Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2017-05-04][nuasmenintas sprendimas byloje][I-569-402-2017].docx
Bylos nr.: I-569-402/2017
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Kauno apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Laisvės atėmimo vietų ligoninė 302561280 atsakovas
Kategorijos:
Teismo sprendimas
Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Civilinės atsakomybės sąlygos
Neturtinė žala
Žala
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Bausmių vykdymo ir suėmimo sąlygos
Teismo procesiniai dokumentai

Civilinė byla Nr

                                                              Administracinė byla Nr. I-569-402/2017

                                                                    Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02250-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1.

(S)

 

 

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2017 m. balandžio 11 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,

sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

 

Teismas

 

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 4, 10).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gegužės 27 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LVAL) netinkamomis kalinimo/darbo sąlygomis. Nurodė, jog atvykus buvo patalpintas į kamerą Nr. 16. Kamera Nr. 16 netvarkinga, nesuremontuota, byrėjo tinkas, veisėsi grybelis, sulaužytos grindys, pro langus pūtė vėjai, tualetas nebuvo atitvertas sienele. Nurodė, jog vėliau buvo perkeltas į Ūkio aptarnavimo būrį, apgyvendintas 6-oje sekcijoje. 6 sekcijoje nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas. Pabrėžė, kad kameroje jam buvo draudžiama rūkyti, įsigyti parduotuvėje tabako gaminius ir juos su savimi laikyti, o administracijai tokie draudimai nebuvo nustatyti. Nurodė, jog nebuvo įrengta rūkymo vietų. Pažymėjo, jog netinkamai skaičiuodavo algą, reikėdavo dirbti ir kitus darbus, kurie nebuvo susiję su jo pareigomis. Virtuvėle leisdavo naudotis tik 2 valandas, tačiau dėl didelio asmenų kiekio neužtekdavo laiko pasigaminti maisto. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą.

Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimų vietų ligoninės, su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16-19). Paaiškino, kad pareiškėjas Ligoninės Vilniaus padalinyje buvo gydomas nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 18 d. Vidaus (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 16. Ligoninės direktoriaus 2016 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. NK-19 paskirtas į statybininko pareigas nuo 2016 m. kovo 18 d., nustatant minimalios mėnesinės algos 0,43 dydžio atlyginimo koeficientą. Ligoninės direktoriaus 2016 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. NK-29 perkeltas iš statybininko pareigų Vilniaus padalinyje į Pravieniškių padalinio Pastatų ir įrenginių aptarnavimo ir einamojo remonto darbininko pareigas nuo 2016 m. birželio 10 d., nustatant minimalios mėnesinės algos 0,5 dydžio atlyginimo koeficientą. Pareiškėjas, buvimo Ligoninės Pravieniškių padalinyje laikotarpiu, padarė drausmės pažeidimą-svaiginosi morfinu. Atsižvelgiant į tai, Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. NB-PR-136 pareiškėjui skirta nuobauda, o 2016 m. rugpjūčio 8 d. jis perkeltas iš Ligoninės į Kybartų pataisos namus. Nurodė, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Taip pat Ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis. Nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus Ligoninėje palatinio sanitaro ar gydomojo skyriaus tvarkinio pareigose, pagal savo pareigybės aprašymus palaikė skyriaus patalpų švarą: vėdinti, plauti grindis ir langus, valyti dulkes ir kt. Ligoninės patalpos buvo remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimo. Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant Ligoninės turtą, buvo šalinami minimaliausiais terminais. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) Ligoninėje pilnai panaudotos ir Ligoninės gydomųjų skyrių patalpos buvo nuolatos remontuojamos. Ligoninė turėjo Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690. Šis dokumentas įrodo, kad Ligoninės patalpos atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti. Pabrėžė, kad Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino draudimo rūkyti įgyvendinimu. Be to, tabako gaminių vartojimas ir jų turėjimo draudimas Ligoninės yra pagrįstas ir nepažeidžiantis pareiškėjo teisių. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas jokiais įrodymais. Jis skunde taip pat nepagrindė žalos atsiradimo bei jos dydžio. Skundą grindė abstraktaus pobūdžio teiginiais.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 14 iki 2016 m. gegužės 27 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas LVAL Vilniaus padalinyje buvo gydomas nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 18 d. Vidaus (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 16. Pareiškėjas Ligoninės Vilniaus padalinyje buvo paskirtas dirbti: Ligoninės direktoriaus 2016 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. NK-19 į statybininko pareigas nuo 2016 m. kovo 18 d., nustatant minimalios mėnesinės algos 0,43 dydžio atlyginimo koeficientą; Ligoninės direktoriaus 2016 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. NK-29 perkeltas iš statybininko pareigų Vilniaus padalinyje į Pravieniškių padalinio Pastatų ir įrenginių aptarnavimo ir einamojo remonto darbininko pareigas nuo 2016 m. birželio 10 d., nustatant minimalios mėnesinės algos 0,5 dydžio atlyginimo koeficientą. 2016 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas perkeltas iš Ligoninės į Kybartų pataisos namus (b. l. 17, 28, 29, 30).

Pareiškėjas skunde teigė, jog kamera Nr. 16 netvarkinga, nesuremontuota, byrėjo tinkas, veisėsi grybelis, sulaužytos grindys, pro langus pūtė vėjai, tualetas nebuvo atitvertas sienele.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Ligoninės administraciją su skundais dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų Ligoninės kameroje Nr. 16. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovė, žinodama apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kad šis galėtų atlikti operatyvinį patikrinimą dėl higienos normų laikymosi. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas nurodo, kad LAVL sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas, buvo neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos.

Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d. bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Pažymėtina, jog Higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Atsakovo atstovas į bylą nepateikė jokių duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi nuolatinis stebėjimas kitų asmenų trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta, jog pareiškėjas buvo laikomas su kitais nuteistaisiais ir jo teisė į privatumą buvo pažeista.

Pareiškėjas teigia, kad buvo apgyvendintas Ūkio aptarnavimo būrio 6 sekcijoje, jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas, su juo gyveno dar keturi asmenys.

Bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnyje reglamentuojamas nuteistųjų palikimas kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietos ligoninėje arba kalėjime atlikti ūkio darbus, t. y. nuteistieji, kuriems laisvės atėmimo bausmę atlikti nustatyta pataisos namuose, gali būti palikti kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietos ligoninėje arba kalėjime atlikti ūkio darbus (1 dalis); atlikti ūkio darbus palikti nuteistieji laikomi pataisos namų paprastosios arba lengvosios grupių laikymo sąlygomis (3 dalis).

Ginčui taikytina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (įsigaliojo nuo 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015).

Taigi, šiuo atveju, taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pažymėtina, kad šiuo atveju netaikytina ploto norma (5.1 kv. m), kuri taikoma gydomiems Ligoninėje asmenims.

Iš į bylą pateiktos LVAL 2017 m. kovo 13 d. pažymos Nr. OS-1390 nustatyta, jog LVAL direktoriaus 2016 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. NK-19 pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 18 d. paskirtas į statybininko pareigas (Ūkio būrys). Nuo 2016 m. kovo 18 d. pareiškėjas paskirtas į gyvenamąją patalpą Nr. 2-10 (Sekcija Nr. 6, plotas 20,65 kv. m., 5 lovos). Iš pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui būnant Sekcijoje Nr. 6 vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo užtikrintas (teko 4,13 kv. m.).

Pareiškėjas teigė, kad Ligoninėje jam buvo draudžiama rūkyti, įsigyti ir laikyti tabako gaminius, o administracija tai darė.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad: Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama: visose švietimo, socialinių paslaugų įstaigose, kuriose teikiamos socialines priežiūros ir (ar) socialinės globos paslaugos vaikams, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 7 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas būtų organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nors pareiškėjas teigė, kad Ligoninėje neprekiauja tabako gaminiais, tačiau neindividualizavo, kada jis negalėjo įsigyti tabako gaminių ar dėl šio įvykio kreipėsi į administraciją. Teismo vertinimu, Ligoninė neribojo pareiškėjo teisių ir jis atitinkamai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, galėjo įsigyti ir vartoti tabako gaminius. Pažymėtina, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 punkto 9 papunktyje nustatyta, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama turėti tabako gaminių kamerų tipo patalpose, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninių stacionaruose ir pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų antrinės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros padaliniuose. Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tabako gaminių vartojimas ir jų turėjimo draudimas Ligoninėje yra pagrįstas ir nepažeidžiantis pareiškėjo teisių. Ligoninės direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. V-255, darbuotojams draudžiama rūkyti bei įsinešti ir turėti tabako gaminius ir / arba elektronines cigaretes visose įstaigos teritorijose, kuriose laikomi asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė - suėmimas ir atliekantys arešto bausmę, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, nuteistieji. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Ligoninės administracija šio įsakymo laikosi. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, laikytini nepagrįstais. Jis jokių duomenų, patvirtinančių nurodytus pažeidimus, nepateikė.

Pareiškėjas nurodė, jog virtuvėle leisdavo naudotis tik 2 valandas, tačiau dėl didelio asmenų kiekio neužtekdavo laiko pasigaminti maisto.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Ligoninės direktoriaus 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. V-244 patvirtintos Nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vilniaus padalinyje poilsio, švenčių bei darbo dienomis dienotvarkės, kuriose nustatytas nuteistųjų darbo bei maisto ruošimo valgykloje darbo laikas. Vadovaujantis Dienotvarkėse nustatyta tvarka pareiškėjas, kartu su kitais nuteistaisiais, paliktais atlikti ūkio darbus, turėjo galimybę vakarienės laiku, t. y. nuo 17.45 val. iki 19.45 val. ruoštis maistą jiems atskirai įrengtose virtuvės patalpose (b. l. 32-33). Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad dėl didelio asmenų kiekio neužtekdavo laiko pasigaminti maisto, tačiau plačiau nepaaiškino, kada konkrečiai neužteko laiko pasigaminti maisto, todėl abstraktūs ir niekuo nepagrįsti argumentai atmestini. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl šių aplinkybių pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją.

Pareiškėjas pažymėjo, jog netinkamai skaičiuodavo algą, reikėdavo dirbti ir kitus darbus, kurie nebuvo susiję su jo pareigomis.

Atsakovas nurodė, kad duomenų, įrodymų, nustatančių, kad pareiškėjas Ligoninėje dirbo viršvalandžius ar kitose negu Ligoninės direktoriaus įsakymu paskirtose pareigose nėra.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Ligoninės Vilniaus padalinyje buvo paskirtas dirbti - Ligoninės direktoriaus 2016 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. NK-19 į statybininko pareigas nuo 2016 m. kovo 18 d., nustatant minimalios mėnesinės algos 0,43 dydžio atlyginimo koeficientą (b. l. 30).

Dirbančiųjų nuteistųjų darbo užmokestis skaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 494 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo 4 punktu „<...>Nuteistajam mėnesinė alga apskaičiuojama atitinkamą koeficientą dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos dydžio“. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui mėnesinė alga buvo apskaičiuojama 0,43 koeficientą dauginant iš ginčo metu aktualaus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1240 patvirtinto 350 Eur minimalios algos dydžio (b. l. 21-23). Pareiškėjas nedetalizavo kada ir kokius reikėdavo dirbti darbus, kurie nebuvo susiję su jo pareigomis, atsižvelgiant į tai, teismas atmeta šį pareiškėjo argumentą kaip nepagrįstą bylos duomenimis. Duomenų, kad būtų netinkamai skaičiuojamas darbo užmokesti pareiškėjas nepateikė. Teismas pažymi, jog pareiškėjas, kiekvieną mėnesį gaudamas informaciją apie jam apskaičiuotą darbo užmokestį, turėjo teisę nustatyta tvarka kreiptis dėl galimo darbo apmokėjimo tvarkos pažeidimo, tačiau visą šį laiką pareiškėjas jokių pretenzijų LVAL nereiškė.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525  -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). 

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 18 d. Vidaus (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 16, kurioje sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės yra pagrįsti. Asmens laikymas neužtikrinant jo privatumo sanitariniame mazge, sukelia tokiam asmeniui nepatogumų, diskomfortą, pažeidžia asmens privatumą ir toks asmuo CK 6.250 str. 1 d. prasme patiria neturtinę žalą. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250straipsnio 2 dalyje, tarp jų - sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalimi, CK 1.138 straipsniu, kai kuriais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-919-442/2016 ir kt.). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Šie teismai savo praktikoje akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, naudodamasis netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, patyrė diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas LVAL tinkamomis sąlygomis. Kita vertus, tokio pažeidimo trukmė (3 dienos) nebuvo ilgalaikė. Byloje nėra duomenų, jog dėl laikymo teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata. Nenustatyta, kad LVAL būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo teises ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismo vertinimu, šios aplinkybės eliminuoja prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkinimą. Teismas pripažįsta, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pažeistai pareiškėjo teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista P. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

 

Teisėja                                                                                                                                              Natalja Zelionkienė