Civilinė byla Nr. 3K-3-16-706/2015

                                           Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00735-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.7; 21.6; 63.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės (pranešėja) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. M. ieškinį atsakovams D. Š. , V. G. dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo – Kauno miesto 20-ojo notaro biuro notarė R. V. . 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindus (CK 1.89, 1.90, 1.91 straipsniai), aiškinimo ir taikymo.

Atsakovai D. Š. ir V. G. 2008 m. rugsėjo 16 d. sudarė 70 000 Lt paskolos trims mėnesiams sutartį Nr. 11470, kuria buvo sutarta, kad už vėlavimą grąžinti paskolą už kiekvieną dieną bus mokamos po 0,5 proc. palūkanos, taip pat tarp paskolos sutarties šalių žodžiu sutarta, tačiau paskolos sutartyje nenurodyta, jog palūkanos už naudojimąsi paskolos suma bus po 700 Lt už kiekvieną mėnesį, iš viso 2100 Lt. Ieškovė (įkaito davėja) užtikrino šios paskolos sutarties vykdymą sutartinės hipotekos lakštu, įkeitusi nuosavybės teise priklausantį butą. Skolininkei negrąžinus paskolos, kreditorius kreipėsi į hipotekos teisėją dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto buto. Įkaito davėja prašė teismo pripažinti negaliojančiu hipotekos lakštą, savo reikalavimą grįsdama tuo, kad hipotekos lakštą pasirašė apgauta skolininkės ir dėl to iš esmės suklydusi. Ieškovės teigimu, atsakovė D. Š. įkalbėjo ją užtikrinti šią paskolos sutartį sutartinės hipotekos lakštu, įtikinusi, kad pinigus V. G. grąžins tada, kai tik D. Š. sesuo parduos savo butą. Ieškovė, būdama garbaus amžiaus, teisiškai neišprususi, menko išsilavinimo ir raštingumo, linkusi visiems padėti, lengvai pasitikinti žmonėmis, nesuvokė, kad, sutartinės hipotekos lakštu užtikrindama prievolę, rizikuoja prarasti savo būstą. Žinodama, kad už visą paskolą su palūkanomis reikės atsakyti jai vienai, įkaito davėja nebūtų sudariusi ginčo sandorio. Ieškovė nurodė, kad atsakovė D. Š. dar sandorio metu žinojo, jog pinigų negrąžins, todėl suklaidino ir apgavo ieškovę. Taigi, įkeitimo sandoris sudarytas suklydus ir dėl  D. Š. apgaulės (CK 1.90, 1.91 straipsniai), todėl pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Atsižvelgiant į tai, kad pagal savo amžių, išsilavinimą ir ribotą sugebėjimą suvokti sudėtingus teisinius dalykus, ieškovė, sudarydama sandorį, buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, toks sandoris pripažintinas negaliojančiu ir vadovaujantis CK 1.89 straipsnio 1 dalimi. Ginčo sandorį ieškovė taip pat prašė pripažinti negaliojančiu ir remiantis CK 1.81 straipsniu, nes atsakovai D. Š. ir V. G. turėjo patirties įforminant nekilnojamojo turto perleidimo bei įkeitimo sandorius, o ieškovė nežinojo, kad dėl šio sandorio ji gali netekti vienintelio gyvenamojo būsto.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismo vertinimu, nepaisant 2008 m. rugsėjo 16 d. sutartinės hipotekos lakšte užfiksuotos ieškovės valios dėl jai priklausančio turto – buto įkeitimo siekiant įvykdyti kreditoriui V. G. skolininkės D. Š. skolinį įsipareigojimą, jeigu ši skolos negrąžintų, konkrečios sandorio sudarymo aplinkybės patvirtino hipotekos lakšte užfiksuotos ieškovės valios ydingumą, t. y. įkeitimo sandoris buvo sudarytas iš esmės suklydus dėl esminių įkeitimo sandorio faktų. Teismas nustatė, kad ieškovės suklydimą lėmė atsakovės D. Š. panaudota apgaulė – ieškovė, įkeisdama savo turtą, norėjo padėti atsakovei D. Š. gauti paskolą, juolab kad ši prašė įkeisti butą paskolai gauti, o ne jai grąžinti. Taigi teismas sprendė, kad ieškovė neturėjo ketinimų prisiimti skolininkės D. Š. pareigos sugrąžinti paskolą atsakovui V. G. . Dėl D. Š. pateiktos jai  apgaulingos garantijos, kad skolą ji pati grąžins per du ar tris mėnesius iš pinigų, gautų pardavus sesers butą, ieškovė suklydo. Be to, teismas, įvertinęs bylos duomenis, ieškovės nepripažino  normaliai atidžiu ir protingu asmeniu, kuris savo turto panašioje situacijoje, t. y. prašant faktiškai tik iš matymo pažįstamam žmogui, nebūtų įkeitęs. Nors ieškovei J. G. M. atlikus teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizę buvo padaryta išvada, kad ji gebėjo priimti savarankiškus sprendimus, susijusius su savo turto teisinio likimo pakeitimu, ir šiuos sprendimus įgyvendinti be kitų asmenų pagalbos, tačiau teismas ieškovės valią sudaryti ginčo sandorį vertino pagal ekspertizės akte nurodytas ieškovės psichikos savybes, dėl kurių atsakovė D. Š. galėjo įgyvendinti savanaudiškus tikslus. Atliekant ekspertizę nebuvo vertintas konkretaus teksto, esančio hipotekos lakšte, suvokimas. Teismas, įvertinęs ir kitus byloje surinktus duomenis, konstatavo, kad ieškovė yra specifinė, siauro pažinimo akiračio asmenybė, o jos teiginio, jog visų sandoriui reikalingų dokumentų, taip pat draudimo, gavimą ir patvirtinimą suorganizavo D. Š. , atsakovas ir trečiasis asmuo nepaneigė. Kadangi ieškovės valią įkeičiant butą suformavo klaidinga jos prielaida apie hipotekos lakšto pasirašymo metu egzistavusius faktus, t. y. kad D. Š. negali ir neketina vykdyti atsakovui V. G. savo skolinių įsipareigojimų, ieškovė suklydo dėl esminės aplinkybės, kurią žinodama savo turto nebūtų įkeitusi. Ieškovės asmenybės charakteristika leido teismui daryti išvadą, kad suklydimą nulėmė ne jos didelis neatsargumas, o suvokimo sutrikimai ir D. Š. apgaulė, todėl ieškovė nelaikytina prisiėmusia suklydimo riziką pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalį.  Kita vertus, atsakovas V. G. , kaip kreditorius, taip pat nesielgė pakankamai atidžiai: nesiaiškino apie skolininkės ir įkaito davėjos tarpusavio ryšius, skolininkės galimybę sugrąžinti skolą, įkaito davėjos įsipareigojimų suvokimo lygmenį. Tokią pastarojo pasyvią poziciją sudarant sandorį, kuriuo siekė uždirbti, teismas pripažino neatitinkančia sąžiningos ikisutartinių santykių praktikos (CK 6.163 straipsnio 1 dalis). Be to, paskolos sutarties, kuriai užtikrinti buvo patvirtintas ginčijamas hipotekos lakštas, šalių nesąžiningumą su ieškove įrodė ir tai, kad buvo nuslėptas paskolos atlygintinumo faktas, kuris, tikėtina, galėjo suformuoti kitokią ieškovės valią dėl turto įkeitimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2014 m. kovo 14 d. nutartimi juos atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė ginčo hipotekos sandorį sudarė dėl atsakovų apgaulės ir nesąžiningų veiksmų, bei papildomai nurodė, jog įkeičiamo daikto tris kartus didesnė nei paskolos dalykas vertė sudarė pagrindą pripažinti aiškią disproporciją tarp užtikrinamo kreditoriaus intereso ir užtikrinimo priemonių, taip pat abiejų atsakovų elgesys bei ieškovės asmenybės ypatumai suteikia prielaidas vertinti, kad atsakovė D. Š. pasinaudojo menka ieškovės orientacija, neteisingu situacijos supratimu ir ją apgavo, nurodydama, kad paskolą grąžins pati, nors to daryti net neketino. Kolegija sprendė, kad kreditorius apie apgaulę žinojo arba turėjo žinoti, taigi nebuvo sąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Ranguva“ v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2013). Kolegijos teigimu, sąžiningu gali būti laikomas tik toks asmuo, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti nepažįstamas asmuo, turintis neatidėliotinų poreikių ir siekiantis pasiskolinti ne kredito įstaigoje, yra finansiškai pajėgus vykdyti įsipareigojimus, ypač užtikrinant paskolą ne paties skolininko, o kito, senyvo ir ne itin raštingo, asmens turto įkeitimu, ar pasidomėjo skolininko ir įkaito davėjo ryšiais ar santykiais. Tai, kad kreditoriaus interesas buvo ne susigrąžinti paskolos dalyką (pinigus), o jį išsiieškoti iš įkeisto ieškovės turto su gana didelėmis nustatytomis netesybomis, kurios, esant ginčui, net negalėtų būti laikomos protingomis, kolegijos vertinimu, taip pat įrodė kreditoriaus nesąžiningumą. Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 24 d. nutartyje apskaičiuotas galutinis skolos dydis (133 700 Lt), lyginant jį su paskolintais 70 000 Lt, taip pat patvirtino kreditoriaus intereso gauti ekonominės naudos iš turto pardavimo  dominavimą. Taigi kolegija sprendė, kad toks kreditoriaus pasyvumas tikėtinai patvirtino aplinkybę, jog atsakovės D. Š. mokumas jam buvo nesvarbus, dar daugiau, jis suvokė paskolos negrąžinimo per tris mėnesius realumą, todėl pripažino ir kreditoriaus nesąžiningumą.

Kadangi ginčo hipotekos sutartį ieškovė, nepaisant jos tikslo padėti atsakovei gauti paskolą, pasirašė apgauta atsakovės D. Š. , šiai nuslepiant tikruosius savo ketinimus  negrąžinti paskolos, kolegija konstatavo, kad ji suklydo dėl sandorio esmės. Ieškovė hipotekos lakštą pasirašė nežinodama apie pareigos grąžinti paskolą už atsakovę neišvengiamumą, o kreditoriaus pasyvumas sudarė sąlygas būtent tokiems neišvengiamiems padariniams atsirasti. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį. Esminių sandorio aplinkybių nesuvokimas kliudė susiformuoti laisvai ieškovės valiai, tačiau nustačius, kad ieškovė suklydo dėl atsakovės tyčinių veiksmų, sandoris pripažintinas negaliojančiu tik pagal CK 1.91 straipsnį, o CK 1.90 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos, nes pagal teismų praktiką abu kartu šie teisiniai pagrindai nederinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-126/2011).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas kreditorius V. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CK 4.197 straipsnio 6 dalies taikymo ginčo santykiams. Bylą nagrinėję teismai, pripažindami hipotekos sandorį negaliojančiu, pasisakė tik dėl CK 1.91 straipsnyje įtvirtinto negaliojimo pagrindo, vertino kreditoriaus veiksmus ar neveikimą kaip nesąžiningus, tačiau nieko nepasisakė dėl hipotekos sandorio negaliojimo padarinių. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje ir 6.145 straipsnyje įtvirtinti sandorio pripažinimo negaliojančiu padariniai – restitucija. Pagal CK 4.170 straipsnio 1 dalį hipotekos sandoris yra specifinis, pagal jį nekilnojamojo daikto įkeitimu (daiktine teise) užtikrinamas prievolinių įsipareigojimų, kylančių iš kito (pagrindinio) sandorio, įvykdymas, todėl hipotekos sandorio negaliojimo padariniai, kai pripažinus hipotekos sandorį negaliojančiu nepripažįstamas pagrindinis sandoris, įtvirtinti kitoje teisės normoje – CK 4.197 straipsnio 6 dalyje. Tai, kad teismo sprendime, kuriuo tenkinamas reikalavimas dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi būti aptarti tokio sandorio negaliojimo padariniai, matyti sistemiškai aiškinant CK 4.170 straipsnį. CK 4.197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti hipotekos pasibaigimo pagrindai, kuriems esant hipoteka išregistruojama iš Hipotekos registro pagal CK 4.197 straipsnio 7 dalį hipotekos kreditoriui, skolininkui arba turto savininkui pateikus notarui prašymą dėl hipotekos pabaigos, o šis, patikrinęs duomenų apie hipotekos pabaigą teisingumą, perduoda juos Hipotekos registrui. Nei Notariato įstatyme, nei CK 4.197 straipsnio 7 dalyje notarui nesuteikta teisės spręsti ginčus, kilusius tarp hipotekos sandorio šalių, nes hipotekos sandorio šalių ginčai nagrinėtini ginčo teisenos tvarka teisme ir hipotekos sandorio negaliojimo padariniai, kaip neatskiriama ginčo dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu išsprendimo dalis, turi būti aiškiai nurodyti teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje pagal CPK 270 straipsnio 5 dalies 4 punkto reikalavimus. O bylą nagrinėję teismai, pripažindami negaliojančiu ginčo šalių sudarytą hipotekos sandorį, tačiau nepasisakydami dėl hipotekos sandorio negaliojimo padarinių, iki galo neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo, todėl teismų priimti procesiniai sprendimai yra absoliučiai negaliojantys (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai kreditoriaus nesąžiningumą nepagrįstai siejo su konstatuotu skolininkės nesąžiningumu ir jos prieš įkaito davėją panaudota apgaule, nes sąžiningo kreditoriaus prezumpcija negali būti paneigta vien skolininko nesąžiningumu, o faktas, kad įkaito davėja skolininkės prievolei užtikrinti įkeitė kreditoriui savo turtą, kreditoriaus nesąžiningu nedaro, nes tokį sandorį sudaryti galima pagal CK 4.181 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ieškovė hipotekos sandorį sudarė dėl abiejų atsakovų apgaulės, nors pirmosios instancijos teismo sprendime kreditoriaus apgaulė nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, kad skolininkė iš anksto būtų susitarusi su kreditoriumi dėl apgaulės panaudojimo prieš įkaito davėją, nenustatė kreditoriaus veiksmuose jokių tyčinių veiksmų ar neveikimo, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti jo apgaulę, priešingai – pritarė pirmosios instancijos išvadai, kad kreditorius skolininkei paskolino pinigus, kurių grąžinimui užtikrinti įkaito davėja įkeitė savo turtą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nepagrįsdamas savo išvadų jokiais įrodymais, tik deklaratyviai nurodė, jog kreditorius taip pat panaudojo apgaulę. Aplinkybę, kad kreditorius, sudarydamas paskolos ir įkeitimo sandorius, nesiaiškino apie skolininkės ir įkaito davėjos tarpusavio ryšius, apie skolininkės galimybes sugrąžinti skolą ir apie įkaito davėjos suvokimo lygmenį dėl prisiimamų įsipareigojimų, bylą nagrinėję teismai taip pat nepagrįstai pripažino kreditoriaus nesąžiningumu. Kasatoriaus teigimu, kreditorius su skolininke ir įkaito davėja susipažino per paskolos santykiuose tarpininkavusią įmonės atstovę, visi jie susitiko pas notarę, kurios kompetencija kreditoriui nebuvo pagrindo abejoti, ir būtent notarei, o ne kreditoriui pagal Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalį teko pareiga užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių, notarei teko pareiga išaiškinti asmenims atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius (Notariato įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), įsitikinti sandorį sudarančio fizinio asmens veiksnumu (Notariato įstatymo 31 straipsnio 2 dalis), patikrinti valstybės registrų centriniuose duomenų bankuose esančius duomenis, turinčius esminės reikšmės notarinio veiksmo atlikimui ir asmenų teisėtų interesų apsaugai (Notariato įstatymo 51 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai, nepateikdami motyvų, atmetė notarės paaiškinimus, kad ji įvykdė Notariato įstatyme išvardytus reikalavimus. Teismai, kreditoriui pripažindami pareigą domėtis apie skolininkės ir įkaito davėjos tarpusavio ryšius, apie skolininkės galimybes sugrąžinti skolą ir apie įkaito davėjos suvokimą, nenustatė, jog kreditorius, sudarydamas paskolos ir hipotekos sandorius, būtų informuotas, kad notarė neišsiaiškino šių aplinkybių ir neįvykdė Notariato įstatymo jai keliamų reikalavimų, todėl nepagrįstai perkėlė kreditoriui pareigas, kurias turėjo atlikti notarė. Teismai nenustatė ir to, kad sudarant paskolos ir hipotekos sandorius pas notarą būtų egzistavusios tokios aplinkybės, iš kurių kreditorius galėjo įžvelgti skolininkės apgaulę, kurios neįžvelgė notarė, arba kad iš tuo metu pasireiškusio įkaito davėjos elgesio ar kitų savybių būtų galima suprasti, kad ji yra specifinė, siauro pažinimo ir akiračio asmenybė, todėl gali nesuvokti sudaromo hipotekos sandorio padarinių. Kreditoriaus sąžiningumas turėjo būti vertinamas kaip tik hipotekos negaliojimo pagrindų faktinis nežinojimas ir neturėjimas pareigos jais domėtis pasitikint notaro kompetencija bei aptartų Notariato įstatymo reikalavimų tinkamų vykdymu. Nenustačius fakto, kad kreditorius žinojo ar turėjo žinoti apie hipotekos sandorio negaliojimo pagrindą ir jį sudarančias aplinkybes, pagal teismų praktiką nebuvo galima remtis kreditoriaus nesąžiningumo faktu, nes kreditorius, negalėjęs numatyti ir tikėtis galimų hipotekos sandorio negaliojimo pagrindų, negali būti laikomas nesąžiningu vien remiantis skolininko apgaulingais veiksmais, apie kuriuos jam nebuvo ir negalėjo būti žinoma. Kita bylą nagrinėjusių teismų nustatyta aplinkybė, kad kreditorius ir skolininkė žodžiu sutarė, jog už naudojimąsi paskolos suma kreditoriui bus mokamos 700 Lt mėnesio palūkanos, nesudarė pagrindo teigti, kad ši sąlyga buvo nuslėpta nuo įkaito davėjos ir kreditorius dėl to buvo nesąžiningas su įkaito davėja. Kasatoriaus teigimu, ne bet koks hipotekos kreditoriaus nesąžiningumas yra pagrindas atsisakyti ginti jo teisę į reikalavimo patenkinimą iš hipoteka įkeisto turto, o tik toks, kuris nukreiptas į įkaito davėją ar jo įkeičiamu daiktu užtikrintą prievolę. Papildomi teismų argumentai dėl kreditoriaus nesąžiningumo, kad jo interesas buvo nukreiptas ne susigrąžinti skolą, o išieškoti ją iš įkeisto turto su neprotingai didelėmis palūkanomis, yra nepagrįsti, pažeidžia CPK 320 straipsnį, peržengia bylos nagrinėjimo ribas, nes nei skolininkė, nei įkaito davėja neginčijo paskolos sutartimi aptartų ir 2010 m. kovo 24 d. hipotekos teisėjos nutartimi nutartų išieškoti delspinigių. Kiti apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl kreditoriaus nesąžiningumo, kad hipoteka įkeisto turto vertė buvo tris kartus didesnė nei hipoteka užtikrintos prievolės dydis, prieštarauja nusistovėjusiai hipotekos teisinių santykių praktikai, išvados padarytos prieš tai neįvertinus CK 4.222 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias, jei realizavus hipoteka įkeistą turtą gauta suma viršija kreditoriaus reikalavimą, skirtumas privalo būti išmokėtas įkaito davėjui. Kasatorius nepagrįstais nurodo dar vienus apeliacinės instancijos teismo motyvus, susijusius su kreditoriaus nesąžiningumu, ir pažymi, kad hipotekos sandoris visais atvejais susijęs su įkaito davėjo teisių į įkeičiamą daiktą apsunkinimu ir yra sudaromas kreditoriaus naudai, tačiau šios natūraliai paties sandorio pobūdžio nulemtos aplinkybės nėra pagrindas konstatuoti, kad kreditorius nesąžiningas. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai apsiribojo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais dėl kreditorius nesąžiningumo, nenurodė argumentų, kuriais remdamiesi ignoravo tam tikras bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 313 ir 320 straipsnius, nes peržengė apeliacinių skundų nagrinėjimo ribas ir, nagrinėdamas kreditoriaus ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, priėmė jiems dar labiau nepalankų procesinį sprendimą.

Trečiasis asmuo Kauno miesto 20-ojo notaro biuro notarė R. V. pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo kasacinio skundo prašo jį tenkinti ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius restitucijos taikymą sieja su CK 4.197 straipsnio taikymu, tačiau pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 2 punktą hipoteka pasibaigia, kai teismo sprendimu ar kitu pagrindu panaikinama hipoteka, o pagal CK 4.197 straipsnio 6 dalį yra ginamos tik sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisės. CK 4.197 straipsnio 6 dalis byloje negalėjo būti, nes sudarant sandorį tokia teisės norma negaliojo ir teismai nustatė, kad kasatorius buvo nesąžiningas hipotekos kreditorius. Be to, kreditoriaus nesąžiningumas yra fakto klausimas, todėl teismų nustatytos aplinkybės dėl šio klausimo kasaciniame teisme nebesvarstytinos. Nors kasatorius nurodė, kad teismai pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą, nes neišsprendė viso šalių ginčo, tačiau kasatorius byloje neteikė priešieškinio ir neprašė taikyti CK 4.197 straipsnio 6 dalies, ieškinio reikalavimai yra apibrėžti tik ieškovės pateiktame ieškinyje, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai bylą sprendė pagal ieškovės reikalavimus. Kasatoriaus argumentai dėl CPK 185 straipsnio pažeidimo nepagrįsti, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra suformavęs aiškią teismų praktiką dėl šių klausimų, o bylą nagrinėję teismai nepažeidė nurodytos proceso teisės normas. Nors kreditoriaus nesąžiningumas yra fakto klausimas, tačiau ieškovė pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino ne tik atsakovės D. Š. , bet ir kreditoriaus nesąžiningumą ir tai siejo ne su D. Š. apgaule, o su paties kreditoriaus elgesiu, nes jam buvo visiškai neįdomu, ar skolininkė bus pajėgi grąžinti skolą ir kodėl ieškovė už svetimą žmogų įkeitė savo vienintelį būstą. Kasatorius iš paskolos sandorio siekė uždirbti, gauti palūkanų. Pagal teismų praktiką sąžiningu gali būti laikomas tik toks asmuo, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti nepažįstamas asmuo ir siekiantis pasiskolinti ne kredito įstaigoje yra finansiškai pajėgus vykdyti įsipareigojimus, ypač užtikrinant paskolą ne paties skolininko, o kito senyvo ir ne itin raštingo asmens turto įkeitimu, kuris pasidomėjo savo skolininko ir įkaito davėjo ryšiais ar santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Ranguva“ v. M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2013). Teismų nustatyta papildoma aplinkybė, kad ginčo šalys žodžiu sutarė dėl didelių palūkanų, buvo svarbi šioje byloje, ji dar kartą patvirtino kreditoriaus nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo V. G. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl kreditoriaus sąžiningumo, pagrįstai analizavo visus šioje byloje esančius rašytinius įrodymus, teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė CPK 320 straipsnio nuostatų, o sutartų netesybų dydį vertino kartu su kitais įrodymais. Nors kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 313 ir 320 straipsnius, priėmė atsakovui ir notarei dar labiau nepalankų procesinį sprendimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, kuriais buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas ir atmesti apeliaciniai skundai, negali būti pripažįstami kaip blogesnė apeliantams nutartis negu skundžiamas jų sprendimas, nes tiek sprendimu, tiek nutartimi buvo nuspręsta ieškinį tenkinti ir pripažinti negaliojančiu hipotekos sandorį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra blogesnė nei pirmosios instancijos teismo sprendimas. Nors kasatorius skunde nurodė, kad paskolos ir hipotekos sutartys buvo sudarytos pas notarę, todėl jai kilo pareiga užtikrinti, jog civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių, tačiau atsižvelgtina į tai, kad notarė šioje byloje buvo įtraukta kaip trečiasis asmuo, o kasatoriui turint pretenzijų notarei, šie klausimai gali būti sprendžiami atskiroje byloje ir neturi įtakos priimtų procesinių sprendimų šioje byloje teisėtumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą ir neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą teismo procesinį sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu.  Kasacinis  teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1842, kuriuo pakeistas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.179 straipsnis, taikymo nagrinėjamoje byloje

2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1842 buvo pakeista eilė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso straipsnių, kurie reguliuoja hipotekos teisinius santykius. Įstatymas įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti hipotekos (įkeitimo) lakštai baigiami keisti vadovaujantis šio įstatymo nustatyta sutartinės ar pareikštinės hipotekos (įkeitimo) keitimo ir baigimo tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši įstatymo įsigaliojimo norma reglamentuoja kitas, nei buvo iki įstatymo įsigaliojimo, procedūrines taisykles, kaip keisti ir baigti iki įstatymo įsigaliojimo išduotus sutartinės ar priverstinės hipotekos lakštus, bet nenustato naujų materialinių hipotekos lakštų keitimo ar baigimo pagrindų.                                                                                            

Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai turėjo taikyti CK 4.197 straipsnio 6 dalį (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1842 redakcija) ir jam palikti hipotekos teisę net ir pripažinus hipotekos sandorį negaliojančiu. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių kasacinio skundo argumentų, pažymi, kad, pirma, reikšminga atsakyti, ar tai naujas hipotekos teisės nepanaikinimo, išlikimo pagrindas, antra, kada šis hipotekos kreditoriaus teisių gynimo būdas gali būti taikomas. CK 4.197 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. Kai hipotekos sandoris įstatymų nustatyta tvarka pripažintas negaliojančiu ir nėra būtinybės ginti sąžiningo hipotekos kreditoriaus, Hipotekos registre įregistruota hipoteka baigiama ir išregistruojama iš Hipotekos registro, pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu. CK 4.197 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta išimtis, kada hipotekos teisė hipotekos kreditoriui išlieka net jeigu hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu. Ši teisės norma nustato hipotekos kreditoriaus, kaip daiktinės teisės turėtojo, teisės gynimo būdą, kai nuginčijamas hipotekos sandoris. Tokia hipotekos kreditoriaus daiktinė teisė  išlieka, kai tai nustatoma teismo sprendimu, kuriuo hipotekos sandoris pripažintas negaliojančiu. Iki 2012 m. liepos 1 d. galiojo CK 4.215 straipsnis, kuriame buvo nustatyta įkeitimo santykiuose įkaito turėtojui teisė išreikalauti daiktą pagal CK 4.95–4.97straipsnius. Nuo 2012 m. liepos 1 d. šios įkeitimo teisės nuostatos įtvirtintos ir hipotekos teisiniuose santykiuose (CK 4.171 straipsnio 9 dalis, įstatymo nauja redakcija). Taigi įstatymų leidėjas suvienodino sąžiningų daiktinių teisių įgijėjų apsaugą tiek įkeitimo, tiek hipotekos teisiniuose santykiuose. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į panašių teisių apsaugos vienodinimo poreikį bei teismų praktikoje taikomą bendrą sąžiningų teisių įgijėjų gynimo principą privatinėje teisėje (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. V. v. A. Z. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2007), vertina CK 4. 197 straipsnio 6 dalį ne kaip naują materialųjį pagrindą hipotekos teisei išlikti, bet kaip patikslinantį ir papildantį jau esančius hipotekos galiojimo pagrindus. Vadovaudamasi šiais argumentais teisėjų kolegija pažymi, kad CK 4.197 straipsnio 6 dalis gali būti taikoma ir pripažįstant negaliojančiais hipotekos lakštus, išduotus iki 2012 m. liepos 1 d. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad hipotekos kreditorius, prašydamas teismo jam palikti hipotekos teisę remiantis CK 4.197 straipsnio 6 dalimi, turi įrodyti, jog faktiškai nežinojo ir negalėjo žinoti hipotekos sandorio teisinių trūkumų, sudariusių pagrindą tokį sandorį pripažinti negaliojančiu, ir turi teisę prašyti teismo ginti jo, kaip sąžiningo kreditoriaus, interesus. Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje K. V. v. A. Z. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2007, teisėjų kolegija pažymėjo, kad tais atvejais, kai ginčijama įkaito davėjo nuosavybės teisė į hipoteka įkeistą daiktą, hipotekos kreditorius, kaip trečiasis asmuo nuosavybės įgijimo sandorio atžvilgiu, gali gintis kaip sąžiningas hipotekos (daiktinės teisės) įgijėjas, prašydamas palikti jam hipotekos teisę, jei apie pažeidimus, kurie buvo padaryti įkaito davėjo  įgyjant nuosavybę, hipotekos kreditorius nežinojo ir negalėjo žinoti. Sąžiningu gali būti pripažįstamas tas kreditorius, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo dėl hipotekos sandorio sąlygų ir objekto, galimų negaliojimo pagrindų. Tokie duomenys gaunami iš įvairių šaltinių, pirmiausia iš turto savininko ar jo atstovo paaiškinimų, iš registrų ar kitų asmenų, oficialių ir privačių šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Neringos žuvis“ v. A. P. individuali įmonė ,,Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007).

Nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad hipotekos kreditorius tokį prašymą nurodo kasaciniame skunde, nors kasacinis teismas naujų fakto aplinkybių nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Svetimo daikto hipoteka nagrinėjamoje byloje buvo ginčijama dėl sandorio šalies įkaito davėjos valios ydingumo, kai įkaito davėjos valia buvo paveikta ją apgaunant, todėl ir hipotekos kreditorius yra atsakingas už sandorio negaliojimo pagrindus. Tokiais atvejais reikšminga, kad hipotekos kreditorius yra ginčijamojo hipotekos sandorio šalis ir yra atsakingas už informacijos apie užtikrinamą pagrindinę prievolę atskleidimą įkaito davėjui, kuris nėra pagrindinės prievolės subjektas. Hipotekos kreditoriaus pareigos informuoti apie sudaromo sandorio aplinkybes įkaito davėją nepanaikina ir tas faktas, kad sandorį tvirtina notaras. Kasatoriaus argumentai, kad jam domėtis skolininkės mokumu, jos galimybėmis vykdyti gana didelius ir trumpalaikius įsipareigojimus nereikėjo, nes jis pasitikėjo notaro kompetencija ir tuo, kad notaras užtikrina sudaromų sandorių teisėtumą, atmestini, nes kreditorių elgtis sąžiningai įpareigoja įstatymas ir tai, kad sandoris tvirtinamas notarine tvarka, jo nuo šios pareigos neatleidžia. Hipotekos sandoris – daiktinės teisės atsiradimo sandoris, šio sandorio tikslas užtikrinti pagrindinę prievolę, todėl pagrindinės prievolės subjektai, elgdamiesi sąžiningai, privalo atskleisti šalutinės prievolės subjektui – įkaito davėjui – pagrindinės prievolės atsiradimo aplinkybes, prievolės turinį ir jos pasibaigimo pagrindus. Svetimo daikto hipotekos atveju nuosavybes teise valdomą  daiktą  kreditoriui įkeičia kitas asmuo, ne skolininkas. Šio sandorio šalys yra kreditorius, skolininkas ir kitas asmuo. Nagrinėjamoje byloje paskolos sutartis tarp atsakovų buvo sudaryta tą pačią dieną kaip ir hipotekos lakštas. Kadangi įkaito davėja nebuvo paskolos sutarties šalis, tai paskolos sandorio aplinkybes atskleisti kitam asmeniui – įkaito davėjai – turėjo būtent paskolos sutarties šalys. Taigi, teismai pagrįstai nesprendė dėl CK 4.179 straipsnio 6 dalies taikymo kasatoriui, nes šioje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl  hipotekos teisės pagrindų, už kuriuos atsako ir hipotekos kreditorius, teisėtumo.

Nagrinėjamoje byloje hipotekos sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės. CK 1.91 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. Tai reiškia, kad pagal tokį sandorį įgytų ir vėliau, iki sandorio pripažinimo negaliojančiu, perleistų tretiesiems asmenims teisių iš sąžiningų trečiųjų asmenų negalima atimti. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, netaikė kasatoriui CK 1.91 straipsnio 7 dalies, t. y. nustatė jo nesąžiningumą. Minėta, kad svetimo daikto hipotekos atveju kreditorius yra ginčijamo sandorio šalis, o ne trečiasis asmuo, ir vien dėl šios aplinkybės jam nereikėjo taikyti nei CK 1.91 straipsnio 7 dalies, nei CK 4.179 straipsnio 6 dalies.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos per procesą, išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š. , bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Sandoris, sudarytas dėl apgaulės, pripažįstamas negaliojančiu, kai nustatoma, jog jį sudarantis asmuo suklydo dėl esminės sudaromo sandorio sąlygos. CK 4.181 straipsnio redakcija, galiojusi sandorio sudarymo metu, leidžia atskleisti svetimo daikto hipotekos esminę sąlygą, kad savininkas savo turtu apsaugo kito asmens skolinio įpareigojimo įvykdymą. Taigi tokio sandorio nuginčijimas galimas, įrodžius, kad įkaito davėjas buvo suklaidintas, nes buvo įtikintas, jog už skolininko prievoles atsakyti savo turtu nereikės. Paveikti sandorio šalį gali kita sandorio šalis ar kitas asmuo, nesantis sandorio šalis. Dėl šios aplinkybės nėra teisiškai reikšmingi kasatoriaus argumentai, kad jis ieškovės neapgaudinėjo ir nėra atsakingas už skolininkės veiksmus. Apgaulė gali pasireikšti teigiant tai, ko nėra. Teismai nustatė, kad skolininkė teigė, jog jai reikėjo užtikrinti prievolės įvykdymą iki jos sesuo parduos butą ir jai padės grąžinti paskolą. Skolininkė nuslėpė, kad yra skolinga bankui ir ši paskola buvo neįvykdytos prievolės bankui refinansavimas, o tai patvirtino  jos nemokumą ir negalėjimą vykdyti naujos prievolės jos atsiradimo momentu, be to, ji nuslėpė sandorio atlygintinumą, nes atlyginimas už pinigų skolinimą nebuvo nustatytas paskolos sutartyje. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad tai, kaip ieškovė suvokė tokias aplinkybes, neatitinka išvardytas aplinkybes vertinančių  asmenų vidutinio standarto. Medicinos ekspertizė nustatė ieškovės gebėjimo suvokti sutrikimus, skolininkė bendravo su ieškove iki sutarties sudarymo ir galėjo įsitikinti jos gebėjimu suvokti įvykius, įgyti jos pasitikėjimą ir tuo pasinaudoti. Teismai šias aplinkybes nustatė nepažeisdami pirmiau aptartų įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklių bei nenukrypdami nuo teismų praktikos šiuo klausimu. Minėta, kad teismai nustatinėjo hipotekos kreditoriaus elgesį sudarant tiek pagrindinę paskolos sutartį, tiek papildomą hipotekos sandorį. Kreditorius nesidomėjo skolininkės galimybėmis grąžinti paskolą per tris mėnesius. Būdamas sąžiningas, jis turėjo kooperuotis ir bendradarbiauti su pagrindinės ir šalutinės prievolės skolininkais prievolių atsiradimo momentu, nes jau sudarant sandorį buvo objektyvios galimybės sužinoti aplinkybes, iš kurių paaiškėtų, jog pagrindinė skolininkė negalės įvykdyti prievolės.

Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, byloje teismų nustatytas aplinkybes ir aktualias ginčui spręsti teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė hipotekos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, todėl, atsižvelgiant į kasaciniame skunde suformuluotus argumentus, nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl atsakovo kasacinis skundas atmestinas (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1dalies 1punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 16 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas – advokatei sumokėtus 1158,48 Eur (4000 Lt) už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Ieškovės prašomas priteisti išlaidų atlyginimas viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.14 punkte nustatytą sumą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl ieškovei priteistina 600 Eur už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Juzei G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus) Eur advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 16 (šešiolika) Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Sigitas Gurevičius

Janina Stripeikienė

Gediminas Sagatys