Civilinė byla Nr. e3K-3-133-313/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43597-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. U. (A. U.) ir I. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. U. ir I. U. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys: akcinės bendrovės „Bobutės paskola“ („BnP Finance“), „Swedbank“, uždarosios akcinės bendrovės „4finance“, „MCB finance“, „General financing“, „ARN Group“, „Ferratum“, „Creditreform Lietuva“, „ITM Inkaso“, „Sostinės kreditai“, „Lateko lizingas“, „Gelvora“, „VIA SMS LT“, „Nordecum“, BIGBANK AS, antstoliai A. M., D. Š..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsisakymą iškelti bankroto bylą nesąžiningam fiziniam asmeniui, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjai prašė teismo iškelti jiems bankroto bylą. Jie nurodė, kad yra nemokūs, nes negali vykdyti savo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimų terminai yra suėję, o jų suma viršija 25 Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – ir MMA). Pareiškėjų nemokumą sukėlė tai, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio mėnesį neteko darbo UAB „Fungerta“, todėl jie skolinosi lėšų iš greituosius kreditus suteikiančių įmonių, stengdamiesi patenkinti minimaliausius savo šeimos ir mažamečių vaikų pragyvenimo poreikius, o vėliau – stengdamiesi padengti ankstesnes skolas kreditoriams. Pareiškėja šiuo metu nedirba, prižiūri du mažamečius vaikus ir gauna apie 113–135 Eur motinystės pašalpą. Nuo 2014 m. gruodžio iki 2015 m. kovo mėnesio visas šeimos pajamas sudarė tik pareiškėjos gaunama pašalpa. Šiuo metu pareiškėjai turi 17 830,64 Eur neįvykdytų įsipareigojimų kreditoriams, jų įvykdymo terminas yra suėjęs. Santuokoje įgytas turtas ir finansiniai įsipareigojimai yra bendri, skolos kreditoriams susidarė abiem pareiškėjams stengiantis išlaikyti namų ūkį ir vaikus, todėl skolos yra bendros ir bankroto bylą tikslinga iškelti jiems abiem. Pareiškėjai neturi nekilnojamojo turto, valdo automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) lėšų, viršijančių vieną minimaliąją algą, neturi (Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 2 straipsnio 2 dalis, 4 straipsnio 2 dalis, 4 dalies 3, 7, 9 punktai, 7 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 30 d. nutartimi iškėlė pareiškėjams bankroto bylą ir išsprendė kitus su bankroto bylos iškėlimu susijusius klausimus.
4. Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis apie pareiškėjų turtą, gaunamas pajamas, įsipareigojimus kreditoriams, padarė išvadą, kad pareiškėjai pagal savo turtinę padėtį negali įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams, jų mokėjimo terminai suėjo, o suma viršija 25 MMA. Teismas nustatė, kad pareiškėjai nekilnojamojo turto neturi; A. U. neseniai įsidarbino, kovo mėnesį jo alga sudarė apie 594 Eur neatskaičius mokesčių; I. U. gauna 113 Eur motinystės pašalpą. Taigi pareiškėjų gaunamos pajamos yra nedidelės, jie turi mažamečių vaikų, padeda pensinio amžiaus tėvams. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjai yra nemokūs (FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 9 punktas, 6 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 11 straipsnis).
5. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal suinteresuoto asmens UAB „General Financing“ atskirąjį skundą, 2015 m. birželio 26 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės – atsisakė iškelti pareiškėjams bankroto bylą.
6. Kolegija, vadovaudamasi FABĮ 2 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnio 8 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai jo finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko pareiškėjų nemokumo priežasčių analizę, netinkamai įvertino jų įsipareigojimų kreditoriams apimtį ir perspektyvas šiuos įsipareigojimus įvykdyti.
7. Įvertinusi pareiškėjų 2012–2014 metais sudarytų kredito sutarčių sudarymo aplinkybes, šių sutarčių sąlygas ir jomis prisiimtus įsipareigojimus, kolegija padarė išvadą, kad pasiskolintos lėšos buvo naudojamos ne būtiniausiems pareiškėjų poreikiams tenkinti, o tenkinti tokius poreikius, kurie nėra būtini ir kilę iš pareiškėjų noro gyventi ne pagal savo finansines galimybes. Pareiškėjai imdami kreditus turėjo pakankamai pajamų minimaliems poreikiams tenkinti, todėl tokio masto skolinimasis neatitinka sąžiningo asmens kriterijaus. Kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjų nemokumą sukėlė jų pačių nesąžiningas elgesys, nes vartojimo kreditus jie ėmė jau nebegalėdami padengti ankstesnių finansinių įsipareigojimų. Pareiškėjai prisiėmė finansinių įsipareigojimų, kurių realiai negalėjo vykdyti, ir, tai žinodami, patys sau sukėlė nemokumą, o tai leidžia laikyti juos abu nesąžiningais (CK 1.5 straipsnis).
8. Kolegijos vertinimu, pareiškėjai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, kad, sudarydami skolinimosi sandorius vieną po kito, sunkina savo finansinę padėtį ir mažina realias galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Kolegija sprendė, kad abu pareiškėjai elgėsi nesąžiningai, neprotingai ir neatsakingai. FABĮ tikslas yra atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, kuris reiškia, kad asmuo, kuris, neturėdamas pakankamai lėšų, norėdamas gyventi ne pagal turimas pajamas, ima daugybę vartojimo kreditų ir (ar) paskolų, siekdamas sumažinti jau turimus kreditoriaus įsipareigojimus, negali būti laikomas sąžiningu asmeniu ir jam nėra suteikiama teisė bankrutuoti, t. y. išvengti nesąžiningais veiksmais prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo, nes FABĮ negali būti priemonė nesąžiningiems asmenims išvengti finansinių prievolių vykdymo. Kolegijos teigimu, tai, kokio dydžio pajamas abu pareiškėjai gauna dabar, kad jie turi du nepilnamečius vaikus ir padeda savo tėvams, nesuteikia jiems jokių teisinių privilegijų ir nesudaro teisinio pagrindo kelti fizinių asmenų bankroto bylą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Kasaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad pareiškėjai, prisiimdami vartojimo kreditus, buvo nesąžiningi ir tokiais savo veiksmais nulėmė savo nemokumą, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias atsisakymą iškelti bankroto bylą dėl fizinio asmens nesąžiningumo, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje bylose dėl fizinio asmens bankroto suformuotų bankrutuoti siekiančio asmens (ne)sąžiningumo vertinimo kriterijų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-3-516/2014).
2. Kreditoriai neįrodė ir nagrinėjant bylą neįrodinėjo, kad pareiškėjai, sudarydami kredito sutartis, siekė tapti nemokūs. Siekiančio bankrutuoti fizinio asmens (ne)sąžiningumo sąlyga negali būti nustatoma vien pagal nemokumą kaip pasekmė, nes, taip sprendžiant šį klausimą, visi nemokūs tapę asmenys turėtų būti pripažįstami nesąžiningais. Atitinkamai vien paskolų (kreditų) gavimas ir vėliau iš to išplaukęs prievolių pagal paskolų sutartis nevykdymas (nepajėgumas įvykdyti) savaime negali būti pripažįstamas pakankamu kredito gavėjo fizinio asmens nesąžiningumo, nulemiančio atsisakymą iškelti jam bankroto bylą, patvirtinimu.
3. Pareiškėjai sąmoningai nesiekė tapti nemokūs, kreditus ėmė neturėdami realaus pagrindo manyti, kad nesugebės jų grąžinti. Jie šiuo metu dirba, augina nepilnamečius vaikus. Tol, kol turėjo stabilių, nuolatinių pajamų, pareiškėjai kreditų neėmė ir lėšų nesiskolino. Vartojimo kreditų paėmimas, siekiant tenkinti būtiniausius šeimos poreikius, negali būti laikomas neatidžiu ir nerūpestingu elgesiu, o toks elgesys negali būti kvalifikuojamas kaip nesąžiningas. Pareiškėjai nevengė dirbti, o netekę darbo ieškojo ir rado kitą darbą, dėjo pastangų gauti didesnį darbo užmokestį, buvo aktyvūs darbo rinkos dalyviai. Šios aplinkybės patvirtina, kad aukštojo išsilavinimo neturintys pareiškėjai buvo susidūrę su laikinais sunkumais (nedarbu), nulemtais objektyvių aplinkybių, tačiau ieškojo būdų, kaip pagerinti savo mokumą. Priemonės, kurių ėmėsi pareiškėjai, nebuvo veiksmingos, nes pareiškėjų mokumas ne didėjo, o palaipsniui mažėjo dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių (aukštojo išsilavinimo nebuvimo).
4. Nors pareiškėjai ir elgėsi nepakankamai atidžiai bei rūpestingai, jų elgesio negalima prilyginti elgesiui, patvirtinančiam siekį bloginti savo padėtį, todėl jis negali būti pripažintas nesąžiningu. Be to, pareiškėjai skolintomis lėšomis taip pat dengė ankstesnius įsipareigojimus kreditoriams, o tai patvirtina, kad kreditorių reikalavimai, nors ir nevisiškai, bet buvo dengiami. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad pareiškėjai nesiekė tapti nemokūs. Pažymėtina, kad kreditoriai, suteikę pareiškėjams vartojimo kreditus, neįrodinėjo, jog pareiškėjai, kreipęsi dėl kreditų suteikimo, elgėsi nesąžiningai, nuslėpė ar pateikė klaidingą informaciją, susijusią su savo mokumu, kuri yra reikšminga, priimant sprendimą dėl kreditavimo. 
10. Suinteresuotas asmuo UAB „General Financing“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų nesąžiningumo ir atsisakydamas kelti jiems bankroto bylą, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias atsisakymą iškelti bankroto bylą nesąžiningam fiziniam asmeniui, ir nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.
2. Suinteresuotas asmuo kreditą pareiškėjams suteikė transporto priemonei pirkti, tačiau minėta transporto priemonė į pareiškėjų turto balansą neįtraukta, kur iš tikrųjų buvo panaudotos gautos lėšos, pareiškėjai nenurodo. Toks jų elgesys ir veiksmai vertintini kaip nesąžiningi kreditoriaus atžvilgiu.
3. Teismas, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, atlikęs pareiškėjų nemokumo priežasčių analizę, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjų vartojimas 2012–2014 metais buvo itin intensyvus, neatitinkantis jų gaunamų pajamų. Nors pareiškėjai nurodė, kad vartojimo kreditus ėmė savo būtiniausiems poreikiams patenkinti, teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad jie, imdami kreditus, turėjo pajamų minimaliems poreikiams tenkinti, todėl tokio masto skolinimasis neatitinka sąžiningo asmens kriterijaus. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjai prisiėmė finansinių įsipareigojimų, kurių jie realiai negalėjo vykdyti, ir, tai žinodami, patys sau sukėlė nemokumą.
4. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad aktyviai siekė ir ieškojo būdų atkurti savo mokumą, skolintomis lėšomis dengė ankstesnius įsipareigojimus kreditoriams. Pažymėtina, kad antstolės pritaikytos priverstinio vykdymo priemonės – lėšų areštas ar išskaitos iš darbo užmokesčio – nelaikytinos aktyviais pareiškėjų veiksmais ir siekiu atsiskaityti su kreditoriais.
11. Kiti suinteresuoti asmenys atsiliepimų į pareiškėjų kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą nesąžiningam fiziniam asmeniui

12. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Remiantis šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.
13. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.
14. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
15. Vadovaujantis 2015 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-2235 13 straipsnio 4, 5 dalimis, iki šio įstatymo Nr. XII-2235 įsigaliojimo dienos (2016 m. sausio 1 d.) iškeltos fizinių asmenų bankroto bylos nagrinėjamos vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusiomis FABĮ nuostatomis, išskyrus šią išimtį: FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, kada pradėtas fizinio asmens bankroto procesas.
16. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.), be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, nebuvo įtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai, detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai ar neveikimas gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie buvo nustatomi atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2016 m. sausio 1 d.) fizinių asmenų kiti veiksmai ar neveikimas, kurie gali būti pripažinti nesąžiningais, sukonkretinti ir jų vertinimas susiaurintas iki kitokių tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
17. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką fizinių asmenų bankroto bylose, yra pažymėjęs, kad neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo priežastis, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal I. P. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-496-219/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. L. ir kt. pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. e3K-3-434-686/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
18. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais, neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi. Be to, būtina nustatyti, kokią reikšmę naujai prisiimti skoliniai įsipareigojimai turėjo bendrai pareiškėjų nemokumo dinamikai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-394-415/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
19. Kasacinėje jurisprudencijoje taip pat nurodyta, kad teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal A. L. ir kt. pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. e3K-3-434-686/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
20. Nors šie kasacinio teismo išaiškinimai buvo priimti galiojant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcijai iki 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusių pakeitimų, jie yra aktualūs ir nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl kasatorių veiksmų (neveikimo) sąžiningumo ir jų elgesio įtakos jų mokumui.
21. Nagrinėjamu atveju teismų nenustatyta, kad kasatoriai per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo būtų sudarę CK 6.67 straipsnyje nurodytus sandorius, dėl kurių tapo nemokūs, taip pat kad kreipdamiesi į kredito įstaigas dėl vartojimo kreditų suteikimo jie tyčia pateikė šioms įstaigoms neteisingą informaciją apie savo finansinę būklę ar sąmoningai tokią informaciją nuslėpė. Suinteresuotas asmuo UAB „General Financing“ atsiliepime į kasacinį skundą taip pat neįrodinėja priešingai. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kasatorių nesąžiningumo, iš esmės vertino tik aplinkybę, kad per gana trumpą laiką (apie dvejus metus) kasatoriai prisiėmė daug finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms pagal vartojimo kredito sutartis (18 sutarčių), kurios buvo sudarytos iš esmės nepalankiomis kasatoriams sąlygomis (sutartyse nustatytos didelės metinių palūkanų normos ir bendra vartojimo kredito kaina). Tačiau, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, vien tik didelis vartojimo kreditų sutarčių, sudarytų per gana trumpą laiką, skaičius dar nesudaro pagrindo pripažinti kasatorių elgesio nesąžiningu, būtina nustatyti visas pirmiau kasacinio teismo praktikoje nurodytas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galima konstatuoti, ar kasatoriai elgėsi nesąžiningai.
22. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad, siekiant tinkamai išspręsti nagrinėjamą klausimą dėl kasatorių (ne)sąžiningumo prisiimant kreditus ir jų elgesio įtakos mokumui, būtina išsiaiškinti aplinkybes dėl kasatorių prisiimtų vartojimo kreditų tikslų ir jų grąžinimo. Byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kada ir kokias sutartis su kreditoriais sudarė kasatoriai, tačiau nesiaiškino, kaip ir kokia apimtimi šiomis sutartimis prisiimtos prievolės buvo vykdomos, kokia dalis kreditų yra grąžinta ir kokiomis lėšomis (kasatorių gautomis, uždirbtomis pajamomis ar pasiskolintomis lėšomis). Taip pat byloje tiksliai nenustatyti tikslai, dėl kurių buvo sudaromos minėtos kredito sutartys. Nors kasatoriai nurodo, kad kreditus ėmė siekdami tenkinti būtiniausius šeimos poreikius, tačiau byloje nenustatyta, kuri konkreti kreditų dalis (pagal kurias sutartis) buvo naudojama šeimos poreikiams tenkinti, o kuri – skoloms pagal kitas kredito sutartis dengti. Nenustačius, kokiems poreikiams tenkinti buvo panaudoti kreditai, nėra galimybės spręsti, ar kreditų panaudojimas patvirtina skolinimosi būtinybę, ir vertinti kasatorių veiksmų adekvatumą buvusiai situacijai bei jų sąžiningumą.
23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirma kredito sutartis buvo sudaryta beveik prieš septynis mėnesius iki kasatoriui netenkant darbo, tačiau byloje teismai nenustatė, kuri dalis šia sutartimi prisiimtų prievolių yra įvykdyta, nevertintas sutarties sudarymo tikslas, kodėl šia sutartimi gautos lėšos buvo pervestos ne kasatoriui, o kitam asmeniui pagal transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, ar kasatoriai minėtą transporto priemonę buvo įsigiję, kur ši transporto priemonė yra šiuo metu, o jeigu kasatoriai ją pardavė, tai dėl kokių priežasčių ir kur buvo panaudotos už pardavimą gautos lėšos.
24. Taip pat pažymėtina, kad dešimt iš aštuoniolikos kasatorių sudarytų kredito sutarčių buvo sudarytos tuo metu, kai kasatorius dirbo (duomenys neskelbtini) ir gaudavo darbo užmokestį bei pajamų už darbovietei išnuomotą transporto priemonę. Taigi kasatoriai turėjo tam tikrų stabilių pajamų, todėl nėra aiškios tokios didelio skolinimosi priežastys ir būtinumas, taip pat kur ir kaip buvo naudojamos pagal šias sutartis gautos lėšos.
25. Be to, vertinant kasatorių veiksmų prisiimant kreditus sąžiningumą, taip pat turi būti įvertinti ir pačių kreditorių (kredito įstaigų) veiksmai išduodant kreditus ir jų prisiimta rizika, ar jie, suteikdami kasatoriams vartojimo kreditus, tinkamai vykdė savo pareigas pagal Vartojimo kredito įstatymo reikalavimus.
26. Kasatoriai kaip vieną pagrindinių savo nemokumo priežasčių nurodo aplinkybę, kad kasatorius 2013 m. balandžio 4 d. neteko darbo. Tačiau byloje teismai nesiaiškino, dėl kokių priežasčių ir kokiu Darbo kodekse įtvirtintu pagrindu jis buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini), ar tai buvo nulemta darbdavio ekonominės situacijos, ar kasatoriaus elgesio ir (ar) valios. Be to, nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2014 m. birželio 30 d. kasatorius dirbo (duomenys neskelbtini), tačiau taip pat nėra aiškios šios darbo sutarties nutraukimo priežastys. Byloje taip pat nenustatyta, ar kasatorius iki įsidarbinimo 2015 m. kovo mėnesį bendrovėje (duomenys neskelbtini) buvo registruotas darbo biržoje, o jeigu ne, tai dėl kokių priežasčių, ar jis šiuo laikotarpiu aktyviai ieškojo galimybių įsidarbinti. Taigi iš esmės byloje nebuvo vertinta, ar kasatorius (kasatorei esant vaiko priežiūros atostogose) iki įsidarbindamas bendrovėje (duomenys neskelbtini) išnaudojo visas galimybes uždirbti pajamas, kurias pagal savo įgūdžius jis gali būti pajėgus gauti. Dėl šios priežasties iš esmės nėra galimybės spręsti dėl kasatorių mokumo būklės, kokia ji galėtų būti jiems panaudojant visą savo darbo potencialą, taip pat nebuvo įvertinta, ar kasatoriaus, kaip darbuotojo, elgesys ir (ar) darbo funkcijų atlikimas (vertinant atleidimo iš darbo priežastis) neturėjo įtakos šeimos nemokumui.
27. Kasatoriai kaip vieną iš savo mokumui neigiamą įtaką turinčių veiksnių nurodo aplinkybę, kad jie finansiškai padeda savo pensinio amžiaus tėvams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tėvų finansinę ir turtinę padėtį, jų gaunamas pajamas, taip pat nėra aišku, kokio dydžio finansinę paramą jiems teikia kasatoriai. Nenustačius šių aplinkybių negalima spręsti dėl tokios tėvams teikiamos finansinės paramos būtinumo, turint omeny, kad kasatoriai patys nėra pajėgūs vykdyti savo prisiimtų prievolių.
28. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas kasatorius laikė nesąžiningais, iš esmės nenustatęs priežasčių, dėl kurių jie tapo nemokūs. Teismas taip pat nenustatė subjektyvių aplinkybių, reikšmingų vertinant kasatorių sąžiningumą, – kaip jie suvokė būtinybę ir galimybes skolintis, kaip suprato prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo galimybes. Teismas nevertino, ar pareiškėjai grąžino nors dalį paskolų, ir kokią dalį, taip pat pačių kredito įstaigų veiksmų ir prisiimtos rizikos, suteikiant kasatoriams vartojimo kreditus. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Alė Bukvinienė

                                                                      Egidijus Laužikas

                                                                      Gediminas Sagatys