Civilinė byla Nr. 3K-3-479/2012

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-06379-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 26.6; 114.4; 114.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Vinco Versecko ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui S. G. dėl publikacijos pašalinimo iš interneto svetainės.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl, ieškovo teigimu, jo garbę ir orumą bei gerą reputaciją pažeidžiančios informacijos platinimo atsakovo valdomame tinklalapyje teisėtumo.

Atsakovas S. G. yra interneto tinklalapio http://www.skundai.lt valdytojas.

Šioje svetainėje 2009 m. gegužės 6 d. buvo paskelbtas toks tekstas: „Advokatų (duomenys neskelbtini) kontora – aferistų lizdas. Kadangi skyrybų metu buvau apgautas buvusios žmonos, kreipiausi į šią advokatų kontorą dėl bylos atnaujinimo. Advokatas V. G. sutiko imtis bylos už sėkmės mokestį, kuris bylos laimėjimo atveju sudarytų šešiaženklę sumą... Advokatas, susipažinęs su situacija, davė pažadą, kad byla paprasta ir per kokį pusmetį bus teigiami rezultatai. Bet jau eina treti metai, o aš vis maitinamas pažadais, kišu pinigus be galo, be pabaigos – pareiškimams, skundams, atsiliepimams ir kitiems dalykams, suprantate ką turiu omeny...). Advokatas suokia kaip lakštingala – būk ramus, viskas bus OK. Tuo tarpu ima nervas, kad buvusi žmona mėgaujasi gyvenimu ir atvirai tyčiojasi iš manęs, tuo tarpu aš iki šiol, per tokius nevykėlius advokatus turiu tampytis po teismus ir taškyti savo santaupas. Todėl dabar pradedu suprasti, kad iš manęs padarė melžiamą karvę – tai yra jie pasišovė dirbti už sėkmės mokestį, bet kiekvienas naujas procesas kainuoja, be to, reikia „duoti“ tam, anam, nes, kaip tvirtino advokatas, be „to“ nė krust. Aišku viena, ši kontora suinteresuota tempti procesus, kad kuo daugiau pinigų išmelžtų iš kliento, tuo tarpu rezultatai mažiausiai rūpi. Dar vieną pamoką gavau patikėdamas tuo, kad reikia advokatui duoti už susitarimą su „sprendžiančiaisiais“, išeina, kad mausto klientus pasidėdami pinigus į stalčių ir sėkmės atveju sakydami, kad atseit nunešė ten kur reikia ir dėl to išsisprendė teigiamai, o nesėkmės atveju grąžina tuos pačius pinigus, kartais net tom pačiom kupiūrom... Labiausiai nepatiko (iš žmoniškosios pusės) tai, kad tik ėmėsi bylos, darbą jie pradeda nuo priešingos pusės advokatų atakos (bando palenkti į savo pusę ir įkalbinėja/papirkinėja sabotuoti klientą) tikindami, kad toks jų darbo stilius ir tai duoda geriausią rezultatą. Pagalvojau, jei tokių metodų imasi, vadinasi ir patys yra paperkami, o tai jau visiška betvarkė... Ar galima mokėti tokius pinigus tokiems advokatams? Už tokį honorarą bet kokia save gerbianti advokatų kontora dirbs kaip reikalas ir be jokių aferizmo apraiškų“.

2009 m. gegužės 25 d. toje pačioje internetinėje svetainėje buvo paskelbtas toks tekstas: „Advokatų (duomenys neskelbtini) kontora. (duomenys neskelbtini). Perskaitęs skundą apie advokatų (duomenys neskelbtini) kontorą, norėčiau prisidėti prie to ir aš. Kreipiausi į šią kontorą, nes Kaune sklandė kalbos, kad jiems nėra neįveikiamų bylų. Gal ir taip, bet susipažinę su mano reikalu, advokatai davė šimto procentų sėkmę, tik iš karto perspėjo, kad reiks mokėti ne tik už jų paslaugas, bet ir kai kam kitam. Dėjau dideles viltis į šį procesą, todėl sutikau su viskuo. Tuomet prasidėjo... begalė prašymų, skundų, atsiliepimų ir purvo. Reikalai stovėjo vietoj, o rašliavos iš advokatų kontoros ėjo nesustojama srove. Gal ir gerai, tačiau laikas parodė, kad visa ta košė neatnešė realios naudos, išskyrus didžiules išlaidas. Pikta darosi, kaip nuolat buvau skatinamas – „darykim šitaip“, „darykim anaip“, kartais atrodydavo, kad tai ne mano reikalas, o jų. Trumpiau tariant procesą laimėjome (iš dalies), bet kai pagalvojau, kad galima buvo su atsakovu išsiskirti taikiai, o ne penėti išalkusius advokatus ir pasiduoti jų skatinimui bylinėtis. Šiame reikale buvo ir daugiau pikantiškų detalių apie kurias rašyti nedrįstu, nes ši kontora atstovauja ne pačios geriausios reputacijos Kauno piliečius, o Kaunas yra Kaunas, čia gali tokie rašiniai ir blogai baigtis. Reziumė: laimėjau procesą tik asmeninių ryšių dėka, o ne dėl šių advokatų „aukštos kvalifikacijos“, todėl renkantiems advokatus (duomenys neskelbtini), rekomenduoju viską gerai pasverti“.

Po kiekvieno šių tekstų paskelbimo ieškovas advokatas V. G. buvo išsiuntęs atsakovui po elektroninį laišką, kuriuo prašė pašalinti iš svetainės šią publikaciją, suteikti jam informaciją apie tai, kokiu IP adresu naudojantis ji buvo įdėta, pranešti tikslų laiką. Tą pačią dieną elektroniniu laišku atsakovas ieškovui pranešė, kad prašymo ištrinti skundą patenkinti negali, nes nėra faktų, kad paskelbti teiginiai neatitinka tikrovės, ieškovui buvo pateikta informacija apie kompiuterio adresą, iš kurio buvo atsiųsta informacija, siūloma susitikti su savo klientu ir išsiaiškinti ginčytinus klausimus. Atsakovas nepanaikino publikacijų ir po pakartotinio ieškovo prašymo.

Ieškovas, nurodęs, kad dėl publikacijų paskelbimo interneto svetainėje, jis, kaip advokatas, patyrė turtinę ir neturtinę žalą, nes po jų pasirodymo akivaizdžiai sumažėjo interesantų (būsimų klientų) kreipimasis dėl teisinės pagalbos teikimo, atsakovas pažeidė Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus, vadovaudamasis CK 6.255 straipsnio 1 dalimi, prašo įpareigoti atsakovą pašalinti iš interneto svetainės http://www.skundai.lt nurodytas publikacijas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas rėmėsi interneto svetainės www.skundai.lt programos veikimo principais, kuriuose nurodyta, kad tekstui įkelti svetainėje lankytojui nereikia gauti svetainės valdytojo sutikimo; naujo skundo atsiradimas ir atsiradimo laiko momentas nepriklauso nuo svetainės valdytojo valios, o tik nuo svetainės lankytojo valios. Šiuos principus teismas pripažino teisingais ir objektyviais, nes įstatymo leistinomis priemonėmis jie nėra paneigti. Teismas taip pat nustatė, kad interneto svetainės „Skundai“ skiltyje „Skundo paskelbimas“ nurodyta, kad skunde pateikta nuomonė turi būti naudinga didžiajai visuomenės daliai, taigi atsakovas svetainės lankytojus informavo, kad šioje svetainėje gali būti skelbiami ne teiginiai, o nuomonė. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Konstitucijos 25 straipsniu ir Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktu, asmuo negali būti baudžiamas už nuomonės atvirą išsakymą; atsakomybė už tam tikrų teiginių išsakymą turėtų atitekti jų išsakytojui; tokia nuostata įtvirtinta ir CK 2.24 straipsnio 5 dalyje. Teismas konstatavo, kad interneto svetainė www.skundai.lt yra visuomenės informavimo priemonė, nes su joje paskelbta informacija gali susipažinti, pateikti savo nuomonę ir atsiliepimus dėl jos visa visuomenė. Atsižvelgęs į tai, kad po publikacijų paskelbimo svetainėje atsakovas pasiūlė ieškovui pateikti įrodymus, kad paskelbti faktai neatitinka tikrovės, tačiau ieškovas tokių įrodymų nepateikė, teismas pripažino, jog atsakovas pagrįstai atsisakė publikacijas interneto svetainėje panaikinti, tinkamai vykdė CK 2.24 straipsnio 5 dalies reikalavimus ­– ieškovui pateikė IP duomenis apie kompiuterius, iš kurių buvo atsiųsti publikuoti straipsniai. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovas negali būti laikomas tinkamu, nes pagal pirmiau nurodytas teisės normas už paskelbtą atitinkamo turinio publikaciją turi atsakyti ją paskleidę asmenys.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 8 d. sprendimu panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priėmė naują – ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą S. G. pašalinti iš interneto svetainės http://www.skundai.lt 2009 m. gegužės 6 d. publikaciją „Advokatų (duomenys neskelbtini) kontora – aferistų lizdas“.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas kaip interneto svetainės http://www.skundai.lt administratorius (valdytojas) yra tinkamas subjektas reikalavimui pašalinti informaciją iš interneto svetainės pareikšti, nes šiuo atveju ieškovas neturėjo galimybės pagal atsakovo pateiktus IP duomenis apie kompiuterius, iš kurių buvo atsiųsti publikuoti straipsniai, nustatyti publikacijų autorius, o atsakovas turėjo teisines prielaidas bei faktines galimybes koreguoti jo valdomos svetainės turinį. Kolegija pažymėjo, kad, nors įpareigojimas išimti iš interneto svetainės konkrečią medžiagą taikytinas asmeniui, atliekančiam administratoriaus funkcijas, tačiau tai nesietina su jo tiesiogine atsakomybe už medžiagos turinį ar paskleidimą. Atsižvelgusi į tai, kad tokio pobūdžio svetainės kūrimo ir veikimo tikslas yra neigiamos informacijos ar nuomonės apie kito asmens veiklą pateikimas, ir tai sukelia asmenų, apie kuriuos kalbama, nepasitenkinimą, kolegija padarė išvadą, kad asmens kreipimosi dėl skundo išėmimo iš svetainės tenkinimas turi būti įvertintas, susiejant jį su skundo turiniu. Įvertinusi publikacijos „Advokatų (duomenys neskelbtini) kontora – aferistų lizdas“ turinį, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šioje publikacijoje pavartotos formuluotės „aferistų lizdas“, „per tokius nevykėlius advokatus“, „ši kontora suinteresuota tempti procesus, kad kuo daugiau išmelžtų pinigų iš kliento, tuo tarpu rezultatai mažiausiai rūpi“, „mausto klientus“ yra neetiškos, teiginiai išsakomi nepadoria, įžeidžiančia, žeminančia ieškovo kaip advokato dalykinę reputaciją forma. Kolegija pažymėjo, kad publikacijoje „Advokatų (duomenys neskelbtini) kontora, (duomenys neskelbtini)“, priešingai, teiginių, išsakytų nepadoria, įžeidžiančia, žeminančia forma, nėra, o išsakoma advokato kliento nuomonė apie advokato darbą, taigi pašalinti šią publikaciją iš internetinės svetainės nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad interneto svetainėje http://www.skundai.lt paskelbtos publikacijos „Advokatų (duomenys neskelbtini) kontora – aferistų lizdas“ apie advokatą V. G. turinys žemina advokatą; niekas kitas, netgi svetainės lankytojas, kuris įdėjo šią publikaciją, neturėtų techninių galimybių ją pašalinti iš interneto svetainės, taigi internetinės svetainės administratorius yra tinkamas atsakovas, kuris turi pareigą pašalinti publikaciją dėl jos žeminančio, įžeidžiančio turinio.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas S. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio bei su šiuo straipsniu susijusių Vyriausybės nutarimų nuostatų pažeidimų. Kasatoriaus teigimu, jo veikla apsiriboja interneto tinklalapio www.skundai.lt tarnybinės stoties (interneto serverio) eksploatavimo techniniu procesu, ši veikla yra techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio. Visos interneto tinklalapio www.skundai.lt publikacijos yra rengiamos ir publikuojamos tik pačių tinklalapio lankytojų, o jų pateikti saugoti duomenys (publikacijos) apdorojami tik techniškai ir automatiškai. Kasatorius atitinka visus informacinės visuomenės paslaugos teikėjui keliamus reikalavimus, jis taip pat laikytinas informacijos prieglobos paslaugų teikėju, nes kitų asmenų pateikti duomenys yra faktiškai saugomi jo tarnybinėje stotyje (interneto serveryje). Dėl to jam taikytinos Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio ir su šiuo straipsniu susijusių Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 „Dėl viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Neskelbtinos informacijos kontrolės tvarka) bei 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 881 „Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos aprašas“ (toliau – Galimybės pasiekti neteisėtą informaciją panaikinimo tvarkos aprašas) nuostatos. Informacinės visuomenės paslaugų įstatymu į nacionalinę teisę buvo perkeltos 2000 m. birželio 8 d. priimtos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB (toliau – Elektroninės komercijos direktyvos) nuostatos. Šia direktyva siekiama internete sukurti laisvą ir atvirą viešąją erdvę, atribojant asmenų, kurie perduoda ar saugo informaciją, atsakomybę nuo informacinės visuomenės paslaugų gavėjų atsakomybės. Turint omenyje šį tikslą, svarbiausias yra Elektroninės komercijos direktyvos 15 straipsnis, kuriuo valstybėms narėms draudžiama nustatyti informacinės visuomenės paslaugų teikėjams pareigą tikrinti jų perduodamą ar saugomą informaciją ar nuolat tikrinti jos teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, kad kasatorius yra tinkamas atsakovas reikalavimui pašalinti informaciją iš interneto svetainės pareikšti, tačiau reikalavimo pagrįstumą susiejęs su publikacijos turiniu, o ne su kasatoriaus kaip informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veikla ir jos teisiniu reguliavimu, netinkamai išsprendė šalių ginčą kaip ginčą dėl galimo dalykinės reputacijos pažeidimo, net nepasisakydamas dėl atsakovo kaip informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veiklos, jo atsakomybės, pareigų vykdymo bei kitų tokio pobūdžio byloms būdingų aspektų. Informacijos prieglobos paslaugų teikėjui motyvuotai atsisakius pašalinti saugomus duomenis, teisminis ginčas privalo būti sprendžiamas vertinant suinteresuoto asmens pranešimo turinį ir pasisakant dėl informacijos prieglobos paslaugų teikėjo veiksmų (ne)teisėtumo, nes būtent gauto pranešimo pagrindu informacijos prieglobos paslaugų teikėjas sprendžia dėl duomenų pašalinimo, taigi jokie kiti faktiniai duomenys, kurie nėra (nebuvo) pateikti suinteresuoto asmens pranešime, negali būti imami domėn. Galimybės pasiekti neteisėtą informaciją panaikinimo tvarkos aprašo 3–5 punktuose nustatyta, kad asmens kreipimosi dėl duomenų pašalinimo iš interneto tinklalapio tarnybinės stoties (serverio) tenkinimas turi būti įvertintas, susiejant jį su asmens pranešimu, pranešimo turiniu, jame pateiktais faktiniais duomenimis pagrįstais argumentais. Tai patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, kuris 2011 m. liepos 12 d. prejudicinio sprendimo byloje L‘Oréal SA ir kt. v. eBay International AG ir kt., (bylos Nr. C-324/09, Rink. p. I-000) 122 punkte yra pasisakęs, kad dėl pranešimo negali būti automatiškai atimama galimybė remtis Elektroninės komercijos direktyvos 14 straipsnyje numatytu atleidimu nuo atsakomybės. Kasatorius jam nustatytą pareigą atliko tinkamai – per nustatytą terminą ir nurodydamas priežastis nusprendė, kad pateiktame pranešime nurodyta informacija ir argumentai nepagrįsti. Ieškovo subjektyvūs teiginiai, kad esą publikacijos yra šmeižikiškos, nesant (byloje) faktinių duomenų, kad jos įsiteisėjusiu teismo sprendimu būtų pripažintos tokiomis, negalėtų būti teismo pripažinti faktiniais duomenimis pagrįstais argumentais (Galimybės pasiekti neteisėtą informaciją panaikinimo tvarkos aprašo reikalavimų pranešimui prasme) ir įrodymais (CPK 177 straipsnio 1 dalies prasme), patvirtinančiais publikacijų šmeižikišką pobūdį. Dėl to darytina išvada, kad iš ieškovo pateiktų pranešimų nei kasatorius, nei bet kuris kitas rūpestingas ūkio subjektas nebūtų turėjęs konstatuoti pažeidimą ir nebūtų kilusi pareiga pašalinti publikacijas iš interneto tinklalapio. Galiojančiuose norminiuose teisės aktuose nenustatyta teisės informacinės visuomenės paslaugų teikėją arba informacijos prieglobos paslaugų teikėją laikyti atsakingu ir traukti teisinėn atsakomybėn, jei publikaciją parengęs ir (arba) paskleidęs asmuo yra ieškomas (nustatinėjamas). Kito teisės subjekto galima kaltė negali būti prielaida (pagrindas) publikacijos autoriaus teisinę atsakomybę už publikacijos turinį perkelti informacinės visuomenės paslaugų teikėjui (informacijos prieglobos paslaugų teikėjui) arba pagrindas manyti, kad atsirado „teisinės prielaidos“ traukti jį teisinėn atsakomybėn sprendžiant publikacijos, jos turinio ar teiginių atitikties teisingumo principams klausimą. Teisinė atsakomybė negali būti precedentinė arba pagal teisės ar įstatymo analogiją. Ieškovas kreipėsi tiek į teismą, tiek į prokuratūrą dėl publikacijos autoriaus nustatymo tą pačią dieną, bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių faktų apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad ieškovas neturėjo galimybės nustatyti publikacijos autoriaus, nes akivaizdu, kad autorius ir negalėjo būti nustatytas 2009 m. gegužės 7 d. Sprendimo motyvavimas prielaidomis, siekiant pagrįsti atsakomybės už publikacijos turinį taikymą kasatoriui, yra absoliutus apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. UAB „Romerta“, bylos Nr. 3K-3-123/2001). Kasatoriaus nuomone, nuo to momento, kai interneto tinklalapio www.skundai.lt tarnybinėje stotyje (interneto serveryje) buvo užfiksuotas su publikacijos autoriumi susietas interneto protokolo (IP) adresas bei duomenų publikavimo laikas ir šie duomenys buvo pateikti ieškovui, operatyvinės veiklos pareigūnams, laikytina, kad teisinės atsakomybės už publikacijos turinį subjektas yra žinomas – tai yra arba elektroninių ryšių tinklo operatorius, teikiantis interneto ryšio prieigos paslaugas, jei jis nenurodo jokio paslaugų gavėjo duomenų, arba nurodytas paslaugų gavėjas (Elektroninių ryšių įstatymo 65 straipsnis ir 1 priedo 1.2.3 punktas). Informacijos prieglobos paslaugų teikėjas nėra atsakingas už saugomus duomenis ir jų turinį, jei neinicijuoja jų kūrimo, nedalyvauja kuriant, nekoreguoja saugomų duomenų. Kasatorius šiuose procesuose nedalyvauja, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis turėjo teisines prielaidas bei faktines galimybes koreguoti jo valdomos svetainės turinį, prieštarauja informacijos prieglobos paslaugų teikėjo veiklą reglamentuojančioms teisės normoms. Saugomų duomenų koregavimas kaip tik sukurtų informacijos prieglobos paslaugų teikėjui atsakomybę, solidarią su publikacijos autoriumi, už saugomus duomenis ir jų turinį, o tai yra akivaizdžiai informacijos prieglobos paslaugų teikėjo interesus pažeidžianti aplinkybė, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai aiškino teisės principus taip, kad kasatoriui būtų sukuriama dar didesnė teisinė atsakomybė už publikacijos turinį nei faktiškai egzistuojanti. Aiškindamas informacijos prieglobos paslaugų teikėjo atsakomybės ir jos taikymo ribas, yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatavęs, kad Neskelbtinos informacijos kontrolės tvarkos 12 punkte nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad informacijos prieglobos paslaugų teikėjas ir (arba) tinklo paslaugų teikėjas gali būti traukiamas teisinėn atsakomybėn remiantis vien šiuo punktu – už šiame punkte nurodytą informacijos saugojimą informacijos prieglobos paslaugų teikėjas atsako tik pagal įstatymus, nustatančius teisinę atsakomybę už pagal įstatymus neskelbtinos informacijos laikymą, platinimą ir t. t. Tvarkos nuostatose nurodyti subjektai – informacijos prieglobos paslaugų teikėjas ir (arba) tinklo paslaugų teikėjas – negali būti tapatinami su Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nurodytais subjektais – viešosios informacijos rengėju ir (arba) platintoju. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas realiai taikė teisinę atsakomybę kasatoriui už trečiųjų asmenų paskleistos publikacijos turinį, tai akivaizdžiai prieštarauja pirmiau nurodytiems teisės aktams bei Konstitucinio Teismo išaiškinimui.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimų. Už paskleistų duomenų turinį atsako juos pirmas paskleidęs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008). Ši CK 2.24 straipsnio 5 dalies nuostata teismų praktikoje vienodai taikytina paskleidus duomenis tiek per spaudą, tiek per televiziją, tiek per radiją, tiek mobiliuoju telefono ryšiu. Visais šiais atvejais už paskleistų duomenų turinį teisinė atsakomybė tenka ne infrastruktūrinės technologinės platformos valdytojui, o tam, kas pasinaudojo šia platforma duomenims paskleisti. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad už viešai paskleistų duomenų atitiktį teisingumo principams atsakingas yra asmuo, rengęs ar skleidęs ją visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. v. M. A. P., bylos Nr. 3K-3-65/2006). Ieškovas neįrodinėjo, kad už publikacijos turinį yra (turi būti) atsakingas kasatorius. Už duomenų paskleidimą pasinaudojus interneto ryšio prieiga bei interneto technologinėmis platformomis atsako tas, kas parengė (paskleidė) duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Simon Louwerse International Transport“ v. UAB „Dinaka“, bylos Nr. 3K-3-169/2006). Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika. Vertindamas publikacijų turinį, teismas negalėjo tinkamai bei objektyviai įvertinti publikacijų teiginių, palyginti jų su faktinėmis publikacijų atsiradimo aplinkybėmis, nes šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinomos, jų nebuvo įmanoma išsiaiškinti, nenustačius publikacijų autoriaus ir neįvertinus jo paaiškinimų bei įrodymų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pateikti išaiškinimai dėl paskleistų duomenų turinio vertinimo, žinios ir nuomonės atribojimo, saviraiškos laisvės, kad publikacijos teiginiai turi būti vertinami konkrečioje byloje ir yra fakto klausimas, sprendžiamas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr., pvz., nurodytą nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2006; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Neo Group“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010). Skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas ir dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo – juo buvo nuspręsta dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą publikacijos autoriaus teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) – pripažino jo teiginius kaip išsakytus nepadoria, įžeidžiančia, žeminančia ieškovo kaip advokato dalykinę reputaciją forma. Europos Žmogaus Teisių Teismas saviraiškos laisvės bei asmens garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) kolizijos bylose yra suformavęs doktriną, kad, jei pateikiama informacija yra priskiriama faktinei, nacionalinė teisė turi garantuoti galimybę duomenis paskleidusiam asmeniui gintis garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) pažeidimo bylose įrodant paskleistų duomenų teisingumą. Nustatant teisingą pusiausvyrą tarp asmens teisės į saviraiškos laisvę ir asmenų garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) pažeidimo ypač svarbus yra platus ir visapusiškas abiejų konfliktuojančių vertybių atskleidimas. Tai tinkamai atlikus, galimas teisingas šių vertybių balansavimas. Tik tokiu atveju teismas tinkamai atskleidžia, kokią vertybę ad hoc jis laikė svarbesne. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šios doktrinos nuostatas, jo sprendimas prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8, 10, 11 straipsniams. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, motyvuodamas priimtus prejudicinius sprendimus dėl Elektroninės komercijos direktyvos nuostatų aiškinimo, taip pat akcentuoja būtinybę atrasti tinkamą pusiausvyrą tarp savo teises ginančių asmenų teisių gynimo ir informacinės visuomenės paslaugų gavėjų teisės į laisvę gauti ar skleisti informaciją (Europos Sąjungos Teisingumo teismo 2012 m. vasario 16 d. prejudicinis sprendimas byloje „Netlog NV“ v. „Belgische Vereniging van Auteurs, Componisten en Uitgevers“ (SABAM), bylos Nr. C-360/10, Rink. p. I-000; 2011 m. lapkričio 24 d. prejudicinis sprendimas byloje „Scarlet Extended SA“ v. „Société belge des auteurs, compositeurs et éditeurs SCRL“ (SABAM), bylos Nr. C-70/10, Rink. p. I-000). Taigi skundžiamas sprendimas taip pat prieštarauja ir vienodam Elektroninės komercijos direktyvos nuostatų taikymui teismų praktikoje ES valstybėse narėse. Kadangi byloje pareikštas prevencinis ieškinys, tai apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti, ar egzistuoja neteisėti veiksmai ateityje, galintys sukelti realią grėsmę ieškovui, bei kitos būtinos prevencinio ieškinio sąlygos, tačiau teismas šių sąlygų nenustatinėjo, dėl jų nepasisakė, išsprendė šalių ginčą kaip ginčą dėl pažeistos dalykinės reputacijos gynimo, taip peržengė pareikšto prevencinio ieškinio ribas, pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalį, netaikydamas ir nepasisakydamas dėl CK 6.255 straipsnio taikymo byloje, pažeidė dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi principus (CPK 12–13, 17 straipsniai).

3. Dėl visuomenės teisės žinoti pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, skundžiamas sprendimas pažeidžia Konstitucijos 25 straipsnį bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai šių teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikai bei lemia viešojo intereso pažeidimą. Teisė skleisti informaciją negali būti ribojama ne tik valstybės įvedama, bet ir privačia cenzūra, kuri galima tada, kai, pažeidžiant proporcingumo principą ir nepaisant dviejų lygiaverčių teisių pusiausvyros reikalavimo, ginama vien tik dalykinė reputacija. Dalykinės reputacijos sureikšminimas – tai ir visuomenės teisės žinoti pažeidimas, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti viską, kas vyksta šalyje ir pasaulyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta byloje G. P. v. UAB „Leosona“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1621/2002). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatspindi ir nenustato sąžiningos pusiausvyros tarp pagarbos visuomenės pagrindiniams interesams (informuoti visuomenę, susipažinti su informacija, žinoti) ir fundamentalių ieškovo teisių gynimo reikalavimų ir yra ydingas ta prasme, kad procese nedalyvaujant publikacijos autoriui ir nepaisant to, teismui pripažinus autoriaus teiginius kaip išsakytus nepadoria, įžeidžiančia, žeminančia forma, teismas nusprendė byloje suteikti išimtinį prioritetą ieškovo dalykinės reputacijos gynimui, neatsižvelgęs ir į tai, ar tai pažeidžia viešąjį interesą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas advokatas V. G. prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio ir su juo susijusių kitų teisės aktų taikymo. Ieškovas sutinka su atsakovo kasaciniame skunde nurodyta faktine aplinkybe, kad atsakovo valdomame interneto tinklapyje skelbiamos publikacijos yra rengiamos šio interneto tinklalapio lankytojų, tačiau nesutinka, kad jos skelbiamos tik jų, nes atsakovo veikla nėra vien techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio. Kaip patvirtina kasatoriaus byloje pateiktas „Interneto svetainės www.skundai.lt programos veikimo principas“, kasatorius yra įtvirtinęs publikacijų skelbtinumo reikalavimus: nuomonės naudingumas didžiajai visuomenės daliai, įžeidžiančio pobūdžio žodžių draudimas ir kt.; interneto tinklalapio lankytojai prieš jiems paskelbiant publikaciją yra įspėjami, kad jei po 36 valandų jų publikacija nebus viešai matoma, tai reikš, kad publikacija neatitiko visų jai keliamų reikalavimų ir buvo pašalinta iš duomenų bazės. Taigi pats kasatorius atrenka publikacijas, priima sprendimus, kurias jų galima skelbti jo valdomoje interneto svetainėje, ir dalyvauja jų viešo paskelbimo procese. Kasatoriaus vykdoma veikla atitinka Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 2 straipsnio 3–6 dalyse įtvirtintus principus, kasatorius yra informacinės visuomenės paslaugos teikėjas. Dėl to kasatoriaus interneto svetainė yra informacinės visuomenės informavimo priemonė. Ieškovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad kasatorius yra informacijos prieglobos paslaugos teikėjas. Pagal Neskelbtinos informacijos kontrolės tvarkos 4 punkto 5 dalį informacijos prieglobos paslaugų teikėjas yra asmuo, faktiškai teikiantis interneto tinklalapių prieglobos (angl. – hosting) viešo naudojimo kompiuterių tinkluose paslaugas, tačiau kasatorius yra konkretaus interneto tinklalapio (įskaitant jo turinį) valdytojas, t. y. informacinės visuomenės paslaugos teikėjas, todėl jo atsakomybė už jo valdomo interneto tinklalapio turinį kyla Neskelbtinos informacijos kontrolės tvarkos 11 (o ne 12) punkto ir kitų jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pagrindu. Pagal Galimybės pasiekti neteisėtą informaciją panaikinimo tvarkos aprašo 2 punkto 2 papunktį informacinės visuomenės paslaugos gavėjo veikla yra neteisėta, jei jis skleidžia informaciją, kurią pagal Visuomenės informavimo įstatymą draudžiama skelbti, platinti ar skleisti. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje prie neskelbtinos informacijos priskirta dezinformacija ir šmeižianti, įžeidžianti žmogų informacija, 3 dalyje – pažeidžianti nekaltumo prezumpciją. Pagal Aprašo 22 punktą pripažįstama, kad kasatorius sužinojo apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą ir neskelbtiną informaciją gavęs iš ieškovo pranešimą. Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas Elektroninės komercijos nuostatas, nustatančias paslaugos teikėjo atleidimą nuo atsakomybės, pažymėjo, kad paslaugos teikėjas negali būti atleistas nuo atsakomybės, jei jis vienaip ar kitaip sužino apie faktus ar aplinkybes, kuriomis remdamasis rūpestingas ūkio subjektas turėjo konstatuoti atitinkamą pažeidimą ir imtis veiksmų, tačiau jokių atitinkamų veiksmų nesiima (2011 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje L‘Oréal SA ir kt. prieš eBay International AG ir kt., bylos Nr. C-324/09, Rink. p. I-000). Iš 2009 m. gegužės 6 d. publikacijos turinio akivaizdžiai matyti, kad ieškovas yra niekinamas ir žeminamas, publikacijoje vartojami neetiški, nepadoria, įžeidžiančia, žeminančia ieškovo kaip advokato dalykinę reputaciją forma išreikšti teiginiai, todėl ieškovas neprivalėjo kasatoriui pateikti įrodymų apie tai, jog šie teiginiai, kurie visuomenėje turi itin neigiamą atspalvį, yra žeminantys ir įžeidžiantys (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Kasatorius neginčija, kad teiginiai yra žeminantys ir įžeidžiantys. Vertindamas tokios publikacijos turinį, kasatorius, kaip internetinio tinklalapio valdytojas bei rūpestingas ūkio subjektas, turėjo konstatuoti teiginių žeminantį ir įžeidžiantį pobūdį ir šią publikaciją pašalinti. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nevykdė norminių teisės aktų reikalavimų, t. y. sužinojęs apie jo valdomame internetiniame tinklalapyje skelbiamą ieškovą žeminančią ir įžeidžiančią informaciją, jos nepašalino, Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnis, reglamentuojantis paslaugos teikėjo atleidimą nuo atsakomybės, apeliacinės instancijos teismo jam netaikytas pagrįstai. Priešingai nei nurodė kasatorius, jo atsakomybė nėra išvestinė, nes jam nebuvo perkelta publikacijos autoriaus atsakomybė ir šioje byloje nekeliamas jo atsakomybės klausimas, koks galėtų būti keliamas publikacijos autoriui. Kasatoriaus kaip interneto tinklalapio atsakomybė yra savarankiška ir taikoma nepriklausomai nuo autoriaus publikacijos kaltės, ji kyla pagal Elektroninės komercijos direktyvos, kuriai įgyvendinti priimtas Informacinės visuomenės paslaugų įstatymas bei jį įgyvendinantys teisės aktai, nuostatas. Kasatoriaus veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta, kad interneto tinklalapio valdytojas atsako priklausomai nuo to, kad informaciją parengęs ar paskleidęs asmuo yra ieškomas. Tai, kad teisinės atsakomybės atsakovui taikymas yra pagrįstas, patvirtina ir nurodytas Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-324/09, kuriame pateiktas išaiškinimas, kad Elektroninės komercijos direktyvos teisinis reguliavimas yra skirtas užtikrinti, jog pagal nacionalinę teisę galimos teisminės priemonės dėl informacinės visuomenės paslaugų veiklos leistų greitai imtis priemonių, skirtų nutraukti bet kokį įtariamą pažeidimą ir užkirsti kelią tolesniam susijusių interesų pažeidimui.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Ieškovo reiškiamų reikalavimų pagrindas ir nurodomos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kasaciniame skunde nurodomų nutarčių, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, Elektroninės komercijos direktyvos nuostatų aiškinimo. Teismas, nustatydamas teiginių pobūdį, rėmėsi objektyvia jų reikšme. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas absoliučiais sprendimų negaliojimo pagrindais, nes Elektroninės komercijos direktyvos ir Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme nustatytas specialus teisinis reguliavimas, skirtas efektyviam teisių gynimui, kai asmens teisės pažeidžiamos dėl informacinės visuomenės paslaugų veiklos. Jei būtų nustatytas publikacijos autorius, jam skundžiamas sprendimas CPK 182 straipsnio 2 punkto prasme neturėtų prejudicinės galios dėl argumentų vertinimo, nes pareikštas ieškinys yra prevencinis, o ne dėl faktų nustatymo. Ieškovas nesutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad teismas turėjo nustatyti ieškovo teises pažeidžiančių veiksmų ateityje grėsmę, nes fakto, kad interneto tinklalapyje esanti neskelbtina publikacija apie ieškovą yra žeminanti ir įžeidžianti, pažeidžianti ieškovo dalykinę reputaciją, pripažinimas suponuoja išvadą, kad ieškovas patiria neturtinę žalą, o jei tokia publikacija ir toliau bus viešai skelbiama internete, ieškovui toliau bus daroma neturtinė žala.

3. Dėl visuomenės teisės žinoti pažeidimo. Konstitucijos laiduojama teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti nėra absoliuti. Naudodamasis šia laisve asmuo negali pažeisti kitų asmenų teisių (Konstitucijos 28 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 straipsnio 2 dalis). Ieškovas pažymi, kad jis sutinka ne su visais apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais, tačiau mano, kad skundžiamas teismo sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, todėl neturėtų būti naikinamas vien formaliais pagrindais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasatoriaus – tinklalapio skundai.lt valdytojo – teisinio statuso

Bylos duomenimis, kasatorius yra interneto tinklalapio, kurio domenas yra www.skundai.lt, valdytojas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kasatorius yra informacinės visuomenės paslaugų teikėjas. Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad informacinės visuomenės paslaugos – paprastai už atlyginimą elektroninėmis priemonėmis ir per atstumą individualiu informacinės visuomenės paslaugos gavėjo prašymu teikiamos paslaugos. Kasatoriaus vykdoma veikla valdant interneto tinklalapį atitinka nurodytus informacinės visuomenės paslaugų požymius; neatlygintinis prieigos prie jo valdomo tinklalapio ir galimybės skelbti jame informaciją pobūdis neužkerta kelio šią paslaugą pripažinti informacinės visuomenės paslauga, nes pagal pirmiau nurodytą apibrėžtį tokios paslaugos tik paprastai, t. y. ne visada, yra atlygintinio pobūdžio.

Kasaciniame skunde teigiama, kad kasatorius laikytinas informacijos prieglobos paslaugų teikėju, nes jo veikla apsiriboja interneto tinklalapio tarnybinės stoties (interneto serverio) eksploatavimo techniniu procesu, ši veikla yra techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus į bylą pateiktame „Interneto svetainės www.skundai.lt programos veikimo principe“ nustatyta, jog svetainės programa yra sukurta taip, kad skundas netampa viešai matomas tol, kol www.skundai.lt valdytojas nepatikrina, ar naujas skundas atitinka jo nurodytus reikalavimus; jei naujas skundas atitinka reikalavimus, www.skundai.lt valdytojas uždeda varnelę prie „rodomas viešai“ ir paspaudžia „rodyti viešai“. Šiame dokumente taip pat nurodyta, kad www.skundai.lt valdytojas nepaskelbia viešai skundų ir šie yra ištrinami iš www.skundai.lt duomenų bazės, jei, be kita ko, skunde yra panaudoti įžeidžiančio pobūdžio žodžiai.

Nagrinėjamoje byloje, siekiant nustatyti kasatoriaus teisinį statusą, taikytini Visuomenės informavimo ir Informacinės visuomenės paslaugų įstatymai. Pastarojo įstatymo priede nurodyta, kad juo įgyvendinama 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 25 tomas, p. 399). Taigi aiškinti ir taikyti nurodyto įstatymo nuostatas būtina atsižvelgiant į direktyvos tekstą ir ja siekiamą tikslą, taip pat atsižvelgiant į direktyvos nuostatas aiškinančius Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimus tam, kad valstybė narė tinkamai laikytųsi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio reikalavimų (žr. ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą, priimtą byloje Von Kolson ir Kamann, bylos Nr. 14/83, 1984 Rink. p. I-01891, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad informacijos prieglobos paslaugų teikėjas, kokiu save kasaciniame skunde laiko kasatorius, yra vienas informacinės visuomenės paslaugų tarpinių teikėjų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija, galiojusi iki 2010 m. spalio 18 d.) nustatyta, kad informacinės visuomenės paslaugų tarpinis teikėjas – tai informacinės visuomenės paslaugų teikėjas, perduodantis paslaugos gavėjo pateiktą informaciją elektroninių ryšių tinklu, suteikiantis galimybę naudotis elektroninių ryšių tinklu arba saugantis paslaugos gavėjo pateiktą informaciją. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti, kaip tarpinių paslaugų teikėjas suprantamas Elektroninės komercijos direktyvoje ir kokie tarpinio paslaugų teikėjo bruožai yra išskirti ESTT jurisprudencijoje. Pagal Elektroninės komercijos direktyvos nuostatas ir jas aiškinančią ESTT jurisprudenciją tarpiniu informacinės visuomenės paslaugų teikėju gali būti pripažintas toks subjektas, kurio vaidmuo neutralus, o veiksmai yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, ir todėl jis neturi žinių apie saugomus duomenis arba jų nekontroliuoja. Taip nėra, kai paslaugų teikėjas, užuot neutraliai teikdamas paslaugą tik techniškai ir automatiškai apdorodamas klientų pateiktus duomenis, atlieka aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam turėti žinių apie šiuos duomenis ar juos kontroliuoti (ESTT 2010 m. kovo 23 d. sprendimo, priimto byloje Google France ir Google, sujungtos bylos Nr. C‑236/08 iki C‑238/08, 113 – 114, 120 punktai; 2011 m. liepos 12 d. sprendimo, priimto byloje L‘Oréal SA ir kt. prieš eBay International AG ir kt., bylos Nr. C-324/09, Rink. p. I-000, 116 punktas). Taigi tuo atveju, jei tinklalapio valdytojas atlieka aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam turėti žinių apie paslaugos gavėjų jo valdomame tinklalapyje pateikiamą informaciją ar ją kontroliuoti, toks tinklalapio valdytojas nepripažintinas prieglobos paslaugų, t. y. informacinės visuomenės paslaugų tarpiniu teikėju.

Dėl byloje pareikšto reikalavimo įpareigoti tinklalapio valdytoją pašalinti publikaciją iš tinklalapio

Kasatorius yra informacinės visuomenės paslaugų teikėjas, kurio saugoma viešai skelbiama informacija, ieškovo nuomone, pažeidžia jo teises. Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurių teises pažeidžia paslaugų teikėjo perduodama ir (ar) saugoma informacija ar su ja susijusi veikla, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu įpareigoti paslaugos teikėją imtis veiksmų, kad būtų nutrauktas pažeidimas, vykdomas naudojant informacinės visuomenės paslaugas (informacijos perdavimą, laikiną informacijos saugojimą, saugojimą), ar užkirstas jam kelias, nepaisant to, kad už tokį pažeidimą pagal šį įstatymą paslaugos teikėjas neatsako. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorius kaip interneto tinklalapio http://www.skundai.lt valdytojas yra tinkamas atsakovas reikalavimui pašalinti informaciją iš šio tinklalapio pareikšti. Pažymėtina, kad ieškovas šioje byloje nereiškė reikalavimo taikyti kasatoriui civilinę atsakomybę, t. y. atlyginti jam dėl prašomos pašalinti iš tinklalapio informacijos viešo paskleidimo atsiradusią žalą, todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais, kad įpareigojimas išimti iš interneto svetainės konkrečią medžiagą taikytinas asmeniui, atliekančiam administratoriaus funkcijas, tačiau tai nesietina su jo atsakomybe už medžiagos turinį ar paskleidimą. Atsižvelgdama į tai, kad byloje nepareikštas ir teismų nebuvo nagrinėjamas reikalavimas taikyti kasatoriui civilinę atsakomybę, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo, Elektroninės komercijos direktyvos ir kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių informacinės visuomenės paslaugų teikėjų atsakomybės pagrindus ir ribojimus, aiškinimu ir taikymu.

Dėl saviraiškos laisvės ir jos ribojimų, neskelbtinos informacijos

Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą įpareigoti kasatorių pašalinti publikaciją iš jo valdomo tinklalapio grindė tuo, kad šioje publikacijoje jis akivaizdžiai šmeižiamas, niekinamas ir žeminamas kaip advokatas ir asmuo, tai akivaizdžiai matyti iš sakinių turinio ir kalbinės raiškos priemonių. Kasatoriaus nuomone, toks įpareigojimas pažeidžia Konstitucijos 25 straipsnį bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai šių teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikai bei lemia viešojo intereso pažeidimą. Taigi byloje keliamas klausimas dėl saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribų skleidžiant ieškovui nepalankią ir jį kritikuojančią informaciją kasatoriaus tinklalapyje.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m sausio 26 d. nutarimai). Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia, jog draudimas skleisti minėto turinio informaciją yra absoliutus. Taigi konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. (žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), no. 22824/04, judgment of 29 July 2008, par. 26 ir kt.). Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo plėtojamos jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiančių formuluočių (žr., pvz., Constantinescu v. Romania, no. 28871/95, 27 June 2000).

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Simon Louwerse International Transport“ v. UAB „Dinaka“, bylos Nr. 3K-3-169/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. Petro Stungurio IĮ ,,Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006).

Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnyje apibrėžta neskelbtina informacija. Šio straipsnio 2 dalyje (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija) nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Į šias Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas pateikiamos nuorodos tiek Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 5 punkte, kuriame nustatyta, kad viešo naudojimo kompiuterių tinkluose draudžiama paviešinti ir (ar) platinti neskelbtiną informaciją, tiek Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarkos aprašo 2 punkte, kuriame pirmiau nurodyta neskelbtina informacija pripažįstama neteisėta.

Dėl įrodinėjimo dalyko ir įrodinėjimo naštos paskirstymo byloje dėl įpareigojimo pašalinti ieškovo garbę ir orumą žeminančią informaciją iš atsakovo valdomo interneto tinklalapio

Teisėjų kolegija pažymi, kad Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją tvarkos apraše, kurio nuostatomis remiamasi kasaciniame skunde, nenustatyta privalomos tokio pobūdžio ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos. Šiame apraše įtvirtinta galimybė informuoti informacinės visuomenės paslaugos teikėją apie numanomai neteisėtą informaciją ir paslaugos teikėjo pareigos gavus tokį pranešimą. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad šioje byloje kilęs ginčas dėl informacijos pašalinimo iš kasatoriaus valdomo tinklalapio turi būti sprendžiamas vertinant ieškovo kasatoriui pateikto pranešimo ir kasatoriaus atsakymo turinį, kasatoriaus veiksmų atitiktį Galimybės pasiekti neteisėtą informaciją tvarkos aprašo reikalavimams, nesiejant reikalavimo pagrįstumo su publikacijos turiniu. Informacinės visuomenės paslaugų teikėjui pateikto pranešimo apie jo saugomą numanomai neteisėtą informaciją turinio vertinimas yra reikšmingas sprendžiant dėl informacinės visuomenės paslaugų tarpinio teikėjo atsakomybės ribojimų, nustatytų Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnyje, tačiau, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tuo atveju, kai reikalavimas pašalinti iš tinklalapio (panaikinti galimybę pasiekti) neteisėtą (neskelbtiną) informaciją pareiškiamas teisme, vertintinas prašomos pašalinti informacijos turinys, tokios informacijos atitiktis neskelbtinos informacijos apibrėžčiai, nes būtent tai, o ne informacinės visuomenės paslaugos teikėjo veiksmų teisėtumas jų atitikties Aprašui aspektu, yra reikalavimo pagrindas. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar 2009 m. gegužės 6 d. paskelbtoje publikacijoje „Advokatų (duomenys neskelbtini) kontora – aferistų lizdas“ esanti informacija yra šmeižianti, įžeidžianti, žeminanti ieškovo garbę ir orumą.

Ar paskleista informacija žemina asmens garbę ir orumą, lemia asmens subjektyvus savęs vertinimas. Sprendžiant klausimą, ar paskleista informacija pripažintina žeminančia asmens garbę ir orumą, informacija vertintina ne tik kaip žodis (žodžių junginys) bendrine prasme; teisiniam informacijos kvalifikavimui svarbi tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011). Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl paskleistų duomenų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. Petro Stungurio individuali įmonė „Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. UAB „REJSPA“, Lietuvos lenkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-51/2009).

Pažymėtina, kad asmens garbė ir orumas, reputacija gali būti pažeisti tiek paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis (žinias), tiek subjektyviais saviraiškos būdais (išsakant nuomonę, komentarą ar vertinimą, sukuriant ir pateikiant kūrybos aktus ar kt.), kai jie yra nesąžiningi, neturi objektyvaus faktinio pagrindo. Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį viešajame gyvenime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. M. K.–L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-828/2001). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tuo atveju, kai paskleidžiami duomenys, jog asmuo padarė nusikaltimą, nesant dėl to asmens priimto apkaltinamojo nuosprendžio, duomenų įžeidžiamumo, garbę ir orumą žeminančio pobūdžio nereikia įrodinėti, tokie duomenys yra akivaizdžiai žeminantys asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Lietuvos Respublikos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-183/2008).

Kai nurodytos asmens neturtinės vertybės pažeistos nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; paskleisti nesąžiningai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija. Kadangi įrodyti, kad duomenys neatitinka tikrovės, paprastai būna sunku ar net neįmanoma, tai asmuo, apie kurį duomenys yra paskleisti, negali būti įpareigotas įrodyti jų neatitikties tikrovei, nes tai būtų neproporcingas jo galimybių ginti savo garbę ir orumą ribojimas, ypač tokiais, kaip nagrinėjamos bylos, atvejais, kai keliamas reikalavimas pašalinti informaciją ir šios informacijos autorius (duomenis pirmas paskleidęs asmuo), kuriam pripažįstama galimybė ir pareiga įrodyti paskleistų duomenų teisingumą, yra nenustatytas, išsaugo anonimiškumą, taigi ir galimybę išvengti atsakomybės. Dėl to pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad informacijos šmeižikiškas pobūdis negali būti nustatytas nesant dėl to įsiteisėjusio teismo sprendimo, nenustačius publikacijų autoriaus ir neįvertinus jo paaiškinimų bei įrodymų, taip pat kad skundžiamu sprendimu nuspręsta dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą publikacijos autoriaus teisių ir pareigų.

Teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas yra suformuluoti kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės. Vienas pagrindinių kriterijų, padedančių atriboti žinią nuo nuomonės, yra tai, kad žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas ir tai įmanoma patikrinti. Nuomonė – tai požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalis). Atribojant žinią nuo nuomonės būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. ir kt. v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-142/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. Petro Stungurio individuali įmonė „Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006).

Dėl 2009 m. gegužės 6 d. publikacijoje esančios informacijos kvalifikavimo

Kadangi ieškovas neskundė apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas reikalavimas pašalinti 2009 m. gegužės 25 d. publikaciją, tai teisėjų kolegija pasisako tik dėl 2009 m. gegužės 6 d. publikacijoje esančios informacijos kvalifikavimo.

Įvertinusi 2009 m. gegužės 6 d. publikaciją, teisėjų kolegija daro išvadą, kad joje pateikti asmenine patirtimi grindžiami ieškovo kaip advokato darbo atstovaujant publikacijos autorių vertinimai, samprotavimai ir išvados apie advokato darbo metodus, teiginiai išdėstomi su nuorodomis, kad tai autoriaus samprotavimai („išeina, kad“, „pagalvojau“), klausiamąja forma išreiškiant abejones („Ar galima mokėti tokius pinigus tokiems advokatams?). Įvertinusi šią publikaciją kaip visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad joje yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris, t. y. nuomonė.

Kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalis); pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie yra nesąžiningi, neturi objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi publikacijoje vartojamas formuluotes, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jos (pvz., „aferistų lizdas“, „per tokius nevykėlius advokatus“, „mausto klientus“) yra neetiškos, teiginiai išsakomi nepadoria, įžeidžiančia, žeminančia ieškovo kaip advokato dalykinę reputaciją forma. Publikacijoje pateikiami nepagrįsti faktais autoriaus samprotavimai apie ieškovo kaip advokato numanomai neteisėtus darbo metodus, priskiriant jam baudžiamaisiais įstatymais uždraustas, teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, tokias kaip paperkamumas, kyšininkavimas. Tokių samprotavimų paskleidimas, jų nepagrindus faktais, aiškiai buvo nukreiptas sumenkinti ieškovo reputaciją, negali būti toleruojamas ir vertinamas kaip gintina saviraiškos laisvės aspektu kritika. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2009 m. gegužės 6 d. publikacijoje esanti informacija atitinka Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą, taigi yra neskelbtina.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu konstatuoja, kad jį keisti arba naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 24,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, atmetus kasacinį skundą, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. G. (duomenys neskelbtini) 24,85 Lt (dvidešimt keturis litus 85 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Dangutė Ambrasienė

                                                                                                                                            Vincas Verseckas

                                                                                                                                            Pranas Žeimys