Civilinė byla Nr. 2A-971/2013

              Proceso Nr. 2-55-3-02477-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.1; 42.11.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno prekybos centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2736-467/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno prekybos centras“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl vienašališko sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Nemuno prekybos centras“ dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Disco Latina“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas pripažinti 2011 m. birželio 21 d. atsakovo vienašališką lizingo sutarčių Nr. LT061574 ir Nr. LT064460 nutraukimą neteisėtu.

              Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 2007 m. spalio 5 d. ir 2007 m. lapkričio 21 d. sudarė lizingo sutartis Nr. LT061574 ir Nr. LT064460, pagal kurias išperkamosios nuomos pagrindu pradėjo valdyti negyvenamąsias patalpas: barą, esantį (duomenys neskelbtini), ir parduotuvę su rūsiu, esančią (duomenys neskelbtini), bei įsipareigojo mokėti atsakovui periodines turto išpirkimo įmokas ir palūkanas. Lizingo sutarčių pagrindu gautos valdyti patalpos buvo išnuomotos įvairiems asmenims, o iš gautų lėšų ieškovas atsiskaitydavo su atsakovu pagal lizingo sutartis. Atsakovui buvo žinomas ieškovo veiklos pobūdis ir patalpų naudojimo paskirtis. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. lapkričio 1 d. iš savo nuomininko Ž. Barono įmonės gavo prašymą nutraukti nuomos sutartį nuo 2010 m. gruodžio 31 d. dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovas, 2010 m. lapkričio 11 d. gavęs S. Stulgytės įmonės prašymą išnuomoti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), 2010 m. lapkričio 12 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti sutikimą išnuomoti (subnuomoti) šias patalpas naujam nuomininkui, tačiau atsakymo negavo. 2010 m. gruodžio 22 d. ie 2011 m. vasario 28 d. ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakymo taip pat negavo. 2011 m. balandžio 1 d. raštu S. Stulgytės įmonė nutraukė nuomos sutartį. Ieškovo teigimu, negavus atsakovo leidimo subnuomoti patalpas, buvo sutrikdyta ieškovo veikla, lėšų, reikalingų lizingo sutartims vykdyti, surinkimas. Ieškovas 2011 m. gegužės 2 d. raštu paprašė atsakovo laikinai pakeisti lizingo sutarčių sąlygas, t. y. 12 mėnesių atidėti turto grąžinimo įmokų mokėjimus, leisti mokėti tik palūkanas, tačiau atsakymo negavo, todėl 2011 m. gegužės 23 d. pateikė pakartotinį prašymą. Atsakovas sutarčių sąlygų nepakeitė, o 2011 m. birželio 21 d. pranešė, kad vienašališkai nutraukia lizingo sutartis ir nurodė iki 2011 m. birželio 29 d. išsikelti iš lizinguojamų patalpų bei perduoti jas atsakovui. Ieškovo nuomone, jo prašymai atsakovui pakeisti sutarčių sąlygas iš esmės atitiko CK 6.204 straipsnyje nurodytas aplinkybes, todėl atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutarčių (nes jau buvo gavęs du ieškovo pasiūlymus keisti sutartis), bet dėl sutarčių nutraukimo privalėjo kreiptis į teismą. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje numatyta sutarties nutraukimo forma yra privaloma. Ieškovo teigimu, atsakovas, žinodamas ieškovo veiklos pobūdį, sąmoningai sutrikdė jo normalią ūkinę komercinę veiklą, t. y. atsakovas pažeidė CK 6.200 straipsnio 2 dalies bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus, todėl negalima pripažinti sutarties nutraukimo teisėtu.

              Atsakovas pateikė ieškovui priešieškinį, prašydamas iškeldinti ieškovą su visais priklausančiais daiktais iš atsakovui nuosavybės teise priklausančių ieškovui lizinguotų patalpų, įpareigojant šias patalpas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti atsakovui. Nurodė, kad 2011 m. birželio 29 d. raštu kreipėsi į ieškovą, prašydamas grąžinti turtą savininkui, tačiau ieškovas atsisakė grąžinti turtą, motyvuodamas tuo, jog jis naudojasi turtu teisėtai, nes lizingo sutartys yra galiojančios. Atsakovo teigimu, ieškovas nebeturi jokio teisinio pagrindo naudotis ir valdyti atsakovo turtą, nes lizingo sutartys nutrauktos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino.

Teismas konstatavo, kad ieškovas sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, t. y. nuo lizingo sutarčių sudarymo dienos vėluodavo mokėti sutartines įmokas. Ieškovo įsiskolinimas pagal lizingo sutartis jų nutraukimo momentu buvo 135 629,44 Lt. Nurodė, kad CK 6.204 straipsnio 3 dalis galėtų būti taikoma, jei ieškovas įrodytų, jog egzistuoja CK 6.204 straipsnyje įtvirtinti teisės normos taikymo pagrindai, t. y. kad dėl pasikeitusių aplinkybių iš esmės pasikeičia šalių sutartinių prievolių pusiausvyra - vienai sutarties šaliai įvykdyti sutartį tampa sunkiau negu kitai. Ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė, kad egzistuoja minėtame straipsnyje įtvirtintos teisės normos taikymo pagrindai. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nėra nustatytas imperatyvus sutarčių nutraukimo būdas, jis skirtas išskirtiniams atvejams, kai dėl tam tikrų priežasčių pasikeičia sutarties šalių teisių ir pareigų balansas, tačiau net ir tokiu atveju kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Teismas sprendė, kad nei dėl sunkios ekonominės situacijos pasaulyje ar Lietuvoje, nei dėl kitų aplinkybių ieškovo teisių ir pareigų apimtis pagal lizingo sutartis nepasikeitė, pasikeitė tik ieškovo finansinės galimybės įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, todėl vadovautis CK 6.204 straipsnio 3 dalimi negalima. Nurodė, kad ieškovas, kaip verslininkas, negali pateisinti sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ta aplinkybe, jog jo nuomininkai laiku neįvykdė savo prievolių. Patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), subnuomos sutarties nesudarymas neturėjo ir negalėjo turėti lemiamos įtakos ieškovo įsipareigojimų netinkamam vykdymui, nes tik pats ieškovas, kaip verslininkas, privalėjo iš anksto įvertinti visą su verslu susijusią riziką ir numatyti visas galimas pasekmes. Teismas nustatė, kad ieškovas gavo pajamas iš subnuomos nepaisant to, kad atsakovo sutikimas nebuvo duotas, ir vertino, kad atsakovas neturėjo pareigos leisti subnuomoti jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Atsakovui ir ieškovui aiškiai sutarus dėl atlyginimo už naudojimąsi atsakovui nuosavybės teise priklausančiu turtu dydžio ir mokėjimo terminų, ieškovas nesilaikė šalių sutartos atsiskaitymo tvarkos, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Teismas pažymėjo, kad ieškovas savavališkai nutraukė sutartinių įsipareigojimų vykdymą, dėl lizingo sutarčių nuostatų pakeitimo kreipėsi ne iš karto, o jau esant esminiam lizingo sutarčių pažeidimui. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pats ieškovas neįgyvendino CK 6.204 straipsnyje numatytų sąlygų, todėl lizingo sutartys buvo vienašališkai nutrauktos, nes, jei sutartis iš esmės pažeidžia, ji gali būti nutraukta (CK 6.217 str.). Pažymėjo, kad šalių sudarytose lizingo sutartyse buvo numatyta atsakovo teisė tam tikrais atvejais vienašališkai nutraukti sutartis. Paties ieškovo pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad jis pradėjo netinkamai vykdyti įsipareigojimus anksčiau nei kreipėsi į atsakovą dėl leidimo subnuomoti patalpas išdavimo. Be to, nei teisės normos, nei lizingo sutarčių nuostatos neįpareigoja atsakovo privalomai leisti ieškovui subnuomoti patalpas. Teismas padarė išvadą, kad yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas konstatuoti, jog atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti su ieškovu sudarytas lizingo sutartis ir jos buvo nutrauktos laikantis pačiose sutartyse nustatytos tvarkos (laikantis įspėjimo apie galimą vienašalį sutarčių nutraukimą terminų, kitų reikalavimų), todėl ginčijamą lizingo sutarčių nutraukimą pripažino teisėtu, pagrįstu ir galiojančiu, dėl ko ieškovo ieškinio netenkino. Atmetęs ieškinį dėl vienašališko sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, teismas tenkino priešieškinį dėl ieškovo iškeldinimo iš patalpų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas nesutinka su sprendime nurodytu teiginiu, kad pati ekonominė krizė savaime nėra aplinkybė apsunkinanti sutarčių įvykdymą, nes tik ekonominė krizė ir jos sukeltos pasekmės lėmė tai, kad apeliantui tapo sunkiau vykdyti įsipareigojimus atsakovui. Ekonominės krizės ir jos pasekmių kvestionuoti netikslinga, nes tai yra visuotinai žinomas faktas (CPK 182 str.). Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo pozicija, kad jis pats privalėjo iš anksto įvertinti visą su verslu susijusią riziką bei numatyti visas galimas pasekmes, nes Finansų įstaigų įstatymo nuostatose atsakovas priskirtinas būtent finansų ar kredito įstaigoms, todėl teikdamas finansines paslaugas, skolindamas pinigines lėšas ir užsiimdamas kita veikla jis turi didesnį atsakomybės rizikos laipsnį savo klientui.

2. CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti; jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Kadangi tai yra imperatyvi įstatymo norma, jokiu kitu būdu, kaip tik kreipiantis į teismą sutartis negalėjo būti nutraukta. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl šioje normoje nurodomas sutarčių nutraukimo būdas yra neimperatyvus ir konstatavo, kad jis skirtas išskirtiniams atvejams, t. y. kai dėl tam tikrų priežasčių pasikeičia sutarties šalių teisių ir pareigų balansas, tačiau net ir tokiu atveju kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Bet kokios teisės normos veikimas ir aiškinimas negali priklausyti nuo skirtingų gyvenimo situacijų, teisės norma turi būti taikoma gyvenimiškoms aplinkybėms ir situacijoms, o ne atvirkščiai. Teismas nepagrįstai įvertino normos turinį dar ir tuo aspektu, kad nurodė, jog normos taikymas ar netaikymas priklauso nuo to, kad pats ieškovas sustabdė sutarties vykdymą.

3. Pagal CK 6.38 ir 6.200 straipsnius sutarties šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. t. y. padėti viena kitai vykdyti sutartimi prisiimtas pareigas. Ši pareiga yra abipusė, pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti vienas kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu, o taip pat apie atsiradusias kliūtis, turinčias įtakos tinkamam prievolių įvykdymui. Atsakovas, nepateikdamas sutikimo subnuomoti patalpas, sąmoningai nevykdė savo prievolės bendradarbiauti, todėl atsakovo teisė į sutarties nutraukimą turėjo būti kvestionuojama.

              Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai atskleidė ginčo esmę, visapusiškai ištyrė bylą, tinkamai motyvavo sprendimą ir kvalifikavo ginčo teisinį santykį. Teismas atmetė ieškinį gan paprastu motyvu, t. y. pasikeitusios aplinkybės neatleidžia šalies nuo pareigos vykdyti sutartinius įsipareigojimus, o apeliantas nepaneigė šio teismo motyvo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Bylos duomenimis, šalys 2007 m. spalio 5 d. ir 2007 m. lapkričio 21 d. sudarė lizingo sutartis Nr. LT061574 ir Nr. LT64460, pagal kurias ieškovui buvo perduotos valdyti ir naudoti negyvenamosios patalpos: baras, esantis (duomenys neskelbtini), ir parduotuvė su rūsiu, esanti (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 6-23). Lizingo sutartimi ieškovas įsipareigojo mokėti atsakovui sutartyse nustatyto dydžio periodines įmokas ir palūkanas. Ieškovas 2011 m. gegužės 2 d. raštu paprašė atsakovo laikinai pakeisti lizingo sutarčių sąlygas – 12 mėnesių atidėti turto grąžinimo įmokų mokėjimus, leisti mokėti tik palūkanas (t. 2, b. l. 30). Negavęs atsakovo atsakymo, ieškovas 2011 m. gegužės 23 d. pateikė pakartotinį prašymą (t. 2, b. l. 31). Atsakovas 2011 m. birželio 3 d. atsakymu – pretenzija pareikalavo iki 2011 m. birželio 17 d. sumokėti įsiskolinimą pagal lizingo sutartis – 132 775,86 Lt, o 2011 m. birželio 21 d. pranešė, kad vienašališkai nutraukia lizingo sutartis (t. 2, b. l. 32-33). Atsakovas 2011 m. birželio 29 d. nurodė ieškovui išsikelti iš lizinguotų patalpų ir perduoti jas atsakovui (t. 2, b. l. 34).

Ieškovas ginčija lizingo sutarčių nutraukimą, motyvuodamas tuo, kad lizinguotas turtas buvo subnuomojamas kitiems asmenims, nes ieškovo pagrindinė veikla yra nekilnojamojo turto nuoma, ir iš gautų už nuomą lėšų ieškovas atsiskaidydavo su atsakovu pagal lizingo sutartis. Pasikeitus nuomininkams, ieškovas paprašė atsakovo leidimo subnuomoti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), naujam nuomininkui. Negavus atsakovo atsakymo, nuomos sutartis buvo nutraukta, tokiu būdu buvo sutrikdyta ieškovo veikla ir pajamų, reikalingų atsiskaityti su atsakovu pagal lizingo sutartis, gavimas. Atsakovas taip pat ieškovo prašymu nepakeitė lizingo sutarčių sąlygų, o vienašališkai nutraukė sutartis, nors, ieškovo nuomone, ieškovo prašymai pakeisti sutarčių sąlygas iš esmės atitiko CK 6.204 straipsnyje nurodytas aplinkybes. Ieškovo teigimu, atsakovas, gavęs du ieškovo prašymus pakeisti lizingo sutarčių sąlygas, neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutarčių, o dėl jų nutraukimo privalėjo kreiptis į teismą (CK 6.204 str. 3 d.). Be to, atsakovas, žinodamas ieškovo veiklos pobūdį, sąmoningai sutrikdė ieškovo normalią ūkinę komercinę veiklą, tokiu būdu pažeidė sutarties šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus (CK 6.200 str. 2 d.), todėl vienašališkas lizingo sutarčių nutraukimas pripažintinas neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tokiais ieškovo argumentais ir atmetė juos kaip nepagrįstus.

Apeliantas (ieškovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovas neįrodė CK 6.204 straipsnyje įtvirtintų teisės normų taikymo pagrindų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas, ginčydamas lizingo sutarčių nutraukimo teisėtumą, šioje byloje nebuvo pareiškęs reikalavimo pakeisti sutartį. Todėl pirmosios instancijos teismas galėjo ir nepasisakyti, ar nagrinėjamu atveju lizingo sutartys turėjo būti pakeistos. CK 6.204 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės, leidžiančios pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kai šalių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės pasikeičia, t. y. šiame straipsnyje įtvirtinta pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) taisyklė taikytina, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Sutarties vykdymo suvaržymu laikytinos tik tokios aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, pavyzdžiui, iš esmės padidėja įvykdymo kaina arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovo teisių ir pareigų apimtis pagal lizingo sutartis nepasikeitė, o pasikeitė tik ieškovo finansinės galimybės vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tačiau tai nelaikytina sutarties vykdymo suvaržymu CK 6.204 straipsnio prasme. Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo teiginį, kad pati ekonominė krizė savaime nėra aplinkybė, apsunkinanti sutarčių vykdymą, nurodo, jog tik ekonominė krizė ir jos sukeltos pasekmės lėmė tai, kad ieškovui tapo sunkiau vykdyti pagal lizingo sutartis prisiimtus įsipareigojimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutikus su tokiu apelianto aiškinimu reikėtų pripažinti, jog bet kuriuo atveju pasikeitus verslo subjekto gaunamų pajamų dydžiui šis turėtų teisę, vadovaudamasis CK 6.204 straipsniu, kreiptis į kontrahentus su prašymu pakeisti sudarytų sutarčių sąlygas. Toks aiškinimas neatitinka šiame straipsnyje įtvirtintos teisės normos tikslo, nes ši teisės norma skirta reglamentuoti neeilines situacijas, kai sutarties vykdymas nepakeistomis sąlygomis prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, t. y. tiems atvejams, kai vykdant sutartį iš esmės pasikeičia šalių teisės ir pareigos, o ne jų finansinė padėtis. Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovas privalėjo iš anksto įvertinti visą su verslu susijusią riziką ir numatyti visas galimas pasekmes, grindžia Finansų įstaigų įstatymo nuostatomis, pagal kurias atsakovas, kaip finansų įstaiga, teikdamas finansines paslaugas, skolindamas lėšas ir užsiimdamas kita veikla, turi didesnį atsakomybės rizikos laipsnį savo klientui. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, sudarydamas finansavimo sutartis, kaip ir bet kuris verslo subjektas visuomet prisiima tam tikrą riziką. Tačiau Finansų įstaigų įstatymo atsakovui nustatytos pareigos sudarant finansavimo sandorius veikti saugiai ir patikimai, kad galėtų laiku pastebėti iš sudaromų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją įvertinti ir sumažinti, įgyvendinamos sudaromose sutartyse numatant tam tikras sąlygas, kuriomis mažinama prisiimamą riziką, t. y. numatant galimybę atsakovui vienašališkai nutraukti šias sutartis, imtis veiksmų patiriamiems nuostoliams sumažinti ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog atsakovas yra finansų įstaiga ir sudarydamas lizingo sutartis su ieškovu vertino su šiomis sutartimis susijusią riziką, neatleidžia ieškovo nuo pareigos tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir pačiam ieškovui vertinti su sudaromomis sutartimis susijusią riziką. Atmestinas kaip nepagrįstas ir deklaratyvus apelianto argumentas, kad atsakovas turėjo numatyti ekonominę krizę ir žinoti, kad ieškovas turės sunkumų atėjus ekonominiam sunkmečiui, todėl sudarydamas lizingo sutartis su ieškovu pats pasielgė neatsakingai.

Apeliantas teigia, kad pagal CK 6.204 straipsnio 3 dalį, jeigu sutarties šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą: nukentėjusioji šalis – dėl sąlygų pakeitimo, kita šalis – dėl sutarties nutraukimo. Apelianto nuomone, šioje situacijoje sutartis gali būti nutraukta tik teismo, o ne atsakovo vienašališkai, o pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo, kodėl šioje normoje nurodytas sutarties nutraukimo būdas nelaikytinas imperatyviu. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad, esant jo prašymui keisti lizingo sutartis CK 6.204 straipsnio pagrindu, atsakovas dėl sutarčių nutraukimo privėlėjo kreiptis į teismą ir negalėjo jų nutraukti vienašališkai. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, kol sutartis nepakeista, ji turi būti vykdoma joje numatytomis sąlygomis ir tvarka, o jeigu nevykdoma ar netinkamai vykdoma, - kreditorius gali taikyti atitinkamus pažeistų teisių gynimo būdus, taip pat vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu toks nutraukimas atitinka sutarties ir įstatymų sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Nagrinėjamu atveju atsakovas taikė lizingo sutartyse numatytą teisių pažeidimo gynimo būdą – vienašališką sutarties nutraukimą sutartyse nurodytu pagrindu. Skundžiamame sprendime išsamiai aptarti pagrindai, kuriais remiantis nagrinėjamu atveju atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti su ieškovu sudarytas lizingo sutartis. Atsižvelgdama į byloje pateiktus duomenis teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, todėl atsakovas pagrįstai vienašališkai nutraukė lizingo sutartis (CK 6.217 str. 5 d., 6.218 str.).

Apelianto teigimu, atsakovas, žinodamas ieškovo veiklos pobūdį, sąmoningai atsisakinėjo išduoti leidimą lizinguotų patalpų subnuomai, tokiu būdu pažeisdamas sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo įsiskolinimo istorijos ataskaita patvirtina, jog ieškovas pradėjo nevykdyti sutartinių įsipareigojimų gerokai anksčiau nei kreipėsi į atsakovą dėl leidimo subnuomoti patalpas išdavimo (t. 2, b. l. 56-69). Taigi jau tuo metu buvo pagrindas vienašališkai nutraukti lizingo sutartis, tačiau to nepadarė, siekdamas išsaugoti sutartis. Ieškovas, prašydamas iš atsakovo leidimo subnuomai, neužsiminė apie jau esamo įsiskolinimo padengimą, kuris tuo metu siekė 60 809,34 Lt. Be to, ieškovas už patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pagal lizingo sutartį turėjo mokėti atsakovui 3 674,54 Lt per mėnesį, o šias patalpas siekė išnuomoti už 1 500 Lt (be PVM) (t. 2, b. l. 25). Šios aplinkybės patvirtina, kad pajamos iš šio turto subnuomos negalėjo padengti ieškovo atsakovui mokėtinų įmokų, todėl atsakovo nesutikimą dėl turto subnuomos negalima laikyti bendradarbiavimo pareigos pažeidimu. Kita vertus, apelianto minimas sutarties šalių bendradarbiavimo principas reiškia, kad abi šalys turi bendradarbiauti, vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, tačiau šis principas nereiškia, kad viena sutarties šalis privalo tenkinti visus kitos sutarties šalies prašymus.

              Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.