LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 287 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu paskirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 8 d. nutartimi pakeista) neatlikta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

              Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 4 d. nutartis, kuria nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 17 d., apie 15 val., Kelmėje, A. Mackevičiaus gatvėje, vairuodamas automobilį „Renault Espace“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl padaryto Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 202 punkto pažeidimo sulaikytas policijos pareigūnų, jiems rašant administracinį teisės pažeidimo protokolą dėl transporto priemonės vairavimo neužsisegus saugos diržo, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. grasindamas susidorojimu, reikalavo iš valstybės tarnautojų – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniojo patrulio P. B. ir Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjo V. P. nerašyti administracinio protokolo.             

              Kasaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 4 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismų priimti sprendimai yra neteisingi ir naikintini dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Kasatoriaus teigimu, jis nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė. Pasak nuteistojo, apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas nesilaikant BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnių reikalavimų ir pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų, suinteresuotų bylos baigtimi, parodymais. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į atitinkamus nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, priimtoje nutartyje neteisingai išaiškino BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas, padarydamas įstatymams prieštaraujančią išvadą, jog įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien nukentėjusiųjų parodymais, jei teismas pripažįsta juos atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiems asmenims netaikomas anonimiškumas, nes BPK 301 straipsnio 2 dalyje kalbama apie liudytojų anonimiškumą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad įvykių registracija buvo suklastota. Dėl to pradėjus apeliacinio skundo nagrinėjimo procesą teismui buvo pareikšti prašymai: išreikalauti iš Policijos departamento prie VRM duomenis iš Policijos registruojamų įvykių registro apie tai, kada ir kokiu numeriu buvo užregistruotas pranešimas apie V. A. įvykdytą nusikalstamą veiką 2012 m. balandžio 17 d.; išreikalauti iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono Policijos komisariato duomenis apie eismo įvykį, į kurį 2012 m. balandžio 17 d., po 15.00 val. buvo patekę policijos pareigūnai V. P. ir P. B.; išreikalauti iš Policijos registruojamų įvykių registro duomenis, ar buvo registre įregistruotas šis eismo įvykis. Teismas visus šiuos prašymus atmetė. Tuomet pats kasatorius kreipęsis į minėtas įstaigas ir iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybos gavo informaciją, kad Policijos registruojamų įvykių registre 2012 m. balandžio 17 d., 17.24 val., įregistruotas įvykis (ROIK 0112000197488), kurio aplinkybės nurodytos taip: „Gautas tarnybinis pranešimas, kad V. A., gim. 1967 m. rugpjūčio 13 d., grasino susidorojimu su policijos pareigūnas. Pradėtas ikiteisminis tyrimas“; informacijos gavimo data ir laikas – 2012 m. balandžio 17 d., 17.20 val.; įvykio data ir laikas – 2012 m. balandžio 17 d., 15.00 val. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos VRM Viešosios policijos valdyba pateikė ir tokio turinio informaciją: Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre 2012 m. balandžio 18 d., 8.42 val., įregistruotas administracinis teisės pažeidimas (ROIK 07-12-6754848). Registro laukelyje „pažeidimo esmė“ nurodyta, jog vairuodamas transporto priemonę jis važiavo 70 km/h greičiu, kai leistinas važiavimo greitis 50 km/h. Įvykio data ir laikas – 2012 m. balandžio 17 d., 13.29 val.; vieta – Kelmės rajono savivaldybė, Naudvario kaimas. Kasatoriaus teigimu, Policijos departamento registruojamų įvykių registrui pateikta neteisinga informacija. Jis į Kelmės rajono policijos komisariatą policijos pareigūnų buvo pristatytas 17.20 val., tačiau tuo metu nei administracinis teisės pažeidimas, nei pareigūnų tarnybiniai pranešimai policijos komisariate nebuvo užregistruoti. Pagal nukentėjusiojo V. P. parodymus (teisiamajame posėdyje), jis tarnybos metu patyrė eismo įvykį, todėl į komisariatą grįžo po 3–4 val. ir kompiuteriu surašė tarnybinius pranešimus, o kur rašė kolega, nematęs. Iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato gautos informacijos matyti, kad pareigūnai P. B. ir V. P. buvo patekę į eismo įvykį 2012 m. balandžio 17 d., 17.55 val., Kelmėje, Dariaus ir Girėno gatvėje. Jie parodė, kad būtent po šio įvykio grįžo į policijos komisariatą ir parašė tarnybinius pranešimus dėl V. A.. Pasak kasatoriaus, tai dar kartą patvirtina, kad minėtą dieną, 17.20 val., kai jis buvo sulaikytas, policijos komisariate nebuvo gauti jokie pranešimai, neužregistruoti jokie teisės pažeidimai. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre jo padarytas administracinis teisės pažeidimas – transporto priemonės vairavimas neprisisegus saugos diržo – nėra įregistruotas. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismai nesiaiškino, ar policijos pareigūnų automobilyje nebuvo filmuojama. Taigi neaišku, kokiu pagrindu kasatorius buvo pristatytas į policijos komisariatą ir sulaikytas, tuo tarpu jo prašymą apklausti pareigūnus P. B. ir V. P. apeliacinės instancijos teismas atmetė. Be to, šios aplinkybės rodo, kad, pasak nuteistojo, pareigūnai, vengdami atsakomybės už neteisėtą jo sulaikymą, piktnaudžiavo, klastojo dokumentus, dėl to jam pareiškė ir nepagrįstus kaltinimus.

Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėjo šališki teismai, nes jam susidarė įspūdis, kad pirmosios instancijos teismo teisėja akivaizdžiai nenorėjo nustatyti visų reikšmingų bylos aplinkybių ir apsiribojo tik tuo, kas nurodyta kaltinamajame akte, nenorėdama konfliktuoti su policijos pareigūnais, jais tikėdama; apeliacinio skundo nagrinėjimas buvo formalus, nuteistojo prašymai atmesti, nepaisant to, kad jie buvo labai svarbūs, susiję su tiesos nustatymu byloje.

Kasatorius teigia, kad įvykio metu pareigūnai elgėsi provokuojamai: nustatę, kad jis padarė administracinį teisės pažeidimą, pareigūnai privalėjo atsivesti jį į tarnybinį automobilį ir ten, jam dalyvaujant, rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, tačiau jie tik liepė laukti, sudarė sąlygas bėgti iš įvykio vietos, nors jis to nedarė. Be to, kai pareigūnai tarnybiniame automobilyje rašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, V. A. savo automobilyje ginčijosi su kartu važiavusiu B. A. (prieš kurį tie patys policijos pareigūnai, kaip suprato iš jo pasakojimo, anksčiau taip pat yra atlikę neteisėtus veiksmus). Tuomet policijos pareigūnai, nesuprantama kodėl, liepė kasatoriui pavažiuoti toliau nuo jų automobilio (nes V. ir B. A. neva trukdė pareigūnams dirbti). Tai patvirtino ir nukentėjusysis P. B., nurodęs, kad V. P. išlipo pakviesti kaltinamąjį V. A., kuris tuo metu buvo pavažiavęs apie 10 metrų į priekį nuo pareigūnų automobilio ir sėdėjo savo automobilyje. Kasatoriaus teigimu, Kelmės policijos komisariato pareigūnai kerštauja jam ir jo šeimai, stengiasi išprovokuoti draudžiamus veiksmus, tačiau nuteistasis nurodo tam nepasiduodantis.

Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog policijos pareigūnų duoti  parodymai nėra vienodi, be to, skiriasi jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisme, o tai reiškia, kad jie nesąžiningi. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pateisino tokius prieštaravimus.

Kasatorius teigia, kad iš nuosprendžio aprašomosios dalies nesuprantama, už kokius veiksmus jis nuteistas, neaišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą dėl psichinės prievartos prieš policijos pareigūnus panaudojimo, nes byloje nėra užfiksuota, kad jis būtų reikalavęs nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo ir grasinęs policijos pareigūnams. Kasatoriaus manymu, jo veikoje nėra ir negali būti BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties: grasinimo ir reikalavimo atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai.  Pasak kasatoriaus, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad jis reikalavo, jog pareigūnai nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo, o tai, kad jis išreiškė nepasitenkinimą, jog tą pačią dieną policijos pareigūnų sulaikomas antrą kartą, nėra grasinimas panaudoti fizinę prievartą ir paveikti pareigūnus, kad šie nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo. Kasatoriaus nuomone, jeigu jis pareigūnus įžeidė keiksmažodžiais, tai galima vertinti kaip administracinio teisės pažeidimo požymius. Nuosprendyje konstatuota, kad V. A. grasino nužudyti pareigūnus ar jų šeimos narius, tačiau jam tokie kaltinimai (dėl grasinimo nužudyti) nepareikšti. Nuteistasis nurodo neturėjęs jokio tikslo grasinti pareigūnams, nes jam ne vieną kartą buvo rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai, pareigūnai gerai jį pažinojo ir, padaręs bet kokį nusižengimą, jis būtų surastas. Kasatorius nurodo, kad nukentėjusieji pareigūnai teigia, neva jo grasinimai buvo realūs ir jie išsigando, tačiau tokiu atveju kyla klausimas, kodėl pareigūnai, nors turėjo galimybę, nesiėmė jokių priemonių grasinimams nutraukti, neiškvietė pastiprinimo ar pan. Kita vertus, pareigūnai nenurodė, kad jiems realiai buvo grasinta, o tik suprato, kad jiems grasinama. Pats V. P. parodė, kad kai pakvietė V. A. į tarnybinį automobilį pasirašyti protokolą, šis nesielgė įžūliai. Pareigūnai patvirtino, kad po protokolo surašymo V. A. labai nustebo sužinojęs, kad už vairavimą neprisisegus diržo gali būti paskirta bauda ir atėmimas teisės vairuoti transporto priemones. Kasatorius mano esant neteisingus pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus argumentus, kad išsakyti grasinimai pareigūnams buvo realūs ir juos iš tiesų įbaugino, o tą, be kita ko, patvirtina aplinkybės, jog pareigūnai iš karto įvykio vietoje jokių veiksmų prieš kaltinamąjį nesiėmė, nebandė sulaikyti ir tik po trijų valandų surašė tarnybinius pranešimus. Pasak kasatoriaus, toks pareigūnų elgesys nesuprantamas, juolab kai neva grasinama atimti gyvybes ar sunkiai sužaloti; visa tai paaiškinama tuo, jog jis prieš juos neatliko jokių nusikalstamų veiksmų.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į nuteistojo V. A. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.

Prokuroro teigimu, skunde nurodomos vyresniojo tyrėjo M. V. tarnybinio pranešimo, nukentėjusiųjų policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų surašymo aplinkybės, V. A. sulaikymo aplinkybės, yra fakto, bet ne teisės klausimas. Policijos pareigūnų V. P. ir P. B. tarnybiniuose pranešimuose nurodytas V. A. nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, aplinkybės, grasinimo veiksmai. Prokuroro nuomone, net ir įvertinus skunde nurodomas aplinkybes, jog kai kurie procesiniai prievartos veiksmai, tikėtina, buvo atlikti prieš V. A. anksčiau, nei gauti nukentėjusiųjų tarnybiniai pranešimai apie įvykį, tai nepaneigia V. A. nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir negali būti vertinama kaip pareigūnų piktnaudžiavimas tarnyba.

Atsiliepime nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų veiksmus pradedant ikiteisminį tyrimą reglamentuoja BPK 170 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga arba jeigu ikiteisminio tyrimo įstaiga pati nustato nusikalstamos veikos požymius, šios įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui. Tai reiškia, kad ikiteisminis tyrimas negalimas be informacijos gavimo, todėl šiuo atveju nepaneigta galimybė, jog informaciją apie V. A. nusikalstamą veiką policijos pareigūnai iš pradžių perdavė ne rašytine, o kita forma, o vėliau, atvykę į policijos komisariatą, surašė tarnybinius pranešimus. Nors skunde teigiama, kad pareigūnai, bijodami atsakomybės už neteisėtą V. A. sulaikymą, ėmėsi dokumentų klastojimo, o komisariate nebuvo užregistruotas jo transporto priemonės vairavimas neužsisegus saugos diržų, tačiau iš bylos aplinkybių matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu V. A. pripažino faktą, kad jis važiavo neprisisegęs saugos diržo (o tik persimetęs jį per petį), t. y. neneigė padaryto administracinio pažeidimo. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad skunde kai kurias aplinkybes kasatorius iškreipia ir nurodo kitokias, nei nustatytos byloje, pvz., dėl provokuojančio pareigūnų elgesio ir liepimo pavažiuoti toliau nuo pareigūnų automobilio. Netrukus po nusikalstamos veikos apklaustas V. A. nurodė, kad toliau nuo policijos pareigūnų automobilio pavažiavo pats, ne jų liepimu. Priešingai nei teigia kasatorius, byloje nenustatyta, kad pareigūnai su V. A. būtų elgęsi provokuojančiai ar paskatinę jį daryti nusikalstamą veiką.

Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kaip kad teigia kasatorius, ši norma skunde aiškinamos neteisingai (byloje nėra nukentėjusiųjų, kuriems būtų taikomas anonimiškumas).

Prokuroras taip pat nesutinka su kasatoriaus argumentais, jog jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 287 straipsnyje, sudėties. Atsiliepime nurodoma, kad grasinimai pareigūnams buvo konkretūs, realūs ir akivaizdūs, t. y. buvo grasinama susidorojimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo to momento, kai V. A. buvo sustabdytas vairuojantis automobilį neužsisegęs saugos diržo, jo veiksmai vis agresyvėjo – nuo priekaištavimų dėl sustabdymo, iki keiksmažodžių ir grasinimų susidoroti jau rašant administracinio pažeidimo protokolą; tai patvirtina, kad grasinimai buvo susiję su minėto protokolo surašymu.

Prokuroro nuomone, nėra pagrindo teigti, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ar netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

              Kasacinis skundas atmestinas

              Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

              Dėl kasacinio skundo argumentų dėl BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 2 dalies pažeidimų.

              Kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl nuteistojo V. A. sulaikymo 2012 m. balandžio 17 d. aplinkybių bei su tuo susijusių faktų užregistravimu įvykių registre; teigiama, kad ikiteisminis tyrimas dėl grasinimo policijos pareigūnams pradėtas nesant užregistruotiems atitinkamiems jų tarnybiniams pranešimams, pareikšti kaltinimai (įtarimai) nepagrįsti, juos lėmė tai, kad pareigūnai, vengdami atsakomybės už neteisėtą sulaikymą, piktnaudžiavo, klastojo dokumentus. Siekiant išsiaiškinti tikruosius faktus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo patenkinti nuteistojo prašymus ir išreikalauti iš policijos institucijų duomenis apie minėtos dienos įvykius, jų registraciją bei apklausti policijos pareigūnus P. B. ir V. P., tačiau to nepadarė.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, jog minėti kasatoriaus teiginiai nepaneigia faktų apie 2012 m. kovo 17 d. (15 val.) įvykusį įvykį, kai V. A. buvo sulaikytas policijos pareigūnų vairuojantis automobilį neužsisegęs saugos diržų (to iš esmės neneigia ir pats nuteistasis, be to, už tai jis patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 134 straipsnio 2 dalį). Nustatyta ir tai, kad tą pačią dieną (kovo 17 d.), 17.20 val., jis buvo laikinai sulaikytas ir pristatytas į Kelmės rajono policijos komisariatą įtariant BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, t. y. dėl grasinimo policijos pareigūnams, kurie fiksavo pirmiau nurodyto administracinio teisės pažeidimo padarymą, o dėl tokių V. A. veiksmų – grasinimų savo funkcijas atliekantiems policijos pareigūnams V. P. ir P. B. – šie pateikė ir tarnybinius pranešimus. Ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos pradėtas BPK 166 straipsnyje, 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka 2012 m. kovo 27 d. Pažymėtina, kad pats kasatorius nenurodo konkrečių BPK normų, reglamentuojančių ikiteisminio tyrimo pradėjimą, pažeidimų, tuo tarpu išvardyti faktiniai duomenys užfiksuoti byloje esančiuose dokumentuose, kuriuos ištyrė ir nuosprendyje aptarė pirmosios instancijos teismas. Dėl to tai, kad apeliacinės instancijos teismas nereikalavo papildomų duomenų iš įvykių registro ir pakartotinai neapklausė policijos pareigūnų V. P. ir P. B. (davusių išsamius parodymus teisiamojo posėdžio metu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), nereiškia, jog svarbios šiai bylai aplinkybės (galinčios turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui) liko neišaiškintos. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta, jog nuteistojo argumentai dėl jo sulaikymo bei laiko aplinkybių nepaneigia įvykio ir nepašalina nuteistojo atsakomybės pagrindų.

              Kita dalis kasacinio skundo argumentų, kurie siejami su esminiais BPK normų pažeidimais, yra apie tai, kad nuteistojo kaltė grindžiama vien nukentėjusiųjų parodymais, o apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kasatorius pateikia savą įvykio versiją, neigia padaręs jam inkriminuotus veiksmus ir kritikuoja nukentėjusių policijos pareigūnų V. P., P. B. parodymus, nesutinka su teismų atliktu jų vertinimu, teigdamas, kad buvo padaryta BPK 20 straipsnio pažeidimų.

              Pasisakydama dėl šių kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja, bylos įrodymų nevertina, o tik patikrina, ar nustatant teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų. Taigi, tie kasacinio skundo teiginiai, kurie nesusiję su esminiais BPK pažeidimais, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

              Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, kaip kad teigia kasatorius, šališkai patikėjo nukentėjusiųjų parodymais, o apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į jo skundo argumentus. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, abiejų instancijų teismai motyvuotai pasisakė dėl bylos įrodymų, iš jų – ir dėl nukentėjusiųjų policijos pareigūnų parodymų – vertinimo. Tai, kad šių asmenų parodymai teismų pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), neprieštarauja BPK 20 straipsnio, apibūdinančio įrodymus, nuostatoms. Be to, kaip teisingai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nukentėjusiesiems V. P. ir P. B. nebuvo taikomas anonimiškumas, tuo tarpu kasaciniame skunde pateikiama BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatų interpretacija nėra teisinga. Taigi, nukentėjusiųjų parodymai šioje byloje – teisėtais būdais gauti duomenys. Vien tai, kad jų parodymais teismai rėmėsi kaip atitinkančiais tikrovę, o nuteistojo V. A. versiją atmetė, dar nereiškia, kad dėl to pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytas įrodymų patikimumo bei pakankamumo vertinimas grindžiamas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o tai pripažindamas bei laikydamas teisingomis apkaltinamojo nuosprendžio išvadas, apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje pateikė paaiškinimus dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo ir konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir teismų sprendimuose daromų išvadų motyvavimą, pažeidimų teismai nepadarė (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

              Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su nusikalstamos veikos, numatytos BK 287 straipsnio 1 dalyje, aplinkybių išdėstymu nuosprendyje ir šios veikos sudėties buvimu.

              Kasaciniame skunde nurodoma apie BPK 305 straipsnio pažeidimą, tačiau konkrečiai šios normos pažeidimas neįvardytas. Iš kasacinio skundo turinio galima spręsti, kad jis siejamas su įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių išdėstymu (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes kasatorius teigia, jog iš nuosprendžio aprašomosios dalies nesuprantama, už kokius veiksmus jis nuteistas. Be to, nuteistasis kasaciniame skunde tiesiog neigdamas nuosprendyje nurodytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių buvimą arba tvirtindamas, kad jos neįrodytos, tuo argumentuoja teiginį, esą jo veikoje nėra BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas, ar byloje tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 2 dalis), kasacinės instancijos teismas remiasi žemesnių instancijų teismų sprendimuose nurodytomis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir patikrina, ar jos atitinka baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuota nuteistojo veika, nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

              BK 287 straipsnyje numatyta atsakomybė už grasinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad atsako tas, kas panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos šios pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės: 2012 m. balandžio 17 d., apie 15 val., V. A., vairuodamas automobilį „Renault Espace“, dėl padaryto KET 202 punkto pažeidimo sulaikytas policijos pareigūnų, jiems rašant administracinį teisės pažeidimo protokolą dėl transporto priemonės vairavimo neužsisegus saugos diržo, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. grasindamas susidorojimu, reikalavo iš valstybės tarnautojų – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyresniojo patrulio P. B. ir Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo V. P. nerašyti administracinio protokolo. Taigi, priešingai negu teigia kasatorius, aprašytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės yra pakankamai konkrečios bei aiškios, iš jų galima spręsti apie BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius. Apkaltinamajame nuosprendyje darant išvadas apie objektyviųjų ir subjektyviųjų V. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių buvimą, be kita ko, atskleistas psichinės prievartos – grasinimų susidoroti su policijos pareigūnais – turinys, jų akivaizdumas ir realumas, pačių pareigūnų grėsmės suvokimas bei jų atitinamas elgesys. Nustatyta, kad policijos pareigūnams sustabdžius V. A. tą pačią dieną antrą kartą, tai jam sukėlė nepasitenkinimą, bendraudamas su policijos pareigūnais jis tą išreiškė gestais bei kalba, nedviprasmiškai išsakė grasinimą žodžiais „pamatysit, kas bus, užteks jums kietai kvėpuoti“, kad susiras pareigūnus ne tarnybos metu, nes žino, kur jie gyvena ir pan. V. A. elgesys įvertintas kaip akivaizdus grasinimas, juolab kad nukentėjusiesiems pareigūnams žinant jo kriminalinę praeitį, šie išsakytus grasinimus suprato kaip tiesioginę grėsmę, o jai esant nesiėmė kaltininko sulaikyti tuoj pat įvykio vietoje. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad nuteistasis, grasindamas susidoroti, reikalavo iš policijos pareigūnų nerašyti administracinio teisės pažeidimo (kurį jis padarė) protokolo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus teiginiai, susiję su pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aprašymu bei tuo, kad jo veikoje nėra BK 287 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties (arba, kad tai neįrodyta), yra nepagrįsti ir atmestini. Pagal byloje nustatytas ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes V. A. veika pagal BK 287 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai.

              Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, skundžiami teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. A. kasacinį skundą.