Civilinė byla Nr. 2A-863-340/08
Procesinio sprendimo kategorija: 29.1; 30.2; 30.3; 30.5; 30.9.1; 121.15; 121.18; 121.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2008 m. gruodžio 16 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T.Žukauskienės,
kolegijos teisėjų R.Janovičienės, D.Kačinskienės,
sekretoriaujant E.Kirdeikienei,
dalyvaujant ieškovui (apeliantui) G.L.T.,
atsakovių (apeliančių) A.V. ir V.V. atstovui advokatui T.Grudzinski,
atsakovo (apelianto) Vilniaus apskrities administracijos atstovui A.Vasiljevui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G.L.T., atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos, atsakovių V.V., A.V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal G.L.T. ieškinį atsakovams A.V., V.V., L.P., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, VĮ Registrų centrui dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir įpareigojimo pašalinti ieškovo teisių pažeidimus bei pagal atsakovių A.V., V.V. priešieškinį ieškovui G.L.T., L.P., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, valstybės įmonei Registrų centras dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003-08-12 įsakymo Nr. 4080-01 panaikinimo, žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, naudojimosi žemės sklypu tvarkos ir dalių nustatymo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti naudojimosi namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypu tvarką pagal jo parengtą žemės sklypo padalijimo planą; įpareigoti atsakoves duoti sutikimą atidalinti jo nuosavybę; įpareigoti atsakoves pašalinti (perkelti) iš jam skirtinos žemės sklypo dalies ir bendro naudojimo žemės (keliuko) želdinius, įrengtas tvoras bei įrenginius pagal jo pateiktą 2003-11-10 planą. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2003-07-16 įsakymu Nr. 01A-66-V-509 nustatė, kad namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklypo dydis yra 1 539 kv.m. Vilniaus apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į kiekvienam namų valdos bendraturčiui priklausančias statinių dalis, 2003-08-12 įsakymu Nr. 4080-01 nustatė namų valdos bendraturčiams priklausančias 1 539 kv.m ploto žemės sklypo dalis: ieškovui – 482 kv.m, A.V. – 511 kv.m, L.P. 187 kv.m, V.V. – 359 kv.m ir leido sudaryti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis. Vilniaus apskrities viršininko administracija teisingai apskaičiavo jam tenkančią valdos dalį pagal tuo metu galiojusią ir Vyriausybės nutarimu nustatytą tvarką. Nurodė, kad dalis jam priklausančių pastatų yra nepriklausomi nuo gyvenamojo namo, kaip atskiri vienetai įregistruoti VĮ Registrų centre, jų paskirtis savarankiška. Ieškovo turimi negyvenamos paskirties pastatai netarnauja gyvenamam pastatui. 2003-09-25 Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė ieškovui 482/1539 dalis, o 2003-12-15 – atsakovei L.P. 187/1539 dalis namų valdos žemės sklypo. Kita žemės sklypo dalis liko neprivatizuota. Ieškovas, siekdamas tinkamai valdyti ir naudotis jam nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi ir ketindamas dėl to natūroje paženklinti savo nusipirkto žemės sklypo ribas, šiuo tikslu 2003-11-10 parengė žemės sklypo padalinimo planą, tačiau atsakovės nesutiko jo pasirašyti. Ieškovo tvirtinimu, jis negali naudotis įsigytu žemės sklypu, nes naudojimosi juo tvarka, kurią be jo sutikimo nustatė atsakovės, pažeidžia jo nuosavybės teisę. Atsakovės nesutiko nustatyti žemės sklypo naudojimosi tvarkos pagal jo pasiūlytą projektą, tačiau savo pasiūlymų nepateikė. Su pareikštu priešieškiniu nesutiko; nurodė, jog atsakovių pateiktas atidalinimo projektas prieštarauja turimoms nuosavybės dalims, akivaizdžiai pažeidžia jo teises.
Atsakovės V.V. ir A.V. priešieškiniu prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003-08-12 įsakymą Nr. 4080-01 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), padalinimo ir dalių pardavimo pil. G.L.T., L.P., V.V.”; 2) pripažinti negaliojančia 2003-09-25 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/2003-27928, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir G.L.T.; 3) pripažinti negaliojančia 2003-12-15 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P01/2003-28313, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir L.P., nuo jos sudarymo dienos; 4) nustatyti kiekvieno bendraturčio perkamos žemės sklypo dalis ir naudojimosi tvarką pagal UAB „Orkanas” parengtą žemės sklypo vidaus naudojimosi tvarkos 2007-03-27 projektą; 5) naudotojai A.V. nustatyti 475 kv.m sklypo dalį, pažymėtą plane “A”, naudotojai L.P. skirti 205 kv.m sklypo dalį, pažymėtą plane “B”, naudotojai V.V. nustatyti 488 kv.m sklypo dalį plane pažymėtą “C”, naudotojui G.L.T. nustatyti 371 kv.m sklypo dalį, plane pažymėtą “D”. Nurodė, kad 1992-02-06 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu buvo nustatyta žemės sklypu naudojimosi tvarka. Pagal šį sprendimą nusistovėjo jų namų valdos naudojimosi tvarka. Ieškovo pasiūlyta naudojimosi tvarka visiškai neatitinka šiuo sprendimu nustatytai naudojimosi tvarkai. Vilniaus apskrities viršininko administracijos ginčijamas įsakymas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, nes neatitinka Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 (2004-11-15 nutarimo Nr. 1442 redakcijos). Bendraturčių perkamos žemės sklypo dalys apskaičiuotos ne pagal Taisyklių 7 punkto nuostatas. Padalinimas neatitinka kiekvienam bendraturčiui turinčių priklausyti dalių pagal jiems priklausančias gyvenamojo namo ar kito statinio, įregistruoto Nekilnojamo turto registre pagrindiniu daiktu, dalis, todėl įsakymas yra naikintinas. Naikintino įsakymo pagrindu sudarytos žemės pirkimo-pardavimo sutartys prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, anksčiau paminėtam Vyriausybės nutarimui ir negalioja nuo jų sudarymo momento. Panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos ginčijamą įsakymą prašė taikyti restituciją, naujai nustatyti kiekvienam bendraturčiui tenkančio ir parduodamo žemės sklypo dalis pagal jų reikalavimą. Nustačius pagal atsakovių prašymą nurodytas žemės sklypo dalis, prašė žemės sklypą atidalinti, nustatyti naudojimosi tvarką pagal jų paruoštą ir pateiktą planą.
Atsakovė L.P. nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad ieškovo pateiktas atidalinimo planas pažeidžia jos interesus, yra neteisingas. Ji nesutinka perkelti savo želdinių, nes jie auginti ilgą laiką, visą laiką buvo toje vietoje, želdiniai turi materialinę vertę, dėl to perkėlimas pažeistų jos turtinę padėtį. Teigia, kad ji apmokėjo valstybei už didesnio ploto žemės sklypą, tačiau pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodytas mažesnio dydžio sklypas. Prašė atmesti priešieškinio reikalavimą dėl jos žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo. Nesutiko su atsakovių priešieškiniu ir pateiktu žemės atidalinimo planu, nes plane jai skiriama bendram naudojimui žemės dalis, kuria ji nesinaudoja, kurioje nėra jos jokių statinių, jokios valdos, o neskiriama jai žemės dalis per kurią ji gali patekti prie vandens. Netekdama galimybės patekti prie vandens, ji neteks galimybės išgyventi.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi sklypu tvarkos paliko spręsti teismo nuožiūra. Atkreipė teismo dėmesį, kad ieškovo pateiktas atidalinimo projektas yra suderintas sklypo išorinių ribų atžvilgiu. Prašė nenaikinti ginčijamo įsakymo, nes jis priimtas pagal Vyriausybės nutarimu nustatytą tuo metu galiojusią Tvarką.
Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba nurodė, jog sprendžiant ginčą būtina atsižvelgti į ypatingą namų valdos (duomenys neskelbtini), statusą; ši valda yra Vilniaus – Senojo miesto vietos su priemiesčiais – vertybės teritorija, patvirtinta Kultūros vertybių apsaugos departamento 2001-02-09 įsakymu Nr.044; jai taikomas Vilniaus Senamiesčio apsaugos reglamentas. Nurodė, jog dėl ieškovo G.L.T. pateikto atidalijimo plano neprieštarauja; dėl priešieškinio – teismo nuožiūra.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2007-07-18 sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies: iš dalies panaikino 2003-08-12 Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 4080-01 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), padalinimo ir dalių pardavimo pil. G.L.T., L.P. ir V.V.” 1.3 punktą: padidinant 1.3.1 punktu nustatytą L.P. namų valdos dalį nuo 187 kv.m iki 218 kv.m; sumažinant 1.3.2 punktu nustatytą G.L.T. nustatytą namų valdos dalį nuo 482 kv.m iki 370 kv.m; padidinant 1.3.3 punktu nustatytą A.V. namų valdos dalį nuo 511 kv.m iki 533 kv.m; padidinant 1.3.4 punktu nustatytą V.V. nustatytą namų valdos dalį nuo 359 kv.m iki 418 kv.m; iš dalies – 112 kv.m/1539 kv.m ploto sklypo dalyje pripažino Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą 2003-09-25 tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir G.L.T. negaliojančią, o likusioje dalyje, t.y. 370 kv.m/1539 kv.m sklype paliko šią sutartį galioti; iš dalies pripažintos negaliojančia sutarties dalyje taikė restituciją: įpareigojo G.L.T. grąžinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos valdymui 112 kv.m/1539 kv.m bendrame plote, o Vilniaus apskrities viršininko administraciją įpareigojo sugrąžinti G.L.T. jo apmokėtą už 112 kv.m plotą /1539 kv.m bendrame namų valdos plote, mokėjimo dalį. Nurodė, kad ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko įsakymu turėjo būti padalinta namų valdos dalis tenkanti kiekvienam iš bendraturčių pagal jiems priklausančias gyvenamųjų namų dalis. Todėl pripažino, kad CK 4.14 str. 1 d. pagrindu statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), pažymėti 7I1ž ir 8I1ž antraeiliai daiktai yra ne savarankiškai, bet susiję su pagrindiniu daiktu – gyvenamuoju namu. Žemės sklypo valdos dalis yra skaičiuojama kv.m pagal priklausančias kiekvienam savininkui gyvenamojo namo dalis, į jas neįskaičiuojant savininkų kitų turimų statinių ir pastarųjų plotų. Teismas konstatavo, kad atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ginčijamas įsakymas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, buvo neteisingai apskaičiuotos tenkančios žemės namų valdos dalys, dėl to CK 1.80 str. 1 d. pagrindu iš dalies naikintinas. Teismas nustatė, kad pagrindo naikinti visą įsakymą nėra, nes ginčo šalys yra tinkamos namų valdos savininkės, o imperatyvioms normoms prieštarauja tik ta dalis įsakymo, kuria apskaičiuotos žemės sklypo dalys. Remiantis ginčijamu įsakymu, sudarytos dvi žemės pirkimo-pardavimo sutartys, kuriomis G.L.T. ir L.P. parduoti žemės sklypai. Sutartis sudaryta tarp ieškovo ir VAVA iš dalies panaikinta (dėl 112 kv.m žemės sklypo pardavimo 1539 kv.m žemės namų valdos plote) ir taikyta restitucija, nes iš dalies panaikintas sutarties sudarymo pagrindas ir palikta galioti sutartis dėl 370 kv.m/1539 kv.m sklypo dalies. Pagrindo panaikinti antrąją ginčijamą Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su atsakove L.P., teismas nenustatė, nes jai parduoto žemės sklypo dalis yra mažesnė negu priklausanti. Teismas konstatavo, kad pagrindo tenkinti visą atsakovių priešieškinį nėra. Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė savo kompetencijai priskirtą įsakymą, nustatė žemės sklypo valdų dydžius bendraturčiams turintiems tokią teisę. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovė V.V. po ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos registravo didesnio ploto gyvenamą pastatą, nesuteikia jai teisės į naują skaičiuotę. Teismo sprendimo priėmimo dienai pasikeitę ginčo šalių nuosavybėje esančių pastatų dydžiai nėra susiję su ginčo dalyku, todėl jie nėra reikšmingi ginčo sprendimui. Teismas konstatavo, jog teismo nustatyta kiekvienam bendraturčiui žemės sklypo dalis neprieštarauja Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimui, nes šiuo sprendimu buvo nustatyta naudojimosi tvarka mažesnio dydžio žemės sklypu. Taip pat nėra pagrindo skaičiuoti tenkančias namų žemės sklypo dalis pagal 1992-08-12 susitarimą, nes šį pasirašė ne visi bendraturčiai. Teismas pažymėjo, kad šalių pateikti žemės sklypo atidalinimo projektai neatitinka įstatymų reikalavimų bei bendraturčių interesų, todėl atmesti.
Ieškovas G.L.T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-07-18 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad 1978-10-31 teismo sprendimu buvo nustatytos namų valdos savininkams nuosavybės teisės į atitinkamas namų valdos dalis, todėl žemės sklypo dalys savininkams turėtų būti nustatytos proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančioms namų valdos dalims, nustatytomis minėtu teismo sprendimu. Ieškovas šias aplinkybes nurodė teismui, tačiau jos liko netirtos ir nesiaiškintos, todėl nepagrįstai namų valdos dalys kiekvienam iš bendraturčių skaičiuotos tik pagal jiems priklausančias gyvenamųjų namų dalis. Pažymi, kad namų valdos savininkai nėra bendraturčiai. Teismas netyrė ūkinių pastatų 7I1/ž ir 8I1/ž teisinio statuso, priėmė sprendimą formaliai vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad šie ūkiniai pastatai yra antraeiliai daiktai. Minėti pastatai yra atskiri nekilnojamojo turto objektai, turintys unikalų numerį, netarnaujantys pagrindiniam daiktui, todėl jie pripažinti pagrindiniais daiktais. Nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymas skaičiuotės dalyje prieštarauja imperatyvioms normoms. Teismas nenurodė, kokiai konkrečiai normai ir kaip prieštarauja minėtas įsakymas, todėl toks teismo teiginys yra nepagrįstas. Teismas nesilaikė kasacinio teismo išaiškinimo, jog pirmiausia būtina išspręsti namų valdos žemės sklypo dalių, tenkančių kiekvienam namų valdos bendraturčiui nustatymo klausimą, ir tik po to turėtų būti sprendžiamas naudojimosi žemės sklypu tvarkos tarp bendraturčių nustatymo klausimas. Šalys negali pateikti savo pasiūlymų dėl naudojimosi tvarkos tol, kol nežino, kokia dalis sklypo joms atiteks. Apelianto nuomone, teismas nesvarstė jo prašymo dėl teisių pažeidimo pašalinimo, nepagrįstai susiejo šį pažeidimą su kitais reikalavimais, neatsižvelgė į tai, jog atsakovė V.V. pažeidė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1992 m. sprendimu nustatytą naudojimosi tvarką. Dėl šių priežasčių teismo sprendimas yra nepagrįstas, todėl naikintinas.
Atsakovės V.V. ir A.V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-07-18 sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismo sprendimas dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis yra neteisėtas, prieštarauja CK 6.226 str. 1 d., nes šios sutartys yra niekinės nuo jų sudarymo momento, kadangi prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir jų dalinis negaliojimo pripažinimas yra negalimas. Pirmosios instancijos teismas neįvykdė kasacinio teismo nurodymų, nes nevertino pateiktų į bylą naujų įrodymų, be pagrindo atmetė apeliančių pateiktus projektus dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo. Teismas nepagrįstai vadovavosi ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002-07-29 pažyma, nes ši neatitinka faktinėms aplinkybėms. Sprendime teismas nenustatė esminės aplinkybės, t.y. šalims tenkančių gyvenamųjų plotų, todėl atliko neteisingus paskaičiavimus ir dar kartą pažeidė Vyriausybės 1999-03-09 nutarimą Nr. 260 (2004-11-15 redakcija). Teismas, nustatęs, kad VAVA įsakyme dėl netinkamo teisės taikymo buvo blogai paskaičiuotos šalims tenkančios žemės sklypo dalys, privalėjo visą įsakymą panaikinti. Be to, teismas negalėjo atlikti žemės sklypo dalių skaičiavimo, kadangi to nereikalavo šalys, tai daryti priklauso ne teismui, bet kitai valstybės institucijai. Apeliantės pažymi, kad teismas nepagrįstai atmetė jų pateiktą projektą, nes jis buvo paremtas nusistovėjusia žemės sklypo naudojimo tvarka, patvirtinta Vilniaus miesto 1 teismo 1992-02-06 sprendimu su pridėtu prie jo žemės sklypo pasidalijimo projektu. Šie dokumentai buvo įregistruoti Vilniaus TVIPP. Buvo atlikti visi veiksmai pagal įstatymą, teismo 1992 m. sprendimas yra galiojantis, todėl privalomas.
Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-07-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį ir priešieškinį dalyje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijai pareikštų reikalavimų atmesti. Nurodo, kad teismas neišsamiai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad visų trijų namų plotas yra 171,92 kv.m, pagal ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2007-05-17 pažymėjimą, ginčo nagrinėjimo metu, namų valda (duomenys neskelbtini) susidaro iš trijų gyvenamųjų valdų, kurių bendras plotas 253,55 kv.m; todėl teismo nustatyti žemės sklypo padalinimo variantai negali būti vertinami kaip tinkami, nes jie paskaičiuoti atsižvelgiant į klaidingą plotą. Teismas neteisėtai iš dalies patenkino atsakovių V.V. ir A.V. priešieškinio dalį dėl žemės pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nes šios nėra žemės sklypų savininkės. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti VAVA 2003 m. priimtus sprendimus, nes priimdama juos institucija negalėjo vadovautis 1999-03-09 nutarimo vėlesne redakcija, kadangi įstatymas neturi grįžtamosios galios. Be to, teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes jos priteistos ne iš ieškovo, bet iš apelianto. Taip pat teismas visiškai nepasisakė bei nemotyvavo priimto sprendimo apelianto atžvilgiu. Pažymi, kad apeliantui nebuvo suteikta teisė teikti savo, kaip atsakovo atsikirtimus ir samprotavimus šioje civilinėje byloje.
Ieškovas G.L.T. atsiliepimu prašo atsakovių apeliacinį skundą tenkinti, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-07-18 sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsakovė L.P. atsiliepimais prašo apeliacinius skundus atmesti, nes šie nepagrįsti.
Atsakovės V.V., A.V. atsiliepimu palaiko ieškovo reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-07-18 sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ieškovo G.L.T. bei atsakovių V.V. ir A.V. apeliaciniai skundai atmetami, atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinis skundas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo atmetamas.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, nepažeidė CPK 362 str. 2 d. nuostatų (kasacinio teismo nutarties privalomumas); absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).
Dėl gyvenamojo namo ar kitų statinių, bendraturčių perkamų žemės sklypo dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo. Šalių ginčo esmė – ginčas dėl bendraturčių perkamų žemės sklypo dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo bei Vilniaus apskrities viršininko 2003-08-12 įsakymo Nr. 4080-01 teisėtumo įvertinimas; nes nuo to priklauso ieškovo G.L.T. bei atsakovių A.V. bei V.V. pareikštų reikalavimų dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo tarp bendraturčių, likimas. Dėl išdėstyto kolegija pirma eile pasisako dėl visų apeliantų skundų argumentų, susijusių su bendraturčių perkamų žemės sklypo dalių nustatymu.
Nagrinėjamoje byloje 2006-10-26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį, panaikindama Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2005-09-30 sprendimą bei 2006-03-09 Vilniaus apygardos teismo nutartį, ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo dėl netinkamo šalių santykių susiformavimo metu galiojusio Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (Vyriausybės 2002-10-15 nutarimo Nr. 1628 red.) 8 p. 2 d. nuostatų aiškinimo ir taikymo (b.l. 297-309, t.2). Kolegija pažymėjo, kad pagal ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 8 str. 2 d. ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimuose parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintos ir ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusios Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (Vyriausybės 2002-10-15 Nutarimo Nr. 1628 redakcija) 8 p. 2 d. buvo nustatyta, kad kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu. Bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį. Aiškindama šią Tvarkos nuostatą kolegija nurodė, kad bendraturčių dalys bendrojoje žemės sklypo nuosavybėje nustatomos proporcingai jų turimai gyvenamojo namo ar kito pastato daliai, o bendraturčių nuosavybės teise turimos gyvenamojo namo ar kito pastato priklausinių (ūkinių ir kitų pagalbinio pobūdžio statinių, kiemo įrengimų, komunikacinių tinklų, tvorų ir pan.), kurių paskirtis – tarnauti pagrindiniam daiktui, t.y. gyvenamajam namui, ir kurie nuolat susiję su juo bendra ūkine paskirtimi – užtikrinti gyvenamojo namo savininko poreikių tenkinimą (CK 4.19 str.), dalys į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį neįskaičiuojamos. Kolegija taip pat pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausias Teismas, formuodamas teisės normų, reglamentuojančių gyvenamojo namo bendraturčio perkamos gyvenamajam namui eksploatuoti suformuoto žemės sklypo dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo klausimus, aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2006 ir kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija panaikindama Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008-01-25 nutartį ir perduodama bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos dalykas – ne naujų žemės sklypo dalių nustatymas, bet jau priimto administracinio akto – Vilniaus apskrities viršininko 2003-08-12 įsakymo Nr. 4080-01 dėl žemės sklypo dalių nustatymo, teisėtumas; turi būti vertinama ginčijamo apskrities viršininko įsakymo priėmimo metu buvusi faktinė situacija ir taikomi tuo metu galioję teisės aktai. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad nustatant žemės sklypų dalių dydžius nėra pagrindo remtis nei 1978, nei 1992 m. teismų sprendimais.
Kasacinio teismo nutartyse išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismams, iš naujo nagrinėjantiems bylą (CPK 326 str. 2 d.); taigi kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, susijusių su žemės sklypo dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymu, teisiniu vertinimu.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovui ir atsakovėms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastatai namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini), pagal ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002-07-29 pažymėjimą (b.l. 7-9, t.1). Ieškovui G.L.T. nuosavybės teise priklauso 41/100 dalis gyvenamojo namo 1A/1M, kurio bendras plotas 100,86 kv.m, 41/100 dalis ūkinio pastato 7I1ž, kurio bendras plotas 45 kv.m, ir 41/100 dalis ūkinio pastato 8I1ž, kurio bendras plotas 7 kv.m; atsakovei L.P. – gyvenamasis namas 2A/1M, kurio bendras plotas 24,38 kv.m; atsakovei A.V. – 59/100 dalys gyvenamojo namo 1A/1M ir visas ūkinis pastatas 8I1ž; atsakovei V.V. – gyvenamasis namas 3A/1M, kurio bendras plotas 46,68 kv.m. Byloje taip pat nustatyta, kad namų valdai buvo priskirtas 1539 kv.m ploto valstybinės žemės sklypas. Bendraturčiams nesusitarus dėl jiems priklausančių žemės sklypo dalių, šios dalis pagrįstai buvo nustatytos Vilniaus apskrities viršininko 2003-08-12 įsakymu Nr. 4080-01, t.y. teismas šalių santykiams dėl žemės sklypo dalių nustatymo pagrįstai pagal analogiją taikė ginčo santykių metu galiojusios Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.1 ir 8 punktus (Vyriausybės 2002-10-15 nutarimo Nr. 1628 redakcija).
Vertindamas šio įsakymo teisėtumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šioje byloje priimtos 2006-10-26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutarties išaiškinimus dėl paminėto Vyriausybės nutarimo normų aiškinimo ir taikymo ir pagrįstai rėmėsi ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002-07-29 pažymėjimo duomenimis apie kiekvienam namų valdos bendraturčiui priklausančias gyvenamųjų namų 1A1m, 2A1m ir 3A1m dalis teisinių santykių dėl žemės sklypo padalijimo laikotarpiu. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nustatant žemės sklypo dalį kiekvienam iš bendraturčių negalėjo būti atsižvelgta nei į ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002-07-29 pažymėjime nurodytų gyvenamojo namo 1A1m priklausinių (ūkinių pastatų 7I1ž ir 8I1ž) dalių plotus, nei į tą aplinkybę, kad 2003-08-12 Vilniaus apskrities viršininko įsakymo priėmimo metu V.V. priklausanti namo dalis faktiškai padidėjo iki 128 kv.m. V.V. priklausančio namo dalies priestato plotas buvo pripažintas tinkamu naudotis 2003-12-08 aktu, o kadastro duomenys užfiksuoti 2005-03-09, taigi ginčijamo įsakymo priėmimo momentu priestatas įteisintas nebuvo. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo žemės sklypo dalių ploto paskaičiavimu, pagal kurį ieškovui G.L.T., 41/100 dalies gyvenamojo namo 1A/1M, kurio bendras plotas 100,86 kv.m, savininkui, turėjo būti paskirta 370 kv.m ploto namų valdos žemės sklypo dalis, A.V. – 59/100 dalių gyvenamojo namo 1A/1M savininkei – 533 kv.m žemės sklypo dalis, atsakovei V.V. – gyvenamojo namo 3A/1M, kurio įregistruotas bendras plotas įsakymo priėmimo dienai buvo 46,68 kv.m, savininkei – 418 kv.m žemės sklypo dalis ir L.P., pastato 2A/M, kurio bendras plotas 24,38 kv.m, savininkei – 218 kv.m žemės sklypo dalis.
Vilniaus apskrities viršininkas ginčijamu 2003-08-12 įsakymu Nr. 4080-01 (b.l. 10-12, t.1) atsižvelgdamas į kiekvienam namų valdos bendraturčiui priklausančias statinių dalis, nustatė šalims priklausančio žemės sklypo plotą – 1539 kv.m ir namų valdos bendraturčiams priklausančias dalis: G.L.T. (62 kv.m statinių dalis) – 482 kv.m, L.P. (24,38 kv.m statinių dalis) – 187 kv.m, A.V. (66,51 kv.m statinių dalis) – 511 kv.m, V.V. (46,68 kv.m statinių dalis) – 359 kv.m ir nurodė, kad parduoda namų valdos bendraturčiams jiems priklausančią žemės dalį. Tokiu būdu Vilniaus apskrities viršininkas, nustatant bendraturčiams namų valdos sklypo dalių plotus, be pagrindo atsižvelgė į savininkams G.L.T. ir A.V. priklausančių ūkinės paskirties pastatų plotus, dėl ko pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įsakymas buvo priimtas netinkamai taikant Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.1 ir 8 punktų nuostatas ir pagrįstai konstatavo dalinį šio įsakymo neteisėtumą.
Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad netinkamas dalių nustatymas nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą įsakymą iš esmės; visi pagrindai, priimti įsakymą dėl namų valdai priskirto sklypo dalių nustatymo, įsakymo priėmimo metu buvo, įsakymas yra neteisėtas tik dalyje dėl sklypų plotų neatitikimo; teismas pagristai iš dalies patenkino priešieškinį, pakeitė įsakymo atitinkamus punktus ir sumažino G.L.T. nustatytos žemės sklypo dalies plotą iki 370 kv.m, o atsakovių žemės sklypo dalių plotus padidino: L.P. – iki 218 kv.m, A.V. – iki 533 kv.m, V.V. – iki 418 kv.m. Byloje buvo nustatyta, kad ginčijimo įsakymo pagrindu buvo sudarytos dvi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartys: 2003-09-25 sutartimi G.L.T. buvo parduotas 482 kv.m žemės sklypas, t.y. 112 kv.m daugiau, nei jam priklausytų; teismas pagrįstai pripažino negaliojančia valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį šioje dalyje ir taikė restituciją, grąžinant 112 kv.m žemės valstybei ir įpareigojęs Vilniaus apskrities viršininko administraciją grąžinti ieškovui atitinkamą mokėjimo dalį. Atsakovei L.P. parduota 2003-12-15 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi mažesnė, nei jai priklausytų, žemės sklypo dalis (187 kv.m), todėl teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo panaikinti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį su L.P. Mažesnio sklypo pardavimas L.P. nepažeidžia atsakovių, pareiškusių reikalavimą dėl sutarties nuginčijimo, teisių, nes pagal jų pačių parengtą pasiūlymą jai priklausytų 205 kv.m sklypas (b.l. 80, t.3).
Apelianto G.L.T. skundo argumentai, susiję su bendraturčių perkamų žemės sklypo dalių nustatymu atmestini.
Kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentu, kad teismas nepasisakė dėl reikšmingų bylai juridinių faktų ir aplinkybių, išdėstytų ieškovo prašyme (b.l. 20, t.3), todėl nagrinėjamos bylos esmė liko neatskleista, kas sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Paminėtame prašyme apeliantas prašo atsižvelgti į 1979-07-31 Vilniaus miesto Lenino rajono liaudies teismo nutartį, kuri, jo manymu, yra reikšminga teisingam bylos išnagrinėjimui. Kolegija pažymi, kad ši nutartis (b.l. 82-83, t.1) priimta 1978-10-31 teismo sprendimo išaiškinimo klausimu; nutartyje nustatytos namų valdos (pastatų 1AI/m, 2AI/m ir 3AI/m, esančių (duomenys neskelbtini)) buvusiems savininkams nuosavybės teise priklausančios dalys. Natūralu, kad nuo 1979 m. ir pastatų savininkai, ir jiems priklausančios pastatų dalys pasikeitė, pasikeitė ir nuosavybės teisės teisinė registracija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi paskutiniais iki ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko įsakymo priėmimo viešojo registro duomenimis (b.l. 7-9, t.1); nekilnojamojo turto registre ieškovui ir atsakovėms priklausantys pastatai nėra įregistruoti, kaip vieningos namų valdos tam tikros dalys; deja, apeliantas nepateikė duomenų, kad jos kada nors buvo įregistruotos tokiu būdu. Be to, namų valdai priskirto žemės sklypo padalijimo momentu galiojo Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka, kurios 8 p. 2 d. (Vyriausybės 2002-10-15 nutarimo Nr. 1628 redakcija) buvo nustatyta, kad kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje, bendraturčiams nesusitarus, nustatomos apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį, taigi 1978 m. teismo sprendimas, nustatęs idealias namų valdos, susidedančios iš 3 pastatų, dalis, nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingas. Kaip jau buvo minėta, teisiškai reikšminga yra faktinė situacija skundžiamo Vilniaus apskrities viršininko įsakymo priėmimo momentui, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas. Atmestinas, kaip neturintis teisinės reikšmės apelianto pastebėjimas, kad ne visi bylos dalyviai yra bendraturčiai; kasacinio teismo 2006-10-26 ir 2008-01-25 nutartimis buvo nustatyta, kad esant namų valdoje keliems pastatams, nuosavybės teise priklausantiems keliems savininkams, ginčui dėl namų valdai priskirto sklypo padalijimo pagal analogiją taikytinos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos (Vyriausybės 2002-10-15 nutarimo Nr. 1628 redakcija) normos; t.y. šio nutarimo teisės normų taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje negali būti toliau kvestionuojamas.
Apeliantas nesutinka su teismo išaiškinimu, kad ūkiniai pastatai 7I1/ž ir 8I1/ž yra namo priklausiniai; anot apelianto, šie ūkiniai pastatai yra atskiri pagalbinio ūkio paskirties nekilnojamieji daiktai, nes suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, turi unikalius numerius. Apeliantas naudoją pastatą 7I1/ž pagal paskirtį – kaip sandėlį, jis nėra skirtas gyvenamojo namo aptarnavimui ir nėra jo priklausinys. Kolegija atmeta ši apelianto argumentą, kaip pagrįstą netinkamu teisės normos (CK 4.19 str.) aiškinimu. Ūkinių pastatų registracija kaip atskirų objektų nepadaro jų savarankiškais daiktais; ūkinis pastatas prie gyvenamojo namo (sandėlis) skirtas gyvenamojo namo savininko ūkiniams poreikiams tenkinti – saugoti kuro atsargas, žemės sklypo aptarnavimui skirtą inventorių ir pan.; be pagrindinio pastato jis savarankiškos paskirties neturi ir negali turėti. Tai, kad jo plotas yra didelis arba pastato savininkas ji panaudoja ne pagal numatytą paskirtį (pavyzdžiui, kaip kūrybines dirbtuves) arba kaip gyvenamąją patalpą, taip pat nepadaro jo savarankišku daiktu.
Kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad tiek ginčijamas įsakymas, tiek valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta su apeliantu dėl didesnės, nei jam priklausytų žemės sklypo dalies pardavimo, neprieštarauja imperatyvios teisės normoms. Teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir pagrįstai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko įsakymas jo dalyje, kurioje G.L.T. paskirta 112 kv.m daugiau, nei jam priklausytų, bei valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis šioje dalyje prieštarauja Žemės reformos įstatymo 8 str. 2 d. bei Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.1 ir 8 punktų (Vyriausybės 2002-10-15 nutarimo Nr. 1628 redakcija) nuostatoms. Įstatymo ir poįstatyminio akto normos priešingai, nei nurodo apeliantas, nesuteikia teisės Vilniaus apskrities viršininkui savo nuožiūra padalinti namų valdai priskirtą žemės sklypą tarp bendraturčių, nes toks padalijimas neišvengiamai pažeidžia kitų bendraturčių teisę privatizuoti žemės sklypo dalį proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančiai namo daliai, t.y. paminėtos įstatymo ir nutarimo teisės normos yra imperatyvios. G.L.T. apeliuoja į Konstitucijos 23 str. ir teigia, kad nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį įgijo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo pagrindu; tačiau iš neteisės teisė neatsiranda ir pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šiuo atveju Žemės reformos įstatymo bei poįstatyminio akto – Vyriausybės nutarimo nuostatos buvo pažeistos, teisėtai taikė dalinę restituciją CK 1.80 pagrindu. Apeliantas yra valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorio šalis, t.y. jis nėra ginčo turtą sąžiningai įgijęs trečiasis asmuo, taigi CK 1.80, 4.96 str. 2 d. nuostatos, kuriomis ribojama galimybė išreikalauti turtą iš sąžiningai jį įgijusio trečiojo asmens, apeliantui netaikytinos.
Kolegija taip pat nesutinka su apelianto skundo argumentu, kad atsakovės A.V. ir V.V., nebūdamos žemės sklypo dalių savininkės, neturėjo teisės reikšti reikalavimo dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių nuginčijimo. Atsakovės yra namų valdos pastatų savininkės, turi teisę naudotis namų valdai priskirto žemės sklypo dalimis ir jas privatizuoti Žemės reformos įstatymo 8 str. 2 d. bei Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.1 ir 8 punktų (Vyriausybės 2002-10-15 nutarimo Nr. 1628 redakcija) nuostatų numatyta tvarka. Todėl tokia padėtis, kai vienam iš bendraturčių paskirta naudotis ir parduota didesnė, nei jam priklausytų, namų valdos sklypo dalis, neišvengiamai pažeidžia kitų bendraturčių teises.
Apeliančių A.V. ir V.V. apeliacinio skundo argumentai, susiję su bendraturčų perkamų žemės sklypo dalių nustatymu, taip pat atmestini.
Visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje teismas peržengė pareikštų reikalavimų ribas (CPK 265 str.). Paskutiniu patikslintu priešieškiniu apeliantės prašė panaikinti visą skundžiamą Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymą, pripažinti negaliojančiais visa apimtimi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas šio įsakymo pagrindu su ieškovu ir atsakove L.P., ir nustatyti kiekvieno iš bendraturčių perkamos žemės sklypo dalis pagal UAB „Orkanas“ parengtą žemės sklypo vidaus naudojimosi tvarkos projektą (b.l. 80, t.3); teismas skundžiamu sprendimu panaikino įsakymą iš dalies, pripažino negaliojančiu valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį su G.L.T. ir atmetė reikalavimą dėl žemės sklypo padalijimo pagal atsakovių projektą, t.y. neišėjo už priešieškinio ribų. Priešieškiniu atsakovės prašė padalinti žemės sklypą pagal jų parengtą projektą ir skirti naudotis A.V. – 475 kv.m, V.V. – 488 kv.m sklypo; teismas paskyrė A.V. – 533 kv.m, V.V. – 418 kv.m. Tokiu būdu V.V. atžvilgiu teismas net ir formaliai neišėjo už priešieškinio ribų; be to bylos dalykas – Vilniaus apskrities viršininko įsakymo teisėtumo patikrinimas apima ir teisingų žemės sklypo dalių nustatymą. Apeliantės nurodo į teismo sprendimo motyvų eklektiškumą ir nesistemiškumą, teismo motyvų prieštaringumą, tačiau dėl išdėstymo trūkumų iš esmės teisingas teismo sprendimas negali būti panaikintas (CPK 328 str.).
Kolegija nesutinka su apeliančių skundo esminiu argumentu, kad teismas pažeidė CK 6.226 str. 1 d. nuostatas, nes pripažino negaliojančia valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su G.L.T. tik iš dalies. Apeliančių įsitikinimu, Vilniaus apskrities viršininko 2003-08-12 įsakymas Nr. 4080-01 taip pat turėjo būti panaikintas visa apimtimi, nes iš esmės prieštarauja Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (Vyriausybės 2004-11-15 nutarimo Nr. 1442 red.) 7 punktui. Šio punkto 2 dalis numato, kad kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys, tačiau apeliančių cituojama 7 punkto redakcija buvo priimta 2004-11-15, po ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 2003-08-12 įsakymo priėmimo, todėl vertinant ginčo įsakymo teisėtumą negali būti atsižvelgta į vėlesnį teisinį reguliavimą. Apeliantės be pagrindo nurodo į CK 6.226 str. 1 d. normas, reglamentuojančias sutarties negaliojimo atvejus, kai negalioja viena iš sutarties sąlygų. Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apskrities viršininko įsakymas nėra valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, tai administracinis aktas, valstybės įgaliotos institucijos sprendimas parduoti valstybinę žemę, taigi CK 6.226 str. 1 d. nuostatos nagrinėjamos bylos faktinei situacijai netaikytinos.
Dėl analogiškų motyvų atmestini apeliančių argumentas, kad tiek Vilniaus apskrities viršininkas, priimdamas ginčijamą įsakymą, tiek pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002-07-29 pažymėjimu, kuris neatitinka faktinėms aplinkybėms, ir neatsižvelgė į tai, kad įsakymo priėmimo dieną V.V. priklausančio gyvenamojo namo 3A1m plotas padidėjo iki 128,31 kv.m. Kaip jau buvo minėta, ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamoje byloje; V.V. priklausančio namo dalies priestato plotas buvo pripažintas tinkamu naudotis 2003-12-08 aktu, o kadastro duomenys užfiksuoti 2005-03-09, taigi ginčijamo įsakymo priėmimo momentu priestatas įteisintas nebuvo. Dėl išdėstyto kolegija nesutinka su apeliančių nuomone, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių ir pažeidė CPK 185 str. nuostatas.
Priešingai, nei teigia apeliantės, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Vilniaus apskrities viršininko įsakymo teisėtumą ir iš dalies panaikino jo atskirus punktus tokia apimtimi, kiek įsakyme nustatytos kiekvienam bendraturčiui žemės sklypo dalis pažeidė Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.1 ir 8 punktus (Vyriausybės 2002-10-15 nutarimo Nr. 1628 redakcija). Apeliančių teiginys, kad teismas be pagrindo pakeitė ginčijamą įsakymą iš esmės ir tuo priskyrė sau nebūdingas funkcijas, nepanaikino visą skundžiamą viršininko įsakymą, tuo pažeidė 2006-10-26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties nurodymus nagrinėjamoje byloje, atmestinas, nes pagrįstas tendencingu kasacinio teismo nutarties aiškinimu. Nutartyje tiesiogiai nurodyta, kad bylos šalių ginčui išnagrinėti, iš naujo spręstini konkrečių ginčo namų valdos sklypo dalių, tenkančių kiekvienam namų valdos bendraturčiui, taip pat naudojimosi žemės sklypu tvarkos tarp bendraturčių nustatymo klausimai, taigi pirmosios instancijos teismas CPK 362 str. 2 d. nuostatų nepažeidė.
Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinio skundo argumentai, susiję su bendraturčių perkamų žemės sklypo dalių nustatymu, atmestini.
Kolegija pažymi, kad šio apelianto skundo argumentai yra ypatingai prieštaringi: apeliantas nurodė, kad teismas nepilnai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, nes be pagrindo rėmėsi ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2002-07-29 pažymėjimu ir nesivadovavo byloje esančiu ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialo 2007-05-17 pažymėjimu, kuriuo nustatyta, kad pastatų namų valdoje (duomenys neskelbtini), bendras plotas yra 253,55 kv.m, o atsakovei V.V. priklausančio namo 3A1m bendras plotas padidėjo iki 128,31 kv.m. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apskrities viršininko 2003-08-12 įsakymo Nr. 4080-01 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), padalinimo ir dalių pardavimo...“ (b.l. 10-11, t.1) teisėtumo įvertinimas, o šio įsakymo 1.3.4 punkte pats apeliantas nurodė, kad V.V. priklausančių statinių plotas sudaro 46,68 kv.m, ir paskyrė jai proporcingo dydžio žemės sklypo dalį, taigi apelianto pozicija negali būti logiškai paaiškinama, tuo labiau, kad savo apeliacinio skundo reikalavimu apeliantas prašo priimti naują sprendimą ieškinį ir priešieškinį dalyje dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijai pareikštų reikalavimų atmesti. Šio apelianto skundo argumentai, susiję su bendraturčių dalių nustatymu ir apskrities viršininko įsakymo teisėtumo įvertinimo, atmestini, kaip neturintis jokio loginio ryšio su byloje nustatytomis aplinkybėmis.
Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Apeliantas G.L.T. savo skunde nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pateikęs naudojimosi žemės sklypu planą (b.l. 16, 17, t.1). Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu atmesti jo pasiūlytą sklypo padalijimo projektą dėl to, kad jis neatitinka teismo sprendimu nustatytoms dalims ir vertina tai kaip kasacinės instancijos teismo išaiškinimų privalomumo principo pažeidimą. Su tokiu argumentu sutikti negalima, nes ieškovas G.L.T. pateikė teismui savo sklypo padalijimo projektą kartu su ieškiniu, jis buvo byloje nuo jos iškėlimo momento. 2006-10-16 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje buvo pažymėta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo, teismas turi sudaryti galimybę ir kitiems bylos dalyviams teikti projektus dėl žemės sklypo padalijimo (b.l. 305, t.2). Tokiu būdu skundo argumentas, kad teismas ignoravo kasacinio teismo nurodymus nagrinėjamoje byloje, atmestinas, nes nurodymo nagrinėti šalių pateiktus projektus tik po dalinio sprendimo dėl dalių nustatymo priėmimo nebuvo, CPK 326 str. nuostatos nepažeistos.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai susiejo ieškovo teisių pažeidimo klausimą su žemės sklypu naudojimosi tvarkos nustatymu. Apeliantas nurodo, kad V.V. pasodino bendro naudojimo žemėje želdinius, tuo atsakovė pažeidė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1992 m. sprendimu nustatytą sklypo naudojimosi tvarką. L.P. pasodino želdinius prie pat ieškovo namo iš šiaurinės pusės, tuo pažeidė jo teisę į laisvą priėjimą prie sienos. Kolegija pažymi, kad 1992-02-06 sprendimu buvo padalintas 900 kv.m žemės sklypas, nes toks žemės sklypas buvo priskirtas namų valdai tuo metu. Ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko 2003-08-12 įsakymu Nr. 4080-01 ieškovui ir atsakovėms buvo padalintas namų valdai priskirtas 1539 kv.m žemės sklypas; taigi žemės sklypo, priskirto namų valdai, plotas iš esmės padidėjo; teismas savo sprendimu patikslino bendraturčių žemės sklypo dalių dydžius, kurie taip pat ženkliai didesni, nei 1992 m. teismo sprendimu nustatytos bendraturčių dalys, t.y. sprendžiant ieškovo iškeltą ginčą dėl naudojimosi sklypu tvarkos pažeidimo, vadovautis 1992 m teismo sprendimu neįmanoma. Nenustačius, kokiomis konkrečiomis žemės sklypo dalimis turės teisę naudotis apeliantas ir kiti bendraturčiai, neįmanoma nustatyti, ar ieškovo (apelianto) teisė naudotis konkrečia sklypo dalimi yra pažeidžiama. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo (apelianto) pasiūlymą dėl sklypo padalijimo, nes iš tikrųjų plane numatytos bendraturčių dalys visiškai neatitinka teismo sprendimu nustatytoms idealiosioms dalims: ieškovui pagal jo parengtą projektą paskirta 420 kv.m, iš jų 62 kv.m bendram naudojimui, t.y. ženkliai daugiau, nei priklauso.
Dėl analogiškų motyvų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti atsakovių pasiūlymo padalinti žemės sklypą pagal UAB „Orkanas“ projektą. Atsakovių plane numatytos bendraturčių dalys visiškai neatitinka teismo sprendimu nustatytoms dalims: pagal teismo sprendimą ieškovui G.L.T. paskirtas 370 kv.m žemės sklypas, L.P. – 218 kv.m, A.V. – 533 kv.m, V.V. – 418 kv.m. Pasiūlytame projekte 346 kv.m žemės sklypo ploto paskirta bendram naudojimuisi, tačiau likusi sklypo dalis (1193 kv.m) padalinta, G.L.T. paskiriant naudotis 274 kv.m, L.P. –177 kv.m, V.V. – 339 kv.m ir A.V. –403 kv.m (b.l. 30, 81, t.3). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad projekte nurodyti žemės savininkams priskirtini žemės sklypų plotai neatitinka jiems priklausančios žemės plotams, bei neteisingai paskaičiuotos žemės savininkams priskirtinos bendro naudojimo kelio dalys, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad atsakovių pasiūlytas projektas pažeidžia bendraturčių G.L.T. bei L.P. teises, ir yra nepriimtinas. Pripažinus, kad padalijimo projektas iš esmės neatitinka teismo nustatytų proporcijų, kiti apeliančių argumentai (pavyzdžiui, tai, kad atsakovė L.P. neįrodė vandens telkinio žemės sklype buvimo) neturi teisinės reikšmės. Tokia apeliančių nurodyta aplinkybė, kad atsakovių projektas labiausiai atitinka 1992 m teismo sprendimu numatytą sklypo naudojimosi tvarką, negali būti laikoma projekto esminiu privalumu, dėl jau aptartų motyvų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir atsakovo – Vilniaus apskrities viršininko administracijos, apeliacinio skundo argumentų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, tai pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus, bei teikiant konsultacijas; išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio; tokios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme (CPK 93 str. 1, 3 d.).
Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamoje byloje buvo visiškai atmestas ieškovo G.L.T. ieškinys dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo tarp bendraturčių pagal jo pasiūlytą projektą ir jo teisių pažeidimo pašalinimo; atsakovių A.V. ir V.V. priešieškinys dalyje dėl Vilniaus apskrities viršininko įsakymo panaikinimo iš dalies patenkintas, o dalyje dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo – atmestas; bendraturtė L.P. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija nebuvo byloje pateikusios nei priešieškinio, nei savarankiško reikalavimo; sprendimo dalis atmetus ieškovo ir atsakovių reikalavimus dėl naudojimusi tvarkos nustatymo buvo priimta atsakovės L.P. naudai ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė jai patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo G.L.T. ir atsakovių A.V. ir V.V. Byloje pareikštas priešieškinio reikalavimas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymo panaikinimo buvo iš dalies patenkintas; nors šioje bylos dalyje L.P. nebuvo pareiškusi savarankiško reikalavimo, tačiau ši teismo sprendimo dalis buvo priimta jos naudai – teismas, iš dalies patenkinęs priešieškinį, konstatavo, kad L.P. priklauso didesnė žemės sklypo dalis, nei buvo nustatyta skundžiamu įsakymu, tokiu būdu atsakovių A.V. ir V.V. bei pačios L.P. interesai procese sutapo, ji taip pat laikytina bylą laimėjusia šalimi prieš atsakovą – Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Dėl išdėstyto kolegija sprendžia, kad šiuo atveju bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstai priteistos L.P. iš atsakovo – Vilniaus apskrities viršininko administracijos.
Kolegija nesutinka su A.V. ir V.V. apeliacinio skundu argumentu, kad teismas pažeidė CPK 93 str. įtvirtintą bylinėjimosi išlaidų proporcingo paskirstymo principą, kad neaišku ar priešieškinys atmestas visiškai, ar patenkintas iš dalies. Teismas savo sprendime priteisė atsakovei L.P. ne visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir ieškovo prašymo dėl permokėto žyminio mokesčio grąžinimo.
Po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo ieškovas G.L.T. sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą (b.l. 258, t.3), pagal 2007-08-20 teismo nutarties nurodymus primokėjo dar 361,23 Lt (b.l. 256, t.3); 118,70 Lt žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą (b.l. 50, t.4), 590 Lt už atstovavimą kasaciniame teisme (b.l. 58, t.4).
2007-10-08 ieškovas kreipėsi su prašymu (b.l. 279, t.3) dėl permokėto žyminio mokesčio grąžinimo, motyvuodamas, kad savo ieškinyje jis iškėlė du neturtinio pobūdžio reikalavimus, apeliaciniu skundu prašo bylą grąžinti nagrinėti iš naujo naujų reikalavimų nekelia, todėl teismas nepagrįstai įpareigojo jį primokėti žyminį mokestį. Prašymas atmetamas. Pirma, byloje buvo priimta teismo nutartis (b.l. 241, t.4) dėl įpareigojimo primokėti žyminio mokesčio dalį, priešingai nei nurodė teismas, skundžiama atskiruoju skundu (CPK 100 str.). Toks skundas paduotas nebuvo, todėl nutartis įsiteisėjo ir negali būti revizuojama tokia forma, kaip pasiūlė ieškovas – pripažįstant, kad žyminis mokestis permokėtas. Antra, teismas iš esmės teisingai nurodė, kad ieškovas savo apeliaciniu skundu siekė panaikinti visą teismo sprendimą dalyje, kurioje buvo atmesti ieškovo reikalavimai ir dalyje, kurioje buvo iš dalies patenkintas atsakovių priešieškinys; taigi teismas pagrįstai įpareigojo ieškovą sumokėti žyminį mokestį už savo skundo reikalavimus šioje dalyje.
Atsakovės A.V. ir V.V. sumokėjo 400 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą (b.l. 249, t.3), pagal 2007-08-20 teismo nutarties nurodymus primokėjo dar 161,23 Lt (b.l. 247, t.3); daugiau duomenų apie jų patirtas išlaidas byloje nėra.
Atsakovė L.P. sumokėjo 1 000 Lt už advokatės atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (b.l. 286, t.3), 118 Lt už kasacinio skundo padavimą (b.l. 3, t.4), 2 150 Lt atstovavimo išlaidų kasacijoje (b.l. 73, t.4); iš viso 3 268 Lt.
Apeliantas – Vilniaus apskrities viršininko administracija žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą nemokėjo (b.l. 226, t.3)
Visų apeliantų skundai atmesti, taigi atsakovė L.P. laikytina bylą laimėjusia apeliacinės instancijos šalimi, jai priteisiamos patirtos išlaidos iš visų apeliantų, tame tarpe ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos, nes nėra duomenų, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija paduodama skundą šioje byloje, veikė gindama viešąjį interesą, lygiomis dalimis – po 817 Lt (CPK 93 str. 1, 3 d.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas
n u t a r ė :
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti L.P. iš G.L.T., A.V., V.V., Vilniaus apskrities viršininko administracijos po 817 (aštuonis šimtus septyniolika) Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose.
Ieškovo G.L.T. prašymo dėl permokėto žyminio mokesčio grąžinimo netenkinti.
Kolegijos pirmininkė T.Žukauskienė
Teisėjos
R.Janovičienė
D.Kačinskienė