Civilinė byla Nr. 3K-3-546/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-20812-2010-2

                    Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4; 63.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. Š. ir trečiojo asmens V. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. Š. ieškinį atsakovei A. K. dėl paskolų sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: J. Š. ir V. Š.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė N. Š. prašė pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento J. K. ir V. Š. sudarytas sutartis – 1995 m. sausio mėnesio paskolos sutartį ir 2001 m. vasario 13 d. paskolos sugrąžinimo sutartį.

Ieškovė nurodė, kad jos velionis vyras V. Š., kurio palikimą ji priėmė 2010 m. balandžio 8 d., dirbo pas J. K., apie skolą ji sužinojo po sutuoktinio mirties. Ieškovės teigimu, J. K. ir V. Š. 2 048 000 Lt niekada nedisponavo ir šios sumos sandoris sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. J. K. 1996–2003 metų turto ir pajamų deklaracijose paskolos davimas neužfiksuotas, o V. Š. turto ir pajamų deklaracijose neužfiksuotas paskolos gavimas. 2001 m. vasario 13 d. sandoris yra niekinis, nes tariamo paskolos sugrąžinimo sutarties sudarymo metu V. Š. buvo išvykęs iš Lietuvos, pinigų gavimo sutarties buvimas pas V. Š. rodo skolos pasibaigimą (1964 m. (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) CK 244 straipsnis, CK 6.129 straipsnio 4 dalis), patvirtina aplinkybę, kad sandoris sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. liepos 27 d. sprendimu ieškinį tenkino – teismas pripažino J. K. ir V. Š. nesudarytomis 1995 sausio mėnesio paskolos sutartį ir 2001 m. vasario 13 d. paskolos sugrąžinimo sutartį.

Teismas pagal A. K. ieškinį, pareikštą Vilniaus apygardos teisme (civilinė byla Nr. 2-1897-232/2013), nustatė, kad A. K., J. K. turto paveldėtoja, siekia prisiteisti iš V. Š. turto paveldėtojų N. Š., J. Š. ir V. Š. velionio V. Š. 2 048 000 Lt skolą pagal paskolos sutartį J. K. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, civilinės bylos nagrinėjimas nebaigtas, Vilniaus apygardos teismo posėdis numatytas 2013 m. gruodžio 12 d.

Spręsdamas ginčą teismas pažymėjo, kad ginčijamų sutarčių sudarymo metu galiojusio CK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta privalomoji rašytinė forma fizinių asmenų tarpusavio sandoriams, kurių suma sudarymo metu didesnė kaip penki šimtai litų (išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi), bei teisiniai šio reikalavimo nesilaikymo padariniai: pagal bendrąją taisyklę įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atėmė iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais sandorį darė negaliojantį (CK 58 straipsnis). Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui jame reglamentuojama, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463/2006). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). Įrodžius, kad paskolos sutarties dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta.

Ginčo atveju paskolos santykių tarp paskolos gavėjo ir atsakovo atsiradimą atsakovas įrodinėja 2001 m. vasario 13 d. sutartimi ir paskolos dalies sugrąžinimo patvirtinimais. Teismas šių rašytinių įrodymų nepripažįsta pakankamai paskolos pinigų perdavimo faktui patvirtinti, nes jie prieštarauja ieškovės pateiktam įrodymui – 2001 m. kovo 16 d. patvirtinimui, kad V. Š. pinigus gavo, liudytojų M. I., J. V. parodymams, J. K. ir V. Š. turto deklaracijoms. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad 1995 m. sausį ar 2001 m. vasario 13 d. buvo perduoti paskolos gavėjui 2 048 000 Lt. 1996 gegužės 16 d. galiojusios įstatymo redakcijos Nr. I-1338 Gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies c papunktyje nurodyta, kad privaloma deklaruoti lėšas, akcijas, obligacijas, vekselius ir kitus vertybinius popierius, paskolintas ir negrąžintas lėšas, viršijančias 2000 Lt. Nei paskolos davėjas, nei gavėjas pareigos deklaruoti paskolintas lėšas nevykdė. Liudytojai M. I., J. V. parodė, kad J. K. apkaltino V. Š., kad per jo aplaidumą prarado alkoholinių gėrimų krovinį, jį sulaikius ir konfiskavus Baltarusijos Respublikoje, ir dėl to patyrė nuostolių. Teismo vertinimu, tai taip pat nepatvirtina pinigų perdavimo pagal ginčijamas paskolos sutartis. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad V. Š. vykdė sutartį – grąžino pinigus, todėl tai patvirtina paskolos sutarties buvimą. Teismo vertinimu, pinigus galima mokėti prieš savo valią, baiminantis, kad nebūtų pašalintas iš verslo, saugant asmeninę ir šeimos gerovę – turtą, sveikatą, gyvybę, tačiau tai nereiškia laisva valia sudarytos paskolos sutarties.

Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Įrodžius, kad paskolos sutarties dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 24 d. nutartimi, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės A. K. apeliacinį skundą, nutarė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą ir pripažinti J. K. ir V. Š. 2001 m. vasario 13 d. sudarytą paskolos grąžinimo sutartį negaliojančia ab initio.

Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadai, kad J. K. ir V. Š. paskolos teisinių santykių neatsirado nesant esminės paskolos sutarties sąlygos – pinigų perdavimo paskolos gavėjui fakto. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patvirtino byloje nustatytą faktą, kad 1995 m. sausio mėnesį paskolinių santykių neatsirado, nesant raštiškai įformintos sutarties. Tačiau 2001 m. vasario 13 d. sutarties tekstas, kiti byloje nustatyti faktai ir aplinkybės (liudytojų nurodyti faktai dėl V. Š. prisiimtos atsakomybės dėl krovinio Baltarusijoje praradimo, šią aplinkybę įrodančio paskolos sugrąžinimo sutarties 2001 m. kovo 16 d. priedo turinys ir kt.) rodo šalių suderintą valią dėl tam tikrų teisinių santykių tarp jų atsiradimo. V. Š., pasirašydamas 2001 m. vasario 13 d. paskolos sugrąžinimo sutartį, pripažino savo civilinę atsakomybę dėl nuostolių atlyginimo, prisiėmė pareigą atlyginti J. K. tam tikrą pinigų sumą ir susitarė dėl savo įsipareigojimo įvykdymo tvarkos ir terminų. Ši J. K. ir V. Š. sudaryta sutartis dėl paskolos grąžinimo teismo pripažinta apsimestine – ji buvo sudaryta pridengiant kitą sandorį – sutartį dėl nuostolių atlyginimo. Dėl to taikytini įstatyme nustatyti apsimestinio sandorio padariniai – turi būti taikomos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad J. K. ir V. Š. 2001 m. vasario 13 d. sudarė ne niekine dėl savo apsimestinio pobūdžio pripažįstamą paskolos sugrąžinimo sutartį, bet sutartį dėl V. Š. įsipareigojimo atlyginti J. K. 2 048 000 Lt nuostolius.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovė N. Š. ir trečiasis asmuo V. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. sprendimą. Kasatoriai savo prašymą motyvuoja šiais esminiais argumentais:

Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai peržengdamas ieškinio ribas niekinio sandorio teisinius padarinius taikė ex officio, nepaisęs ieškinio reikalavimo taikyti tokius padarinius nebuvimo (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CK 6.227 straipsnio 2 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-109/2012, išaiškino, kad ieškinio pareiškimo reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu, jeigu kartu yra reikalavimas taikyti niekinio sandorio teisinius padarinius (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), nebūtinas reikalavimui išspręsti šių padarinių pašalinimo klausimą, bet gali būti svarstomas ir išsprendžiamas kaip ieškovo pareikštas pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo būdas.

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja šiai praktikai, nes teismas nepašalino negaliojančio sandorio padarinių ieškovei, kuri kreipėsi i teismą, ginčydama šį sandorį, o ex officio konstatavo kitą sandorį, kuris pažeidžia ieškovės interesus. Įrodinėjant sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo. Tačiau tokios neva tikrąją sandorio šalių valią atitinkančios aplinkybės bei sandorio pripažinimo apsimestiniu pagrindai iš viso nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas, tokios aplinkybės nebuvo nustatinėjamos byloje, todėl negali būti teismui akivaizdžios.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas" v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009). Kasatorių teigimu, CK 1.78 straipsnio 5 dalies taikymui nepakanka vien tik byloje dalyvaujančio asmens nuorodų į aplinkybes, susijusias su sandorio apsimestinumu. Byloje nei ieškovė, nei atsakovė nereiškė reikalavimų pripažinti paskolos sutartį apsimestine, todėl teismas savo iniciatyva negalėjo imtis nagrinėti tokių aplinkybių.

Byloje surinkti įrodymai apie tai, kad J. K. nebuvo deklaravęs turto, kuris galėjo būti ginčijamo sandorio dalykas - 2 048 000 Lt. Pagal pateiktas turto deklaracijas tokio dydžio turto J. K. sandorio sudarymo metu neturėjo, t. y. jis nepagrįstas jokiomis teisėtomis pajamomis. Apeliacinės instancijos teismo nutarties ginčijamų motyvų neteisėtumą įrodo tai, kad jie faktiškai įteisino sandorį, kurio pagrindu asmeniui sukuriamos galimybės nepagrįstai praturtėti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė A. K. prašo kasacinį skundą atmesti, nurodydama šiuos esminius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, t. y. ginčijamo sandorio kvalifikavimas apsimestiniu, yra  bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir nelaikoma ieškinio ribų peržengimu (CPK 3 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-196/2011).

Apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą ex officio taikyti niekinio sandorio teisinius padarinius. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, nusprendė, kad ginčo sandoris negali būti pripažintas apskritai nesudarytu pirmosios instancijos teismo nurodomu pinigų neperdavimo argumentu, bet turi būti sprendžiamas jo teisinio kvalifikavimo ir galiojimo klausimas. Įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes teismas pripažino šį sandorį apsimestiniu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apsimestinis sandoris pripažintinas negaliojančiu (niekiniu), nes jame išreikšta sandorio dalyvių valia neatitinka jų tikrųjų ketinimų ir siekiamų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-144/2012). CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Aiškindamas šią įstatymo normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-145/2008). Aiškindamas ir taikydamas Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, Civilinio kodekso 1.78 straipsnio normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, kad negali būti paneigta teismo teisė savo iniciatyva (ex officio) pripažinti niekiniu sandorį, sudarytą iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo – 2001 m. liepos 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2008).

Apeliacinės instancijos teismas neįteisino sandorio, kurio pagrindu asmeniui sukuriamos galimybės nepagrįstai praturtėti. Vien aplinkybė, kad gautinos pagal ginčo sandorį pajamos nebuvo deklaruotos mokesčių inspekcijoje, dar nereiškia, jog toks sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui. Turto nedeklaravimas negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis Civilinio kodekso 1.2 ir 1.5 straipsnių prasme.

            Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Dėl teismo atliekamo ginčo santykių teisinio kvalifikavimo

Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažino nesudarytomis J. K. ir V. Š. 1995 m. sausio mėnesio paskolos sutartį ir 2001 m. vasario 13 d. paskolos sugrąžinimo sutartį. Šią išvadą teismas padarė ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, iš kurių duomenų sprendė apie šalių sutartinių santykių formavimosi aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad bylos įrodymais patvirtinta, jog šalys neišreiškė laisvos valios sudaryti paskolos sutartis, šios sutartys pasirašytos siekiant užfiksuoti turtinius praradimus po to, kai šalys neteko jų vežamo alkoholinių gėrimų krovinio, kuris buvo sulaikytas ir konfiskuotas Baltarusijos Respublikoje Minsko miesto Zavodskoj rajono teisėjo 1996 m. lapkričio 19 d. nutarimu. Teismas sprendime pažymėjo, kad byloje neįrodytas realių lėšų perdavimas paskolos gavėjui, dėl to paskolos sutartys nesudarytos.

Apeliacinės instancijos teismas nutartimi patvirtino, kad šalių paskolinių santykių neatsirado, bet konstatavo, jog 2001 m. vasario 13 d. paskolos sugrąžinimo sutartis yra apsimestinė, skirta pridengti tikrąją sutartį – šalių susitarimą dėl nuostolių už prarastą krovinį atlyginimo.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančiomis paskolos sutartis remdamasi tuo, kad pagal sutartis jokios pinigų sumos nebuvo paskolintos ir perduotos gavėjui. Bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui (ieškinio dalyką) ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui (ieškinio faktinį pagrindą), pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4  punktai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. S. J., bylos Nr. 3K-3-387/2008.). Įstatymo ieškovui nenustatyta įpareigojimo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Ieškovas privalo suformuluoti ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką (reikalavimus), o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą atlieka teismas.

Nagrinėjamoje byloje teisminis ginčas kilo pagal ieškovės pareikštą ieškinį dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis ir dėl to negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą  įvertino teisiškai pagrįstu šį reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino paskolos sutartį apsimestine ir perkvalifikavo ją į sutartį dėl nuostolių atlyginimo, nors tokio ieškinio reikalavimo nepareikšta, to neteigė ir atsakovė apeliaciniame skunde.

CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-145/2008). Teismas, pripažinęs sandorį niekiniu ex officio, išsprendžia panaikinto sandorio teisinių padarinių klausimą, tačiau tai nereiškia, kad teismas privalo spręsti dėl jo perkvalifikavimo, jeigu byloje šalys nesirėmė ir neįrodinėjo aplinkybių, sudarančių perkvalifikavimo į kitus teisinius santykius pagrindą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą pažymėta, kad suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą yra ieškovo pareiga (CPK 135 straipsnis). Dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principai neleidžia teismui to daryti už ieškovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-74/2008). Spręsdamas dėl kitokio sandorio fakto pripažinimo, nei įrodinėjo abi šalys (ieškovė ir atsakovė), nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išplėtė bylos nagrinėjimo dalyką, peržengė ieškinio reikalavimus ir aplinkybes, kuriomis ieškovė grindė savo reikalavimus, o atsakovė – atsikirtimus. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje fakto nustatymas apie tai, kad buvo sudaryta ne paskolos sutartis, o susitarimas dėl nuostolių atlyginimo, kai aplinkybių dėl šio fakto neteigė ir neįrodinėjo nė viena ginčo šalių, nesuderinamas su civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principais (CPK 12, 13 straipsniai). Todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytu 2001 m. vasario 13 d. paskolos sutarties teisiniu įvertinimu kaip sutarties dėl nuostolių atlyginimo.

Dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis

2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr. VIII-1864) 43 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso šeštosios knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimų, taip pat dėl jų teisinės registracijos taikomos toms sutartims, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui nuo 2001 m. liepos 1 d.

Byloje ginčijamų 1995 m. sausio mėnesio ir 2001 m. vasario 13 d. paskolos sutarčių pasirašymo metu galiojusio 1964 m. (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) CK 293 straipsnio 1 dalimi pripažįstama paskolos sutartyje įrašyto gavėjo teisė nuginčyti paskolos sutartį, jeigu šis negavo visos pinigų sumos, nurodytos paskolos sutartyje.

Vertinant ginčijamų sandorių teisėtumą, svarbu nustatyti, ar sudarymo dieną jie atitiko sandorių galiojimui privalomus reikalavimus. Pagal 1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) CK 40 straipsnio 1 dalį, galiojančio 2000 m. CK 1.63 straipsnio 1 dalį sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam, kad sandoris galiotų ir sukeltų siekiamus teisinius padarinius, jis turi būti sudarytas tinkamų subjektų (t. y. galinčių sandorį sudaryti), laikantis sandorio formai nustatytų įstatyme reikalavimų, sandoris turi išreikšti tikrąją šalių valią bei atitikti sudaromo sandorio turiniui keliamus įstatymo reikalavimus.

Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Byloje teismų nustatyta, kad pagal ginčijamas paskolų sutartis paskola nebuvo suteikta, nes neįrodyta, kad paskolų sutartyse įrašyta pinigų suma būtų perduota gavėjui, jis tokia suma nedisponavo. Ginčijamose paskolos sutartyse nurodyta palyginti didelė pinigų suma, tačiau įrodymais nepatvirtintas jos išmokėjimo būdas ir faktinis perdavimas gavėjui. Kasacinis teismas iš naujo netiria ir nenustatinėja faktinių aplinkybių, nes yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir sprendžia tik teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad ginčijamų paskolos sutarčių sudarymo dieną ir vėliau paskola nebuvo suteikta gavėjui, tai jam neatsirado pareigos grąžinti paskolos pinigų sumą, šalys negalėjo susitarti dėl jos vykdymo, nes iš nieko niekas neatsiranda (ex nihilo nihil fit). Konstatuotina, kad, nenustačius ginčijamų sandorių (susitarimų) sudarymo metu paskolą sudarančių pinigų perdavimo, neatsirado pareigos jų grąžinti, dėl to sandorių šalys negalėjo nei sudaryti tokių susitarimų, nei susitarti dėl jų vykdymo. Sandoris, neturintis dalyko, neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra savaime negaliojantis (niekinis) kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms (1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) CK 47 straipsnio 1 dalis, galiojančio 2000 m. CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Konstatuotina, kad bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai procesiniuose sprendimuose teisiškai pagrįstai įvertino, kad paskolos teisinių santykių neatsirado, nesant esminės paskolos sutarties sąlygos – pinigų perdavimo paskolos gavėjui fakto. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pripažinti nesudarytomis paskolos sutartis. Pirmiau išdėstytais motyvais kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytu ginčijamos 2001 m. vasario 13 d. paskolos sutarties vertinimu kaip apsimestinės, skirtos pridengti kitą sandorį – sutartį dėl nuostolių atlyginimo. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nutarties rezoliucinės dalies išvada palikti iš esmės nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą yra teisiškai pagrįsta, nutarties naikinti kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nenustatyta teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis), dėl to ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Už paduotą kasacinį skundą ieškovė N. Š. sumokėjo 145 Lt žyminį mokestį, ši suma ieškovei priteistina iš atsakovės A. K.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis) sudaro 46,37 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. lapkričio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Jos valstybės naudai priteistinos iš atsakovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės A. K. ieškovei N. Š. 145 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės A. K. valstybei 46,37 Lt (keturiasdešimt šešis litus 37 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.