(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Audriaus Cinino ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Greičiui,

nuteistojo R. J. gynėjui ir nuteisto juridinio asmens atstovui advokatui Valdemarui Bužinskui,

nuteistajam R. J.,

išteisintajai D. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. ir nuteisto juridinio asmens UAB „A.T.I.K.“ atstovo advokato apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo  R. J. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

-       pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda;

-       pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta 220 MGL (8285,20 Eur) dydžio bauda.

UAB „A.T.I.K.“ pripažinta kalta ir nubausta:

-       pagal BK 220 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda;

-       pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta 220 MGL (8285,20 Eur) dydžio bauda.

Iš UAB „A.T.I.K.“ Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priteista 27195,02 Eur turtinei žalai atlyginti, o nustačius šios įmonės nemokumą civilinį ieškinį išieškoti iš R. J..

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu D. L. buvo išteisinta pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl išteisintosios apeliacinis skundas nebuvo paduotas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       R. J. nuteistas už tai, kad jis nuo 2004 m. kovo 26 d., būdamas UAB „A.T.I.K.“(įmonės kodas (duomenys neskelbtini), PVM mokėtojo kodas LT (duomenys neskelbtini), PVM mokėtojas nuo 2002 m. gegužės 7 d., registruota (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pastarajam valdant 80 procentų įmonės akcijų, jo žmonai J. J. valdant 20 procentų įmonės akcijų, būdamas atsakingas pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių dokumentų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys bei 21 straipsnio nuostatą, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. tyčia, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. BAĮ Nr. IX-574 nuostatas: 4 straipsnį, nustatantį, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams; 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 13 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktų nuostatas, kad privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška ir 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų, 

nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. įmonės veiklos vietoje – audinių parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), patalpose organizavo klientams siuvimo paslaugų teikimą, dalies gautų pajamų neįtraukė į UAB „A.T.I.K.“ apskaitos registrus, apyvartos žiniaraščius už bendrą 280505 Lt (81239,80 Eur) sumą, bei patvirtinančių dokumentų apie suteiktas paslaugas nepateikė įmonės buhaltere dirbusiai D. L., kuri nežinodama apie paslaugų teikimą be apskaitos dokumentų, gautų pajamų neįtraukė į UAB „A.T.I.K.“ apskaitą. Tokiu būdu R. J. neapskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje bei nuo jų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 57602 Lt (16682,60 Eur) mokėtino PVM.

Be to, jis tyčia prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą neatlikdavo turimo bendrovės turto ir žaliavų (prekių) inventorizavimo už 2009, 2010 ir 2011 kalendorinius metus, dėl to negalima faktiškai nustatyti turimų atsargų likučių, jų judėjimo kiekio ir vertės, t. y. iš dalies negalima nustatyti UAB „A.T.I.K.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d., taip nuslepiant realias įmonės gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Tokiais veiksmais R. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

2.       Taip pat R. J. buvo nuteistas už tai, kad jis nuo 2004 m. kovo 26 d., būdamas UAB „A.T.I.K.“ direktorius už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. tiksliai nenustatytoje vietoje, siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio davė neteisėtus nurodymus UAB „A.T.I.K.“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, dėl to vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus įrašė į kasmėnesines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d/ žinomai neteisingus duomenis apie UAB „A.T.I.K.“ pajamas, pelną, bei turtą ir naudojimą, t. y deklaracijų eilutėje Nr. 11 nurodė neteisingus duomenis apie įmonės gautas apmokestinamąsias pajamas, to pasekoje deklaracijų eilutėje Nr. 29 nurodė neteisingas įmonės atliktų pardavimų PVM sumas, t. y nenurodė įmonės gautų, tačiau neapskaitytų pajamų teikiant klientams siuvimo paslaugas 280505 Lt (81239,80 Eur) sumai, bei nuo gautų, bet neapskaitytų pajamų mokėtino PVM mokesčio 57602 Lt (16682,6 Eur) sumai bei kas mėnesį nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), dėl to neapskaitė bei nedeklaravo visų įmonės gautų apmokestinamųjų pajamų, dėl to neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 57602 Lt (16682,6 Eur) mokėtino PVM.

R. J., taip pat nuo 2004 m. kovo 26 d., būdamas UAB „A.T.I.K.“ direktoriumi, už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d., iki 2011 m. gruodžio 31 d., siekdamas išvengti pelno mokesčio, davė neteisėtus nurodymus UAB „A.T.I.K.“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus įrašė į 2010 m. rugsėjo 15 d. metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2009 m. nurodant, jog gautas neigiamas bendrovės veiklos rezultatas – nuostolis (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 78327 Lt (22685 Eur), kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2009 metus yra 16589 Lt (4804,50 eurų) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusį pelno mokesčio tarifą (20 procentų nuo apmokestinamųjų pajamų) dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 3318 Lt (960,90 Eur) pelno mokesčio. D. L. 2010 m. rugsėjo 15 d. pateikus VMI šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), bendrovė išvengė (nedeklaravo) ir nesumokėjo į biudžetą 3318 Lt (960,90 Eur) mokėtino pelno mokesčio. Be to, 2011 m. birželio 1 d. jis, siekdamas išvengti pelno mokesčio ir pasitelkęs šiam tikslui UAB „A.T.I.K.“ buhalterę D. L., tvarkiusią bendrovės buhalterinę apskaitą, kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą bei vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus įrašė į 2011 m. birželio 11 d. metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2010 m., nurodant, jog gautas bendrovės veiklos rezultatas – pelnas (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 58655 Lt (16988 Eur), kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2010 metus yra 137430 Lt (39802 Eur) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusį pelno mokesčio tarifą (15 procentų nuo apmokestinamųjų pajamų), dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 20614 Lt (5970 Eur) pelno mokesčio. D. L. 2011 m. birželio 1 d. VMI pateikus šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), bendrovė neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 20614 Lt (5970 Eur) mokėtino pelno mokesčio. Be to, jis 2013 m. lapkričio 15 d., siekdamas išvengti pelno mokesčio ir pasitelkęs šiam tikslui UAB „A.T.I.K.“ buhalterę D. L., tvarkiusią bendrovės buhalterinę apskaitą, kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą bei vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus įrašė į 2013 m. lapkričio 15 d. metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2011 m., nurodant, jog gautas bendrovės veiklos rezultatas – pelnas, kuris sudaro 90035 Lt (26075,9 Eur), bei deklaruotas mokėtinas į biudžetą 13505 Lt (3911 Eur) pelno mokestis, kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2011 m. yra 172468 Lt (49950 Eur) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusi pelno mokesčio tarifą (15 procentų nuo apmokestinamųjų pajamų), dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 12365 Lt (3581 Eur) pelno mokesčio. Tada D. L. 2013 m. lapkričio 15 d. VMI pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl to bendrovė neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 12365 Lt (3581 Eur) mokėtino pelno mokesčio. UAB „A.T.I.K.“ už 2009-2011 veiklos vykdymo metus teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų pajamų, tačiau bendrovės buhalterinėje apskaitos registruose, Apyvartos žiniaraščiuose neapskaitytų, apmokestinamųjų pajamų, dėl to neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą iš viso 36297 Lt (10512 Eur) mokėtino pelno mokesčio. Tokiais veiksmais R. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje.

3.       UAB „A.T.I.K.“(įmonės kodas (duomenys neskelbtini), mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini), nuo 2002 m. gegužės 7 d. PVM mokėtojas, registruota adresu (duomenys neskelbtini)) nuteista už tai, kad ji nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d., Vilniaus mieste, R. J. būnant jos direktoriumi nuo 2004 m. kovo 16 d., jam valdant 80 procentų įmonės akcijų, jo žmonai J. J. – 20 procentų įmonės akcijų, atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesams, turtintis teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu, bei pilnai kontroliuoti UAB „A.T.I.K.“ veiklą būnant atsakingu pagal 2001 m. lapkričio 6 d. BAĮ 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių dokumentų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys bei 21 straipsnio nuostatą, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. tyčia pažeisdamas BAĮ Nr. IX-574 4 straipsnio nuostatą, numatančią, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams; 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, 13 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktų nuostatas, kad privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška ir 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų:

nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. juridinis asmuo UAB „A.T.I.K.“, atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais įmonės veiklos vietoje – audinių parduotuvės patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), organizavo klientams siuvimo paslaugų teikimą, dalies gautų pajamų neįtraukė į UAB „A.T.I.K.“ apskaitos registrus, apyvartos žiniaraščius už bendrą 280505 Lt (81239,80 Eur) sumą, bei patvirtinančių dokumentų apie suteiktas paslaugas nepateikė įmonės buhaltere dirbusiai D. L., kuri nežinojo apie paslaugų teikimą be apskaitos dokumentų bei gautų pajamų neįtraukė į UAB „A.T.I.K.“ apskaitą. Juridinis asmuo UAB „A.T.I.K.“, atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais neapskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje bei nuo jų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą iš 57602 Lt (16682,6 Eur) mokėtino PVM.

Taip pat juridinis asmuo – UAB „A.T.I.K.“, atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesams, tyčia prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą neatlikdavo turimo bendrovės turto ir žaliavų (prekių) inventorizavimo už 2009, 2010 ir 2011 kalendorinius metus, dėl to negalima faktiškai nustatyti turimų atsargų likučių, jų judėjimo kiekio ir vertės. Dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „A.T.I.K.“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d., taip nuslepiant realias įmonės gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Tokiais veiksmais UAB „A.T.I.K.“, atstovaujama direktoriaus R. J., veikusio juridinio asmens naudai ir interesais, padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

4.       Taip pat UAB UAB „A.T.I.K.“ nuteista už tai, kad ji, atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesams, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei pilnai kontroliuoti UAB „A.T.I.K.“ veiklą, už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., siekiant išvengti pridėtinės vertės mokesčio, davė neteisėtus nurodymus UAB „A.T.I.K.“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinodama apie R. J. nusikalstamą sumanymą, vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus, įrašė į kasmėnesines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (forma FR0600) už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. žinomai neteisingus duomenis apie UAB „A.T.I.K.“ pajamas, pelną, bei turtą ir naudojimą, t. y. deklaracijų eilutėje Nr. 11 nurodė neteisingus duomenis apie įmonės gautas apmokestinamąsias pajamas, dėl to deklaracijų eilutėje Nr. 29 nurodė neteisingas įmonės atliktų pardavimų PVM sumas, t. y. nenurodė įmonės gautų, tačiau neapskaitytų pajamų teikiant klientams siuvimo paslaugas 280505 Lt (81239,80 Eur) sumai bei nuo gautų pajamų mokėtino PVM mokesčio 57602 Lt (16682,60 Eur) sumai ir kas mėnesį nuo 2009 m. vasario 17 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. pateikė VMI, dėl to neapskaitė, bei nedeklaravo visų įmonės gautų apmokestinamųjų pajamų, taip neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir į valstybės biudžetą ir nesumokėjo iš viso 57602 Lt (16682,60 Eur) mokėtino pridėtinės vertės mokesčio.

Taip pat UAB „A.T.I.K.“ atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu, bei pilnai kontroliuoti UAB „A.T.I.K.“ veiklą už mokestinį laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., siekdamas išvengti pelno mokesčio, davė neteisėtus nurodymus UAB „A.T.I.K.“ buhalterės pareigas ėjusiai D. L., kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo kaip vadovo nurodymus įrašė į 2010 m. rugsėjo 15 d. metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2009 metus nurodydama, jog gautas neigiamas bendrovės veiklos rezultatas – nuostolis (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 78327 Lt (22685 Eur), kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2009 metus yra 16589 Lt (4804,50 Eur) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusį pelno mokesčio tarifą (20 procentų nuo apmokestinamųjų pajamų) dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 3318 Lt (960,90 Eur) pelno mokesčio. D. L. 2010 m. rugsėjo 15 d. VMI pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl ko bendrovė išvengė (nedeklaravo) ir nesumokėjo į biudžetą 3318 Lt (960,90 Eur) mokėtino pelno mokesčio. Taip pat 2011 m. birželio 1 d., siekdamas išvengti pelno mokesčio ir pasitelkęs šiam tikslui UAB „A.T.I.K.“ buhalterę D. L., tvarkiusią bendrovės buhalterinę apskaitą, kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo, kaip vadovo, nurodymus įrašė į 2011 m. birželio 11 d. metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2010 m. nurodant, jog gautas bendrovės veiklos rezultatas – pelnas (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 58655 Lt (16988 Eur), kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2010 metus yra 137430 Lt (39802 Eur) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusį pelno mokesčio tarifą (15 procentų nuo apmokestinamųjų pajamų), dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 20614 Lt (5970 Eur) pelno mokesčio. Tada D. L. 2011 m. birželio 1 d. VMI pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl to bendrovė neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 20614 Lt (5970 Eur) mokėtino pelno mokesčio. Be to, 2013 m. lapkričio 15 d., siekdamas išvengti pelno mokesčio ir pasitelkęs šiam tikslui UAB „A.T.I.K.“ buhalterę D. L., tvarkiusią bendrovės buhalterinę apskaitą, kuri nieko nežinojo apie R. J. nusikalstamą sumanymą, bei vykdydama jo kaip vadovo nurodymus įrašė į 2013 m. lapkričio 15 d. metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204) neteisingus duomenis už 2011 m. nurodant, jog gautas bendrovės veiklos rezultatas – pelnas (46 deklaracijos eilutė), kuris sudaro 90035 Lt (26075,90 Eur) bei deklaruotas mokėtinas į biudžetą 13505 Lt (3911 Eur) pelno mokestis, kai tuo tarpu realus bendrovės veiklos rezultatas už 2011 metus yra 172468 Lt (49950 Eur) pelnas ir taikant tuo laiku galiojusį pelno mokesčio tarifą (15 procentų nuo apmokestinamųjų pajamų), dėl to bendrovė neapskaičiavo mokėtino į biudžetą 12365 Lt (3581 Eur) pelno mokesčio. D. L. 2013 m. lapkričio 15 d. VMI pateikė šią metinę pelno mokesčio deklaraciją (forma PLN 204), dėl to bendrovė neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą 12365 Lt (3581 Eur) mokėtino pelno mokesčio. 

Tokiu būdu UAB „A.T.I.K.“, atstovaujama direktoriaus R. J., kuris veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais bendrai už 2009-2011 veiklos vykdymo metus, teritoriniam mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) nedeklaravo dalies gautų, tačiau bendrovės buhalterinėje apskaitos registruose, Apyvartos žiniaraščiuose neapskaitytų, apmokestinamųjų pajamų, dėl to neapskaičiavo (išvengė), nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą iš viso 36297 Lt (10512 Eur) mokėtino pelno mokesčio. Tokiais veiksmais UAB „A.T.I.K.“, atstovaujama direktoriaus R. J., veikusio juridinio asmens naudai ir interesais, padarė nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje.

II.                      Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5.       Apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir jį išteisinti, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių, o civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

6.       Apeliaciniame skunde aiškinama, jog pagrindinė UAB „A.T.I.K.“ veiklos sritis buvo prekyba audiniais. Siuvimo paslaugų teikimas buvo skirtas tik pagyvinti audinių prekybą. Šias paslaugas teikė K. B., kuri įmonėje dirbo pagal darbo sutartį, ir R. Č., kuri įmonėje dirbo pagal darbo sutartį bei turėjo verslo liudijimą siuvimo paslaugoms teikti. Su R. Č. buvo susitarta, kad už siuvimo paslaugas, kurios buvo teikiamos vykdant individualią veiklą, gautos pajamos priklausys jai ir ji pati pasirūpins mokesčių sumokėjimu už iš tokios veiklos gaunamas pajamas. Tuo atveju, jeigu klientui bus reikalinga PVM sąskaita faktūra, siuvimo užsakymas bus įforminamas per UAB „A.T.I.K.“, t. y. bus laikoma, kad tokią paslaugą atliks įmonė. Tokias paslaugas ir už jas gautą atlygį UAB „A.T.I.K.“ įtraukdavo į įmonės apskaitą. Siuvimo paslaugos poreikis buvo didelis, todėl vėliau į darbą buvo priimta K. B.. K. B. atlikdavo tuos siuvimo užsakymus, kurie buvo forminami kaip įmonės suteikiamos paslaugos. Dirbdama pagal verslo liudijimą R. Č. savo uždirbtus pinigus laikė įmonės seife. Jos įnešamos lėšos buvo fiksuojamos sąsiuviniuose Nr. 23 ir 24 su prisegtais čekiais. Tais atvejais, kai pinigai būdavo gaunami išrašant sąskaitą faktūrą, sąsiuviniuose buvo žymima ATK ir užrašomas numeris. Tai reiškė, kad šie pinigai buvo įtraukiami į įmonės apskaitą, nes laikoma, kad siuvimo paslaugą atliko įmonė, o ne R. Č. kaip verslo liudijimo turėtoja. Mėnesio pabaigoje lėšos buvo atskiriamos ir į įmonės apskaitą buvo įtraukiamos tik tos lėšos, kurios buvo apskaitytos per kasą ir tik už užsakymus, kuriems buvo išduotos PVM sąskaitos faktūros. Kitais pinigais, t. y. gautais verslo liudijimo pagrindu, disponavo R. Č.. K. B. gaudavo atlygį kaip įmonės darbuotoja.

7.       Nuteistasis tvirtina, kad jis apie buhalterinę apskaitą nieko neišmano, todėl galvojo, jog nurodyta verslo praktika yra tinkama ir jis yra atsakingas tik už įmonės apskaitą. Į R. Č. verslo liudijimo problemas nesikišo, nes ji pati kaip verslo liudijimo turėtoja privalėjo apskaityti gaunamas pajamas ir sumokėti mokesčius.

8.       Apeliantas tikina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino siuvimo paslaugų teikimo aplinkybes, kadangi buvo vadovaujamasi specialisto išvada Nr. (4.65)-86-9, kurioje kategoriškai nurodyta, jog UAB „A.T.I.K.“ 2009-2012 m. kovo mėnesį neapskaitė 338107,10 Lt pajamų, gautų už užuolaidų siuvimą. Nedeklaruodama šių pajamų, nedeklaravo ir nesumokėjo 57244 Lt PVM mokesčio ir 36297 Lt pelno mokesčio. Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino apklausto specialisto paaiškinimus. Vertinant specialisto paaiškinimus, turėjo būti atkreiptas dėmesys į tai, kad specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-9 buvo padaryta metodologinių ir aritmetinių klaidų, kurias pripažino ir pats specialistas. Dėl padarytų klaidų net buvo pakeisti kaltinimai ir atsisakyta kaltinimo dėl audinių prikimo PVM neteisingo paskaičiavimo, tuo pačiu atsisakyta palaikyti kaltinimą D. L.. Pirmosios instancijos teismas analizuodamas specialisto išvadą ir jos argumentus, turėjo atkreipti dėmesį, kad, atlikdamas patikrinimą, specialistas jau turėjo išankstinę nuostatą, jog siuvimo paslaugas įmonėje teikė ne R. Č., turėdama verslo liudijimą, o pati įmonė. 

9.       Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, koks buvo nuteistojo ir R. Č. susitarimas. Skundžiamame nuosprendyje yra užsiminta, kad nuteistasis pažadėjo mokėti „už Sodrą“, tačiau toks pažadas nebuvo ištirtas ir išanalizuotas. Iš tikrųjų buvo susitarta, jog R. Č. įmonėje kaip konsultantė dirbs dalį etato ir tuo pačiu teiks siuvimo paslaugas klientams kaip verslo liudijimo turėtoja, savarankiškai apskaitydama savo pajamas. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis ar UAB „A.T.I.K.“ darbuotojai būtų nupirkę R. Č. verslo liudijimą ir tokiu būdu būtų paslėpę faktą, kad realiai ji siuvimo paslaugas teikia įmonei, o ne klientams.

10.       R. J. teigia, kad tiek jis pats, tiek D. L., tiek R. Č. bei kiti asmenys parodė, jog R. Č. siuvimo paslaugas teikė kaip verslo liudijimo turėtoja. Šį faktą patvirtina ir VMI 2013 m. sausio 11 d. raštas Nr. 27.4-30-3/RD-96. Faktas, kad R. Č. nuo 2008 m. iki 2013 m. nebuvo prasitęsusi verslo liudijimo, niekaip nėra susijęs su nuteistuoju, nes už savo veiklos įforminimą ir apskaitą buvo atsakinga tik ji pati. Be to, paminėtas faktas apeliantui tapo žinomas tik ikiteisminio tyrimo metu. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, jog R. Č. apskaitą vedė pildydama kvitų knygeles bei „Gyventojo įsigijusio verslo liudijimą apskaitos žurnalą“.

11.       Apeliaciniame skunde aiškinama, kad liudytojos V. R. ir V. K. parodymai neleidžia teigti, kad apeliantas ar jo sutuoktinė pinigus iš seifo pasiimdavo ir naudodavo savo reikmėms. Apeliantas dalį pinigų įnešdavo į banko sąskaitą, o dalį naudodavo įmonės reikmėms. Šios lėšos buvo apskaitytos, pinigų išdavimas buvo įforminamas avansinėmis apyskaitomis, už kurias buvo atsiskaitoma su buhaltere D. L.. R. Č. uždirbtų pinigų nei apeliantas, nei jo sutuoktinė iš seifo niekada nebuvo paėmę, todėl nėra pagrindo teigti, jog R. Č. seife laikomomis lėšomis nedisponavo. Tokios aplinkybės nepatvirtino ir pati R. Č..

12.       Nuteistasis sutinka, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitomos lėšos, kurios priklausė R. Č. už siuvimo paslaugas, tačiau šios lėšos įmonės buhalterijoje ir neturėjo būti apskaitomos. Be to, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atidžiai išanalizavo sąsiuviniuose Nr. 23 ir Nr. 24 esančių įrašų turinį, jų reikšmę ir nesulygino jų su UAB „A.T.I.K.“ buhalterinių įrašų turiniu. Šie sąsiuviniai nebuvo parodyti liudytojoms V. K., V. R., R. Č., kaltinamajai D. L., paprašant pakomentuoti juose esančių įrašų turinį.

13.       Skunde tvirtinama, kad įmonėje atlikti inventorizaciją taip, kaip nurodė specialistas, yra nerealu, kadangi ji užtruktų 2-3 mėnesius. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad inventorizacija įmonėje buvo vykdoma. D. L. parodė, kad inventorizacijai įmonė neužsidarydavo. Fiziškai audinių kiekius tikrindavo pardavėjos. Buvo suvedamos sąskaitos, nuimama prekių savikaina ir gaudavosi prekių suma, kuri likdavo periodo pabaigai. Jeigu kažkas neatitikdavo, D. L. skambindavo į parduotuvę ar į sandėlį ir prašydavo kiekvieno mėnesio ataskaitos. Inventorizacija būdavo atliekama kas mėnesį, tačiau ne tokiu primityviu būdu, kokį įsivaizdavo specialistas. Dokumentinio inventorizacijos proceso niekas netikrino, o specialistas tokios inventorizacijos principų net nesuprato, nes pats nemokėjo jos atlikti. Apeliantui nėra aišku, kuo buvo paremtas pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, kad įmonėje nebuvo atliekama inventorizacija. Be to, skundžiame nuosprendyje nenurodyta, koks yra priežastinis ryšys tarp inventorizacijos ir siuvimo paslaugų.

14.       Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokio norminio akto, kuris imperatyviai reglamentuotų asmens, turinčio verslo liudijimą, o tuo pačiu dirbančio įmonėje etatiniu darbuotoju, veiklos niuansus. Taip pat nenurodė jokio norminio akto, kuriame būtų reikalaujama verslo liudijimą turinčio asmens gautas pajamas apskaityti kaip įmonės pajamas, t. y. įtraukti jas į įmonės buhalterinę apskaitą. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad apeliantas yra tas asmuo, kurio veika yra uždrausta baudžiamojo įstatymo ir kad veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio teisingo elgesio.

15.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2012 m. balandžio 11 d., o byla su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota tik 2018 m. rugpjūčio 2 d. Taigi vien ikiteisminis tyrimas šioje byloje truko šešerius metus ir keturis mėnesius, t. y. neproporcingai ilgai su ilgomis pertraukomis. Apeliantui 2012 metais buvo pasiūlyta kreiptis į VMI, kad ši atliktų tikslius UAB

16.       „A.T.I.K.“ mokestinės nepriemokos paskaičiavimus. VMI paskaičiavo, kokią sumą UAB „A.T.I.K.“ turėtų sumokėti, jeigu būtų laikoma, kad siuvimo paslaugas atliko ne R. Č., o įmonė. Tuo metu VMI paskaičiuota panaši PVM ir pelno mokesčio suma, kuri yra priteista skundžiamu nuosprendžiu. Apeliantui buvo pasiūlyta susitarti dėl mokestinės paskolos, t. y. mokėjimų išdėstymo. UAB „A.T.I.K.“ tuo metu buvo pelningai dirbanti įmonė ir toks pasiūlymas apeliantą tenkino. Taigi jis nutarė nebesiginčyti ir bylą užbaigti taikiai, pataisyti deklaracijas, jas pateikti VMI. Vis tik 2013 m. gruodžio 20 d. specialistui užbaigus savo tyrimą prokuroras nebesutiko nei su FNNT pasiūlymu, nei su VMI paskaičiavimais. Tokiu būdu apeliantui buvo atimta galimybė pataisyti deklaracijas, atsiskaityti su biudžetu. Per tą laiką, kai vyko baudžiamasis procesas, įmonės ekonominė padėtis sumenko, todėl valstybė negavo pajamų ir buvo pažeistos apelianto teisės. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl paskyrė per griežtas bausmes.

17.       Nuteistasis mano, kad VMI civilinis ieškinys buvo tenkintas nepagrįstai, kadangi jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė, o tuo pačiu nepadarė ir žalos, kurią privalėtų atlyginti. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė subsidiarią atsakomybę reglamentuojančias normas. Teismų praktikoje tokia atsakomybė taikoma tuo atveju, kai įmonės nemokumas yra įmonės vadovo ar atsakingo asmens nusikalstamos veikos rezultatas. Taigi atlyginti žalą, sumokėti mokesčius turėtų mokesčių mokėtojas UAB „A.T.I.K.“, jeigu bus konstatuota, kad tokia žala buvo padaryta. Įmonės nemokumo priežastis nebuvo apelianto nusikalstami veiksmai.

18.       Apeliaciniame skunde UAB „A.T.I.K.“ atstovas advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir juridinį asmenį išteisinti, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių, o VMI civilinį ieškinį atmesti.

19.       Juridinio asmens atstovas aiškina, kad įmonėje siuvimo paslaugas atlikdavo dvi įmonės darbuotojos K. B. bei R. Č., kuri dirbo konsultantės pareigose, tačiau turėjo verslo liudijimą, kurio pagrindu teikė siuvimo paslaugas individualiems fiziniams asmenims. R. Č. savarankiškai disponavo iš verslo liudijimo pagrindu vykdomos veiklos gaunamomis pajamomis, taip pat turėjo įstatymų nustatytą pareigą tvarkyti savo buhalterinę apskaitą, vesti atitinkamus finansinius dokumentus bei sumokėti reikiamus mokesčius už savo vykdomą individualią veiklą. K. B. atlikdavo tuos siuvimo užsakymus, kuriuos užsakydavo kiti juridiniai asmenys. Tokiais atvejais būdavo išrašoma PVM sąskaita faktūra, siuvimo paslauga įforminama kaip atliekama UAB „A.T.I.K.“ bei gautos pajamos apskaitomos įmonės buhalterinėje apskaitoje. Taigi, siuvimo paslaugas teikė du subjektai – juridinis asmuo UAB „A.T.I.K.“ bei verslo liudijimo pagrindu dirbanti R. Č..

20.       Skunde nurodoma, kad byloje esančiuose sąsiuviniuose Nr. 23 ir Nr. 24 aptarta schema ir atsispindi. Prie tų siuvimo paslaugų užsakymų, kuriuos atlikdavo UAB „A.T.I.K.“, būdavo pažymima ATK bei užrašomas PVM sąskaitos faktūros numeris. Už šias paslaugas įmonės gautos lėšos buvo apskaitomos įstatymų nustatyta tvarka. K. B. būdavo mokamas nustatyto dydžio darbo užmokestis už jos atliktas darbines funkcijas. Prie tų užsakymų, kuriuos atlikdavo R. Č., kaip asmuo dirbantis pagal verslo liudijimą ar kitą individualios veiklos formą, ji prisisegdavo savo čekį. Šios lėšos įmonės lėšomis nebuvo laikomos, todėl nebuvo apskaitomos kaip įmonės lėšos. Įmonės parduotuvėje buvo seifas, kuriame būdavo laikomi grynieji pinigai. Šiame seife savo asmenines lėšas, gautas iš individualios veiklos verslo liudijimo pagrindu, UAB „A.T.I.K.“ direktoriaus R. J. leidimu laikė ir R. Č.. R. Č. pinigų laikymo seife faktas negali būti esminis, vertinant juridinio asmens veiklą ir sprendžiant dėl jo atsakomybės.

21.       Juridinio asmens atstovas aiškina, jog Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reglamentavimas numato, kad įmonė vesdama buhalterinę apskaitą privalo apsiskaityti tik savo gaunamas pajamas. Fzinio asmens iš jo individualios veiklos, vykdomos bet kokiu pagrindu, gaunamos pajamos negali būti traukiamos į įmonės buhalterinę apskaitą, kadangi šių pajamų juridinis asmuo negavo. Priešingu atveju, juridinis asmuo būtų įpareigojamas mokėti mokesčius nuo tų pajamų, kurių negavo vykdydamas savo veiklą. Tokia praktika būtų nelogiška bei pažeidžianti teisinį reglamentavimą. Tuo pačiu juridinis asmuo negali atsakyti už kitų mokesčių mokėtojų, šiuo atveju fizinio asmens veikiančio verslo liudijimo pagrindu, mokestinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, o taip pat negali jam išpirkti verslo liudijimo ar pasirūpinti kitokiu jo individualios veiklos legalizavimu. UAB “A.T.I.K.“ neturi ir niekad neturėjo pareigos atlikti fizinių asmenų vykdomų veiklų atitikimo teisės aktų reikalavimams, mokestinių prievolių vykdymą ar pan. kontrolės.

22.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad juridinio asmens UAB „A.T.I.K.“ atsakomybė yra tiesiogiai susijusi su R. J. veiksmais ir atsakomybe, kadangi jis buvo įmonės direktorius. R. J. veiksmai, o tuo pačiu ir juridinio asmens veiksmai, teigiant, kad buvo veikiama jo naudai ir interesais, turi atitikti veikas, kurios buvo uždraustos BK specialiosios dalies normų. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo atsakyta į klausimą, ar juridinis asmuo privalo bei kokiu pagrindu, kaip savo gaunamas pajamas apskaityti (įtraukti į buhalterinę apskaitą) fizinio asmens iš verslo liudijimo pagrindu vykdomos veiklos gautas pajamas, nors bylos nagrinėjimo metu toks klausimas buvo keliamas. Vien konstatavimas, kad pajamos, kurias gavo R. Č. vykdydama individualią veiklą verslo liudijimo pagrindu, privalo būti įtrauktos į UAB „A.T.I.K.“ buhalterinę apskaitą, nėra pakankamas pagrindas laikyti, kad tokia išvada yra pagrįsta. Tvirtinant, kad įstatymas draudžia fizinio asmens piniginių lėšų laikymą įmonei priklausančiame seife, taip pat turėjo būti nurodyti norminiai aktai, draudžiantys tokį susitarimą, tuo pačiu tokius veiksmus kvalifikuojant pagal atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnį.

23.       Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis specialisto išvada Nr. (4.65)-86-9, kadangi teisiamojo posėdžio metu šią išvadą pateikęs specialistas negalėjo jos suprantamai paaiškinti, nurodė, jog darydamas išvadas, jis turėjo išankstinę nuomonę, kurią jam suformavo FNTT pareigūnai, nurodydami, jog įmonėje UAB „A.T.I.K.“ neapskaitomos siuvimo paslaugos. Specialisto paaiškinimai bei išvadoje konstatuoti teiginiai nebuvo paremti jokiais konkrečiais duomenimis ar bylos dokumentais. Be to, specialisto išvadoje buvo padaryta daug aritmetinių ir metodologinių klaidų, kurias pats specialistas pripažino ir net du kartus teikė parengtos išvados patikslinimus, kurie tapo pagrindu pakeisti kaltinimus, o dalies jų apskritai atsisakyti.

24.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad UAB „A.T.I.K.“ būtų išpirkusi R. Č. verslo liudijimą. Dokumentų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys sutampa su specialisto išvadoje pateiktais duomenimis. Dokumentų apžiūros protokole tie patys užsakymai nurodyti kaip deklaruoti R. Č., t. y. kaip individualiai paslaugas teikiančio asmens, o specialisto išvadoje be kokių nors aiškių argumentų jau priskiriami UAB „A.T.I.K.“. Šie dokumentai akivaizdžiai parodo, kad R. Č. deklaruotos pajamos buvo priskirtos UAB „A.T.I.K.“, nesant tam jokio faktinio ar teisinio pagrindo. Tuo pačiu, tai patvirtina, kad, jeigu R. Č. savo vykdomos veiklos buhalterinę apskaitą tvarkė netinkamai, tai negali būti laikoma UAB „A.T.I.K.“ problema. Juridinis asmuo neturėjo jokio teisinio pagrindo savo buhalterinėje apskaitoje apskaityti fizinio asmens iš jo individualios veiklos gautų pajamų. Pirmosios instancijos teismas nevertino R. Č. parodymų, iš kurių matyti, kaip ji vykdė savo veiklą.  

25.       Juridinio asmens atstovas tvirtina, jog byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad įmonėje buvo atliekama inventorizacija ir išdėsto iš esmės tokius pačius argumentus kaip ir R. J. savo apeliaciniame skunde. Taip pat juridinio asmens atstovo apeliaciniame skunde yra dėstomi tokie patys argumentai dėl bausmės juridiniam asmeniui paskyrimo kaip ir nuteistojo R. J. apeliaciniame skunde.

26.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad jokia nusikalstama veika nebuvo padaryta, todėl nebuvo padaryta ir žala, kurią turėtų atlyginti juridinis asmuo. Be to, subsidiari atsakomybė skundžiame nuosprendyje išaiškinta ir konstatuota neteisingai. Teismų praktikoje tokia atsakomybė taikoma tuo atveju, kai įmonės nemokumas yra įmonės vadovo ar atsakingo asmens nusikalstamos veikos rezultatas arba dėl įmonės vadovo veiksmų įmonė tampa nemoki. Žalą atlyginti turėtų mokesčių mokėtojas UAB „A.T.I.K.“, jeigu tokia žala būtų padaryta. Įmonės nemokumo priežastis yra paties mokesčių administratoriaus atstovo, t. y. specialisto, veiksmai, sutrukdę įmonei įvykdyti mokestinę prievolę savanoriškai, o taip pat užsitęsęs ikiteisminis tyrimas ir stichinė nelaimė – gaisras.

27.       Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas, kuris yra ir juridinio asmens atstovas, prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. J. ir UAB „A.T.I.K.“atstovo advokato apeliaciniai skundai atmestini.

28.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, jog R. J. ir UAB „A.T.I.K.“ skundžiamu Vilniaus miesto apylinės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu buvo pagrįstai nuteisti pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Nuteistųjų kaltę padarius šias nusikalstamas veikas patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

29.       Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-976/2017). Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tais atvejais, kai aptariamoje normoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pažymėtina, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra blanketinė. Taigi baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kyla tik tuomet, jei yra nustatyta, kad asmuo sąmoningai nesilaikė įstatymuose nustatytų reikalavimų buhalterinės apskaitos tvarkymui ir dėl to kilo bent vienas iš anksčiau paminėtų padarinių. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė asmeniui kyla tuomet, kai asmuo įrašo į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiant išvengti mokesčių ir tokį dokumentą pateikia valstybės įgaliotai institucijai. Įrašymas į atitinkamus dokumentus žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą reiškia ne tik tai, kad kaltininkas minėtuose dokumentuose pateikia duomenis, neatitinkančius jo pajamų, pelno ar turto (pavyzdžiui, sumažina ar padidina gautas pajamas, pelną), bet ir tai, kad kaltininkas deklaracijoje ar kituose dokumentuose apskritai nepateikia tokių duomenų apie gautas pajamas, pelną, turtą.

30.       Šioje baudžiamojoje byloje nekyla ginčų dėl to, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. UAB „A.T.I.K.“, kurios direktoriumi ir akcininku buvo R. J., parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), asmenys turėjo galimybę pasinaudoti užuolaidų siuvimo paslauga. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kyla dėl to, kokiais atvejais minėtą paslaugą teikė įmonė, o kokiais atvejais kitas subjektas, t. y. pagal verslo liudijimą dirbusi R. Č., ir kam teko pareiga apskaityti už suteiktas paslaugas gautas pajamas. Nuteistasis R. J. ir UAB „A.T.I.K.“ atstovas pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad dalis pajamų, gautų už užuolaidų siuvimą, įmonės buhalterijoje buvo apskaitytos, o tos, kurios nebuvo apskaitytos, buvo teikiamos liudytojos R. Č. pagal verslo liudijimą (patentą). Pagal verslo liudijimą (patentą) gautos pajamos laikomos minėtos liudytojos pajamomis ir jos negalėjo bei neturėjo būti traukiamos į juridinio asmens buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl minėtų pajamų įmonė neturėjo skaičiuoti PVM ir pelno mokesčio. Tokius nuteistojo bei nuteistosios UAB „A.T.I.K.“ atstovo teiginius tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytoja apklausta R. Č. bei išteisintoji D. L., duodama parodymus pirmosios instancijos teisme.

31.       Pirmosios instancijos teisme liudytoja R. Č. parodė, jog ji iš pradžių dirbo UAB „A.T.I.K.“ konsultante. Vėliau pastebėjo, kad klientams kyla poreikis pasisiūti užuolaidas, todėl ji pasisiūlė R. J. teikti užuolaidų siuvimo paslaugas pagal patentą. Taigi ji dirbo įmonėje ir pagal patentą, siūdama užuolaidas, ir kaip darbuotoja – konsultantė. Padidėjus darbų apimčiai, įmonėje siuvėja buvo įdarbinta K. B., kuri teikė siuvimo paslaugas klientams, kuriems už suteiktas paslaugas reikėjo išrašyti PVM sąskaitą faktūrą. Klientui išrašant sąskaitą faktūrą, jo sumokėti pinigai už siuvimo paslaugą buvo įnešami į įmonės kasą, minėti pinigai priklausydavo UAB „A.T.I.K.“. Jos pagal patentą už siuvimo paslaugą gauti pinigai, leidus R. J., buvo laikomi įmonės seife. Šiuos pinigus parduotuvės vedėjos fiksuodavo žurnale, nurodydamos užsakymo numerį ir pinigų sumą. Gaunamos sumos ir jų užrašytas dydis žurnaluose sutapo. Kai liudytoja norėdavo paimti savo pinigus, kurie buvo laikomi įmonės seife, juos jai atnešdavo R. J.. Pati R. Č. rakto nuo seifo neturėjo (t. 12, b. l. 18-19, 22-23). Tokias pat aplinkybes liudytoja R. Č. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 8, b. l. 178-181, 186-188). Pirmosios instancijos teisme išteisintoji D. L. patvirtino, kad R. Č. UAB „A.T.I.K.“ dirbo kaip konsultantė, o pagal patentą siūdavo užuolaidas fiziniams asmenims. K. B. buvo įdarbinta siuvėja siūti užuolaidas tiems klientams, kuriems už suteiktą paslaugą reikėdavo išrašyti PVM sąskaitas faktūras (t. 12, b. l. 120, 126). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo R. J., UAB „A.T.I.K.“ atstovo bei nuteistiesiems palankius parodymus davusių liudytojos R. Č. bei išteisintosios D. L. teiginius paneigia baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, laikytinų įrodymais, visuma.

32.       Liudytojos V. K. ir V. R. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus. V. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ji ir V. R. UAB „A.T.I.K.“, esančios (duomenys neskelbtini), dirbo parduotuvės vedėjomis. Parduotuvėje buvo prekiaujama audiniais, taip pat teikiamos užuolaidų siuvimo paslaugos. Užuolaidas įmonėje siūdavo dvi siuvėjos – K. B. ir R. Č.. Už pasiūtas užuolaidas buvo atsiskaitoma dviem būdais: jei klientas pageidaudavo, būdavo išrašoma sąskaita faktūra ir išmušamas kasos kvitas, arba klientas atsiskaitydavo grynaisiais pinigais siuvėjai į rankas. Už užuolaidų siuvimą gauti pinigai buvo fiksuojami sąsiuvinyje. Grynuosius pinigus už užuolaidų pasiuvimą V. K. arba V. R. paduodavo R. Č., minėti pinigai buvo užrašomi sąsiuvinyje ir padedami į įmonei priklausantį seifą. Vėliau pinigus iš seifo pasiimdavo arba R. J., arba jo sutuoktinė J. J., pasirašydavo sąsiuvinyje. R. Č. neturėjo rakto nuo įmonės seifo. V. K. užuolaidų siuvimo paslaugų sąsiuvinį pildė R. J. paliepimu, siuvimas buvo jo sritis (t. 11, b. l. 174-175). Iš esmės tokias pat aplinkybes pirmosios instancijos teisme nurodė ir liudytoja V. R. (t. 11, b. l. 166-168). Liudytoja V. R. pirmosios instancijos teisme papildomai nurodė, kad žurnalas, kuriame buvo nurodomi gauti grynieji pinigai už užuolaidų siuvimą, įmonėje buvo vedamas 2-3 metus. Kai būdavo gaunami grynieji pinigai už užuolaidų pasiuvimą, nebuvo išrašomi kasos pajamų orderiai, siuvėjos neturėjo kasos aparato, grynųjų pinigų gavimas buvo fiksuojamas tik sąsiuviniuose. Tik klientui pageidavus, jog būtų išrašyta sąskaita faktūra, pinigai buvo įnešami į įmonės kasą, išmušant kvitą (t. 11, b. l. 167-168). Tiek liudytoja V. K. (t. 8, b. l. 132-136, 139-141), tiek liudytoja V. R. (t. 8, b. l. 159-162, 163-164) ikiteisminio tyrimo metu nurodė tokias pat aplinkybes dėl teikiamos užuolaidų siuvimo paslaugos. Pažymėtina, kad liudytoja V. K. ikiteisminio tyrimo metu aiškino ir tai, jog dalis pinigų, laikomų įmonės seife, kurie buvo gauti už užuolaidų siuvimo paslaugos suteikimą, buvo naudojami pakeisti įmonės kasose esantiems stambesniems pinigams. Liudytojoms V. R. ir V. K. ikiteisminio tyrimo metu parodžius kratos metu iš UAB „A.T.I.K.“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), seifo ir siuvėjų darbo vietos paimtus sąsiuvinius Nr. 23 ir Nr. 24, jos abi paaiškino, kad minėtuose sąsiuviniuose buvo fiksuojami pinigai, kurie buvo gauti už užuolaidų siuvimą, kurie nebuvo UAB „A.T.I.K.“ buhalterijoje apskaitomi. Minėtuose sąsiuviniuose pirmame stulpelyje buvo nurodoma data, antrame – užsakymo numeris, o trečiame – gauti pinigai už suteiktą užuolaidų siuvimo paslaugą. Nurodytos pinigų sumos trečiame sąsiuvinių stulpelyje visada sutapdavo su realiai gautais pinigais, kurie kartu su sąsiuviniais buvo dedami į įmonės seifą. Užrašai, kurie yra apibraukti ir parašyta ATK (numeris) ir nurodyta suma, reiškia, kad už šias suteiktas užuolaidų siuvimo paslaugas buvo išrašytos sąskaitos faktūros, o pinigai yra įtraukti į UAB  „A.T.I.K.“ buhalterinę apskaitą. Liudytoja V. R. (t. 11, b. l. 168) pirmosios instancijos teismui patvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, teisingumą, be to, liudytoja V. R. teismo posėdžio metu nurodė tokias pat sąsiuvinių, kuriuose buvo vedamos pajamos, gautos už užuolaidų siuvimą, pildymo taisykles (t. 11, b. l. 167). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme pagarsinus liudytojos V. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 8, b. l. 132-136, 139-141), liudytoja nurodė, kad ji negalėjo ikiteisminio tyrimo metu sakyti tokių frazių kaip „apskaitytos ar neapskaitytos“ pajamos (t. 11, b. l. 179). Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo nesivadovauti minėtos liudytojos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi minėti parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa su liudytojos V. R. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, be to, kaip jau minėta anksčiau, pati liudytoja V. K. tokias pat aplinkybes dėl užuolaidų siuvimo tik be frazių „apskaitytos, nepaskaitytos“ pajamos nurodė ir pirmosios instancijos teismui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2012 m. balandžio 11 d. atlikus kratą UAB „A.T.I.K.“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), seife buvo rasti 7045,70 Lt, dėl kurių liudytoja V. K. pareiškė ir savo parašu patvirtino, kad tai yra UAB „A.T.I.K.“ piniginės lėšos, gautos už siuvimo paslaugas, jos kasos aparatu neapskaitytos. Šie pinigai yra tiesiogiai perduodami direktoriui. Įplaukos už siuvimą yra surašytos kratos metu paimtame sąsiuvinyje Nr. 23 (t. 1, b. l. 137-141). 

33.       Liudytojų V. R. ir V. K. parodymus dėl užuolaidų siuvimo aplinkybių iš esmės patvirtina ir liudytojos J. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bei K. B. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Liudytoja K. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ji kartu su R. Č. UAB „A.T.I.K.“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), dirbo siuvėjomis, siuvo užuolaidas. Klientų pinigus, sumokėtus už suteiktą paslaugą, dėdavo į juodą aplanką, klientui ranka būdavo išrašomas čekis, ant kurio jokių įmonės rekvizitų nebūdavo. Gavus pinigus, kasos čekio neišmušdavo, savo darbo vietoje kasos aparato neturėjo. Tiek ji, tiek R. Č. gautus pinigus už užuolaidų pasiuvimą nešdavo parduotuvės vedėjai (t. 11, b. l. 180-181). Tokias pačias aplinkybes liudytoja K. B. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, šių parodymų teisingumą patvirtino pirmosios instancijos teisme (t. 11, b. l. 182). Iš K. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad klientui už suteiktą paslaugą – užuolaidų pasiuvimą sąskaita faktūra buvo išrašoma tik jam pačiam prašant (t. 8, b. l. 168). Liudytoja J. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jai žinoma, kad įmonės patalpose siuvimo paslaugas teikė R. Č. ir K. B., žino, jog buvo vedami kažkokie užrašai, kur buvo fiksuojamos už siuvimo paslaugas gautos pajamos. Kartais J. J. iš įmonės seifo paimdavo už siuvimo paslaugas gautas pajamas, bet tik gavusi R. J. leidimą, minėtus pinigus perduodavo R. Č.. Apie paimtus pinigus pažymėdavo sąsiuvinyje, kartais jame ir pasirašydavo (t. 8, b. l. 194-196). Pirmosios instancijos teisme liudytoja J. J. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio metu (t. 12, b. l 17).

34.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 31 ir 32 pastraipose, t. y.: a) visos pajamos, gautos už užuolaidų siuvimą, R. J. nurodymu, buvo fiksuojamos viename sąsiuvinyje; b) R. Č. savarankiškai gautų pajamų niekaip neapskaitė; c) K. B., kuri, pasak nuteistojo R. J. dirbo įmonėje pagal darbo sutartį, o pagal liudytojos R. Č. bei išteisintosios D. L. paaiškinimus, dirbo tik su klientų užsakymais, kuriems reikėdavo sąskaitų faktūrų, gautus už siuvimą pinigus dėdavo į aplanką, jų į kasą neįnešdavo, vėliau perduodavo juos parduotuvės vedėjai, sąskaitų faktūrų neišrašinėdavo; d) sąsiuvinis, kuriame buvo vedamos už siuvimą gaunamos lėšos, ir R. Č. neva pagal patentą už suteiktas paslaugas gauti pinigai buvo laikomi įmonės seife, ką draudžia Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 20 punktas; e) R. Č. neva priklausančiais pinigais laisvai disponavo R. J. bei jo sutuoktinė J. J.; f) prie minėtų pinigų R. Č. laisvo priėjimo neturėjo; g) už siuvimo paslaugas gauti pinigai buvo naudojami UAB „A.T.I.K.“ kasdienėje veikloje, konstatuoja, kad užuolaidų siuvimas buvo UAB „A.T.I.K.“ veikla, kurią kaip įmonės darbuotojos vykdė R. Č. ir K. B., o gauti pinigai už suteiktą paslaugą yra vertinami kaip įmonės pinigais, kurie turėjo būti apskaityti teisės aktuose nustatyta tvarka.

35.       Faktą, kad visi už užuolaidų siuvimą gauti pinigai priklausė UAB „A.T.I.K.“ ir jie turėjo būti apskaityti įmonės buhalterijoje, patvirtina ir tai, jog liudytoja R. Č. verslo liudijimą drabužių taisymui ir siuvimui turėjo tik laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. (t. 2, b. l. 15, 18). Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, jog pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių užuolaidų, užuolaidėlių, lango uždangų ir kt. gamyba priklauso kitai veiklos kategorijai nei drabužių taisymas ar siuvimas. Be to, liudytoja R. Č. pajamas, gautas už individualios veiklos vykdymą, VMI deklaravo tik už 2011 metus (t. 2, b. l. 27). Liudytoja R. Č. tiek pirmosios instancijos teisme (t. 12, b. l. 20), tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 8, b. l. 182-183) aiškino, jog ji pamiršdavo išsiimti verslo liudijimą. Vis tik akivaizdu, kad tokie liudytojos parodymai yra nelogiški. Užuolaidų siuvimo paslaugos UAB „A.T.I.K.“ buvo teikiamos daugiau nei trejus metus, o R. Č. verslo liudijimą buvo išsiėmusi tik šiek tiek ilgiau nei mėnesį. Yra visiškai neįtikima, kad asmuo, kurio pragyvenimo šaltinis yra pajamos, gaunamos pagal verslo liudijimą, pamirštų tiek laiko išsiimti veiklos vykdymui reikalingus dokumentus. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismui liudytoja R. Č. nurodė, jog jos R. J. klausdavo, ar ji turi išsiėmusi patentą siuvimui, ji nuteistajam atsakydavo, kad turi (t. 12, b. l. 20). Taigi akivaizdu, jog R. Č. verslo liudijimo neišsiimdavo ne dėl savo užmaršumo, o dėl to, kad jai nebuvo tokio poreikio, nes ji siuvimo paslaugas teikė kaip UAB  „A.T.I.K.“ darbuotoja.

36.       Liudytoja R. Č. yra pateikusi 2009-2011 metų buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus, kurie buvo vedami jai vykdant individualią veiklą ir dirbant pagal verslo liudijimą, o būtent: 2009 m. sausio 6 d. – 2009 m. balandžio 21 d. kvitų knygelę Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. balandžio 22 d. – 2009 m. rugsėjo 9 d. kvitų knygelę Nr. (duomenys neskelbtini), gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalą (t. 2, b. l. 9). Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal VMI pateiktą informaciją kvitų knygelės buvo įsigytos kitų asmenų vardais, o R. Č. 2008 metais buvo įsigijusi pirkimo-pardavimo kvitus, kurių numeracija yra kitokia nei pateiktų kvitų (t. 2, b. l. 7). Faktu, kad R. Č. pateiktuose kvituose atsispindi jos pagal verslo liudijimą teiktos užuolaidų siuvimo paslaugos, pagrįstai abejoti verčia ir tai, kad iš dokumentų apžiūros protokole (t. 2, b. l. 10-13) užfiksuotų duomenų matyti, jog dalis R. Č. kvituose užfiksuotų suteiktų paslaugų buvo priskirtos ir UAB „A.T.I.K.“ pajamoms, išrašant sąskaitas faktūras. Liudytoja R. Č. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad parduotuvės vedėjoms, kurioms perduodavo už užuolaidų siuvimą gautas pinigines lėšas, nurodydavo pinigų gavimo datą, užsakymo numerį ir pinigų sumą, o vedėjos šiuos duomenis užfiksuodavo sąsiuvinyje (t. 8, b. l. 178-181). Pavyzdžiui, liudytoja R. Č. 2009 m. sausio 21 d. ir 2009 m. vasario 13 d. išrašė kvitus Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais buvo suteiktos paslaugos Nr. 276 ir Nr. 390. Minėtų paslaugų numeriai yra nurodyti ir kratos metu paimtame sąsiuvinyje (t. 5, b. l. 155, 157), kuriame buvo fiksuojamos iš užuolaidų siuvimo gautos pajamos. Prie minėtų užsakymų sąsiuvinyje yra parašyta ATK, kas, pagal liudytojų V. K. ir V. R. parodymus, reiškia, jog dėl jų buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, išmuštas kasos čekis. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, jog visos už užuolaidų siuvimą gautos pajamos yra vertinamos kaip UAB „A.T.I.K.“ piniginės lėšos. Tuo pačiu pažymėtina, kad šios nustatytos aplinkybės visiškai paneigia liudytojos R. Č. ir išteisintosios D. L. teiginius, kad R. Č. siuvimo paslaugas teikė pagal patentą, o su klientais, kuriems reikėdavo PVM sąskaitų faktūrų, dirbdavo tik K. B.. Taip pat šios aplinkybės paneigia liudytojos R. Č. teiginius, jog dar prieš priimant kliento užsakymą, buvo žinoma, ar klientui reikės sąskaitos faktūros ar ne (t. 12, b. l. 20). Taigi akivaizdu, kad tiek R. Č., tiek K. B. su UAB „A.T.I.K.“ siejo darbiniai santykiai ir jo abi dirbo kaip įmonės darbuotojos – siuvėjos.

37.       Faktą, kad tiek R. Č., tiek K. B. siūdamos užuolaidas dirbo UAB „A.T.I.K.“ naudai, visiškai patvirtina ir tai, kad už užuolaidų siuvimo paslaugas PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos dar prieš įmonėje įsidarbinant K. B.. Iš Sodra išrašo (t. 10, b. l. 34-36) matyti, kad K. B. UAB „A.T.I.K.“ buvo įdarbinta nuo 2009 m. kovo 3 d. Iš kratos metu paimto sąsiuvinio (t. 5, b. l. 153-158), kuriame užfiksuotos už užuolaidų siuvimą gautos pajamos, matyti, kad PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos ir už užsakymus, už kuriuos buvo atsiskaityta 2009 m. sausio pabaigoje, vasario viduryje, pabaigoje, t. y., tuo metu, kai K. B. įmonėje dar nedirbo. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teisme liudytoja R. Č. nurodė, kad ir ji siūdavo užuolaidas pagal sąskaitas faktūras (t. 12, b. l. 18). Vis tik akivaizdu, jog tokie liudytojos teiginiai prieštarauja jos pačios parodymams, kadangi asmuo, dirbantis individualiai, negali išrašyti sąskaitos faktūros juridinio asmens vardu. Aplinkybė, kad liudytoją R. Č. ir K. B. su UAB „A.T.I.K.“ siuvant užuolaidas siejo darbiniai santykiai, o pajamos gaunamos iš minėtos veiklos priklausė įmonei, patvirtina ir liudytojos R. Č. teiginys, kad jos atostogų metu ją pavadavo K. B. (t. 12, b. l. 18). Taigi akivaizdu, jog tiek K. B., tiek R. Č. darbo pobūdis UAB „A.T.I.K.“ buvo vienodas – įgyvendinti juridinio asmens veiklą – užuolaidų siuvimą.

38.       Aplinkybę, kad R. Č. UAB „A.T.I.K.“ siuvo užuolaidas kaip įmonės darbuotoja, o ne vykdydama individualią veiklą, patvirtina jos pačios parodymai, liudytojų V. K., K. B., V. R. bei nuteistojo R. J. parodymai. Liudytoja K. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad R. Č. vadovavo R. J. (t. 11, b. l. 181). Liudytoja V. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad siuvėjos tik siūdavo užuolaidas (t. 11, b. l. 174). Liudytoja V. R. ikiteisminio tyrimo metu (t. 8, b. l. 163-164) ir pirmosios instancijos teisme (t. 11, b. l. 167) nurodė, jog tik tais atvejais, kai nebūdavo užsakymų, tiek R. Č., tiek K. B. dirbdavo salėje, aptarnaudavo klientus. Pirmosios instancijos teisme liudytoja V. R. taip pat parodė, jog R. Č. kiekvieną dieną dirbdavo po 8 valandas, o K. B. – pusę etato (t. 11, b. l. 168). Ikiteisminio tyrimo metu pati liudytoja R. Č. nurodė, kad ji UAB „A.T.I.K.“ parduotuvėje dirdavo nuo antradienio iki penktadienio, nuo 08.00 val. iki 17.00 val. (t. 8, b. l. 186-188). Pirmosios instancijos teisme liudytoja aiškino, jog siuvimo įranga ir patalpos priklausė UAB „A.T.I.K.“ (t. 11, b. l. 19). Nuteistasis R. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad R. Č. buvo apiforminta kaip siuvėja – konsultantė, už ją buvo mokami mokesčiai, siuvėjos jo įmonėje buvo įdarbintos pagal darbo sutartis, joms buvo mokamas minimumas (t. 12, b. l. 92,94). Taigi, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir jas vertinant su jau anksčiau aptartomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tiek K. B., tiek R. Č. dirbo UAB „A.T.I.K.“ naudai, pakluso įmonėje nustatytai darbo tvarkai, o pinigai, gauti už užuolaidų siuvimą, priklausė juridiniam asmeniui.

39.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į nuteistojo R. J. parodymų nenuoseklumą. Ikiteisminio tyrimo pirmosios apklauso metu R. J. nurodė, kad kratos metu paimtame sąsiuvinyje Nr. 24 yra užfiksuotos siuvyklos, esančios (duomenys neskelbtini), pajamos. Siuvimo paslaugas įmonėje teikė R. Č. ir K. B.. Nuo 2009 metų jo nurodymu už siuvimo paslaugas gautos pajamos nebuvo mušamos į kasą, jei klientas nereikalaudavo už suteiktas paslaugas išrašyti PVM sąskaitos faktūros arba čekio. Tokiu būdu gautus pinigus pasiimdavo kiekvieno mėnesio pabaigoje ir naudodavo įmonės reikmėms. Jei klientas reikalaudavo dokumento, tas užsakymas sąsiuvinyje buvo apibraukiamas ir įrašomas išrašyto dokumento numeris. Gauti už siuvimo paslaugas pinigai buvo laikomi seife arba rakinamame stalo stalčiuje. Sąsiuviniuose, kuriuose buvo vedamos pinigų sumos, gautos už užuolaidų siuvimą, turi atitikti su realiai gautomis ir neapskaitytomis pinigų sumomis (t. 9, b. l. 65-66). Pirmosios instancijos teisme R. J. jau teigė, kad R. Č. UAB „A.T.I.K.“ siuvo užuolaidas pagal patentą, taip pat dirbo ir kaip konsultantė. Jos gauti pinigai už siuvimo paslaugą buvo laikomi įmonės seife. Jei klientui reikėdavo už siuvimo paslaugas PVM sąskaitos faktūros, ji buvo išrašoma, pinigai eidavo į kasą. Vėliau buvo priimta ir antra siuvėja (t. 12, b. l. 92-93). Pirmosios instancijos teisme pagarsinus nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, R. J. paaiškino, kad jie yra neteisingi (t. 12, b. l. 100), tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo netikėti jų teisingumu, kadangi jie dėl esminių aplinkybių visiškai sutampa su jau anksčiau aptartais liudytojų V. K., V. R., K. B. parodymais. Be to, šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. J. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai dėl užuolaidų teikiamų paslaugų nesutampa dėl esminių aplinkybių su jam naudingus parodymus davusios liudytojos R. Č. parodymais. R. J. tvirtino, kad R. Č. įmonėje iš karto buvo įdarbinta į siuvėja, abi siuvėjos dirbo pagal patentą, R. Č. pinigų, laikomų įmonės seife, neimdavo. Tokie nuteistojo teiginiai akivaizdžiai prieštarauja liudytojos R. Č. nurodytoms aplinkybėms. Taigi, atsižvelgus į visas aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad siuvimo paslaugos buvo UAB „A.T.I.K.“ veiklos sritis, liudytojos K. B. ir R. Č. teikė užuolaidų siuvimo paslaugas juridinio asmens vardu, todėl gauti už siuvimą pinigai laikytini UAB „A.T.I.K.“ pajamomis, kurios įmonėje privalėjo būti apskaitomos teisės aktuose nustatyta tvarka. 

40.       Specialisto išvada Nr. (4.65)-89-9 (t. 3, b. l. 30-125), kuri buvo tikslinama specialisto rašytiniais paaiškinimais (t. 12, b. l. 199-217), patvirtina, kad UAB „A.T.I.K.“ nuo 2009 metų sausio mėnesio iki 2012 metų kovo mėnesio buhalterinės apskaitos registruose neapskaitė iš viso 280505 Lt (81239,80 Eur) pajamų, gautų už užuolaidų siuvimo paslaugas, dėl ko iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. K. parodė, kad už siuvimo paslaugas gauti pinigai R. J. nurodymu nebuvo apskaitomi, visi einamieji klausimai buvo sprendžiami tiesiogiai su direktoriumi R. J., kuris dažnai atvažiuodavo į parduotuvę darbiniais klausimais, tikrindavo, kaip vyksta darbas (t. 8, b. l. 132-136). Pirmosios instancijos teisme liudytoja V. K. nurodė, jog siuvimas buvo R. J. sritis, jis nurodė gautus už siuvimą pinigus fiksuoti sąsiuviniuose (t. 11, b. l. 174). Liudytoja J. J. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad visais įmonės organizaciniais klausimais rūpindavosi jos sutuoktinis R. J., jis pilnai atsako už įmonės veiklą ir ją kontroliuoja (t. 8, b. l. 194-196). Be to, pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jis tvarkė visus įmonės reikalus, spręsdavo įmonės strateginius ir realius klausimus. Kai siuvėjos dirba pagal patentą, yra mažiau buhalterijos, jei siuvimo paslaugos bus teikiamos ne pagal patentą, įmonė nebus konkurencinga, kadangi prisideda PVM, daug kitų mokesčių (t. 12, b. l. 92, 95). Aplinkybę, kad užuolaidų siuvimas buvo organizuojamas ir kontroliuojamas R. J. patvirtina ir sąsiuvinyje, fiksuojant už siuvimą gautas pajamas, padaryti įrašai „R. nuolaida“ (t. 5, b. l. 171). Taigi, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog R. J. iniciatyva ir paliepimu už užuolaidų siuvimo paslaugas gauti pinigai nebuvo apskaitomi UAB „A.T.I.K.“ buhalterinėje apskaitoje, nuteistasis suvokė, kad savo veiksmais iškreipia įmonės buhalterinę apskaitą, numatė, jog dėl to negalima bus teisingai nustatyti įmonės veiklos rodiklių, ir to norėjo. Nustatyti BAĮ nuostatų pažeidimai, jų pobūdis, jau aptarti liudytojų bei paties nuteistojo parodymai leidžia daryti išvadą, kad R. J. suprato, kad veikia nusikalstamai.

41.       Inventorizacijos taisyklių 2 punkte yra nustatyta, jog inventorizacija yra turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir faktiškai rastų jų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis. Pagal Inventorizacijos taisyklių 3 punktą įmonės, išskyrus biudžetines įstaigas, privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą. Inventorizacijos taisyklių IV skyriuje yra nustatyta, kaip turi būti atliekama žaliavų, medžiagų, prekių, pagamintos produkcijos, grynųjų pinigų ir kitų materialinių vertybių inventorizacija. Pagal minėto skyriaus nuostatas sudaroma komisija, kuri natūra skaičiuoja likučius, juos lygina su buhalteriniuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis. Išteisintosios D. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, paties nuteistojo R. J. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad UAB „A.T.I.K.“ nebuvo atliekama inventorizacija taip, kaip to reikalaujama norminiuose aktuose.

42.       Pats R. J. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad inventorizacija įmonėje buvo daroma, tačiau galimai ne taip, kaip ją atlikti reikalaujama teisės aktuose. Jei jis žinodavo, kad tam tikra prekė yra toje pat vietoje, pavyzdžiui, rulonas, kuriame yra šimtas metrų medžiagos, ir guli du metus, tai jo nevyniodavo, kad įsitikintų, jog ten tikrai tiek metrų. Jei ant rulono nėra etiketės, tai ją uždėdavo. Tokiu būdu atliko inventorizaciją, nes taip greičiau ir nuo to skaičiai nesikeičia (t. 12, b. l. 93, 96, t. 13, b. l. 25-26). Liudytoja R. Č. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad pagal dokumentus negalima pasakyti, kiek yra tam tikros medžiagos įmonėje, jos kiekį galima pasakyti tik realiai pamatavus (t. 12, b. l. 21). Ikiteisminio tyrimo metu išteisintoji D. L. parodė, kad įmonėje inventorizacijos nebuvo atliekamos. Ji 2002-2003 metais siūlė direktoriui atilikti inventorizaciją, tačiau jis nesutiko, nes reikėtų ilgam uždaryti parduotuvę ir sandėlį. Supratusi, kad inventorizacija nebus atliekama, daugiau to daryti nesiūlė (t. 8, b. l. 145-147). Pirmosios instancijos teisme išteisintoji D. L. nurodė tokias pat aplinkybes (t. 12, b. l. 123-124). Išteisintoji D. L. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad, norint padaryti tikslią inventorizaciją, įmonei reikėjo užsidaryti trims mėnesiams. Įmonėje buvo žinoma, kas joje yra, ir jie derindavo, inventorizacijai neužsidarydavo, kiek darbuotojos galėdavo, tiek padarydavo. Dokumentai visada atitikdavo realią situaciją (t. 12, b. l. 121). Vis tik specialisto išvadoje Nr. (4.65)-86-9 (t. 3, b. l. 30-125), kurios teisingumą specialistas patvirtino teisme (t. 12, b. l. 35), užfiksuoti duomenys patvirtina, jog UAB „A.T.I.K.“ prieš 2009, 2010 ir 2011 metinių finansinių ataskaitų sudarymą neatlikdavo turimo turto ir žaliavų (prekių) inventorizavimo, kaip to reikalauja Inventorizacijos taisyklių nuostatos, dėl ko negalima faktiškai nustatyti UAB „A.T.I.K.“ turimų atsargų likučių, jų judėjimo kiekio ir vertės.

43.       Pagal Inventorizacijos taisyklių 9 punktą įmonės vadovas įstatymų nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, kartu su vyriausiuoju buhalteriu (buhalteriu) – teisingų inventorizacijos rezultatų, neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į buhalterinę apskaitą. Taigi, nagrinėjamu atveju R. J., būdamas įmonės direktoriumi, sąmoningai neorganizavo inventorizacijos UAB „A.T.I.K.“ kaltinime nurodytu laikotarpiu, kaip to reikalaujama pagal teisės aktus, todėl iš dalies negalima nustatyti įmonės turimo turto (atsargų likučių), apgaulingai tvarkė UAB „A.T.I.K.“ buhalteriją.

44.       Nustačius, jog visos pajamos, gautos už užuolaidų siuvimą, yra UAB „A.T.I.K.“, konstatuotina, kad jas įmonė kiekvieną mėnesį privalėjo deklaruoti pildant PVM deklaracijas bei kasmetines pelno deklaracijas, pagal kurias turėjo būti paskaičiuojami ir sumokami atitinkamo dydžio PVM ir pelno mokesčiai. Specialisto išvada Nr. (4.65)-86-9 (t. 3, b. l. 30-125), kuri buvo tikslinta specialisto rašytiniais paaiškinimais (t. 12, b. l. 199-217), patvirtina, kad dalis už užuolaidų siuvimą gautų pajamų nebuvo nurodomos mėnesinėse pridėtinės vertės mokesčių deklaracijose bei metinėse pelno deklaracijose, dėl šios priežasties UAB „A.T.I.K.“ į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 57602 Lt (16682,60 Eur) mokėtino PVM už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. bei 36297 Lt (10512 Eur) pelno mokesčio už 2009, 2010 ir 2011 metus.

45.       Įvertinus visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog R. J. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, buvo visiškai įrodyta.

46.       Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas ir juridinis asmuo – UAB „A.T.I.K.“. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog yra nustatytos visos BK 20 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, kai už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką, atsako ir juridinis asmuo. Kaip jau buvo konstatuota anksčiau, būtent R. J., būdamas UAB „A.T.I.K.“ akcininkas bei direktorius, jam atstovavo, priimdavo sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliavo jo veiklą. Taip pat, kaip jau minėta anksčiau, V. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog R. J. visada prašydavo palikti smulkiųjų pinigų, gautų iš užuolaidų siuvimo paslaugų, kurie buvo naudojami įmonės veikloje. Liudytoja R. Č. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad siuvimo verslas pagerino įmonės veiklą, padidėjo audinių pirkimas (t. 12, b. l. 18). Išteisintoji D. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad siuvimo paslaugos turėjo įtakos prekybai, nes ji dėl to tik augo (t. 12, b. l. 126). Pats nuteistasis R. J. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad paimtus iš siuvimo paslaugų neapskaitytus pinigus naudojo verslo reikalams, stelažų suvirinimui, prekių užpirkimui, kartais neoficialiems atlyginimams sumokėti (t. 9, b. l. 65-66). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis nurodė, kad gal kokį kartą ir ėmė iš seifo pinigus, gautus už siuvimo paslaugas, kuriuos panaudojo audinių pirkimui, siuvimas padidino įmonės apyvartą (t. 12, b. l. 92). Taigi akivaizdu, jog R. J., apgaulingai tvarkydamas UAB „A.T.I.K.“ buhalterinę apskaitą bei VMI pateikdamas neteisingus duomenis apie įmonės pelną ir pajamas, veikė juridinio asmens naudai ir interesais. Tokiais nuteistojo R. J. veiksmais, be jokios abejonės, buvo didinama UAB „A.T.I.K.“ prekių paklausa, apyvarta, turtas, įmonės patrauklumas klientams, o tuo pačiu konkurencingumas su kitomis įmonėms. Taigi, atsižvelgus į visa tai, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad UAB „A.T.I.K.“ buvo pagrįstai nuteista pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių.

47.       Apeliacinius skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. J. ir UAB „A.T.I.K.“ bausmes už jų padarytas nusikalstamas veikas, laikėsi BK 41 bei 54 straipsnių nuostatų. Tvirtinti, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos, nėra pagrindo.

48.       Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog nuteistieji padarė dvi nusikalstamas veikas finansų sistemai, kurių viena priskiriama nesunkių, o kita apysunkių nusikaltimų kategorijai, abi nusikalstamas veikas nuteistasis R. J. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nebuvo nustatyta nei nuteistųjų atsakomybę lengvinančių, nei jų atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę R. J. taip pat atsižvelgė ir į tai, kad jis yra baustas administracine tvarka, anksčiau nebuvo teistas, yra dirbantis, jo šeiminę padėtį (vedęs, turi tris vaikus), psichiatrinėse įstaigose negydytas, į narkologinę įskaitą neįrašytas. Pirmosios instancijos teismas skirdamas UAB „A.T.I.K.“ bausmes už padarytas nusikalstamas veikas atsižvelgė į tai, kad juridinis asmuo anksčiau nebuvo teistas, jo turtinę padėtį, juridinio asmens statusą. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos dydį, taip pat ilgą ikiteisminio tyrimo trukmę. Taigi visos aptartos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui R. J. bei UAB „A.T.I.K.“ paskirti švelniausias bausmes (baudas), numatytas BK 220 straipsnio 1 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies sankcijose. Pažymėtina, jog nuteistiesiems už nusikalstamų veikų padarymą paskirtų baudų dydžiai yra ženkliai mažesni už baudų, atitinkamai skiriamų už nesunkų ir apysunkį nusikaltimus, vidurkius (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punkto redakcijos, galiojusios nusikalstamų veikų padarymo metu). Taigi teigti, kad nuteistiesiems paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos, nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra per griežta ir nuteistiesiems paskirta galutinė subendrinta bausmė.

49.       Aplinkybių, dėl kurių turėtų būti dar labiau švelninama nuteistiesiems paskirta bausmė, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apeliantų prašymas dar labiau švelninti bausmes dėl ilgai trukusio proceso yra nepagrįstas, nes minėtą aplinkybę jau tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas. Iš byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos 2009-2012 metais, o byla su kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota tik 2018 metų viduryje. Vis tik pastebėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso trukmę lėmė ir nuteistojo R. J. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu. Iš specialisto A. R. paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog inventorizacija truko ilgai, kadangi R. J. ne visuomet galėjo joje dalyvauti (t. 12, b. l. 37), o iš ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų matyti, jog patikrinimas užtruko, kadangi R. J. VMI darbuotojams nesudarė sąlygų tinkamai atlikti patikrinimą, nebuvo galima patekti į patalpas, kurios buvo užplombuotos, o raktai buvo pas nuteistąjį, kuriam buvo daug kartų skambinta, tačiau šis neatsiliepdavo arba atsiliepęs paaiškindavo, jog tą dieną negali atvykti, yra užsiėmęs, jam buvo išsiųsti penki mokesčių administratoriaus nurodymai, kuriuose buvo reikalaujama sudaryti sąlygas VMI darbuotojams tinkamai ir netrukdomai atlikti prekių inventorizaciją (t. 9, b. l. 13).

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai dėl civilinio ieškinio.

50.       Teigtina, jog nekyla jokių abejonių dėl to, kad mokesčių mokėtojas turi pareigą tinkamai ir laiku vykdyti mokestines prievoles, o mokesčių administratoriaus privalo įgyvendinti mokesčių įstatymus, užtikrinti, kad mokesčiai į valstybės biudžetą būtų sumokėti. Mokesčių nesumokėjimas gali būti vertinamas kaip žala, jeigu nustatoma, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę nustatyta tvarka ir pagrindais. Nagrinėjamu atveju civilinio ieškovo VMI reikalavimui patenkinti dėl 27185,02 Eur žalos priteisimo iš nuteistųjų turėjo būti nustatytos civilinių atsakovų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246–6.248 straipsniuose: padaryta žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas prašomą atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, nustatė visas reikšmingas aplinkybes: padaryta nusikalstama veika įrodyta, taip pat yra neginčijamai įrodyta, kad, darant nusikalstamas veikas, buvo išvengta sumokėti dalį mokesčių į valstybės biudžetą, dėl ko valstybė neabejotinai patyrė turtinės žalos. Būtent nuteistųjų veiksmai buvo esminė turtinės žalos atsiradimo sąlyga, jų neteisėtus veiksmus bei turtinės žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys.

51.       Pagal susiklosčiusią teismų praktiką (pavyzdžiui, kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-389/2014, 3K-7-328-248/2015, e3K-7-115-915/2017 ir kt.) juridinio asmens vadovas bei jo dalyvis juridinio asmens kreditoriui tiesiogiai atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens, tai yra, kai: 1) juridinis asmuo (darbdavys), privalantis už darbuotoją atlyginti žalą, iki žalos atlyginimo išnyksta; 2) žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais; 3) vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys. Juridinio asmens vadovas ar kitas darbuotojas gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Visais minėtais atvejais juridinio asmens vadovas tiesiogiai kreditoriui atsako tik tada ir tik tokia apimtimi, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Taigi darytina išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų, taip pat ir juridinio asmens vadovų, atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-323-489/2016, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Teismų praktika neleidžia daryti išvados, jog juridinio asmens nemokumas turi būti nulemtas būtent juridinio asmens vadovo nusikalstamų veiksmų. Reikalauti iš juridinio asmens vadovo žalos atlyginimo pakanka konstatuoti, jog juridinis asmuo yra nemokus. Taigi, atsižvelgus į tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai, priteisdamas VMI pareikštą civilinį ieškinį, taikė subsidiarą atsakomybę.

52.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad UAB „A.T.I.K.“ būtų pripažinta bankrutavusia ar likviduojama, kas reikštų įmonės išnykimą. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog įmonė sėkmingai vykdė audinių pardavimo veiklą, jos pajamos buvo stabilios, nors šiuo metu įmonės veikla yra sustabdyta, tačiau, kaip nurodė UAB „A.T.I.K.“ atstovas advokatas, veiklą ketinama atnaujinti. Taigi teigti, jog įmonė šiuo metu yra nemokti ir neturi jokio turto, kurį galima būtų nukreipti mokestinių prievolių valstybei įvykdymui, nėra. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai turtinę žalą priteisė iš UAB „A.T.I.K.“, nurodydamas, jog, nustačius UAB „A.T.I.K.“ nemokumą, žala – 27185,02 Eur turi būti išieškota iš R. J..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo R. J. ir UAB „A.T.I.K.“ atstovo advokato apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai                    Aušra Bielskė 

            Audrius Cininas

            Ugnius Trumpulis