Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2019-12-17][nuasmenintas sprendimas byloje][I-4605-821-2019].docx
Bylos nr.: I-4605-821/2019
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų 188721271 atsakovas
Kategorijos:
Pasiruošimas nagrinėti administracines bylas teisme
Teismo sprendimas
Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
Pirmosios instancijos teismo nutartis
Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Bausmių vykdymo ir suėmimo sąlygos
Bausmių vykdymo ir suėmimo sąlygos
Pasiruošimas nagrinėti administracines bylas ir jų nagrinėjimas teisme
Teismo procesiniai dokumentai
Teismo procesiniai dokumentai

?

    Administracinė byla Nr. I-4605-821/2019

    Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02741-2019-9

         Procesinio sprendimo kategorija: 37.3; 55.1.3

 (S)

        

img1 

 

   VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

                                  LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

                                                 2019 m. gruodžio 16 d.

                                                           Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

 

Teismas

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjas D. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), neturtinės žalos atlyginimą – 20 000 Eur.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl sanitarinio mazgo ir dušo įrengimo bei privatumo jame neužtikrinimo, laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2019 m. liepos 25 d., dėl pilnaverčio maitinimo, vaistų neaprūpinimo laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2019 m. liepos 25 d. bei dėl papildomų ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2019 m. liepos 25 d.

Pareiškėjas teigia, kad nurodytu laikotarpiu dušo patalpose neužtikrinamas jo privatumas      t. y. nėra dušų kabinų, todėl maudantis visada būna stebimas. Dėl šių priežasčių pareiškėjas dažnai lieka nenusimaudęs.

Pareiškėjo teigimu, buvo privestas kvėpuoti tabako dūmais, kadangi prausyklose, bendro naudojimosi patalpose nuteistieji rūkė, o administracija neužtikrino saugios sveikatai aplinkos. Anot pareiškėjo šie pažeidimai sukėlė sunkias sveikatos pasekmes t. y. kosulį, alergiją, plaučių pabrinkimą, taip pat sunkią, nepagydomą ligą -  bronchinę astmą. Mano, kad buvo pažeista Lietuvos higienos norma HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose“, Lietuvos higienos norma HN 76:2010.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad kreipėsi į medikus dėl gerklės kraujavimo, tačiau medikai vaistų jam nesuteikė, kadangi tuo laikotarpiu įstaigoje reikalingų vaistų nebuvo. Pažymi, kad pateikė administracijai prašymą dėl vaistų aprūpinimo, kadangi asmeninėje pareiškėjo sąskaitoje buvo reikalinga pinigų suma, tačiau minėtų vaistų jam nesuteikė. Nurodo, kad kitiems nuteistiesiems administracija atvežė vaistų ir vitaminų. Mano, kad pažeisti lygybės, humanizmo principai.

Pareiškėjas teigia, kad tualeto patalpose nuo lubų krenta pelėsis, atsilupę dažai. Grįžus iš tualeto reikia persirengti, kadangi rūbai išsitepa, pabaltuoja.

Teigia, kad administracija nesuteikia pilnaverčio maitinimosi, neaprūpina reikalingu inventoriumi t. y. puodeliu. Taip pat pažymi, kad diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, nes jam tik vieną kartą buvo skirtas papildomas pasimatymas.

Pareiškėjo teigimu, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus, nepatogumus, diskomfortą, todėl mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės atstovo Vilniaus PN.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN pateiktame atsiliepime (1 t., b. l. 7–15) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2019 m. liepos 25 d. jam laisvės atėmimo bausmę teko atlikti netinkamomis kalinimo sąlygomis. Mano, kad pareiškėjas apie savo teisių tariamą pažeidimą objektyviai turėjo žinoti ir suvokti jau nuo 2014 m. liepos 4 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 m. liepos 25 d. Atsakovo teigimu reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 25 d., kadangi senaties terminas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. liepos 25 d. praleistas. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nenustatyta jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Todėl prašo taikyti ieškinio senaties institutą laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. liepos 25 d.

Atsakovės atstovas nurodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo irengti pertvaras dušo patalpose. Pažymi, kad nuo 2017 metų pradžios I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis - su pertvaromis. ar be jų. Nuo 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušu patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Todėl mano, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą.

Paaiškina, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse, kaip ir kituose korpusuose draudžiama rūkyti gyvenamosiose patalpose ir bendro naudojimo patalpose. Šiose patalpose iškabinti rūkymą draudžiantys ženklai, visi nuteistieji informuoti ir žino apie šį draudimą. Nuteistieji pažeidžiantys šį draudimą baudžiami drausminėmis nuobaudomis. I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į I-ą gyvenamąjį korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Šis kiemelis atskirtas nuo likusio I-o gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimų kiemo, kuriame pagal nustatytą grafiką išeina pasivaikščioti nuteistieji.

Atstovė pažymi, kad pagal Vilniaus PN duomenis, pareiškėjas dėl tariamai negaunamų tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų Vilniaus PN Sveikatos priežiūros skyriuje nėra kreipęsis i pacientų interesus atstovaujančias institucijas (Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie sveikatos apsaugos ministerijos). Taip pat pažymi, kad nėra nustatyta Vilniaus PN Sveikatos priežiūros skyriaus specialistų teiktose sveikatos priežiūros paslaugose jokių aplaidumo, neveikimo, nerūpestingumo, požymių.

Nurodo, kad sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Būriuose dirbantiems tvarkiniams Vilniaus PN administracijos yra išduodamas valymo biocidas - dezinfekuojantis šarminis ploviklis Jėga-2, taip pat išduodamas universalus valiklis grindims ir sienoms valyti, guminės pirštinės, kempinėlės ir pan.

Atstovė paaiškina, kad Vilniaus PN nuteistųjų maitinimo paslaugą teikia VšĮ „Bruneros“. 2019 m. kovo 29 d. tarp Vilniaus PN (Paslaugos pirkėjas) ir UAB „Bruneros“ (Paslaugos teikėjas) buvo sudaryta „Maitinimo paslaugos pirkimo - pardavimo sutartis“ Nr. 24-23, pagal kurią UAB „Pontem“ įsipareigojo teikti Vilniaus PN nuteistųjų maitinimo paslaugą. Taip pat tarp Vilniaus PN ir VšĮ „Bruneros“ 2019 m. kovo 29 d. sudaryta „Patalpų ir jose esančio kito ilgalaikio bei trumpalaikio materialiojo turto nuomos sutartis“ Nr. 24-24. Vilniaus PN maistą nuomojamoje valgykloje gamina bei maitinimą organizuoja VšĮ „Bruneros“. Pažymi, kad nuteistiesiems valgykloje pirmas patiekalas patiekiamas dubenėlyje, antras lėkštėje. Šiuos indus pavalgę nuteistieji palieka valgykloje, kur jie išplaunami valgyklos darbininkų. Vilniaus PN administracija visiems Vilniaus PN nuteistiesiems išduoda individualius puodelius, kuriuos nuteistieji visuomet turi prie savęs, jos plaunasi savarankiškai ir į valgyklą turėtų ateiti su jiems individualiai išduotais puodeliais.

Pažymi, kad pats pareiškėjas pats skunde nurodė, kad jis ne kartą yra pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, už ką buvo baustas drausminėmis nuobaudomis. Ši aplinkybė turėjo didelę reikšmę priimant sprendimą dėl papildomo pasimatymo skyrimo, jei pareiškėjas buvo teikęs tokio pobūdžio prašymus Nurodo, kad suteikti papildomus ilgalaikius ar trumpalaikius pasimatymus nuteistiesiems yra išskirtinai pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno teisė, bet ne pareiga. Pasisako, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendrojo pobūdžio, nėra konkretumo, taip pat neįrodoma, kad pareiškėjo skunde įvardijami įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėjo teises ir jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovės įgaliotos institucijos manymu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras gauti turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės, nes nepateikia įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę būklę, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

 

Teismas

 

k o n s t a t u o j a :

 

Ginčas šioje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN atlyginimo.

Šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo: 1) dėl sanitarinio mazgo ir dušo įrengimo bei privatumo juose neužtikrinimo, tinkamos ventiliacijos kamerose nebuvimo laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2019 m. liepos 25 d. 2) dėl pilnaverčio maitinimo, vaistų neaprūpinimo laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2019 m. liepos 25 d. 3) dėl papildomų ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2019 m. liepos 25 d.

Dėl senaties taikymo laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. liepos 25 d.

 

LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2019 m. liepos 25 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Vilniaus PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. liepos 25 d.  (b. l. 1), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. liepos 25 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2014-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-388-14; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860-13; 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo reikalavimas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 4 d. iki 2016 m. liepos 25 d. atmestinas (CK 1.131 str. 1 d.).

 

Dėl laikotarpio nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2019 m. liepos 25 d.

 

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams
(CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos
(CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 
3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas skunde teigia, kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis dušo patalpomis.

Vilniaus PN pateikė fotonuotraukas apie dušų ir sanitarinių mazgų įrengimą (b. l. 17–23). Pažymėtina, kad nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, nenumato pareigos įrengti atitvėrimus sanitariniuose mazguose tarp tualetų, pisuarų ar dušinėse tarp dušų. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad Vilniaus PN laikėsi teisės aktais jai įtvirtintos pareigos įrengti tinkamas, teisės aktus atitinkančias sanitarinių mazgų bei dušo patalpas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja taip pat su tuo, kad buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais ir šie pažeidimai sukėlė sunkias sveikatos pasekmes t. y. kosulį, alergiją, plaučių pabrinkimą, taip pat sunkią, nepagydomą ligą - bronchinę astmą.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. reglamentuoja, kad draudžiama rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte yra teigiama, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog kalinimo įstaigų sistema turi būti organizuojama tokiu būdu, jog būtų gerbiamas žmogaus orumas (EŽTT 2008-03-27 sprendimą Choukhovov prieš Rusiją, 2007-05-10 sprendimą Benediktov prieš Rusiją). Tai apima valstybėms nustatytą pareigą imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, jeigu tai yra reikalinga, atsižvelgus į šio asmens medicininę patikrą ir gydytojų rekomendacijas (EŽTT 2011-01-25 sprendimą Elefteriadis prieš Rumuniją). EŽTT taip pat ne kartą yra pripažinęs, kad pasyvus rūkymas prisideda prie kalinimo sąlygų bloginimo (2002-07-15 sprendimą Kalashnikov prieš Rusiją).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN įrengtos specialiosios rūkymui skirtos patalpos (rūkymo vietos) ir šios patalpos yra įstatymo nustatyta tvarka paženklintos. Vietose, kuriose yra draudžiama rūkyti, yra iškabinti aiškiai matomi įspėjamieji ženklai ir (arba) užrašai. I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems prie įėjimo į I-ą gyvenamąjį korpusą įrengtas specialus kiemelis lauke, kuriame nuteistieji turi teisę bet kada išeiti parūkyti. Šiuos duomenis patvirtina atsakovės pateiktos fotonuotraukos (1 t., b. l. 24). Teismas neturi duomenų, kurie patvirtintų, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nuteistieji rūkė. Iš pateiktų atsakovės duomenų matyti, kad už rūkymo gyvenamosose ir bendro naudojimo patalpose draudimo pažeidimą nuteistieji baudžiami drausminėmis nuobaudomis. Teismas pažymi, kad pareiškėjas neteikė Vilniaus PN administracijai skundų dėl kamerose rūkančiųjų nuteistųjų. Taip pat atkreiptinas dėmesys į, tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad tabako dūmai jam  sukėlė sunkias sveikatos pasekmes t. y. kosulį, alergiją, plaučių pabrinkimą, taip pat sunkią, nepagydomą ligą - bronchinę astmą. Iš byloje esančios pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi dėl kosulio (b. l. 98-115) ir jam buvo atlikta rentgenografija, kuria buvo nustatytas plaučių dirglumas (b. l. 117). Tačiau sveikatos istorijoje nėra įrašo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ar vėliau kreipėsi į medikus būtent dėl pasyvaus rūkymo sukelto sveikatos sutrikimo, taip pat nėra nustatyta, kad būtent dėl tabako dūmų pareiškėjui buvo nustatytas plaučių dirglumas.

Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai dėl sienų pažeidimo sanitariniuose mazguose pelėsiu, atsilupusiais dažais yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais teiginiais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Vilniaus PN gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nesilaikymo būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Priešingai, iš Vilniaus PN byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 20-23) matyti, kad bendro naudojimo patalpose (tualetų patalpose) sanitariniai mazgai atitinka visus teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtų sanitarinių mazgų neatitikimu HN 134:2015, nėra nustatytas.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus pataisos namuose nebuvo užtikrinta pilnavertė mityba, nesuteiktas puodelis. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalies nuostatomis, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas; maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimus. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 punkte nustatyta suimtųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų tardymo izoliatorių parduotuvėse, todėl trūkstant maisto pareiškėjas galėjo šia teise pasinaudoti. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad Vilniaus PN administracija visiems Vilniaus PN nuteistiesiems išduoda individualius puodelius, kuriuos nuteistieji visuomet turi prie savęs, jos plaunasi savarankiškai ir į valgyklą turėtų ateiti su jiems individualiai išduotais puodeliais (1 t., b. l. 11).

Iš skundo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo argumentai dėl nepilnaverčio maisto, puodelių nesuteikimo nėra paremti jokiais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į teismo administraciją dėl nusiskundimų maisto kokybe, neišduotų jam asmeniškai indų t. y. puodelio. Atsižvelgiant į tai, teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertina kaip abstrakčius ir neturi pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl suimtųjų maitinimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jam kalint minėtoje įstaigoje diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, nes jam tik vieną kartą buvo skirtas papildomas pasimatymas.

Suimtųjų ir nuteistųjų teisė pasimatyti yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo ir BVK nuostatose.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs LVAT, teisė į pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis šia teise pasinaudos ir kaip tai padarys (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. pagal pareigas). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014). Tačiau teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti pasimatymus su žmona ir kitais artimaisiais.

Pareiškėjas, nurodydamas, kad jam nebuvo suteikti pasimatymai, aiškiai neišdėstė su šiais jo nurodomais pažeidimais susijusių aplinkybių. Pareiškėjas vėl gi apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais. Teismas pažymi, kad byloje taip pat nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją su prašymu suteikti jam pasimatymus su žmona ir kitais šeimos nariais ir kad tokie prašymai nebuvo patenkinti. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, teismas daro išvadą, kad vien abstraktūs teiginiai dėl pasimatymų nesuteikimo nesudaro pagrindo teigti, jog pataisos namai pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymą ar BVK ir Konvencijos 8 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad negavo pageidaujamų vaistų.  

Teismas pažymi, kad 2017-12-12 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-538 patvirtintas Vaistinių preparatų įsigijimo, laikymo ir įtraukimo į apskaitą laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašas (toliau - Aprašas), kuris nustato vaistų ir vaistinių medžiagų (toliau - vaistiniai preparatai) įsigijimo, laikymo, išdavimo vartoti, įtraukimo į apskaitą ir nurašymo Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžiose laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarką. To paties aprašo 6 punktas nustatyto, kad „Viešąjį pirkimą vaistinių preparatų tiekėjui parinkti organizuoja, skelbia ir pirkimo procedūrą vykdo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos už viešuosius pirkimus atsakingas administracinis padalinys. Viešojo pirkimo būdu įsigyjamų vaistinių preparatų sąrašus sudaro Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Sveikatos priežiūros skyrius. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nuteistieji esant rimtesniems sveikatos patologijoms etapuojami į į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, esant skubios medicininės pagalbos poreikiui, pristatomi į artimiausias gydymo įstaigas Iš byloje esančios pareiškėjo sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjas kreipėsi 2019 m. liepos mėnesį į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros skyrių, kuris nustatė, kad pareiškėjui gastrofaginis refleksiukas ir todėl pareiškėjui išrašė siuntimą į Laisvės atėmimo vietų ligoninę gydymui  (1 t., b. l. 128-129), kurios pareiškėjas grįžo 2019 m. rugpjūčio 16 d. (1 t., b. l. 139). Atsižvelgiant į, tai teismas daro išvadą, kad pareiškėjui buvo suteikta visa būtina medicininė pagalba. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas dėl tariamai negaunamų tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų Vilniaus PN Sveikatos priežiūros skyriuje nėra kreipęsis į pacientų interesus atstovaujančias institucijas. Todėl atsižvelgiant į, tai pareiškėjo reikalavimo nėra pagrindo tenkinti.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, darytina išvada, kad byloje nėra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1– punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

 

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėja                                                                              Iveta Pelienė

 

 

                                                                                                                     

            

                                                     

 

 


Paminėta tekste:
  • CK
  • CK1 1.127 str. Ieškinio senaties termino pradžia
  • CK1 1.125 str. Ieškinio senaties terminai
  • CK1 1.131 str. Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės
  • CK6 6.271 str. Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
  • CK6 6.246 str. Neteisėti veiksmai
  • CK6 6.249 str. Žala ir nuostoliai
  • BVK 173 str. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų materialinis buitinis aprūpinimas
  • BVK