Administracinė byla Nr. eA-2088-575/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03345-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 57.1.1.; 57.6

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. Š. prašymą priimti papildomą sprendimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo, įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėja I. Š. (toliau – pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2022 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 2E/2022-395 „Dėl pateikto prašymo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Tarnybos direktoriaus 2022 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. P3/2022-73 „Dėl darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų išmokėjimo I. Š.“ (toliau – ir Įsakymas); 3) grąžinti pareiškėją į iki nušalinimo eitas Tarnybos Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus patarėjos pareigas; 4) priteisti pareiškėjai iš Tarnybos darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki grąžinimo į iki nušalinimo eitas pareigas dienos; 5) priteisti pareiškėjai iš Tarnybos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ, Valstybės tarnybos įstatymas) 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus delspinigius nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki grąžinimo į iki nušalinimo eitas pareigas dienos; 6) priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Tarnyba skundžiamu Sprendimu atsisakė grąžinti pareiškėją į pareigas, išmokėti darbo užmokestį bei neturtinę žalą, o skundžiamu Įsakymu išmokėjo pareiškėjai darbo užmokestį už nušalinimą nuo pareigų nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d. (pareiginės algos koeficientas – 14,50, priedas už Lietuvos valstybei tarnybos stažą – 16 proc.), delspinigius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 (toliau – ir 2022 birželio 15 d. nutartis) priėmimo dienos bei piniginę kompensaciją už 6,15 darbo dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų.

3.       Pareiškėja kreipėsi su individualiu skundu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), kuris 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. KT201-A-N15/2021 (toliau – ir Nutarimas) pripažino, kad VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pripažino, kad VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.       LVAT, atnaujinęs procesą byloje dėl pareiškėjos nušalinimo, 2022 m. birželio 15 d. nutartimi pakeitė 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 ir panaikino šios nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas, ir priėmė naują sprendimą – patenkino pareiškėjos skundą: pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą, panaikino šio sprendimo dalį dėl Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. P3/2019-307 ir priėmė naują sprendimą – panaikino Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307 „Dėl valstybės tarnautojos I. Š. nušalinimo nuo pareigų“, o kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. LVAT 2022 birželio 15 d. nutartyje pažymėjo, kad 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymas ne tik prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, bet ir atsakovas, priimdamas 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, neįvertino individualios pareiškėjos situacijos, nenustatė ir nepagrindė, kad konkrečiu atveju yra būtina taip ir tokiai trukmei riboti pareiškėjos teises, neužtikrino, kad pareiškėja galėtų pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju bei būtų patenkinami pareiškėjos minimalūs socialiai priimtini poreikiai.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjos I. Š. skundą.

6.       LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą patenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti pareiškėjos skundo reikalavimai dėl Įsakymo dalies, kuria buvo nurodyta išmokėti pareiškėjai delspinigius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 priėmimo dienos (1.2 punktas), panaikinimo, dėl Sprendimo dalies, kuria atsisakyta pareiškėjai atlyginti neturtinę žalą, panaikinimo, reikalavimai priteisti iš Tarnybos delspinigius nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki grąžinimo į iki nušalinimo eitas pareigas dienos, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat kuria atmestas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir perdavė šią administracinės bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjos I. Š. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Įsakymo 1.2 punktą, nustatydamas, kad pareiškėjai delspinigiai išmokami už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d., įpareigojo Tarnyba perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai 0,08 proc. delspinigius už nurodytą laikotarpį bei priteisė pareiškėjai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

8.       Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjos naujai iš Tarnybos VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki visiško atsiskaitymo arba priteisti pareiškėjos naudai iš Tarnybos 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už nepagrįstą vėlavimą atsiskaityti už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, priteisti pareiškėjos naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

II.

9.       LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeitė, išdėstydamas taip: „Pakeisti Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2022 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. P3/2022-73 „Dėl darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų išmokėjimo I. Š.“ 1.2 punktą nustatant, kad I. Š. išmokami 0,07 proc. delspinigiai už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. sausio 31 d. ir 0,08 proc. delspinigiai už laikotarpį nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d. Įpareigoti Žuvininkystės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai 0,07 proc. delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. sausio 31 d. ir 0,08 proc. delspinigius nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d. Priteisti pareiškėjai I. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti“.

10.       LVAT nurodė, kad VTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostata dėl delspinigių išmokėjimo, kuri Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, šiuo atveju, atsižvelgus į tai, kad pareiškėja 2020 m. vasario 7 d. įsakymu buvo atleista iš užimamų valstybės tarnautojos pareigų savo noru, turėtų būti aiškinama taip, jog ji įgijo teisę į delspinigius už laikotarpį nuo jos nušalinimo momento iki pilno atsiskaitymo, kuriuo jai išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį ji buvo neteisėtai nušalinta nuo pareigų. Įvertinus byloje esančius duomenis, matyti, jog pareiškėja Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. P3/2019-307 buvo nušalinta nuo pareigų. Atsakovas (Tarnyba) nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 12 d. pervedė pareiškėjai priklausantį darbo užmokestį, delspinigius ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, t. y. 5 110,87 Eur (darbuotojo uždarbio kortelė ir bankinio pavedimo kopija, V t., b. l. 101–102). Taigi pareiškėja įgijo teisę į delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d. LVAT vertinimu, pareiškėjai turėtų būti taikomi nurodytu laikotarpiu (nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d.) galioję delspinigių dydžiai, t. y. už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. sausio 31 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. A1-60 „Dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2020 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. A1-40 „Dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2021 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. A1-72 „Dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo“, skaičiuotinas 0,07 proc. delspinigių dydis, o nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 12 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. A1-59 „Dėl delspinigių dydžio, kai, darbo santykiams nepasibaigus, dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, patvirtinimo“, skaičiuotinas 0,08 proc. delspinigių dydis.

11.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė į tai, kad LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. e-1932-552/2022 panaikino 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, atsižvelgęs į tai, jog Tarnyba, priimdama skundžiamą 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307, rėmėsi teisiniu reguliavimu, kuris Konstitucinio Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, be to, atsakovas, priimdamas skundžiamą 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307, neįvertino individualios pareiškėjos situacijos, nenustatė ir nepagrindė, kad konkrečiu atveju yra būtina taip ir tokiai trukmei riboti pareiškėjos teises, neužtikrino, kad pareiškėja galėtų pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju bei būtų tenkinami pareiškėjos minimalūs socialiai priimtini poreikiai. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija darė išvadą, kad šiuo atveju atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 4 d.) ir tai leidžia konstatuoti esant civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus.

12.       LVAT sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nušalinimas nuo pareigų, pagrindinio pragyvenimo šaltinio bei socialinių garantijų netekimas, neabejotinai sukėlė pareiškėjai stresą, neigiamas emocijas bei išgyvenimus. Šią išvadą patvirtina pareiškėjos į bylą pateikti medicininiai dokumentai. Nors, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja be pajamų buvo tik 2 mėnesius, tačiau įvertinus nurodytas aplinkybes (neteisėtas nušalinimas, pragyvenimo šaltinio bei socialinių garantijų netekimas), darytina išvada, kad yra pagrindas priteisti pareiškėjai neturtinę žalą. Pareiškėja prašė priteisti jai 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjai turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Be to, byloje nėra duomenų, kad Tarnyba netinkamai vykdė savo įsipareigojimus išmokėti su pareiškėjos atleidimu susijusias išmokas, o savo teiginius pagrindžiančių įrodymų pareiškėja nepateikė, todėl jos argumentai laikytini nepagrįstais. LVAT, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavo, kad pareiškėjai priteistina 2 000 Eur kompensacija jos patirtai skriaudai atlyginti.

13.       LVAT, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą priteisti 326,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, nurodė, kad pareiškėja kartu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikė PVM sąskaitas faktūras, bet nepateikė mokėjimo kvito kopijos. Atsižvelgęs į LVAT praktiką ir tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja apmokėjo minėtas sąskaitas faktūras, LVAT pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

III.

14.       Pareiškėja I. Š. 2023 m. rugsėjo 6 d. pateikė prašymą, kuriame prašo priimti papildomą sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2088-575/2023.

15.       Pareiškėja nurodo, kad apeliacinėje instancijoje atstovauja pati ir dėl nežinojimo mokėjimų advokatui nepateikė. Pareiškėja mokėjimus teismui kartu su šiuo prašymu ir prašo priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16.       Atsakovas Tarnyba pateikė nuomonę dėl pareiškėjos prašymo priimti papildomą sprendimą ir prašo atsižvelgti į šiuos argumentus:

16.1.                      Pareiškėja 2022 m. lapkričio 29 d. sąskaitą faktūrą apmokėjo 2022 m. lapkričio 30 d. (nors teismo sprendimas buvo priimtas 2022 m. spalio 10 d.). Pareiškėja 2023 m. birželio 22 d. sąskaitą faktūrą apmokėjo tik 2023 m. rugsėjo 6 d.

16.2.                      Pagal teismų praktiką bylinėjimosi išlaidų dydis priteisiamas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

17.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo priimti papildomą sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2088-575/2023 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 97 str.).

18.       ABTĮ 97 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo. Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per keturiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (ABTĮ 97 str. 2 d.).

19.       Teisėjų kolegija pažymi, jog papildomo sprendimo priėmimo institutas yra viena iš teismo sprendimo trūkumų šalinimo formų, todėl klausimas dėl papildomo sprendimo priėmimo sprendžiamas tais atvejais, kai teismas neišsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, kai toks klausimas turėjo ir galėjo būti išspręstas konkrečioje bylos stadijoje, nes proceso šalis laiku (iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos) pateikė prašymą, o teismas šio prašymo neišsprendžia (ABTĮ 97 str. 1 d. 3 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-2983-556/2021; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-787-815/2021; 2022 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-615-575/2022). Taigi papildomo sprendimo priėmimo institutas yra skirtas ne tam, kad pareiškėjas galėtų pareikšti naują reikalavimą (dėl bylinėjimosi išlaidų), o tam, kad būtų ištaisoma teismo klaida, kai teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neišsprendžia jau anksčiau pateikto reikalavimo.

20.       Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėja prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo buvo pateikusi 2023 m. rugpjūčio 8 d. Kartu su prašymu pareiškėja buvo pateikusi sąskaitas faktūras, tačiau nebuvo pateikusi duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja apmokėjo šias sąskaitas faktūras. LVAT bylos posėdis buvo paskirtas 2023 m. rugpjūčio 16 d. 10 val. ir 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi sprendimo paskelbimas buvo atidėtas 2023 m. rugpjūčio 30 d. 14 val. Iš LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutarties 58-60 punktų matyti, kad pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų buvo išspręstas.

21.       Pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 6 d. prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėja apeliacinėje instancijoje atstovauja pati ir dėl nežinojimo mokėjimų advokatui nepateikė. Dėl šių pareiškėjos argumentų pažymėtina, kad pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad numatytas terminas prašymui dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paduoti yra naikinamasis (žr., pvz., 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-804-415/2019, 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2856-602/2022), tačiau ABTĮ nuostatos, kad advokato ar advokato padėjėjo pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti netaikomos, nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų, o jeigu tokių nenustatoma, pripažįstama, kad asmuo prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė dėl neatidumo ir nerūpestingumo ir tai nulemia tokio prašymo netenkinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2017).

22.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos 2023 m. rugsėjo 6 d. prašyme nurodytus argumentus, konstatuoja, kad šiuo atveju nenustatyta reikšmingų aplinkybių, įrodančių, jog pareiškėja neturėjo galimybės pateikti mokėjimus patvirtinančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, t. y. iki teismo 2023 m. rugpjūčio 16 d. 10 val. posėdžio.

23.       Įvertinusi tai, jog pareiškėja prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų buvo pateikusi iki 2023 m. rugpjūčio 16 d. (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis) ir LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje šį prašymą išnagrinėjo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju priimti papildomą sprendimą pagal ABTĮ 97 straipsnį byloje nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 ir 137 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. Š. prašymo priimti papildomą sprendimą netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Dirvonas

        Ričardas Piličiauskas