Civilinė byla Nr. e2-15-516/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01098-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės „UTA Spolka z organiczona odpowiedzialnoscia“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės „UTA Spolka z organiczona odpowiedzialnoscia“ ieškinį atsakovams „INTEGRE TRANS POLAND Sp. z. o.o“ ir Ž. K. dėl skolos ir delspinigių priteisimo,

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė „UTA Spolka z organiczona odpowiedzialnoscia“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti: 1) iš atsakovės „INTEGRE TRANS POLAND Sp. z. o.o“ 2 400 046,32 Eur skolą, 451 760,30 Eur delspinigius, 12,25 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas; 2) iš atsakovės Ž. K. 2 400 046,32 Eur skolą, 451 760,30 Eur delspinigius, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei Ž. K. priklausantį, esantį pas atsakovę ir (arba) trečiuosius asmenis, nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, įskaitant esančias bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, neviršijant ieškinio reikalavimų sumos, uždraudžiant disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje esančiomis lėšomis, paliekant teisę įmokėti pinigus į banko sąskaitą, leidžiant areštuotomis lėšomis ir turtu atsiskaityti su ieškove.

3.       Nurodė, kad ieškinio priėmimo stadijoje nėra jokių akivaizdžių ieškinio reikalavimų nepagrįstumo požymių, pagal kuriuos būtų galima daryti prielaidą, jog ieškinio reikalavimai negalės būti tenkinami, todėl kad ieškinys laikytinas preliminariai pagrįstu.

4.       Pažymėjo, kad egzistuoja rizika, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba įvykdymas gali pasunkėti, kadangi atsakovė, kaip laiduotoja, pažeidė 2023 m. gegužės 19 d. Laidavimo sutartyje Nr. 4901619-2/23 (toliau – Laidavimo sutartis) nustatytus įsipareigojimus nebloginti savo finansinės padėties. Nurodė, kad tokias išvadas pagrindžia faktinės aplinkybės, jog atsakovė prisiėmė daugybę asmeninių įsipareigojimų (laidavimų, vekselių, garantijų ir kt.) užtikrindama kitos savo valdomos restruktūrizuojamos bendrovės (UAB „Integre Trans“) prievoles. UAB „Integre Trans“ restruktūrizavimo byloje atsakovė asmeniškai yra paskelbusi, kad nebesieks UAB „Integre Trans“ restruktūrizavimo, t. y. nebeįrodinėja šios bendrovės restruktūrizavimo pagrindų bei prašo jai iškelti bankroto bylą. Akivaizdu, kad po to, kai bus iškelta bankroto byla UAB „Integre Trans“, šios bendrovės kreditoriai nukreips savo reikalavimus į atsakovę, kaip laiduotoją. Todėl siekiant šioje civilinėje byloje išlaikyti status quo (esamos padėties) situaciją, t. y. kad išliktų turtas, į kurį ieškovė galėtų nukreipti išieškojimą po teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje, yra būtina atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

5.       Ieškovės manymu, atsakovė minėtus prievolių įvykdymo užtikrinimus teikė neatsižvelgdama į ieškovės interesus, neturėdama ketinimų pagal suteiktą laidavimą vykdyti prievoles ieškovei, įvykus Laidavimo sutartyje numatytoms sąlygoms. Iš esmės, sudarydama kitus sandorius dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo savo turtu, atsakovė sąmoningai žymiai apribojo ieškovės galimybes gauti prievolių įvykdymą Laidavimo sutarties pagrindu. Toks atsakovės elgesys yra nesąžiningas ieškovės ir kitų kreditorių atžvilgiu.

6.       Ieškovė pažymėjo, kad ieškinio suma atsakovei yra labai didelė. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad faktas, jog kito kreditoriaus UAB „Factris LT1“ naudai atsakovės atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2772-981/2024 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, patvirtina aplinkybes, kad būsimas teismo sprendimas šioje civilinėje byloje gali būti nebeįvykdomas arba jo įvykdymas pasunkės, jeigu kreditorius UAB „Factris LT1“ anksčiau už ieškovę įgis teisę priverstinai išieškoti skolą iš atsakovės. UAB „Factis LT1“ įgijus išieškojimo teisę anksčiau už ieškovę, nesant pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė praras galimybę išieškoti iš atsakovės turto, taip pat pasinaudoti kitomis išieškotojo teisėmis.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 11 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu.

8.       Preliminariai įvertinęs pateiktą ieškinį, jame nurodytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškinys yra preliminariai (lot. prima facie) pagrįstas.

9.       Spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, teismas nurodė, kad kol byla nėra išnagrinėta iš esmės, nėra neginčijamai įrodyta, jog atsakovė yra nesąžininga. Pažymėjo, kad atsakovų neteisėti veiksmai (jeigu tokie iš tiesų buvo), įsiskolinimo faktas ir jos dydis bus nustatyti tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Vien tai, jog, ieškovės nuomone, atsakovai yra jam skolingi, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovai bandys vengti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Jokių kitų reikšmingų argumentų dėl atsakovų nesąžiningumo ieškovė nenurodė. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų atsakovų nesąžiningumą ar ketinimą slėpti savo turtą.

10.       Teismas padarė išvadą, kad nėra vienos iš sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės būsimo ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Ieškovė „UTA Spolka z organiczona odpowiedzialnoscia“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 11 d. nutartį ir ieškovės prašymą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Nutartyje pasisakyta ne dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindą sudarančių aplinkybių, kadangi ieškovė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones negrindė aplinkybe, jog atsakovė neatsiskaito su ieškove.

11.2.                      Nutartyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė privalėjo neginčijamai įrodyti atsakovės nesąžiningumą ir juo labiau kad tai galėtų būti įrodyta tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Atsakovės nesąžiningumo įrodinėjimo standartas sprendžiant klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti lygiavertis situacijai, kai nesąžiningumo pagrindai yra įrodinėjami sprendžiant bylą iš esmės. Ieškovė pagrindė galimą (tikėtiną) atsakovės nesąžiningumą atlikus veiksmus (sandorius), kuriais atsakovės finansinė padėtis prisiimamų įsipareigojimų dalyje žymiai padidėjo, taip apsunkinant ieškovei galimybes gauti jos reikalavimų patenkinimą iš atsakovės turto.

11.3.                      Nutartyje visiškai nepasisakyta dėl kitų ieškovės papildomų motyvų, susijusių su civiline byla Nr. e2-2772-981/2024, kuriais ieškovė grindė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

12.       Atsakovė Ž. K. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo tokius argumentus:

12.1.                      Iš ieškovės į bylą pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad atsakovė atitinkamus piniginio pobūdžio įsipareigojimus prisiėmė jau po Laidavimo sutarties sudarymo. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė būtų pažeidusi Laidavimo sutartimi prisiimtą įsipareigojimą nedidinti ir neprisiimti naujų reikšmingų skolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims, o juo labiau kad tokio įsipareigojimo nevykdymas suponuotų atsakovės nesąžiningą elgesį, siekiant išvengti turimos prievolės ieškovei vykdymo.

12.2.                      Aplinkybė, kad atsakovė turi kitų įsiskolinimų, niekaip neįrodo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningo veikimo, siekiant slėpti, perleisti kitiems asmenims savo turtą, jį įkeisti ar kitokiu būdu realiai apsunkinti ieškovei galimybę įvykdyti jai palankų teismo sprendimą.

12.3.                      Vien tai, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2772-981/2024 atsakovės atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemones, savaime nesuteikia pagrindo taikyti ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje. Sprendimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas priima kiekvienu atveju atskirai vertindamas konkrečios nagrinėjamos bylos ir kilusio ginčo aplinkybes. Šiuo atveju byloje pagal ieškovės prašyme nurodytas aplinkybes, akivaizdu, jog poreikio atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.

12.4.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai nustatinėjo sąlygų laikinųjų apsaugos taikymui egzistavimą, remdamasis ieškovės prašymu, argumentuotai motyvavo pagrindo konstatuoti atsakovės nesąžiningumą nebuvimą ir pasisakė dėl esminių prašymo motyvų. Vien tai, kad ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nereiškia, jog skundžiamoje nutartyje padarytos išvados yra netinkamos, nemotyvuotos ar nepagrįstos.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl pagrindo taikyti atsakovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones

14.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tik tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas; antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

15.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs preliminarų ieškinio pagrįstumą, priėjo išvadą, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Šios išvados apeliantė neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinio proceso ribų (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis) dėl aptartos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo nepasisako.

16.       Minėta, kad nustačius, jog ieškinys yra preliminariai pagrįstas, turi būti nustatyta ir antra būtinoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas.

17.       Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi apeliantė neįrodė būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės.

18.       Apeliantė grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui grindė tuo, kad: 1) atsakovė pažeidė Laidavimo sutartyje nustatytus įsipareigojimus nebloginti savo finansinės padėties, nesąžiningai prisiimdama daugybę asmeninių įsipareigojimų, taip sumažindama galimybes įvykdyti Laidavimo sutartyje nurodytas prievoles apeliantei; 2) kito kreditoriaus (UAB „Factris LT1“) naudai atsakovės atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2772-981/2024 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl būsimas teismo sprendimas šioje civilinėje byloje gali būti nebeįvykdomas arba jo įvykdymas pasunkės, jeigu kreditorius UAB „Factris LT1“ anksčiau už apeliantę įgis teisę priverstinai išieškoti skolą iš atsakovės; 3) ieškinio suma atsakovei yra labai didelė.

19.       Lietuvos apeliacinio teismo suformuotoje praktikoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu akcentuojama, kad šio itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kuriais siekiama išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-183-407/2021; 2023 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-521-464/2023).

20.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Asmens nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra savaime preziumuojamas faktas, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Nesąžiningumas gali būti konstatuojamas, kai atsakovas siekia paslėpti, perleisti kitiems asmenims savo turtą, jį įkeisti arba kitokiu būdu siekti apsunkinti ieškovui galimybę įvykdyti galbūt jam palankų teismo sprendimą. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai, atlikti iki bylos iškėlimo, tiek ir atlikti bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-669-790/2021; 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-464/2023; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024).

21.       Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais galėtų būti siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-675-943/2020; 2021 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-570-553/2021; 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-962-912/2022).

22.       Nors, kaip teisingai nurodė apeliantė, atsakovo nesąžiningumo įrodinėjimo standartas sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra lygiavertis, kai nesąžiningumo pagrindai yra įrodinėjami sprendžiant bylą iš esmės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė atsakovės veiksmų nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo kontekste. Tai patvirtina žemiau nurodytos faktinės aplinkybės ir argumentai.

23.       Apeliantės manymu, atsakovės nesąžiningumą patvirtina tai, kad ji po Laidavimo sutarties sudarymo (2023 m. gegužės 19 d.), veikdama nesąžiningai, pažeisdama Laidavimo sutarties sąlygas ir siekdama išvengti iš Laidavimo sutarties kilusių įsipareigojimų vykdymo, prisiėmė daugybę asmeninių įsipareigojimų (laidavimų, vekselių, garantijų ir kt.) užtikrindama kitos savo valdomos restruktūrizuojamos bendrovės (UAB „Integre Trans“) prievoles. Pasak apeliantės, tokias aplinkybes patvirtina UAB „Integre Trans“ restruktūrizavimo plano projekto 10–12 lapuose nurodyti atsakovės asmeniniai įsipareigojimai.

24.       Iš byloje esančios Laidavimo sutarties matyti, kad šios sutarties 3.4 papunkčiu atsakovė įsipareigojo be atskiro rašytinio apeliantės sutikimo nedidinti ir (ar) neprisiimti naujų reikšmingų skolinių įsipareigojimų (t. y. kurių dydis viršija ar gali viršyti 10 000 Eur tiek vienam įsipareigojimui atskirai, tiek keletui įsipareigojimų kartu) tretiesiems asmenims. Skoliniai įsipareigojimai šios sutarties kontekste suprantami kaip: 1) bet koks lėšų skolinimasis ar įsipareigojimų prisiėmimas pagal paskolos, kredito, akredityvo išleidimo, garantijos išdavimo, laidavimo, faktoringo, turto įkeitimo, ar kitas panašaus pobūdžio sutartis, sudaromas su juridiniais ar fiziniais asmenimis; 2) bet koks skolinimasis išleidžiant vekselius ar panašius instrumentus; 3) turto išsinuomojimas lizingo (finansinės nuomos) ar veiklos nuomos būdu; 4) bet kokie kiti aukščiau nepaminėti įsipareigojimai, kurie turi skolinimosi pobūdį. 

25.       Iš į bylą pateikto UAB „Integre Trans“ restruktūrizavimo plano projekto matyti, kad jame nurodyta, jog atsakovė yra užtikrinusi atitinkamų UAB „Integre Trans“ piniginių įsipareigojimų įvykdymą laidavimais (skolinių įsipareigojimų suma – 2 950 000 Eur), vekseliais, hipotekomis (maksimalios hipotekos suma – 1 517 800 Eur), garantija (skolinių įsipareigojimų suma – 4 379 000 Eur). Vis dėlto, skirtingai nei nurodė apeliantė, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad aptartus prievolių įvykdymo užtikrinimus atsakovė būtų išdavusi jau po Laidavimo sutarties sudarymo. Aplinkybių, kad atsakovė nurodytus įsipareigojimus būtų prisiėmusi po Laidavimo sutarties sudarymo apeliantė civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonės neįrodė, tokius teiginius grindė vien įrodymais nepagrįstomis prielaidomis (CPK 178 straipsnis).

26.       Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonės neįrodė savo teiginių apie atsakovės reikšmingo dydžio piniginių įsipareigojimų prisiėmimą po Laidavimo sutarties sudarymo (2023 m. gegužės 19 d.), nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad atsakovės veiksmai prisiimant tokius įsipareigojimus pažeidė Laidavimo sutarties 3.4 papunkčio sąlygas ir jais apeliantė siekė nesąžiningai sukliudyti apeliantei galbūt palankaus teismo sprendimo šioje byloje įvykdymui.

27.       Įrodymų apie tai, kad atsakovė ėmėsi arba ketina imtis veiksmų savo turtui paslėpti arba perleisti, sąmoningai sumažinti jo vertę, kitaip bloginti savo turtinę padėtį, elgėsi kitaip nesąžiningai, siekdama sukliudyti galbūt palankaus apeliantei teismo sprendimo įvykdymui, apeliantė nepateikė, taigi nepagrindė šioje bylos stadijoje teisiškai reikšmingų atsakovės nesąžiningų veiksmų.

28.       Apeliantė pažymėjo ir tai, kad skundžiamoje nutartyje visiškai nepasisakyta dėl apeliantės motyvų, susijusių su civiline byla Nr. e2-2772-981/2024, kurie, apeliantės manymu, pagrindžia grėsmę, jog nepritaikius apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantei galbūt palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas.

29.       Nustatyta, kad ieškinyje apeliantė nurodė, jog faktas, kad kito kreditoriaus (UAB „Factris LT1“) naudai atsakovės atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2772-981/2024 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, patvirtina aplinkybes, jog būsimas teismo sprendimas šioje civilinėje byloje gali būti nebeįvykdomas arba jo įvykdymas pasunkės, jeigu kreditorius UAB „Factris LT1“ anksčiau už apeliantę įgis teisę priverstinai išieškoti skolą iš atsakovės.

30.       Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad nors nutartyje pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nepasisakė dėl aptarto apeliantės teiginio, tačiau skundžiamos nutarties motyvai, jog kitų reikšmingų argumentų dėl atsakovės nesąžiningumo apeliantė nenurodė ir byloje nenustatytos aplinkybės, kurios neabejotinai patvirtintų atsakovės nesąžiningumą, sudaro pagrindą pripažinti, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą pirmosios instancijos teismas aptartus apeliantės argumentus įvertino ir pripažino, jog jie taip pat nesudaro pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

31.       Šiame kontekste aktualu tai, kad tiek kasacinio teismo praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą (nutartį) neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Aplinkybė, kad teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, peticijos Nr. 288; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 40 punktas; 2024 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-378/2024, 62 punktas).

32.       Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skundžiamą nutartį, įvertino ir aptartą apeliantės argumentą, taigi neatliko skundžiamos nutarties motyvavimo pažeidimo.

33.       Pasisakant dėl aptarto apeliantės argumento, aktualu tai, kad vien faktas, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos atsakovės atžvilgiu kitoje byloje, savaime nelemia išvados apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį šioje byloje. Kiekvienoje civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai sprendžiami savarankiškai, įvertinant atitinkamos bylos specifiką, ieškovo procesinės pareigos įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus (ne)įgyvendinimą, kitas tokio klausimo išsprendimui konkrečios bylos kontekste reikšmingas aplinkybes.

34.       Pažymėtina ir tai, kad aptartos apeliantės nurodytos faktinės aplinkybės apie civilinėje byloje Nr. e2-2772-981/2024 atsakovės atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir jų įtaką šioje civilinėje byloje apeliantei galbūt palankaus teismo sprendimo (ne)įvykdymui yra neaktualios, kadangi iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), jog Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-848-370/2024 buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2772-981/2024, kuria ieškovės UAB „Factris LT1“ ieškinio reikalavimams užtikrinti atsakovės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Taigi, apeliantės nurodytos faktinės aplinkybės, jos manymu, pagrindžiančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu poreikį šioje civilinėje, nebeegzistuoja. Kadangi aplinkybės, apeliantės manymu, pagrindžiančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu poreikį, nebeegzistuoja, akivaizdu, kad tokiomis faktinėmis aplinkybėmis grindžiami apeliantės argumentai negali būti laikomi pagrįstais, todėl atmetami.

35.       Nėra pagrindo sutikti ir su apeliantės teiginiu, kad skundžiamoje nutartyje buvo pasisakyta ne dėl jos prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindą sudarančių aplinkybių, kadangi apeliantė prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones negrindė aplinkybe, jog atsakovė neatsiskaito su apeliante, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl tokios aplinkybės pasisakė skundžiamoje nutartyje.

36.       Iš ieškinio turinio matyti, kad apeliantė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė, be kita ko, ir tuo, jog ieškinio suma atsakovei yra didelė. Taigi, tokiu argumentu apeliantė iš esmės nurodė, kad pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindžia ir aplinkybė, jog apeliantė yra neįvykdžiusi didelės apimties piniginės prievolės apeliantės atžvilgiu. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį apeliantės argumentą įvertino, nurodydamas, kad vien tai, jog apeliantės nuomone, atsakovė yra jai skolinga, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė bandys vengti apeliantei palankaus teismo sprendimo. Nurodytų motyvų pagrindu, ir aptartas apeliantės argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

37.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pripažįstama, kad apeliantė neįrodė antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Nustačius, kad apeliantė neįrodė aptartos antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, todėl apeliantės prašymą pagrįstai atmetė.

38.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, tinkamai nustatė šio klausimo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė aktualias proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią, atsižvelgiant į atskirojo skundo motyvus, nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti. Dėl nurodytų motyvų atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. 

Teisėja                        Rasa Gudžiūnienė