Administracinė byla Nr. eA-3964-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01678-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 21.3.2; 22.2; 22.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. S. (H. S.) skundus atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas H. S. (H. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais (Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 16 d. nutartimi administracines bylas pagal pareiškėjo skundus sujungė į vieną bylą), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2016 m. kovo 23 d. įsakymą Nr. 41-167 „Dėl tarnybinės nuobaudos H. S. skyrimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda pastaba; 2) panaikinti Administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr. 41-197 „Dėl tarnybinės nuobaudos H. S. skyrimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda griežtas papeikimas; 3) panaikinti Administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. 41-216 „Dėl vertinimo komisijos siūlymų įgyvendinimo“, kuriuo pareiškėjui buvo sumažinta kvalifikacinė klasė; 4) panaikinti Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. 41-636 „Dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos skyrimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento direktoriui H. S.“; 5) grąžinti pareiškėją į Administracijos Saugaus miesto departamento (toliau – ir Departamentas) direktoriaus pareigas; 6) priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo 2016 m. lapkričio 10 d. iki sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis ėjo Departamento direktoriaus pareigas nuo 2012 m. vasario 22 d., kol po 2015 metų Savivaldybės tarybos rinkimų atėjusi nauja politinė Savivaldybės vadovybė pareikalavo trauktis iš tarnybos. Kai pareiškėjas atsisakė tai daryti, buvo siekiama jį (pareiškėją) sukompromituoti ir atleisti iš valstybės tarnybos. Iš pradžių pareiškėjui buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos (pastaba ir griežtas papeikimas), po to – sumažinta kvalifikacinė klasė, o galiausiai 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 41-636 pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Pareiškėjas teigė, kad skundžiami įsakymai priimti nesant teisinio pagrindo, neteisėti, todėl naikintini.

Pareiškėjas nurodė, kad visi veiksmai, susiję su statybviete (duomenys neskelbtini), buvo atlikti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nebuvo pagrindo skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą. Pareiškėjui nepagrįstai skirta ir kita tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, nes atsakovas netinkamai ištyrė visas aplinkybes ir netinkamai kvalifikavo pareiškėjo veiką kaip tarnybinius nusižengimus, nes nėra pažeidimo sudėties ir pareiškėjo kaltės.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad jo tarnybinė veikla nepagrįstai buvo įvertinta patenkinamai, o motyvų, kodėl buvo prieita prie tokios išvados, atsakovas nepateikė. Įsakymas dėl atleidimo iš pareigų priimtas dėl to, kad pareiškėjas darbo laiku užsiėmė su valstybės tarnyba nesuderinama veikla bei tarnybos laiką naudojo politinės partijos veiklai, tačiau pareiškėjas nepriklauso jokiai politinei partijai, vykdė visas savo tiesiogines funkcijas, atliko visus jam priklausančius darbus, dalyvavo Savivaldybės posėdžiuose ir susirinkimuose. Atsakovas nevisapusiškai, neobjektyviai ir nesąžiningai tyrė visas aplinkybes, nepagrįstai pateikė pareiškėjui kaltinimus dėl nurodytų veiksmų, tinkamai neatliko tarnybinio nusižengimo tyrimo, o pareiškėjo veiksmuose nėra kaltės.

Atsakovas Administracija atsiliepimuose į skundus prašė juos atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda pastaba paskirta už tai, kad jis nesiėmė jokių veiksmų ir priemonių žmonių ir transporto priemonių saugumui pavojų keliančios tvoros statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), problemai spręsti, todėl pažeidė savo pareigybės aprašymo nuostatas. Atsakovas, prieš skirdamas nuobaudą, atliko tarnybinio nusižengimo tyrimą, kurio metu nustatyta pažeidimo sudėtis, sudariusi pagrindą pareiškėją patraukti tarnybinėn atsakomybėn. Atsakovo teigimu, pareiškėjui tarnybinė nuobauda griežtas papeikimas skirta už tarnybinių nusižengimų daugetą: pareiškėjas padarė pažeidimą, susijusį su viešųjų ir privačių interesų deklaravimu, taip pat pažeidimus, susijusius su tiesioginiu tarnybos pareigų vykdymu. Pareiškėjas privačių interesų deklaracijoje nenurodė dukters darbo Departamente, be to, atliko tam tikrus veiksmus, susijusius su dukters darbu – vizavo ir pasirašė jos parengtus dokumentus, priėmė sprendimus dėl atostogų. Pareiškėjas neužtikrino, kad Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba būtų informuota apie Ekstremaliųjų situacijų komisijos ir Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro sudėties pakeitimus, kad būtų organizuojamos civilinės saugos pratybos, neturėdamas įgaliojimų 2014 m. spalio 31 d. vadovavo Ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdžiui ir pasirašė posėdžio protokolą. Taip pat nebuvo užtikrinta Darbuotojų civilinės saugos mokymo organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo kontrolė, nesiimta konkrečių veiksmų, kad būtų numatytos patalpos Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro slėptuvei.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas buvo vykdomas nepažeidžiant Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909, reikalavimų. Tiesioginė pareiškėjo vadovė pareiškėjo veiklą įvertino patenkinamai, o Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija (toliau – ir Vertinimo komisija) savo išvadoje pritarė tokiam vertinimui ir pasiūlė suteikti pareiškėjui nuosekliai žemesnę kvalifikacinę klasę bei tobulinti kvalifikaciją. Pareiškėjo veikla buvo vertinama objektyviai, pareiškėjui suteikta teisė pasisakyti tarnybinės veiklos vertinimo klausimais, tačiau atsižvelgta ne į subjektyvų pareiškėjo veiklos vertinimą, o į faktus, rodančius, kad pareiškėjo tarnybinė veikla vertinama patenkinamai. Griežčiausia tarnybinė nuobauda atleidimas iš pareigų pareiškėjui skirta dėl to, kad jis darbo laiku užsiėmė politine veikla, tarnybos valandas naudojo neefektyviai ir ne tik tarnybos tikslams, be to, pareiškėjas, būdamas atsakingu už viešųjų pirkimų sutarčių vykdymą, vilkino Savivaldybės tarybos pavedimų iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. pakeisti 2016 metų pirkimų planą, organizuoti Bernardinų sode įrengtų vaizdo kamerų duomenų perdavimo paslaugų viešąjį pirkimą, taip pat įvertinti naujo monitoriaus ir kitos papildomos įrangos įsigijimo būtinybę vykdymą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo H. S. (H. S.) skundą tenkino: panaikino Administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 23 d. įsakymą Nr. 41-167 „Dėl tarnybinės nuobaudos H. S. skyrimo“, 2016 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr. 41-197 „Dėl tarnybinės nuobaudos H. S. skyrimo“, 2016 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. 41-216 „Dėl vertinimo komisijos siūlymų įgyvendinimo“, 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. 41-636 „Dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos skyrimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento direktoriui H. S.“; grąžino pareiškėją į Departamento direktoriaus pareigas ir priteisė jam 6 365,72 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo 2016 m. lapkričio 10 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, iš šios sumos atskaičius išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, po 74,02 Eur vidutinį darbo užmokestį nuo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl tarnybinių nuobaudų (pastabos bei griežto papeikimo) paskyrimo teismas nustatė, kad atsakovas vienu metu turėjo informaciją apie visus pareiškėjo galbūt padarytus tarnybinius pažeidimus, dėl kurių buvo priimti ginčijami 2016 m. kovo 23 d. ir 2016 m. balandžio 1 d. įsakymai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad atsakovui nustačius, jog pareiškėjas galbūt netinkamai vykdo savo tarnybines pareigas, turėjo būti svarstomas vienos tarnybinės nuobaudos skyrimo klausimas.

Teismas, įvertinęs įrodymus, sprendė, kad atsakovas nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 14 d. nesiėmė jokių veiksmų ir priemonių grėsmę keliančiai tvorai pašalinti. Teismas nustatė, kad 2014 m. lapkričio 17 d. faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. A32-2852114(2.1.15-SM4) patvirtina, jog statybvietė, esanti (duomenys neskelbtini), yra aptverta tvarkinga ir saugia tvora, į statybvietę pašaliniai asmenys negali patekti, viešosios tvarkos pažeidimų neužfiksuota. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad 2014 m. spalio 14 d. gautas pranešimas apie kliūtį ir saugumo užtikrinimo būtinybę (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus. 2016 m. sausio 4 d. faktinių duomenų patikrinimo aktas Nr. A32-6/16(2.1.15-SM4) taip pat patvirtina, kad tvora pastatyta tvirtai, plyšių ir pažeidimų nėra. Teismas pažymėjo, kad problema dėl tvoros, esančios (duomenys neskelbtini), visą ginčo laikotarpį buvo spręsta, pareiškėjas davė pavedimus spręsti skundus dėl minėtos tvoros.

Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas kaltinamas tuo, jog neįvykdė Civilinės saugos skyriaus vadovui skirtų funkcijų, tačiau pareiškėjo, kaip Departamento direktoriaus, funkcijos nesutampa su skyriaus vadovo funkcijomis, o pareiškėjui pagal pareigybės aprašymą Civilinės saugos skyriaus vadovo pavadavimas nėra nustatytas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui priskirta skyriaus veiklos priežiūra nėra skyriaus vadovo funkcijų vykdymas. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjui laikotarpiu, kai Civilinės saugos skyrius neturėjo vadovo, buvo duoti pavedimai atlikti skyriaus vadovo funkcijas ar kiti įgaliojimai dėl šių pareigų atlikimo. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų pareiškėjo veiksmų šiuo aspektu.

Vertindamas tarnybinės nuobaudos paskyrimą už viešųjų ir privačių interesų deklaravimą, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokiu atveju yra būtinas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK) sprendimas dėl Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir VPIDVTĮ) nuostatų pažeidimo (2013 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1392/2013). Teismo vertinimu, šiuo atveju nesant VTEK sprendimo, jog pareiškėjas pažeidė VPIDVTĮ, atsakovas nepagrįstai paskyrė nuobaudą pareiškėjui. VTEK 2016 m. balandžio 25 d. raštu Nr. S-699-(2.5), t. y. jau po nuobaudos paskyrimo, informavo, kad atlikto tyrimo išvadoje pareiškėjo elgesio įvertinimas atitinka VPIDVTĮ nuostatas, ir nusprendė savarankiško tyrimo neatlikti. Kadangi įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, buvo priimtas neturint VTEK išvados dėl VPIDVTĮ nuostatų reikalavimų pažeidimo, atsakovas tokiu būdu netinkamai atliko padaryto pažeidimo tyrimo bei vertinimo procedūrą ir tuo pažeidė įstatymais suteiktą VTEK kompetenciją vertinti įtariamą pažeidimą.

Teismas papildomai nurodė, kad tarnybinio tyrimo išvadoje, kuria buvo siūloma pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą, nebuvo analizuota pareiškėjo kaltė, neaptartos aplinkybės, pagrindžiančios pareiškėjo kaltę dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo. Be to, 2016 m. kovo 18 d. tarnybinėse išvadose nekonkretizuota, kokią žalą pareiškėjo veiksmai sukėlė. Teismo vertinimu, vien abstraktus nurodymas, kad buvo padaryta žala Savivaldybės autoritetui ar požiūriui į tinkamą pareigų vykdymą, nėra pagrindas teigti, jog pareiškėjo veiksmai sukėlė realius neigiamus padarinius. Atsižvelgęs į visas nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Administracijos direktoriaus įsakymai, kuriais pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos – pastaba ir griežtas papeikimas, yra nepagrįsti ir neteisėti, priimti netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikintini.

Dėl tarnybinės veiklos vertinimo, po kurio pareiškėjui buvo suteikta nuosekliai žemesnė (antra) kvalifikacinė klasė, teismas iš Vertinimo komisijos 2015 m. balandžio 20 d. posėdžio garso įrašo nustatė, kad, pareiškėjo tiesioginės vadovės teigimu, pareiškėjui trūksta tinkamo kontakto su kitais asmenimis, pareiškėjas vilkina atlikti užduotis, o Vertinimo komisijos 2016 m. balandžio 18 d. posėdžio garso įrašas patvirtina, jog pareiškėjas buvo kritikuojamas dėl einamųjų metų užduočių formulavimo. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad pagal Taisyklių 9 punktą pareiga suformuluoti darbuotojo einamųjų metų užduotis tenka jo tiesioginiam vadovui, be to, subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, susiklosčiusios tarp Departamento darbuotojų, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo vertinimas Vertinimo komisijos posėdyje buvo atliktas nesilaikant Taisyklėse įtvirtintų karjeros valstybės tarnautojo, einančio valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos administracijos ar struktūrinio padalinio vadovo pareigas, tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų, nes Vertinimo komisija nenurodė, kokių konkrečių kriterijų pareiškėjas neatitiko. Šių pagrindų taip pat nenurodė ir pareiškėjo tiesioginė vadovė, teikdama pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą. Teismo vertinimu, pareiškėjo 2016 m. kovo 9 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvada taip pat neatitinka elementarių formos reikalavimų: pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo lentelėje, taip pat gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas vertinimo lentelėje pažymėti visi galimi langeliai. Iš tokios išvados turinio nėra aišku, ar pareiškėjas įvykdė visas užduotis ir viršijo kai kuriuos sutartus vertinimo rodiklius, ar pagal sutartus vertinimo rodiklius užduočių neįvykdė.

Teismas papildomai pažymėjo, jog pareiškėjas 2013–2015 metais buvo įvertintas labai gerai, pareiškėjo puikius darbo rezultatus patvirtina ir byloje pateikti padėkos raštai bei padėkos. Nei Vertinimo komisijos 2016 m. balandžio 18 d. posėdyje, nei 2016 m. kovo 9 d. tarnybinio vertinimo išvadoje nebuvo nurodytos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad pareiškėjo kvalifikacija sumažėjo. Iš 2015 m. sausio 19 d. tarnybinio vertinimo išvadoje suformuotų einamųjų metų užduočių ir 2016 m. kovo 9 d. išvadoje nurodytų pasiektų rezultatų teismas sprendė, kad pareiškėjas iš esmės įvykdė visus suplanuotus einamuosius uždavinius. Nors pareiškėjas Vertinimo komisijos 2016 m. balandžio 18 d. posėdyje pripažino, kad neįvykdė planuotos užduoties užtikrinti vietinės rinkliavos už gyvūnų registravimą ir laikymą daugiabučiuose namuose surinkimą, tačiau ši užduotis nebuvo įvykdyta dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. dėl teisės aktų pasikeitimo. Nenustatęs aplinkybių, kurios patvirtintų faktą, kad pareiškėjas planuotų rezultatų nepasiekė, ir atsižvelgęs į tai, jog 2016 m. kovo 9 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvada neatitinka formos reikalavimų, teismas sprendė, kad skundžiamas įsakymas, kuriuo pareiškėjui suteikta nuosekliai žemesnė kvalifikacinė klasė, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Spręsdamas dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš pareigų pagrįstumo ir teisėtumo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 29 straipsnio 4, 5, 6 dalimis ir pažymėjo, kad tarnybinės nuobaudos rūšies parinkimas turi būti individualizuotas ir motyvuotas. Teismas nurodė, kad pareiškėjui griežčiausia tarnybinė nuobauda skirta už tai, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 5–6 d. darbo laiku užsiėmė su valstybės tarnyba nesuderinama veikla, taip pat neužtikrino, kad per trumpiausiai įmanomą laiką būtų įvykdyta užduotis iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. pakeisti 2016 metų pirkimų planą ir organizuoti Bernardinų sode įrengtų vaizdo kamerų viešąjį pirkimą, taip pat įvertinti naujo monitoriaus ir kitos papildomos įrangos įsigijimo būtinybę.

Teismas atkreipė dėmesį, kad veikla, nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis, įtvirtinta VTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose, tačiau dalyvavimas ir pagalba rinkimų apygardos veikloje šiame sąraše nėra nurodyta, be to, dalyvavimas rinkimų apygardos veikloje nėra prilyginamas dalyvavimui politinėje veikloje, t. y. vertintinas kaip administracinis darbas, o ne kaip politinė veikla. Todėl nors pareiškėjo pagalba rinkimų apygardos veikloje nėra draudžiama, tačiau tokia veikla negali kenkti pareiškėjo tiesioginėms pareigoms. 2016 m. spalio 28 d. dokumentų ir pavedimų ataskaita patvirtina, kad pareiškėjas visas jam paskirtas užduotis atliko laiku, nebuvo gauta jokių skundų, jog pareiškėjas būtų neatlikęs ar netinkamai atlikęs jam pavestas funkcijas, o Vyriausiosios rinkimų komisijos 2016 m. spalio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis nepatvirtina, kad pareiškėjas rinkimų apygardoje būtų praleidęs visą ar didžiąją darbo dienos laiko dalį. Atsižvelgęs į rinkimų apygardų veiklos laiką, teismas nenustatė, kad pareiškėjas užsiėmė nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis veikla. Teismo vertinimu, atsakovo teiginiai, kad Departamento tarnautojai, vykdydami savo tiesiogines funkcijas, neradę Departamento vadovo, turėjo nukrypti nuo planuoto tarnybos laiko, ieškoti vadovo, kad įvykdytų savo pareigines funkcijas, nelaikytini objektyviais įrodymais.

Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjas neužtikrino, jog per trumpiausiai įmanomą laiką būtų įvykdyta užduotis iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. pakeisti 2016 metų pirkimų planą ir organizuoti Bernardinų sode įrengtų vaizdo kamerų viešąjį pirkimą, taip pat įvertinti naujo monitoriaus ir kitos papildomos įrangos įsigijimo būtinybę, nurodydamas kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 19 d. elektroniniu pranešimu nurodė priežastis, dėl kurių vėluojama įvykdyti projektą, o 2016 m. spalio 27 d. pranešimu apie užduoties vykdymą paprašė atidėti vykdymo terminą. Teismas akcentavo, kad projekto vykdymo terminas atidėtas ne dėl pareiškėjo kaltės ar neatliktų bei netinkamai atliktų pareigų. Atsakovas, nurodydamas, kad pareiškėjas pažeidė pareigą per įmanomai trumpiausią laiką įvykdyti užduotį, nenurodė argumentų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas nurodytą užduotį galėjo atlikti greičiau, ir nenurodė, kokiomis priemonėmis tai galėjo būti padaryta. Teismo vertinimu, pareiškėjas ėmėsi reikiamų ir būtinų veiksmų užduočiai vykdyti, tačiau tai nebuvo padaryta laiku dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių, o nenustačius pareiškėjo neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad pareiškėjas jam pavestus pavedimus atliko tinkamai.

Teismas nustatė, kad 2016 m. lapkričio 9 d. išvadoje Nr. A164-163/16(3.4.53-PD3) nėra argumentuojama, kodėl pareiškėjui yra skiriama griežčiausia tarnybinė nuobauda, nesvarstytas klausimas dėl švelnesnės nuobaudos skyrimo, šioje išvadoje taip pat nekonkretizuotas žalos kriterijus, nenurodyta, kokios neigiamos pasekmės kilo dėl pareiškėjo galbūt padarytų tarnybinių nusižengimų. Teismas pažymėjo, kad griežčiausios tarnybinės nuobaudos skyrimas nepagrindžiant tokios nuobaudos būtinybės ar reikalingumo, negali būti laikomas pagrįstu ir reikalingu. Be to, panaikinus paskirtą tarnybinę nuobaudą griežtą papeikimą, išnyko sąlyga, leidžianti taikyti atleidimą iš tarnybos už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda griežtas papeikimas (VTĮ 29 str. 4 d.). Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Teismas, pripažinęs pareiškėjo atleidimą iš tarnybos neteisėtu, neteisėto atleidimo padarinių klausimą sprendė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 300 straipsniu. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai ir skundo reikalavimai patvirtina, kad pareiškėjas pageidauja būti grąžintas į darbą, todėl pareiškėjas grąžintinas į darbą priteisiant jam negautą vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. lapkričio 10 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistinas 6 365,72 Eur vidutinis darbo užmokestis už 35 darbo dienas 2016 metais ir už 51 darbo dieną 2017 metais (neatskaičius mokesčių), iš šios sumos atskaičius jam išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, taip pat priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką po 74,02 Eur nuo 2017 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundus atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamo įsakymo, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, iš esmės neteisingai aiškino ir taikė VTEK kompetenciją reguliuojančių teisės aktų, t. y. VPIDVTĮ bei Lietuvos Respublikos Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir VTEKĮ), nuostatas, taikė negaliojančias VTEKĮ nuostatas, vadovavosi neaktualia ginčui teismų praktika, kuri yra suformuota taikant šiam ginčui neaktualią VTEKĮ redakciją, ir grubiai paneigė VTEK ginčo klausimu priimtus aktus (iš esmės neteisingai vertino byloje pateiktus oficialius VTEK sprendimus).

2. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios nuobaudos skyrimo vieną iš pagrindų – VPIDVTĮ nesilaikymą, neteisingai sprendė, kad atsakovas nepagrįstai skyrė pareiškėjui nuobaudą už tai, jog pareiškėjas nedeklaravo dukters darbo Departamento Administracinių pažeidimų tyrimo skyriuje, kaip interesų konfliktą sukeliančios aplinkybės, neinformavo tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens apie iškilusį interesų konfliktą, raštu nenusišalino nuo personalo valdymo funkcijų, kiek tai susiję su jo dukra, vykdymo. Aktualios redakcijos VTEKĮ jokiam subjektui nenustato pareigos prieš skiriant tarnybinę nuobaudą už VPIDVTĮ pažeidimus gauti išankstinę VTEK išvadą ar sprendimą. VTEK 2016 m. balandžio 26 d. raštas Nr. S-699 patvirtina, kad VTEK atskiro tyrimo šiuo klausimu nepradėjo, nes Administracijos atliktas tyrimas dėl pareiškėjo VPIDVTĮ nuostatų pažeidimo buvo atliktas tinkamai ir siūloma nuobauda (atleidimas iš pareigų) yra pagrįsta (VTEKĮ 29 str. 6 d. 1 p.). VTEK 2016 m. balandžio 25 d. rašte Nr. S-697 nurodyta, kad yra pagrindas pareiškėją patraukti administracinėn atsakomybėn už VPIDVTĮ pažeidimą. Atsakovui įrodžius, kad pareiškėjas privačių interesų nedeklaravo, nenusišalino nuo sprendimų dėl savo dukros priėmimo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas nepadarė VPIDVTĮ pažeidimų.

3. Spręsdamas dėl tarnybinės nuobaudos griežto papeikimo sudėties, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas tinkamai atliko funkcijas, susijusias su jam pavaldaus struktūrinio padalinio veiklos kontrole ir koordinavimu, nes šio skyriaus funkcijos nebuvo tinkamai atliktos, nors būtent pareiškėjas pagal savo pareigybės aprašymo 7.3 punktą turėjo koordinuoti ir kontroliuoti Departamento Civilinės saugos skyriaus veiklą, o pagal 7.8 punktą – organizuoti ir kontroliuoti civilinės saugos priemonių vykdymą, tačiau šių savo funkcijų ginčui aktualiu metu, kai Civilinės saugos skyrius neturėjo vadovo, tiesiogiai atsakingo už skyriaus funkcijų tinkamą vykdymą, tinkamai neatliko. Komisijos, tyrusios pareiškėjo tarnybinius nusižengimus, 2016 m. kovo 18 d. išvadoje Nr. A164-61/16(3.4.53-PD3) detaliai išanalizuota, kuo pasireiškė pareiškėjo padaryti pažeidimai, susiję su Civilinės saugos skyriaus veiklos koordinavimu ir kontroliavimu bei civilinės saugos priemonių vykdymu ir kontrole. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad nuobauda pareiškėjui skirta už tos veiklos, kuri priskirtina Civilinės saugos skyriaus vedėjo kompetencijai, nevykdymą. Šie pareiškėjo veiklos trūkumai buvo nustatyti vidaus audito metu. Kitas nustatytas pažeidimas, kurio pareiškėjas nepaneigė, yra tas, kad pareiškėjas, neturėdamas įgaliojimų, vadovavo 2014 m. spalio 31 d. Ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdžiui ir pasirašė posėdžio protokolą, t. y. pareiškėjas nepagrįstai ėmėsi pareigų, kurias atlikti nebuvo įgaliotas, o tų pareigų, už kurias buvo tiesiogiai atsakingas, neįvykdė, nes 2014 metų I ketvirtį, 2015 metų I ir II ketvirčius Ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdžiai nebuvo šaukiami. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neužtikrino Administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 40-113 patvirtinto Darbuotojų civilinės saugos mokymo organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo 6 ir 7 punktų vykdymo kontrolės (Administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 40-113 2 p.). Be to, vidaus audito metu konstatuota, kad nebuvo užtikrintas Administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 40-113 patvirtintos Savivaldybės valstybės tarnautojų ir darbuotojų civilinės saugos mokymo organizavimo ir vykdymo tvarkos įgyvendinimas. Komisija taip pat nustatė, kad pareiškėjas netinkamai atliko savo pareigas, susijusias su Administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymais Nr. 30-429 ir Nr. 30-430 patvirtintų Tarpusavio pagalbos planų įgyvendinimu, nes nors už kontaktinių duomenų atnaujinimą 2015 metais buvo atsakingas būtent pareiškėjas, tačiau Tarpusavio pagalbos planų savivaldybių kontaktiniai duomenys 2015 metais (iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) dar nebuvo atnaujinti. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas tuo laikotarpiu, kuomet Civilinės saugos skyrius neturėjo vedėjo, nesiėmė konkrečių veiksmų dėl patalpų Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro slėptuvei numatyti, nors apie netinkamas slėptuvei patalpas pareiškėjas žinojo nuo 2015 m. liepos 2 d. Pirmosios instancijos teismas, tyręs šį pareiškėjo tarnybinio nusižengimo epizodą, formaliai konstatavo, kad pareiškėjas atliko visus nuo jo priklausančius veiksmus.

4. Dėl ginčo įsakymo, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda pastaba, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui ši tarnybinė nuobauda neturėjo būti skirta atskiru darbdavio įsakymu, o turėjo būti vertinama kartu su kitais tiriamais nusižengimais. Pastaba pareiškėjui buvo skirta atlikus savarankišką ir išsamų tarnybinio nusižengimo tyrimą, kurio metu buvo nustatyti visi pagrindai nuobaudai skirti už tai, kad pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 14 d. nesiėmė jokių veiksmų ir priemonių žmonių ir transporto priemonių saugumui pavojų keliančios tvoros statybvietėje (duomenys neskelbtini), problemai spręsti, t. y. pareiškėjas nevykdė savo tiesioginės pareigos kontroliuoti, kad Administracijoje pagal Departamento, kuriam vadovavo pareiškėjas, kompetenciją būtų tinkamai išspręsta pavojų keliančios tvoros statybvietėje (duomenys neskelbtini), problema. Tyrimo metu nustatyta, kad gautas 2014 m. spalio 14 d. pranešimas apie kliūtį ir saugumo užtikinimo būtinybę ginčo teritorijoje Departamente nebuvo tinkamai išnagrinėtas, nes pareiškėjas, suformulavęs užduotį nagrinėti šį kreipimąsi, vėliau nekontroliavo, ar ši užduotis yra įvykdyta ir ar Departamento darbuotojai išsamiai ir tinkamai išnagrinėjo kreipimąsi. Fakto, kad tvora įrengta teisėtai, nurodymas vertintinas kaip formalus, neinformatyvus ir klaidinantis atsakymas, nes Departamento 2014 m. lapkričio 7 d. atsakyme tam pačiam asmeniui buvo teigiama, jog leidimas aptverti ginčo teritorijos pastatus nebuvo pratęstas. Aplinkybė, kad gyventojo skundas, kurį pagal kompetenciją turėjo išnagrinėti Departamentas, buvo nagrinėtas netinkamai, yra pripažinta kitoje administracinėje byloje Nr. I-6323-244/2016. Todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas ėmėsi visų būtinų veiksmų asmens skundui ištirti, nes buvo apsiribota tik pavedimu tarnautojui ištirti skundą, nekontroliuojant, ar gyventojo problema išspręsta tinkamai.

5. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė atleidimo iš tarnybos skyrimo pagrindus, nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškėjui ši tarnybinė nuobauda buvo skirta už šiurkštų tarnybos pareigų neatlikimą, o ne dėl to, kad prieš tai pareiškėjui per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas, kuris tarnybos metu dirbo rinkimų komisijos nariu, deleguotu politinės partijos, nepadarė tarnybinio nusižengimo. Pirmosios instancijos teismas paneigė darbdavio teisę į tai, kad tarnautojas darbo vietoje vykdytų tik su valstybės tarnyba susijusias funkcijas ir nenaudotų valstybės tarnybos laiko kitiems (asmeniniams) tikslams. Valstybės tarnautojas negali savo nuožiūra tarnybos metu pasirinkti eiti ir kitas pareigas, kai tam kategoriškai prieštarauja darbdavys, t. y. valstybės tarnautojas negali savo nuožiūra tarnybos metu imtis kito darbo. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-890 patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 6.1 punktas nustato pareigą tarnautojui tarnyboje elgtis politiškai neutraliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 3.3 punktas nustato tarnautojui reikalavimą naudoti savo tarnybos valandas efektyviai ir tik tarnybos tikslams. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 5–6 d. tarnybos laiku dirbo Verkių rinkimų apygardos rinkimų komisijoje ir naudojo savo tarnybos valandas neefektyviai bei ne tik tarnybos tikslams. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjas rinkimų komisijos nario pareigas atliko tarnybos Administracijoje metu. Toks pareiškėjo elgesys, kai jis nusprendė darbo (tarnybos) laiką naudoti savo nuožiūra ir dalyvauti kitoje veikloje tarnybos metu, rodo atsainų pareiškėjo požiūrį į einamas pareigas. Pareiškėjo tarp Administracijos direktorės deleguotų tarnautojų dirbti rinkimų komisijose nebuvo, pareiškėją į komisijos narius pasiūlė politinė partija, todėl laikytina, kad pareiškėjas buvo politinės partijos atstovas komisijoje. Savo veiksmais pareiškėjas paneigė valstybės tarnybos kaip nešališkos ir neutralios politinio proceso dalyvių atžvilgiu sistemos siekiamybę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas, tarnybos metu dirbdamas kitą darbą ir neturėdamas tam darbdavio leidimo, tinkamai atliko savo pareigas, nes 2016 m. spalio 5–6 d. visi pareiškėjui skirti telefono skambučiai buvo peradresuojami jo padėjėjai, t. y. pareiškėjas darbo vietoje nebuvo pasiekiamas darbo telefonu, be to, kiti pareiškėjui pavaldūs tarnautojai tyrimo metu patvirtino, kad jiems buvo sunkumų vykdyti tiesiogines pareigas dėl to, jog pareiškėjo nebuvo darbo vietoje. Toks pareiškėjo elgesys iš esmės pažeidžia valstybės tarnybos principus, darbdavio interesus, todėl pagrįstai ir teisėtai buvo vertinamas kaip šiurkštus pažeidimas, už kurį skirtina griežčiausia tarnybinė nuobauda. Be to, be nurodyto pažeidimo, atsakovas nustatė ir kitų pareiškėjo veiklos trūkumų (laiku nebuvo įvykdyta užduotis keisti 2016 metų pirkimų planą ir organizuoti Bernardinų sode įrengtų vaizdo kamerų duomenų perdavimo paslaugų viešąjį pirkimą), tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė pareiškėjo veiksmuose nusižengimo sudėties. Pareiškėjas, kaip Departamento vadovas, jam rūpimą informaciją, reikalingą vykdyti mero pavaduotojo užduotį, žinojo jau nuo 2016 m. birželio 1 d., tačiau nesiėmė aktyvių ir efektyvių veiksmų užduočiai įvykdyti, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo paaiškinimus, kad dėl jam pavestos užduoties netinkamo vykdymo nėra jo kaltės, turėjo vertinti kritiškai. Iš tyrimo išvadoje nustatytų aplinkybių visumos spręstina, kad pareiškėjas galėjo ir turėjo visas galimybes imtis aktyvių veiksmų jam pavestoms užduotims įgyvendinti, tačiau apsiribojo formaliu „atsirašymu“, nespręsdamas problemos iš esmės, todėl tyrimo išvadoje pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas vilkino savivaldybės vadovybės pavedimų vykdymą, ir toks neveikimas įvertintas kaip aplaidus tarnybinis nusižengimas.

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindų, patirtos žalos, nemotyvavo griežčiausios nuobaudos skyrimo. Pareiškėjo tarnybiniai nusižengimai buvo ištirti laikantis teisės aktų reikalavimų, tyrimo išvadose aptarti nuobaudos skyrimo terminai, pareiškėjui buvo suteikta teisė teikti paaiškinimus, papildomus įrodymus.

7. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė ir dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo aplinkybių, todėl nepagrįstai panaikino Administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. 41-216, kuriuo pareiškėjui buvo suteikta nuosekliai žemesnė kvalifikacinė klasė. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertindamas įrodymus, nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo veiklos vertinimo išvada neatitinka formos reikalavimų. 2016 m. kovo 9 d. pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvada Nr. A154-774 yra užpildyta paties pareiškėjo ir tiesioginio vadovo – Administracijos direktorės, o vertinimo išvados forma yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909. Tai, kad kiekvienas konkretus kriterijus neišrašytas atskirai vertinimo išvadoje, nedaro išvados iš esmės ydinga. Pareiškėjo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo procedūra atsakovo įstaigoje buvo įvykdyta tinkamai, o tai įrodo į bylą pateiktas veiklos vertinimo garso įrašas, kuris patvirtina, kad komisija išsamiai analizavo pareiškėjo tarnybinę veiklą, aptarė vertinimo motyvus ir priėmė objektyvų sprendimą dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos. Komisija akcentavo, kad pareiškėjo tarnybinės veiklos išvadoje nurodyti pagrindiniai praėjusių metų veiklos rezultatai skiriasi nuo tų tikslų ir uždavinių, kuriuos pareiškėjas buvo išsikėlęs įvykdyti per 2015 metus, t. y. 2016 metų tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje nėra nurodoma, ar pareiškėjas įvykdė kai kurias iš užduočių, tačiau pareiškėjas išvadoje nurodo visai kitų, su tiesiogine vadove nesuderintų, užduočių įvykdymą, pavyzdžiui, nurodoma, kad pareiškėjas organizavo ir koordinavo Renginių derinimo ir leidimų išdavimo renginių organizatoriams tvarkos supaprastinimą ir kt. Užduočių nustatymas ir jų įvykdymas parodo valstybės tarnautojo gebėjimą suformuluoti ir išsikelti sau svarbiausius einamųjų metų tikslus, o šių tikslų įgyvendinimas rodo, kad tarnautojas gali kvalifikuotai šiuos tikslus pasiekti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo veiklą vertinusi komisija pažymėjo, kad pareiškėjas savo tarnybinės veiklos vertinimo išvadose (2015 ir 2016 metų) kelia bendro pobūdžio tikslus, iš esmės atkartojančius pareigybės aprašyme numatytas užduotis, kurias tarnautojas pagal jam keliamus reikalavimus ir taip privalo vykdyti.

8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas gali būti grąžinamas į eitas pareigas, nes pareiškėjui pavaldūs valstybės tarnautojai nepasitiki pareiškėju, kaip vadovu, sugebančiu įgyvendinti Departamentui keliamus tikslus ir užtikrinti sklandų Departamento darbą, pareiškėjas neturi ir darbdavio pasitikėjimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad vien tik pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas, jog pareiškėjas gali toliau eiti pareigas atsakovo įstaigoje ir turi būti į jas grąžinamas, yra objektyviai įmanomas įgyvendinti ir užtikrinti valstybės tarnybos tikslų įgyvendinimą atsakovo įstaigoje. Pirmosios instancijos teismas privalėjo objektyviai įvertinti, kad pareiškėjo tarnybos tęstinumo klausimas atsakovo įstaigoje yra komplikuotas. Pareiškėjas Departamente neužtikrino tinkamos darbo atmosferos, darbuotojai nesijautė tikri dėl pavedamų užduočių vykdymo, Departamento strategijos ir vadovo gebėjimų sukurti Departamente dalykišką darbo atmosferą. Be to, 2017 m. kovo 27 d. didelė dalis Departamento tarnautojų raštu kreipėsi į Administracijos direktorę ir Teisės departamentą, prašydami skųsti teismo sprendimą, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į pareigas.

Pareiškėjas H. S. (H. S.) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota ir paskelbta teismų praktika aiškinant VTEK išimtinę kompetenciją (2011 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-3155/2011; 2013 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1392/2013) remiasi sisteminiu VPIDVTĮ aiškinimu, o ne vien atsakovo nurodomu pakeistu šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punktu, todėl ši praktika yra aktuali, taikytina ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja vadovavosi. Atsakovas apeliaciniame skunde klaidingai aiškina VPIDVTĮ nuostatas ir faktines bylos aplinkybes, nes nurodo, kad pareiškėjas turėjo pareigą papildyti deklaraciją, tačiau tuo pačiu metu pripažįsta, jog tokia pareiga kyla tik esant tiesioginio pavaldumo santykiams, nors tokių santykių šiuo atveju nebuvo.

2. Atsakovas laikosi nepagrįstos pozicijos, kad pareiškėjo pareiga koordinuoti ir kontroliuoti Civilinės saugos skyriaus veiklą yra tapati pareigai įgyvendinti funkcijas, numatytas Civilinės saugos skyriaus vadovui, nors pareiškėjui nebuvo duoti nurodymai pavaduoti Civilinės saugos skyriaus vadovą. Pareigą priimti į pareigas Civilinės saugos skyriaus vadovą turėjo atsakovas ir būtent dėl jo kaltės ilgą laiko tarpą nebuvo paskirtas Civilinės saugos skyriaus vadovas. Todėl kaltinamai pareiškėjui dėl veiklos, už kurią atsakingas Civilinės saugos skyriaus vadovas, yra nesąžiningi ir nepagrįsti. Atsakovo teiginys, kad visi išvardyti Civilinės saugos skyriaus veiklos pažeidimai buvo padaryti, neatitinka tikrovės, nes atsakovas tik perrašė vidaus audito ataskaitos duomenis, o pačių aplinkybių ir pareiškėjo veiksmų ir kaltės netyrė, todėl pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir padarė klaidingas išvadas.

3. Tyrimo „savarankiškumas“ nėra pagrindas skirti atskiras tarnybines nuobaudas už kiekvieną iš pažeidimų, jeigu yra jų daugetas. Abi tyrimo išvados atsakovo vadovui buvo pateiktos tą pačią dieną – 2016 m. kovo 18 d., todėl akivaizdu, kad apie visas inkriminuojamas veikas atsakovui buvo žinoma iki skiriant nuobaudas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką esant pažeidimų daugetui turi būti skirta viena tarnybinė nuobauda (2009 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-164/2009).

4. Tarnybinė nuobauda pastaba pareiškėjui buvo skirta ne už naujai apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, o už tai, kad jis nuo 2014 m. spalio 14 d. nesiėmė jokių veiksmų ir priemonių žmonių ir transporto priemonių saugumui pavojų keliančios tvoros statybvietėje (duomenys neskelbtini), problemai spręsti, nors pareiškėjas ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių skundui išnagrinėti ir įvertinti jo pagrįstumą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovo argumentus, kad pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 14 d. nesiėmė jokių veiksmų ir priemonių grėsmę keliančiai tvorai pašalinti, paneigia faktinė bylos medžiaga, iš kurios matyti, jog asmens skundai dėl tvoros, esančios (duomenys neskelbtini), visą ginčo laikotarpį buvo nagrinėjami, pareiškėjas davė pavedimus spręsti skundus dėl šios tvoros. Net pats atsakovas nenurodo, kad ši tvora turėjo būti nugriauta ar kad ji kėlė pavojų aplinkiniams. Atsakovas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kokių papildomų kitų „būtinų veiksmų“ turėjo imtis pareiškėjas.

5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tik nurodė, kad atsakovas nepagrindė griežčiausios tarnybinės nuobaudos skyrimo, o kitos galimos sąlygos, nustatytos VTĮ 29 straipsnio 4 dalyje, skirti tarnybinę nuobaudą atleidimą iš pareigų, nebėra, nes prieš tai skirtos nuobaudos naikintinos. Atsakovas neteisingai nurodo faktinį tarnybinės nuobaudos pagrindą, kuris buvo nurodytas tarnybinės nuobaudos tyrimo išvadoje ir įsakyme skirti tarnybinę nuobaudą. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nevykdė su valstybės tarnyba nesusijusios veiklos, kuri yra išvardyta VTĮ 17 straipsnio 1 dalyje, taip pat nevykdė ir politinės veiklos, nes dalyvavimas rinkimų apygardos komisijos veikloje nėra politinė veikla, atvirkščiai – rinkimų apygardos nariui draudžiama vykdyti politinę veiklą, už tokius veiksmus jam grėstų administracinė ar baudžiamoji atsakomybė, be to, rinkimų apygardos narys, prieš pradėdamas veiklą, pasirašo įsipareigojimą būti nešališku. Politinės partijos ne „deleguoja“, kaip skundžiamame įsakyme nurodė atsakovas, bet tik siūlo savo kandidatus rinkimų komisijoms, o rinkimų komisijų narius skiria ir komisijas sudaro Vyriausioji rinkimų komisija. Neatlygintinė pagalba rinkimų komisijai yra valstybinės pareigos atlikimas. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad tiek pareiškėjas, tiek pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo tuo, jog pareiškėjas nurodė, kad nėra politinės partijos narys, todėl nenaudojo tarnybos laiko politinei veiklai, nes tokių išvadų nei pareiškėjas, nei pirmosios instancijos teismas nedarė. Kaip nurodė pareiškėjas ir nustatė pirmosios instancijos teismas, 2016 m. spalio 5–6 d. pareiškėjas nuolat buvo darbovietėje, vykdė visas savo tiesiogines funkcijas, atliko visus jam priklausančius darbus laiku, dalyvavo Savivaldybės komisijų posėdžiuose ir susirinkimuose, jokių nusiskundimų dėl funkcijų atlikimo negavo. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas šiomis dienomis savo funkcijas vykdė netinkamai, nenurodė, kokių konkrečiai pareigų neįvykdė ar kokia konkrečiai žala buvo padaryta, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas negalėjo nurodyti, kokie sunkumai kilo pareiškėjo pavaldiniams ar kokių konkrečiai užduočių vykdymas buvo apsunkintas. Apeliaciniame skunde atsakovas nenurodo, kuriuos pirmosios instancijos teismo argumentus, susijusius su kaltinimais dėl netinkamo pirkimų Bernardinų sode įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų vaizdo perdavimo paslaugoms pirkti organizavimo, skundžia. Atsakovas tik pakartoja pirmosios instancijos teisme ir atsiliepime į skundą nurodytus motyvus, kurie buvo išnagrinėti ir paneigti pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą.

6. Pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo anketoje pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo lentelėje, taip pat gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas vertinimo lentelėje pažymėti visi galimi langeliai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kilus teisminiam ginčui dėl išvadų (įsakymo, kuriuo įgyvendinamas vertinimo komisijos išvados siūlymas) pagrįstumo, įrodinėjimo našta tenka įsakymą priėmusiam asmeniui (atsakovui), būtent atsakovas turi pateikti įrodymus, kurių pagrindu padarytos tam tikros išvados (2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-702/2010 ir kt.). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas prašė atsakovo nurodyti konkrečias vertinamo asmens tarnybinę veiklą charakterizuojančias faktines aplinkybes, nurodyti, kokios ir kaip konkrečios tarnybinę veiklą charakterizuojančios aplinkybės buvo vertintos, kodėl jos visos buvo įvertintos vienodai, tačiau atsakovas to nepadarė, visiškai nepateikė jokių paaiškinimų. Atsakovas nesugebėjo atsakyti, kodėl visais ankstesniais pareiškėjo tarnybos metais atsakovas pareiškėjui visada skyrė aukštus vertinimus, o 2016 metais visi veiklos vertinimo kriterijai įvertinti nediferencijuotai vienodai – patenkinamai.

7. Atsakovo argumentai, kad pareiškėjas nėra lojalus tarnybai (darbdaviui), kvalifikuotas ir nepriekaištingai pareigas vykdantis tarnautojas, yra nepagrįsti ir neteisingi, nes pareiškėjas daugiau kaip 30 metų dirbo teisėtvarkos srityje, per visą darbo laiką Administracijoje nuo 2012 metų buvo tik skatintas padėkomis ir apdovanotas kitų institucijų padėkos raštais, kiekvienais metais pareiškėjo tarnybinė veikla buvo įvertinama labai gerai, pareiškiama padėka, suteikiama aukštesnė kvalifikacinė klasė, o 2014 metais suteikta pirma (aukščiausioji) kvalifikacinė klasė. Pats Savivaldybės meras savo socialinio tinklo paskyroje 2016 m. lapkričio 12 d. paskelbė komentarą, kuriuo pripažino neteisėtą siekį atleisti pareiškėją iš pareigų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo panaikintas atsakovo Administracijos direktoriaus 2016 m. kovo 23 d. įsakymas Nr. 41-167 „Dėl tarnybinės nuobaudos H. S. skyrimo“, kuriuo pareiškėjui H. S. (H. S.) paskirta tarnybinė nuobauda pastaba; 2016 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. 41-197 „Dėl tarnybinės nuobaudos H. S. skyrimo“, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda griežtas papeikimas; 2016 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 41-216 „Dėl vertinimo komisijos siūlymų įgyvendinimo“, kuriuo pareiškėjui buvo sumažinta kvalifikacinė klasė; 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymas Nr. 41-636 „Dėl tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos skyrimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento direktoriui H. S.“ ir pareiškėjas grąžintas į Departamento direktoriaus pareigas bei jam priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Administracija, prašydamas panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų atmesti pareiškėjo H. S. (H. S.) reikalavimai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Dėl 2016 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. 41-167 pagrįstumo ir teisėtumo

   Pareiškėjui H. S. (H. S.), kuris ėjo atsakovo Administracijos Saugaus miesto departamento direktoriaus pareigas, atsakovo direktoriaus 2016 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 41-167 paskirta tarnybinė nuobauda pastaba už tai, jog pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 14 d. nesiėmė jokių veiksmų ir priemonių žmonių ir transporto priemonių saugumui pavojų keliančios tvoros statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), problemai spręsti, todėl pažeidė Administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40-505 patvirtinto Departamento direktoriaus pareigybės aprašymo (toliau – ir pareigybės aprašymas) 7.3 ir 7.4 punktų, Administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 30-1134 patvirtinto Kliūčių eismui pašalinimo vietinės reikšmės keliuose tvarkos aprašo 5, 24 ir 26 punktų, Administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 40-611 patvirtintų Savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių 53.1 ir 53.3 punktų, Savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-890 patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 7.1 ir 7.2 punktų, Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.5 punkto ir Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų reikalavimus.

Dėl šio atsakovo nustatyto pareiškėjo tarnybinio nusižengimo buvo atliktas savarankiškas tyrimas, kuris buvo pradėtas 2016 m. vasario 4 d. ir užbaigtas 2016 m. kovo 18 d., surašant 2016 m. kovo 18 d. išvadą Nr. A164-60/16(3.4.53-PD3). Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad Departamentui 2014 m. spalio 14 d. elektroniniu paštu fizinis asmuo (gyventojas) pateikė pareiškimą (registruotas savivaldybės informacinėje dokumentų valdymo sistemoje „@vilys“ Nr. A97-15694/14(3.3.2.13K-EM4)), kuriame nurodė, jog (duomenys neskelbtini), teritorija užtverta laikinąja tvora, trukdančia praeiviams ir keliančia grėsmę saugumui (paliktas tik vienos šaligatvio plytelės pločio nesaugus praėjimas). Atsakovo teigimu, minėtas pranešimas apie kliūtį ir saugumo užtikrinimo būtinybę Departamente nebuvo tinkamai išnagrinėtas, t. y. pareiškėjas pagal šį pareiškimą suformulavo užduotį Departamento direktoriaus pavaduotojo – Administracinės veiklos skyriaus vedėjo pareigas ėjusiam J. M. ir nekontroliavo, ar ši užduotis įvykdyta, ar Departamento darbuotojai išsamiai ir tinkamai išnagrinėjo pranešimą. Asmuo, parašęs 2014 m. spalio 14 d. pranešimą, 2015 m. birželio 30 d. raštu vėl kreipėsi į Savivaldybę, nurodydamas, kad statybvietės tvora nelegaliai stovi beveik 6 metus, šaligatvis užtvertas ir pėstieji priversti eiti važiuojamąja dalimi, ir paprašė imtis priemonių, jog pavojų kelianti tvora būtų sutvarkyta, o po to šis asmuo vėl kreipėsi į Savivaldybę 2015 m. gruodžio 10 d., nurodydamas, kad griūvanti statybvietės plokštė vos nekliudė šalia pastatyto automobilio ir gatve einančių praeivių. 2016 m. sausio 4 d. atsakyme Nr. A51-318/16(2.3.4.13-SM3) minėtam asmeniui buvo nurodyta, kad tvora įrengta teisėtai (atsakymą pasirašė Departamento Administracinės veiklos skyriaus Organizavimo poskyrio vedėjas G. L., parengė šio poskyrio vyriausiasis specialistas V. M.). Atsakovas tokį atsakymą įvertino kaip formalų, neinfomatyvų ir klaidinantį ir 2016 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 41-76 V. M. (M.) buvo skirta tarnybinė nuobauda pastaba.

Atsakovas tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatė, kad vadovaujantis Kliūčių eismui pašalinimo vietinės reikšmės keliuose tvarkos aprašo 3 punktu minėta tvora statybvietėje yra kliūtis eismui, ir pagal šio aprašo 24 punktą Departamentas, gavęs pranešimą apie laikiną kliūtį vietinės reikšmės kelyje, turi išsiaiškinti laikinos kliūties atsiradimo ar įrengimo teisėtumą, pradėti laikinos kliūties pašalinimo procedūras. Pareiškėjui buvo žinomas tiek 2015 m. gruodžio 10 d. pranešimas, kuris buvo pateiktas ir nagrinėjamas pareiškėjo nedarbingumo metu, tiek ir 2014 m. spalio 14 d. pranešimas. Atsakovo teigimu, šiuo atveju Departamentas, vadovaujamas pareiškėjo, nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2016 m. sausio 8 d. nesiėmė veiksmų eismui kliudančiam įrenginiui – tvorai statybvietėje šalinti, o pagal Departamento direktoriaus pareigybės aprašymo 7.3 punktą pareiškėjas koordinuoja ir kontroliuoja vadovaujamo Departamento sudėtyje esančių skyrių veiklą, pagal 7.4 punktą nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų prašymus, pareiškimus, skundus, pasiūlymus, imasi priemonių išaiškintiems ar nurodytiems pažeidimas bei trūkumams šalinti.

Pareiškėjas skunde, prašydamas panaikinti jam paskirtą tarnybinę nuobaudą, nurodė, jog dėl visų jam žinomų skundų dėl kliūčių statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo atlikti visi veiksmai teisės aktų nustatyta tvarka ir laiku. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek pareiškėjo, tiek atsakovo išsakytus argumentus bei pateiktus rašytinius įrodymus dėl aplinkybių, susijusių su pirmiau aptartu atsakovo konstatuotu tarnybiniu nusižengimu, padarė išvadą, kad problema dėl tvoros, esančios (duomenys neskelbtini), visą ginčo laikotarpį buvo spręsta, pareiškėjas davė pavedimus nagrinėti skundus dėl minėtos tvoros, todėl nebuvo jokio teisėto pagrindo pareiškėjui paskirti tarnybinę nuobaudą (pastabą).

Pirmosios instancijos teismo išvada grindžiama 2014 m. lapkričio 17 d. faktinių duomenų patikrinimo aktu Nr. A32-2852114(2.1.15-SM4), kuriame konstatuota, kad statybvietė, esanti (duomenys neskelbtini), yra aptverta tvarkinga ir saugia tvora, į statybvietę pašaliniai asmenys negali patekti, viešosios tvarkos pažeidimų neužfiksuota; atsakovo nurodoma aplinkybe, kad pagal 2014 m. spalio 14 d. pareiškimą pareiškėjas suformavo užduotį tuo metu Departamento direktoriaus pavaduotojo – Administracinės veiklos skyriaus vedėjo pareigas ėjusiam J. M. Darant minėtą išvadą įvertinta ir tai, kad į Departamente 2014 m. spalio 14 d. gautą pranešimą 2014 m. lapkričio 7 d. pateiktas atsakymas, taip pat 2016 m. sausio 4 d. pateiktas atsakymas Nr. A51-318/16(2.3.4.13-SM3), kuriame nurodyta, jog tvora įrengta teisėtai. Dėl kelio ženklų klausimas buvo perduotas spręsti Eismo organizavimo skyriui ir Eismo organizavimo skyriaus valdymo poskyrio vedėjas 2014 m. gruodžio 5 d. raštu informavo 2014 m. spalio 14 d. pranešimą padavusį asmenį, kad esantys kelio ženklai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog atsakovas laikosi pozicijos, jog pareiškėjo neteisėti veiksmai (neveikimas) pasireiškė tuo, kad pareiškėjas nekontroliavo, ar užduotis, kurią jis skyrė J. M. (rezoliucija „prašom nagrinėti“), yra įvykdyta, ar jo vadovaujamo Departamento darbuotojai išsamiai ir tinkamai išnagrinėjo asmens kreipimąsi. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad kitoje administracinėje byloje Nr. I-6323-244/2016 priimtu sprendimu konstatuota, jog Departamento tarnautojas V. M. netinkamai vykdė pareigas, nepakankamai įsigilino į pateiktą užduotį ir neatliko visų būtinų veiksmų, kad pranešimas būtų tinkamai išnagrinėtas ir išspręsta problema. Taigi atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas tinkamai vykdė pareigybės aprašymo 7.3 ir 7.4 punktų bei Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų reikalavimus, nepažeidė kitų teisės aktų reikalavimų.

        Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pareiškėjo atsikirtimus į apeliacinį skundą ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

         Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (žr. 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse tarnybinių ginčų bylose ne vieną kartą yra akcentavęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamoje valstybės tarnautojo veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008).

            Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

            Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės tarnautojų bendrąsias pareigas valstybės tarnautojas gali pažeisti konkrečiais veiksmais (neveikimu), kurie tuo pačiu metu pažeidžia ir atitinkamo specialiojo teisės akto atitinkamą normą (straipsnį, dalį, punktą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose yra pabrėžęs būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą, o yra akcentavęs būtinumą nustatyti, kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė tam tikrais savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014). Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant, ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti tam tikru būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438–370/2011).

              Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, o 4 punkte nurodyta, jog valstybės tarnautojas turi tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis. Kaip savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padaręs pažeidimą, nustatytą Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuris yra blanketinė teisės norma, būtina nustatyti, kokios konkrečiai pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos ar funkcijų valstybės tarnautojas neatliko ar atliko netinkamai (žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012).

              Už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojams skiriamos Valstybės tarnybos įstatyme nustatytos tarnybinės nuobaudos (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 1 d.). Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 2 d.).

               Apibendrinant pirmiau nurodytas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuostatas dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas, teigdamas, jog pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punkto reikalavimus, turėjo pateikti pakankamai įtikinamus įrodymus, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovas įrodė, jog pareiškėjo (valstybės tarnautojo) veikoje (neveikime) yra minėta tarnybinio nusižengimo sudėtis ir pagrįstai pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda (pastaba) už netinkamai įvykdytas (neįvykdytas) jam (pareiškėjui) priskirtas funkcijas, nustatytas pareigybės aprašyme, Kliūčių eismui pašalinimo vietinės reikšmės keliuose tvarkos apraše.

            Kaip jau minėta, pareiškėjas 2014 m. spalio 14 d. gautą pranešimą pavedė nagrinėti J. M., o atsakovas byloje neteikė įrodymų, kad pareiškėjas pagal pareigybės aprašymo nuostatas neturėjo teisinio pagrindo 2014 m. spalio 14 d. gautą pranešimą pavesti nagrinėti šiam valstybės tarnautojui. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad 2014 m. spalio 14 d. pranešimas buvo išnagrinėtas, pateiktas atsakymas. Išnagrinėjus pranešimą, nebuvo nustatyta, kad tvora turėjo būti nugriauta dėl to, jog ji kelia pavojų žmonėms, transportui. Tokių įrodymų šioje byloje neteikė ir atsakovas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas, gavęs 2014 m. spalio 14 d. pranešimą, privalėjo imtis priemonių pažeidimui ar trūkumui šalinti (pareigybės aprašymo 7.4 p.).

Atsakovas apeliaciniame skunde, akcentuodamas tai, kad pareiškėjas turėjo kontroliuoti, ar išspręsta situacija dėl žmonių ir transporto priemonių saugumui pavojų keliančios tvoros statybvietėje, nenurodo įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti padaryta neabejotina išvada, jog ši tvora nuo 2014 m. spalio 14 d. kėlė pavojų žmonėms ir transportui ir pareiškėjui tai buvo žinoma, tačiau jis nesiėmė jokių priemonių, kad ši situacija būtų išspręsta. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje pateikti įrodymai paneigia atsakovo argumentus, kad nuo 2014 m. spalio 14 d. ši tvora kėlė pavojų žmonėms ir transportui. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi vien tik asmens, kuris pateikė 2014 m. spalio 14 d. pranešimą, teiktais pranešimais Savivaldybei, merui, tačiau visiškai nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių neturėtų būti remiamasi kitais byloje pateiktais įrodymais, kuriuose buvo užfiksuota situacija, susijusi su statybvietės tvora. Svarbu paminėti ir tai, kad pagal bylos duomenis 2015 m. gruodžio 10 d. pranešimą pavedė vykdyti V. M. (M.) laikinai ėjęs Departamento vadovo pareigas G. L., kuris ir pasirašė 2016 m. sausio 4 d. atsakymą Nr. A51-318/16(2.3.4.13-SM3).

Atsakovo teigimu, V. M. parengė formalų ir neinformatyvų atsakymą Nr. A51-318/16(2.3.4.13-SM3), atsakyme nurodė klaidinančią informaciją, kad statybvietės aptvėrimas įrengtas teisėtai, nutylėdamas, jog išduoto leidimo galiojimas pasibaigė 2009 m. gruodžio 31 d. ir nebuvo pratęstas, taip pat neinicijavo kliūties pašalinimo procedūrų, neinformavo Miesto ūkio ir transporto departamento apie būtinybę pašalinti laikiną kliūtį bei subjektų, įgaliotų spręsti kaltų asmenų galimo patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimą, apie galimą pažeidimą, ir už tai šiam asmeniui buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6323-244 dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos V. M. (M.) nėra įsiteisėjęs. Be to, atsakovo nurodomi argumentai, susiję su šiam valstybės tarnautojui paskirta tarnybine nuobauda, nepagrindžia pareiškėjo veiksmų (neveikimo) neteisėtumo.

Atsakovo abstraktūs argumentai, kad pareiškėjas turėjo koordinuoti ir kontroliuoti vadovaujamo Departamento sudėtyje esančių skyrių veiklą (pareigybės aprašymo 7.3 p.); nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų prašymus, pareiškimus, skundus, siūlymus, imtis priemonių išaiškintiems ar nurodytiems pažeidimams ar trūkumams šalinti (pareigybės aprašymo 7.4 p.), nepagrindžia pareiškėjo veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui nepagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda pastaba, yra teisėta.

Dėl 2016 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. 41-197 pagrįstumo ir teisėtumo

Pareiškėjui H. S. (H. S.) atsakovo Administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 41-197 paskirta tarnybinė nuobauda griežtas papeikimas už tai, kad pareiškėjas nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų reikalavimų ir nedeklaravo dukters B. Z. darbo jo vadovaujamo Departamento Administracinių pažeidimų tyrimo skyriuje kaip interesų konfliktą sukeliančios aplinkybės, vykdė personalo valdymo funkcijas dukters atžvilgiu, be to, neinformavo tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens apie iškilusį interesų konfliktą, raštu nenusišalino nuo personalo valdymo funkcijų dukters atžvilgiu vykdymo. Taip pat minėta tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta ir už tai, kad jis neįgyvendino Departamento Civilinės saugos skyriaus koordinavimo ir kontrolės bei civilinės saugos priemonių vykdymo organizavimo kontrolės.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo nustatytą pareiškėjo tarnybinį nusižengimą – Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų reikalavimų pažeidimą, padarė išvadą, kad nesant VTEK sprendimo, jog pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, atsakovas nepagrįstai paskyrė pareiškėjui nuobaudą. Sprendime pažymėta, jog tarnybinio nusižengimo išvada Nr. A164-61/16(3.4.53-PD3), kuria pareiškėjui siūlyta skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų už tai, kad jis nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų reikalavimų, priimta 2016 m. kovo 18 d., įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo priimtas 2016 m. balandžio 1 d., tačiau VTEK tik 2016 m. balandžio 25 d. raštu Nr. S-699-(2.5) informavo, kad atlikto tyrimo išvadoje pareiškėjo elgesio įvertinimas atitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas ir nusprendė savarankiško tyrimo neatlikti, t. y.  pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, neturint VTEK išvados dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų reikalavimų pažeidimo.

Pažymėtina, kad 2016 m. kovo 18 d. išvadoje Nr. A164-61/16(3.4.53-PD3) nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 7 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 1 dalies reikalavimus, Administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 40-611 patvirtintų Administracijos taisyklių 53.9 (nustatančio reikalavimą deklaruoti privačius interesus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nustatyta tvarka, o paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, papildyti (patikslinti) deklaraciją ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po šių aplinkybių paaiškėjimo) ir 54.6 (draudžiančio vykdyti pareigas, kai susidaro konfliktinė situacija dėl viešųjų ir privačių interesų nesuderinamumo) punktų bei Savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 13.1 (nustatančio reikalavimą pateikti duomenis apie savo ir kitų asmenų privačius interesus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nustatyta tvarka) punkto reikalavimus.

Be to, išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas, nedeklaruodamas dukters darbo jo vadovaujamame Departamente kaip interesų konfliktą keliančios aplinkybės, nesiimdamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme nustatytų veiksmų susidariusiai interesų konflikto situacijai spręsti ir vykdydamas personalo valdymo funkcijas dukters atžvilgiu, šiurkščiai pažeidė valstybės tarnautojo veiklos etikos principus (išvadoje nurodomi Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.2, 4.3, 4.4 ir 6.3 punktuose įtvirtinti principai (elgtis taip, kad visuomenė pasitikėtų viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais; nesavanaudiškumo; savo veikloje vadovautis visuomenės viešaisiais interesais, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto; nešališkumo)). Įsakyme dėl nuobaudos skyrimo nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo paskirta tarnybinė nuobauda, apeliaciniame skunde akcentuoja VTEK 2009 m. gegužės 11 d. rezoliucijoje Nr. KS-41 „Dėl prievolės vengti interesų konflikto ir pareigos nusišalinti“ įtvirtintą nuostatą nusišalinti nuo bet kokio tokio pobūdžio sprendimų, susijusių su artimų asmenų įdarbinimu toje pačioje institucijoje, priėmimo ir personalo valdymo funkcijų atlikimo jų atžvilgiu. Atsakovo teigimu, pareiga nusišalinti turi būti vykdoma tinkamai, t. y. privaloma deklaruoti iškilusį ar galintį iškilti interesų konfliktą, informuoti apie tai tiesioginį vadovą (Administracijos vadovą) ar jo įgaliotus asmenis (Personalo departamento Etikos ir nusižengimų tyrimų skyriaus specialistus) ir raštiškai nusišalinti nuo bet kokio pobūdžio dalyvavimo interesų konfliktą sukeliančioje ar galinčioje sukelti situacijoje. Išvadoje nustatyta, kad pareiškėjas neinformavo tiesioginio vadovo ar jo įgaliotų asmenų apie iškilusį interesų konfliktą ir nenusišalino nuo veiksmų ir sprendimų, susijusių su jo dukters darbu, priėmimo.

Šiuo aspektu primintina, jog Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojas privalo laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba.

Įvertinus atsakovo išvadoje aptartus nustatytus faktus, susijusius su pareiškėjo dukters darbu Administracinių pažeidimų tyrimo skyriuje, kuris yra pavaldus pareiškėjo vadovaujamam Departamentui, pareiškėjo atliktus veiksmus, kai jis priėmė sprendimus dėl dukters atostogų, vizavo ar pasirašė jos rengtus dokumentus, tai, kad pareiškėjas tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai gali daryti įtaką dukters tiesioginiam vadovui dėl sprendimų, susijusių su dukters darbu, jos tarnybine padėtimi, kad pareiškėjas apie tai neinformavo tiesioginio vadovo (Administracijos vadovės) ar jos įgaliotų asmenų, nenusišalino nuo veiksmų, kurie sukelia ar gali sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą, konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėjas pažeidė pirmiau nurodytus valstybės tarnautojų veiklos etikos principus ir taisykles, kurios reikalauja vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto.

           Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad yra reikalingas VTEK sprendimas dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimo, nes tai patvirtina Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo bei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo normų, tiek galiojusių iki 2016 m. sausio 1 d., tiek ir galiojančių po 2016 m. sausio 1 d., analizė bei suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2013 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1392/2013; 2013 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-607/2013). Atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojami Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo pakeitimai, įsigalioję 2016 m. sausio 1 d., nekeičia reikalo esmės.

           Pažymėtina, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2180 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) įtvirtinta, kad jeigu yra gauta pagrįstos informacijos apie tai, jog asmuo nevykdo šio įstatymo reikalavimų, savivaldybės institucija savo iniciatyva atlieka pavaldaus asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, tarnybinės veiklos tyrimą, apie kurio rezultatus informuojama VTEK, kuri turi teisę vertinti, ar atlikto tyrimo išvadoje asmens veiksmų įvertinimas atitinka šio įstatymo nuostatas.

           Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2180 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) yra nustatyta, kokius sprendimus priima VTEK, išnagrinėjusi savivaldybės institucijos ar kitų institucijų bei įstaigų atlikto tyrimo išvadą ir kartu pateiktus dokumentus, t. y. 1) pripažįsta, kad atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas atitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas; 2) pripažįsta, kad atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas neatitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų, ir paveda tyrimą atlikusios valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovui arba kolegialiai valstybės ar savivaldybės institucijai atlikti tyrimą pakartotinai arba patikslinti tyrimo išvadą; 3) pripažįsta, kad atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas neatitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų, ir priima sprendimą pati atlikti tyrimą ir priimti sprendimą.

              Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma 2013 metais galiojusi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto redakcija (buvo nustatyta, kad VTEK, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą siūlyti valstybės ar savivaldybės institucijos vadovui (ar kolegialiai institucijai) skirti pažeidėjui tarnybinę (drausminę) nuobaudą) nesudaro teisinio pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais minėtuose procesiniuose sprendimuose. Pabrėžtina, kad keičiant Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 29 straipsnį nebuvo įtvirtinta, jog yra pakankama valstybės ar savivaldybių intitucijų, atlikusių tyrimą, surašyta išvada tam, kad būtų konstatuota, jog valstybės tarnautojas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, kad būtent VTEK prižiūri, kaip asmenys vykdo šio įstatymo nuostatas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo, šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

            Šioje byloje yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kad atsakovas, skirdamas pareiškėjui nuobaudą už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimą, nebuvo gavęs VTEK sprendimo dėl atlikto tyrimo išvados, t. y. sprendimo, nurodyto Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2180 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.). Sprendimas, kuriuo VTEK pripažino, kad atsakovo atlikto tyrimo išvadoje pareiškėjo veikos įvertinimas atitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, priimtas 2016 m. balandžio 25 d. (Nr. S-699-(2.5)). Taigi VTEK patvirtino atsakovo išvadą, kad pareiškėjas nedeklaravo dukros darbo jo vadovaujamo Departamento Administracinių pažeidimų tyrimo skyriuje kaip interesų konfliktą sukeliančios aplinkybės, be to, vykdė personalo valdymo funkcijas dukros atžvilgiu (vizavo ir pasirašė šios valstybės tarnautojos rengtus dokumentus, priėmė sprendimus dėl atostogų) ir tokiais savo veiksmais pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 7 straipsnio 2 dalį ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

            Taigi nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad yra priimtas VTEK sprendimas, jog pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, o tai reiškia, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai yra nustatęs, jog pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, t. y. pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam galėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda. Šiuo atveju buvo pažeista procedūra, skiriant nuobaudą, nes VTEK sprendimas yra priimtas po to, kai tarnybinė nuobauda buvo paskirta remiantis atsakovo atlikto tyrimo išvada, tačiau šioje byloje tai nelaikytina esminiu procedūros pažeidimu, dėl kurio turėtų būti panaikinta pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda. Pažymėtina, kad nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme bei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatyme nėra įtvirtinta imperatyvių normų dėl tarnybinės nuobaudos neteisėtumo ir jos panaikinimo, jei aptarto pobūdžio VTEK sprendimas, kuriuo patvirtinta institucijos tyrimo išvada, yra priimtas po to, kai valstybės tarnautojui paskirta tarnybinė nuobauda.

           Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai nesirėmė minėtu VTEK sprendimu, nenurodė jokių argumentų, dėl kurių pareiškėjo padaryto pažeidimo, aprašyto išvadoje, tyrimo ir vertinimo procedūros pažeidimai turi esminę reikšmę ir šie procedūros ir vertinimo pažeidimai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti atsakovo 2016 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr. 41-197.

          ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši nuostata reiškia, jog ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., 2016 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016).

            Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniuose sprendimuose (2013 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662–1392/2013; 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-3155/2011), kuriais grindžiama pirmosios instancijos teismo išvada, nėra nurodyta apie vėliau priimtus VTEK sprendimus, kuriais pripažinta, kad atlikto tyrimo išvadoje asmens veikos įvertinimas atitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas.          

   Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Departamento direktoriaus pareigybės aprašymo nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjo, kaip Departamento direktoriaus, funkcijos nesutampa su Civilinės saugos skyriaus vadovo funkcijomis, todėl pareiškėjas negali atsakyti už pareigų nevykdymą, jeigu šios pareigos oficialiai jam nebuvo priskirtos vykdyti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kaltinamas tuo, jog neįvykdė Civilinės saugos skyriaus vadovui skirtų funkcijų, tačiau pareiškėjui pagal pareigybės aprašymą Civilinės saugos skyriaus vadovo pavadavimas nėra numatytas, taip pat pareiškėjui nebuvo duotas atskiras pavedimas atlikti Civilinės saugos skyriaus vadovo pareigas, o skyriaus veiklos priežiūra nėra skyriaus vadovo funkcijų vykdymas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai neanalizavo atsakovo išvadoje Nr. A164-61/16(3.4.53-PD3) nurodytų pareiškėjo padarytų pažeidimų.

Iš atsakovo išvados Nr. A164-61/16(3.4.53-PD3) matyti, kad pareiškėjo atsakomybė už Administracijos Vidaus audito skyriaus 2015 m. rugsėjo 30 d. vidaus audito atsakaitoje nustatytus pažeidimus iš esmės siejama su laikotarpiu, kai Civilinės saugos skyrius neturėjo vadovo, tiesiogiai atsakingo už skyriaus funkcijų tinkamą vykdymą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, būdamas atsakingu už Departamento Civilinės saugos skyriaus veiklos koordinavimą ir kontrolę (pareigybės aprašymo 7.3 p.), privalėdamas organizuoti ir kontroliuoti civilinės saugos priemonių vykdymą ir Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo įgyvendinimą (pareigybės aprašymo 7.8 p.), neužtikrino, kad Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba būtų nedelsiant informuota apie Ekstremaliųjų situacijų komisijos ir Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro sudėties pakeitimus; neužtikrino civilinės saugos pratybų organizavimo; pareiškėjas, neturėdamas įgaliojimų, vadovavo 2014 m. spalio 31 d. Ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdžiui ir pasirašė posėdžio protokolą; nevykdė tiesioginių funkcijų – šaukti Ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdžius; neužtikrino Administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 40-113 patvirtinto Darbuotojų civilinės saugos mokymo organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo 6 ir 7 punktų vykdymo kontrolės; netinkamai atliko savo pareigas, susijusias su Administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymais Nr. 30-429 ir Nr. 30-430 patvirtintų Tarpusavio pagalbos planų įgyvendinimu; nesiėmė konkrečių veiksmų dėl patalpų Savivaldybės Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro slėptuvei numatyti.

2016 m. balandžio 1 d. įsakyme Nr. 41-197 nurodyta, jog pareiškėjas: 1) neužtikrino, kad Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba būtų nedelsiant informuota apie Ekstremaliųjų situacijų komisijos ir Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro sudėties pakeitimus; 2) nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d. ir nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d., kai Civilinės saugos skyrius neturėjo vadovo, neužtikrino civilinės saugos pratybų organizavimo; 3) 2014 m. spalio 31 d. vadovavo Ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdžiui ir pasirašė posėdžio protokolą, nors tai galėjo daryti tik Administracijos direktorius (jo pavaduotojas); 4) 2015 metų I ir II ketvirčiais nešaukė Ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdžių; 5) neužtikrino Savivaldybės valstybės tarnautojų ir darbuotojų civilinės saugos mokymo organizavimo ir vykdymo tvarkos įgyvendinimo; 6) neužtikrino, kad būtų vykdomi Administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymais Nr. 30-429 ir Nr. 30-430 patvirtintų Tarpusavio pagalbos planų 15 punkto reikalavimai atnaujinti kontaktinius duomenis, pateiktus prieduose; 7) neužtikrino, kad būtų numatytos patalpos Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro slėptuvei.

Atsakovas apeliaciniame skunde, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadą, nurodo, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta ne už tai, kad pareiškėjas neįvykdė Civilinės saugos skyriaus vedėjo pareigų, o dėl to, kad pareiškėjas nekontroliavo ir nekoordinavo šio skyriaus darbo ir neužtikrino, kad Civilinės saugos skyriaus funkcijos būtų atliktos tinkamai. Su tokia atsakovo pozicija sutiktina.

Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su atsakovo nustatytais pareiškėjo pažeidimais, pažymėtina, kad pareiškėjui inkriminuoti pažeidimai yra susiję tiek su tuo, kad jis nekoordinavo ir nekontroliavo Civilinės saugos skyriaus veiklos, kai nebuvo šio skyriaus vadovo (pareigybės aprašymo 7.3 p.), tiek su tuo, kad pareiškėjas nevykdė jam tiesiogiai priskirtų funkcijų bei vykdė jam nepriskirtas funkcijas, susijusias su civiline sauga (pagal pareigybės aprašymo 7.8 punktą Departamento direktorius organizuoja ir kontroliuoja civilinės saugos priemonių vykdymą ir Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo įgyvendinimą).

            Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad bylos šalys pirmosios instancijos teismui teikė argumentus ir įrodymus, susijusius su minėtais pareiškėjo padarytais pažeidimais, yra surinkti visi reikšmingi sprendimui byloje priimti įrodymai, nauji nėra teikiami ir šalys nereiškia prašymų dėl papildomų duomenų išreikalavimo; šalys turėjo galimybę per bylos nagrinėjimo laiką pateikti savo argumentus ir samprotavimus dėl visų byloje nagrinėtinų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo bei teisės taikymo, pasisako dėl pareiškėjui inkriminuotų kaltinimų ir jų pagrįstumo.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas neužtikrino, kad Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba būtų nedelsiant informuota apie Ekstremaliųjų situacijų komisijos ir Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro sudėties pakeitimus. Atsakovas išvadoje Nr. A164-163/16(3.4.53-PD3) pripažįsta faktą, kad Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba buvo informuota apie 2015 m. birželio 22 d. Ekstremaliųjų situacijų komisijos ir apie 2013 m. gruodžio 20 d. Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro sudėties pakeitimus, tačiau tvirtina, kad tai nebuvo padaryta nedelsiant. 2015 m. rugsėjo 30 d. vidaus audito ataskaitoje nurodyta, kad būtent Civilinės saugos skyrius, pažeisdamas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 1-266 patvirtinto Duomenų, reikalingų civilinės saugos uždaviniams vykdyti savivaldybės administracijoje, kaupimo, tvarkymo ir teikimo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos tvarkos aprašo 8 punktą (iki 2016 m. liepos 22 d. galiojusi redakcija), kuriame nustatyta, kad pasikeitus savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos sudėčiai, savivaldybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro kontaktiniams duomenims arba sudėčiai, savivaldybės administracija apie visus pakeitimus nedelsdama informuoja apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdybą, nedelsdamas neinformavo apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos apie nurodytus pasikeitimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos informavimas apie Ekstremaliųjų situacijų komisijos ir Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro sudėties pakeitimus atitinkamai po mėnesio (komisijos atveju) ir po 3 savaičių (centro atveju) nelaikytinas informavimu nedelsiant. Pareiškėjo skundo argumentai, kad po 2015 m. birželio 22 d. Ekstremaliųjų situacijų komisijos sudėties pakeitimo buvo būtina priimti kitus su tuo susijusius įsakymus ir tik tada atsirado pagrindas informuoti Vilniaus apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdybą apie pasikeitimus, nesudaro pagrindo kitaip vertinti Administracijos pareigos apie visus pakeitimus nedelsiant informuoti apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdybą. Nors pareiškėjui jo veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose pareiga informuoti apskrities priešgaisrinę gelbėjimo valdybą apie aptariamus pasikeitimus nėra įtvirtinta, tačiau nagrinėjamoje byloje nepaneigta aplinkybė, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas šiuo aspektu pažeidęs savo pareigybės aprašymo 7.3 punktą, t. y. netinkamai vykdė funkciją koordinuoti ir kontroliuoti Civilinės saugos skyriaus, kuris, kaip nustatyta vidaus audito ataskaitoje, pažeidė nurodyto aprašo 8 punktą, veiklą.

Dėl pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo, susijusio su civilinės saugos pratybų organizavimo neužtikrinimu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis pažeidimas išvadoje Nr. A164-163/16(3.4.53-PD3) siejamas su Vyriausybės 2010 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1295 patvirtinto Civilinės saugos pratybų organizavimo tvarkos aprašo 9.3 punkto, kuriame tik nustatytas savivaldybės lygio pratybų organizavimo periodiškumas, pažeidimu tuo laikotarpiu, kai Civilinės saugos skyrius neturėjo vadovo. Savivaldybės lygio pratybos organizuojamos vadovaujantis savivaldybės administracijos direktoriaus teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintais savivaldybės ekstremaliųjų situacijų prevencijos priemonių planais (Civilinės saugos pratybų organizavimo tvarkos aprašo 6.4 p.); savivaldybės lygio pratybas organizuoja savivaldybės administracijos direktorius (Civilinės saugos pratybų organizavimo tvarkos aprašo 7.4 p.). Kaip pareiškėjas nurodė skunde, Vilniaus miesto savivaldybė buvo patvirtinusi tokį planą, tačiau dėl jo įvykdymo jokių pastabų nebuvo gauta.

Atsakovas šiuo atveju nepagrindė, kad Savivaldybės administracijos direktoriaus teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintame savivaldybės ekstremaliųjų situacijų prevencijos priemonių plane buvo nurodytos tam tikros civilinės saugos pratybos, kurių suorganizavimą pareiškėjas būtų turėjęs užtikrinti būtent tuo laikotarpiu, kai Civilinės saugos skyrius neturėjo vadovo, kaip yra nurodyta išvadoje Nr. A164-163/16(3.4.53-PD3). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas šiuo atveju neįrodė, jog faktas, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d. ir nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. neužtikrino civilinės saugos pratybų organizavimo, gali būti pripažįstamas tarnybiniu nusižengimu.

Byloje nėra ginčo dėl faktų, kad 2014 m. spalio 16 d. įvyko Ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdis, kuriam vadovavo ir šio posėdžio 2014 m. spalio 31 d. protokolą pasirašė pareiškėjas. Bylos šalys taip pat neginčija, kad pagal Administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. 30-2482 patvirtintų Ekstremaliųjų situacijų komisijos nuostatų 10 punktą Ekstremaliųjų situacijų komisijos darbui vadovauja pirmininkas – Administracijos direktorius, kai jo nėra – pirmininko pavaduotojas – Administracijos direktoriaus pavaduotojas, kuruojantis Departamentą. Pareiškėjas, ginčydamas atsakovo nurodytą pažeidimą, kad pareiškėjas, neturėdamas įgaliojimų, vadovavo 2014 m. spalio 16 d. Ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdžiui ir pasirašė šio posėdžio 2014 m. spalio 31 d. protokolą, skunde tvirtino, jog Administracijos direktorius prieš 2014 m. spalio 16 d. Ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdį žodžiu įgaliojo (pavedė) pareiškėją atlikti šiuos veiksmus, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Taigi pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas šiuo aspektu viršijęs Departamento direktoriui suteiktus įgaliojimus.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybe, kad 2016 m. balandžio 1 d. įsakyme Nr. 41-197 nepagrįstai nurodytas pažeidimas, jog pareiškėjas 2015 metų I ir II ketvirčiais nešaukė Ekstremaliųjų situacijų komisijos posėdžių, nes toks kaltinimas 2016 m. vasario 10 d. pranešime apie tarnybinius nusižengimus nebuvo konkrečiai ir aiškiai suformuluotas.

2016 m. vasario 10 d. pranešime apie tarnybinius nusižengimus buvo suformuluotas kaltinimas pareiškėjui, kad jis neužtikrino Administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 40-113 patvirtintos Savivaldybės valstybės tarnautojų ir darbuotojų civilinės saugos mokymo organizavimo ir vykdymo tvarkos įgyvendinimo, o prie galbūt pažeistų teisės aktų nurodytas Savivaldybės valstybės tarnautojų ir darbuotojų civilinės saugos mokymo organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo 8 punktas, pagal kurį savivaldybės darbuotojas, įgyvendinantis savivaldybės funkcijas civilinės saugos srityje, ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jo paskyrimo į pareigas privalo išklausyti įvadinį civilinės saugos kursą Civilinės saugos mokymo centre.

Kaip teisingai pareiškėjas nurodė skunde, 2016 m. lapkričio 9 d. išvadoje Nr. A164-163/16(3.4.53-PD3) Administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 40-113 patvirtintos Savivaldybės valstybės tarnautojų ir darbuotojų civilinės saugos mokymo organizavimo ir vykdymo tvarkos įgyvendinimo aspektu yra vadovaujamasi Savivaldybės valstybės tarnautojų ir darbuotojų civilinės saugos mokymo organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo 6 ir 7 punktais ir analizuojama, kiek Ekstremaliųjų situacijų komisijos ir Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro narių išklausė įvadinį civilinės saugos kursą. Administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakyme Nr. 41-197 pažeidimas suformuluotas dėl to, kad pareiškėjas neužtikrino Administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 40-113 patvirtintos Savivaldybės valstybės tarnautojų ir darbuotojų civilinės saugos mokymo organizavimo ir vykdymo tvarkos įgyvendinimo, nurodant aptariamo tvarkos aprašo 6 ir 7 punktų pažeidimus.

Įvertinusi aptartuose dokumentuose esančius neatitikimus Savivaldybės valstybės tarnautojų ir darbuotojų civilinės saugos mokymo organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo pažeidimo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai nuoseklus (pranešime apie tarnybinius nusižengimus nurodė vieno punkto pažeidimą, o tarnybinio patikrinimo metu tyrė ir nuobaudą skyrė už kitų punktų pažeidimą), todėl konstatuotina, kad Savivaldybės valstybės tarnautojų ir darbuotojų civilinės saugos mokymo organizavimo ir vykdymo tvarkos įgyvendinimo pažeidimas skundžiamame 2016 m. balandžio 1 d. įsakyme Nr. 41-197 nurodytas be teisėto pagrindo.

Atsakovas pareiškėjui nuobaudą skyrė, be kita ko, už tai, kad pareiškėjas neužtikrino, jog būtų vykdomi Administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymais Nr. 30-429 ir Nr. 30-430 patvirtintų Tarpusavio pagalbos planų 15 punkto reikalavimai atnaujinti (ne rečiau kaip vieną kartą per metus) kontaktinius duomenis, pateiktus prieduose, nurodydamas, kad kontaktiniai duomenys 2015 metais (iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) dar nebuvo atnaujinti. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kontaktiniai duomenys tiek 2013 metais, tiek 2014 metais buvo atnaujinti lapkričio mėnesį, o 2015 metais – spalio mėnesį. Atsakovas šių aplinkybių nepaneigė, todėl nėra pagrindo teigti, kad kontaktiniai duomenys ilgiau kaip metus nebuvo atnaujinti, ir dėl to pripažinti pareiškėją padariusiu pažeidimą.

Atsakovas teigė, jog pareiškėjas neužtikrino, kad būtų numatytos patalpos Ekstremaliųjų situacijų operacijų centro slėptuvei. Nors pareiškėjas skunde tvirtino, kad už tokį užtikrinimą atsako Administracijos direktorius, tačiau teisiškai nepagrindė tokios pozicijos. Kaip minėta, pareiškėjas pagal savo pareigybės aprašymą ne tik koordinuoja ir kontroliuoja Civilinės saugos skyriaus veiklą (7.3 p.), bet ir organizuoja ir kontroliuoja civilinės saugos priemonių vykdymą ir Civilinės saugos įstatymo įgyvendinimą (7.8 p.).

            Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovas iš esmės pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui skyrė tarnybinę nuobaudą griežtą papeikimą, nes tai patvirtina jo (atsakovo) byloje pateikti įrodymai, jog pareiškėjas padarė pažeidimus. Nustatyta aplinkybė, kad dalis inkriminuotų pažeidimų nepasitvirtino, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti atsakovo 2016 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr. 41-197, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda. Paskirta nuobauda atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio reikalavimus. Dėl aptartų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas atsakovo 2016 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. 41-197, panaikinama, o pareiškėjo reikalavimas dėl šio įsakymo panaikinimo atmetamas.

Dėl 2016 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 41-216 pagrįstumo ir teisėtumo

Atsakovo Administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 41-216 pareiškėjui H. S. (H. S.) buvo suteikta nuosekliai žemesnė, antra, kvalifikacinė klasė, atlikus pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo (Departamento direktoriaus), tarnybinės veiklos 2015 metais vertinimą. Pareiškėjas šiuo aspektu skunde nurodė, kad jo tarnybinė veikla nepagrįstai buvo įvertinta patenkinamai, o motyvų, kodėl prieita prie tokios išvados, atsakovas nepateikė. Pareiškėjo teigimu, Vertinimo komisijos išvados yra neobjektyvios ir šališkos, o Administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. 41-216 yra nemotyvuotas. Pareiškėjas teikė įrodymus ir akcentavo, kad jo veikla anksčiau buvo vertinama labai gerai. Atsakovas atsiliepime į skundą paaiškino, kad vertinimas buvo vykdomas nepažeidžiant Taisyklių reikalavimų, Vertinimo komisija išsamiai išanalizavo pareiškėjo tarnybinę veiklą, aptarė vertinimo motyvus ir priėmė objektyvų sprendimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjo veiklos rezultatai skiriasi nuo išsikeltų tikslų ir uždavinių, be to, pareiškėjas sau kėlė bendro pobūdžio tikslus. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo veikla buvo vertinama objektyviai, pareiškėjui suteikta teisė pasisakyti tarnybinės veiklos vertinimo klausimais.

Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas 2016 m. balandžio 18 d. įsakymą Nr. 41-216, akcentavo, kad nors pareiškėjas buvo kritikuojamas dėl einamųjų metų užduočių formulavimo, tačiau pagal Taisyklių 9 punktą pareiga suformuluoti darbuotojo einamųjų metų užduotis tenka jo tiesioginiam vadovui. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo vertinimas Vertinimo komisijos posėdyje buvo atliktas nesilaikant Taisyklėse įtvirtintų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų, nes Vertinimo komisija nenurodė, kokių konkrečių kriterijų pareiškėjas neatitiko. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo 2016 m. kovo 9 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvada taip pat neatitinka elementarių formos reikalavimų, nes pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo lentelėje, taip pat gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas vertinimo lentelėje pažymėti visi galimi langeliai. Teismas sprendė, kad pareiškėjas iš esmės įvykdė visus suplanuotus einamuosius uždavinius.

Atsakovo apeliacinis skundas pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo aspektu grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo veiklos vertinimo išvada neatitinka formos reikalavimų, atsakovo teigimu, pareiškėjo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo procedūra buvo įvykdyta tinkamai.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos 2015 metais vertinimo padarytas išvadas, pirmiausia pažymi, kad valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimas yra reglamentuotas Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnyje, o vertinimo komisijos – Valstybės tarnybos įstatymo 221 straipsnyje. Įstaigų vadovų (išskyrus įstaigų vadovus, priimamus į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu), karjeros valstybės tarnautojų ir pakaitinių valstybės tarnautojų, priimtų į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, tarnybinės veiklos kasmetinį ir neeilinį vertinimą ir kvalifikacinių klasių jiems suteikimą reguliuoja Taisyklės (Taisyklių 1 p.). Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijai yra patvirtinti Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909. Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos kasmetinis vertinimas yra reglamentuotas Taisyklių 9–26 punktuose. Tiesioginis vadovas kiekvienais metais pokalbio su valstybės tarnautoju metu: aptaria valstybės tarnautojo užpildytą vertinimo anketą ir valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas; aptaria pasiektus rezultatus vykdant valstybės tarnautojui suformuluotas užduotis, o kai vertinama įstaigos vadovo ir įstaigos padalinio vadovo veikla, aptariami jo pasiekti rezultatai vykdant atitinkamai jo vadovaujamai įstaigai arba vadovaujamam įstaigos padaliniui suformuluotas užduotis; suformuluoja einamųjų metų užduotis; aptaria valstybės tarnautojo karjerą ir kvalifikacijos tobulinimą (Taisyklių 9 p.).

Pagal Taisyklių 10 punktą po pokalbio su valstybės tarnautoju tiesioginis vadovas užpildo vertinimo anketą (įrašo atitinkamą komentarą (pagrindimą) tais atvejais, kai nesutinka su valstybės tarnautojo nurodytu balu, ir nurodo kitokį balą) ir pagal valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvados formą (Taisyklių 2 priedas) surašo valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą. Išvadoje tiesioginis vadovas vertina valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą. Valstybės tarnautojo kvalifikacija ir jo gebėjimas atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas ir pasiekti rezultatai vykdant jam suformuluotas užduotis, o kai vertinama įstaigos vadovo veikla ir įstaigos padalinio vadovo veikla, pasiekti rezultatai vykdant jo vadovaujamai valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai arba vadovaujamam įstaigos padaliniui suformuotas užduotis vertinami pagal vertinimo kriterijus. Kiekvienas tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus turi savo reikšmes. Kiekviena tarnybinės veiklos vertinimo kriterijaus reikšmė vertinama nuo 1 iki 4 balų. Mažiausias įvertinimas yra 1 (nepatenkinamai), didžiausias įvertinimas – 4 (labai gerai) balai. Bendras valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimas (labai gerai, gerai, patenkinamai arba nepatenkinamai) nurodomas išvadoje pagal bendrą pasiektų rezultatų, gebėjimo atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir kvalifikacijos vertinimų vidurkį. Išvadoje tiesioginis vadovas suformuluoja einamųjų metų užduotis, įrašo pasiūlymus, kaip tobulinti kvalifikaciją, ir valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos bendrą įvertinimą. Įvertinęs valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, patenkinamai arba nepatenkinamai, tiesioginis vadovas išvadoje pateikia vieną iš VTĮ 22 straipsnio 9, 10 ar 11 dalyje nurodytų siūlymų.

Valstybės tarnautojui, įstaigai ar įstaigos padaliniui nustatytos užduotys turi būti aiškios, tikrai įvykdomos, turėti nustatytą įvykdymo terminą. Jos nustatomos atsižvelgiant į įstaigos patvirtinto (patikslinto) strateginio veiklos plano programų tikslus, uždavinius ar priemones, taip pat metinio veiklos plano priemones, valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Skirdamas užduotis, tiesioginis vadovas nustato ir veiklos rezultatų vertinimo rodiklius ir riziką, kuriai esant šios užduotys gali būti neįvykdytos. Šie rodikliai turi būti aiškūs ir leisti įvertinti, ar pasiektas konkretus rezultatas, o jų reikšmės – pamatuojamos ir apskaičiuojamos, patikimos ir nesunkiai patikrinamos. Prireikus einamaisiais metais skirtos užduotys gali būti vieną kartą pakeistos ar papildytos, bet ne vėliau, kaip likus 4 mėnesiams iki valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo. Šiuo atveju keičiama ar pildoma išvados (Taisyklių 2 priedas) I dalis. Siekiant užtikrinti bendradarbiavimą tarp įstaigos padalinių, su valstybės tarnautojo metų užduotimis, išskyrus tuos atvejus, kai tai draudžia įstatymai ir kiti teisės aktai, gali susipažinti įstaigos, kurioje pareigas eina vertinamas valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojai. Įstaigoms, administracijoms, departamentams (valdyboms) skirtos užduotys privalo būti skelbiamos viešai, išskyrus tuos atvejus, kai tai draudžia įstatymai ir kiti teisės aktai.

Tiesioginis vadovas valstybės tarnautoją su išvada supažindina pasirašytinai (Taisyklių 11 p.). Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra vertinimo komisijoje apima: valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimą; valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimą; sprendimo dėl atitinkamo vertinimo komisijos siūlymo priėmimą (išskyrus atvejus, kai vertinimo komisija valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina gerai); vertinimo komisijos išvados surašymą (Taisyklių 18 p.). Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo metu nagrinėdama valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, vertinimo komisija vertina valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, jo kvalifikaciją ir jam nustatytų užduočių vykdymo rezultatus (Taisyklių 19 p.). Valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimas susideda iš pokalbio su valstybės tarnautoju ir išvados nagrinėjimo (Taisyklių 20 p.). Vertinimo komisija turi teisę pakviesti dalyvauti komisijos posėdyje tiesioginį vadovą, kai nagrinėjama jam pavaldaus valstybės tarnautojo tarnybinė veikla. Šiuo atveju vertinimo komisijos nariai tiesioginiam vadovui pasiūlo išsamiau apibūdinti tam tikrus valstybės tarnautojo gebėjimus, būtinus valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti, taip pat pateikti jam kitų klausimų, susijusių su valstybės tarnautojo, kurio tarnybinė veikla vertinama, kvalifikacija ir tarnybinės veiklos rezultatais (Taisyklių 21 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas VTĮ 22 straipsnio ir su jo įgyvendinimu susijusių Taisyklių taikymo praktiką, laikosi pozicijos, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra šio tarnautojo tiesioginio vadovo bei vertinimo komisijos kompetencija, tačiau ji nėra išimtinė kompetencija; tai reiškia, kad atitinkama valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvada turi būti pagrįsta faktinėmis vertinamo asmens tarnybinę veiklą charakterizuojančiomis aplinkybėmis (žr. 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2466/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vertinimo komisijos nagrinėjimo dalykas yra tiesioginio vadovo išvada, kurioje valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinta labai gerai, patenkinamai ar nepatenkinamai. Vertinimo komisijos pareiga yra patikrinti, ar valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo surašyta tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra pagrįsta, įsitikinti, ar tiesioginis vadovas, vertindamas valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją, laikėsi Taisyklėse pateiktų rekomendacijų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-110-438/2017).

Todėl teismas, nagrinėdamas ginčą dėl valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio vadovo sprendimo, priimto įgyvendinant vertinimo komisijos pasiūlymus, susijusius su patenkinamu arba nepatenkinamu valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimu (Taisyklių 17, 18 ir 19 p.), pagrįstumo bei teisėtumo, turi nustatyti ne tik tai, ar vertinimo komisija laikėsi teisės aktų nustatytos vertinimo ir sprendimų priėmimo procedūros, bet ir tai, ar vertinimo komisija tinkamai atliko tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kurią pateikė valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas, pagrįstumo patikrinimo funkciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1271/2009; 2010 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-146/2010; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-702/2010 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vertinimo komisijai, kuri tikrina valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvados pagrįstumą, o kilus ginčui – teismui turi būti pateikti įrodymai, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados (žr. 2008 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1727/2008; 2009 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-646/2009 ir kt.). Be to, būtina pažymėti, kad teismui nėra suteikta vertinti valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos rezultatus, jo gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir kvalifikaciją bei priimti sprendimus dėl tarnybinės veiklos išvadų / siūlymo įgyvendinimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1799-662/2015).

Iš šioje byloje pateiktų įrodymų matyti, kad 2016 m. kovo 9 d. buvo surašyta pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvada, kurioje pareiškėjo tarnybinė veikla 2015 metais buvo įvertinta patenkinamai bei pateiktas siūlymas suteikti nuosekliai žemesnę kvalifikacinę klasę ir tobulinti kvalifikaciją. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo 2016 m. kovo 9 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra užpildyta su trūkumais, nes pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo ir gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas vertinimo dalyse pažymėti visi galimi variantai, nors patvirtintoje formoje nurodyta, jog pažymimas atitinkamas langelis. Be to, pareiškėjas negali būti kaltinamas dėl galbūt netinkamų užduočių formuluočių, nes tiesioginis vadovas nustato valstybės tarnautojui einamųjų metų užduotis.

Įvertinusi 2016 m. kovo 9 d. vertinimo išvadoje nurodytus pagrindinius praėjusių metų pareiškėjo veiklos rezultatus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad jie yra apibūdinti žodžiais „bendradarbiavo“, „teikė siūlymų“, „kontroliavo“, „koordinavo“, „formavo pavedimus“, „analizavo“, „kuravo“, tačiau jokių konkrečių užduočių, kurių pareiškėjas neįvykdė pagal sutartus vertinimo rodiklius, nėra nurodyta. 2016 m. kovo 9 d. vertinimo išvadoje taip pat nėra įvardyti aiškūs pareiškėjo veiklos 2015 metais trūkumai, nedetalizuota, kaip pasireiškia pareiškėjo negebėjimas atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Išvadoje tiesioginis vadovas, be kita ko, įrašo pasiūlymus, kaip tobulinti kvalifikaciją. Nors pareiškėjo tiesioginis vadovas nagrinėjamu atveju išvadoje, be kita ko, pateikė siūlymą tobulinti kvalifikaciją, tačiau išvados dalies „Siūlymai, kaip tobulinti kvalifikaciją“, kurioje turi būti nurodoma, kokie mokymai siūlomi valstybės tarnautojui, neužpildė, t. y. iš išvados nėra aišku, kokie mokymai, tiesioginio vadovo nuomone, padėtų (reikalingi) pareiškėjui tobulinti kvalifikaciją.

2016 m. kovo 9 d. vertinimo išvados IV dalyje „Kvalifikacijos vertinimas“ yra pažymėtas langelis, atitinkantis kvalifikacijos vertinimo anketoje gautą balą – 2 balai. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui buvo pateikta užpildyti valstybės tarnautojo kvalifikacijos vertinimo anketa, kurią užpildęs pareiškėjas visus vertinimo kriterijus „Lyderystė“, „Žmogiškųjų išteklių valdymas“, „Programų ir projektų valdymas“, „Finansų valdymas“, „Analizė ir pagrindimas“, „Komunikacija ir viešieji ryšiai“, „Strateginis mąstymas“, „Fizinių ir juridinių asmenų priežiūros funkcijos“ įvertino 4 balais. Teisėjų kolegijos vertinimu, Taisyklių 10 punkto formuluotė, kad tiesioginis vadovas, užpildydamas vertinimo anketą, įrašo atitinkamą komentarą (pagrindimą) tais atvejais, kai nesutinka su valstybės tarnautojo nurodytu balu, ir nurodo kitokį balą, leidžia teigti, jog tiesioginio vadovo, kuris nesutinka su vertinamo valstybės tarnautojo nurodytais balais ir dėl to nurodo kitokį balą, komentaras (pagrindimas) yra svarbus vertinimo anketos elementas tiesioginio vadovo nesutikimo su vertinamo valstybės tarnautojo nurodytais balais atveju. Šiuo atveju tiesioginė pareiškėjo vadovė Administracijos direktorė, nesutikdama su pareiškėjo nurodytais balais, pagal Taisyklių 10 punktą prie visų vertinimo kriterijų nurodė, kad pareiškėjo veiklą vertina 2 balais, tačiau komentaro (pagrindimo), kodėl nesutinka su pareiškėjo pažymėtais balais, neįrašė, t. y. kvalifikacijos vertinimo anketoje nurodytas tiesioginės pareiškėjo vadovės vertinimo kriterijų įvertinimas (2 balais), kuris buvo perkeltas į vertinimo išvados IV dalį „Kvalifikacijos vertinimas“, nėra motyvuotas.

Dėl Vertinimo komisijoje atlikto pareiškėjo tarnybinės veiklos nagrinėjimo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, susijusius su Vertinimo komisijoje atliktu pareiškėjo tarnybinės veiklos nagrinėjimu. Nors Vertinimo komisija posėdyje išklausė tiesioginės pareiškėjo vadovės paaiškinimus dėl pareiškėjo veiklos rezultatų, gebėjimų, kvalifikacijos, tačiau tai savaime nereiškia, kad Vertinimo komisija tinkamai atliko pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kuri, kaip minėta, surašyta su trūkumais ir joje pateiktas vertinimas nėra motyvuotas, be to, joje neatsispindi aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo veikla buvo įvertinta patenkinamai, pagrįstumo patikrinimo funkciją.

Dėl pirmiau nurodytų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 2016 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 41-216 panaikinimo yra pagrįstas ir tenkintinas, yra teisėta.

Dėl 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. 41-636 pagrįstumo ir teisėtumo

Atsakovo Administracijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 41-636 pareiškėjui H. S. (H. S.) paskirta tarnybinė nuobauda atleidimas iš pareigų ir pareiškėjas atleistas iš Departamento direktoriaus pareigų nuo 2016 m. lapkričio 10 d. už tai, kad: 1) pareiškėjas 2016 m. spalio 5–6 d. darbo laiku užsiėmė su valstybės tarnyba nesuderinama veikla – dirbo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų Verkių rinkimų apygardos rinkimų komisijos nariu, deleguotu nuo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos, t. y. tarnybos laiką minėtomis dienomis naudojo politinės partijos veiklai, tuo šiurkščiai pažeidė tarnybinę drausmę; 2) neužtikrino, kad per trumpiausiai įmanomą laiką būtų įvykdyta užduotis iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. pakeisti 2016 metų pirkimų planą ir organizuoti Bernardinų sode įrengtų vaizdo kamerų viešąjį pirkimą, taip pat įvertinti naujo monitoriaus ir kitos papildomos įrangos įsigijimo būtinybę.

Iš 2016 m. lapkričio 9 d. išvados Nr. A164-163/16(3.4.53-PD3) matyti, kad pareiškėjo pažeidimą, susijusį su jo darbu Verkių rinkimų apygardos rinkimų komisijoje, atsakovas kvalifikavo kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti skirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 6 d. 5 p.). Šioje išvadoje taip pat nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. I-890 patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 6.1 punktą, nustatantį reikalavimą tarnyboje elgtis politiškai neutraliai; Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 2.4 punktą, nustatantį analogišką reikalavimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjo padarytas etikos principų pažeidimas yra šiurkštus tarnybinis nusižengimas (Valstybės tarnybos įstatymo 29 str. 6 d. 10 p.).

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 5 dalis nustato, jog šiurkštus tarnybinis nusižengimas – tai nusižengimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos valstybės tarnybos bei kitų valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms ar valstybės tarnautojo veiklos etikos principams. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 1–10 punktuose nurodyti pažeidimai, kurie laikomi šiurkščiais. Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų nuostatas bei įvertinęs pareiškėjo veiklą 2016 m. spalio 5–6 d. Verkių rinkimų apygardos rinkimų komisijoje, padarė išvadą, kad valstybės tarnautojo (šiuo atveju pareiškėjo) dalyvavimas ir pagalba rinkimų apygardos veikloje nėra veikla, nesuderinama su valstybės tarnautojo pareigomis, o dalyvavimas rinkimų apygardos veikloje nėra prilyginamas dalyvavimui politinėje veikloje. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas jam paskirtas užduotis atliko laiku, o Vyriausiosios rinkimų komisijos 2016 m. spalio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis nepatvirtina, kad pareiškėjas rinkimų apygardoje būtų praleidęs visą ar didžiąją darbo dienos laiko dalį, nebuvo gauta jokių skundų ar kitokio pobūdžio nusiskundimų dėl to, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu būtų neatlikęs ar netinkamai atlikęs jam pavestas funkcijas.

           Atsakovas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punktas draudžia tarnautojui dalyvauti politinėje veikloje tarnybos (darbo) laiku, o 17 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad valstybės tarnautojui draudžiama dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu tai sudaro prielaidas valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, kliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Akcentuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnyje nurodyta nedalyvauti su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinamoje veikloje ir nenaudoti tarnybos (darbo) kitiems tikslams, išskyrus kitą darbą, dirbamą turint valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens leidimą šio įstatymo 161straipsnyje nustatyta tvarka, jeigu tai netrukdys valstybės tarnautojui tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

            Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjui nebuvo paskirta tarnybinė nuobauda už tai, kad jis dirbo kitą darbą, neturėdamas jo į pareigas priėmusio asmens leidimo. Atsakovas pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą išimtinai siejo tik su tuo, kad pareiškėjas tarnybos (darbo) laiku dalyvavo politinėje veikloje, t. y. tarnybos laiką naudojo politinės partijos veiklai. 2016 m. lapkričio 10 d. įsakyme Nr. 41-636 nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nustatantį, kad valstybės tarnautojai turi teisę būti profesinių sąjungų, organizacijų ar susivienijimų nariais, taip pat politinių partijų ar organizacijų nariais, ne tarnybos (darbo) laiku, išskyrus valstybės tarnautojus, atliekančius savivaldybės tarybos nario pareigas, dalyvauti politinėje veikloje. Atkreiptinas dėmesys, kad valstybės tarnautojo pareigą nedalyvauti Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnyje nurodytoje su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinamoje veikloje ir nenaudoti tarnybos (darbo) laiko kitiems tikslams, nustato Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 11 punktas, tačiau šios normos pažeidimas pareiškėjui nebuvo inkriminuotas. Be to, pareiškėjui nebuvo paskirta tarnybinė nuobauda už tai, jog jis netinkamai atliko jam priskirtas funkcijas ar neatliko tam tikrų jam pavestų funkcijų ir užduočių (nei 2016 m. lapkričio 9 d. išvadoje Nr. A164-163/16(3.4.53-PD3), nei 2016 m. lapkričio 10 d. įsakyme Nr. 41-636 nėra nurodytos konkrečios pareiškėjo funkcijos, kurių jis neatliko ar atliko netinkamai dėl to, kad vykdė Verkių rinkimų apygardos rinkimų komisijos nario pareigas).

          Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo veikla 2016 m. spalio 5–6 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų Verkių rinkimų apygardos rinkimų komisijoje, nesutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas tarnybos (darbo) laiku dalyvavo politinėje veikloje, nes byloje nenustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 5–6 d. tarnybos (darbo) metu dalyvavo politinės partijos (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos) veikloje, šios partijos organizuotame mitinge, susirinkime, demonstracijoje ar kitame renginyje, kuriame reiškiamos politinės nuostatos ar politiniai reikalavimai, remiama minėta politinė partija ir pan. Be to, atsakovas nėra pateikęs įrodymų, kad pareiškėjas, vykdydamas jam pavestas tarnybos funkcijas, nebuvo politiškai neutralus.

           Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 5–6 d. vykdė Verkių apygardos rinkimų komisijos nario pareigas (pareiškėjas vadovaujantis Seimo rinkimų įstatymo 15 straipsniu Vyriausiosios rinkimų komisijos 2016 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. Sp-106 paskirtas Verkių rinkimų apygardos komisijos nariu kaip asmuo, kurį pasiūlė partija, gavusi Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje (Seimo rinkimų įstatymo 15 str. 2 d. 4 p.)). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo veikla Verkių rinkimų apygardos rinkimų komisijoje 2016 m. spalio 5–6 d. nėra politinė veikla, nes apygardos rinkimų komisijos bei jos nariai nevykdo jokių funkcijų, susijusių su partijų ar konkrečios partijos veikla (Seimo rinkimų įstatymo 16 str.). Iš byloje pateikto 2016 m. spalio mėnesio darbo laiko žiniaraščio matyti, kad pareiškėjas vykdė komisijos nario funkcijas. Seimo rinkimų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis nustato, kad rinkimų komisijų nariai už darbą rinkimų komisijoje gauna atlyginimą ir jiems apmokama pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius, neviršijant atitinkamai rinkimų komisijai numatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Atsakovas teisės aktų nuostatomis nepagrindžia apeliacinio skundo teiginio, kad partijai pasiūlius asmenį į rinkimų komisiją ir Vyriausiajai rinkimų komisijai patvirtinus apygardos rinkimų komisiją, laikytina, kad partijos pasiūlytas asmuo yra politinės partijos atstovas komisijoje, kuris turi visus Seimo rinkimų įstatymo 16 straipsnyje nustatytus įgaliojimus ir pareigas, ir tai reiškia, kad dalyvauja politinėje veikloje. Tokios išvados nesuponuoja atsakovo nurodoma Seimo rinkimų įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostata.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas neužtikrino, jog per trumpiausiai įmanomą laiką būtų įvykdyta užduotis iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. pakeisti 2016 metų pirkimų planą ir organizuoti Bernardinų sode įrengtų vaizdo kamerų viešąjį pirkimą, taip pat įvertinti naujo monitoriaus ir kitos papildomos įrangos įsigijimo būtinybę, nustatė, kad 2016 m. liepos 26 d. pasitarime pas Savivaldybės mero padėjėją dėl vaizdo stebėjimo kamerų Vilniaus mieste buvo nuspręsta iškelti projekto „Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) sutvarkymas“ vykdymo metu įsigytą vaizdo stebėjimo kamerų bendrą vertę iš projekto „Bernardinų sodo (Sereikiškių parko) sutvarkymas“ vertės ir užpajamuoti kaip atskirus vienetus pagal atskirus finansinius šaltinius. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 19 d. bei 2016 m. spalio 27 d. pranešimus, kuriuose buvo nurodytos priežastys, dėl kurių neįvykdyta užduotis, konstatavo, kad projekto vykdymo terminas atidėtas ne dėl pareiškėjo kaltės ar neatliktų bei netinkamai atliktų pareigų, o dėl to, jog Finansų departamentas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad rangovas perdavė, o Administracija priėmė visą reikalingą įrangą vaizdo stebėjimo paslaugai teikti.

Atsakovas apeliaciniame skunde kritikuoja minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą, abstrakčiai nurodydamas aplinkybes, susijusias su susidariusia situacija, sprendžiant klausimą dėl  Bernardinų sodo vaizdo kamerų, nurodydamas, kad iš tyrimo išvadoje nustatytų aplinkybių visumos spręstina, jog pareiškėjas galėjo ir turėjo visas galimybes imtis aktyvių veiksmų jam pavestoms užduotims įgyvendinti, tačiau nesprendė problemos iš esmės. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde iš esmės pakartoti 2017 m. sausio 13 d. atsiliepimo į skundą motyvai, tačiau nėra nurodomi teisiškai pagrįsti argumentai, kuriais būtų paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta įvertinus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą.

Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje aptariant teisės aktų normas, reglamentuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimą, ir teismų praktiką, taikant šių teisės aktų normas, atsakovas turi pateikti įrodymus, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, kad valstybės tarnautojas pažeidė valstybės tarnybos tvarką savo kaltu neteisėtu elgesiu (neveikimu). Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma susiklosčiusi situacija sprendžiant klausimą dėl Bernardinų sodo vaizdo kamerų nepatvirtina, kad pareiškėjas kaltais neteisėtais veiksmais pažeidė valstybės tarnybos tvarką. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą.

          Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstamas tarnybinės atsakomybės taikymo principas – imperatyvas visas abejones traktuoti tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (žr. 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-281/2007; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1905/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog teisės teorijoje laikomasi nuostatos, kad neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis bei kad asmuo negali atsakyti už neveikimu padarytą veiką tuomet, jei suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių to negalėjo padaryti. Tik nustačius, kad valstybės tarnautojas neturėjo objektyvios galimybės laiku ir tinkamai atlikti jam pavestas ar teisės aktais nustatytas užduotis, daroma išvada, jog valstybės tarnautojo kaltė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo nėra įrodyta (žr. 2016 m. gruodžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2426-756/2016).

Apibendrinant pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 41-636 nustatė, kad pareiškėjas padarė tarnybinius nusižengimus, ir pareiškėjui skyrė tarnybinę nuobaudą atleidimą iš pareigų, t. y. atleido pareiškėją iš Departamento direktoriaus pareigų.

Dėl pareiškėjo grąžinimo į pirmesnes pareigas

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo H. S. (H. S.) atleidimas iš pareigų yra neteisėtas, išsprendė šio neteisėto atleidimo iš tarnybos padarinių klausimą, nurodydamas, jog taikomas DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytas darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad būtent teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, ir nustatęs, kad darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, bei privalo priteisti darbuotojui (tarnautojui) įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne.

DK 300 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 300 str. 4 d.).

Iš sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų būti grąžintas į pirmesnes pareigas, t. y. nenustatė ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių ar kad pareiškėjui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Pirmosios instancijos teismas, pasirinkdamas pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą, atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas pageidauja būti grąžintas į darbą.

Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo parinktą pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą, nurodydamas, kad pareiškėjas negali būti grąžintas į pirmesnes pareigas, nes pareiškėjui pavaldūs valstybės tarnautojai nepasitiki pareiškėju kaip vadovu, sugebančiu įgyvendinti Departamentui keliamus tikslus ir užtikrinti sklandų Departamento darbą, pareiškėjas neturi ir darbdavio pasitikėjimo, pareiškėjas nėra lojalus tarnybai (darbdaviui), kvalifikuotas ir nepriekaištingai vykdantis pareigas tarnautojas. Apeliaciniame skunde nurodomas 2016 m. lapkričio 11 d. Departamento tarnautojų raštas, kuriame išreikšta pozicija, kad atleidus pareiškėją iš pareigų būtų paskirtas kvalifikuotas Departamento vadovas, nes pareiškėjo požiūris į Departamentui pavestų užduočių vykdymą buvo netinkamas. Atsakovo teigimu, šis tarnautojų raštas patvirtina, kad pareiškėjas Departamente neužtikrina tinkamos darbo atmosferos, darbuotojai nesijaučia tikri dėl pavedamų užduočių vykdymo, Departamento strategijos ir vadovo gebėjimų sukurti Departamente dalykišką darbo atmosferą. Taip pat atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė 2017 m. kovo 27 d. Departamento tarnautojų raštą, kuriame jie prašė skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą (šis raštas pridėtas prie bylos, nes atsakovas jį yra gavęs po sprendimo priėmimo ir jo negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui bylos nagrinėjimo iš esmės metu (ABTĮ 142 str. 3 d.)).

         Be to, atsakovas apeliaciniame skunde yra suformulavęs prašymą liudytojais kviesti atsakovo įstaigos tarnautojus, pasirašiusius kreipimąsi į atsakovą dėl pareiškėjo negalimumo vykdyti vadovo funkcijų (G. L. ir A. D.), tačiau atsakovas, teikdamas šį prašymą, visiškai nenurodo jokių svarbių aplinkybių, dėl kurių tokio pobūdžio motyvuotas prašymas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, kai buvo nagrinėjama byla iš esmės, ir dėl kurių būtini šie papildomi įrodymai. Primintina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai.

          Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovui buvo žinoma, kad tarnautojai pasirašė raštą dėl pareiškėjo netinkamo vadovavimo, raštas yra pateiktas, o apeliaciniame skunde nėra nurodomos jokios teisiškai reikšmingos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti apklausti minėti liudytojai ir kodėl jie negalėjo būti apklausti pirmosios instancijos teisme. Dėl šių priežasčių netenkintas pareiškėjo prašymas iškviesti ir apklausti liudytojus apeliacinės instancijos teisme.

          Aplinkybes, reikšmingas DK 300 straipsnio 4 daliai taikyti, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. DK 300 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių pozicijos bei interesų. Darbdavio pasitikėjimo darbuotoju praradimas ir jų konfliktiniai santykiai siejami su galimybe teismui taikyti alternatyvų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. darbuotojo negrąžinimą į darbą ir kompensacijos priteisimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2013).

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatyto alternatyvaus pareiškėjo teisių gynimo, pažymi, kad atsakovo nurodomi Departamento tarnautojų nusiskundimai nesudaro pagrindo teigti, kad Departamente tarp pareiškėjo ir kitų darbuotojų, tarp pareiškėjo ir jo darbdavio yra susiklostę konfliktiniai santykiai, dėl kurių gali susidaryti nepalankios sąlygos pareiškėjui eiti pareigas. Atsakovas pirmosios instancijos teismui neteikė įrodymų, kad iki pareiškėjo atleidimo iš pareigų tarp pareiškėjo ir Departamento darbuotojų buvo kilę konfliktai.

           Pažymėtina, kad pareiškėjui dėl netinkamo vadovavimo Departamentui gali būti taikomos tarnybinės nuobaudos. Be to, pagal bylos duomenis iki 2016 m. kovo 23 d. pareiškėjui nebuvo skiriamos jokios tarnybinės nuobaudos dėl netinkamai vykdomų Departamento vadovo pareigų ar reiškiamos pretenzijos dėl tarnybos, netinkamo elgesio su Departamento darbuotojais ar su kitais asmenimis. Šioje byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, įrodančių ieškovo negebėjimą vadovauti Departamentui, įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti nustatytas atsakovo tokio pobūdžio nepasitikėjimas pareiškėju, kad pareiškėjas negalėtų būti grąžintas į pirmesnes pareigas.

            Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismo išvada taikyti DK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareiškėjo teisių gynimo būdą, yra neteisinga ar kelianti abejonių.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde nurodo, kad šiuo atveju turėtų būti skiriamas žodinis teismo posėdis, kuris padėtų geriau atskleisti bylos esmę, paaiškinti byloje kylančius klausimus. Atsakovo teigimu, byla yra didelės apimties, atsakovas remiasi raštu išdėstytais atsakovo įstaigos darbuotojų prašymais ir paaiškinimais dėl ginčo esmės.

ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016; kt.).

Atsižvelgdama į bylos medžiagą, į tai, kad pateikti išsamūs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, netenkintas atsakovo prašymas apklausti liudytojus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių atsakovo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Atsakovas taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, be to, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Akcentuotina ir tai, kad ši byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. atsakovui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

Dėl aptartų priežasčių atsakovo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nebuvo tenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

  Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti.

  Panaikinti sprendimo dalį, kuria panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. 41-197 „Dėl tarnybinės nuobaudos H. S. skyrimo“. Pareiškėjo H. S. (H. S.) skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr. 41-197 „Dėl tarnybinės nuobaudos H. S. skyrimo“ atmesti.

  Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė