Administracinė byla Nr. eA-828-1047/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00900-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą pareiškėjai D. B. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, ir Agentūra) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija, ir LAGK) 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 21RE-89 (AG-30/02-2024) (toliau – ir Komisijos sprendimas), kuriuo ji panaikino NMA 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. SKP-559 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

2.       NMA prašyme nurodė, kad:

2.1.                      Pareiškėja D. B. (toliau – ir pareiškėja, ir paramos gavėja) 2022 m. kovo 21 d. NMA pateikė paraišką Nr. 19SU-KP-22-1-01644-PR001 (toliau – ir Paraiška) gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama smulkiesiems ūkiams“ įgyvendinimo taisykles, taikomas nuo 2021 metų, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2021 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 3D-200 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės). Įgyvendinant projektą „D. B. ūkio modernizavimas“ (toliau – ir Projektas) numatyta modernizuoti sraigių ir uogų auginimo technologijas. Parama skirta įsigyti naudotą traktorių. Investicijų įgyvendinimo ir laikymo vieta yra žemės sklype, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėja užtikrino, kad verslo planas, kuriam finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamas iš kitų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) fondų ir kitų viešųjų lėšų.

2.2.                      Pareiškėjai 2022 m. birželio 16 d. skirta 15 000 Eur dydžio paramos suma, tačiau 2023 m. lapkričio 7 d. užregistruotas įtariamas pažeidimas dėl pareiškėjos Projekto ir atliktas įtariamo pažeidimo tyrimas. Įtarta, kad pareiškėja neužtikrino, jog verslo planas, kuriam finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamas iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų. Pareiškėja informavo NMA, kad nuo 2022 m. rugsėjo 14 d. pradėjo įgyvendinti verslo planą, ir pateikė 2022 m. rugsėjo 14 d. su G. I. pasirašytą traktoriaus „Kioti DK4510“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir traktorius), pirkimo–pardavimo sutartį už 16 000 Eur. Atliekant patikrą Projekto įgyvendinimo vietoje buvo apžiūrėta pareiškėjos įsigyta investicija ir nustatyta, kad ant traktoriaus vairuotojo durelių (apatinėje dalyje) priklijuotas paramos viešinimo lipdukas, o ant korpuso priklijuotas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Galuotas“ žalios spalvos reklaminis lipdukas. Atliekant patikrą G. I. Projekto įgyvendinimo vietoje apžiūrėta jo įsigyta investicija. Nustatyta, kad ant traktoriaus vairuotojo durelių (apatinėje dalyje) priklijuotas paramos viešinimo lipdukas, o ant korpuso priklijuotas UAB „Galuotas“ žalios spalvos reklaminis lipdukas. Taigi, NMA konstatuota, kad pareiškėjos investicija įsigyta pažeidžiant dvigubo finansavimo nebuvimo principą, nes pareiškėja, žinodama, jog jos tetėnas G. I. įsigijo traktorių už paramos lėšas, nusipirko iš jo paramos viešinimo lipduku pažymėtą traktorių už 16 000 Eur bei pranešė NMA, kad pradėjo įgyvendinti verslo planą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 188 ir 189 punktais, 2018 m. liepos 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 2018/1046 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) Nr. 1296/2013, (ES) Nr. 1301/2013, (ES) Nr. 1303/2013, (ES) Nr. 1304/2013, (ES) Nr. 1309/2013, (ES) Nr. 1316/2013, (ES) Nr. 223/2014, (ES) Nr. 283/2014 ir Sprendimas Nr. 541/2014/ES, bei panaikinamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 (toliau – ir Reglamentas Nr. 2018/1046) 191 straipsnio 3 dalimi, Įgyvendinimo taisyklių 16.4 ir 17.6 punktais bei 20 ir 40 punktais, Sankcijų už teisės aktų nuostatų pažeidimus įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones taikymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-929 (toliau – ir Sankcijų taikymo metodika), 1 priedo 27 punktu, pareiškėjai taikoma išmokėtos 12 000 Eur paramos sumos susigrąžinimo ir paramos sumažinimo (neišmokant likusios paramos sumos) sankcija. Šiuo pagrindu buvo priimtas NMA Sprendimas.

2.3.                      Atsakovas nesutinka su Komisijos sprendime pateiktu Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto traktavimu. Komisija šioje situacijoje tiesiog neįsigilino į ginčo esmę ir išsamiai nevertino dvigubo finansavimo principo esmės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. 1090 patvirtintų 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos administravimo taisyklių (toliau – ir 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos administravimo taisyklės) 3 skirsnio 138 punktas nustato, kad „Įgyvendinančiosios institucijos, siekdamos užtikrinti efektyvią ES struktūrinių fondų lėšų skyrimo ir panaudojimo kontrolę ir sumažinti dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo riziką, teikia kitoms ES struktūrinių fondų lėšas administruojančioms ir kontroliuojančioms institucijoms informaciją apie pareiškėją, partnerius ir rangovus, prekių tiekėjus, paslaugų teikėjus ir projekto įgyvendinimą.“. Komisija nesivadovavo suformuota teismų praktika, kurioje aiškiai akcentuota, jog dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo principas reiškia, jog tos pačios išlaidos, kurios numatytos kompensuoti pagal paramos sutarties 8 punktą, neturi būti (nei praeityje, nei ateityje) kompensuojamos iš kitų nacionalinių programų, EB fondų ir kitų tarptautinių programų bei fondų. Šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėja už paramos lėšas įsigijo traktorių, kuris jau buvo įsigytas jos tetėno G. I., taip pat pasinaudojant paramos lėšomis. Esminis momentas, kuris liko neįvertintas Komisijos sprendime, yra tai, kad ta pati investicija finansuojama vienos šeimos rate. Šiuo atveju NMA surinko visumą aplinkybių ir Sprendime pagrindė, kad tas pats traktorius dviejuose projektuose (nors ir skirtingų pareiškėjų) buvo finansuotas du kartus ir ta pati investicija judėjo tarp šeimos narių.

2.4.                      Atsakovas nesutinka su Komisijos sprendime padaryta išvada, kad dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo pažeidimas būtų nustatytas tik tokiu atveju, jei būtų įrodyta, jog būtent pareiškėjos tos pačios investicijos (šiuo atveju – pareiškėjos traktoriaus įsigijimas) yra finansuojamos du kartus pareiškėjai, t. y. jei būtų nustatyta, kad pareiškėja gavo finansinę naudą, jos verslo planą finansavus daugiau nei vieną kartą iš ES fondų ir kitų viešųjų lėšų. Toks vertinimas neteisingas, nes Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jokiomis aplinkybėmis tos pačios išlaidos nefinansuojamos iš biudžeto du kartus. Komisija nepagrindė konkrečiais teisės aktais, kuriuose neva būtų įtvirtinta, jog dvigubo finansavimo principas galioja išskirtinai tik tam pačiam subjektui.

2.5.                      Pareiškėja patikino, kad perkant traktorių jį apžiūrėjo, todėl paramos viešinimo lipduką turėjo matyti. Traktorių pareiškėja įsigijo ne iš svetimo asmens, bet iš giminaičio, taigi pareiškėja suvokė, kad G. I. įgyvendino Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos finansuojamą investicinį projektą, buvo gavęs paramą bei parduoda traktorių, įsigytą už paramos lėšas. Esminiu momentu laikytina šioje situacijoje tai, kad jau investicijos įsigijimo dieną pareiškėja galėjo matyti viešinimo lipduką, turint omenyje dar ir tai, jog traktorių pardavęs asmuo pareiškėjai yra giminaitis, o ne pašalinis (visiškai nepažįstamas) asmuo.

2.6.                      Iš Komisijos sprendimo matyti, jog Komisija išimtinai rėmėsi tik pareiškėjos atstovo argumentais dėl Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto aiškinimo ir taikymo nagrinėjamu atveju, tačiau jų teisingumo visiškai neįvertino Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnio 3 dalies kontekste. Tiek pareiškėja, tiek LAGK aiškindamos dvigubo finansavimo draudimo principą iš esmės rėmėsi tik Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnio 1 dalimi, tačiau, kaip matoma, šio Reglamento 191 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad jokiomis aplinkybėmis tos pačios išlaidos nefinansuojamos iš biudžeto du kartus.

2.7.                      Šiuo atveju atsakovo priimtame Sprendime buvo išdėstytos visos faktinės aplinkybės, teisės aktų nuostatos, kurios buvo susietos su faktinėmis aplinkybėmis, pagrindžiančios, kad pareiškėja neužtikrino, jog verslo planas, kuriam finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamas iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų.

2.8.                      Komisijos sprendime plačiai cituojamos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos dėl reikalavimų, keliamų administraciniam sprendimui. Tačiau neaišku, ar LAGK laikė, kad NMA Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, ar atitinka. Komisijos sprendimu sukurta teisiškai neaiški situacija, nes nėra galimybės suprasti, ar NMA Sprendimas panaikintas tik dėl Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto aiškinimo, ar tiek dėl Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto aiškinimo, tiek dėl neatitikimo VAĮ.

2.9.                      NMA 2024 m. rugsėjo 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad: NMA mokėjimo prašymus vertina ir išmoka paramą pagal pareiškėjų teiktus dokumentus. Šiuo atveju NMA G. I. paramą už traktoriaus įsigijimą išmokėjo pagal jo pateiktus dokumentus, t. y. pagal 2021 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir 2021 m. birželio 25 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 017599. NMA Sprendimas dėl dvigubo tos pačios investicijos finansavimo grindžiamas ir kitais dokumentais, įrodymais, kuriais remiantis galima išspręsti ginčą, t. y. traktorių registro duomenimis, patikrų dokumentais, paramos bylos medžiaga ir kt. Tiek NMA teiktuose dokumentuose, tiek UAB „Galuotas“ teiktuose dokumentuose yra minimas tas pats traktorius, todėl tai nėra du skirtingi traktoriai. Be to, dokumentų (kurie neva buvo teikti NMA vertinimui) klastojimo faktas teisinėmis priemonėmis dar nėra patvirtintas ar paneigtas, o G. I. traktoriaus įsigijimo dokumentai nėra esminiai šioje byloje. Pažeidimo esmė yra ta, jog pareiškėja neužtikrino, kad verslo planas, kuriam finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamas iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų, kadangi ta pati investicija (traktorius) buvo finansuojama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos valstybės biudžeto du kartus, t. y. parama už šį traktorių buvo suteikta G. I., o vėliau ir pareiškėjai. Faktą, jog pareiškėja traktorių įsigijo iš G. I., patvirtina 2022 m. rugsėjo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartis bei patikrų metu nustatytos aplinkybės, jog ant šio traktoriaus vairuotojo durelių (apatinėje dalyje) yra priklijuotas paramos viešinimo lipdukas, o ant korpuso priklijuotas UAB „Galuotas“ žalios spalvos reklaminis lipdukas.

3.       Pareiškėja atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja nurodė, kad:

3.1.                      Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkte nustatyta, jog pareiškėjas, be kita ko, laikomas tinkamu gauti paramą, jei: „<...> pareiškėjas užtikrina, kad verslo planas, kuriam finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamas iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų“. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkte keliamas reikalavimas pareiškėjai, kad būtent jos verslo planas, kuriam finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamas iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų.

3.2.                      Pareiškėjai neaišku, kaip Reglamento Nr. 2018/1046 nuostatos paneigia Komisijos pateiktą aiškinimą dėl dvigubo draudimo finansavimo, numatyto Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkte. Tuo labiau, kad ir Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vienam veiksmui iš biudžeto gali būti skiriama tik viena dotacija vienam naudos gavėjui, išskyrus atvejus, kai atitinkamuose pagrindiniuose aktuose numatyta kitaip. Taigi vienam veiksmui (šiuo atveju – vienam verslo planui) vienam naudos gavėjui (šiuo atveju – pareiškėjai) gali būti skiriama viena dotacija (šiuo atveju – pareiškėjai skirta parama). NMA nenurodo, kaip NMA skunde dėstomą poziciją patvirtina NMA nurodomas 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos administravimo taisyklių 138 punktas. Jas aiškinant sistemiškai su Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punktu ir Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsniu, darytina išvada, jog dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo rizika siejama su to paties asmens (paramos gavėjo) patirtų išlaidų pakartotiniu finansavimu iš skirtingų ES struktūrinių fondų lėšų.

3.3.                      NMA nenurodo, kokia konkrečiai praktika Komisija turėjo vadovautis. Nenurodomas joks cituojamos teismų praktikos šaltinis. Kaip Komisija teisingai nurodė, Įgyvendinimo taisyklės priskirtinos prie viešosios teisės normų, todėl Įgyvendinimo taisyklių nuostatos, be kita ko, ir 16.4 punkte įtvirtintas reikalavimas užtikrinti verslo plano nefinansavimą iš kitų viešųjų lėšų (iš esmės ir reiškiantį dvigubo finansavimo draudimą), negali būti aiškinamos plečiamai. Plečiamai negalima aiškinti ir teisės normų, susijusių su atsakomybės nustatymu ir taikymu, sankcijų paskyrimu. NMA savo išvados, kad naudoto traktoriaus įsigijimas iš asmens, kuriam buvo skirta parama, yra pažeidimas, nepagrindžia jokiais teisiniais argumentais.

3.4.                      Dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo pažeidimas būtų nustatytas tik tokiu atveju, jei būtų įrodyta, kad būtent pareiškėjos tos pačios išlaidos (traktoriaus įsigijimas) yra finansuojamos du kartus pareiškėjai, t. y. jei būtų nustatyta, jog pareiškėja gavo finansinę naudą, jos verslo planą finansavus daugiau nei vieną kartą iš ES fondų ir kitų viešųjų lėšų. Tuo metu pareiškėjai daugiau nei vieną kartą nebuvo finansuotos tos pačios veiklos tos pačios išlaidos – traktoriaus įsigijimo išlaidos pareiškėjai nebuvo finansuotos daugiau nei vieną kartą nei šiame Projekte, nei kokiame nors kitame. Taip pat pareiškėja nepasinaudojo skirtingų finansavimo šaltinių lėšomis (valstybės, savivaldybės, ES struktūrinių fondų, kitų ES finansinės paramos priemonių ar kt.) daugiau nei vieną kartą toms pačioms pareiškėjos išlaidoms finansuoti (traktoriaus įsigijimui).

3.5.                      Jokiame teisės akte nėra draudimo pirkti naudotą traktorių iš asmens, kuris yra gavęs paramą iš ES ar kitų biudžetų, todėl tokio tariamo draudimo nesilaikymas negali būti traktuojamas kaip pareiškėjos padarytas pažeidimas. Pareiškėja pagal Įgyvendinimo taisyklių 17.17 punktą prisiėmė įsipareigojimą investicijas įsigyti ne iš susijusių asmenų, nurodytų paramos paraiškos II skyriuje. Kitų apribojimų Įgyvendinimo taisyklėse ar kituose teisės aktuose pareiškėjams dėl investicijų įsigijimo nėra nustatyta.

3.6.                      NMA teiginiai, kad pareiškėjai traktorių pardavęs G. I. yra pareiškėjos giminaitis ir tai yra pažeidimas, yra tik NMA niekuo nepagrįstos fantazijos. Tetėnas (ir / ar dėdė) nėra ir objektyviai negali būti pareiškėjos giminaitis. Giminystė yra kraujo ryšys tarp asmenų, kilusių vienas iš kito arba iš bendro protėvio (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.130 str. 1 d.). Tuo metu pareiškėjos ir G. I. nesieja joks kraujo ryšys. Todėl pareiškėja mano, kad šioje situacijoje nėra ir jokio giminystės ryšio, o teiginys, jog pareiškėjos investicija finansuojama vienos šeimos rate, yra nepagrįstas ir prieštarauja aptartų teisės aktų nuostatoms.

3.7.                      Pareiškėjos verslo planas nėra ir nebuvo finansuojamas iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų. Pati NMA nurodo, jog G. I. už traktorių iš Lietuvos valstybės biudžeto buvo išmokėta 15 000 Eur paramos suma. Vadinasi, parama buvo skirta G. I. ir jis ją gavo. Pareiškėja G. I. skirtų lėšų nėra gavusi. Tokių aplinkybių nenurodo ir NMA. G. I. projektas yra G. I., o pareiškėjos projektas yra pareiškėjos. Tai du atskiri skirtingų paramos gavėjų projektai.

3.8.                      Pareiškėja jokia forma negavo naudos (pelno), t. y. negavo daugiau nei kainavo traktoriaus įsigijimas. Teisės aktų nuostatų pažeidimo fiksavimas galimas tik tada, kai ES bendrajam biudžetui ir (arba) Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui padaroma arba gali būti padaryta žala.

3.9.                      NMA, pažeisdama gero administravimo principą, neinformavo pareiškėjos, kad pareiškėja, NMA supratimu ir nuomone, neturi teisės įsigyti investicijų (šiuo atveju pirkti naudotą traktorių) iš asmens, kuris yra gavęs paramą iš ES ar kitų biudžetų. Taip pat, kad tai, NMA supratimu, pažeidžia Įgyvendinimo taisykles ar kitus teisės aktus ir kad už tai gali būti skiriama visos paramos susigrąžinimo sankcija. NMA tokios informacijos nepateikė nei prieš paraiškos teikimą, nei priėmus sprendimą skirti paramą pareiškėjai, nei tada, kai pareiškėja informavo NMA apie įsigytą investiciją (traktorių).

3.10.                      NMA nustačiusi įgyvendinamo projekto netikslumus (tariamą dvigubo finansavimo draudimo pažeidimą), kai pareiškėja pranešė apie verslo plano įgyvendinimo pradžią, privalėjo inicijuoti trūkumų šalinimo procedūras. Tokiu būdu pareiškėjos atvejis buvo nagrinėjamas netinkamai, nepadedant pareiškėjai tinkamai įgyvendinti savo teises. Akivaizdu, kad, gavusi pareiškėjos pranešimą apie verslo plano įgyvendinimo pradžią, NMA ne tik galėjo nustatyti tariamų reikalavimų nesilaikymo faktą, bet galėjo ir įpareigoti ištaisyti nustatytų reikalavimų nesilaikymo faktus (jei tokių buvo). Jei, NMA nuomone, pareiškėjos įsigytas traktorius pažeidė teisės aktų reikalavimus, tai apie tai NMA galėjo sužinoti tuo metu, kai NMA buvo pateikta traktoriaus pirkimo–pardavimo sutartis. Tik tokiu atveju, jei nustatyti reikalavimų nesilaikymo faktai nebūtų buvę ištaisyti, NMA būtų galėjusi priimti sprendimą dėl pažeidimo tyrimo ir sankcijų skyrimo.

3.11.                      NMA Sprendime nenurodė, kad pareiškėja būtų padariusi nors vieną pažeidimą, nurodytą Įgyvendinimo taisyklių 41 punkte, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjai taikyti visos paramos susigrąžinimo sankciją. Be to, Sankcijų taikymo metodikos 2 punkte nustatyta, kad tokiu atveju, jei Įgyvendinimo taisyklės už tokį patį pažeidimą kitaip reglamentuoja sankcijų taikymo klausimus, nei nustatyta Sankcijų taikymo metodikoje, taikomos Įgyvendinimo taisyklės. Sankcija pareiškėjai negalėtų būti taikoma ne tik dėl to, kad pareiškėja nepadarė jokio pažeidimo, bet ir dėl to, jog nei ES bendrajam biudžetui, nei Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui nebuvo padaryta ir negali būti padaryta jokia žala. Kaip minėta, pareiškėja jokia forma negavo naudos (pelno), t. y. negavo daugiau nei kainavo traktoriaus įsigijimas. Pareiškėjai nebuvo ir nebus antrą kartą apmokėtos tos pačios išlaidos iš jokių fondų ar biudžetų.

II.

4.       Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 1 d. sprendimu atsakovo (prašymą padavusios institucijos) NMA prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas priteisė iš atsakovo NMA pareiškėjos naudai 1 706,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl kilo ginčas dėl Komisijos sprendimo, kuriuo panaikintas NMA Sprendimas, kuriuo pareiškėjai taikyta išmokėtos 12 000 Eur paramos sumos susigrąžinimo ir paramos sumažinimo (neišmokant likusios paramos sumos) sankcija, teisėtumo ir pagrįstumo.

6.       Teismas nustatė, kad: 

6.1.                      Pareiškėja Agentūrai 2022 m. kovo 21 d. pateikė paraišką Nr. 19SU-KP-22-1-01644-PR001 paramai gauti pagal Įgyvendinimo taisykles.

6.2.                      2022 m. birželio 16 d. pranešimu „Dėl paramos skyrimo“ pareiškėja patvirtinta paramos gavėja ir jos Projektui skirta 15 000 Eur dydžio paramos suma. Nurodoma, kad parama skiriama šioms išlaidoms – traktorius, 1 vnt. Primenami įsipareigojimai, kuriuos pareiškėja prisiėmė pasirašydama Paraišką, tarp jų – užtikrinti, kad verslo planas, kuriam įgyvendinti skirta parama, nebus finansuojamas iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų.

6.3.                      NMA 2023 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą Nr. SKP-559 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“. Jame konstatuota, kad pareiškėja neužtikrino, jog verslo planas, kuriam finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamas iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų, todėl NMA pareiškėjai pritaikė išmokėtos 12 000 Eur paramos sumos susigrąžinimo ir paramos sumažinimo (neišmokant likusios paramos sumos) sankciją.

6.4.                      Pareiškėja NMA sprendimą apskundė Komisijai, kuri sprendimu NMA Sprendimą panaikino, padarydama išvadą, kad Agentūra netinkamai taikė teisės normas – Įgyvendinimo taisyklių nuostatų 16.4 punktą, ir nepagrįstai NMA Sprendime konstatavo, jog pareiškėja neužtikrino reikalavimo, jog jos verslo planas, kuriam finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamas iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų. Šiuo atveju Komisija, sutikdama su pareiškėjos argumentais, kad dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo pažeidimas būtų nustatytas tik tokiu atveju, jei būtų įrodyta, jog būtent pareiškėjos tos pačios investicijos yra finansuojamos du kartus pareiškėjai, nustatė, kad tokių duomenų byloje nėra. Dėl šios priežasties neliko teisinio pagrindo ir NMA Sprendime nurodytos sankcijos – išmokėtos paramos susigrąžinimo ir paramos sumažinimo (neišmokant likusios paramos sumos), taikymui pareiškėjai.

7.       Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įgyvendinimo taisyklių 2, 16.4, 17, 17.1, 17.3, 17.6, 17.7, 17.17, 21, 21.1, 21.2, 21.3, 24, 40, 41 punktais, Administravimo taisyklių 4.28, 188, 189 punktais.

8.       Teismas nustatė, kad pareiškėja Agentūrai teikė Paraišką, prašydama 15 000 Eur paramos projekte „D. B. ūkio modernizavimas“ numatytai investicijai, t. y. naudotam traktoriui. Tokia pati investicija – traktorius (40-120 AG) ir investicijų suma (15 000 Eur) nurodoma ir pareiškėjos verslo plane. Pareiškėja informuota, kad ji yra patvirtinta paramos gavėja ir jos Projektui įgyvendinti skiriama 15 000 Eur dydžio paramos suma, kartu informuojant pareiškėją apie prisiimtus įsipareigojimus, nurodant Įgyvendinimo taisyklių nuostatas (16, 17 punktai). Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2022 m. rugsėjo 14 d. nusipirko traktorių iš G. I. už 16 000 Eur pagal 2022 m. rugsėjo 14 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). NMA Sprendime konstatuota, kad įgyvendinant Projektą planuota modernizuoti pareiškėjos ūkį, numatant vienintelę investiciją, kuri įsigyta pažeidžiant dvigubo finansavimo nebuvimo principą, t. y. už traktorių, įsigytą įgyvendinant projektą Nr. 19SUKU-20-1-07145-PR001, G. I. iš Lietuvos valstybės biudžeto išmokėta 15 000 Eur paramos suma, tuo metu pareiškėja, būdama paramos gavėja, suvokė, jog G. I. įgyvendino Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos finansuojamą investicinį projektą, buvo gavęs paramą bei parduoda traktorių, įsigytą už paramos lėšas, todėl NMA konstatavusi, kad paramos gavėja, žinodama, jog jos tetėnas G. I. įsigijo traktorių už paramos lėšas, nusipirko iš jo paramos viešinimo lipduku pažymėtą traktorių už 16 000 Eur bei pranešė NMA, kad pradėjo įgyvendinti verslo planą. Atsakovo vertinimu, tokiais savo veiksmais pareiškėja neužtikrino Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto reikalavimo, o pareiškėjos Projekte numatyta vienintelė investicija įsigyta pažeidžiant dvigubo finansavimo nebuvimo principą remiantis Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnio 3 dalimi, pagal kurį jokiomis aplinkybėmis tos pačios išlaidos nefinansuojamos iš biudžeto du kartus.

9.       Teismas akcentavo, kad šiuo atveju kilęs ginčas tarp pareiškėjos ir Agentūros dėl to, jog pareiškėja nesutinka su Agentūros pozicija dėl Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto aiškinimo ir taikymo. Komisija padarė išvadą, kad Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkte įtvirtintas pareiškėjos įsipareigojimas, jog verslo planas nebūtų finansuojamas iš kitų lėšų, taikomas tik dėl pačios pareiškėjos gaunamos paramos jos Agentūrai teikto verslo plano įgyvendinimui ir kad dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo pažeidimas būtų nustatytas tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, jog būtent pareiškėjos tos pačios investicijos (traktoriaus įsigijimas) būtų finansuojamos du kartus pareiškėjai, t. y. jei būtų nustatyta, jog pareiškėja gavo finansinę naudą, jos verslo planą finansavus daugiau nei vieną kartą iš ES fondų ir kitų viešųjų lėšų.

10.       Teismas, sutikdamas su Komisijos sprendime padarytomis išvadomis, pažymėjo, kad pareiškėjai, siekiant atitikti Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto reikalavimus, jos verslo planas, kuriame numatyta investicija – traktoriaus įsigijimas, iš tiesų, negali būti finansuojamas iš kitų ES fondų ar viešųjų lėšų. Pagal Įgyvendinimo taisykles pareiškėjai parama skiriama jo verslo planui įgyvendinti. Šiuo atveju pareiškėjos verslo plane aiškiai nurodyta, kad, įsigijus traktorių, padidės darbo našumas, atliekamų darbų kokybė, darbai bus atliekami optimaliais terminais, be to, dirbant naujesniu traktoriumi sumažės neigiamas poveikis aplinkai. Prie traktoriaus bus galimybė agreguoti efektyvius žemės dirbimui bei priežiūrai reikalingus padargus, kad būtų užtikrintas aukštas ūkio gamybos lygis; už paramos lėšas įsigytas panaudotas traktorius apie 40-120 AG palengvintų ūkininkavimo sąlygas, padėtų lengviau prisitaikyti prie naujos konkurencinės aplinkos (Verslo plano 2 dalis „Planuojamos ūkio veiklos“, investicijos pagrindimas). Taigi pareiškėjai paskirta 15 000 Eur paramos suma traktoriui įsigyti pareiškėjos ūkio modernizavimui ir, tuo pačiu, verslo planui įgyvendinti. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad G. I. buvo gavęs paramą savo projektui už tą patį traktorių, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga. Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkte įtvirtintas reikalavimas užtikrinti verslo plano nefinansavimą iš ES fondų ir kitų viešųjų lėšų reiškia pareiškėjos (paramos gavėjos) verslo plano dvigubo finansavimo draudimą ir būtų taikomas tuo atveju, jeigu investicijos (šiuo atveju – įsigytas traktorius) būtų finansuotas du kartus pačiai pareiškėjai (tokiu atveju ji neapgrįstai gautų naudą (finansavimą) pakartotinai). Agentūros siūlomas Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto aiškinimas būtų akivaizdžiai platesnis nei lingvistinė jo formuluotė.

11.       Teismas priėjo prie išvados, kad Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkte įtvirtintas pareiškėjos įsipareigojimas, jog jos verslo planas nebūtų finansuojamas iš kitų lėšų, taikomas tik dėl pačios pareiškėjos gaunamos paramos verslo planui įgyvendinti, taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje situacijoje yra nustatytas dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimo pažeidimas. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėja būtų pasinaudojusi savo verslo plano įgyvendinimui dvigubu (du kartus) finansavimu iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų (išskyrus jai išmokėtą 12 000 Eur paramos sumą jos Projektui įgyvendinti). Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad parama traktoriui įsigyti buvo skirta G. I. ir jo verslo planui, tačiau ne pareiškėjai ir ne jos verslo planui. Taigi, atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą, įvertinęs suteikiamos paramos tikslus, taip pat Įgyvendinimo taisyklėse pareiškėjams, siekiantiems gauti paramą, keliamus reikalavimus ir nustatytus įsipareigojimus, teismas konstatavo, kad Komisijos sprendime padaryta išvada, jog Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punktu iš esmės yra siekiama neleisti to paties paramos gavėjo tą patį verslo planą (tas pačias išlaidas) finansuoti iš ES biudžeto ar kitų viešųjų lėšų du kartus, yra pagrįsta ir teisinga.

12.       Teismas nesutiko su Agentūra, kad esminis momentas, kuris liko neįvertintas Komisijos sprendime, yra tai, jog ta pati investicija finansuojama vienos šeimos rate, tuo metu atsakovas surinkęs pakankamai įrodymų, kad tas pats traktorius (ta pati investicija) judėjo tarp šeimos narių, nes Įgyvendinimo taisyklės nenumato tokio reikalavimo pareiškėjams investicijų įsigijimui. Pagal Įgyvendinimo taisyklių 17.17 punktą, reikalavimas investicijas įsigyti ne iš susijusių asmenų, nurodytų paramos paraiškos II skyriuje. Šiame skyriuje reikalaujama nurodyti informaciją apie sutuoktinį, artimuosius giminaičius pagal CK 3.135 straipsnį, kitus su pareiškėju susijusius subjektus ir ryšį su jais pateikiama Paraiškos III skyriuje. Kaip matyti iš pareiškėjos pateiktos Paraiškos II ir III skyriuose informacijos, joje nurodyti: pareiškėjos motina M. B. ir tėvas V. B., daugiau jokių kitų susijusių asmenų nėra pateikta, ir Agentūra neįrodinėja, kad turėjo būti pateikta. Taigi, įvertinus tai, kad Įgyvendinimo taisyklėse nenumatyti jokie apribojimai, susiję su investicijų įsigijimu, išskyrus tai, jog investicijos turi būti įsigytos ne iš susijusių asmenų, nurodytų paramos paraiškoje. Nėra ginčo, kad paramos paraiškoje nebuvo ir neturėjo būti nurodytas G. I. (pareiškėjos mamos sesers sutuoktinis) kaip artimas giminaitis ir / ar kitaip susijęs asmuo), taigi teismas sprendė, kad pareiškėjai iš G. I. nusipirkus traktorių, numatytą pareiškėjos verslo plane, nesant teisės aktuose įtvirtintų ribojimų dėl investicijų įsigijimo (išskyrus dėl įsigijimo iš susijusių subjektų), ji Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto reikalavimo nepažeidė.

13.       Dėl Agentūros pateiktų pavyzdžių apie galimą investicijos „judėjimą“ šeimoje teismas nurodė, kad jis nėra aktualus, nes yra įtvirtintas aiškus apribojimas įsigijimams iš šeimos narių. Taip pat Agentūra neįrodinėja, kad pareiškėja dirbtinai sukūrė sąlygas paramai gauti.

14.       Įvertinęs byloje esančią medžiagą, nurodytą teisinį reguliavimą bei konstatavęs, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėja savo verslo planui būtų gavusi dvigubą finansavimą iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų, teismas padarė išvadą, kad NMA Sprendimo išvada, jog pareiškėja neužtikrino reikalavimo, kad jos verslo planas, kuriam finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamas iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų, nepagrįsta, taigi Komisija sprendime pagrįstai sprendė, jog ginčo situacijoje Agentūra netinkamai taikė teisės normas – Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punktą, todėl Agentūros Sprendimas panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

15.       Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, pažymėjo, kad pareiškėja prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 706,10 Eur: 980,10 Eur už skundo Komisijai rengimą dėl NMA Sprendimo ir 726 Eur už atsiliepimo į NMA skundą teismui rengimą. Teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo principais, pareiškėjai priteisė 1 706,10 Eur, nes šios išlaidos realiai patirtos ir neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pateiktų maksimalių dydžių apskaičiuojamų, taikant jose nustatytus koeficientus bei atsižvelgiant į vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje.

III.

16.       Atsakovas NMA apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      NMA nesutinka su teismo pateiktu Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto traktavimu. Teismas neįsigilino į ginčo esmę, kadangi išsamiai nevertino dvigubo finansavimo draudimo principo esmės. Anksčiau galiojusio 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 (toliau – ir Reglamentas Nr. 966) 129 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Bet kuriuo atveju tos pačios išlaidos du kartus iš biudžeto nefinansuojamos“. Šis reglamentas buvo pakeistas Reglamentu Nr. 2018/1046, kurio 191 straipsnio 3 dalyje numatyta analogiška nuostata „Jokiomis aplinkybėmis tos pačios išlaidos nefinansuojamos iš biudžeto du kartus“. 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos administravimo taisyklių 3 skirsnio 138 punktas nustato, kad „Įgyvendinančiosios institucijos, siekdamos užtikrinti efektyvią ES struktūrinių fondų lėšų skyrimo ir panaudojimo kontrolę ir sumažinti dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo riziką, teikia kitoms ES struktūrinių fondų lėšas administruojančioms ir kontroliuojančioms institucijoms informaciją apie pareiškėją, partnerius ir rangovus, prekių tiekėjus, paslaugų teikėjus ir projekto įgyvendinimą.“

16.2.                      Teismas nesivadovavo suformuota teismų praktika, kurioje akcentuota, jog „<...> nėra pagrindo abejoti, kad dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo draudimas iš principo yra galimas ir neprieštarauja Europos Sąjungos teisei“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-924-13). Teismas priimdamas sprendimą nevertino tiek suformuotos teismų praktikos, tiek platesnio dvigubo investicijų finansavimo draudimo principo, įtvirtinto teisės aktuose. 

16.3.                      Šiuo atveju yra matoma, kad pareiškėja už paramos lėšas įsigijo traktorių, kuris jau buvo įsigytas jos tetėno G. I. pasinaudojant paramos lėšomis. Teismas nevertino to, kad ta pati investicija finansuojama gan artimame vienos šeimos rate. Paramos tikslams prieštarautų ir negalima tokia faktinė-teisinė situacija, kai pareiškėja įsigyja traktorių ir gauna paramą, po poros metų traktorių parduoda savo giminaičiui; dar po metų tas pats traktorius parduodamas atgal (buvusiam savininkui); o pastarasis dar po atitinkamo metų skaičiaus tą patį traktorių vėlgi parduoda dar kitam paramos gavėjui, kai visi minėti asmenys gavo paramą pagal skirtingas priemones. Tokiu atveju tiesiog būtų finansuojama ta pati investicija ne priemonės tikslų pasiekimui, o pasipelnymui iš viešųjų lėšų net ir nevykdant jokios žemės ūkio veiklos (tačiau teikiant projektus paramai gauti) arba, vykdant tokią veiklą, tačiau neefektyviai. Ši teisiniu požiūriu ydinga situacija rodo, kad per tokius sandorius gali būti finansuojama ta pati investicija, net jei ji perpardavinėjama tarp asmenų, kurie nėra artimi giminaičiai, tačiau turi kitokį asmeninį-teisinį ryšį (kaip nagrinėjamos bylos kontekste giminystės (svainystės) ryšį)), kuris gali lemti ketinimą perpirkti turtą ir tik tam, būtų prašoma papildoma ES parama. Tokiu atveju, nors finansavimą gautų skirtingi asmenys, iš esmės tai yra tas pats turtas, finansuojamas kelis kartus. Galiausiai traktorius (investicija) gali būti parduotas kelis kartus už tokią sumą, kuri yra lygi arba net didesnė už jo pradinę vertę (net nevertinant jo natūralaus nusidėvėjimo). Taip, per kelis sandorius, tas pats traktorius gali būti parduodamas už sumą, viršijančią pirminį paramos dydį (paramos intensyvumą), tačiau vėlgi – finansuojama iš ES lėšų. Tokiu būdu per kelis perpardavimus finansavimo intensyvumas tam pačiam turtui gali pasiekti 100 ir daugiau procentų. Laikantis skundžiamo teismo sprendimo logikos, būtų suformuota ydinga praktika, leidžianti asmenims, net jei jie nėra tiesiogiai artimi giminaičiai, tačiau turi kitokį asmeninį ryšį (pvz., verslo partneriai, šeimos nariai, draugai, turintys bendrų interesų), perpirkti tas pačias investicijas ir gauti už jas finansavimą kelis kartus. Neabejotinai tai prieštarautų 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005, 4 straipsniui, kuriame nurodyta, kad pagal visą bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) sistemą parama kaimo plėtrai, įskaitant paramą veiklai maisto sektoriuje, taip pat ne maisto sektoriuje ir miškininkystėje, padedama siekti šių tikslų: a) skatinti žemės ūkio konkurencingumą; b) užtikrinti tvarų gamtos išteklių valdymą ir klimato politikos veiksmus; c) užtikrinti subalansuotą teritorinę kaimo ekonomikos ir bendruomenių plėtrą, be kita ko, kurti darbo vietas ir jas išlaikyti.

16.4.                      Programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritis „Parama smulkiesiems ūkiams“ prioritetas – visuose regionuose didinti visų žemės ūkio veiklų gyvybingumą ir konkurencingumą, taip pat skatinti inovacines ūkių technologijas (Įgyvendinimo taisyklių 6 punktas). Programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritis „Parama smulkiesiems ūkiams“ tikslinė sritis – efektyvesnis ūkininkavimas modernizuojant ūkius, užsiimant prekine gamyba bei konkuruojant rinkoje, didinant smulkiųjų ūkių ekonominį gyvybingumą (Įgyvendinimo taisyklių 7 punktas). G. I., parduodamas traktorių savo žmonos sesers vaikui, elgėsi priešingai jam skirtos ES paramos tikslams, t. y. ne skatino savo žemės ūkio veiklos gyvybingumą, bet jį mažino. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad abu projektai įgyvendinami vienas po kito (praktiškai po vieno žemės ūkio sezono), taip sukuriant dirbtines sąlygas paramai gauti už tą pačią investiciją. Be to, iš esmės naudojantis ta pačia pagal Kaimo plėtros priemonių (KPP) finansuojama investicija yra sukuriamas programos tikslams prieštaraujantis pranašumas prieš kitus potencialius paramos gavėjus, nes parama naudojama ne paramos tikslų siekimui, o savanaudiškais giminystės (svainystės) ryšiais susijusių asmenų tikslais.

16.5.                      Dvigubo finansavimo draudimas apima ne tik tuos atvejus, kai tos pačios išlaidos yra pripažįstamos tinkamomis finansuoti ir/arba apmokamos daugiau nei vieną kartą, bet ir tuos atvejus, kai tos pačios veiklos yra nepagrįstai finansuojamos kelis kartus iš ES fondų, kitų ES finansinės paramos priemonių ar kitos tarptautinės paramos lėšų, taip pat iš valstybės ir (arba) savivaldybių, kitų piniginių išteklių, kuriais disponuoja valstybė ir (arba) savivaldybės. Toks finansavimas reikštų neefektyvų lėšų panaudojimą.

16.6.                      Šiuo atveju NMA surinko visumą aplinkybių ir Sprendime pagrindė, kad tas pats traktorius dviejuose projektuose (nors ir skirtingų pareiškėjų) buvo finansuotas du kartus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) taip pat yra suformavęs praktiką, jog vertinant pažeidimus yra remiamasi surinktų aplinkybių visuma (2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4159-968/2020). Nors nustatytos aplinkybės, vertinant jas atskirai, savaime nėra neteisėtos, tačiau nustatytas aplinkybes patvirtina visuma byloje nustatytų aplinkybių, kurios turi būti vertinamos kartu, t. y. neatsiejamai viena nuo kitos (LVAT 2020 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4094-968/2020). Šiuo atveju realiai ta pati investicija buvo perparduota tarp asmenų susijusių giminystės (svainystės) ryšiu.

16.7.                      Teismas nepagrindė konkrečiais teisės aktais (teisės normomis), kuriuose neva būtų įtvirtinta, jog dvigubo finansavimo principas galioja išskirtinai tik tam pačiam subjektui. Tokiu teismo vertinimu yra paneigiami paramos tikslai, nes tos pačios už ES lėšas įgytos investicijos perpardavimas po vieno žemės ūkio sezono rodo, kad investicija tik labai trumpą laiką buvo naudojama tikslui siekti, o jos pardavimas rodo ES lėšų netikslingą naudojimą (švaistymą).

16.8.                      Iš esmės analogišką situaciją dėl dvigubo tos pačios investicijos finansavimo vertindamas Regionų administracinis teismas yra nurodęs, kad situacija, kai investicijas, už kurias jau buvo išmokėtos paramos lėšos, tai žinodamas, iš dėdės įsigijo pareiškėjas ir pakartotinai siekė gauti paramos lėšas, neatitinka nei programoje, nei Įgyvendinimo taisyklėse nustatytų tikslų, nes sąmoningai už tas pačias investicijas prašoma dvigubo finansavimo, neskatinamas konkurencingumas (Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. eI3-2402-595/2024). Nors minėtoje byloje buvo nustatyta ir dirbtinai sukurtų sąlygų buvimo faktas, tačiau pripažinta, kad tokia situacija yra negalima, kai investicija, kuri jau buvo finansuota viešosiomis lėšomis, vėliau perleidžiama susijusiam asmeniui, kuris vėl prašo paramos toms pačioms išlaidoms.

16.9.                      CK 1.5 straipsnyje nurodomas protingumo principas yra bendrasis teisės principas. LVAT 2016 m. vasario 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-240-858/2016 yra pasisakęs, jog „Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą“. Pareiškėja, pateikdama Paraišką ir joje pasirašydama, patvirtino, kad yra susipažinusi su teisiniu reguliavimu (taip pat ir Įgyvendinimo taisyklėmis), todėl prieš pirkdama traktorių turėjo ir galėjo žinoti apie tas pačias finansuojamas investicijas šeimos asmenų rate. Taigi, turėjo pareigą įsitikinti, kad ant įsigyjamos investicijos (traktoriaus) esantis paramos viešinimo lipdukas, kokį ir pati turi priklijuoti ant įsigytų investicijų, reiškia ne ką kitą, o tik tai, jog planuojama įsigyti investicija jau buvo bent 1 kartą įsigyta už paramos lėšas. LVAT savo praktikoje jau yra konstatavęs, kad „<...> pareiškėjo nežinojimas apie Įgyvendinimo taisyklėse aiškiai numatytus reikalavimus <...> neatleidžia pareiškėjo nuo atsakomybės už nustatytą pažeidimą <...>“ (LVAT 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1873-442/2017).

16.10.                      Teismas sutiko su LAGK ir pareiškėjos atstovo argumentais dėl Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto aiškinimo ir taikymo nagrinėjamu atveju, tačiau jų teisingumo visiškai neįvertino Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnio 3 dalies kontekste. Tiek pareiškėja, tiek LAGK, aiškinant dvigubo finansavimo draudimo principą, iš esmės rėmėsi tik Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnio 1 dalimi, tačiau Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad jokiomis aplinkybėmis tos pačios išlaidos nefinansuojamos iš biudžeto du kartus. Šiuo atveju Sprendime buvo išdėstytos visos faktinės aplinkybės, teisės aktų nuostatos, kurios buvo susietos su faktinėmis aplinkybėmis, vertinamos kompleksiškai su paramos tikslais, todėl pagrindžiančios, kad pareiškėja neužtikrino, kad verslo planas, kuriam finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamas iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų. Teismas visiškai netinkamai įvertino situaciją, taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas ir teisės principus, nesivadovavo teismų praktika.

17.       Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėja atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

17.1.                      Aiškinant sistemiškai ir lingvistiškai Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnio bei Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto nuostatas, akivaizdu, kad dvigubo finansavimo draudimas apima tuos atvejus, kai siekiama to paties paramos gavėjo tą patį projektą ar verslo planą (tas pačias išlaidas) finansuoti iš ES biudžeto ar kitų viešųjų lėšų du kartus.

17.2.                      Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkte keliamas reikalavimas pareiškėjai, kad būtent jos verslo planas, kuriam finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamas iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų.

17.3.                      NMA skunde nurodo, kad anksčiau galiojusio Reglamento Nr. 966 129 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog „Bet kuriuo atveju tos pačios išlaidos du kartus iš biudžeto nefinansuojamos“. Tačiau nenurodo, kodėl ji savo skunde vadovaujasi negaliojančiu teisės aktu. NMA taip pat nurodo, kad šis reglamentas buvo pakeistas Reglamentu Nr. 2018/1046, kurio 191 straipsnio 3 dalyje numatyta analogiška nuostata „Jokiomis aplinkybėmis tos pačios išlaidos nefinansuojamos iš biudžeto du kartus“. Visiškai neaišku, kaip nurodytos nuostatos paneigia teismo pateiktą aiškinimą dėl dvigubo draudimo finansavimo, numatyto Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkte. Tuo labiau, kad ir Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienam veiksmui iš biudžeto gali būti skiriama tik viena dotacija vienam naudos gavėjui, išskyrus atvejus, kai atitinkamuose pagrindiniuose aktuose numatyta kitaip. Taigi vienam veiksmui (šiuo atveju vienam verslo planui) vienam naudos gavėjui (šiuo atveju pareiškėjai) gali būti skiriama viena dotacija (šiuo atveju pareiškėjai skirta parama).

17.4.                      NMA nenurodo, kaip skunde dėstomą poziciją patvirtina NMA nurodomas 2014–2020 metų ES fondų investicijų veiksmų programos administravimo taisyklių 138 punktas. Šias nuostatas aiškinant sistemiškai su Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punktu ir Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsniu, darytina išvada, jog dvigubo tų pačių išlaidų finansavimo rizika siejama su to paties asmens (paramos gavėjo) patirtų išlaidų pakartotiniu finansavimu iš skirtingų ES struktūrinių fondų lėšų.

17.5.                      NMA nurodoma teismų praktika nėra precedentinė nagrinėjamai bylai, t. y. faktinės aplinkybės nėra tapačios šios nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms. Be to, ir pati teisė aiškinama ne taip, kad teigia NMA. Kaip nurodoma teismų praktikoje, išlaidų finansavimas (apmokėjimas) antrą kartą faktiškai reikštų ne patirtų išlaidų kompensavimą, bet tam tikros naudos (pelno), praturtėjimo ūkio subjektui suteikimą. Paramos paskirtis yra kompensuoti konkrečias investicines išlaidas. Pareiškėjui neleidžiama gauti tą pačią paramą iš dviejų šaltinių (pvz., iš ES ir nacionalinio biudžeto) (LVAT 2013 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-924/2013, 2014 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-306/2014).

17.6.                      NMA teiginys, kad teismas nevertino platesnio dvigubo investicijų finansavimo principo, įtvirtinto teisės aktuose, yra nepagrįstas teisiniais argumentais. NMA nenurodo, ką reiškia „platesnis“ principas.

17.7.                      Pareiškėja jokia forma negavo naudos (pelno), t. y. negavo daugiau nei kainavo traktoriaus įsigijimas.

17.8.                      Pareiškėja neneigia, kad ji buvo susipažinusi su Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punktu, tačiau sankcijos gali būti skiriamos tik už tokių veiksmų, kurių pareiškėja įsipareigojo nedaryti, atlikimą, o patį įpareigojimą galėjo suvokti objektyviai egzistuojant bei realiai jį įgyvendinti.

17.9.                      NMA, pažeisdama gero administravimo principą, neinformavo pareiškėjos, kad ji, NMA supratimu ir nuomone, neturi teisės įsigyti investicijų (šiuo atveju pirkti naudotą traktorių) iš asmens, kuris yra gavęs paramą iš ES ar kitų biudžetų. Taip pat neinformavo apie tai, kad, NMA supratimu, traktoriaus įsigijimas iš paramą gavusio asmens pažeidžia Įgyvendinimo taisykles ar kitus teisės aktus ir kad už tai gali būti skiriama visos paramos susigrąžinimo sankcija.

17.10.                      NMA negali reikalauti iš paramos gavėjų suprasti minėtos Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto nuostatos taip, kaip ją galbūt suprato NMA darbuotojai, o ne taip, kaip yra parašyta Įgyvendinimo taisyklėse ar sprendime skirti paramą. Tiek Komisija, tiek teismas, taip pat kitaip aiškina Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto nuostatas, nei jas aiškina NMA.

17.11.                      Nėra visiems vienodai prieinamų registrų, kuriuose būtų pateikiama informacija apie tai, ar konkretus asmuo yra gavęs paramą iš ES ar Lietuvos biudžeto; taip pat ar toks asmuo yra ar nėra įsigijęs traktorių už ES ar Lietuvos biudžeto lėšas (paramą). Vadinasi, toks reikalavimas, kurio esą turėjo laikytis pareiškėja, negalėtų realiai būti įgyvendinamas nei teoriškai, nei praktiškai.

17.12.                      NMA apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, dėl kurių NMA priimtas Sprendimas esą yra pagrįstas ir teisėtas, turėjo būti nurodyti priimtame Sprendime, o ne nurodomi bylos nagrinėjimo metu. Toks pažeidimas riboja pareiškėjos teisę į teisminę gynybą. NMA nebuvo nurodžiusi argumentų, kad pareiškėja esą sukūrė dirbtines sąlygas paramai gauti ar kad yra sukuriamas programos tikslams prieštaraujantis pranašumas. NMA pareiškėjai sankciją pritaikė už tariamą dvigubą finansavimą. Tuo metu apeliaciniame skunde NMA kelia naujus kaltinimus dėl dirbtinai sukurtų sąlygų paramai gauti, dėl ko nebuvo jokių argumentų NMA Sprendime. Dėl to taip pat nebuvo paskirta sankcija. NMA argumentai, kad už G. I. pažeidimus sankcija turi būti skiriama pareiškėjai, yra absurdiški. NMA apeliaciniame skunde pateikia naujus argumentus (jų nebuvo NMA Sprendime), kad G. I., parduodamas traktorių pareiškėjai, elgėsi priešingai jam skirtos ES paramos tikslams, t. y. ne skatino savo žemės ūkio veiklos gyvybingumą, bet jį mažino. Neaišku, kaip šie NMA argumentai susiję su tariamu pareiškėjos pažeidimu. Jei G. I. pardavė traktorių ir tai neatitiko jam skirtos ES paramos tikslų, tai NMA jam turi skirti sankcijas, o ne pareiškėjai.

17.13.                      NMA visiškai ignoruoja aplinkybę, kad dėl dokumentų, kuriuos šioje byloje NMA naudoja kaip įrodymus, kiek tai susiję su paramos skyrimu G. I., galimo klastojimo Vilniaus apygardos prokuratūroje 2024 m. gruodžio 5 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00812-24. Susiklostė tokia situacija, kad NMA ne tik nepagrįstai kaltina pareiškėją, jog jos verslo planas buvo finansuojamas du kartus, bet NMA savo argumentus grindžia galbūt suklastotais dokumentais. NMA veiksmuose galima įžvelgti galimų piktnaudžiavimo požymių.

17.14.                      Jei vis dėl būtų laikoma, kad pareiškėja padarė pažeidimą, bet kokiu atveju NMA Sprendime taikomos sankcijos tinkamai nemotyvavo. NMA Sprendime nurodoma, kad paramos susigrąžinimo sankciją nuspręsta taikyti vadovaujantis Sankcijų taikymo metodikos 1 priedo 27 punktu, tačiau visos paramos susigrąžinimo sankcijos taikymas (jei ji apskritai galėtų būti taikoma pareiškėjos atžvilgiu) neatitinka nei Įgyvendinimo taisyklių, nei Sankcijų taikymo metodikos, nei reikalavimo individualizuoti taikomą sankciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18.       Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl NMA 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. SKP-559 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

19.       Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo NMA skundą dėl Komisijos sprendimo, kuriuo panaikintas NMA Sprendimas dėl pareiškėjai taikytos išmokėtos 12 000 Eur paramos sumos susigrąžinimo ir paramos sumažinimo (neišmokant likusios paramos sumos) sankcijos panaikinimo, nes NMA neįrodė, kad pareiškėja pažeidė Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punktą.

20.       Atsakovas NMA apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir NMA skundą teismui tenkinti, nes pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę, netinkamai vertino įrodymus, netinkamai traktavo Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punktą, neatsižvelgė į Reglamento Nr. 2018/1046 nuostatas, nesivadovavo suformuota teismų praktika.

21.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22.       Pareiškėja 2026 m. balandžio 17 d. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų pridėjimo, pridėdama Panevėžio apygardos teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-30-958/2026.

23.        ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

24.       Kadangi pirmosios instancijos teisme buvo analizuotos aplinkybės apie minimą baudžiamąją bylą, atsakovui Panevėžio apygardos teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-30-958/2026 žinoma, taigi nėra procesinė staigmena, ji priimta po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, dėl to negalėjo būti pateikta pirmosios instancijos teismui, šis dokumentas pridedamas prie bylos.

25.       Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnyje, be kita ko nustatyta, kad vienam veiksmui iš biudžeto gali būti skiriama tik viena dotacija vienam naudos gavėjui, išskyrus atvejus, kai atitinkamuose pagrindiniuose aktuose numatyta kitaip. Naudos gavėjui iš biudžeto per vienerius finansinius metus gali būti skirta tik viena dotacija veiklai. Veiksmą skirtingi atsakingi leidimus suteikiantys pareigūnai gali kartu finansuoti pagal atskiras biudžeto eilutes (Reglamento Nr. 2018/1046 191 str. 1 d.). Pareiškėjas nedelsdamas informuoja leidimus suteikiančius pareigūnus apie kelias paraiškas ir kelias dotacijas, susijusias su tuo pačiu veiksmu arba ta pačia darbo programa (Reglamento Nr. 2018/1046 191 str. 2 d.). Jokiomis aplinkybėmis tos pačios išlaidos nefinansuojamos iš biudžeto du kartus (Reglamento Nr. 2018/1046 191 str. 3 d.).

26.       Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkte nustatyta, kad pareiškėjas laikomas tinkamu gauti paramą, jei atitinka šias tinkamumo gauti paramą sąlygas ir reikalavimus: <...> pareiškėjas užtikrina, kad verslo planas, kuriam finansuoti prašoma paramos, nebuvo, nėra ir nebus finansuojamas iš kitų ES fondų ir kitų viešųjų lėšų.

27.       Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

28.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Vidinis įsitikinimas formuojasi atmetant prieštaringus duomenis, paneigiant argumentus dėl galimo duomenų neobjektyvumo bei ydingo įrodinėjimo pareigos interpretavimo, kai, atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių pobūdį, be pakankamo pagrindo kuriai nors šaliai perkeliama neproporcinga įrodinėjimo našta (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-768-815/2023).

29.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, bylos medžiagą, nustatė, kad teismo sprendimas ir jame padarytos išvados yra grindžiamos ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, bylos faktinėmis aplinkybėmis, proceso šalių argumentais, į bylą pateiktais įrodymais. Vien tai, kad atsakovas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, laikydamas jas neteisingomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

30.       Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėja Agentūrai teikė Paraišką, prašydama 15 000 Eur paramos projekte „D. B. ūkio modernizavimas“ (sraigių ir uogų auginimo technologijoms modernizuoti) numatytai investicijai, t. y. naudotam traktoriui, atitinkami duomenys pateikti ir pareiškėjos verslo plane. 2022 m. birželio 16 d. raštu pareiškėja informuota apie skirtą 15 000 Eur paramą. Pareiškėja 2022 m. spalio 7 d. informavo, kad ji pradėjo įgyvendinti verslo planą, 2022 m. rugsėjo 14 d. nusipirko traktorių iš G. I. už 16 000 Eur. 2023 m. rugpjūčio 28–31 d. patikrinimo metu buvo apžiūrėjus traktorių nustatyta, kad ant traktoriaus užklijuotas paramos viešinimo lipdukas, ant korpuso UAB „Galuotas“ lipdukas. NMA priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo konstatavo Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnio 3 dalies ir Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto pažeidimą ir taikė išmokėtos 12 000 Eur paramos sumos susigrąžinimo ir paramos sumažinimo (neišmokama likusi paramos suma) sankciją. Komisija pareiškėjos skundą tenkino, panaikino skundžiamą Sprendimą, pirmosios instancijos teismas atsakovo skundą atmetė.

31.       Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja traktorių įsigijo iš savo tetos vyro G. I.. Atsakovas nurodo, kad G. I. 2020 m. birželio 30 d. teikė paraišką gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama smulkiesiems ūkiams“ ir 2020 m. spalio 5 d. jam skirta 15 000 Eur parama, jis įsigijo minėtą traktorių iš UAB „Galuotas“. Pareiškėja į bylą taip pat pateikė savo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su prašymu ištirti aplinkybes ir veiksmus, galinčius turėti nusikalstamų veikų požymių, 2024 m. Vilniaus apygardos prokuratūros trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro atsakymą, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas, Panevėžio apygardos teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-30-958/2026, pagal kurią palikta galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria G. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 207 straipsnio 1 dalį, ir BK 300 straipsnio 1 dalį (panaudodamas suklastotus dokumentus savo naudai gavo 15 000,00 Eur subsidiją iš Europos Sąjungos bendrojo biudžeto ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų, ir tuo padarydamas Europos Sąjungos bendrajam biudžetui ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui 15 000,00 Eur turtinę žalą). Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis NMA 2024 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą Nr. SKP-409, kuriuo G. I. taikyta 15 000 Eur paramos susigrąžinimo (100 proc.) sankcija. Šį sprendimą G. I. apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2025 m. birželio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-7596-952/2025 G. I. skundą atmetė, G. I. teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, byla dar nėra išnagrinėta (bylos Nr. eA-1122-1188/2026, teisminio proceso Nr. 3-61-3-00125-2025-0).

32.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju jos neįrodo, kad pareiškėja pažeidė Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnio 3 dalies ir Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punktus. Pažymėtina, kad vertinamos ne pavienės aplinkybės (pavyzdžiui, NMA akcentuoja tetėno / dukterėčios ryšį ir lipduką), o jų visuma ir išvados daromos iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos (šios nutarties 30 ir 31 p.) bei atsižvelgiant į tai, koks pažeidimas pareiškėjai inkriminuojamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teismas vertina ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau neperima viešojo administravimo institucijos funkcijų ir nepriima sprendimų, priskirtinų jos kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-629-1188/2026). Taip pat teisėjų kolegija pabrėžia, kad šios bylos nagrinėjimo ribos yra nustatytos Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 18 d. rezoliucija, kuria teismas nutarė priimti atsakovo NMA skundą panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo ji panaikino NMA 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. SKP-559 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“. Nagrinėjamu atveju skundžiamame Sprendime pareiškėjai suformuluotas Reglamento Nr. 2018/1046 191 straipsnio 3 dalies ir Įgyvendinimo taisyklių 16.4 punkto pažeidimas nebuvo nustatytas, o dėl kitų galimų pažeidimų ne/buvimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, neišeidama iš nagrinėjamos bylos ribų, nevertina atitinkamų atsakovo apeliacinio skundo argumentų (dėl galimų pareiškėjos padarytų kitų pažeidimų). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pabrėžė, kad pareiškėjai skundžiamame Sprendime nebuvo inkriminuojamas dirbtinai sukurtų sąlygų pažeidimas.

33.        Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime buvo neatsižvelgta į suformuotą LVAT praktiką. Šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti, nes atsakovo nurodytose administracinėse bylose ir nagrinėjamoje administracinėje byloje skiriasi nagrinėjamai bylai reikšmingos esminės faktinės aplinkybės. Šiuo aspektu primintina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-148-822/2020, 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-362-968/2024).

34.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Atsižvelgiant į tai, NMA apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

35.       Pareiškėja 2025 m. gegužės 21 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, prašydama pareiškėjos naudai iš atsakovo (apelianto) priteisti 907,50 Eur už atsiliepimo į NMA apeliacinį skundą rengimą.

36.       Dėl bylinėjimosi išlaidų pažymėtina, jog ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

37.       Nagrinėjamu atveju atsakovo apeliacinis skundas atmestas, taigi pareiškėjai gali būti priteisiamos apeliacinėje instancijoje patirtos ir Rekomendacijų neviršijančios bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į bylos baigtį, pareiškėjai iš atsakovo NMA priteistina 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Ši suma, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįsta byloje pateiktais įrodymais, neviršija Rekomendacijose įtvirtintų dydžių, atitinka būtinumo ir pagrįstumo kriterijų, jų priteisimas pareiškėjai yra suderinamas su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai D. B. iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 907,50 Eur (devynis šimtus septynis eurus ir penkiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Veslava Ruskan