Civilinė byla Nr. e2A-1674-264/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24329-2015-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.13.
3.3.1.14; 3.3.1.20.
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 12 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Virginijos Gudynienės ir Virginijos Lozoraitytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-267-955/2019 pagal ieškovės V. Č. patikslintą ieškinį atsakovui V. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, sandorio pakeitimo, bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir padalijimo, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, notarė B. G..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. Č. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti 1999 m. rugsėjo 2 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) , sudarytą tarp R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir P. V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dalyje dėl 1 008 kv. m. ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyv. namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitų inžinerinių statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo apsimestine ir negaliojančia; 2) pripažinti 1999 m. rugsėjo 9 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp P. V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dalyje dėl 1 008 kv. m. ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyv. namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitų inžinerinių statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo apsimestine ir negaliojančia; 3) modifikuoti 1996 m. gegužės 30 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp Kauno apskrities valdytojo administracijos Kauno miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos ir R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl 1 008 kv. m. ploto žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo, pakeičiant šios sutarties šalį – tariamą pirkėją R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į tikrąjį pirkėją V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4) netaikyti restitucijos, bet turtą – 1 008 kv. m. ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyv. namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitus inžinerinius statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), pripažinti V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendra daline nuosavybe; 5) priteisti V. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ½ dalį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ dalį gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį kitų inžinerinių statinių, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 6) priteisti iš atsakovo ieškovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodo, kad šalys susipažino 1992 metais, po ko atsakovas 1992 m. liepos mėnesį apsigyveno ieškovės namuose, adresu (duomenys neskelbtini). Tuomet šalys dar buvo neišsituokę su savo sutuoktiniais iš pirmųjų santuokų, tačiau nei atsakovas, nei ieškovė šeimose negyveno. Nusprendus su atsakovu gyventi kaip šeima ir kartu kurti ateitį, ieškovė visas gautas lėšas, tame tarpe ir darbo užmokestį su atsakovu panaudojo 3 aukštų plytų mūro gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statyboms ir įrengimui, taip pat statė tvorą, įrengė kiemo aikštelę, stoginę, kažkuriuo momentu buvo įrengti šulinys ir kanalizacijos šulinys, t. y. buvo pastatyti kiti inžinieriniai statiniai-kiemo statiniai. Šalys visus jų bendro gyvenimo metus, gyveno iš bendrų lėšų, jas kartu kaupdami, kartu prisiimdami įsipareigojimus, įsigydami reikalingų namo statybai medžiagų, rūpindamiesi vienas kitu, bendra buitimi. Ieškovė pasitikėjo atsakovu, todėl pabaigus namo statybos ir įrengimo darbus, tikėjosi, kad jų bendrai sukurtas nekilnojamas turtas bus įregistruotas abiejų šalių vardu. Juolab, jog atsakovas niekada neneigė, jog pastatytas gyvenamasis namas yra jų abiejų nuosavybė. Be to, gyvenant kartu su atsakovu iš bendrų lėšų iš valstybės šalys įsigijo ir 1 008 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini)), nors bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad šis sklypas 1996 m. gegužės 30 d. buvo įsigytas ne atsakovo vardu, bet jo brolio R. K. vardu. Ieškovė paaiškino, kad šiuo atveju visus žemės įsigijimo reikalus tvarkė būtent atsakovas, ant eilės dokumentų yra jo parašai, todėl laiko, kad valstybinį žemės sklypą įsigijo bendrai abu sumokėję 267 Lt sumą. Nurodo, jog pašlijus ieškovės ir atsakovo santykiams iš atsitiktinai rastų namuose dokumentų ieškovei tapo žinoma, jog ginčo gyvenamasis namas atsakovui priklauso ne šį turtą sukūrus jai ir atsakovui statybos būdu, bet 1999 m. rugsėjo 9 d. Dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, kuria P. V. K. savo sūnui atsakovui V. K. padovanojo be kito Sutartyje nurodyto turto ir plytų mūro dviejų aukštų gyvenamąjį namą (plane pažymėtas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas 417,24 kv. m., adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat jai tapo žinoma, jog 7 kalendorinės dienos prieš šį Dovanojimo sandorį, atsakovo brolis R. K., 1999 m. rugsėjo 2 d. Dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą padovanojo savo tėvui P. V. K. Kadangi iš byloje esančių rašytinių įrodymų akivaizdu, jog tikrasis gyvenamojo namo statytojas buvo ne atsakovo brolis R. K., bet ieškovė ir atsakovas, akivaizdu, jog minėti dovanojimo sandoriai yra negaliojantys ir naikintini, pažeidžia ieškovės kaip tikrosios namo statytojos teisėtus interesus. Minėti sandoriai neatspindi tikrosios sutarčių šalių valios ir yra apsimestiniai sandoriai dėl jų netinkamo subjekto. Jungtinės veiklos pagrindu iš bendrų ieškovės ir atsakovo lėšų sukurtas daiktas (gyvenamasis namas bei kiti inžineriniai statiniai) nepagristai buvo įregistruotas pirma atsakovo brolio R. K. vardu, vėliau atsakovo tėvo P. V. K. vardu, o vėliau padovanotas atsakovui.
3. Atsakovas pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas su ieškove buvo daugiau kaip meilužiai, bendro gyvenimo nebuvo (nevedė bendro ūkio, neturėjo bendrų lėšų, neatliko bendrų darbų), net ir gimus vaikui atsakovas neturėjo rimtų ketinimų ieškovės atžvilgiu. Paaiškino, kad atsakovas gyveno santuokinį gyvenimą ir vedė bendrą ūkį su žmona. Iki 2003 m. atsakovas su ieškove nepalaikė jokių santykių, todėl bendra jungtinės veiklos pradžia turėtų būti laikoma nuo 2003 m., kai šalys pradėjo vesti bendrą ūkį. Atsakovui po skyrybų joks turtas nepriklausė. Nesutinka, kad ieškovė kartu su atsakovu rūpinosi statybinėmis medžiagomis, darbo jėga, patys dirbo, pasitelkė į pagalbą artimus žmones. Namą atsakovo brolis R. K. statė sau, turėjo galimybes, neblogai gyveno, turėjo pajamų, skolinosi, tame tarpe, ir iš ieškovės sesers. Atsakovo turtinė padėtis statant namą buvo labai bloga, ieškovės – taip pat (veiklos nevykdė, pajamų neturėjo). Ieškovės pateikti įrodymai apie statybinių medžiagų, baldų įsigijimą nepatvirtina, kad jie buvo panaudoti ginčo namui, ieškovė 1993–1995 m. remontavo savo butą. Atsakovas sutinka išmokėti kompensaciją ieškovei pusę daiktų vertės, kadangi neneigia, jog jie įsigijo naujų baldų, interjero detalių, kai atsakovė atsikraustė į namą 2003 m. Nei atsakovas, nei ieškovė neįsigijo žemė sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Šį sklypą įsigijo atsakovo brolis. Atsakovo parašai ant kai kurių dokumentų yra, tačiau jis buvo įgaliotas tėvo. Dovanojimo sutartys ieškovės interesų nepažeidė, nes jokio namo atsakovas su ja niekada nestatė, neprisidėjo lėšomis ar įnašais, todėl dovanojimo sutarys yra pagristos ir teisėtos, jų pripažinti apsimestinėmis nėra jokio teisinio pagrindo. Prašo taikyti ieškinio senatį dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais.
4. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad R. K. nuosavybės teise valdė visus statinius ginčo sklype bei buvo atlikęs mokėjimus už patį žemės sklypą, siekdamas jį įsigyti. Ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų, kad Kauno miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba 1996 m. gegužės 30 d. sudarydama Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), turėjo pareigą sudaryti šią sutartį su V. K., kuris jokių teisinių pagrindų į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), neturėjo. Nurodė, kad šiuo atveju Sutartis buvo sudaryta 1996 m., t. y. prieš 32 metus, duomenų, kad Sutartis buvo nežinoma ieškovei byloje nėra, bendrasis senaties terminas, kuris šiuo atveju taikomas yra trys metai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė, prašydama pripažinti apsimestiniais dovanojimo sandorius, įrodinėjo, jog iš esmės turtas buvo įgytas ieškovės ir atsakovo lėšomis, tačiau dėl atsakovo apgaulės turtas buvo padovanotas tik atsakovui. Šiuos atsakovės argumentus teismas atmetė, kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
7. Teismas sprendė, kad duomenų, jog R. K. ir P. V. K. už dovanotą turtą gavo kokį nors atlygį byloje nėra. Tokių duomenų byloje nepateikė ir ieškovė.
8. Teismas pagal byloje esančius duomenis nustatė, jog apie visus finansinius susitarimus, tame tarpe ir dovanojimo sandorius, ieškovei buvo žinoma nuo pat jų sudarymo momento, t. y. 1999 m. rugsėjo 2 d. ir 1999 m. rugsėjo 9 d., nes atsakovas, jo brolis R. K., tretieji asmenys sudarė paskolos sandorius dalyvaujant pačiai ieškovei. Dar daugiau, paskolos raštelius, kuriais atsakovas skolino pinigus broliui, ieškovė surašė savo ranka.
9. Teismas nustatęs, jog ieškovė apie ginčo sandorius žinojo dar 1999 m. rugsėjo 2 d. ir 1999 m. rugsėjo 9 d., sprendė, kad ieškovės reikalavimams dėl dovanojimo sandorių nuginčijimo yra suėjęs senaties terminas, o tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį šioje dalyje atmesti.
10. Dėl žemės įsigijimo sandorio modifikavimo. Teismas laikė, jog ieškovė neįrodė argumento, kad žemės sklypas buvo įsigytas už bendras ieškovės ir atsakovo lėšas, todėl tikrasis žemės įgijėjas yra atsakovas.
11. Dėl jungtinės veiklos nustatymo bei turto padalijimo. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų padarė išvadą, kad ginčo namo statytojas išimtinai buvo R. K..
12. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė nesusituokusių ieškovės ir atsakovo bendro gyvenimo kartu prasidėjimo nuo 1992 m. ir tai laikė pagrindu nepripažinti buvus ieškovės ir atsakovo susitarimui dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas pažymėjo, kad ieškovė teisminio bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo kokią dalį lėšų skyrė gyvenamojo namo statybai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Ieškovė V. Č. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti; 2) jei teismas nustatytų, kad senaties terminas šios bylos ieškiniui yra praleistas, atnaujinti šį terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių; 3) priteisti iš atsakovo ieškovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmos ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Dėl jungtinės veiklos nustatymo ir bendro turto padalinimo. Pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo padarė išvadą, kad šalys bendrą ūkį vedė ne nuo 1992 metų, bet nuo 2003 metų. Tokią poziciją išreiškė tik atsakovas ir tik nagrinėjant šią bylą pirmoje instancijoje antrą kartą.
13.2. Teismas neturėjo pagrindo iš naujo kvestionuoti Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartyje, šioje byloje, nustatyto fakto, jog ginčo šalis nuo 1992 m. nepertraukiamai siejo šeiminiai santykiai.
13.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl pasikeitusios atsakovo pozicijos dėl šeimyninių santykių.
13.4. Teismas netyrė bylai svarbių įrodymų, kurie patvirtina, jog šalys bendrą gyvenimą pradėjo nuo 1992 metų.
13.5. Teismas pats sau prieštarauja: sprendime teigiama, kad šalys bendrą ūkį vedė nuo 2003 m., tačiau pripažįstama, kad ieškovė jau nuo 1997 m. gyv. namo statybos pradžios prisidėjo prie šio namo statybos. Tokiu būdu įrodyta, kad šalys bendrą ūkį vedė ne nuo 2003 m., o nuo 1992 m.
13.6. Teismo sprendime minimos aplinkybės, apie kurias apskritai nekalbėjo nei viena iš šalių. Pažymėtina, kad teismas neprijungė nedalyvavusios posėdyje liudytojos U. L. ankščiau duotų liudijimų, tačiau vadovavosi, taip pat nedalyvavusio posėdyje, atsakovo liudytojo G. K. ankstesniais parodymais, kas ieškovei kelia įtarimų dėl teismo šališkumo.
13.7. Dėl dovanojimo sandoriu pripažinimo negaliojančiais. Sprendime dėstomos tikrovės neatitinkančios aplinkybės apie tai, kad ieškovė dalyvaujant atsakovui ir R. K., surašė 1997 m. lapkričio 30 d., 1998 m. sausio 10 d., 1998 m. vasario 12 d., 1998 m. kovo 20 d., 1998 m. balandžio 1 d. paskolos raštelius, kuriais atsakovas 160 000 Lt, neva jo gautus pagal 1997 m. lapkričio 29 d. paskolos sutartį iš I. piliečio F. A., perskolino savo broliui R. K..
13.8. Teismas neįvertino byloje pateiktų įrodymų, kurių pagrindu dovanojimo sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu.
13.9. Dėl žemės įsigijimo sandorio modifikavimo. Teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl žemės įsigijimo sandorio modifikavimo, kadangi atsakovas pasiėmęs tėvo ir brolio įgaliojimus, nuosekliai sudarinėjo visą eilę apsimestinių sandorių, kuriais labai apsunkino ieškovei galimybę įrodyti jos lėšų panaudojimą žemės sklypo pirkimo ir statinių jame pastatymo klausimais.
13.10. Dėl senaties termino. Pirmosios instancijos teismas niekaip nepasisakė dėl senaties termino atnaujinimo/neatnaujinimo pagrindų, senaties termino galimo praleidimo priežasčių neanalizavo.
13.11. Dėl žyminio mokesčio. Ieškovei sumokėjus 350 Eur, žyminio mokesčio, jai liko sumokėti 1 272 Eur, tačiau teismas priteisė ieškovei sumokėti 1 422 Eur, t. y. 150 Eur per daug.
14. Atsakovas V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, 2019 m. birželio 5 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti iš apeliantės atsakovo naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:
14.1. Dėl jungtinės veiklos nustatymo ir turto padalijimo. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad šalys bendrą ūkį vedė ne nuo 1992 metų, bet nuo 2003 metų, kadangi atsakovas nuo pirminio ieškinio atsiradimo teisme tvirtino, kad nevedė bendro ūkio ir negyveno su ieškove.
14.2. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo iš naujo kvestionuoti fakto, jog šalis sieja šeiminiai santykiai nuo 1992 metų.
14.3. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai išgalvoti ir nepagrįsti jokiais įrodymais, ieškovės parodymai yra nenuoseklūs.
14.4. Apeliaciniame skunde ieškovė neįrodė, kad nesusituokusių ieškovės ir atsakovo bendras gyvenimas prasidėjo nuo 1992 m. ir tai yra pagrindas nepripažinti buvus ieškovės ir atsakovo susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
14.5. Dėl dovanojimo sutarčių sandoriu pripažinimo negaliojančiais. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad buvo tyčia suorganizuoti du to paties turto perdovanojimai, kad ieškovei būtų sunkiau apginti savo teisėtus interesus.
14.6. Apeliaciniame skunde ieškovė iškėlė naują versiją, kad byloje nėra nustatyta, kieno ranka surašytos sutartys, nors pati teismo posėdžio metu patvirtino kad sutartys surašytos jos ranka.
14.7. Apeliantės argumentai, kad ginčo namas statytas ne atsakovo brolio ir ne atsakovui skolintomis lėšomis, o ieškovė netgi didesniąją pinigų lėšų dalimi prisidėjo prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pastatymo nėra pagrįsti jokiais įrodymais ir prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams ir liudytojų parodymams.
14.8. Dėl žemės įsigijimo sandorio modifikavimo. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai susiję su žemės įsigijimo sandorio modifikavimu prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymamas, todėl yra nepagrįsti.
14.9. Nesutiktina su apeliante, kad atsakovo brolis neturėjo pinigų žemės sklypo įsigijimui, kadangi byloje yra surinkta pakankamai rašytinių įrodymų, ir liudytojų parodymų, kurie patvirtina, kad atsakovo brolis turėjo pajamų ne tik žemės sklypo įsigijimui, bet ir statybai.
14.10. Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Apeliantės reikalavimas atnaujinti senaties terminą, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių yra nepagrįstas, kadangi įrodymų, kad apeliantė apie sandorius sužinojo tik 2015 metais, kuomet išėjo iš namų, apeliantė nepateikė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliaciniame skunde apeliantė prašo šią bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka argumentuodama tuo, kad byla paini, joje itin daug faktinių aplinkybių, vienas kitam prieštaraujančių įrodymų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui pateikti šalių procesiniai dokumentai, apeliacinis skundas ir atsiliepimas į apeliacinį skundą yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti įstatymo nustatyta tvarka ir forma. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės.
17. Apeliaciniu skundu ieškovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai nustatė šalių bendro ūkio vedimo aplinkybes nuo 2003 m., o ne nuo 1992 m., padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė neįrodė buvus šalių susitarimui dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nepagrįstai taikė ieškinio senatį sandoriams nuginčyti. Su tokia ieškovės pozicija apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.
Dėl įrodymų vertinimo
18. Teisėjų kolegija, pirmiausia pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovei reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Taigi šiuo atveju ieškovei tenka pareiga įrodyti jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties egzistavimą nekilnojamojo turto įgijimui (sukūrimui statybos būdu), ginčo sandorių kaip apsimestinių aplinkybes.
19. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016).
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimus, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
21. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, tikrinama, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tinkamai juos ištyrė ir įvertino. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir / ar fakto klaidų ištaisymui. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nemato pagrindo pakartotiniam visų ieškovės išvardintų dokumentų įrodomosios reikšmės tyrimui ir analizei.
Dėl jungtinės veiklos nustatymo bei turto padalijimo
22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, apklaustų liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad nesusituokusių ieškovės ir atsakovo bendras gyvenimas kartu prasidėjo nuo 1992 m., dėl ko nepripažino buvus ieškovės ir atsakovo susitarimui dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
23. Apeliaciniame skunde apeliantė nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys bendrą ūkį vedė ne nuo 1992 m., bet nuo 2003 metų. Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo ir jo liudytojų G. K., N. P. parodymais, neatsižvelgė, kad atsakovo pozicija dėl bendro ūkio vedimo nuo 2003 metų, o ne nuo 1992 m. pasikeitė tik nagrinėjant šią bylą pirmoje instancijoje antrą kartą, nors Kauno apygardos teismo 2017-11-22 nutartyje konstatuotas jų bendro gyvenimo nuo 1992 m. , jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties faktas. Teigia, kad bendrą šalių gyvenimą nuo 1992 m. įrodo šalių bendro vaiko - sūnaus M. K. gimimas (duomenys neskelbtini), byloje apklaustų liudytojų R. M., N. S., A. P., U. L., rašytiniais liudytojos R. P. parodymai, bendros šalių ir jų giminaičių fotonuotraukos, garso įrašas, kuriame atsakovas kalba apie bendrą gyvenimą su ieškove, taip pat nurodo, kad būtent jis vienas (bet ne jo brolis), pasistatė ginčo gyv. namą. Teismas nevertino, kad ieškovės 1997 m. pirktos gyv. namo statybai ir įrengimui statybinės ir remonto medžiagos, pirkti baldai, namų inventoriaus daiktai už ieškovės pinigus, gautus iš ieškovės tėvo (40 000 JAV dolerių) pagal 1997-03-26 dovanojimo raštą, už jos parduotą automobilį 1997-02-20 už 14500 JAV dolerių, iš jos motinos R. M. gautus 77 000 Lt pagal 2009-11-02 paskolos sutartį, nes šie pinigai taip pat buvo naudojami gyv. namo įrenginėjimui. Atsakovo paaiškinimai, užfiksuoti Kauno miesto VPK Centro PK 2015 m. spalio 2 d. nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, bei tai, kad ieškovė nuo 2015-09-18 neįleidžiama į ginčo gyv. namą (duomenys neskelbtini), kur likę visi šio namo statybos ir įrenginėjimo dokumentai, ieškovė neturi galimybės pateikti visų jos investicijas į ginčo turtą patvirtinančių įrodymų.
24. Viena vertus, sutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų nerašytinį susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kita vertus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti pagrįstą išvada, kad šalys veikė bendros jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgydamos ginčo turtą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius bei 1 008 kv. m. ploto žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Tuo atveju, kai sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).
25. CK 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldėjimu, pagaminant naują daiktą, kitas įstatymo nustatytais pagrindais. Notariškai patvirtinto nekilnojamojo turto sandorio duomenys privalomai registruojami Nekilnojamojo turto registre ir laikomi teisingais bei išsamiais kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis, 17 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra ne nekilnojamojo daikto teisinė registracija, o jos įgijimas įstatymo nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-364/2009).
26. Atsakovas ginčo žemės sklypą ir jame esančius plytų mūro dviejų aukštų gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kitus statinius asmeninės nuosavybės teise įgijo 1999-09-09 dovanojimo sutarties pagrindu, NTR duomenys su istorija (4 t.b.l. 125-138, 4 t.b.l. 179-182, 5 t.b.l. 4-15, 6 t.b.l. 10) patvirtina, kad ginčo turtas įregistruotas atsakovo nuosavybės teisėmis Nekilnojamojo turto registre.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai bei apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų nepakankamumo pripažinti buvus ieškovės ir atsakovo susitarimui dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (CPK 185 str.).
28. Atsakant į apeliacinio skundos argumentus, pažymėtina, nors Kauno apygardos teismo 2017-11-22 nutartyje konstatuotas šalių bendro gyvenimo nuo 1992 m. faktas, tačiau šia nutartimi byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, o panaikinus Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. sprendimą ir bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, visos aplinkybės bei įrodymai turėjo būti tiriami ir vertinami iš naujo. Kaip matyti iš atsakovo procesinių dokumentų turinio, tiek bylą nagrinėjant teisme pirmą kartą (atsiliepime į ieškinį, triplike) (1 t.b.l. 74-83, 2 t.b.l. 5-6), tiek antrą kartą nagrinėjant iš naujo (4 t.b.l. 83-87, 151-156), atsakovas neteigė, kad nuo 1992 metų su ieškove gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį, priešingai - nurodė, kad tik nuo 2003 m. ieškovė apsigyveno pas atsakovą (duomenys neskelbtini), ir šalys vedė bendrą ūkį. Ieškovės pateiktos fotonuotraukos, kuriose užfiksuotas šalių sūnaus M., gimusio (duomenys neskelbtini), gimtadienio ir kitos šventės, adresu (duomenys neskelbtini), 2016-02-15 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, daiktai, užfiksuoti 2016-02-29 esantys ginčo name (1 t. b. l. 140-156, 2 t.b.l. 14, 41, 55-72, 175-182), rašytiniai įrodymai apie ieškovei dovanotus 1997 m. 40 000 JAV dolerių, pirktas statybines medžiagas (6426 vienetus silikatinių plytų - 1996 m.), kitas 1997-1999, 2001 m. laikotarpiu ( 2 t. b.l. 85-96) vertintini visumos aplinkybių bei įrodymų kontekste, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą ir nepatvirtina bendro šalių gyvenimo fakto nuo 1992 metų. Apeliantės nurodytas garso įrašas, kuriame užfiksuotas atsakovo pripažinimas, kad ginčo namą pasistatė atsakovas, nepatvirtina nei šalių bendro gyvenimo nuo 1992 m. iki 2003 m., nei šalių susitarimo dėl ginčo namo statybos. Byloje rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, kad ginčo gyvenamasis namas pastatytas 1997 m. ir priduotas atsakovo brolio R. K. vardu. Ieškovės į bylą pateikti kvitai apie pirktas 6426 vienetus silikatinių plytų, 60 kg kibaus tinko, nepatvirtina aplinkybės, kad šios medžiagos panaudotos būtent ginčo namo statybai, todėl nepaneigia atsakovo argumentų, kad jos galėjo būti panaudotos būtent ieškovės buto (duomenys neskelbtini) , kurį ji privatizavo 1993 m., remontui. Nors apeliantė teigia, kad ginčo namo statybai ieškovė panaudojo jos tėvo dovanotus 1997 m. 40 000 JAV dolerių, tačiau kada ir kaip konkrečiai juos panaudojo savo procesiniuose dokumentuose neišdėstė ir rašytinių įrodymų taip pat nepateikė.
29. Pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu galiojęs 1964 m. Civilinio kodekso 472 straipsnis nustatė, kad piliečiai gali sudaryti jungtinės veiklos sutartį tiktai asmeniniams savo poreikiams tenkinti. Šio kodekso 43 straipsnio 1 d. 2 p. nustatė, kad rašytine forma turi būti sudaromi piliečių tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip 500 litų (1994 m. 05 17 įstatymo Nr.I-459 redakcija), o pagal 47 straipsnį – sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Nors įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas nedaro jungtinės veiklos sutarties negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2dalis). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje buvo apklausti tiek ieškovės, tiek atsakovo liudytojai, kurie iš esmės nurodė aplinkybes, labiau palankias vienai ar kitai šaliai, todėl remtis vienos ar kitos šalies liudytojų paaiškinimais nepakanka, vertintini kartu su didesnę įrodomąją reikšmę turinčiais byloje pateiktais rašytiniais įrodymais. Tiek ieškovė, tiek atsakovas byloje pateikė įvairių paskolos raštelių dėl pinigų pasiskolinimo, perskolinimo ginčo laikotarpiu, ieškovė – dėl iš tėvo 1997 m. gautų kaip dovanos 40 000 JAV dolerių (4 t. b. l. 169-172, 6 t. b. l. 12, 13), kurie surašyti fizinių asmenų, atitinka 1964 m. Civilinio kodekso 43 straipsnio 1d. 2p. rašytinės formos reikalavimus, nėra nuginčyti, todėl apeliantės argumentai dėl atsakovo pateiktų į bylą paskolos raštelių fiktyvumo yra deklaratyvūs, todėl nepaneigia aplinkybės, kad ginčo gyvenamasis namas galėjo būti pastatytas atsakovo brolio R. K. asmeninėmis/skolintomis lėšomis.
Dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad atmestini kaip nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl atmestų ieškinio reikalavimų, ieškovei praleidus ieškinio senatį, kuriais ji prašė pripažinti apsimestiniais ir dėl to negaliojančiais 1999 metais sudarytus dovanojimo sandorius.
31. CK 1.87 straipsnyje nurodyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; kt.). Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016; 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-1075/2019).
32. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1dalis). Akivaizdu, kad pagrindinis ir būtinas šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. Dovanojimo sutartis yra ne tik neatlygintinė, vienašalė, bet ir realinė, laikoma sudaryta perdavus dovanojamą daiktą.
33. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016).
34. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad ieškiniu ginčijamos 1999-09-02 dovanojimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp R. K. ir P. V. K. ir 1999-09-09 dovanojimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp P. V. K. ir V. K. dalyje dėl 1 008 kv. m. ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitų inžinerinių statinių, esančių (duomenys neskelbtini), yra apsimestinės, nes minėtą turtą įgijo ir sukūrė ne atsakovo brolis R. K., bet atsakovas kartu su ieškove, tokiu būdu siekiant paslėpti nuo ieškovės ir pasisavinti bendrai užgyventą turtą, sutartys sudarytos per trumpą laiko tarpą, o skundžiamame teismo sprendime išdėstytos aplinkybės dėl ieškovės dalyvavimo ir jos ranka surašytų paskolos raštelių apie 1997 m. lapkričio 30 d., 1998 m. sausio 10 d., 1998 m. vasario 12 d., 1998 m. kovo 20 d., 1998 m. balandžio 1 d. apie atsakovo pasiskolintų pinigų iš kitų fizinių asmenų perskolinimą savo broliui R. K., neatitinka tikrovės. Tačiau teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepakankamais šių ieškinio reikalavimų tenkinimui.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šiuos teismų praktikoje apsimestiniam sandoriui nustatyti suformuotus reikalavimus ir byloje pateiktus įrodymus vertino būtent šių reikalavimų aspektu.
36. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo namų valdos (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo naudotoju) ir juose buvusių statinių savininku 1978 m. – 1993 m. laikotarpiu buvo K. P. V., K. (atsakovo tėvas), kuris pagal 1993 m. vasario 17 d. dovanojimo sutartį statinius padovanojo sūnui R. K. (e. b. 5 t.b.l. 16-34, 164, 6 t., l. 43, 44, 45, 46), kad toje valdoje 1993 m. užsakovo (statytojo) R. K. (atsakovo brolio) vardu buvo suprojektuotas dviejų vietų garažas su ūkio pastatu, pirtimi, dujine katiline griaunant senus pastatus, 1008 kv. m. žemės sklypas įgytas pagal 1996-05-31 Valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį, ir gauti kaimyninio sklypo, (duomenys neskelbtini), savininkų B. N. 1993 m. birželio 7 d. sutikimas, o R. N. 1996 m. kovo 6 d. sutikimas dėl pastatyto ūkinio pastato rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą ant sklypo ribos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), savininkui R. K. (e. b. 1 t., l. 104, 106–110; 3 t., l. 80–103; 4 t., l. 165, 5 t., l. 111–112). Ginčo žemės sklypas 1 008 kv. m. ploto buvo privatizuotas 1996 m. gegužės 30 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu R. K. vardu ir įregistruotas jo asmeninės nuosavybės teise nekilnojamojo turto registre (e. b. 1 t., l. 124–125, 6 t., l. 53–56 3 t., l. 105). Visuose ginčo namo statybos dokumentuose (1997 m. birželio 19 d. leidimas rekonstrukcijai, 1997 m. gegužės 16 d. suderintas projektas, 1998-04-20 gyvenamasis namas priduotas naudojimui, 1998 m. deklaruotas brangus turtas ir kt.) statytoju ir savininku yra nurodytas R. K. (e. b.1 t. l. 110, 112, 126, 4 t., l. 165). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės ieškiniu ginčijami 1999 m. sudaryti dovanojimo sandoriai tarp artimų giminaičių, todėl sprendžiant dėl ginčo dovanojimo sandorio apsimestinumo, atsižvelgus į byloje esančių įrodymų visetą, kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo, kaip teigia apeliantė (apgaule paslėpti bendrai užgyventą turtą). Tai, kad apeliantė savo lėšomis galėjo prisidėti prie gyvenamojo namo įrengimo, baldų, interjero detalių įsigijimo nepatvirtina buvus šalių susitarimo įgyti nekilnojamąjį turtą 1964 m. CK 472 straipsnyje apibrėžtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu.
37. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose reikalavimams dėl 1999 m. dovanojimo sandorių nuginčijimo prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovei nuo pat ginčo turto įsigijimo momento buvo žinoma, kad ginčo turtas priklauso atsakovui.
38. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas, jo brolis R. K., tretieji asmenys sudarė paskolos sandorius dalyvaujant pačiai ieškovei, paskolos raštelius, kuriais atsakovas skolino pinigus broliui, ieškovė surašė savo ranka, kad šių sutarčių pagrindu R. K. deklaravo pajamas Valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl teismas sprendė, jog apie visus finansinius susitarimus, tame tarpe ir dovanojimo sandorius, ieškovei buvo žinoma nuo pat jų sudarymo momento, t. y. 1999 m. rugsėjo 2 d. ir 1999 m. rugsėjo 9 d., todėl ieškovė praleido bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą dovanojimo sandoriams nuginčyti (CK 1. 125 str.), taikė ieškinio senatį kaip savarankišką pagrindą šiems reikalavimams atmesti (CK 1.131 str.).
39. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes ji apie ginčijamus 1999 m. dovanojimo sandorius sužinojo tik 2015 m. kuomet išėjo iš namų po konflikto su atsakovu, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
40. Bendroji ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti galimybę ginti savo pažeistą teisę, tik žinodamas, kad ši yra pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
41. Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas. Dėl šios priežasties teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu, kada jis sužinojo apie teisės pažeidimą. Tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, o ieškovo nurodytas aplinkybes turi vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kai asmuo aiškina, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Todėl, byloje siekiant tinkamai įvertinti ieškinio senaties termino eigos pradžią, visų pirma turi būti nustatytas teisės pažeidimo momentas (objektyvusis momentas), kuris ir yra pradinis išeities taškas nustatant konkrečią ieškinio senaties termino eigos pradžią pagal subjektyviuosius kriterijus. Pažymėtina ir tai, kad CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektyvūs ir objektyvūs momentai tam tikrais atvejais gali sutapti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).
42. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė turėjo tiek nekilnojamojo turto sandorių sudarymo patirties (1993 m. privatizavo butą), tiek ir patirties sprendžiant klausimus dėl pinigų skolinimosi iš fizinių asmenų (1994-03-15 skolinosi iš I. S. 5000 JAV dolerių, pagal raštelį gavo iš tėvo Č. K. 1997-03-26 dovanų 40 000 JAV dolerių) (1 t.b.l. 34, 5 t.b.l. 123, 135, 141 ). Ieškovė 1999-04-30 deklaravo savo turtą, nurodydama, kad jos šeima susideda iš 3 asmenų (ji ir du jos nepilnamečiai vaikai) (5 t. b.l. 124-128), iš SODROS duomenų apie apeliantės gautas pajamas 1995-2015 m. matyti, kad ji dirbo įmonės vadove (5 t.b.l. 129-132).
43. Nors atsakovė teigia, kad apie ginčijamus dovanojimo sandorius ji sužinojo tik 2015 metais, tačiau nurodytos kasacinio teismo praktikos kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo pasidomi ir įsitikinti, kieno vardu įgytas (privatizuotas) ginčo sklypas, statomas gyvenamasis namas. Apeliantė savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių aplinkybių, kurios jai trukdė apie šias aplinkybes sužinoti. Byloje nėra jokios protingai pateisinamos priežasties, kodėl ieškovė turėjusi su atsakovu ne vieną konfliktą (pvz. 2001 m. liepos 16 d. teismo medicinos specialisto išvadoje išdėstytos konflikto aplinkybės – e.b. 1 t. b. l. 24-25), tokį ilgą laikotarpį (16 metų) nesidomėjo ir nesiekė išsiaiškinti su atsakovu tarpusavio turtinių klausimų, o į teismą su ieškiniu dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo kreipėsi tik 2015 12 03. Tai, kad ieškovė pasitikėjo atsakovu ir nesidomėjo kieno vardu registruotas ginčo sklypas ir kas jo savininkas, nesidomėjo gyvenamojo namo statybos bei jos įteisinimo procesu, kad apie dovanojimo sutartis sužinojo tik 2015 metais, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių bei įrodymų visumą, nelaikytina svarbiomis priežastimis ieškinio senaties termino praleidimo ir pagrindo jo atnaujinimui pagal apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą, kurio nebuvo pareikšta ieškovės du kartus tikslintuose ieškiniuose. Teisėjų kolegija neabejoja ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl ieškinio senaties termino praleidimo apskųstame sprendime išvardintiems ieškinio reikalavimams (1999 m. dovanojimo sutarčių nuginčijimo), esant savarankiškam pagrindui ieškinį šioje dalyje atmesti (CPK 185 str.).
Dėl žemės įsigijimo sandorio modifikavimo
44. Dėl netenkinto ieškinio reikalavimo, kuriuo ieškovė prašė modifikuoti 1996-05-30 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad tikrasis 1008 kv. m. žemės sklypo pirkėjas buvo ne atsakovo brolis R. K., bet pats atsakovas V. K..
45. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl žemės įsigijimo sandorio modifikavimo, kadangi atsakovas pasiėmęs tėvo ir brolio įgaliojimus, nuosekliai sudarinėjo visą eilę apsimestinių sandorių, kuriais labai apsunkino ieškovei galimybę įrodyti jos lėšų panaudojimą žemės sklypo pirkimo ir statinių jame pastatymo klausimais.
46. Kaip jau šioje nutartyje konstatuota, jog ginčo namų valdos (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo naudotoju) ir juose buvusių statinių savininku 1978 m. – 1993 m. laikotarpiu buvo K. P. V., K. (atsakovo tėvas), kuris pagal 1993 m. vasario 17 d. dovanojimo sutartį statinius padovanojo sūnui R. K., todėl ginčo sklypo naudotoju tapus R. K., pastarasis ir įgijo teisę 1008 kv. m. žemės sklypą nupirkti lengvatine tvarka ir 1996-05-31 Valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties pagrindu tapo žemės sklypo savininku.
47. Pažymėtina, kad kiekvienas iš ginčo objektų gali būti pripažįstamas kaip įgytas jungtinės veiklos pagrindu, jeigu atitinka bendro turto sukūrimo sąlygas, t. y. prie jo įsigijimo jungtinės veiklos sutarties dalyviai prisidėjo įnašais pinigais, kitu turtu arba darbu (1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, kad 1008 kv. m. ploto sklypas buvo suteiktas ne atsakovui, o jo tėvui kaip gyvenamojo namo ir kitų statinių savininkui, kurie vėliau atiteko atsakovo broliui, ir kurio vardu buvo privatizuotas ginčo žemės sklypas. 1996 m. gegužės 30 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai nurodyta, kad už jį atsiskaityta atsakovo brolio R. K., sumokant 267 Lt grynais pinigais ir 237, 80 Lt valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis (sutarties 1 p. a ir b papunkčiai). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė objektyviai neturėjo galimybės prisidėti prie ginčo žemės sklypo įsigijimo darbu, rašytinių įrodymų, kad apeliantė prisidėjo savo lėšomis prie sklypo pirkimo nepateikė. Tai, kad atsakovas veikė savo tėvo ir brolio išduotų įgaliojimų pagrindu, savo artimų giminaičių interesais, nepaneigia šio ginčijamo sandorio teisėtumo.
Dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų valstybei.
48. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad ieškovei sumokėjus 350 Eur žyminio mokesčio, jai liko sumokėti 1 272 Eur, tačiau teismas priteisė ieškovei sumokėti 1 422 Eur, t. y. 150 Eur per daug.
49. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovė paduodama ieškinį 2015m. gruodžio 3 d. sumokėjo 200 Eur žyminį mokestį (1 t. b. l. 7), 2018 m. kovo 14 d., 2018 m. birželio 18 d., 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimis ieškovei buvo atidėtas 1 422 Eur (1103+195+124) žyminio mokesčio dalies mokėjimas paduodant ieškinį iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo šioje byloje (e. b. 4 t., l. 73–74, 142–143, 5 t., l. 181–182), byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, kad ieškovė per kelis mokėjimus buvo sumokėjusi viso 350 Eur, todėl nėra pagrindo teigti, kad skundžiamu teismo sprendimu iš jos priteistas 1 422 Eur žyminis mokestis valstybei apskaičiuotas neteisingai ir priteistas 150 Eur per daug (CPK 185 str.).
Dėl bylos procesinės baigties.
50. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
51. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
52. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš priešingos šalies nepriteisimos. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą išreiškė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau nepateikė rašytinių įrodymų, kad jas patyrė, todėl šis prašymas nespręstinas (CPK 93 str. 1 d., 178 str.).
53. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės (ieškovės) į valstybės biudžetą priteistina 3, 77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme ( pagrindas –Kauno apygardos teismo pažyma) (CPK 88 str., 96 str.) bei Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartimi apeliantei (ieškovei) atidėto 1 422 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas paduodant apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismas priims procesinį sprendimą šioje byloje (e.b. 7 t. b.l. 40).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės (ieškovės) V. Č. valstybei 3, 77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu bei 1 422,00 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų dvidešimt dviejų eurų 00 ct) atidėto žyminio mokesčio dalį apeliacinės instancijos teisme, šios sumos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas (duomenys neskelbtini) ) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą ieškovės pasirinktame banke, įmokos kodas (duomenys neskelbtini).
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.
Teisėjos Aušra Baubienė
Virginija Gudynienė
Virginija Lozoraitytė