Civilinė byla Nr. 3K-3-4-313/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02423-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7.; 2.6.10.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Janinos Januškienės ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. N. ir L. Š. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nonfera“ ieškinį atsakovams A. N. ir L. Š. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų krova“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių bendrovės vadovo atsakomybės, sudarius nuostolingą sandorį, sąlygas, bendrovės vadovo ir faktinio bendrovės vadovo atsakomybės rūšies, aiškinimo ir taikymo, bei dėl asmens pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu sąlygų.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų 429 668,23 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad 2010 m. pabaigoje – 2011 m. pradžioje ji pardavė Kipre registruotai bendrovei „Telocrine Services Limited“ juodųjų metalų laužo už 685 048 Eur. Pirkėja už metalų laužą sumokėjo tik dalį kainos ir liko skolinga 429 668,23 Eur. Minėta bendrovė 2011 m. rugsėjo 5 d. buvo išregistruota iš įmonių registro, todėl iš jos nėra galimybės išreikalauti skolą. Sandoris dėl juodųjų metalų pardavimo „Telocrine Services Limited“ buvo akivaizdžiai rizikingas, viršijantis normalią ūkinę riziką, nesutampantis su įmonės interesais ir reikšmingai prisidėjęs sutrikdant jos veiklą. Sandorio rizikingumą patvirtina tai, kad minėtai bendrovei buvo perleistas itin didelės vertės turtas, nesudarius rašytinio sandorio, kuriame būtų nurodytos sandorio įvykdymo užtikrinimo priemonės, palanki pardavėjui ginčų nagrinėjimo tvarka ar kiti teisiniai mechanizmai, apsaugantys pardavėją nuo galimų nuostolių. Turtas perleistas bendrovei, registruotai Kipre, kuris turi senas lengvatinio apmokestinimo bendrovių registravimo tradicijas ir kur sunkiau gauti duomenų apie tikruosius kontrahento valdymo organų narius ir akcininkus. Su šia bendrove sudarytas sandoris yra vienkartinis, t. y. nei prieš tai, nei po to su šia bendrove sandorių sudaryta nebuvo, todėl negalima teigti, kad tarp verslo partnerių buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai. Be to, didelės vertės turtas perleistas esant prastai ieškovės finansinei padėčiai, nes, praėjus vos keletui mėnesių nuo sandorio sudarymo, ieškovė kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo.
4. Atsakovas A. N. įmonės vadovu buvo nuo 2004 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. gegužės 5 d., o atsakovas L. Š. įmonės vadovu buvo nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Be to, L. Š. buvo vienintelis įmonės akcininkas nuo bendrovės įregistravimo 2003 m. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) ir ieškovės įstatų nuostatas atsakomybė už normalią ūkinę komercinę riziką viršijančius sandorius turi tekti bendrovės vadovui – A. N. ir faktiniam įmonės vadovui – vieninteliam įmonės akcininkui L. Š., kuris įmonei darė esminę įtaką, kontroliavo jos veiklą. Tokiu atveju juridinio asmens dalyvis, atlikęs vadovo kompetencijai priskirtas funkcijas, atsako kaip vadovas. Šioje byloje abu atsakovai savo veiksmais ar neveikimu prisidėjo prie to, kad ieškovei ir jos kreditoriams dėl rizikingo sandorio buvo padaryta žala.
5. Sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki ir nemokumas negalėjo būti nežinomas atsakovams. Atsakovai turėjo būti itin atidūs ir rūpestingi, numatyti galimas savo veiksmų ar neveikimo pasekmes. Sudarydami kelių milijonų litų vertės turto perleidimo sandorį atsakovai privalėjo imtis visų prieinamų sandorio įvykdymą užtikrinančių priemonių ir nepagrįstai nerizikuoti. Atsakovų nerūpestingumas lėmė tai, kad sandoris liko neįvykdytas. Sudarydami pernelyg rizikingą sandorį, atsakovai pažeidė tiek savo fiduciarines pareigas bendrovei, tiek jos kreditoriams, todėl privalo atlyginti kreditoriams savo neteisėtais veiksmais padarytą 429 668,23 Eur žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 429 668,23 Eur žalos atlyginimo, o valstybei – 17,25 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusioms išlaidoms atlyginti.
7. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutuojančia ir likviduojama dėl bankroto. Atsakovas A. N. įmonės vadovu buvo nuo 2004 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. gegužės 5 d., o atsakovas L. Š. – nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo. L. Š. taip pat buvo vienintelis įmonės akcininkas nuo bendrovės įregistravimo 2003 metais iki šiol.
8. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką įmonės vadovų civilinės atsakomybės bylose, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė įrodė visas būtinąsias sąlygas vadovo civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtus atsakovų veiksmus, žalą (nuostolius) ir priežastinį ryšį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jų kaltė yra preziumuojama, o atsakovai neįrodė savo kaltės nebuvimo.
9. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas taikyti solidariąją atsakovų civilinę atsakomybę, kadangi atsakovai, sudarydami akivaizdžiai rizikingą sandorį, bendrais neteisėtais veiksmais sukėlė įmonei žalą.
10. Teismas nurodė, kad egzistuoja visos sąlygos laikyti L. Š. ne tik vieninteliu įmonės akcininku, bet ir faktiniu įmonės vadovu, nes nustatė, jog A. N., nors ir buvo įmonės vadovas bei pasirašinėjo įmonės vardu sutartis ir veikė kaip įmonės atstovas, tačiau vienas savarankiškai sprendimų nepriimdavo. Esminę įtaką valdant įmonę bei priimant sprendimus dėl įmonės veiklos, sandorių sudarymo ir pan. darė vienintelis įmonės akcininkas L. Š..
11. Teismas nenustatė, kad abu atsakovai veikė turėdami bendrą tikslą padaryti įmonei žalos, tačiau nurodė, kad atsakovas L. Š. surado nepatikimą klientą, suderino su juo esmines sutarties sąlygas, nurodė atsakovui A. N. įmonės vardu pasirašyti sandorį, o atsakovas A. N., nesigilindamas į pasirašomo sandorio aplinkybes, savo neveikimu, neapdairumu ir nerūpestingumu prisidėjo prie žalos bendrovei atsiradimo. Jei bendrovė nebūtų sudariusi ginčo sandorio, ji nebūtų patyrusi žalos, todėl abiejų atsakovų veiksmus teismas laikė objektyviuoju bendrininkavimu ir sprendė dėl jų solidariosios civilinės atsakomybės už ieškovei ir jos kreditoriams dėl rizikingo sandorio padarytą žalą.
12. Teismas nurodė, kad neteisėti atsakovų veiksmai pasireiškė akivaizdžiai rizikingo sandorio įmonės vardu sudarymu, t. y. atsakovai atliko neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu ir taip pažeidė rūpestingo, apdairaus, protingo elgesio standartus. Teismas sprendė, kad akivaizdų sandorio su „Telocrine Services Limited“ rizikingumą patvirtina tai, jog minėtai bendrovei buvo perleistas itin didelės vertės turtas, nesiėmus jokių papildomų sandorio įvykdymo užtikrinimo priemonių; didelės vertės turtas buvo parduotas esant prastai ieškovės finansinei padėčiai; sandoris buvo sudarytas su bendrove, registruota Kipre, kuris turi senas lengvatinio apmokestinimo bendrovių registravimo tradicijas ir kur sunkiau gauti duomenų apie kontrahento tikruosius valdymo organų narius bei akcininkus; sudarytas sandoris yra vienkartinis.
13. Teismas nurodė, kad atsakovai, sudarydami sandorį su akivaizdžiai nepatikima bendrove, su kuria neturėjo susiklosčiusios verslo praktikos, nesiimdami priemonių sandorio rizikai sumažinti, veikė neapdairiai ir neatsakingai, nors taip neturėtų elgtis protingas, apdairus ir atsakingas verslininkas. Teismas konstatavo, kad būtent atsakovų nerūpestingumas lėmė tai, jog sandoris liko neįvykdytas, o atsakovai nesiėmė priemonių skolai atgauti; sudarydami pernelyg rizikingą sandorį atsakovai pažeidė tiek savo fiduciarines pareigas bendrovei, tiek jos kreditoriams, todėl privalo atlyginti kreditoriams savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą.
14. Nustatęs, kad pirkėjos už įsigytą metalų laužą mokėtina kaina sudarė 685 048 Eur, kad iki prekių išsiuntimo pirkėja pervedė 255 379,77 Eur ir liko skolinga 429 668,23 Eur, teismas sprendė, jog ieškovė įrodė žalos dydį.
15. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismų formuojamą praktiką ginčo klausimu, atsakovų neteisėtų veiksmų pobūdį, ieškovės patirtą žalą, teismas padarė išvadą, jog tarp atsakovų neteisėtų veiksmų, t. y. akivaizdžiai pernelyg rizikingo sandorio sudarymo, ir ieškovės patirtos žalos, kai nebuvo visiškai atsiskaityta už juodųjų metalų laužą, egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys, todėl, nustatęs visas privalomąsias sąlygas civilinei atsakomybei kilti, ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo tenkino.
16. Kadangi ieškovė aplinkybių dėl laiku neinicijuotos bankroto bylos nesiejo su reikalavimu priteisti žalos atlyginimą, teismas nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių su bankroto bylos neinicijavimu.
17. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinius skundus, 2017 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.
18. Kolegija nesutiko su atsakovo L. Š. argumentais, kad, ieškovei pareiškus reikalavimą dviem skirtingais pagrindais, o teismui reikalavimą patenkinus vienu pagrindu, buvo pažeistas dispozityvumo principas. Kolegija nurodė, kad žalos atsiradimas ieškinyje siejamas  ne vien tik su pavėluotu kreipimusi dėl bankroto bylos iškėlimo, bet su per daug rizikingais ir neteisėtais atsakovų veiksmais sudarant didelės vertės metalo laužo pardavimo sandorį.
19. Pasisakydama dėl vadovo civilinės atsakomybės, kolegija nustatė, kad 2010 m. ieškovės finansinė būklė buvo ypač sunki, nes bendrovės turtas sudarė 3 839 117,53 Eur (13 255 705 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 3 113 672,38 Eur (10 750 888 Lt), be to, praėjus keletui mėnesių nuo sandorio sudarymo, bendrovės direktorius kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė įrodė visas būtinąsias sąlygas vadovo civilinei atsakomybei kilti, o atsakovai neįrodė savo kaltės nebuvimo.
20. Kolegija nurodė, kad tuometinė ieškovės finansinė būklė įrodo buvus priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Normalią ūkinę veiklą viršijančio sandorio sudarymas, bendrovei esant sunkios finansinės būklės, lėmė, kad sandoris nebuvo įvykdytas, o bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta finansinė žala. Atsakovai nepateikė įrodymų ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotų aplinkybių, susijusių su sandorio rizikingumu ir atsakovų veiksmų neteisėtumu.
21. Kolegija nustatė, kad įmonės vadovas sudarant sandorį buvo atsakovas A. N.; prieš sudarydamas sandorį, jis nesidomėjo „Telocrine Services Limited“ ir jos turtine padėtimi ar mokumu, nesidomėjo ir savo vadovaujamos UAB „Nonfera“ mokumu, o po sandorio sudarymo nesiėmė priemonių, kad sandoris būtų įvykdytas arba skola būtų atgauta.
22. Spręsdama dėl atsakovų solidariosios atsakomybės galimumo, kolegija nurodė, kad egzistuoja sąlygos laikyti L. Š. ne tik vieninteliu įmonės akcininku, bet ir faktiniu įmonės vadovu, nes iš paaiškinimų, kurie buvo gauti byloje, nustatyta, jog A. N., nors ir buvo įmonės vadovas, nors ir pasirašinėjo įmonės vardu sutartis ir veikė kaip įmonės atstovas, tačiau vienas savarankiškai sprendimų nepriimdavo. Esminę įtaką valdant įmonę bei priimant sprendimus dėl įmonės veiklos ir sandorių sudarymo darė vienintelis įmonės akcininkas L. Š.. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas taikyti solidariąją atsakovų civilinę atsakomybę, kadangi atsakovai, sudarydami akivaizdžiai rizikingą sandorį, bendrais neteisėtais veiksmais sukėlė įmonei žalą.
23. Kolegija nesutiko su atsakovų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo sprendimą, nenurodė teisiškai pagrįstų motyvų ir argumentų, nurodytų jų pareikštuose atsiliepimuose ir pateiktuose įrodymuose. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

24. Kasaciniu skundu atsakovas L. Š. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 30 d. nutartį ir priimti byloje naują sprendimą – ieškinį atsakovui atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovas buvo faktinis įmonės vadovas, netinkamai aiškino ir taikė CK 2.87 straipsnį, ABĮ 19 straipsnio 6 dalį, 37 straipsnį ir nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos. Byloje įrodyta, kad ginčo sandorio sudarymo metu atsakovo A. N., kaip ieškovo vadovo, patirtis buvo septyneri vadovavimo bendrovei metai, tačiau, nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas atsakovą traktavo kaip ieškovės faktinį vadovą. Pagal kasacinio teismo praktiką asmuo yra pripažintinas įmonės vadovu de facto (faktiniu) tik tuomet, kai jis: atlikinėjo veiksmus, kurie yra būdingi įmonės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012); įmonė veikė tokio asmens vadovaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013); vadovui būdingų veiksmų atlikimas ir vadovavimas įmonei buvo nuolatinis ir sistemingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013). Asmuo negali būti pripažintas įmonės vadovu de facto, nenustačius nurodytų sąlygų. Ginčijama nutartimi apeliacinės instancijos teismas suformavo du ydingus precedentus, pagal kuriuos: asmuo gali būti pripažintas juridinio asmens faktiniu vadovu nenustačius, kad jis atliko veiksmus, kurie yra būdingi įmonės vadovui, kad įmonė veikė jo vadovaujama, kad jis vadovui būdingus veiksmus atliko ir vadovavo įmonei nuolat ir sistemingai; tam, kad asmuo būtų pripažintas faktiniu įmonės vadovu, pakanka, kad jis būtų įmonės dalyviu ir dirbtų įmonėje pagal darbo sutartį.
2. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovas buvo faktinis įmonės vadovas, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 ir 263 straipsnių nuostatas. Ieškovui pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo ir įrodinėjant, kad kitas asmuo buvo faktinis įmonės vadovas, yra keltina pareiga įrodyti atsakovą buvus faktiniu įmonės vadovu. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovas buvo faktinis bendrovės vadovas. Visi byloje esantys ieškovės vardu sudaryti sandoriai yra pasirašyti ieškovės vadovo A. N.. Ieškovei neįrodžius požymių, kurie sudaro pagrindą asmenį pripažinti faktiniu įmonės vadovu, teismai nepagrįstai pripažino atsakovą veikus kaip vadovą. Teismų išvada, kad atsakovas A. N., nors ir buvo bendrovės vadovas, tačiau savarankiškai vienas sprendimų nepriimdavo, o esminę įtaką valdant įmonę ir priimant sprendimus darė vienintelis įmonės akcininkas L. Š., nėra pagrįsta įrodymais ir pakankamai motyvuota. Nėra aišku, kieno ir kokiais paaiškinimais rėmėsi teismai, kodėl jie laikė šiuos paaiškinimus pakankamais ir pagrįstais, ką reiškia sąvoka „esminė įtaka“. Esant tokiai teismų procesinių sprendimų motyvacijai iš esmės nėra aišku, dėl kokios priežasties, sąlygų ir aplinkybių atsakovas buvo pripažintas ieškovės de facto vadovu. Tai sudaro pagrindą ginčijamą nutartį traktuoti kaip siurprizinę tiek įrodymų tyrimo ir vertinimo, tiek teisės taikymo aspektu.
3. Atsakovas buvo vienintelis ieškovės akcininkas ir dirbo įmonėje konsultantu, atsakingu už klientų paiešką. Būtent dėl šių aplinkybių teismai atsakovą pripažino bendrovės faktiniu vadovu, tačiau, remiantis tokia motyvacija, kiekvienas įmonės dalyvis, kuris yra ir įmonės darbuotojas, privalo būti pripažintas faktiniu įmonės vadovu. Akcininko buvimas įmonės darbuotoju ir darbo specifikos lemiamas bendravimas su įmonės vadovu negali per se (pats savaime) sudaryti sąlygų pripažinti įmonės dalyvį įmonės de facto vadovu. Pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant juridinio asmens dalyvio veiksmus, netaikomas CK 2.87 straipsnis, t. y. dalyvis neturi fiduciarinių pareigų bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470-969/2015).
25. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovo L. Š. kasacinį skundą, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Teismų nustatyta, kad sprendimą dėl sandorio sudarymo su „Telocrine Services Limited“ priėmė atsakovas L. Š., jis asmeniškai derino sandorio sudarymo sąlygas, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, jog, prieš priimdamas sprendimą sudaryti labai didelės vertės sandorį, būtų pasidomėjęs kontrahento turtine padėtimi ir mokumu, sutartyje nebuvo nustatyta sąlygų, apsaugančių pardavėją tuo atveju, jei kontrahentas neįvykdytų sutarties sąlygų arba jas netinkamai vykdytų, nenurodyta pirkėjo atsakomybė. Tokie atsakovo veiksmai neatitinka teisės aktų ir bendrovės steigimo dokumentų reikalavimų, atidaus ir rūpestingo vadovo elgesio standarto, todėl yra neteisėti. Šios aplinkybės buvo nustatytos bylos nagrinėjimo metu ir teismas pagrįstai tai konstatavo savo sprendime.
2. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo motyvacija dėl atsakovo pripažinimo faktiniu ieškovės vadovu yra abstrakti ir neaiški, todėl laikytina siurprizine. Apeliacinės instancijos teismo motyvuojamoji dalis atitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, teismas išsamiai pasisakė dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų, solidariosios atsakomybės taikymo, nurodė savo išvadas pagrindžiančius įstatymus ir teismų praktiką. Apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma neteisėta ir nepagrįsta vien dėl to, kad teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savo motyvuose nurodė tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma siurprizine, ji nėra grindžiama įrodymais ar aplinkybėmis, kurie nebuvo ištirti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
3. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad iš teismų procesinių sprendimų motyvacijos nėra aišku, dėl kokios priežasties, sąlygų ir aplinkybių, kokių materialiosios teisės normų pagrindu atsakovas buvo pripažintas UAB „Nonfera“ faktiniu vadovu. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir surinktais įrodymais bei sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad L. Š., būdamas vienintelis bendrovės akcininkas, darė esminę įtaką valdant UAB „Nonfera“ ir buvo ne tik juridinio asmens dalyvis, bet ir asmuo, faktiškai kontroliavęs visą UAB „Nonfera“ valdymą. Ieškovė tokią išvadą padarė bankroto procedūros metu bendraudama su pačiu L. Š., taip pat su BUAB „Nonfera“ kreditoriais, kurie turėjo sutartinių santykių su UAB „Nonfera“ iki bankroto bylos iškėlimo šiai bendrovei. Bankroto administratorius visus reikalingus duomenis ir informaciją apie bendrovės veiklą gaudavo ne iš A. N., o iš L. Š.. Aplinkybės, kad L. Š. UAB „Nonfera“ atliko ne tik dalyvio funkcijas, bet ir vykdė tas funkcijas, kurias įmonėje turėjo vykdyti jos vadovas, buvo nustatytos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.               Šias aplinkybes savo atsiliepime, o vėliau ir teisme teikdamas paaiškinimus patvirtino atsakovas A. N.. Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad teismas sutapatino vadovo ir visuotinio akcininkų susirinkimo kompetenciją.             
26. Kasaciniu skundu atsakovas A. N. prašo panaikinti teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – atmesti jam pareikštą ieškovės ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai nepagrįstai sprendė, kad atsakovai bendrais neteisėtais veiksmais sukėlė įmonei žalą. Teismai nustatė, kad A. N., nors ir buvo įmonės vadovas, pasirašinėjo įmonės vardu sutartis ir veikė kaip įmonės vadovas, tačiau vienas savarankiškai sprendimų nepriimdavo, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai buvo bendrininkai. Taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę yra pagrindas tada, kai ieškovas įrodymais pagrindžia žalos (nuostolių) faktą ir dydį. Ieškovė nepateikė svarių argumentų ar įrodymų, leidžiančių pagrįstai suabejoti formaliojo įmonės vadovo nekaltumu. Pareikšdama ieškinį dviem atsakovams, ieškovė atskirai nevertino kiekvieno iš jų žinojimo, galėjimo žinoti ir realios galimybės daryti įtaką juridinio asmens veiklai. Juridinio asmens vadovas laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles. Ieškovė nepateikė įrodymų, kada kiekvienam iš atsakovų atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atitinkamai negalima nustatyti ir įmonės vadovo ar dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nepagrįsta teismų išvada, jog atsakovas netiesiogiai prisidėjo prie atsiradusios žalos kreditoriams, nes jis tik formaliai buvo paskirtas direktoriumi ir negalėjo žinoti apie tikrąją UAB „Nonfera“ finansinę padėtį.

27. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovo A. N. kasacinį skundą, o teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad ieškovė neįrodė jo, kaip bendrovės vadovo, civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovė žalos bendrovei ir jos kreditoriams atsakovų neteisėtais veiksmais atsiradimą siejo su normalią ūkinę komercinę riziką viršijančio sandorio sudarymu. A. N., teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, pripažino, kad prieš sudarydamas labai didelės vertės sandorį nepasidomėjo kontrahento turtine padėtimi ir mokumu, savo vadovaujamos UAB „Nonfera“ mokumu, mažai domėjosi paties sandorio sąlygomis, po sandorio sudarymo nesiėmė priemonių, kad sandoris būtų įvykdytas arba kad skola būtų išieškota. Taigi atsakovas bendrovės vardu sudarė didžiulės vertės sandorį lengvabūdiškai pasitikėdamas vienintelio akcininko įtikinėjimais. Tokie atsakovo veiksmai neatitinka teisės aktų ir bendrovės steigimo dokumentų reikalavimų, atidaus ir rūpestingo vadovo elgesio standarto, todėl yra neteisėti. Šios aplinkybės buvo nustatytos bylos nagrinėjimo metu ir teismas pagrįstai tai konstatavo savo sprendime.
2. Teismas nenustatė, kada atsakovui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos UAB „Nonfera“ iškėlimo. Žalos atsiradimas ieškinyje siejamas ne su pavėluotu kreipimusi dėl bankroto bylos iškėlimo, bet su normalią ūkinę komercinę viršijančio sandorio sudarymu. Tai, kad ieškinyje nurodyta, jog atsakovams faktinis UAB „Nonfera“ nemokumas turėjo būti žinomas jau 2010 m. gruodžio 31 d., nesietina su atsakovų neteisėtais veiksmais, dėl kurių reikalaujama priteisti žalą už normalią ūkinę komercinę riziką viršijančio sandorio sudarymą. Šiais teiginiais ieškovė pabrėžė tik tai, kad jau 2010 m. gruodžio 31 d. UAB „Nonfera“ buvo faktiškai nemoki, ir šios aplinkybės negalėjo būti nežinomos tuometiniam bendrovės vadovui A. N. ir vieninteliam akcininkui L. Š..
3. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad nebuvo įrodyta jo veiksmais padaryta žala ir jos dydis. Žala šiuo atveju laikytina už parduotą metalų laužą negauta kainos dalis – 429 668,23 Eur. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos yra akivaizdus. Normalią ūkinę komercinę riziką viršijančio sandorio sudarymas bendrovei esant sunkios finansinės būklės lėmė, kad sandoris nebuvo įvykdytas, o bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta didžiulė finansinė žala. Solidarioji atsakovų atsakomybė taikytina, nes A. N. pasirašė normalią ūkinę riziką viršijantį sandorį nesigilindamas nei į jo sąlygas, nei į bendrovės finansinę būklę, nesiėmė priemonių skolai atgauti.
28. Atsakovas L. Š. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovo A. N. kasacinį skundą, o teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime atsakovas iš dalies pakartoja savo kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir papildomai nurodo:
1. Byloje nėra nustatytas pagrindas pripažinti, kad A. N. buvo nekompetentingas sudaryti ginčo sandorį ir jį vertinti, kad dėl to jam reikėjo kitų asmenų – neva šešėlinio vadovo – patarimo ar priežiūros. Visą buvimo įmonės vadovu laikotarpį A. N. gavo atlygį, jo nėra grąžinęs, bendrovė nėra iš jo to pareikalavusi. Tai patvirtina, kad A. N. vadovavo bendrovei, jo kompetencija ir kvalifikacija atlikti šias funkcijas buvo tinkamos, jam nereikėjo L. Š. kaip šešėlinio vadovo, todėl nėra pagrindo spręsti dėl L. Š. kaip neva šešėlinio vadovo statuso.
2. Verslo sprendimų priėmimo taisyklė preziumuoja valdymo organų veikimą išskirtinai įmonės interesais. Ieškovė šios prezumpcijos nepaneigė, o bylą nagrinėję teismai rėmėsi prielaidomis. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad bendrovės valdymo organai ar kiti darbuotojai galėjo iš anksto suprasti, jog ginčo sandoris bus neįvykdytas.
3. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti bendrovę sandorio sudarymo metu buvus nemokią. Byloje nėra nei kreditorių ir debitorių, bendrovės turto sąrašų ginčo sandorio sudarymo dieną, nėra pateiktas suformuotas tarpinis balansas, todėl byloje nebuvo galimybės nustatyti bendrovės nemokumo faktą. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki ir vien dėl to neturėjo sudaryti ginčo sandorio.
29. Trečiasis asmuo UAB „Vakarų krova“ atsiliepime į atsakovų kasacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Nepagrįsti atsakovų argumentai, kad teismas atskirai nevertino kiekvieno iš atsakovų žinojimo, galėjimo žinoti ir realios galimybės daryti įtaką juridinio asmens veiklai, todėl atsakovas L. Š. neteisėtai buvo pripažintas faktiniu bendrovės vadovu, o žalos atlyginimas iš abiejų atsakovų priteistas solidariai. Žalos atlyginimas iš atsakovų priteistas dėl normalią ūkinę riziką viršijančio ir nuostolius sukėlusio sandorio sudarymo. Atsakovai nepateikė paaiškinimų, pagrindžiančių civilinės atsakomybės jiems taikymo ribojimą, o išsamius, teisėtus ir pagrįstus teismų procesinius sprendimus ginčija deklaratyviais teiginiais apie tariamą sprendimų neišsamumą ir konkrečių neteisėtų ir (ar) bendrovei žalą sukėlusių veiksmų nepriskyrimą konkrečiam atsakovui.
2. Atsakovai nepagrįstai kvestionuoja teismų procesiniuose sprendimuose išsamiai išaiškintas, CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse nustatytas ir jiems taikytinas bendrovės vadovo pareigas. Teismai detaliai pasisakė dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir abiejų atsakovų veiksmų veikiant prieš bendrovės interesus. Teismų procesiniuose sprendimuose padaryta teisinga išvada, kad neteisėti atsakovų veiksmai pasireiškė netinkamu ieškovės veiklos organizavimu ir vykdymu, nuolatiniu bendrovės skolų didinimu, rizikos neatsiskaityti su kreditoriais sąlygojimu. Byloje surinktų įrodymų ir teisinių argumentų visuma įrodo atsakovų neteisėtus veiksmus, todėl jiems pagrįstai taikyta civilinė atsakomybė dėl ieškovės patirtos žalos.
3. Teismai nepriėjo prie išvados, kad bendrovės akcininkas de facto yra jos vadovas, tačiau sprendė, kad L. Š., būdamas vienintelis bendrovės akcininkas, darė esminę įtaką valdant ieškovę ir buvo ne tik juridinio asmens dalyvis, bet kartu ir asmuo, faktiškai kontroliavęs visą UAB „Nonfera“ valdymą. Šias aplinkybes byloje teiktuose procesiniuose dokumentuose patvirtino ir atsakovas A. N..
4. Nepagrįsti atsakovų argumentai, kad teismai nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo reikšmingas bylos aplinkybes ir neišsprendė byloje padarytų išvadų ir faktų prieštaros, neatsižvelgė į teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo procesiniuose sprendimuose nuosekliai grindė padarytas išvadas, nutartyje analizavo ir įvertino ne tik procesiniuose dokumentuose, bet ir visuose byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytas faktines aplinkybes, teismo žodinio proceso metu pateiktus paaiškinimus. Įvertinę byloje surinktus faktinius duomenis, teismai padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad atsakovai veikė prieš bendrovės ir jos kreditorių interesus, todėl yra solidariai atsakingi bendrovei ir jos kreditoriams už padarytą žalą. Ši išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl asmens pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu sąlygų

30. Kasaciniame skunde keliamas teisės klausimas, ar bendrovės akcininkas, dirbęs bendrovėje konsultantu, atsako kaip de facto vadovas. Sutiktina, kad šie požymiai nėra lemiantys, sprendžiant dėl asmens pripažinimo de facto direktoriumi, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl asmens pripažinimo faktiniu vadovu sąlygų.
31. Kasacinis teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs teisės aiškinimo taisyklę, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 punktas).
32. Atsakovas nagrinėjamoje byloje yra ieškovės vienasmenis akcininkas ir darbuotojas, nes dirbo bendrovėje konsultantu. Akcininkai pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą CK 2.50 straipsnio 2 dalyje, neatsako pagal bendrovės prievoles. Tačiau ribotos atsakomybės išlyga yra suteikta tik akcininkams, kurie išlieka pasyvūs investuotojai. Draudimas akcininkų susirinkimui perimti valdymo funkciją yra įtvirtintas ABĮ 20 straipsnio, reglamentuojančio akcininkų susirinkimo kompetenciją, 2 dalyje, nustatančioje, kad visuotinis akcininkų susirinkimas gali spręsti ir kitus ABĮ ar bendrovės įstatuose jo kompetencijai priskirtus klausimus, jeigu pagal ABĮ tai nepriskirta kitų bendrovės organų kompetencijai ir jeigu pagal esmę tai nėra valdymo organų funkcijos. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad akcininkas gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą dėl dviejų priežasčių. Pirma, CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, jei akcininkas piktnaudžiauja ribota atsakomybe, pažeisdamas bendrąją sąžiningumo pareigą, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Antrasis atvejis, kada akcininkas gali prarasti ribotos atsakomybės apsaugą, yra tas, kai jis savo veiksmais atsisako pasyvaus investuotojo statuso ir perima valdymo funkciją. Šiuo atveju akcininkui taikomos vadovui numatytos pareigos ir jis atsako CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).
33. Atsakovas teisingai nurodo, kad akcininkų teisė dalyvauti priimant esminius bendrovės sprendimus yra įtvirtinta ABĮ (14-18, 20 straipsniai) ir šios teisės įgyvendinimas neužtraukia akcininkams atsakomybės už bendrovės prievoles. Tačiau jei akcininkas išplečia savo įtakos sferą bendrovėje iki vienasmenio valdymo funkcijos perėmimo, jam pradedamas taikyti vadovo civilinės atsakomybės režimas. Todėl svarbu nustatyti, kokie akcininko veiksmai kvalifikuotini kaip valdymo funkcijos perėmimas.
34. Valdymo funkciją bendrovėje vykdo valdymo organai – priklausomai nuo konkrečios bendrovės struktūros, tai gali būti tik vienasmenis vadovas (ABĮ 37 straipsnio 1 dalis) arba vienasmenis vadovas ir kolegialus valdymo organas – valdyba. Valdymo organų nariai turi įstatymuose įtvirtintas specialiąsias pareigas, pavyzdžiui, bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.82 straipsnio 3 dalyje, detalizuojamos ABĮ (ABĮ 37 straipsnio 8, 12, 13 dalyse, ir t. t.), specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas ir kt.), valdybos narių pareigos nustatytos ABĮ 34 straipsnyje, visiems valdymo organų nariams taikomos CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos fiduciarinės pareigos. Faktinis vadovas paprastai neperima tų valdymo funkcijai būdingų pareigų, kurioms būtinas bendrovės atstovo pagal įstatymą statusas, – sudarinėti sandorių bendrovės vardu, pasirašinėti oficialių bendrovės dokumentų, balsuoti valdybos posėdžiuose ir pan., tačiau jis gali daryti verslo sprendimus, kurių pagrindu formalus vadovas ar asmenys, veikiantys įgaliojimo pagrindu, sudarys konkrečius sandorius. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 35 punktą).
35. Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Taigi ieškovas, siekdamas pagrįsti atsakovo, kaip de facto vadovo statusą, turi įrodyti, kad tas asmuo sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Tokių veiksmų nustatymas yra fakto klausimas ir jis yra vertinamas individualiai kiekvienos konkrečios bylos atveju.
36. Nagrinėjamu atveju teismai atsakovą L. Š. pripažino faktiniu bendrovės vadovu, solidariai atsakingu su de jure vadovu dėl atsiradusios žalos sudarius sandorį. Atsakovas L. Š. kvestionuoja šią teismų išvadą, teigdamas, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus sistemingai. Be to, atsakovas teigia, kad ne jis pasirašė ginčo sandorį, nes visi byloje esantys sandoriai pasirašyti vadovo A. N.. Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad jis nepasirašinėjo sandorių, lemia negalimumą pripažinti jį de facto vadovu. Taip teigdamas, atsakovas vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013, kurioje įmonės faktine vadove buvo pripažinta įmonės darbuotoja, kuri įmonės vardu sudarinėjo darbo sutartis su darbuotojais, priimdavo įsakymus, pasirašydavo sąskaitas faktūras, perdavimo–priėmimo aktus, ir 2013 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013, kurioje de facto vadove buvo pripažinta prokuristė, kuri sudarinėjo fiktyvius sandorius ir su kitomis bendrovėmis bei mokėjo joms iš ieškovo kasos už tariamas prekes ir paslaugas. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo pateikiamu šios teismų praktikos aiškinimu, dėl priežasčių, aptartų šios nutarties 34 punkte, kad sandorių pasirašymas bendrovės vardu yra esminis kriterijus nustatant, ar asmuo yra de facto vadovas. Teisėjų kolegija sutinka, kad minėtose bylose asmenys sudarinėjo sandorius bendrovės vardu, tačiau ne ši aplinkybė buvo kvalifikuojanti nustatant, ar jie buvo de facto vadovai. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013 buvo nustatyta, kad atsakovės veiklos metu bendrovėje nebuvo kito vadovo, ir atsakovė turėjo kompetenciją priimti įsakymus, sudaryti darbo sutartis, pasirašyti finansinės atskaitomybės dokumentus, taigi nors vadove ji nebuvo paskirta, bet tik ji viena vykdė bendrovės valdymo funkciją. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013 buvo nustatyta, kad fiktyvių sandorių sudarymo metu prokuristė faktiškai vadovavo ieškovui, taigi vadovavimo aplinkybė buvo nustatyta savarankiškai nuo sandorių sudarymo. Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, ar sandorį sudaro formalus vadovas, ar kiti asmenys įgaliojimo pagrindu, ar de facto vadovas, nėra  kvalifikuojanti aplinkybė nustatant de facto vadovo statusą. Galimi atvejai, kai tas pats asmuo priima verslo sprendimą ir sudaro sandorį šio sprendimo pagrindu, bet galimos ir situacijos, kad verslo sprendimą priėmęs faktinis vadovas nurodo sudaryti sandorį formaliam vadovui ar įgaliotam asmeniui. Sandoriai yra sudaromi verslo sprendimų pagrindu, todėl vertinant, kas atlieka valdymo funkciją, svarbu nustatyti, kas faktiškai nuolatos priima verslo sprendimus.
37. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, jog atsakovas L. Š. buvo vienintelis bendrovės akcininkas ir dirbo įmonėje konsultantu, atsakingu už klientų paiešką, taigi jis aktyviai dalyvavo bendrovės veikloje. Atsakovas L. Š. pažymi, kad teismai nenustatė jo, kaip bendrovės faktinio vadovo, veiklos nuolatinumo aplinkybės. Kadangi, teisėjų kolegijos nuomone, vien buvimo darbuotoju ir akcininku aplinkybių nepakanka atsakovui pripažinti faktiniu vadovu, teismai turėjo įvertinti, ar atsakovo veikla viršijo darbuotojui ir akcininkui būdingas funkcijas, ar atsakovas vienvaldiškai priimdavo verslo sprendimus ir ar ši veikla buvo nuolatinio pobūdžio, todėl iš naujo nagrinėdamas bylą teismas turėtų įvertinti ieškovo įrodinėjimas aplinkybes pagal minėtus kriterijus.
38. Atsakovas L. Š. taip pat teigia, kad teismų išvada, jog atsakovas A. N., nors ir buvo bendrovės vadovu, tačiau savarankiškai vienas sprendimų nepriimdavo, o esminę įtaką valdant įmonę ir priimant sprendimus darė vienintelis įmonės akcininkas L. Š., nėra pagrįsta įrodymais ir pakankamai motyvuota. Su šiuo atsakovo argumentu teisėjų kolegija sutinka. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad egzistuoja visos sąlygos laikyti atsakovą L. Š. faktiniu įmonės vadovu, motyvavo taip: byloje gautais paaiškinimais nustatyta, kad A. N., nors ir buvo įmonės vadovas, nors ir pasirašinėjo įmonės vardu sutartis ir veikė kaip įmonės atstovas, tačiau vienas savarankiškai sprendimų nepriimdavo, esminę įtaką valdant įmonę bei priimant sprendimus dėl įmonės veiklos, sandorių sudarymo darė vienintelis įmonės akcininkas L. Š.. Apeliacinės instancijos teismas šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė, papildomai jos nemotyvavo.
39. CPK 263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas. Teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo L. Š. kasacinio skundo argumentais, kad priimti teismų procesiniai sprendimai neatitinka CPK 178, 263 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Iš teismų procesinių sprendimų motyvuojamųjų dalių nėra aišku, kokiais konkrečiais faktiniais duomenimis vadovaudamiesi teismai padarė išvadą, jog atsakovas L. Š. yra faktinis bendrovės vadovas; nėra aišku, kieno ir kokiais paaiškinimais rėmėsi teismai; kodėl šiuos paaiškinimus laikė pakankamais ir pagrįstais; procesiniuose sprendimuose nėra nurodyta, kokiais įrodymais remdamiesi teismai padarė išvadą, jog L. Š. darė esminę įtaką valdant įmonę ir priimant sprendimus dėl įmonės veiklos; kokiais atsakovo veiksmais ir kaip pasireiškė „esminės įtakos darymas“, kokie konkrečiai veiksmai pripažintini „esminės įtakos darymu“; kokiems sprendimams dėl įmonės veiklos ir sandorių sudarymo ir kokiu būdu darė įtaką atsakovas. Taigi teismai nenustatė faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad atsakovas L. Š. sistemingai atliko veiksmus, būdingus bendrovės vadovui, ir nėra aišku, dėl kokių konkrečių atsakovo atliktų veiksmų jis pripažintas de facto vadovu.
40. Kadangi kasacinis teismas faktų netiria ir nenustato, o šie proceso teisės normų pažeidimai pripažintini turėjusiais esminę įtaką procesinio sprendimo neteisėtumui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo, tam, kad, atsižvelgiant į šios nutarties 32-39 punktuose pateiktus išaiškinimus, būtų tinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, susijusios su atsakovo L. Š. veiksmų, kurių pagrindu ieškovė įrodinėja jo kaip de facto vadovo statusą, vertinimu, o teismo procesinio sprendimo motyvuojamoji dalis atitiktų įstatymo reikalavimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 5 dalis).

Dėl bendrovės vadovo atsakomybės sudarius nuostolingą sandorį ir tokio sandorio pripažinimo viršijančiu įprastą verslo riziką

41. Bendrovės vadovas yra saistomas pareigų, reglamentuotų CK, ABĮ ir specialiuosiuose įstatymuose, o šių pareigų netinkamas vykdymas lemia vadovo civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Atsižvelgiant į vadovo atliekamų pareigų ir vykdomų funkcijų pobūdį, jam atsakomybė gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas, CK 2.87 nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą. Atsakomybė už netinkamus verslo sprendimus ar fiduciarinių pareigų pažeidimą taikoma ne tik formaliai paskirtam (de jure) vadovui, bet ir faktiniam bendrovės vadovui.
42. Atsakovų neteisėti veiksmai nagrinėjamoje byloje buvo grindžiami nuostolingo sandorio su Kipro bendrove sudarymu. Byloje nustatyta, kad 2010 m. pabaigoje – 2011 m. pradžioje ieškovė pardavė Kipre registruotai bendrovei „Telocrine Services Limited“ juodųjų metalų laužą už 685 048 Eur. Pirkėja už metalų laužą sumokėjo tik dalį kainos ir liko skolinga 429 668,23 Eur. Minėta bendrovė 2011 m. rugsėjo 5 d. buvo išregistruota iš įmonių registro, todėl iš jos nėra galimybės išreikalauti skolą. Ieškovė įrodinėjo, kad juodųjų metalų pardavimo sandoris „Telocrine Services Limited“ buvo akivaizdžiai rizikingas, viršijantis normalią ūkinę riziką. Atsižvelgdami į tai, kad atsakovų neteisėti veiksmai kildinami iš nuostolingo sandorio, teismai, spręsdami dėl atsakovų veiksmų neteisėtumo, turėjo vadovautis kasacinio teismo praktika dėl verslo sprendimų priėmimo taisyklės, tačiau ja nesivadovavo.
43. Nuostolingai pasibaigęs verslo sandoris savaime nereiškia, kad vadovas atliko neteisėtus veiksmus civilinės atsakomybės prasme. Valdymo organų nariai negali iš anksto žinoti, ar jų sprendimai ekonomiškai pasiteisins, nes verslo rezultatai priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių. Todėl ir atsakomybė jiems taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą, kurio numatyti jie neturėjo galimybės, bet už jų veiksmų sprendimo priėmimo metu teisėtumą – ar sprendimo priėmimo metu jie galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad šis sandoris naudingas bendrovei. Todėl kasacinio teismo praktikoje verslo sprendimo atžvilgiu įtvirtinta teisėtumo prezumpcija – jei tik verslo sprendimas priimtas nepažeidžiant fiduciarinių pareigų – tiek rūpestingumo, tiek ir lojalumo, toks sprendimas yra laikomas teisėtu, net jei jis buvo nuostolingas bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Rūpestingumo ir lojalumo pareigos nebus pažeistos, jei sprendimas priimamas sąžiningai (be interesų konflikto) ir ištyrus informaciją apie galimas tokio sprendimo pasekmes. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad prieš priimdami sprendimą valdymo organo nariai būtų pakankamai susipažinę su visa reikiama informacija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015). Priimant verslo sprendimą, turi būti įvertintas santykis tarp tikėtinos jo naudos ir galimos žalos, šiame vertinime turi būti paisoma ir žalos išvengimo ir sumažinimo kaštų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Teismas taip pat turi įvertinti, ar verslo sprendimas akivaizdžiai neviršija protingos komercinės rizikos, t. y. nėra akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas. Todėl, taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, teismui ex post facto (atgal, retroaktyviai) reikia nustatyti, ar sprendimo priėmimo metu vadovas nepažeidė fiduciarinių pareigų – ar veikė sąžiningai, ar jam įtakos nedarė interesų konfliktas ir jis tinkamai ištyrė sprendimui reikšmingą informaciją, be to, ar sprendimas nebuvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas. Jeigu verslo sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant fiduciarinių pareigų – teisėtai, sąžiningai, ištyrus reikšmingą informaciją ir akivaizdžiai neviršijus protingos komercinės rizikos, vertinama, kad neteisėtų veiksmų vadovas neatliko ir už tokį vadovo sprendimą atsakomybė nekyla, nors sandoris ir buvo nuostolingas.
44. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad bendrovės vadovas A. N. nevykdė pareigos ištirti informaciją prieš sudarant sandorį. Šią aplinkybę teismai nustatė vadovaudamiesi paties atsakovo A. N. paaiškinimais, kuriuose jis nurodė, kad nesigilino į pasirašomo sandorio aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė yra pakankama atsakovo A. N. kaip bendrovės vadovo rūpestingumui, sudarant sandorį su Kipro bendrove, paneigti, nes tokie jo veiksmai nėra suderinami su rūpestingo vadovo sąvoka. Nustačius, kad bendrovės vadovas buvo nerūpestingas, laikoma, kad buvo paneigta prezumpcija, jog vadovas veikia geriausiais jo vadovaujamos bendrovės interesais, todėl už šį sprendimą bendrovės vadovui gali kilti civilinė atsakomybė, jei įrodomos kitos civilinės atsakomybės sąlygos. Vadovas, siekdamas paneigti aplinkybę, kad sandoris sudarytas neteisėtai, turi įrodyti, kad veikė geriausiais bendrovės interesais pagal sandorio sudarymo metu buvusias aplinkybes.
45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovo L. Š. veiksmai teismų nebuvo įvertinti verslo sprendimų priėmimo taisyklės kontekste. Todėl, jei bylą nagrinėdamas iš naujo apeliacinės instancijos teismas nustatytų aplinkybes, sudarančias pagrindą atsakovą L. Š. pripažinti de facto direktoriumi ir atsakomybės subjektu pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, sprendžiant dėl jo veiksmų būtų taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė ir galiotų sandorio teisėtumo prezumpcija, todėl ieškovui tektų pareiga šią prezumpciją paneigti – įrodyti aplinkybes, kad L. Š. nurodė sudaryti sandorį netikrinęs sandorio rizikingumo, kitos sandorio šalies galimybių atsiskaityti ir pan. Tik nuginčijus sandorio teisėtumo prezumpciją, atsakovui L. Š. tektų pareiga įrodyti, kad sandoris sudarytas geriausiais bendrovės interesais. Jei nebus įrodytos faktinio vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimo aplinkybės, teismas neturi analizuoti sandorio ekonominio naudingumo, tik įvertinti, ar sandoris nepažeidžia minimalių sandorio ekonominio pagrįstumo reikalavimų. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad jei būtų įrodyta, kad sprendimas dėl sandorio faktinio vadovo buvo priimtas rūpestingai, ši aplinkybė paneigtų ir A. N. veiksmų neteisėtumą, kadangi formalus vadovas veikė pagal L. Š. nurodymus.
46. Šios nutarties 43 punkte minėta, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas savarankiškas sandorio neteisėtumo pagrindas, kai vadovų nebesaugo verslo sprendimų priėmimo taisyklė – tai atvejai, kai sudarant sandorį akivaizdžiai viršijama protinga komercinė rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Nagrinėjamoje byloje teismai sudarytą sandorį pripažino akivaizdžiai pernelyg rizikingu dėl šių priežasčių: buvo perleistas itin didelės vertės turtas nesiimant papildomų sandorio įvykdymo užtikrinimo priemonių; sandoris buvo sudarytas su Kipre, turinčiame senas lengvatinio apmokestinimo bendrovių registravimo tradicijas, registruota bendrove; sandoris yra vienkartinis; nebuvo nustatyta pardavėjui palanki ginčų nagrinėjimo tvarka; didelės vertės turtas buvo parduotas esant sunkiai ieškovės finansinei padėčiai.
47. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės nėra pakankamos sandoriui, kaip akivaizdžiai viršijančiam protingą ekonominę riziką, pripažinti. Sandorio sudarymas su Europos Sąjungoje esančia įmone pats savaime negali reikšti neprotingos rizikos. Tas pats pasakytina ir dėl teismų argumentų, kad atsakovai privalėjo reikalauti papildomų prievolių užtikrinimo priemonių iš Kipro bendrovės. Aplinkybė, kad bendrovės finansinė padėtis nebuvo itin gera, priežastiniu ryšiu nėra susijusi su pirkėjos neatsiskaitymo faktu, todėl taip pat negali patvirtinti akivaizdžios ūkinės rizikos peržengimo fakto.
48. Teismai netyrė, ar ginčo sandorio atsiskaitymo sąlygos su Kipro įmone nebuvo tipinės metalo verslui ir konkrečiai ieškovei; koks atsiskaitymo modelis buvo įprastas ieškovės veikloje, ar šios konkrečios sutarties sąlygos iš esmės nukrypo nuo sandorių sudarymo praktikos, nes atsakovų teigimu, tokio pobūdžio sandoriai UAB „Nonfera“ veikloje nebuvo išskirtiniai, metalas buvo parduodamas dideliais kiekiais ir kitoms įmonėms, taip pat ir lengvatinio apmokestinimo bendrovėms. Atsakovai taip pat teigė, kad UAB „Nonfera“ sandoriai dažniausiai buvo vykdomi esant daliniams išankstiniams apmokėjimams ir tai buvo laikoma pakankama garantija. Įrodymai dėl šių sandorių buvo pateikti byloje, bet nebuvo teismų įvertinti.
49. Nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti ieškovės įrodinėjamos aplinkybės dėl sandorio akivaizdžios ūkinės rizikos viršijimo, pagrįstumą, turėtų įvertini ieškovės veikloje sudaromų sandorių pobūdį, jų įvykdymo užtikrinimo priemones, atsiskaitymo tvarką, kitas bylai reikšmingas aplinkybes, ir tuomet daryti išvadą dėl sandorio akivaizdžios ūkinės rizikos viršijimo.

Dėl bendrovės vadovo ir faktinio bendrovės vadovo atsakomybės rūšies

50. Atsakovai kasaciniuose skunduose kvestionuoja formalaus ir faktinio vadovo atsakomybės solidarumą už ginčo sandorį. Atsakovas L. Š. teigia, kad jam, kaip bendrovės akcininkui, CK 2.87 straipsnis netaikomas, o faktiniu vadovu jis pripažintas nepagrįstai, todėl nagrinėjamoje byloje jis nėra atsakomybės subjektas. Atsakovas A. N. nurodo, kad, faktiniu bendrovės vadovu pripažinus L. Š., jis (A. N.) neteisėtų veiksmų neatliko, todėl solidarioji atsakomybė negalima. Atsižvelgdama į tai, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, civilinės atsakomybės sąlygos atsakovų atžvilgiu dar nėra nustatytos, teisėjų kolegija pasisako dėl galimybės taikyti solidariąją civilinę atsakomybę, jei šios sąlygos bus nustatytos apeliacinės instancijos teisme iš naujo nagrinėjant bylą.
51. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai fiduciarines pareigas įmonei pažeidžia tiek de jure vadovas, tiek faktinis vadovas, ir dėl jų bendrų veiksmų kyla žala, jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015), kadangi, jei bendrovei vadovauja faktinis vadovas, esant paskirtam de jure vadovui, įstatymuose nustatytų valdymo organų narių pareigų privalo laikytis abu įmonės vadovai. Todėl nepagrįstais pripažintini atsakovo A. N. argumentai, kad, pripažinus kitą asmenį de facto vadovu, jam, kaip de jure vadovui, nebetaikomos vadovui įstatyme nustatytos pareigos, todėl ir atsakomybė neturėtų būti taikoma.             
52. Pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. CK 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.
53. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015).             
54. Atsakovas A. N. kasaciniame skunde teigia, kad  konstatavus, jog atsakovas L. Š. buvo faktinis vadovas, jam (A. N.), kaip formaliam vadovui, atsakomybė neturėtų būti taikoma. Teisėjų kolegija šiuos atsakovo argumentus pripažįsta nepagrįstais, nes abu vadovai yra saistomi valdymo organų narių pareigų bendrovei. Aplinkybė, jog be formalaus vadovo bendrovėje veikia faktinis vadovas, nepašalina oficialiai bendrovėje paskirto vadovo atsakomybės už netinkamą jam įstatymo nustatytų pareigų vykdymą, nes abu vadovai galimai pažeidė pareigą bendrovei. Ar formaliam ir faktiniam bendrovės vadovui taikytina solidarioji atsakomybė nagrinėjamoje byloje, priklausys nuo to, ar bus įrodyta bendrininkavimo siaurąja prasme aplinkybė – kad žalą galimai sukėlęs sandoris nebūtų sudarytas be abiejų vadovų veiksmų, suderintų (subjektyvus bendrininkavimas) ar savarankiškų, bet sukėlusių bendrą žalą (objektyvus bendrininkavimas).
55. Jeigu bylą nagrinėjant iš naujo bus nustatytos ir faktinio, ir formaliai paskirto vadovo civilinės atsakomybės sąlygos, siekiant nustatyti, ar jiems taikytina solidarioji atsakomybė, turėtų būti įvertinta, ar formalaus ir faktinio vadovo veiksmai atitinka bendrininkavimo siaurąja prasme kriterijų. Todėl spręsdamas dėl atsakovų atsakomybės rūšies, apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti, ar kiekvieno iš atsakovų veiksmai buvo būtina žalos atsiradimo sąlyga. Jei teisinis priežastinis ryšys bus nustatytas tarp abiejų atsakovų veiksmų ir žalingo sandorio, atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį ir 6.6 straipsnio 3 dalį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 15 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
57. Kasaciniam teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, šalių kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Alė Bukavinienė

Janina Januškienė

Rimvydas Norkus