Civilinė byla Nr. 3K-3-178/2009
Procesinio sprendimo kategorija 35.3.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. balandžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. S. ir D. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. S. ir D. S. ieškinį atsakovams R. P. ir L. P. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – B. K.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2004 m. spalio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-0306-03/2004 iš ieškovų ir atsakovų solidariai priteista trečiajam asmeniui 90 000 Lt negrąžintos skolos; teismas konstatavo, kad kita dalis skolos, t. y. 50 000 Lt, yra grąžinta. Nagrinėjamoje byloje ieškovai nurodė, kad skolos trečiajam asmeniui dalį, t. y. 50 000 Lt, jie grąžino iš asmeninių lėšų, todėl pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdę ieškovai įgijo teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių – atsakovų – pusės to, ką jie įvykdė, t. y. 25 000 Lt, taip pat 5 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2008 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovai ir atsakovai dirbo jų įsteigtoje bendrovėje, neginčijo, jog skolinosi iš trečiojo asmens 140 000 Lt; įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-0306-03/2004 nustatyta, kad iš paskolos sutarties kilo šalių solidarioji prievolė, todėl 90 000 Lt skola trečiajam asmeniui priteistina solidariai, tuo tarpu 50 000 Lt šiam yra grąžinta. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo, pažymėjo, kad trečiasis asmuo nenurodė, jog ieškovas E. S. grąžino 50 000 Lt; trečiasis asmuo atsiminė tik paskutinį kartą, kai ieškovė D. S. jam atvežė 10 000 Lt ir savo ranka parašė, kad liko 90 000 Lt skola. Teismo vertinimu, nurodyta aplinkybė patvirtina šalių aiškinimą, kad pinigai buvo skolinti bendrai; ieškovai nepateikė įrodymų ar argumentų, paneigiančių atsakovų atsikirtimus, kad šalys bendrai duodavo pinigų ieškovui E. S., kuris šiuos perduodavo trečiajam asmeniui; įsiteisėjusiuose Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d., taip pat 2007 m. spalio 2 d. sprendimuose (pastarasis priimtas civilinėje byloje Nr. 2-384-207/2007, kurioje patenkintas atsakovų regresinis ieškinys dėl 54 759,83 Lt skolos priteisimo iš ieškovų, pripažinta, kad atsakovai, įvykdę 2004 m. spalio 6 d. sprendimą, perėmė kreditoriaus teises ir pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį įgijo teisę į atgręžtinį reikalavimą bendraskoliams – ieškovams) taip pat nenustatyta, kad ieškovai grąžino trečiajam asmeniui 50 000 Lt. Atsakovų pozicija, kad pinigai grąžinti iš bendrų šalių pinigų, nepaneigta Radviliškio rajono prokuratūros nutarimo (b. l. 9), kuriame nurodyta, jog E. S. grąžino 50 000 Lt, duomenimis. Teismas sprendė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, nenurodė kitų aplinkybių, iš kurių galima daryti išvadą, jog jie vieni grąžino trečiajam asmeniui 50 000 Lt (CPK 178 straipsnis).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2008 m. lapkričio 11 d. nutartimi paliko nepakeistą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 11 d. sprendimą, apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl solidariosios skolininkų prievolės (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Kolegija laikė nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nustatytos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės, pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų įvertinimą nustatančias CPK 176, 177, 178, 185 straipsnių normas, kolegija išdėstė bendrąsias jų aiškinimo ir taikymo, taip pat teismų praktikos nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundo argumentų dėl pirmiau nurodytų CPK normų pažeidimo esmė yra ta, kad atitinkamos bylos aplinkybės nepagrįstai interpretuojamos apeliantams palankia linkme. Pagal CK 6.6 straipsnio 8 dalį kreditorius, kuris atskirai ir besąlygiškai priima dalį prievolės įvykdymo iš vieno bendraskolio, nurodo, jog gavo būtent tą dalį iš konkretaus skolininko, kartu atsisako solidariosios prievolės tik dėl šio skolininko. Įsiteisėjusio Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-0306-03/2004 nurodyta, kad trečiasis asmuo neišdavė raštelio dėl dalinio skolos įvykdymo, o skolą grąžinantys asmenys nereikalavo patvirtinti, kuris bendraskolis ir kokią skolos dalį atidavė; skolos raštelyje ieškovės D. S. 2002 m. rugsėjo 22 d. padarytame įraše neįvardyti skolos dalį grąžinę asmenys, taip paneigiamas ieškovų paaiškinimas dėl dalinės atsakomybės; kartu tai reiškia, kad skolininkai pripažino solidariąją atsakomybę, kurią taikant, teisiškai nereikšminga, kuris skolininkas įvykdė solidariąją prievolę, nes tokiu atveju pagal CK 6.6 straipsnio 7 dalį kiti skolininkai atleidžiami nuo prievolės vykdymo kreditoriui. Šios teismo nustatytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje, todėl ieškovai negali ginčyti fakto, kad su atsakovais saistomi ne solidariosios atsakomybės trečiajam asmeniui santykių ir kad 50 000 Lt skolą šiam sumokėjo iš asmeninių lėšų. Kolegija sprendė, kad solidarioji ieškovų ir atsakovų prievolė trečiajam asmeniui baigėsi, kai buvo įvykdytas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. sprendimas, o 50 000 Lt skolos dalis grąžinta trečiajam asmeniui 2002 m. rugsėjo 22 d. Kolegija laikė nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįraukto dalyvauti byloje UAB „Plusta“ teisių ir pareigų; nesant rašytinių įrodymų, kad skolai užtikrinti būtų perduotos bendrovės akcijos, pasiskolinti pinigai būtų įtraukti į UAB „Plusta“ apskaitą ar kad skolos dalies apmokėjimas būtų vykdomas iš pirmiau nurodytos bendrovės lėšų, nėra pagrindo pripažinti, jog teismo sprendimas sukėlė teisinių pasekmių bendrovei.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatoriai (ieškovai) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepaisė, kad iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja būtinumą kiekvieną teismo baigiamąjį aktą pagrįsti teisiniais argumentais; jame negali būti nutylėjimų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam teismo baigiamajam aktui priimti; šie turi būti aiškūs bylos dalyviams ir kitiems asmenims; kai to nepaisoma, nevykdomas Konstitucijos įtvirtintas teisingumas. Tinkamas teisės normų taikymas ir teisingas ginčo išsprendimas saistomi byloje teisingai nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas neaiškus, jame išdėstytos teismo išvados neargumentuotos, todėl neatsakyta į klausimą, kas grąžino trečiajam asmeniui 50 000 Lt skolos dalį; sutinkant su teismo teiginiu, kad šiuos pinigus, atsakovo R. P. paaiškinimais civilinėje byloje Nr. 2-306-03/2004, grąžino bendrovė, išeitų, jog kasatoriai ir atsakovai juos grąžino bendrai, tačiau tokie teismo teiginiai niekaip neargumentuoti, jie nesuprantami ir logiškai nepaaiškinami. Kita vertus, teigiant, kad skola grąžinta iš bendrovės lėšų, ši turėjo būti įtraukta į bylą dalyvaujančiu byloje asmeniu; to nepadarius, toks atvejis yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendime esančių išvadų neaiškumo ir abejonių, tai reiškia, kad teismas neįvykdė CPK 320 straipsnyje nustatyto įpareigojimo. Kolegija išdėstė nutartyje CPK nuostatas dėl įrodinėjimo, įrodymų vertinimo, tačiau nepateikė teisinių argumentų ir neatskleidė, kaip jas taiko nagrinėjamoje byloje, vertindamas apeliacinio skundo argumentus, nors deklaravo, kad su jais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo dalyką ir taikė ne tas materialinės teisės normas, kuriomis kasatoriai rėmėsi kaip ieškinio teisiniu pagrindu; kasatoriai neginčijo, kad su atsakovais saistomi solidariosios prievolės trečiajam asmeniui; ši aplinkybė konstatuota įsiteisėjusiame Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. sprendime; kasatoriai ieškinį grindė CK 6.9 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad 50 000 Lt skolą grąžino trečiajam asmeniui iš asmeninių lėšų; tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatoriai negali ginčyti fakto, jog juos ir atsakovus saistė ne solidariosios atsakomybės santykiai. Kolegija, neigdama, kad kasatoriai sumokėjo trečiajam asmeniui 50 000 Lt, apskritai nepateikė išvadų apie tai, kas šias lėšas grąžino.
2. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 176, 177, 178, 182, 185 straipsnių nuostatas, įrodymų visapusiško įvertinimo, nešališkumo, objektyvumo principus; nepateikė išsamaus kiekvieno kasatorių apeliacinio skundo išdėstytų motyvų teisinio įvertinimo, nenurodė, kodėl atmeta tam tikrus įrodymus, taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kasatoriai teismui teikė paaiškinimus, kad 50 000 Lt jie grąžino B. K. iš savo lėšų; paaiškinimai pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį laikytini įrodymais. Šie paaiškinimai atitinka duotus civilinėje byloje Nr. 2-0306-03/2004, kurioje yra B. K. apklausos protokolas (b. 1. 209–211), iš kurio matyti, kad pinigus jam grąžino kasatoriai. B. K. 2003 m. kovo 6 d. prašyme Radviliškio rajono vyriausiajam prokurorui nurodė, kad E. S. jam ėmė atidavinėti pinigus ir iki 2002 m. rugsėjo 22 d. grąžino 50 000 Lt (civilinė byla Nr. 2-0306-03/2004, b. 1. 213). Dėl šių įrodymų vertinimo nepasisakė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai. CPK 178 straipsnyje nustatyti reikalavimai taikytini ne tik kasatoriui, bet ir atsakovams; atsakovų teiginys, kad pinigus duodavo kasatoriui E. S. tam, jog šis vėliau juos perduotų trečiajam asmeniui B. K., nepagrįstas įrodymais; šie atsakovų teiginiai prieštarauja jų paaiškinimams civilinėje byloje Nr. 2-0306-03/2004 (b. 1. 136, 147), kurios duomenimis, atsakovas R. P. nurodė, jog jis su žmona nėra grąžinę lėšų trečiajam asmeniui iš šio paskolintų 140 000 Lt; įsiteisėjusiame teismo 2004 m. spalio 6 d. sprendime pirmiau nurodytoje byloje pažymėta, kad atsakovas R. P. paaiškino, jog yra davęs trečiajam asmeniui tik 1200 Lt, tačiau šios lėšos nebuvo skolos grąžinimas; tapačius paaiškinimus davė ir L. P. Vadinasi, nurodytos aplinkybės rodo, kad iš B. K. grąžintų 50 000 Lt atsakovai nėra grąžinę nė lito; taip patvirtinamas kasatorių paaiškinimas, kad jie iš asmeninių lėšų grąžino trečiajam asmeniui 50 000 Lt. Atsakovai, teigdami priešingai, elgiasi nesąžiningai, tačiau šią bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neįvertino kasatorių pirmiau nurodytų įrodymų, taip pat atsakovų nesąžiningos pozicijos.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai prašo jį atmesti ir nurodo, kad kasatoriai ir atsakovai kartu iš savo lėšų grąžino trečiajam asmeniui 50 000 Lt skolos; įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. sprendimu priteista iš kasatorių ir atsakovų solidariai trečiajam asmeniui 90 000 Lt negrąžinta paskolos dalis, o to paties teismo 2007 m. spalio 2 d. įsiteisėjusiu sprendimu priteista regreso tvarka iš kasatorių atsakovams 54 759,84 Lt, nes šie įvykdė 2004 m. spalio 6 d. sprendimą, perėmė kreditoriaus teises ir įgijo teisę į atgręžtinį reikalavimą bendraskoliams E. S. ir D. S.; be to, 2007 m. spalio 2 d. teismo sprendime pažymėta, kad teismas neturi pagrindo manyti, jog kasatorių nurodoma aplinkybė dėl jų iš asmeninių lėšų grąžintos skolos trečiajam asmeniui nebuvo įvertinta, priimant Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. spalio 6 d. sprendimą. Atsakovai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismų padarytos išvados atitinka CPK nuostatas dėl įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir jų įvertinimo, todėl kasacinio skundo argumentai dėl pirmiau nurodytų procesinės teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CPK 176, 177, 178, 182, 185 straipsnių nuostatų taikymo ir aiškinimo
Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šiame straipsnyje nurodyti pasyviojo solidarumo teisiniai padariniai bendraskolių tarpusavio santykiams, jo 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas, kad bendraskolių tarpusavio santykiai yra grindžiami dalinės, bet ne solidariosios prievolės principais. Vieno solidariojo skolininko įvykdyta visa prievolė baigiasi tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnis). Kartu toks bendraskolis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti regresinį, t. y. atgręžtinį reikalavimą kitiems bendraskoliams. Bendraskolis regreso teisę įgyja pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai.
Nagrinėjamoje byloje kasatoriai pareikštame atsakovams ieškinyje nurodė, kad jie vieni gera valia iš savo lėšų grąžino kreditoriui B. K. dalį bendros su atsakovais skolos ir kad tai yra pagrindas atgręžtiniam reikalavimui dėl 25 000 Lt, t. y. dėl pusės jų sumokėtos bendros skolos kreditoriui, regreso tvarka atsakovams pareikšti. Kilo šalių ginčas dėl to, kas grąžino 50 000 Lt skolą kreditoriui, kieno bei kokiomis lėšomis ši skolos dalis grąžinta. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį, motyvavo, kad kasatoriai nepateikė rašytinių įrodymų, nenurodė kitų aplinkybių, dėl kurių būtų galima manyti, jog kasatoriai vieni grąžino kreditoriui 50 000 Lt, taip pat kad jie nepaneigė atsakovų atsikirtimų, jog šalys bendrai duodavo pinigų E. S., kuri lėšas perduodavo kreditoriui B. K. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais. Teisėjų kolegija vertina, kad teismų išvada, jog šalys bendrai grąžino kreditoriui 50 000 Lt, yra nepagrįsta, tinkamai neargumentuota.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar tinkamai buvo šalims paskirstytos įrodinėjimo pareigos. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aspektu ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neapsvarstė ir nepasisakė dėl aplinkybės, kokiais leistinais įrodymais atsakovai įrodinėjo tą faktą, jog jie davė kasatoriams pinigų daliai paskolos kreditoriui sumokėti, todėl vien dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti palikta galioti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Sigita Rudėnaitė
Pranas Žeimys