Baudžiamoji byla Nr. 2K–5/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.23.2
2.1.7.4(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011
m. sausio 18 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo
Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje
kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo
V. Č. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo
2010 m. vasario 20 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
liepos 8 d. nutarties.
Vilniaus miesto
3–iojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 20 d. nuosprendžiu V. Č.
nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)
260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis
BK 72 straipsnio 2 dalies 1 punktu, iš V. Č. konfiskuota 30 Lt iš
nusikalstamos veikos gautų pinigų.
Taip pat šiuo
nuosprendžiu nuteistas V. S. (V. S.), tačiau ši nuosprendžio dalis
kasacine tvarka neapskųsta.
Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutartimi nuteistojo V. Č.
apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,
n u s t a t ė :
V.
Č. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, disponuodamas
nenustatytomis aplinkybėmis įsigytomis narkotinėmis medžiagomis – 156,112 g
kanapių ir jų dalių, dalį jų – 0,684 g – 2009 m. rugsėjo 24 d., apie 16.30
val., prie dailės galerijos „Galera“, esančios Vilniuje, Užupio g. 2A, už 30 Lt
pardavė V. S., o likusią dalį – 155,428 g, siekdamas išplatinti, laikė savo
bute, esančiame Vilniuje, Užupio g. 4-6, iki tos pačios dienos 19.50 val.,
kai kratos metu policijos pareigūnai šią narkotinę medžiagą rado ir paėmė.
Kasaciniu skundu
nuteistasis V. Č. prašo Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2010 m. vasario
20 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutartį
pakeisti, perkvalifikuojant veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies į
BK 259 straipsnio 1 dalį bei paskiriant įstatyme numatytą bausmę,
arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Skunde kasatorius išsamiai dėsto savo
apeliacinio skundo argumentus ir tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas
nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma pagal jo skundą, todėl padarė
esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320
straipsnio 3 dalies pažeidimą. Nuteistasis teigia, kad pirmosios
instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka jis skundė dėl to, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31
straipsnio 1 dalies nuostatas, suvaržė jo teises ir padarė esminių baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas privalėjo tiesiogiai
ištirti visus baudžiamosios
bylos įrodymus – tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek jį teisinančius. Kartu teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus
turėjo remtis visų baudžiamojoje byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų
pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu
(BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Taip pat apeliaciniame skunde kasatorius nurodė, kad yra nepagrįstai nuteistas už tai,
jog, neva turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė narkotines medžiagas bei vieną
dozę pardavė V. S. Baudžiamojoje byloje
nėra jokių įrodymų, išskyrus nuteistojo V. S. parodymus, kad kasatorius
padarė veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1
dalyje. Nuosprendis dėl narkotinių medžiagų laikymo siekiant platinti grindžiamas
tik prielaidomis ir policijos darbuotojų –
liudytojų A. M., A. N. – tariamai turima informacija, kuri teismui nustatyta tvarka nebuvo pateikta ir kurios nebuvo galima
teisme ištirti bei laikyti įrodyta.
Kasatoriui nebuvo sudaryta galimybė apklausti šiuos liudytojus teisme dėl
policijos turimos informacijos apie
jį, taip pažeidžiant BPK 44 straipsnio 7 dalį. Be to, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes
nuosprendį grindė iš esmės abstrakčiais ir prieštaringais nuteistojo V. S. bei liudytojo M. Ž. parodymais.
Toliau
kasatorius pažymi, kad teismai iš esmės teisingai konstatavo objektyviuosius jo
padarytos veikos požymius, tačiau neatkreipė dėmesio į
subjektyviuosius požymius. Kasatorius viso
proceso metu nuosekliai parodė, kad narkotines medžiagas įsigijo ir
laikė namuose tik sau vartoti ir tą patvirtino jo šlapime rasta
tetrahidrokanabinolio karboksirūgštis. Be to, kasatoriaus ir jo gynėjo
prašymai teismuose
buvo paprasčiausiai ignoruojami. Taip
pat kasatorius tvirtina, kad savo apeliaciniame skunde teigė, jog pirmosios
instancijos teismas net nebandė aiškintis, ar jis ir V. S. pažinojo vienas kitą
iki tariamo nusikaltimo padarymo, ar jie galėjo daryti įtaką vienas kito veiksmams ir kaip policijos darbuotojai
(jų teigimu, nevykdydami jokių operatyvinių veiksmų prieš kasatorių) „atsirado“ 2009 m. rugsėjo 24 d. 16.30 val.
prie nuteistojo namų ir būtent tada pamatė daromą nusikaltimą. Kasatoriaus
manymu, tai akivaizdūs požymiai, kad
ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose jo procesinė padėtis buvo daug blogesnė palyginus su kaltinimą palaikančiais
prokurorais ir visa tai patvirtina teisingo proceso neužtikrinimą bei
kaltinamojo gynybos teisių pažeidimą. Gynėjo prašymų atmetimas ir netinkamas įrodymų vertinimas neleido
kasatoriui įgyvendinti Konstitucijoje įtvirtintų gynybos teisių.
Apkaltinamasis nuosprendis negalėjo
būti grindžiamas prielaidomis, policijos informacija ar aiškiai trūkinėjančia
įrodymų grandine, kiekviena versija turėjo būti patikrinta, o visi prieštaravimai turėjo būti vertinami
kaltinamojo naudai.
Toliau
kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde pažymėjo, jog duomenys, gauti suvaržant įstatymų
garantuotas žmogaus teises, laikomi gauti neteisėtu būdu, t. y. pažeidžiant BPK 20
straipsnio 4 dalies reikalavimus, o neteisėtu būdu gauta informacija negali
būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese. Kasatorius tvirtina, kad V. S. aktyviai provokavo jį parduoti narkotines
medžiagas, o policijos darbuotojai
neteisėtai stebėjo ir sekė jį. Taigi duomenų
rinkimo procesas šioje byloje nuo pat
pradžių buvo neteisėtas, todėl jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės.
Kasatorius pažymi, kad Vilniaus
apygardos teismas jo kaltę pagrindė
psichotropinių medžiagų radimo faktu, o specialisto išvadą, jog jis
vartoja narkotines medžiagas, nemotyvuotai
atmetė. V. Č.
įsitikinęs, kad, norėdamas paneigti
apeliaciniame skunde nurodytus faktus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo
atlikti įrodymų tyrimą: apklausti specialistus, liudytojus,
analizuoti telefone esančių duomenų turinį. Savo apeliaciniame skunde
kasatorius patvirtino, kad nė vieno karto neatsakė į provokacinius nuteistojo
V. S. skambučius, todėl ikiteisminio tyrimo
protokolai, kuriuose užfiksuotas kasatoriaus naudoto telefono Nr. (duomenys
neskelbtini) turinys, turi būti dar kartą perskaityti, o apeliacinės instancijos teismas turi tinkamai,
padedant specialistams, išanalizuoti
visų įeinančių/išeinančių skambučių turinį ir tik tada padaryti atitinkamas
išvadas. Nuteistasis mano, kad Vilniaus
apygardos teismas esminių jo skundo argumentų visiškai nenagrinėjo, o tik
formaliai pakartojo dalį apeliacine
tvarka apskųsto Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo nuosprendžio motyvų. Trumpoje
nutartyje teismas nenurodė jokių teisinių motyvų,
paaiškinančių, kodėl atmetami esminiai apeliacinio skundo argumentai.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo V. Č.
kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime prokuroras
nurodo, kad kasatorius
deklaratyviai teigia, jog bylą nagrinėjęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20
straipsnio 5 dalyje. Prokuroras
atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas kasacinės bylos nagrinėjimo
dalykas yra tik tada, kai jis susijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais. Be
to, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais
darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Įrodymų vertinimo
motyvai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kurio pagrįstumas patikrintas apeliacine tvarka. Kasaciniame skunde nurodomi tie patys apskundimo
argumentai kaip ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Prokuroro nuomone, visos
bylos aplinkybės teismo išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, įrodymai gauti
teisėtais būdais ir jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis
patikrintas teismo proceso metu. Kasacinio skundo argumentai, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, savo išvadas grindė prielaidomis, turėtų būti palikti
nenagrinėti (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taip
pat, prokuroro teigimu, nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad V. S.
provokavo, o policijos darbuotojai
neteisėtai sekė jį. Šių nuteistojo
V. Č. skundo argumentų nepatvirtina byloje esantys duomenys, nes policijos pareigūnai, tikrindami gautą informaciją
dėl galimo narkotinių medžiagų
platinimo, stebėjo vietovę prie Užupio r. esančios galerijos „Galera“. Tokie
policijos veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti ar
prieštaraujantys įstatymams.
Toliau prokuroras tvirtina, kad, priešingai nei teigia
kasatorius, jam buvo užtikrinta galimybė įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo
kaltinimų: užduoti klausimus, išsakyti nuomonę, teikti prašymus dėl įrodymų tyrimo. Teismas,
svarstydamas bei vertindamas prašymus, vadovavosi kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi reikšmės
išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Nuteistojo V. Č. ir gynėjo prašymas iškviesti liudytoją
M. Ž. buvo patenkintas, o motyvuotai atmesti tie prašymai, kuriais buvo reikalaujama išaiškinti
jau nustatytas aplinkybes ar ištirti faktus, neturinčius esminės reikšmės bylai. Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismo
nutarties turinys patvirtina, kad visi esminiai nuteistojo V. Č. apeliacinio skundo argumentai buvo
aptarti. Teismas atsakė į
esminius kasatoriaus paduoto apeliacinio skundo argumentus, tarp jų ir dėl liudytojų V. S., A.
M., A. N. parodymų vertinimo, pažymėdamas, kad jų parodymai nuoseklūs ir neprieštaraujantys vieni kitiems.
Apibendrindamas prokuroras daro išvadą, kad teismas šioje
baudžiamojoje byloje visapusiškai ištyrė įrodymus, juos vertindamas buvo nešališkas, BPK normų nepažeidė ir
baudžiamąjį įstatymą V. Č. padarytai
veikai pritaikė tinkamai.
Nuteistojo V. Č. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio ir kitų šio kodekso nuostatų
taikymo
Išvadas apie
nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų
visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus
įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų
bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo,
priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos
nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų
padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti
išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Kasacinės instancijos teismo
kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos
teismas nuosprendžius ir nutartis,
dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio
1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu
kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė
esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Taigi pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje
esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos
aplinkybių nustatymo. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas
patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas
baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti
baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Išanalizavusi kasacinio skundo motyvus ir
atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti
išvados, kad teismai, vertindami įrodymus, nesilaikė
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, o apeliacinės
instancijos teismas dar ir nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma pagal
paduotą nuteistojo apeliacinį skundą (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Pažymėtina tai, kad kasaciniame skunde
nuteistasis V. Č. savo argumentus formuluoja netinkamai. Išdėstydamas tai, ką
nurodė ir skundė savo apeliaciniame skunde, jis aiškiai neišskiria kasacinio
nagrinėjimo dalyką sudarančių pagrindų ir teisinių argumentų.
Nuteistasis V. Č. sutinka su teismų
išvadomis, kad jis savo namuose neteisėtai laikė narkotines medžiagas – kanapes
ir jų dalis, tačiau neigia dalį jų pardavęs nuteistajam V. S., o likusią
draudžiamą medžiagą laikęs siekdamas ją parduoti ar kitaip platinti. Ta
aplinkybė, kad nuteistasis V. Č. 2009 m. rugsėjo 24 d., apie 16.30 val., prie
dailės galerijos „Galera“, esančios Vilniuje, Užupio g. 2A, 0,684 g kanapių ir
jų dalių pardavė už 30 Lt V. S., įrodyta bylos duomenų visuma, būtent: nuteistojo
V. S. nuosekliais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios
instancijos teisme, liudytojų M. Ž., V. N., policijos pareigūnų A. M., A.
N., V. B. parodymais, rašytiniais bylos duomenimis – asmens parodymo atpažinti,
parodymų patikrinimo vietoje, kratos protokolais bei specialisto išvadomis. Šių
įrodymų patikimumas ir teismų atlikto jų visumos vertinimo atitiktis
BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams kolegijai nekelia abejonių.
Taip pat atmestini skundo argumentai dėl
įrodymų leistinumo (teisėtumo) principo pažeidimo, renkant bylos duomenis (BPK
20 straipsnio 1 ir 4 dalys). Byloje nenustatyta jokių faktų dėl nuteistojo V. Č.
provokavimo padaryti nusikalstamą veiką – parduoti narkotines medžiagas. Taip
pat byloje iki pradedant ikiteisminį tyrimą nebuvo atliekami jokie procesiniai
veiksmai, numatyti Operatyvinės veiklos įstatyme. Nuteistojo V. Č. neteisėto
narkotinių medžiagų pardavimo V. S. faktas nustatytas policijos pareigūnams
tikrinant turimą informaciją apie tai, kad V. Č. prie Užupio „Galerijos“
platina draudžiamas medžiagas, kuri, kaip rodo byloje surinkti įrodymai,
visiškai pasitvirtino.
Nuteistojo ir jo gynėjo prašymai,
pareikšti teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, buvo išspręsti
vadovaujantis BPK 270 straipsnio 2 dalimi teismui priėmus motyvuotas
protokolines nutartis. Atsižvelgiant į tai, kiek pateiktas prašymas susijęs su
bylos aplinkybių išsamiu nustatymu, vieni prašymai buvo patenkinti, kiti –
atmesti, todėl nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad teismas
ignoravo gynybos prašymus dėl naujų įrodymų rinkimo.
Taip pat nepažeidžiant BPK 44 straipsnio 7
dalyje kaltinamam asmeniui garantuotos teisės apklausti liudytojus, nuteistajam
V. Č. ir jo gynėjui buvo sudarytos galimybės užduoti klausimus liudytojams
policijos pareigūnams A. M. bei
A. N.
Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius nuteistojo V. Č.
apeliacinio skundo
argumentus, todėl esminio BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nepadarė. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos
teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia
suprasti, kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 260
straipsnio 1 dalį
Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį veika
kvalifikuojama tada, kai šioje normoje aprašytos alternatyvios neteisėto
disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis veikos (gaminimas,
perdirbimas, įgijimas, laikymas ir kt.) padaromos turint tikslą jas parduoti ar
kitaip platinti. Šis subjektyvusis nusikalstamos veikos, aprašytos BK 260
straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis įrodinėjamas ne tik remiantis kaltininko
prisipažinimu, neprisipažinimu ar kitais jo pareiškimais, bet ir atsižvelgiant
į objektyvias bylos aplinkybes, nustatytas pagal surinktus byloje įrodymus.
Nagrinėjamu atveju nuteistajam V. Č.
inkriminuotą tikslą platinti savo bute laikomų 155,428 g kanapių ir jų
dalių patvirtina kratos jo namuose metu rastas šių draudžiamų medžiagų kiekis
(rasta 155,428 g, o viena „dozė“ sudaro apie 0,5 g), taip pat elektroninės
svarstyklės su narkotinių medžiagų pėdsakais ant jų, pinigai bei byloje
neabejotinai nustatytas vienas šių narkotinių medžiagų pardavimo faktas. Tai,
kad ir pats nuteistasis V. Č. vartodavo „žolę“, šių išvadų nekeičia.
Nustatę kanapių ir jų dalių laikymo,
turint tikslą jas platinti, bei šių medžiagų pardavimo V. S. faktus,
teismai nuteistojo V. Č. veiką teisingai kvalifikavo pagal
BK 260 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo V. Č. kasacinį skundą.
Teisėjai Viktoras
Aidukas
Jonas Prapiestis
Antanas Klimavičius