Administracinė byla Nr. A-595-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01197-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Alytaus filialo, ir valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Alytaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Alytaus pataisos namams ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės „Mūsų amatai“ Alytaus filialo (toliau – ir VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialas, Įmonė) 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. 4N-127 bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo, 1 310 Eur turtinės ir 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (I t., b. l. 4–5),  skundo papildymuose (I t., b. l. 11, 134, 144–146, 156, 167, 193) paaiškino, kad jis nuo 2012 m. liepos 31 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose. 2012 m. rugpjūčio 30 d. buvo pervestas į darbo zoną, nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. penkias dienas dirbo mokiniu, nors tai oficialiai įforminta nebuvo, be to, turėjo išsilavinimą patvirtinančius dokumentus, todėl galėjo iš karto būti įdarbintas III kategorijos frezuotoju. Nuo 2012 m. spalio 8 d. įdarbintas II kategorijos frezuotoju. Pareiškėjo manymu, jo atliekami darbai turėjo būti priskirti III kategorijai, o ne I ar II kategorijai, nes prie staklių atliekamas darbas reikalauja žinių bei mokslo, tam reikia mokėti naudotis įranga, sugebėti skaityti brėžinius, tinkamai pasirinkti įrankius ir pan. Tvirtino, kad pagal turimą išsilavinimą turėjo būti įdarbintas III kategorijos frezuotoju ir kad jam turėjo būti mokamas darbo užmokestis kaip frezuotojui  atliekančiam III kategorijai priskiriamus darbus, todėl jam turėtų būti priteistas darbo užmokesčio skirtumas bei atsiskaityta už nepanaudotas atostogas. Pareiškėjo nuomone, jam buvo neteisingai skaičiuojamas darbo užmokesčio koeficientas, nes pagal Vyriausybės 1991 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 142 patvirtintos Įmonių darbuotojų darbo apmokėjimo organizavimo pavyzdinių principų ir vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos nuostatas, jam turėjo būti taikomas 0,9 koeficientas, be to, iš darbo užmokesčio neteisėtai buvo išskaičiuojami 25 proc. į nuteistųjų fondą. Tvirtino, kad frezuotojo darbas yra priskiriamas darbui kenksmingomis sąlygomis, todėl už tai turėjo būti apmokama. 2012 m. spalio mėnesį (duomenys neskelbtini), kuri negijo, todėl pareiškėjas kasdien vaikščiojo į perrišimus, tam turėjo išduotus atitinkamus leidimus. Kadangi (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugpjūčio 27 d. dviem mėnesiams buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Nurodė, kad jo sveikatos būklė darbui netrukdė, darbo niekada neatsisakydavo, dirbo pavyzdingai ir pareigingai, darbo drausmės pažeidimų nebuvo padaręs, drausminių nusižengimų turėjo vos pora už lengvus nusižengimus. 2013 m. spalio mėnesį susibarė su meistru J. P. dėl išėjimo į medicinos punktą perrišimui darbo metu jam apie tai nepranešus. Po šio konflikto į darbą per savaitę išeidavo tik tris dienas, 2013 m. gruodžio mėn. iš jo buvo atimtos staklės, paskutinį kartą į darbą buvo išvestas 2013 m. gruodžio 14 d., o 2014 m. gegužės mėnesį buvo pervestas į rezervinį būrį. Būdamas rezerviniame būryje ne kartą raštu kreipėsi į atsakovą dėl darbo suteikimo, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Buvimo rezerviniame būryje metu į jo darbo vietą, pažeidžiant nuteistųjų atrankos dėl priėmimo į darbą kriterijus, buvo priimtas kitas nuteistasis I. V.. Dėl netinkamai nustatytos darbų kategorijos, įdarbinimo mokiniu, o ne III kategorijos frezuotoju, neteisingo darbo užmokesčio dirbant II kategorijos frezuotoju apmokėjimo, daromų išskaitų iš darbo užmokesčio, neišmokėto atlyginimo už atostogas, neteisėto perkėlimo į rezervinį būrį (dėl prastovos) bei atleidimo iš darbo pareiškėjas nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2015 m. sausio mėn. negavo 1 300 Eur darbo užmokesčio, todėl patyrė jam neišmokėtos sumos ir bylinėjimosi išlaidų (10 Eur) dydžio turtinę žalą, kurią prašė priteisti iš atsakovo. Neteisėtai atleidus iš darbo, jis prarado galimybę gydytis, negali nusipirkti vaistų, pablogėjo jo gyvenimo sąlygos, maitinimas, tokiu būdu atsakovo neteisėtais veiksmais jam buvo padaryta 350 Eur neturtinė žala.

Atsakovas VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą (I t., b. l. 29–30, 175–176), rašytiniuose paaiškinimuose (I t., b. l. 109–110, 160–163) nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. spalio 5 d. buvo apmokomas dirbti frezuotoju. Nuo 2012 m. spalio 8 d. pareiškėjas pradėjo dirbti tuometinėje VĮ prie Alytaus pataisos namų Baldų gamybos ceche II kategorijos frezuotoju. Nurodė, kad įsakymas dėl įdarbinimo pagal III kategoriją nebuvo priimtas, nes M. K. darbo vietoje atliekamiems frezavimo darbams nustatyta II kategorija. Darbininkas gali turėti ir aukštesnę kategoriją, tačiau jeigu jo dirbamas darbas to nereikalauja, tai apmokama ne pagal darbininko turimą, bet pagal darbo vietoje atliekamiems darbams nustatytą kategoriją. Kadangi M. K. darbo vietoje atliekamiems frezavimo darbams nustatyta II kategorija, todėl nėra jokio teisinio pagrindo perskaičiuoti nuteistajam išmokėtą darbo užmokestį. Pareiškėjo reikalavimas atsiskaityti už nepanaudotas atostogas negali būti tenkinamas, nes nei vienas nuteistųjų darbo ir poilsio režimą reglamentuojantis teisės aktas nenumato reikalavimo atleidžiant nuteistąjį iš darbo apmokėti už nepanaudotas atostogas. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad frezuotojo darbas nėra laikomas darbu kenksmingomis darbo sąlygomis. Paaiškino, kad nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja specialus teisės aktas – Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 494 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo aprašas, todėl pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimui taikytinas šis aktas, o ne jo nurodyta Įmonių darbuotojų darbo apmokėjimo organizavimo pavyzdinių principų ir vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka, patvirtina Vyriausybės 1991 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 142.  Pažymėjo, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 125 straipsnis numato valstybės įmonės teisę, o ne pareigą siūlyti nuteistajam darbą, todėl nuteistojo neišvedimo į darbą negalima traktuoti kaip prastovos. Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo dėl prastovos negali būti tenkinamas. Nuo 2012 m. spalio mėnesio pabaigos pareiškėjas pradėjo kasdien vaikščioti į Sveikatos priežiūros tarnybą kojos perrišimams, o laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 11 d. buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Ir grįžęs iš šios gydymo įstaigos pareiškėjas kasdien lankėsi Sveikatos priežiūros tarnyboje. Kadangi pareiškėjo ligos metu baldų gamybos ceche nebuvo atliekami frezavimo darbai, be to, kasdienis neprognozuojamos trukmės nuteistojo buvimas gydymo punkte trukdė įprastai Įmonės gamybos veiklai, sklandžiam darbo organizavimui, o Įmonės įstatuose yra keliami verslo vertės augimo ir įmonės pelningos veiklos siekimo tikslai, todėl frezavimo darbų buvo apmokytas kitas nuteistasis I. V.. Sumažėjus gamybos apimtims, pareiškėjas 2014 m. gegužės 20 d. buvo perkeltas į rezervinį būrį. Įdarbinant nuteistąjį I. V. buvo atsižvelgta į 2012 m. sausio 12 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus ir valstybės įmonės prie Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-4/3-3 patvirtinto „Nuteistųjų atrankos priimant į darbą ir atleidimo iš darbo tvarkos aprašo“ 10 punkte nurodytus kriterijus. Atsakovo nuomone, įdarbinant nuteistąjį I. V., o ne pareiškėją, taip pat pareiškėją perkeliant į rezervinę brigadą, nebuvo pažeistos teisės normos, reglamentuojančios nuteistųjų įdarbinimą, todėl nėra teisinio pagrindo turtinės žalos atlyginimo priteisimui. Alytaus pataisos namų nuteistųjų paskirstymo komisijos 2014 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjas buvo perkeltas iš rezervinės brigados Nr. 71 į brigadą Nr. 70, iš kurios nuteistieji į darbą nevedami, todėl atsakovas privalėjo jį atleisti iš darbo. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovų veiksmų, todėl jo prašoma turtinė ir neturtinė žala negali būti priteista.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu (II t., b. l. 3–9) pareiškėjo M. K. skundą atmetė kai nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–2.249 straipsniais. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dirbančių nuteistųjų darbo sąlygas, darbo užmokesčio dydžio bei apmokėjimo klausimus reglamentuoja BVK 11 skyriaus 2 skirsnis „Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbas“. Teismas rėmėsi BVK 125 straipsniu. Įstatymų leidėjas šioje teisės normoje nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti, o pataisos įstaigos administracijai ir valstybės įmonėms prie pataisos įstaigų numatė ne pareigą, o teisę siūlyti darbą nuteistiesiems. Pagal VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo nuostatų, patvirtintų VĮ „Mūsų amatai“ direktoriaus 2014 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 1/05-3, 19 punktą nuteistuosius filiale priima į darbą ir iš jo atleidžia Filialo direktorius.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas M. K. 2012 m. rugpjūčio 30 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 2-250 buvo perkeltas į 6 būrio 64 brigadą, esančią Alytaus pataisos namų gamybinėje (darbo) zonoje. Valstybinės įmonės prie Alytaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 4-86 M. K. nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. spalio 5 d. buvo įdarbintas Baldų gamybos ceche mokiniu frezuotoju, todėl pareiškėjo teiginys, kad jo darbas mokiniu Įmonėje nebuvo įformintas atmestas kaip nepagrįstas.

VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo 2014 m. rugsėjo 30 d. pažymos Nr. 2S-109 duomenys patvirtino, kad pareiškėjui darbo užmokestis už šį laikotarpį buvo išmokėtas, pareiškėjas su šia aplinkybe sutiko, jos neginčijo. Kadangi pagal BVK 125 straipsnio nuostatas priėmimas į darbą yra pataisos įstaigos administracijos ar valstybės įmonės diskrecijos teisė, pareiškėjas dirbti mokiniu sutiko, pretenzijų nereiškė, šį darbą dirbo ir jam už jį buvo atlyginta, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo įdarbinimo mokiniu frezuotoju, o ne III kategorijos frezuotoju, negali būti laikomi pagrindu jo įdarbinimą ginčo laikotarpiu Įmonės Baldų gamybos ceche mokiniu frezuotoju pripažinti neteisėtu. VĮ prie Alytaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-93  pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 8 d. paskirtas II kategorijos frezuotoju į Baldų gamybos cechą, nustatant jam 2,21 Lt valandinį įkainį.

Pagal Įmonių darbuotojų darbo apmokėjimo organizavimo pavyzdinių principų ir vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1991 m. balandžio 15 d. nutarimu  Nr. 142 (Toliau – ir Tvarka), 2 punktą įmonės savarankiškai tarifikuoja darbus ir nustato darbuotojų profesijų ir pareigų tarifinius – kvalifikacinius reikalavimus, atsižvelgdamos į įmonių steigėjų parengtas rekomendacijas. Šiame punkte rekomenduojama nesudėtingus darbus, kurių išmokstama darbo vietoje, priskirti I arba II kategorijai.

Į bylą pateiktame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Valstybės įmonės prie Alytaus griežtojo rėžimo pataisos darbų kolonijos 2002 m. liepos 1 d. Darbų priskyrimo kategorijai įteisinti protokole, VĮ prie Alytaus pataisos namų Baldų gamybos bare  frezuotojo darbas priskirimas nesudėtingiems II kategorijos darbams, vidutinio sudėtingumo darbams (II-III kat) priskiriami stalių, stogdengių ir betonuotojų darbai. Akivaizdu, kad šiuo administraciniu aktu pareiškėjo atliekami frezavimo darbai priskirti II kategorijai, III kategorijos frezuotojo darbo minėtame teisės akte nėra nustatyta, todėl atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti pareiškėją į darbą III kategorijos frezuotoju.

Darbo užmokestis mokamas ne pagal darbuotojo turimą kategoriją (išskyrus atvejus, jeigu dirbamas darbas to nereikalauja), o pagal darbo vietoje atitinkamiems darbams nustatytą kategoriją. Kadangi pareiškėjo darbo vietoje atliekamiems frezavimo darbams buvo nustatyta II kategorija, todėl atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo skaičiuoti pareiškėjo darbo užmokestį pagal pareiškėjo turimą kategoriją.

Nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarka yra  reglamentuota  Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo apraše (toliau – ir Aprašas), patvirtintame Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 494. Šis aktas yra specialus teisės taikymo aktas, todėl apskaičiuojant nuteistųjų darbo užmokestį taikytinos šio akto, o ne aukščiau nurodytos Tvarkos nuostatos. Byloje esantys duomenys bei atsakovo atstovė patvirtino, kad pareiškėjui buvo nustatytas valandinis darbo užmokestis, apskaičiuotas Aprašo 3 punkte nustatyta tvarka.

Teismas vadovavosi BVK 128 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Į bylą pateiktos Darbo sąlygų įvertinimo kortelės Nr. 196, kurios tyrimo objektas buvo Gamybos paruošimo cecho (vėliau Baldų gamybos cecho) frezuotojo darbo vieta, duomenys patvirtino, kad VĮ prie Alytaus griežtojo režimo PDK  Gamybos paruošimo cecho  frezuotojo darbo sąlygos yra normalios ši kortelė yra galiojanti, todėl paneigti pareiškėjo argumentai dėl kenksmingų darbo sąlygų.

Pareiškėjas nurodė, jog iš jo darbo užmokesčio neteisėtai buvo išskaičiuojami 25 procentai darbo užmokesčio sumos į socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Teismas atsižvelgė į BVK 132 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatas. Pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų išskaitų iš darbo užmokesčio atmesti, kadangi BVK 132 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, jog tokios išskaitos galimos. Minėtos išskaitos tik nedaromos iš darbo užmokesčio dalies, priskaičiuotos už nustatytų išdirbio normų viršijimą, ir premijų, kurių, bylos duomenimis, pareiškėjui dirbant nebuvo gauta.

Teismas rėmėsi BVK 130 straipsnio 1 dalies norma. Nei šis straipsnis, nei kiti aukščiau minėti nuteistųjų darbo ir poilsio režimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato, kad atleidžiant nuteistąjį iš darbo jam apmokama už nepanaudotas atostogas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokestį už nepanaudotas atostogas negali būti tenkinamas.

Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo priimtas į darbą bei darbo užmokestis jam buvo apskaičiuotas ir išmokėtas pagal galiojančius teisės aktus, teismas nenustatė, jog pareiškėjas dirbo kenksmingomis sąlygomis,  įmokos į socialinės paramos nuteistiesiems fondą išskaitytos pagrįstai ir teisėtai.

M. K. jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą kildino ir iš atsakovo veiksmų perkėlus jį į rezervinį būrį, nesuteikus prašomo darbo, į jo darbo vietą paskyrus mažiau kvalifikuotą nuteistąjį bei galiausiai atleidus pareiškėją iš darbo. Taip pat prašė teismą panaikinti atsakovo 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. 4N-127, kuriuo jis atleistas iš darbo.

Nustatyta, kad  Valstybinės įmonės prie Alytaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojas, laikinai einantis direktoriaus pareigas L. Š. 2014 m. gegužės 16 d. pateikė VĮ prie Alytaus pataisos namų siūlymą Nr. 2-327 pervesti pareiškėją gyventi iš darbo zonos į gyvenamąją zoną, iš kurios, esant reikalui, pagal meistro paskyrą jis galės būti išvedamas į darbą. Vadovaudamasis Alytaus pataisos namų Nuteistųjų paskirstymo komisijos 2014 m. gegužės 20 d. posėdžio protokolu Nr. 91, Alytaus pataisos namų direktorius 2014 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 2-191 perkėlė M. K. iš 6 būrio 64 brigados 3.9 miegamosios vietos  į 7 būrio 71 brigados 7 miegamąją vietą, t. y. į rezervinį būrį).

Kaip jau buvo minėta, BVK 125 straipsnyje įstatymų leidėjas įtvirtino ne pareigą, o teisę pataisos namų administracijai ir valstybės įmonei siūlyti darbą. Įmonei, be nuteistųjų įdarbinimo, įstatuose yra keliami verslo vertės augimo ir įmonės pelningos veiklos siekimo tikslai. Šiuos tikslus Įmonė įgyvendina vykdydama įstatymų neuždraustą gamybinę ūkinę veiklą, iš to gaudama pajamas ir pelną ir finansiškai save išlaikydama. Akivaizdu, kad minėtų tikslų realizavimui svarbus tinkamas Įmonės darbo organizavimas.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai, pareiškėjo bei liudytojo J. P. paaiškinimai teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjui 2012 m. spalio mėnesį (duomenys neskelbtini), dėl jų pareiškėjas buvo gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, grįžęs kiekvieną dieną perrišimams turėjo lankytis Sveikatos priežiūros tarnyboje. Liudytojas J. P. nurodė, kad apie išėjimą į perrišimus pareiškėjas jo neinformuodavo, gydymo punkte užtrukdavo, pareiškėjui išvykus gydytis iš pataisos namų, Įmonės Baldų gamybos ceche frezavimo darbai nebuvo atliekami. Teismo vertinimu, reguliarus, neprognozuojamos trukmės darbuotojo nebuvimas darbe trukdė Įmonei tinkamai organizuoti  ir vykdyti gamybos užsakymus, kuriems reikalingi frezavimo darbai, todėl šiems darbams atlikti kitas nuteistasis buvo apmokytas pagrįstai, o pareiškėjas, sumažėjus darbų apimčiai, perkeltas į rezervinį būrį.

Nuteistųjų įdarbinimą bei atleidimą iš darbo reglamentuoja Nuteistųjų atrankos priimant į darbą ir atleidimo iš darbo tvarkos aprašas, patvirtintas Alytaus pataisos namų direktoriaus ir VĮ prie Alytaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 1-4/3-3 (toliau – ir Tvarkos aprašas), kurio 6 punkte nurodyta, kad pagrindiniai nuteistųjų atrankos dėl priėmimo į darbą kriterijai yra jų darbingumas ir turima specialybė (profesija). Pagal Tvarkos aprašo 7 punkto nuostatas, jeigu keli nuteistieji vienodai atitinka pagrindinius atrankos dėl priėmimo į darbą kriterijus, reikia vadovautis papildomais kriterijais, kurie yra: nuteistojo turima darbinė patirtis, drausmė, jo atžvilgiu vykdomas išieškojimas pagal vykdomąjį dokumentą. Tvarkos aprašo 10 punkte nurodyta, kad parenkant nuteistąjį įdarbinti atsižvelgiama į jo darbingumą, turimą specialybę, darbinę patirtį, sveikatos būklę, taip pat į laisvas pareigybes ir darbo vietas. Gali būti atsižvelgiama į nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu bei galiojančias drausmines nuobaudas. Esant galimybei rinktis, renkamasi iš tinkamiausių kandidatų.

Atsakovo tvirtinimu, nuteistasis I. V. iš dviejų kandidatų buvo pasirinktas dėl to, kad neturėjo sveikatos problemų, jo atžvilgiu buvo vykdomas išieškojimas pagal vykdomąjį dokumentą, o pareiškėjo sveikatos būklės sąlygotas nuolatinis, neprognozuojamas nebuvimas darbo vietoje trukdė organizuoti gamybos darbus.

Kadangi pagal aukščiau nurodytą galiojantį teisinį reglamentavimą nuteistųjų įdarbinimas, tinkamiausio kandidato įdarbinant į tam tikras pareigas pasirinkimas yra VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo diskrecijos teisė, be to, kaip minėta, vienas iš Įmonės tikslų yra pelno siekimas, todėl pagal Tvarkos apraše nurodytus kriterijus, pasirinkdama frezuotojo darbams atlikti nuteistąjį I. V., o ne pareiškėją, taip pat pagal pareiškėjo prašymus, negalėdama suteikti jam darbo, nuteistųjų darbą reglamentuojančių teisės aktų normų Įmonė nepažeidė.

Aukščiau minėto Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 494, 19 punkte nurodyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems už prastovos laiką nėra apmokama, todėl pareiškėjo keliamas reikalavimas priteisti turtinę žalą už prastovos laiką, atmestinas kaip nepagrįstas.

Tvarkos aprašo 15 punkte nurodyti dirbančių nuteistųjų atleidimo iš darbo pagrindai. VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. įsakyme Nr. 4N-127, kuriuo pareiškėjas nuo 2014 m. lapkričio 6 d. atleistas iš darbo nurodyta, jog šis įsakymas priimtas vadovaujantis Alytaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 2-464 „Dėl nuteistųjų paskirstymo“. Alytaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 2-464 „Dėl nuteistųjų paskirstymo“ M. K. perkeltas iš 7 būrio 71 brigados į 7 būrio 70 brigadą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai  patvirtina, kad iš 7 būrio 70 brigados nuteistieji į darbą nėra vedami. Nors skundžiamame įsakyme nėra nurodytas vienas iš Aprašo 15.1. – 5.11. papunkčiuose reglamentuotų  nuteistųjų atleidimo iš darbo pagrindų, tačiau teismo vertinimu, šis pažeidimas yra formalaus pobūdžio, nes Alytaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 2-464 „Dėl nuteistųjų paskirstymo“ perkėlus pareiškėją į 7 būrio 70 brigadą, pareiškėjas į darbą negalėjo būti išvestas, dėl to atsakovas privalėjo atleisti pareiškėją iš darbo. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nėra pagrindo panaikinti VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. 4N-127.

Byloje nenustatyta, jog VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo, jo darbuotojų veiksmai, įdarbinant pareiškėją, apskaičiuojant ir mokant jam darbo užmokestį, perkeliant į rezervinį būrį bei atleidžiant iš darbo buvo neteisėti, t. y., kad šios įstaigos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalo veikti. Taigi pareiškėjas neįrodė esminės sąlygos atsirasti valstybės civilinei deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį, t.y. valdžios institucijų neteisėtų aktų. Nenustačius minėtos sąlygos negali būti pripažinta, kad dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų asmuo patyrė žalą. Todėl pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str.1 p.). Netenkinus skundo, bylinėjimosi išlaidų priteisimui nėra pagrindo, todėl minėtas pareiškėjo prašymas taip pat atmestas (ABTĮ 44 str.).

Pareiškėjas M. K. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 14) prašo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos tenkinti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas dangstė Įmonės darbą. Pareiškėjas pirmiausia buvo įdarbintas mokiniu, tačiau kyla klausimas, kas jį apmokė dirbti, nes to nebuvo. Tvirtina, kad į perrišimus pareiškėjas vykdavo ne savavališkai, o pagal gydytojo rekomendacijas. Pareiškėjo sveikata darbui įtakos neturėjo, nes visi darbai buvo atlikti nepriekaištingai. Dėl darbo apmokėjimo pareiškėjas nenurodė jokių nutarimų, Vyriausybės nutarimais vadovavosi VĮ „Mūsų amatais“ administracija teismo posėdyje. Kadangi darbo apmokėjimas Įmonėje tiek I, tiek II kategorijoje yra vienodas, pareiškėjas teismo prašė, kad jo kaip staklininko darbą pakeistų III kategorija. Jeigu darbas nereikalauja pradinių profesinių įgūdžių, jis apmokamas 0,43 koeficientu, tačiau pareiškėjo darbo vietoje įgūdžiai reikalingi, todėl pareiškėjui turėjo būti taikomas mažiausiai 0,5 koeficientas. Kadangi pareiškėjas susipyko su meistru, jis specialiai buvo nevedamas į darbą, net ir esant darbų. Mano, kad teismas neįsigilino į frezavimo specialybės kvalifikaciją.

Atsakovas VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 19–22) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. spalio 5 d. buvo paskirtas mokiniu frezuotoju, kurį apmokyti pavesta nuteistajam J. G.. Ši informacija pareiškėjui yra žinoma. Akcentuoja, jog įsakymas dėl įdarbinimo pagal III kategoriją nebuvo priimtas, nes M. K. darbo vietoje atliekamiems frezavimo darbams nustatyta II kategorija. Pažymi, kad nors, pareiškėjo teigimu, skaudanti koja jam netrukdė dirbti, tačiau nuolatinis darbuotojo nebuvimas darbe trukdė Įmonei tinkamai organizuoti ir vykdyti gamybos užsakymus, kuriems reikalingi frezavimo darbai. Byloje yra pateikti įrodymai, kad Įmonės Baldų gamybos bare frezuotojo darbas priskiriamas nesudėtingiems II kategorijos darbams. Įmonėje sudėtingi III kategorijos frezavimo darbai iš viso nėra atliekami, todėl Įmonė neturėjo jokio teisinio pagrindo skaičiuoti pareiškėjo darbo užmokestį pagal jo turimą kategoriją. Aprašo 19 punkte numatyta, kad už prastovos laiką suimtiesiems ir nuteistiesiems nemokama. Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas, išsamiai ir visapusiškai įvertinęs byloje esančius įrodymus, išklausęs bylos proceso dalyvių, pagrįstai nenustatė, kad VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo darbuotojų veiksmai, įdarbinant pareiškėją, apskaičiuojant ir mokant jam darbo užmokestį, perkeliant į rezervinį būrį bei atleidžiant jį iš darbo, buvo neteisėti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. 4N-127 teisėtumo bei pagrįstumo bei pareiškėjui, jo teigimu, padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas M. K. reikalavimą atlyginti turtinę žalą kildino iš VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo neteisėtų veiksmų, neįforminus jo darbo mokiniu, įdarbinus ne III kategorijos, o II kategorijos frezuotoju, dėl netinkamai nustatytos frezuotojo darbų kategorijos – darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo, dėl neatsiskaitymo už darbą kenksmingomis sąlygomis, dėl daromų išskaitų iš darbo užmokesčio, dėl neišmokėto atlyginimo už atostogas, dėl neteisėto perkėlimo į rezervinį būrį (dėl prastovos) bei atleidimo iš darbo. Nurodė, jog dėl prastovos ir neteisėto atleidimo iš darbo, jis prarado galimybę gydytis, negali nusipirkti vaistų, pablogėjo jo gyvenimo sąlygos, maitinimas, tokiu būdu jis patyrė neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo darbuotojų veiksmai, įdarbinant pareiškėją, apskaičiuojant ir mokant jam darbo užmokestį, perkeliant į rezervinį būrį bei atleidžiant iš darbo, buvo neteisėti, t. y. kad šios įstaigos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalo veikti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus VĮ „Mūsų amatai“ Alytaus filialo veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino ištirtus įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad nors pareiškėjas, nesutikdamas, kad pirmiausia Įmonėje jis dirbo mokiniu, tvirtino, jog nebuvo asmens, kuris jį apmokytų, šiuos jo teiginius paneigia byloje pateikti duomenys: 2012 m. rugsėjo 24 d. Valstybės įmonės prie pataisos namų direktoriaus įsakymas Nr. 4-86, kuriuo pareiškėjas M. K. buvo paskirtas mokiniu frezuotoju nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. spalio 5 d. ir kuriame nurodyta, jog jį apmokyti paskirtas J. G. (I t., b. l. 165).

Dėl pareiškėjo teiginio, kad jo atliekami darbai turėjo būti priskirti III kategorijai, pabrėžtina, jog kategorijos skirstomos pagal darbo, kuris turi būti atliekamas tam tikroje darbovietėje, sudėtingumą, o ne pagal jį atliekančio asmens turimą kvalifikaciją. Todėl nepriklausomai nuo to, kokia yra pareiškėjo kvalifikacija, jo darbas Įmonėje negalėjo būti priskiriamas III kategorijai, kadangi ne šiai, o būtent II kategorijai yra priskirtas frezuotojo darbas Baldų gamybos bare pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Valstybės įmonės prie Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos 2002 m. liepos 1 d. Darbų priskyrimo kategorijai įteisinti protokolą (I t., b. l. 187). Pažymėtina, kad Aprašo 3 punkte įtvirtinta, jog valandinį tarifinį atlygį nustato laisvės atėmimo vietų ar valstybės įmonių prie pataisos įstaigų vadovai, taikydami koeficientus, kurie nustatomi pagal pareigybei keliamus reikalavimus. Kadangi pagal pareiškėjo užimamą pareigybę jo atliekami frezavimo darbai buvo priskirti II kategorijai, t. y. nesudėtingiems darbams paruošimui ir pagalbiniams darbams, nėra pagrindo laikyti, kad šiuo atveju 0,43 koeficientas, kuris taikomas, kai pareigybei nereikia pradinių profesinių įgūdžių, būtų pritaikytas nepagrįstai. Pažymėtina, kad tinkamą šių darbų priskyrimą II kategorijai patvirtina ir aplinkybė, kad kitas nuteistasis per trumpą laiką buvo apmokytas atlikti šį darbą (b. l. 32-33).       

Pažymėtina, kad BVK 130 straipsnio 1 dalyje yra numatyta nuteistųjų teisė tik į nemokamas atostogas. Taigi, už nepanaudotas tokias nemokamas atostogas apmokama neturi būti. Aprašo 19 punkte numatyta, kad už prastovos laiką suimtiesiems ir nuteistiesiems nemokama. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimai, kad jam turėjo būti priteista už nepanaudotas nemokamas atostogas ar prastovą, neturi pagrindo.

Dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti įsakymą kuriuo jis atleistas iš darbo ir atlyginti neteisėtu atleidimu iš darbo paradytą žalą, pažymėtina, kad pagal Bausmių vykdymo kodeksą, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių (BVK 111 str.). Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (BVK 125 str. 1 d.) Nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (BVK 125 str. 3 d.). Pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (BVK 125 str. 8 d.). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą).

Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtas teisės normas taip pat yra konstatuota, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti visus nuteistuosius į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas ar jie būtų šalinami iš dirbančių sąrašų. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, sprendimą išbraukti iš dirbančių sąrašo, atitinkamo asmens atžvilgiu, gali priimti atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-407/2014).

Pareiškėjas iš darbo VĮ „Mūsų amatai“ atleistas Alytaus filialo direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 4N-127 (I t., b. l. 121), kuriame nurodyta, jog šis įsakymas priimtas vadovaujantis Alytaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 2-464 „Dėl nuteistųjų paskirstymo“. Šiuo Alytaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. 2-464 (I t., b. l. 119–120), kuris skundžiamas nebuvo, M. K. perkeltas iš 7 būrio 71 brigados į 7 būrio 70 brigadą, iš kurios nuteistieji į darbą nėra vedami (I t., b. l. 109). Kaip matyti iš šalių paaiškinimų, kitas darbuotojas vietoje M. K. buvo apmokytas, o pareiškėjas į rezervinį būrį perkeltas dėl jo (pareiškėjo) dažno nebuvimo darbe, esant būtinybei perrišti žaizdą. Kadangi pareiškėjui priskirtas darbas, kuris būtinas tinkamam gamybos organizavimui, nebuvo atliekamas, atsakovas turėjo teisę ir pagrindą spręsti klausimą dėl pareiškėjo pakeitimo kitu nuteistuoju, galinčiu tinkamai atlikti šį darbą: kaip minėta, nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, darbas pataisos įstaigose, nėra viena iš socialinių garantijų, kuri taikoma darbo teisinių santykių srityje, o yra viena iš pataisos priemonių, kuri taikoma nuteistiesiems, siekiant juos paruošti gyvenimui laisvėje ir pan. (BVK 1 ir 111 str.), t. y., darbo, kaip priemonės skirtos paruošti nuteistuosius gyvenimui laisvėje, paskirtis yra kitokia nei darbo teisinių santykių atveju, dėl ko ir negali būti vertinama per teisės normų, reglamentuojančių darbo teisinius santykius, prizmę. Toks šios priemonės pobūdis reiškia, kad aukštesnė ar žemesnė vieno nuteistojo, lyginant su kitu nuteistuoju, darbo kvalifikacija gali būti reikšminga, sprendžiant darbo pataisos įstaigoje nuteistiesiems skyrimo ar nebeskyrimo klausimus, kai tarp nuteistųjų atsiranda konkurencija į vieną darbo vietą, tačiau nėra lemianti. Tokiais atvejais pataisos įstaigos administracija turi diskreciją atsižvelgti ir į kitus kriterijus, kurie gal būti siejami su nuteistojo elgesiu pataisos įstaigoje, vykdant tiek bendrasis tiek specialiąsias nuteistojo pareigas (BVK 12 str.), poreikiu taikyti nuteistajam kitas pataisos priemones, numatytas BVK 111 straipsnyje ir pan.

Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra galima teigti, kad atsakovo įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš darbo, yra neteisėtas ar nepagrįstas, todėl jo reikalavimai panaikinti šį įsakymą ir atlyginti neteisėtu atleidimu iš darbo paradytą žalą, yra atmestini.       

Visa tai apibendrinus, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo skundas atmestinas, yra pagrįsta, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

                                                        Veslava Ruskan