Baudžiamoji byla Nr. 2K-652/2007

                                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos

                                                                                                        1.2.26.1.; 2.1.6.2. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. spalio 30 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Prano Kuconio,

sekretoriaujant D. Ališauskaitei,

dalyvaujant prokurorui G. Paškevičiui,

gynėjui advokatui V. Dubrovskiui,

nuteistajam V. I.,

vertėjui B. Šakaliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. (V. I.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, galutinė subendrinta bausmė V. I. paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

            Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 20 d. nutartis, kuria nuteistojo V. I. apeliacinis skundas atmestas.

            Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo V. I. kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

            V. I. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį: 2006 m. sausio 13 d., apie 10 val., prie Laisvės atėmimo vietų ligoninės, esančios Vilniuje, Lukiškių skg. 6, žiniasklaidos atstovų ir kitų asmenų akivaizdoje tuo metu ten LNK televizijos laidai „(duomenys neskelbtini)" reportažą rengusiam ir iš jo interviu paimti ketinusiam laidos vedėjui A. R. tyčia dešinės rankos kumščiu vieną kartą trenkė į kairę galvos pusę; taip smurtaudamas prieš asmenį pademonstravo aiškią nepagarbą ten susirinkusiems žmonėms bei sutrikdė visuomenės rimtį.

            V. I. taip pat nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 13 d., apie 10 val., prie Laisvės atėmimo vietų ligoninės, esančios Vilniuje, Lukiškių skg. 6, tyčia dešinės rankos kumščiu vieną kartą trenkė A. R. į kairę galvos pusę, tačiau, šiam nuo smūgio užsidengus kaire ranka, pataikė į šią ranką ir į kairę kaktos pusę, sukeldamas fizinį skausmą kairėje rankoje.

            Nuteistasis V. I. kasaciniu skundu prašo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra prieštaringi, nepagrįsti ir neteisėti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 284 straipsnio 1 dalies) pritaikymo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino apeliacinio skundo motyvų ir jų iš esmės nepaneigė. Teismai nenustatė veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, motyvų bei tikslų, neatsižvelgė į jo nuoširdžius parodymus ir į tai, kad nukentėjusiojo A. R. parodymai apie patirtą fizinį skausmą buvo prieštaringi be nenuoseklūs. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone dėl eksperto parodymų apie nukentėjusiojo fizinio skausmo patyrimą. Teismai neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 ir 22 straipsnių normas bei tinkamai neįvertino A. R. viešoje vietoje ištartų įžeidžiančių žodžių, kurie ir išprovokavo konfliktą. Nuosprendyje ir nutartyje nemotyvuotai atmesti nuteistąjį teisinantys įrodymai ir pripažinti tik A. R. parodymai, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytus reikalavimus. Kasatoriaus manymu, bylos ikiteisminis tyrimas bei nagrinėjimas teisme buvo šališkas, neobjektyvus, atliktas nesivadovaujant BPK 6 straipsnio 2 dalimi, o priimti teismų sprendimai yra politinio pobūdžio.

            Nuteistojo V. I. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

 

            BPK 376 straipsnio 1 dalies taikymas

            Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Baudžiamosios bylos nagrinėjamos kasacine tvarka ir įsiteisėję teismų sprendimai tikrinami teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo V. I. kasaciniame skunde yra nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, numatyti BPK 369 straipsnyje. Tačiau šiame skunde yra ir teiginių apie tai, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių: plačiai argumentuojamas teiginys, kad kasatorius smūgio A. R. nesudavęs ir fizinio skausmo jam nesukėlęs, kad teismai nekreipė dėmesio į vienus ar kitus duomenis bei vertindami įrodymus neatsižvelgė į tam tikras aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas bylos aplinkybėms nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl nurodyti kasacinio skundo argumentai nenagrinėjami.        

 

            Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

            Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje detaliai aprašyti nuteistojo V. I. veiksmai ir išsamiai argumentuota, kad jie atitinka visus nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Kasaciniame skunde šie požymiai teisės taikymo aspektu ir neginčijami, išskyrus teiginį, kad nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje tikslo įrodinėjimui bei motyvų nustatymui nebuvo skirta dėmesio, o nenustačius šių požymių, negalima teisingai kvalifikuoti veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

            Nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. Tik tokiu atveju, nenustačius BK straipsnio dispozicijoje nurodyto veikos motyvo ar tikslo, konstatuojama, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos arba kad padarė kitą veiką, nereikalaujančią atitinkamo motyvo ar tikslo. Pavyzdžiui, chuliganiškos arba savanaudiškos paskatos, tikslas nuslėpti kitą nusikaltimą yra būtinieji nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai (atitinkamai BK 138 straipsnio 2 dalies 8, 9, 11 punktai) ir tik tuo atveju, kai nesunkiai sutrikdoma žmogaus sveikata nurodytais motyvais arba siekiant nurodyto tikslo, veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 2 dalį. Jeigu nesunkus sveikatos sutrikdymas padaromas BK 138 straipsnio 2 dalyje nenurodytais motyvais arba siekiant šioje dalyje nenurodytų tikslų bei nesant kitų šios dalies punktuose numatytų požymių, veika kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos motyvas, nei tikslas nenurodytas ir tai reiškia, kad čia aprašytos veikos konstatavimui nurodyti požymiai reikšmės neturi.

            Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje tiesiogiai nenurodyti V. I. veikos motyvas ir tikslas, tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės padarytos veikos kvalifikavimui. Antra vertus, nuosprendžio aprašomojoje dalyje apibūdinant V. I. veikos subjektyviuosius požymius, nors ir netiesiogiai, tačiau veikos motyvas nurodytas – siekimas demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir nepaisyti dorovės normų. Byloje nustatytų aplinkybių analizė šią teismo išvadą patvirtina. Galima sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad prieš įvykį V. I. elgėsi santūriai ir ramiai, nebuvo nusiteikęs trikdyti visuomenės rimtį. Tačiau kai prie jo priėjo A. R., vaidinantis LNK televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ personažą „B.“, ir kreipėsi „... laba diena, ponas I. ...“, smogė šiam kumščiu į veidą. Akivaizdu, kad V. I. pasielgė spontaniškai, tačiau net ir tuo atveju, jeigu jį įžeidė A. R. apranga ar elgesys, V. I. elgėsi ne pagal visuomenėje galiojančias elgesio taisykles. Smūgio sudavimas nepatikusiam žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams, o tai yra būtinieji nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Nuosprendžiu nustatyta, kad tokie V. I. veiksmai sukėlė aplinkinių nustebimą, emocijas, prasidėjo sujudimas, sąmyšis, žurnalistai ėmė fiksuoti įvykius, t. y. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. Taigi V. I. veikoje yra visi viešosios tvarkos pažeidimo požymiai ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį V. I. veika kvalifikuota teisingai.

            Ši V. I. veika kvalifikuota ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tiek nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicija neapima smurto panaudojimo pasekmių, kai pažeidžiant viešąją tvarką padaroma žala asmens sveikatai. Tokia teismų išvada niekaip nemotyvuota.

            Nuosprendyje konstatuota, kad V. I. tyčia dešinės rankos kumščiu vieną kartą trenkė A. R. į kairę galvos pusę. Ši veika pripažinta atitinkančia BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymį „įžūlus veiksmas“ ir BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymį „mušimas, sukėlęs žmogui fizinį skausmą“. Taigi atsakomybę už padarytą veiką numato dvi baudžiamojo įstatymo normos. Abiejų instancijų teismai padarė išvadą, kad V. I. veiksmai kvalifikuotini kaip idealioji nusikaltimų sutaptis, tačiau ši išvada nėra teisinga.

            Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtingose baudžiamojo įstatymo normose. V. I. padaryta veika iš pirmo žvilgsnio lyg ir atitinka šį atvejį, tačiau idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai viena baudžiamojo įstatymo norma padarytų veikų neaprėpia, pavyzdžiui, alyvos ir kabelių vagystė iš transformatorinės, ją sugadinant, – BK 178 straipsnio atitinkama dalis ir 187 straipsnio atitinkama dalis. Nagrinėjamoje byloje situacija kita: V. I. veika, kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, yra V. I. veikos, kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, sudėtinė dalis. Šiuo atveju yra ne idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, o kitas reiškinys, baudžiamosios teisės teorijoje vadinamas visumos ir dalies konkurencija, kur visuma yra BK 284 straipsnio 1 dalis, o dalis – BK 140 straipsnio 1 dalis. Esant visumos ir dalies konkurencijai, taikoma bendra visumą nustatanti norma, nes ji atitinka visus padarytos veikos požymius, išskyrus atvejį, kai nusikalstamos veikos dalis, įeinanti į visumą, yra pavojingesnė nei pati visuma ir reikalauja sutapties taikymo.

            BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta griežčiausia bausmė yra laisvės atėmimas iki dvejų metų, o BK 140 straipsnio 1 dalyje – laisvės atėmimas iki vienerių metų. Taigi BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas viešosios tvarkos pažeidimas (visuma) yra pavojingesnė veika nei BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (dalis), todėl V. I. veika turėjo būti kvalifikuota tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o jos kvalifikavimas dar ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra perteklinis. Tokia yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-659/2004 // Teismų praktika, 2005, Nr. 23, p.196-200). Dėl šios priežasties nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini, V. I. veika perkvalifikuotina iš BK 284 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnio 1 dalį. Perkvalifikavus V. I. veiką, bausmė jam skiriama vadovaujantis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais bausmės skyrimo motyvais.

 

            Dėl BPK normų taikymo

            Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje esmingai pažeisti BPK reikalavimai, nes teismai neištyrė ir neteisingai įvertino daugelį kasatoriaus nurodytų faktų ir įvykusio incidento aplinkybių, o tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Tiesiogiai skunde įvardijami BPK 6 straipsnio 2 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 ir 22 straipsniai. Argumentus, kuriais grindžiami nurodytų bendrųjų normų (išskyrus BPK 305 straipsnio 1 dalį) pažeidimai, galima suskirstyti į tokias grupes: 1) teismai neteisingai įvertino byloje išnagrinėtus įrodymus (paties V. I. parodymus, A. R. ir eksperto parodymus dėl fizinio skausmo); 2) teismai neįvertino A. R. šūksnių įvykio vietoje; 3) apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino ir iš esmės nepaneigė apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų; 4) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kasatoriaus argumentus dėl ikiteisminio tyrimo ir teismo šališkumo.

            Šioje nutartyje jau minėta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, –  ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar, nagrinėdami bylą, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Įrodymų vertinimą reglamentuoja BPK 20 straipsnio 5 dalis, todėl kasacinės instancijos teismas patikrina, ar teismai, vertindami įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Įrodymų vertinimas tiek, kiek jis yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu bylos aplinkybėms, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, nes, kaip irgi jau buvo minėta, teismo išvadų atitikimas byloms aplinkybėms nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacinis pagrindas (BPK 369 straipsnis).

            BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nekreipė dėmesio į vienas ar kitas aplinkybes, tačiau neteigiama, kad kokios nors bylos aplinkybės nebuvo išnagrinėtos. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir nustatyti kokias nors bylos aplinkybes. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad įrodymų vertinimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

            Kita įrodymų vertinimo sąlyga – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Kasaciniame skunde nenurodoma, kokiomis įstatymo nuostatomis vertindami įrodymus nesivadovavo teismai. Tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas patikrino ir įrodymų vertinimo teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus ir, vertindamas juos, klaidos nepadarė. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti visi duomenys, kurie patvirtino arba paneigė bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Duomenys, kuriais pagrįstas nuosprendis, yra gauti teisėtais būdais ir buvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų. Vertindamas įrodymus, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė ir apeliacinės instancijos teismas. Ta aplinkybė, kad teismai įrodymus vertino ne taip, kaip to norėtų kasatorius, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

            Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai nepasisakė ir neišreiškė savo nuomonės dėl A. R. šūksnių įvykio vietoje, kurie ir išprovokavo konfliktą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo teiginį, konstatavo, kad toks nuteistojo aiškinimas prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, ir šią išvadą išsamiai argumentavo. Taigi šis kasacinio skundo teiginys nepagrįstas.

            Nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino ir iš esmės nepaneigė apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų. Apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad nuosprendis nepagrįstas ir išdėstyti šį teiginį, apelianto nuomone, patvirtinantys argumentai. Būtent šie argumentai ir analizuojami apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kurioje konstatuota, kad apelianto argumentai nepagrįsti, ir nurodomi motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Neatsitiktinai kasaciniame skunde nenurodoma, kad kurie nors apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nebuvo išnagrinėti. O ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas padarė ne tokias išvadas, kokių norėjo apeliantas, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

            Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad nuteistojo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo ir teismo šališkumo atmestini, nes byloje nėra tai patvirtinančių faktinių duomenų. Kasaciniame skunde nuteistasis V. I. nurodo, kad neteisingų, neteisėtų teismų sprendimų priėmimą lėmė šališkas, neobjektyvus, vienpusiškas įvykių tyrimas ir vertinimas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, lygių teisių principo nesilaikymas, ir šį teiginį grindžia BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nesilaikymu, nes teismų sprendimuose nenurodyti įrodymų vertinimo motyvai; tik po daugiau nei trijų mėnesių gautu atsakymu į jo skundą dėl neteisėtų A. R. ir jo kolegų veiksmų; Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutartimi netenkinti V. I. prašymo dėl prokurorų nušalinimo. Kasacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo subjektų ir teismų šališkumo yra nepagrįsti.

            Šioje nutartyje jau konstatuota, kad vertindami įrodymus teismai baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Nepažeisti ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti reikalavimai: nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas.

            Prokurorų šališkumo ir lygių teisių pažeidimo nerodo tas faktas, kad atsakymą į savo 2006 m. sausio 19 d. skundą dėl A. R. ir jo kolegų veiksmų V. I. gavo tik 2006 m. balandžio 27 d. Bylos dokumentai rodo, kad V. I. skundas „Dėl 2006 01 13 incidento prie Vilniaus m. Lukiškių kalėjimo ligoninės“, kaip ir A. R. pareiškimas, užregistruotas žurnale Nr. 1 (t. 1, b. l. 131). Prokuroras 2006 m. sausio 25 d. raštu pranešė V. I., kad pagal jo pareiškimą yra priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl veikų, numatytų BK 154, 155 straipsniuose, išaiškinta šio nutarimo apskundimo tvarka ir teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka bei nurodyta, kad skundas pridėtas prie baudžiamosios bylos Nr. 10-2-021-06, nes skunde išdėstytos analogiškos aplinkybės kaip ir tiriamoje byloje, o ikiteisminio tyrimo metu bus išnagrinėti ir skunde išdėstyti prašymai (t. 1, b. l. 133). Tai reiškia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ne tik pagal A. R., bet ir pagal V. I. pareiškimą. Atlikus ikiteisminį tyrimą ir nustačius, kad A. R. nepadarė veikų, numatytų BK 169, 170, 284 straipsniuose (būtent šie BK straipsniai bei BK 155 straipsnis buvo nurodyti V. I. skunde), ikiteisminis tyrimas dėl A. R. veiksmų buvo nutrauktas (t. 1, b. l. 134-136).

            Prokurorų ir teisėjų šališkumo niekaip nepatvirtina ir kasacinio skundo teiginiai apie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutartį netenkinti V. I. prašymo dėl prokurorų nušalinimo. 2006 m. balandžio 3 d. pareiškime Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai V. I. išreiškė abejones dėl prokurorų nešališkumo ir nurodė, kad rengia prašymą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros pareigūnų nušalinimo ir bylos perdavimo kitai prokuratūrai ir kad dėl šios priežasties negali būti apklaustas kaip įtariamasis (t. 1, b. l. 59). Šis pareiškimas buvo nusiųstas Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui, kurio 2006 m. balandžio 6 d. nutartimi buvo atsisakyta jį tenkinti (t. 1, b. l. 155). Nors 2006 m. balandžio 3 d. V. I. pareiškimas buvo adresuotas prokuratūrai, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau jame buvo nurodytas konkretus faktas, V. I. kėlęs abejonių prokurorų nešališkumu, dėl to jis atsisakė dalyvauti tyrimo veiksmuose; taigi buvo būtina spręsti, ar tas faktas yra pakankamas pagrindas nušalinti Vilniaus miesto apylinkės prokurorus nuo ikiteisminio tyrimo. Šį klausimą galėjo spręsti tik ikiteisminio tyrimo teisėjas (BPK 60 straipsnio 4 dalis), tą teisėjas ir padarė. Visiškai be reikalo V. I. skunde stebisi prokurorų operatyvumu, nes BPK 60 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pareiškimas dėl prokuroro nušalinimo ikiteisminio tyrimo teisėjui perduodamas per vieną dieną nuo gavimo momento ir turi būti išsprendžiamas per dvi dienas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 20 d. nutartį pakeisti: V. I. veiką perkvalifikuoti iš BK 284 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; kitą teismų sprendimų dalį palikti nepakeistą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Egidijus Bieliūnas

 

 

                                                                                                                        Rimantas Baumilas

 

 

                                                                                                                        Pranas Kuconis