojančia 2020 m. sausio 24 d. skolos padengimo turtu sutartį, jeigu teismas manytų, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Atsakovė atkreipia teismo dėmesį į tai, kad iš patikslinto ieškinio yra neaišku, ar ieškovė įrodinėja, kad 2020 m. sausio 24 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis (tai nurodoma patikslinto ieškinio 2 lapo 2 pastraipoje, 3 lapo 6 pastraipoje), ar, vis dėlto, kad tuo metu buvo sudaryta skolos padengimo turtu sutartis (patikslinto ieškinio 3 lapo 3 pastraipoje). Nors ieškovė patikslintu ieškiniu kelia alternatyvius reikalavimus, o teismas tokio pobūdžio bylose yra aktyvus, tačiau teismo aktyvus vaidmuo negali būti suprantamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas teismui, o ieškovė nėra atleista nuo patikslinto ieškinio tenkinimui būtinų aplinkybių įrodinėjimo.

2.2.        Ginčijamas 2022 m. vasario 09 d. Tarpusavio įsiskolinimų suderinimų aktas nė vienos iš šalių nepasirašytas ir nepatvirtintas. Tai yra paprasčiausias dokumento projektas, kuris negali būti prilygintas sandoriui, kadangi jame nėra jokių duomenų, kurie liudytų išreikštą šalių valią. Atsakovės manymu, tai yra vidinis ieškovės buhalterijos dokumento projektas, kuriuo buvo siekiama suderinti skolų likučius, bet ne atlikti kokį nors įskaitymą. Be to, nors ieškovė jį ginčija kaip dvišalį sandorį ir netgi įrodinėja, kad atsakovė, sudarydama šį sandorį buvo nesąžininga, ieškovė patikslinto ieškinio 2 lapo priešpaskutinėje pastraipoje pripažino, jog ieškovės vadovas vienasmeniškai sudarė ginčijamą Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktą, taip pripažindamas, kad atsakovė nėra šio sandorio šalis. Kadangi atsakovė 2022 m. vasario 09 d. Tarpusavio įsiskolinimų suderinimų akto nesudarinėjo ir jokio įskaitymo neatlikinėjo, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti atsakovę buvus nesąžininga sudarant šį sandorį ir konstatuoti šios bei kitos actio Pauliana sąlygų buvimą.

2.3.        Atsakovė pažymi, kad ieškovė savo finansinį įsipareigojimą atsakovei padengė 2020 m. sausio 24 d., todėl jokio poreikio 2022 m. vasario 09 d. atlikti kokį nors įskaitymą nebuvo.

2.4.        Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.123 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai tinkamai įvykdoma. Prievolė taip pat baigiasi, kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. CK 6.130 straipsnio 1 dalį numatyta, kad prievolė gali pasibaigti, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal reikalavimo momentą.

2.5.        Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 str. įtvirtintos įskaitymo sąlygos: i), prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; ii), šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; iii), šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pvz., šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); iv), abu reikalavimai turi galioti; v), abu reikalavimai turi būti vykdomi; vi), abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3- 162-1075/2018 67 p. ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). CK 6.436 st. 1 d. įtvirtinta, kad prievolė gali pasibaigti, inter alia, skolininkui skolą padengus turtu, t. y. kai pagal skolos padengimo sutartį skolininkas perduoda kreditoriui savo turtą, kuris kreditoriui neįkeistas, nuosavybės teise kaip užmokestį už savo piniginę ar kitą turtinę skolą. Skolos padengimo sandorio specifika pasireiškia tuo, kad skolininkas kreditoriaus galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę patenkina jam priklausančiu turtu, prekėmis, jas perduodamas kreditoriui. Skolos padengimo sutarčiai taikomos pirkimo–pardavimo sutarčių taisyklės. Asmeniui, perduodančiam turtą (skolininkui) pagal skolos padengimo sutartį, tenka visos pardavėjo pareigos (CK 6.436 str. 2 d.). Šalių susitarimas gali būti kvalifikuojamas kaip skolos padengimo sandoris tik tuo atveju, jeigu skolininkas ir kreditorius aiškiai išreiškia valią skolą apmokėti prekėmis ir tokį susitarimą įgyvendina, t. y. perduoda turtą kreditoriui (CK 6.436 str. 3 d.). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tam, jog teisinius santykius būtų galima kvalifikuoti kaip skolos padengimo sutartį, reikia nustatyti, kokius teisiškai reikšmingus veiksmus šalys atliko, kokia buvo jų valia ir kaip ji įforminta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 02 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-695/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018).

2.6.        Atsakovė paaiškina teismui, kad domėjosi galimybe atgauti iš ieškovės skolą, ieškovė pasiūlė perimti jos turtą, taip padengiant turimą skolą, o atsakovė, siekdama atgauti skolą, šį turtą perėmė. Atsakovės pažymi, kad 2020 m. sausio 24 d. joks pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo sudarytas (tą patikslinto ieškinio 3 lapo 3 pastraipoje pripažino ir ieškovė), o buvo sudaryta skolos padengimo turtu sutartis. Dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo išvadai, kad sąskaitoje nurodytą turtą atsakovė įgijo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, o po to nusprendė atlikti įskaitymą. Atsakovė pažymi, kad ieškovės prievolė sumokėti skolą pasibaigė jam 2020 m. sausio 24 d. perdavus atsakovės nuosavybėn sąskaitoje nurodytas prekes, atitinkamai neliko atsakovės teisės reikalauti įvykdyti prievolę (sumokėti skolą).

2.7.        Ieškovė nurodė, kad atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie 2020 m. sausio 24 d. skolos padengimo turtu sudarymo faktą. Ir nors ieškovė patikslintu ieškiniu ginčija šį sandorį – skolos padengimo turtu sutartį, tačiau patikslinto ieškinio 3 lapo 6 pastraipoje nurodo, kad vis dėlto tokia sutartis sudaryta nebuvo, o 2020 m. sausio 24 d. buvo sudaryta žodinė pirkimo – pardavimo sutartis. Akivaizdu, kad ieškovės pozicija yra nenuosekli, kas patvirtina jos reikalavimų nepagrįstumą. Atsakovė nesupranta, kokios pozicijos laikosi ieškovė, todėl paaiškina teismui, kad buvo sudaryta skolos padengimo turtu sutartis, kurios  sudarymo faktą patvirtina šalių elgesys po šio sandorio sudarymo: nei ieškovė, nei atsakovė vienas kitam jokių priešpriešinių reikalavimų, susijusių su tarpusavio įsipareigojimais, nereiškė, taip pat atsakovė nereiškė kreditorinio reikalavimo ieškovės bankroto byloje.

2.8.        Tai, kad ieškovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitytas toks sandoris, nesudaro pagrindo laikyti jo nesudarytu, kadangi faktinis šalių elgesys liudija, jog toks sandoris faktiškai buvo sudarytas.

2.9.        Atsakovė pažymi, kad nėra pagrindo pripažinti 2020 m. sausio 24 d. skolos padengimo turtu sutartį negaliojančia, kadangi neegzistuoja visos tam būtinos actio Pauliana sąlygos. Atsakovė neturi pagrindo ginčyti kreditorių reikalavimo teisių turėjimo bei teisinės prievolės sudaryti skolos padengimo turtu sutartį nebuvimo, tačiau atsakovė nesutinka, kad sudarant skolos padengimo turtu sutartį buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, kad sudarydama skolos padengimo turtu sutartį atsakovė buvo nesąžininga bei, kad nepraleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

2.10.        CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas ir šio eiliškumo laikymasis, priklausomai nuo įrodinėjimo dalyko, gali būti reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl vienos iš actio Pauliana sąlygų – kreditoriaus (kreditorių) teisių pažeidimo (jeigu reikalavimų tenkinimo eiliškumo nesilaikymas yra nurodomas kaip kreditoriaus ar kreditorių teisių pažeidimo pagrindas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401- 695/2017). Kasacinis teismas 2018 m. liepos 04 d. nutartyje Nr. 3K-3-273-611/2018, plėtodamas praktiką dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana sąlygos, pažymėjo, kad sprendžiant, ar įmonė suteikė vienam kreditoriui pirmenybę prieš kitus, turi būti nustatomi prievolių įvykdymo kreditoriams pasibaigimo terminai. Jeigu įmonė vykdo atsiskaitymus su kreditoriais laikydamasi sutartyse su jais nustatytų prievolių įvykdymo terminų ir atlieka atsiskaitymus su kreditoriais laikydamasi atsiskaitymo eiliškumo pagal prievolių vykdymo pasibaigimo datas, o nuo 2013 m. spalio 01 d. – nepažeisdama ir CK 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo, paprastai nelaikytina, kad toks atsiskaitymas su vienu iš kreditorių suteikia jam pirmenybės teisę prieš kitus kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 04 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273- 611/2018). Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl jo sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 56 punktas).

2.11.       Ieškovė kreditorių teisių pažeidimo neįrodė. Ieškovė nurodė, kad skolos padengimo sutarties sudarymo metu buvo dar vienas ieškovės kreditorius – UAB EDS GUARANTEE, tačiau ieškovė nenurodė, kada ieškovei kilo prievolė atsiskaityti su šiuo kreditoriumi. Atsakovės turimais duomenimis, ieškovės prievolė atsiskaityti su atsakove atsirado pirmiau nei UAB EDS GUARANTEE reikalavimo teisė, todėl vadovaujantis aukščiau pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais nėra pagrindo konstatuoti kreditorių teisių pažeidimą. Dėl sandorio šalių sąžiningumo, sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas. Ieškovė nurodo, kad nuo 2019 m. spalio 29 d. ieškovei buvo taikomos priverstinės skolos išieškojimo procedūros, apie ką ieškovės manymu, atsakovė turėjo žinoti. Atsakovė pažymi, kad iš viešai prieinamų duomenų tokios informacijos atsakovė nematė, o ieškovės prekėms areštas pritaikytas nebuvo. Ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo fakto, o jos deklaratyviai dėstomi teiginiai apie nuo 2019 m. spalio 29 d. ieškovei taikytas priverstines skolos išieškojimo procedūras nesudaro pagrindo laikyti, kad atsakovė apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

2.12.       Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Piauliana pagrindu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Nagrinėjamoje byloje actio Pauliana ieškinį pareiškė nemokumo administratorius, todėl šiuo atveju būtina nustatyti, kada nemokumo administratorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą skolos padengimo turtu sandorį. Ieškovė nepateikė įrodymų apie jai perduotų ieškovės dokumentų perdavimo datą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 22 d., patikslinto ieškinio pateikimas 2023 m. sausio 16 d., kuriame reiškiamas reikalavimas dėl skolos padengimo turtu sutarties pripažinimo negaliojančiu, atsakovės vertinimu, yra pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą. Atsakovė nesutinka su ieškovės dėstoma pozicija, kad apie skolos padengimo turtu sutartį ieškovė sužinojo tik gavusi atsiliepimą. Atsakovo manymu, vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas ne nuo atsiliepimo pateikimo dienos, o nuo dokumentų nemokumo administratoriui perdavimo dienos, t.y. dienos, kada apie tokį sandorį nemokumo administratorius turėjo sužinoti.

2.13.       Atsakovė pažymi, kad tais atvejais, kai sandoris pripažįstamas niekiniu ir negaliojančiu, turi būti taikoma restitucija, tačiau ieškovė neprašo grąžinti sąskaitoje nurodyto turto, nors taikant restituciją atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Šiuo atveju net jeigu atsakovė būtų sudariusi ginčijamą sandorį, kuris būtų pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, tai taikant restituciją, ji privalėtų ieškovei grąžinti sąskaitoje nurodytas prekes. Pažymėtina, kad jokių kliūčių grąžinti šias prekes nėra, nes jos yra atsakovės žinioje, nenaudotos ir nepažeistos. Dėl šios priežasties, net jei būtų pagrindas minėtą sandorį pripažinti negaliojančiu, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 1958,61 Eur įsiskolinimą bei 6 proc. metines palūkanas būtų nepagrįstas.      

3.       Teisminio nagrinėjimo metu ieškovės atstovai prašė ieškinį tenkinti, poziciją grindė iš esmės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais. 

4.       Atsakovės atstovė prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

II.                      Teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

5.       Byloje nustatyta, kad:

5.1.         Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01219-2021-3, Nr. eB2-1158-967/2022) ieškovei iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2021 m. gruodžio 23 d. (t. 1, b. l. 14);

5.2.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 14 d. nutartimi patvirtino kreditorių reikalavimus, kurių bendra suma 222 070,17 Eur;

5.3.        2020 m. sausio 24 d. buvo išrašyta PVM sąskaita-faktūra DS Nr. 20/01/11, kurioje nurodyta, kad ieškovė parduoda atsakovei prekių už 1958,61 Eur, atsiskaitymo terminas – iki 2022 m. vasario 23 d., sąskaitą faktūrą išrašė ir pasirašė direktorius D. Z. (t. 1, b. l. 10);

5.4.        Taip pat į bylą yra įkeltas nei vienos šalies nepasirašytas 2022 m. vasario 9 d. Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktas, kuriame nurodyta ir sprendimo 5.3 punkte nurodyta sąskaita, ir kuriame nurodyta, kad įmonės UAB „Sufra“ skola UAB „Dimeksas“ yra 27,71 Eur (t. 1, b. l. 8) ;

5.5.         Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2761-697/2022 ieškovės UAB „Dimeksas“ bankrotą pripažino tyčiniu, nutartis įsiteisėjo 2022 m. gruodžio 8 d. (t. 1, b. l. 47-50, 51-59).

Dėl ieškinio reikalavimų

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu

6.       Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnyje numatyti civilinių teisių gynimo būdai įgyvendinami civilinio proceso normų reglamentuota tvarka. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyti formalūs reikalavimai ieškinio turiniui. Jei ieškinys neatitinka formaliųjų reikalavimų, keliamų ieškinio turiniui, taikomas trūkumų šalinimo institutas. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad ieškinio trūkumų šalinimo instituto paskirtis yra užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką teismo procesą. Užuot iš karto atsisakius priimti įstatymų reikalavimų neatitinkantį ieškinį, ieškovui sudaromos sąlygos pašalinti esančius ieškinio trūkumus, nepraleisti ieškinio senaties termino ir tęsti procesą, inicijuotą įstatymo reikalavimų neatitinkančiu ieškiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 18 d. nutartis,  priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-701/2017).

7.       Pagal civilinio proceso teisėje įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tai reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Faktinis ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, taip pat sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika). Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-381/2021, 12 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 46 punktas).

8.       Ginčo byloje nustatyta, kad pradiniu ieškiniu ieškovė (ieškovę atstovaujantis nemokumo administratorius) ginčijo 2022 m. vasario 9 d. data parengtą dokumento projektą, pavadintą Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktu, kuris nepasirašytas nei vienos iš šalių (nei UAB „Dimeksas“, nei UAB „Sufra“), be to, jis parengtas po bankroto bylos ieškovei iškėlimo (nutartis iškelti bankroto bylą priimta 2021 m. gruodžio 14 d.). Atsakovė nurodė, kad tokio projekto ji nepasirašė, atkreipė dėmesį į tai, kad jis yra nepasirašytas ir kitos šalies, t. y. ieškovės, dėl ko nurodė, kad toks skolų suderinimo aktas nebuvo sudarytas, atsiliepime pažymėdama, kad ieškovės į bylą įkelta PVM sąskaita-faktūra DS Nr. 20/01/11 turi būti vertinama kaip skolos padengimo turtu susitarimas (sutartis).

9.       Teismas, įvertinęs atsakovės argumentus dėl 2022 m. vasario 9 d. Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo akto, taip pat ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad į bylą pateiktas aktas yra nepasirašytas nei vienos iš šalių, pažymint, kad jo parengimo data yra vėlesnė nei ieškovei buvo iškelta bankroto byla, t. y., ieškovės vadovui jau netekus įgaliojimų JANĮ nustatyta tvarka esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko byloje nesant įrodymų, kad toks aktas buvo sudarytas, t. y. pasirašytas, daro išvadą, kad jis nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes tai nėra sandoris (CK 6.1. 6.2, 6.154 straipsniai). Dėl nurodyto teismas pasisako dėl alternatyvaus reikalavimo – dėl 2020 m. sausio 24 d. sudaryto skolos padengimo turtu sandorio nuginčijimo.

10.       Analizuojant sprendimo 5.3, 8 punktuose nurodytą 2020 m. sausio 24 d. PVM sąskaitą-faktūrą nustatyta, kad ji išrašyta 2020 m. sausio 24 d., joje nurodyta, kad ieškovė parduoda atsakovei prekių už 1958,61 Eur sumą, kuri turi būti sumokėta iki 2020 m. vasario 23 d. (t. 1, b. l. 10). Dokumentą parengė ir pasirašė ieškovės vadovas D. Z..

11.       Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 30 dalyje yra pateikta PVM sąskaitos faktūros sąvoka, nurodant, kad PVM sąskaita faktūra yra PVMĮ nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Atsakovės atstovė, teisminio nagrinėjimo metu laikydamasi pozicijos, kad analizuojama PVM sąskaita faktūra yra ieškovės skolos atsakovei padengimo turtu susitarimas, neginčijo fakto, kad rašytinės sutarties dėl tokio susitarimo (skolos padengimo turtu) šalys nebuvo sudariusios. Teismas, atsižvelgdamas į ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytus privalomus duomenis (pirkėjo, pardavėjo, prekių pavadinimas ir tipas, kiekiai, kainos, apmokėjimo terminas ir t.t.), pažymi, kad šiame dokumente nėra nurodyta jokios informacijos, kuri patvirtintų atsakovės atsiliepime nurodytus teiginius buvus tarp šalių susitarimui padengti ieškovės skolą atsakovei pagal atitinkamas konkrečias PVM sąskaitas faktūras turtu, kuris nurodytas ginčo PVM sąskaitoje faktūroje. Tokių atsakovės atstovės teiginių nepatvirtina ir atsakovės į bylą pateikti įrodymai – PVM sąskaitos faktūros, išrašytos 2018, 2019 metais, taip pat iš buhalterinės apskaitos pateikta Periodinė tiekėjų / pirkėjų suvestinė (t. 1, b. l. 94, 95-100), nes į bylą nesant pateiktiems jokiems susirašinėjimams, atsakovės pateiktos ginčo PVM sąskaitos faktūros interpretavimas yra tik atsakovės pasirinkta pozicija, kuri nepatvirtinta buvus abiejų šalių susitarimui dėl konkrečios skolos pagal konkrečius skolos dokumentus dengimo sąskaitoje nurodytu perleidžiamu turtu (LR CK 1.63 straipsnio 6 dalis, 6.154 straipsnis, CPK 12, 178 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymi, kad atsakovės iškeltos versijos dėl skolos padengimo turtu susitarimo sudarymo ieškovei 2020 m. sausio 24 d. išrašant ginčo PVM sąskaitą faktūrą, pati ieškovė, nusprendusi ginčyti tokį sandorį, įrodymų dėl tokio susitarimo (buvus tokį susitarimą, kaip nurodo atsakovė) nepateikė (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Todėl nurodytos aplinkybės vertinamos vadovaujantis CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtinta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, numatančia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Ieškovei, vadovaujantis CPK 12 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, tenka pareiga įrodyti, kad 2020 m. sausio 24 d. data išrašyta PVM sąskaita faktūra buvo įformintas ne atsakovei parduotų prekių įforminimas, o,  kaip nurodė atsakovė, žodinis šalių susitarimas dėl skolos padengimo turtu (LR CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos į bylą pateikta 2020 m. sausio 24 d. PVM sąskaita faktūra DS Nr. 20/01/11 yra ne joje nurodytų prekių pardavimo atsakovei įforminimas, o pačios ieškovės skolos atsakovei padengimo turtu sandoris, pažymint, kad viena vertus, pati ieškovė yra nenuosekli savo procesiniuose dokumentuose (vienur nurodydama, kad ginčo PVM sąskaita faktūra turi būti vertinama kaip pirkimo pardavimo santykius įforminęs dokumentas, kitur – kad tai susitarimas dėl skolos padengimo turtu sandoris ir jis yra ginčijamas actio Pauliana pagrindu besąlygiškai priimant atsakovės dėstomą versiją), kita vertus, atsakovė, nurodžiusi tokią šios sąskaitos faktūros paskirtį (ieškovės skolos atsakovei padengimas turtu) pati nepateikė tai patvirtinančių įrodymų ir nenurodė, kurios konkrečiai ieškovės skolos (t. y. pagal kokias PVM sąskaitas faktūras) buvo dengiamos turtu, pirktu iš ieškovės pastarajai išrašant 2020 m. sausio 24 d. sąskaitą faktūrą ( (LR CPK 12, 178 straipsniai).

12.       Aukščiau nurodytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai, vadovaujantis įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, sąlygoja išvadą, kad ieškovė, kuriai tenka pareiga įrodyti ieškinį, šios pareigos neįvykdė pareiškusi alternatyvų reikalavimą dėl sandorio nuginčijimo actio Pauliana pagrindu. Įrodymų, kurie leistų teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo sąskaita faktūra buvo įforminti ne pirkimo pardavimo teisiniai santykiai, o skolos dengimo turtu sandoris, byloje nėra (CPK 12, 178 straipsniai, 179 straipsnio 1 dalis). Teismui konstatavus, kad bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad 2020 m. sausio 24 d. PVM sąskaita faktūra turi būti vertinama kaip skolos padengimo turtu sandoris, nėra CK 6.66 straipsnyje nustatytos sąlygos, t. y. sandorio, kuris turi būti vertinamas kaip pažeidžiantis kreditorių teises, nes 2020 m. sausio 24 d. buvo sudarytas pirkimo pardavimo sandoris, t. y. atlygintinis sandoris, už kurį nebuvo su ieškove atsiskaityta. Dėl nurodyto ieškovės alternatyvus reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu netenkinamas.

13.       Pažymėtina, kad aukščiau nustatytos aplinkybės ir išdėstyti motyvai sąlygoja bylos nagrinėjimą teismo posėdyje pagal ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį suformuotas bylos ribas bei į bylą pateiktus rašytinius įrodymus. Teisė apsispręsti, kokiais įrodymais ieškovė įrodinės ginčijamą sandorį ginant kreditorių pažeistas teises, yra proceso įstatymo jai suteikta išimtinė teisė (LR CPK 42 straipsnis). Teismas, išnagrinėjęs bylą, gali tik įvertinti, ar ieškovės pasirinktu teisių gynimo būdu kreditorių teisės buvo pažeistos ir atitinkamai gali būti ginamos. Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, kad ginčijama sąskaita faktūra yra skolos padengimo turtu sandorį įforminantis dokumentas, todėl teismas daro išvadą, kad kreditorių teisės pagal šią sąskaitą – faktūrą nėra pažeistos – ieškovė 2020 m. sausio 24 d. pardavė prekių atsakovei už 1958,61 Eur, už kurias nėra atsiskaityta. Vadinasi, kreditorių interesus atstovaujantis nemokumo administratorius turi teisę reikšti reikalavimą dėl skolos priteisimo nurodytos sąskaitos faktūros pagrindu.   

14.       Ieškovė trečiuoju reikalavimu formuluoja reikalavimą priteisti iš atsakovės 1958,61 Eur skolą pagal 2020 m. sausio 24 d. PVM sąskaitą faktūrą. Teismui atmetus atsakovės argumentus dėl nurodytos sąskaitos faktūros vertinimo skolos padengimo turtu sandoriu, teigiant, kad tokiu būdu atsakovė priėmė ginčo sąskaita faktūra jai perduotas prekes už ieškovės skolas atsakovei, reikalavimas dėl nurodytos sumos priteisimo tenkinamas ir nurodyta suma priteisiama iš atsakovės ieškovei naudai (LR CK 6.1, 6.2, 6.38, 6.200, 6.305 straipsniai). 

15.       Kiti šalių argumentai, dėl kurių teismas atskirai nepasisakė, nekeičia teismo padarytų išvadų dėl ginčo esmės.

16.       Ieškovės reikalavimas dėl 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tenkinamas vadovaujantis LR CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, priteisiant 6 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2022 m. rugpjūčio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

17.       Ieškinį tenkinus iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Įvertinus ieškovės atstovo advokato parengtus procesinius dokumentus, aplinkybes dėl ieškinio tikslinimo, teismas sprendžia, kad yra pagrindas atlyginti tik dalį patirtų advokatų atstovavimo išlaidų byloje, t. y. 300 Eur (LR CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsakovei jos patirtos advokato atstovavimo išlaidos neatlyginamos, nes iš esmės ieškovės reikalavimas atstovaujant ir ginant kreditorių teises JANĮ tvarka, buvo tenkintas.

18.       Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu šalims, neviršija 5 Eur, todėl neatlyginamos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 88, 92, 96 straipsniai).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 98, 259-270, 293 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Ieškinį tenkinti iš dalies. 

Priteisti BUAB „Dimeksas“, j. a. k. 300514588, naudai iš UAB „Sufra“, j. a. k. 124458594, 1958,61 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme – 2022 m. rugpjūčio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                           Renata Kasimovienė