Administracinė byla Nr. I-3995-171/2016 |
Proceso Nr. 3-61-3-04263-2015-6 |
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 |

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 6 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad pasinaudojęs teise į ilgalaikius pasimatymus (pasimatymai, kurie trunka iki 2 parų) liko nepatenkintas Vilniaus pataisos namų ilgalaikių pasimatymų kambarių įrengimu, kadangi juose netinkamai įrengti vaikų kambariai, t. y. vienoje patalpoje yra įrengtas vaikų kambarys, rūkomasis bei virtuvė. Tokios sąlygos kelia pavojų vaikų saugumui, todėl pareiškėjui teko viso ilgalaikio pasimatymo metu (t. y. dvi paras) vaiką laikyti kartu su savimi miegamajame.
Visi jam skirti pasimatymai su artimais giminaičiais bei kitais asmenimis buvo neteisėtai trumpinami. Trumpalaikiai pasimatymai trukdavo 2 valandas, o ilgalaikiai – 30 valandų, t. y. mažiau, nei nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 94 straipsnio 1 dalis.
Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad ilgalaikių pasimatymų patalpos įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).
Vilniaus PN ilgalaikių pasimatymų patalpose esantis inventorius atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Teisės aktai nenustato pareigos pataisos įstaigų ilgalaikių pasimatymų patalpose įrengti vaikų kambarius. Tais atvejais, kai kartu su asmeniu, atvykusiu į ilgalaikį pasimatymą, atvyksta ir vaikas, jeigu reikia, ilgalaikio pasimatymo kambaryje turi būti pastatyta vaikiška lovytė arba sudedama lova. Vilniaus pataisos namų ilgalaikių pasimatymų biuro patalpose yra įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, taip pat poilsio kambarys, kuriame yra didelis televizorius, virtuvės įranga, žaislai vaikams. Ilgalaikių pasimatymų patalpos visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Nuteistųjų teisė pasimatyti su artimaisiais giminaičiais bei kitais asmenimis reglamentuota Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami tokie pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Įstatymų leidėjas nustatė maksimalias pasimatymų trukmes, tačiau nenustatė imperatyvo, jog jie visais atvejais turi trukti maksimalų nustatytą laiką.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus rašytinį nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašymą. Leidimą skirti pasimatymą duoda pataisos direktorius, jį pavaduojantis pareigūnas arba pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojas. Pareigūno sprendimas leisti pasimatyti įrašomas nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens prašyme suteikti pasimatymą, kuriame taip pat nurodoma skiriamo pasimatymo trukmė. Taigi, duodantis leidimą skirti pasimatymą pareigūnas, atsižvelgdamas į atitinkamas aplinkybes, sprendžia dėl kiekvieno skiriamo pasimatymo trukmės individualiai. Teisės aktai neįpareigoja skirti maksimalią atitinkamam pasimatymui nustatytą trukmę.
Išanalizavus pareiškėjo Pasimatymų ir gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda apskaitos kortelę, matyti, kad pareiškėjui nuo 2012 m. birželio 23 d. Vilniaus pataisos namuose nuolatos suteikiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, taigi sudaromos tinkamos galimybės bendrauti ir palaikyti socialinius ryšius su artimais giminaičiais. Visi Vilniaus pataisos namų administracijos paskirti ilgalaikiai pasimatymai buvo paskirti maksimaliam leistinam laikui, t. y. 2 paroms. Vilniaus pataisos namuose asmenys, atvykę į ilgalaikį pasimatymą su nuteistuoju, įleidžiami nuo 8.30 iki 15.00 val., išleidžiami iki 8.30 val. Šis laiko režimas nustatytas atsižvelgiant į Vilniaus pataisos namų pasimatymų biuro darbo laiką, taip pat į sudarytus pasimatymų su nuteistaisiais grafikus bei į ilgalaikių pasimatymų patalpų higienos reikalavimų užtikrinimą. Ilgalaikių pasimatymų trukmei tiesioginę įtaką turi pačių nuteistųjų artimųjų atvykimo laikas. Į pasimatymą atvykus artimiesiems vėliau nei 8.30 val., jis automatiškai trumpėja, kadangi vėliau prasidėjusį pasimatymą pratęsti nėra jokios galimybės, nes būtų pažeidžiamas pataisos įstaigos pasimatymų grafikas ir dėl to nepatogumų patirtų ir kiti į pasimatymus atvykę asmenys.
Skundas atmestinas.
Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Bausmių vykdymo kodeksas ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK).
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma, todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų daryti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-508-662/2016; 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Pareiškėjas teigia, kad pasimatymų kambariai Vilniaus pataisos namuose nepritaikyti vaikams, o pasimatymo metu su vaiku pasimatymo kambarys buvo prirūkytas. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 3-42 patvirtinto Naudojimosi trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų patalpomis tvarkos aprašo 2.6 punktas nustato, kad šiose patalpose rūkyti galima tik tam skirtose vietose (b. l. 23). Pateiktos nuotraukos įrodo, kad rūkymo vieta yra atskirta nuo likusio patalpų ploto (b. l. 37–41). Be to, kaip nurodo atsakovės atstovas, yra įrengti 5 ilgalaikių pasimatymų kambariai, todėl pareiškėjas, pastebėjęs, kad pasimatymų kambaryje yra prirūkyta, galėjo informuoti apie tai kalinimo įstaigos administraciją. Pareiškėjas skundo dėl prirūkyto kambario administracijai neteikė.
Be to, pareiškėjas teigia, kad pasibaisėjo vaikų kambariu, tačiau pagal atsakovės pateiktus įrodymus matyti, kad atskiro tokio kambario nėra. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus pataisos namai neužtikrino pareiškėjo teisės į sveiką ir saugią aplinką.
Dėl pasimatymų trukmės, priešingai, nei teigia pareiškėjas, Bausmių vykdymo kodeksas 94 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems leidžiami tokie pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Taigi, lingvistinė minėtos teisės normos formuluotė nustato, kiek pasimatymai gali trukti ilgiausiai. Duodantis leidimą skirti pasimatymą pareigūnas, atsižvelgdamas į aplinkybes, sprendžia dėl kiekvieno skiriamo pasimatymo trukmės individualiai. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš atsakovės atstovo paaiškinimų, pasimatymų laikui, be Vilniaus pataisos namų Pasimatymų biuro darbo laiko, sudarytų pasimatymų su nuteistaisiais grafikų bei higienos reikalavimų užtikrinimo, tiesioginę įtaką turi ir pačių nuteistųjų artimųjų atvykimo laikas. Taigi, kaip matyti iš anksčiau aptartų aplinkybių, pareiškėjo teisė į ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus pažeista nebuvo. Nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo R. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
| Teisėja | Irena Paulauskienė |
| | |
| | |
| | |
| | |