Civilinė byla Nr. 2-90-241/2015

Proceso Nr. 2-56-3-00151-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Alsawood“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alsantė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Alsawood“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti sandorius negaliojančiais ir priteisti iš atsakovo 190 000 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškiniui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti. Ieškovas nurodė, kad atsakovo finansinė padėtis pagal paskutinį juridinių asmenų registrui pateiktą balansą nėra tokia, kuri galėtų užtikrinti reiškiamą reikalavimą, t. y. atsakovas turi materialaus turto už 715 582 Lt, taigi ieškiniu prašoma priteisti suma sudaro ¼ turimo turto (190 000 Lt), todėl laikytina didele.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino – areštavo 190 000 Lt vertės atsakovui priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti; nustačius, kad atsakovas neturi pakankamai materialaus turto, neviršijant ieškinio reikalavimo sumos, areštavo ir atitinkamą piniginių lėšų, esančių atsakovui priklausančiose sąskaitose dalį, leidžiant atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokėti valstybei mokesčius, socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškovu. Teismas, įvertinęs atsakovo balanso duomenis, padarė išvadą, kad ieškovo reikalaujama priteisti suma atsakovui laikytina pakankamai didele, todėl jam kilo abejonių apie atsakovo galimybę ieškovo nurodytą sumą sumokėti. Teismas sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių vėlesnis teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams ir neturi varžyti vienos šalies teisių labiau, nei būtina tikslui pasiekti, pirmiausia areštavo atsakovo nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – kitą turtą, įskaitant pinigines lėšas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ši nutartis nebuvo apskųsta. Taigi nagrinėjamoje byloje laikinųjų apsaugos priemonių klausimas yra išspręstas iš esmės ir turi res judicata galią prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Esminių aplinkybių neigiamo pasikeitimo nuo 2013 m. vasario 28 d., t. y. kai byloje pirmą kartą buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir buvo atsisakyta jas pritaikyti, nebuvo.

2. Pagal atsakovo 2013 metų balansą ilgalaikis turtas padidėjo nuo 224 184 Lt iki 715 582 Lt. Trumpalaikis turtas padidėjo daugiau nei 150 000 Lt. Per vienerius metus išaugo ir nuosavas kapitalas, kuris padidėjo taip pat beveik 150 000 Lt. Ieškiniu prašomas priteisti reikalavimas nepasikeitė – išliko 190 000 Lt. Atsakovo finansinei situacijai ryškiai pagerėjus, teismui nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokio pagrindo nėra ir dabar.

3. Atsakovo pateikti finansiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad atsakovas yra pajėgus bet kada padengti ieškinio reikalavimą.

4. Teismas nedetalizavo atsakovo nesąžiningų veiksmų. Byloje nėra įrodymų apie atsakovo nesąžiningumą, todėl nėra objektyvios grėsmės, kad atsakovo turtas bus parduotas ar kitaip apsunkintas.

5. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, neproporcingai apribojama atsakovo vykdoma veikla ir patiriami nuostoliai.

Ieškovas prašo atsisakyti tenkinti atsakovo atskirąjį skundą ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie argumentai:

1. Atsakovo finansiniai duomenys ir faktinės aplinkybės nepagrindžia, kad atsakovo finansinė padėtis yra itin gera ir teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė šioje byloje kilti negali.

2. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo sąžiningumu ir būsimo teismo sprendimo neabejotinu įvykdymu. Atsakovo nesąžiningumą pagrindžia teismo sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas.

3. Atsakovas nepagrindžia dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jo neva patiriamų nuostolių fakto ir dydžio.

4. Galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovas nepagrįstai sieja su anksčiau teismo priimtu procesiniu sprendimu šiuo klausimu. 2014 m. rugsėjo 19 d. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra grindžiamas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovo nesąžiningumu – buvo nustatyta, kad nebuvo kreiptasi į banką dėl sutikimo sandorio sudarymui gavimo, taip pat nustatyti ryšiai, sieję BUAB „Alsantė“, UAB „Alsawood“ ir jų vadovus, kurie pagrindžia šalių nesąžiningumą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Teismas skundžiama nutartimi atsakovo turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones, konstatavęs, kad ieškovo reikalavimo suma atsakovui yra didelė, o atsakovo pateikti finansiniai duomenys nepaneigia sprendimo neįvykdymo grėsmės buvimo. Apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė 2014 m. birželio bei lapkričio mėnesių balanso duomenis ir pelno (nuostolių) ataskaitas, kurie, jo manymu, paneigia ieškovui palankaus sprendimo neįvykdymo grėsmės prezumpciją.

Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Ši prezumpcija nėra absoliuti. Ji remiasi prielaida, jog atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą. Kiekvienu individualiu atveju yra sprendžiama, ar pareikšto ieškinio suma yra didelė konkrečiam atsakovui, ar ne. Teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti pagal jo turimo turto vertę, pajamas, įsipareigojimus.

Ieškovas pareiškė atsakovui 190 000 Lt reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo pateikti balanso duomenys nepaneigia teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimo. Iš pateikto balanso matyti, kad bendras atsakovo turtas sudaro 5 032 136 Lt. Ilgalaikis turtas siekia 1 033 196 Lt; trumpalaikis – 3 998 940 Lt. Beveik visą ilgalaikį turtą sudaro materialus turtas – transporto priemonės – 992 256 Lt, kurias atsakovas valdo lizingo sutarčių pagrindu, turi lizingo bendrovei 903 133 Lt įsipareigojimų, o transporto priemonių nuosavybės teisė jam nepriklauso. Trumpalaikio turto didžiąją dalį sudaro atsargos – 739 961 Lt ir pirkėjų įsiskolinimas – 2 630 556 Lt, o piniginės lėšos siekia tik 10 047 Lt. Be to, didelė atsargų dalis (ne mažesnė nei 400 000 Lt vertės) yra įkeista bankui užtikrinant atsakovo kredito grąžinimą. Atsakovo po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai siekia 903 133 Lt ir šie įsipareigojimai yra lizingo bendrovei už valdomas transporto priemones; atsakovo per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekia 2 778 901 Lt, iš kurių 1 991 186 Lt yra atsakovo įsiskolinimas tiekėjams. Ieškovas teisingai nurodo, kad atsakovas neturi nekilnojamojo turto, o piniginės lėšos siekia vos 10 047 Lt, todėl ir šie balanso rodikliai sudaro pagrindą konstatuoti teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės buvimą. Taigi, įvertinęs atsakovo pateikto balanso duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad atsakovas paneigė aplinkybę, kad ieškinio suma atsakovui nėra didelė, o laikinosios apsaugos priemonės taikytos nesant sprendimo neįvykdymo grėsmės.

Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išspręstas Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartimi, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1646/2013), todėl ieškovui pateikus pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas jame nurodytų argumentų nepripažino tapačiais jau ankščiau pateiktam prašymui, todėl ieškovo prašymą nagrinėjo. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nustatęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymui abiejų sąlygų buvimą, teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė. Taigi priimdamas ir nagrinėdamas tokį prašymą teismas civilinio proceso normų nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kadangi jie neturi teisinės reikšmės priimtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovas nepaneigė sprendimo neįvykdymo grėsmės buvimo prezumpcijos, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pagrįstai atsakovo turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 337 str. 1 d. 1 p).

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 148 straipsnio 2 dalį, atsakovas gali į teismo sąskaitą sumokėti ieškovo reikalaujamą sumą ir tokiu būdu išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                       Danutė Gasiūnienė