Baudžiamoji byla Nr. 2K-287/2013

                                                                        Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00078-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                        1.2.3.2;

                                                                        1.2.22.1;

                                                                        2.1.7.4;

                                                                        2.2.4.3;

                                                                        2.3.4.6 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Gintaro Godos ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintui Ivanauskui,

gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. C. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu G. C. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktus laisvės atėmimu devyneriems metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 238 straipsnio 1 dalį nuteisti: V. B., A. Š., I. D., D. S. ir M. B., tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria G. C. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, neteisėtai, be atitinkamo leidimo, iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo ir laikė šaunamąjį ginklą – Kroatijos gamybos 9 mm kalibro pistoletą-kulkosvaidį ir ne mažiau kaip trylika 9 mm kalibro LUGER (9x19 mm) šovinių.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintas kvalifikuojamasis požymis, kad G. C. pasikėsino nužudyti Edvardą ir L. Ž. dėl chuliganiškų paskatų (BK 22 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Nuteistųjų M. B., V. B., I. D., D. S., A. Š. apeliaciniai skundai atmesti.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Antano Klimavičiaus pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

G. C. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 27 d., nuo 00.20 iki 01.27 val., Kauno rajone, Garliavoje, ties Marijampolės gatvės 34 ir 36 namais, turėdamas tikslą nužudyti E. Ž. ir L. Ž., kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius bei atsitiktinai joje ar šalia jos atsiradusius, taip pat šalia įvykio vietos gyvenančius kitus asmenis, tyčia šovė ne mažiau kaip trylika kartų iš Kroatijos gamybos 9 mm kalibro pistoleto-kulkosvaidžio į E. Ž. ir L. Ž., taip padarė E. Ž. aklą šautinę žaizdą dešinėje šlaunyje su giliosios šlauninės arterijos sužalojimu su svetimkūniu dešinės šlaunies vidiniame paviršiuje, kiaurinę šautinę žaizdą dešinėje šlaunyje praeinančią per šlaunies audinius ir sužalojusią kairę šlaunį, dėl to atsirado akla šautinė žaizda kairėje šlaunyje vidiniame paviršiuje su svetimkūniu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Taip G. C. tyčia pasikėsino nužudyti E. Ž. ir L. Ž., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes E. Ž. buvo laiku suteikta kvalifikuota medicinos pagalba, o į L. Ž. nepataikė, be to, nukentėjusieji aktyviai pasipriešino – padidinę automobilio BMW X6 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) greitį, iš įvykio vietos pasišalino.

Taip pat G. C. nuteistas už tai, kad iki 2009 m. liepos 27 d. neteisėtai nešiojo šaunamąjį ginklą – Kroatijos gamybos 9 mm kalibro pistoletą-kulkosvaidį ir ne mažiau kaip trylika 9 mm kalibro LUGER (9x19 mm) šovinių.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. C. prašo nuosprendžius panaikinti ir bylą jam nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, taip pat suvaržė jo teises į gynybą.

Kasatorius tvirtina, kad nusikalstamos veikos aprašymas kaltinamajame akte, taip pat ir nuosprendžiuose, iš esmės neatitinka šių procesinių dokumentų turiniui keliamų reikalavimų (BPK 219 straipsnio 3 punktas, 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 331 straipsnio 1 dalis). Kaltinamajame akte nurodyta, kad jis vienas pasikėsino nužudyti E. Ž. ir L. Ž., tačiau tai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nukentėjusioji L. Ž. visą laiką teigė, kad automobilyje buvo daugiau nei du asmenys. Taigi akivaizdu, kad nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupė, kurios nariai atliko skirtingus veiksmus, tačiau procesiniuose dokumentuose nėra jokių nuorodų į bendrininkavimą, nenustatyti automobilyje buvę asmenys, jų veiksmai, neatskleisti subjektyvūs požymiai, susitarimo ribos ir pan. Tam, kad būtų pagrįstas kaltinimas dėl pasikėsinimo nužudyti, buvo būtina ne tik nustatyti, kad jis (kasatorius) buvo automobilyje ,,Audi“, tačiau ir tai, ką jis konkrečiai jame darė, o gal nieko nedarė ir iki pradedant šaudyti apie tai nieko nežinojo ir negalėjo lemti tai atlikusio asmens veiksmų. Taigi nenustatytos esminės veikos aplinkybės, t. y. kas šaudė, vairavo, kokie asmenys buvo automobilyje, kas buvo nusikaltimo organizatorius, vykdytojas, koks ginklas panaudotas ir kt. Beje, iš veikos aprašymo galima spręsti, kad jis (kasatorius) šaudė stovėdamas gatvėje, nes automobilis ,,Audi“ kaltinime neminimas. Kasatoriaus teigimu, jo dalyvavimas šiose veikose pagrįstas gandų lygio informacija. Teismai ignoravo kaltinamojo akto trūkumus, nes negrąžino bylos tyrimui papildyti (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis), o beveik pažodžiui perkėlė kaltinimą į nuosprendį. Šie pažeidimai iš esmės suvaržė jo teisę į gynybą, nes, nežinodamas jam inkriminuojamų nusikaltimų bendrininkų, jis negalėjo tinkamai gintis. Taip pat šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį.

Kelių bendrininkų veiksmų perkėlimas vienam asmeniui, nenustačius, ar jį (kasatorių) su šaudžiusiu asmeniu siejo bendra tyčia įvykdyti pasikėsinimą, ar jis žinojo apie nusikalstamą veiką, ar ją apėmė jo tyčia, yra netinkamas BK 2 straipsnio 3, 4 dalių, 24 straipsnio, 26 straipsnio 1 dalies taikymas. Be to, tokiais atvejais, kai nusikaltimą įvykdo bendrininkų grupė, nenustačius konkretaus asmens vaidmens bendrame nusikaltime, jo bendrininkavimo formos, neįmanoma teisingai paskirti bausmės, nes teismas neturi galimybių įvertinti BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 58 straipsnio aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, iš esmės atsisakė išnagrinėti esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su kaltinimo formulavimu, t. y. atsisakė bylą išnagrinėti išsamiai ir nešališkai, neapsiribojant kaltinimo pateikta medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (BPK 324 straipsnio 6 dalis, 270 straipsnio 3 dalis, 287 straipsnio 1 dalis). Kasatorius pažymi, kad pasikėsinimu nužudyti veikiant bendrininkų grupe buvo įtariami 26 asmenys, tačiau nagrinėjamoje byloje nebuvo jokių duomenų apie tuos asmenis, jų duotus parodymus, nors pagal BPK 220 straipsnio nuostatas prokuroras privalo teismui perduoti visą ikiteisminio tyrimo medžiagą. Šiuo atveju didžioji bylos dalis teismui nepateikta, taip apribojant gynybos ir teismo teises susipažinti su visais bylos duomenimis. Kauno apygardos teismas gynybos prašymu buvo išsireikalavęs nepateiktą ikiteisminio tyrimo dalį, tačiau prie bylos nepridėjo. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų taip pat nepasisakyta.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į skundo argumentus dėl įrodymų, kuriais grindžiamas kaltinimas, leistinumo, patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės, konstatavo, kad psichofiziologinis tyrimas negali būti laikomas leistinu ir patikimu įrodymu, t. y. specialisto išvada ir specialisto V. S. parodymais remtis negalima. Tačiau kartu kolegija sprendė, kad byloje pakanka kitų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų jo kaltei pagrįsti. Kasatoriaus manymu, ši išvada nepagrįsta, šios instancijos teismas D. S., E. J., V. B. ir I. D. parodymų turinio iš esmės neanalizavo, nepateikė įtikinamų motyvų, leidžiančių daryti išvadą dėl jo kaltės įrodytumo. Kadangi šie asmenys teisme parodymus pakeitė, teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais jų parodymais ir padarė išvadą, kad nusikaltimą įvykdė būtent jis (kasatorius). Kasatoriaus įsitikinimu, šių asmenų parodymų įrodomoji vertė minimali, iš jų negalima padaryti pagrįstos išvados dėl jo kaltės. Iš minėtų asmenų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jie įvykio vietoje nebuvo, paties įvykio, automobilio, iš kurio buvo šaudyta ir kas jame sėdėjo bei kas šaudė, – taip pat nematė, apie ginklą nieko nežino. V. B. ir E. J. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus ne apie jų pačių tiesiogiai sužinotas faktines aplinkybes, o atpasakojo jų neva išgirstus kitų asmenų pasakojimus, kurie informacine prasme taip pat yra minimalios reikšmės, nes nėra aišku, iš kur šie asmenys sužinojo tokią informaciją, ar ją gavo patys tiesiogiai stebėdami įvykį, ar išgirdo iš kitų asmenų. Pagal teismų praktiką, jei liudytojas duoda parodymus apie tai, kad jis kažkokią informaciją sužinojo iš kito asmens, turi būti nustatytas ir apklaustas ir tas asmuo, nes tik tokiu būdu procesinėmis priemonėmis galima patikrinti gautų išvestinių parodymų teisingumą. Tik esant galimybei nustatyti ir patikrinti pirminį informacijos šaltinį, galima daryti išvadą, jog liudytojo išvestiniai parodymai atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

Kasatorius nurodo, kad E. J., V. B., I. D. ir D. S. parodymai yra išvestiniai netiesioginiai parodymai, kurie prieštarauja pirminiams įrodymų šaltiniams, t. y. A. Š., L. G., M. B. parodymams, ir kurių nepatvirtina nė vienas savarankiškas įrodymų šaltinis. Iš E. J., V. B., I. D. ir D. S. parodymų, net jei jie ir būtų patvirtinti teisminio nagrinėjimo metu, apskritai negalima padaryti bent minimaliai patikimos išvados, jog būtent jis (kasatorius) buvo pasiruošęs ir laukė automobilio BMW X6 už miesto, kad būtent jis su nenustatytais asmenimis tą automobilį pasivijo prie Garliavos ir kad būtent jis šaudė. E. J., V. B., I. D. ir D. S. parodymai tarpusavyje nesusieti, nes jie informaciją neva girdėjo atskirai, skirtingomis aplinkybėmis, skirtingose vietose, juos paneigė pirminiai informacijos šaltiniai, todėl jų parodymai galėjo būti vertinami tik kaip gandai, o ne įrodymai. Taigi, kasatoriaus nuomone, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad jis 2009 m. liepos 26 d. dalyvavo bent viename susitikime Marijampolėje, jog apskritai žinojo apie konfliktą, kilusį tarp vietinių gyventojų ir asmenų, atvykusių automobiliu BMW X6, jog turėjo motyvą pasikėsinti nužudyti; kad automobilis ,,Audi“ ir jis yra susiję, nes nėra jokių automobilį identifikuojančių požymių, tokio automobilio jis neturėjo; nenustatyta, kad jis buvo automobilyje, jog apskritai šaudymo metu jis buvo įvykio vietoje, nes niekas jo toje vietoje nematė, automobilyje buvę asmenys nenustatyti; ginklas nesurastas, taip pat jokie bylos įrodymai neleidžia jo (kasatoriaus) susieti su automatiniu ginklu.

 

Nuteistojo G. C. kasacinis skundas atmestinas.

 

Dėl BPK 219 straipsnio, 234 straipsnio 2 dalies, 254 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

 

Kasatorius nurodo, kad nusikalstamos veikos aprašymas kaltinamajame akte neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes jame nurodyta, jog jis vienas pasikėsino nužudyti du asmenis, nors iš bylos duomenų matyti, kad nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupė. Šis pažeidimas, kasatoriaus teigimu, suvaržė jo teisę į gynybą, sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį. Be to, teismai pažeidė BPK 234 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 3 dalį, nes, esant kaltinamojo akto trūkumams, bylos negrąžino tyrimui papildyti. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Reikalavimai kaltinamojo akto turiniui nustatyti BPK 219 straipsnyje. Šiame straipsnyje išdėstytas kaltinamojo akto rekvizitų sąrašas yra baigtinis ir išsamus. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Vadovaujantis BPK 234 straipsnio 2 dalies, 254 straipsnio 3 dalies nuostatomis, byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449/2008; 2K-480/2012, 2K-556/2012).

Nagrinėjamoje byloje pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia kaltinamojo teisių į gynybą, taip pat nesukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus bei pagrįstus sprendimus. Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2011 m. sausio 14 d. kaltinamajame akte aprašytos G. C. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodant jų padarymo laiką, vietą, būdą, padarinius, taip pat kitas nusikalstamų veikų aplinkybes bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamų veikų sudėčių požymiai. Šis aprašymas atitinka BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktų, 253 straipsnio 1 dalies, pagal kuriuos kvalifikuotos nusikalstamos veikos, dispozicijas. Pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu paskelbus kaltinamąjį aktą teisiamasis G. C. paaiškino, kad suprato, kuo kaltinamas. Nei jis, nei jo gynėjas nenurodė jokių šio procesinio dokumento trūkumų ir bylos nagrinėjimas vyko pagal kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes ir veikų kvalifikaciją. Taigi ir teismui, ir proceso dalyviams buvo aišku, dėl ko nagrinėjama byla, kokia kaltinimų esmė. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į skundo argumentus dėl nusikaltimo bendrininkų nenustatymo, taip pat dėl ne visos bylos medžiagos pateikimo teismui (pasikėsinimu nužudyti buvo įtariami 26 asmenys), pagrįstai nurodė, kad byla teismui buvo perduota tik dėl kaltinamųjų G. C., V. B., A. Š., I. D., D. S. ir M. B., todėl teismas bylą išnagrinėjo tik dėl šių kaltinamųjų ir jų padarytų nusikalstamų veikų, nes, vadovaudamasis BPK 255 straipsnio 1 dalimi, negalėjo pažeisti nagrinėjimo teisme ribų. Beje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prokurorė pateikė susipažinti išskirtą bylos dalį, kuri liečia pasikėsinimą nužudyti Ž. Su prokurorės pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga proceso dalyviai, taip pat ir nuteistasis G. C. su savo gynėju susipažino. Teismas konstatavo, kad šioje medžiagoje nėra duomenų, jog G. C. inkriminuojamą veiką padarė kiti asmenys, todėl ji nepridėta prie nagrinėjamos bylos.

Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes nenustatytame automobilyje ,,Audi“ iš tikrųjų buvo ne vien G. C. ir netgi ne jis vairavo. Kadangi kitas asmuo ar asmenys, buvę automobilyje, nenustatyti, todėl visiškai pagrįstai baudžiamojon atsakomybėn dėl pasikėsinimo nužudyti du asmenis patrauktas tik vykdytojas G. C., netaikant BK 24 straipsnio nuostatų. Nusikaltimo bendrininkas negali būti nežinomas asmuo, nenustačius jo kaip subjekto atitikimo baudžiamajam įstatymui pagal padarytą nusikalstamą veiką ir jo veikos padarymo subjektyviųjų požymių (BK 24, 25 straipsniai). Priešingai, pripažinimas G. C. kaltu bendrininkaujant su kitais asmenimis, nepagrįstai pasunkintų jo atsakomybę ir pažeistų vieną kertinių baudžiamosios atsakomybės principų – visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 219 straipsnio, 234 straipsnio 2 dalies, 254 straipsnio 3 dalies nuostatos nepažeistos.

 

Dėl BPK 20, 276 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

 

Nors kasatorius teigia, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau skundo turinys ir didžioji dalis argumentų rodo, kad jis nesutinka su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Tokie skundo argumentai paliekami nenagrinėti, nes kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria fakto klausimų ir neturi kompetencijos nustatyti kitokių, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, faktinių aplinkybių. Įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.

Kasatorius nurodo, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina jo kaltės, nuteistųjų V. B., D. S., I. D. ir liudytojo E. J. parodymai yra išvestiniai netiesioginiai įrodymai, kurie prieštarauja pirminiams įrodymų šaltiniams, t. y. A. Š., L. G., M. B. parodymams, ir kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Teismų išvados dėl jo kaltės pagrįstos prielaidomis. Šie skundo argumentai nepagrįsti.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4  dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Laikyti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su G. C. kaltės ar veikos kvalifikavimo klausimais, nesilaikė nurodytų BPK reikalavimų, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, konstatavo, kad jų pakanka kaltinamojo G. C. kaltei pagrįsti. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistojo G. C. kaltė, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktuose, 253 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta teismo posėdyje išsamiai ištirtų ir tarpusavyje susijusių įrodymų visuma, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais atmesti kiti įrodymai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė tyrėjus N. Urbonavičienę (Oškutytę), L. Dorelį, nuteistuosius V. B., I. D., G. C., D. S., M. B., A. Š., perskaitė įtariamųjų V. B., I. D., D. S. apklausos protokolus ir, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai, teisingai nustatė bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo G. C. kaltės.

Apkaltinamasis nuosprendis G. C. iš tiesų pagrįstas netiesioginiais įrodymais, t. y. nuteistųjų V. B., D. S., I. D. ir liudytojo E. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau, kaip jau minėta, įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. Be to, šie įrodymai palyginti ir įvertinti ne tik tarpusavyje, bet ir kitų bylos duomenų kontekste, ir padaryta išsamiai motyvuota išvada, kad jie yra pakankamai detalūs ir papildo vieni kitus, o esminėmis detalėmis sutampa, taip pat atitinka kitus bylos įrodymus – nukentėjusiųjų parodymus, specialistų išvadas, automobilio, įvykio vietos apžiūros protokolų duomenis ir kt. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad įtariamojo D. S. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolas neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų (pažeistos BPK 179, 188, 189 straipsnių nuostatos – protokolas perrašytas nuo tyrėjos surašyto apklausos protokolo), todėl jis negali būti laikomas tinkamu įrodymu ir juo negalima grįsti G. C. kaltės, tačiau kartu šios instancijos teismas konstatavo, kad byloje pakanka kitų įrodymų, paneigiančių G. C. versiją, jog jis nedalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o įvykio metu buvo namie. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokios išvados dėl įtariamojo D. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, vertinimo, tačiau pažymi, kad šis proceso veiksmas atliktas dalyvaujant gynėjui, protokolas pasirašytas, nenurodant jokių pastabų, o tai rodo, kad šios apklausos metu D. S. patvirtino pirmiau duotus savo parodymus, t. y. jų tikrumą ir teisingumą.

BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje“. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais liudytojų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 dalis), perskaityti rašytinius įrodymus, apžiūrėti daiktus. Įstatymų leidėjas nustatė skirtingą reikšmę kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo teisėjui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei prokurorui. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta: ,,Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas“. Remdamasi šia nuostata bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-200/2009 ir kt.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Todėl labai svarbu įvertinti kitų byloje surinktų įrodymų patikimumą ir jų visumos pakankamumą išvadai apie asmens kaltumą dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys. Taigi asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Nuteistieji V. B., D. S., I. D. ir liudytojas E. J. teisme pakeitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, todėl pirmosios instancijos teismas perskaitė jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui (BPK 276 straipsnio 1–3 dalys) ir pagrįstai jais vadovavosi, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį (išskyrus D. S. parodymus, kurie apeliacinės instancijos teismo pripažinti netinkamu įrodymu).

E. J., apklausiamas kaip įtariamasis pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad A. Š. sakė, jog G. C. pasiruošęs už miesto laukia automobilio BMW X6, kad šiandien geriausia galimybė juos ,,suvaryti“, o I. D. sakė, kad jam bevažiuojant Kauno link, jį aplenkė automobilis ,,Audi A4“ su užlankstytais numeriais, prie Garliavos matė ,,fejerverkus“, suprato, jog buvo šaudoma iš automato, o grįžtant į Marijampolę, jį aplenkė tas pats automobilis ,,Audi A4“ su užlankstytais numeriais. E. J. parodė, kad šiuo ,,Audi A4“ automobiliu važinėjo G. C.. Beje, teisiamojo posėdžio metu perskaičius E. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis pripažino, jog tuomet nemelavo, sakė tiesą. V. B., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad M. B. jam sakė, jog į BMW X6 šaudė G. C.. I. D., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad visi ieškojo automobiliu BMW X6 važiavusių asmenų, kad ketino su jais išsiaiškinti ir kad juos aplenkė automobilis ,,Audi A4“ su užlenktais numeriais. Šie ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti I. D. parodymai, kaip teisingai pastebėjo apeliacinės instancijos teismas, nėra tokie informatyvūs, kaip duoti apklausiant jį įtariamuoju. Tačiau apeliacinės instancijos teismas klaidingai nurodė, kad perskaitytais įtariamojo I. D. parodymais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad perskaitytais įtariamojo I. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (tas pats pasakytina apie D. S. ir E. J. parodymus, duotus jų parodymų patikrinimo vietoje metu). Apklausiamas kaip įtariamasis I. D. parodė, kad automobilio BMW X6 ieškojo tam, kad atkeršytų už A. Š. ir L. G. sumušimą; L. G. ar A. Š. pasakė, kad G. C. laukia už miesto; kai I. D. kartu su D. S. ir L. R. važiavo Kauno link, juos dideliu greičiu aplenkė G. C. automobilis ,,Audi A4“ su užlenktais numeriais; neprivažiavus Garliavos, pamatė į viršų kylančias baltos spalvos liepsnas ir visi padarė išvadą, jog Garliavoje galėjo įvykti susišaudymas tarp G. C. ir automobiliu BMW X6 važiavusių asmenų. D. S. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietas Marijampolėje, kur įvykio dieną matė G. C.. E. J. parodymų patikrinimo vietoje metu patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Taigi minėti asmenų parodymai palyginti ir įvertinti ne tik tarpusavyje, bet ir kitų bylos duomenų kontekste, ir padaryta išsamiai motyvuota išvada, kad jie yra pakankamai detalūs ir papildo vieni kitus, o esminėmis detalėmis sutampa, taip pat atitinka kitus bylos įrodymus – nukentėjusiųjų parodymus, specialistų išvadas, automobilio, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis ir kt. Nukentėjusiosios L. Ž. parodymus dėl automobilio ,,Audi“ apibūdinimo papildė V. B., E. J., I. D. ir D. S.. Jie parodė, kad automobilis ,,Audi A4“ šviesios spalvos su užlenktais numeriais, važiavęs dideliu greičiu ir aplenkęs jų automobilius, važiavusius Kauno link, buvo G. C.. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šių asmenų parodymai negali būti visiškai vienodi, nes jie, ieškodami automobilio BMW X6, važinėjo skirtingais automobiliais, buvo skirtingose vietose, todėl negirdėjo ir negalėjo girdėti pokalbių ar frazių, kurias girdėjo V. B., D. S., I. D. ir E. J.. Nors patys tiesiogiai įvykio nematė, tačiau esmines nusikalstamos veikos aplinkybes jie sužinojo vieni iš kitų ir iš bylos liudytojų. Taip pat teismas teisingai pažymėjo, kad V. B., D. S., I. D. ir E. J. parodymų įrodomosios reikšmės nesumenkina tai, kad A. Š., L. G., M. B. ar kiti asmenys nepatvirtino jų parodymų. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad visi nuteistieji šioje byloje (išskyrus M. B.), taip pat L. G., L. R., E. J. ir daugelis kitų buvo įtariami dėl pasikėsinimo nužudyti Ž., be to, jie visi yra draugai, seniai pažįstami, todėl neigė ne tik savo kaltę, bet ir ką nors žinantys apie G. C. padarytą nusikaltimą. Dėl šių aplinkybių, kaip teisingai pastebėjo teismas, V. B., D. S., I. D. ir E. J., duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, neturėjo jokio tikslo ar motyvo apkalbėti G. C.. Taigi teismas pagrįstai nuteistųjų V. B., D. S., I. D. ir liudytojo E. J. parodymus vertino kaip patikimus įrodymus, kurie kartu su kitais įrodymais buvo pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad V. B., D. S., I. D. ir E. J., apklausti kaip įtariamieji, parodymus davė įstatymų nustatyta tvarka, dalyvaujant gynėjams, jie patys patvirtino surašytų parodymų teisingumą.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingas išvadas. Nenustatyta, kad teismai vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistojo G. C. gynėjo skundo argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir jo kaltės – išsamiai išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus ir nustatant faktines bylos aplinkybes šioje byloje nepadaryta. Pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 22 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7 punktai, 253 straipsnio 1 dalis – nuteistojo G. C. nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų priimti nuosprendžiai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Atmesti nuteistojo G. C. kasacinį skundą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Viktoras Aidukas

 

 

                                                                                                            Gintaras Goda

 

 

                                                                                                            Antanas Klimavičius