Civilinė byla Nr. e2A-11-587/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00040-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6;

1.2.4.8; 1.4.2.3; 3.3.1.21

                                (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Integritys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimo ir 2024 m. birželio 18 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Integritys“ ieškinį atsakovui S. K. dėl darbo ginčo teisme išnagrinėjimo iš esmės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Integritys“ (toliau – ieškovė, darbdavys), patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė teismo netenkinti atsakovo S. K. (toliau – atsakovas, darbuotojas) prašymo dėl darbo užmokesčio, dienpinigių ir netesybų priteisimo, pripažinti, kad ieškovė atsakovo atleidimo iš darbo metu 2023 m. liepos 20 d. su juo pilnai atsiskaitė ir sumokėjo jam visas su darbo santykiais susijusias išmokas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2022 m. liepos 12 d. tarp šalių buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 51 (toliau – darbo sutartis), kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju darbo sutartyje nurodytomis sąlygomis, o ieškovė –mokėti darbuotojui mėnesinį 1 205 Eur dydžio darbo užmokestį, mokant iki sekančio mėnesio 10 d. 2023 m. sausio 1 d. darbo sutartis buvo pakeista, nustatant 1 386 Eur mėnesinę algą. Laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. iki 2023 m. liepos 20 d. ieškovė atsakovui į asmeninę banko sąskaitą pervedė viso 16 304 Eur, iš kurių atlyginimą sudaro 5 427,28 Eur, dienpinigiai – 8 926 Eur, avansas – 1 043,89 Eur, permoka – 907,08 Eur. Darbo užmokestis buvo mokamas kartu su dienpinigiais. Ieškovė atsakovui avansą mokėjo kiekvieną mėnesį po 3 kartus: 10, 20 ir 30 dienomis. Prieš darbuotojui išvažiuojant į komandiruotę (kadenciją) ir prieš jos pabaigą darbuotojui buvo mokamas 300 Eur dydžio avansas. Grįžęs iš komandiruotės, darbuotojas pateikdavo ieškovei jo patirtų išlaidų kvitus ir kitus dokumentus (už sumokėtas baudas, transporto priemonės remonto darbus ir pan.), kurie buvo įskaitomi į avansą. Neretai susidarydavo situacijos, kai grįžę iš komandiruotės darbuotojai nepateikdavo išlaidų kvitų, prieš komandiruotę ar jos metu prašydavo pervesti daugiau avanso, negu faktiškai reikėjo, tuomet susidarydavo permokos. Kai susidarydavo permokos, dažniausiai kitos komandiruotės metu avansų dydžiai būdavo mažinami. Dėl šios priežasties atsakovo atleidimo dieną susikaupė 907,08 Eur dydžio permoka. Darbuotojui prašant, 2023 m. liepos 20 d. darbo sutartis nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Darbuotojo atleidimo dieną ieškovė visiškai atsiskaitė su darbuotoju, darbuotojas liko skolingas ieškovei 907,08 Eur dydžio permoką. Atsižvelgusi į atsakovo turtinę padėtį, ieškovė geranoriškai nepasinaudojo DK 150 straipsnyje numatyta teise vienašališkai išskaityti susidariusią permoką iš atsakovo darbo užmokesčio.

3.       Atsakovas nesutiko su ieškinio reikalavimais, atsiliepime į ieškinį teigė, kad ieškovė neįvykdė pareigos prieš darbuotojo išsiuntimą į komandiruotę supažindinti jį su taikytinu dienpinigių dydžiu. Ieškovė su atsakovu žodžiu sudarė kitus susitarimus, negu jie buvo nurodyti komandiruotės įsakymuose. Ieškovė tinkamai neįformino su atsakovu sudarytų žodinių susitarimų dėl atsiskaitymo už komandiruotes. Darbdavys turėjo pareigą kiekvieną mėnesį pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas, tačiau darbdavys to niekada nedarė, nes darbuotojas su darbdaviu buvo sudarę žodinį susitarimą dėl 90 Eur atlygio už komandiruotės dieną. Nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kad, darbuotojui grįžus iš komandiruotės, jo buvo reikalaujama grąžinti permoką pagal ieškovės perskaičiavimus, todėl darbuotojas pagrįstai galėjo manyti, jog su juo tinkamai atsiskaitė už įvykusią komandiruotę, visos iki tol jam išmokėtos sumos yra susijusios su darbo santykiais ir nebus reikalaujama jas grąžinti. Atleidimo iš darbo dieną darbdavė taip pat nereikalavo 907,08 Eur permokos iš ieškovo. Darbo sutartimi nenustatytas joks dienpinigių dydis, kas patvirtina išdėstytas aplinkybes dėl žodinio susitarimo. Tuo atveju, jei darbo sutartimi nenustatytas dienpinigių dydis, šis dydis neaptartas ir komandiruočių įsakymuose, pagrįsta manyti, kad darbuotojui turėjo būti skaičiuojami 100 proc. dienpinigių dydžiai. Tai patvirtina, kad ieškinys yra nepagrįstas.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 27 d. sprendimu atmetė ieškinį ir nusprendė išieškoti atsakovui iš ieškovės 2 361,82 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių (atskaičius mokesčius), 5 525,69 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių), priteisė iš ieškovės atsakovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai 1 700,29 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Teismas nustatė, kad atsakovo darbo santykiai ieškovės įmonėje tęsėsi laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 12 d. iki 2023 m. liepos 20 d. darbo sutarties pagrindu, tačiau šalys skirtingai aiškino, dėl kokio darbo užmokesčio dydžio buvo susitarta: ieškovė teigė, jog su atsakovu buvo susitarta dėl 1 205 Eur darbo užmokesčio mokėjimo, atsakovas teigė, kad šalys susitarė dėl 90 Eur darbo užmokesčio (už dieną) mokėjimo.

6.       Teismas pažymėjo, kad apklausti liudytojai – A. R., S. U. ir I. M. – teismo posėdyje parodė, jog atsakovas pas ieškovę pradėjo dirbti vėliau, visų vairuotojų darbo užmokestis buvo vienodas – 90 Eur už dieną, apie jį vairuotojai darbdavio buvo informuoti SMS žinutėmis. Nei vienas liudytojas nenurodė, jog darbo sutartyje buvo įrašytas toks darbo užmokesčio dydis, koks buvo mokamas, o padidinus darbo užmokestį, darbo sutarties pakeitimai nebuvo įforminti. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti tokiais liudytojų parodymais, nes jų parodymai yra nuoseklūs ir atitinka atsakovo paaiškinimus. Teismas pastebėjo, jog nors liudytojų šiuo metu nesieja darbo santykiai su darbdaviu, tačiau darbdavys su jais atleidimo iš darbo dieną visiškai atsiskaitė, darbo sutartis nutraukė laisva valia, todėl santykiai su buvusiu darbdaviu nėra konfliktiški, kas taip pat suponavo teismo įsitikinimą dėl liudytojų parodymų patikimumo.

7.       Teismas nurodė, kad iš darbdavio atliktų pervedimų atsakovui matyti, jog jam pervestos piniginės lėšos yra įvardijamos kaip avansas arba atlyginimas. Darbo sutarties 3 punktu šalys sutarė, jog mėnesinė alga atsakovui bus mokama iki sekančio mėnesio 10 d. Iš byloje esančių mokėjimo nurodymų teismas nustatė, kad, pavyzdžiui, 2023 m. gegužės mėn. atsakovui buvo atlikti šeši mokėjimai: 11 d., 12 d., 22 d. ir 25 d. mokamas avansas, 19 d. ir 30 d. atlyginimas, 2023 m. birželio 9 d. vėl išmokėtas atlyginimas. Teismas konstatavo, kad ieškovė neskaidriai mokėjo atsakovui darbo užmokestį, iš nurodytų mokėjimo nurodymų akivaizdu, jog sudėtinga objektyviai pagrįsti, už ką buvo mokama atsakovui, net atlyginimo, kurio mokėjimo tvarka (kartą per mėnesį) aptarta darbo sutartyje, mokėjimo pagrįstumas kelia abejonių, nes atsiskaitymo lapeliai nebuvo išduodami. Teismas iš atsakovo paaiškinimų ir liudytojų parodymų nustatė, jog vykstant į komandiruotes darbdavys nesupažindino darbuotojo su įsakymais dėl komandiruotės. Atsakovo paaiškinimais, jis pats žymėjo dirbtas dienas ir paskaičiavo, koks darbo užmokestis jam turi būti mokamas, į bylą yra pateikta suvestinė, išdalinta į keturis kadencijų laikotarpius: nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. iki 2022 m. lapkričio 9 d., nuo 2022 m. gruodžio 2 d. iki 2022 m. gruodžio 22 d., nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2023 m. kovo 17 d., nuo 2023 m. gegužės 12 d. iki 2023 m. birželio 30 d. Pateiktoje suvestinėje nurodoma, kiek dienų buvo dirbama per kiekvieną kadenciją, skaičiavimai atlikti nurodant 90 Eur dienos įkainį, nurodomos išlaidų sumos, darbdavio atlikti apmokėjimai per banką. Esant tokiai situacija, teismas nurodė neturintis pagrindo netikėti atsakovo skaičiavimais ir tvirtinimu, jog su juo nebuvo pilnai atsiskaityta.

8.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, jog, atsakovui grįžus iš komandiruotės, buvo reikalaujama grąžinti permoką pagal ieškovės paskaičiavimus. Dėl to atsakovas galėjo pagrįstai manyti, jog su juo tinkamai atsiskaityta už įvykusią komandiruotę ir visos iki tol jam išmokėtos sumos yra susijusios su darbo santykiais ir nebus reikalaujama jų grąžinti. Atleidimo iš darbo dieną ieškovė taip pat nereikalavo grąžinti 907,08 Eur permokos.

9.       Teismas konstatavo, kad iš byloje esančios atsakovo darbo užmokesčio paskaičiavimo suvestinės matyti, kad už 2022 m. rugsėjo 7 d. – 2022 m. lapkričio 9 d. laikotarpį (64 dienos) darbdavys, mokėdamas darbo sutartyje numatytą darbo užmokestį su dienpinigiais, turėjo sumokėti 4 505,28 Eur, o iš tikrųjų (su 406,52 Eur išlaidomis) sumokėjo 5 940,10 Eur. Teismo vertinimu, tai taip pat paneigia ieškovės poziciją, jog atsakovo darbo užmokestį sudarė darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis ir dienpinigiai.

10.       Teismas atkreipė dėmesį, jog visi liudytojai parodė, kad, jų žiniomis, su atsakovu nebuvo pilnai atsiskaityta, nors su jais darbdavys atsiskaitė. Teismo vertinimu, liudytojų parodymai, pačios ieškovės parengtas dokumentas dėl atsakovo vežamam kroviniui padarytos žalos patvirtina, jog ieškovė turėjo pretekstą atleidimo iš darbo dieną su atsakovu pilnai neatsiskaityti dėl padarytos žalos ir tai sustiprino teismo vidinį įsitikinimą, jog atsakovo atleidimo iš darbo dieną su juo nebuvo pilnai atsiskaityta. Ieškovė neginčijo atsakovo atliktų skaičiavimų dėl darbo užmokesčio, kurį jis turėjo gauti, todėl teismas nusprendė 2 361,82 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir dienpinigius išieškoti atsakovui iš ieškovės. Teismas, įvertinęs, jog iki šiol su atsakovu nėra atsiskaityta, konstatavo, jog yra pagrindas atsakovui iš ieškovės priteisti 5 525,69 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų (DK 147 straipsnio 2 dalis).

11.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 18 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovės atsakovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai 15,29 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už vertimus, atlyginimą.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimo išlaidų atlyginimą, prijungti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismas nevertino, kokiomis aplinkybės liudytojai A. R., S. U., I. M. sužinojo, kad su atsakovu nebuvo pilnai atsiskaityta. Liudytojai apie neatsiskaitymą su atsakovu sužinojo iš paties atsakovo pasakojimų. Be to, liudytojai paaiškino, kad, pasibaigus darbo santykiams, su jais ieškovė visiškai atsiskaitė. Liudytojai A. R. ir S. U. žinią apie jiems taikomą 90 Eur darbo užmokestį sužinojo gavę SMS žinutę, jie pas ieškovę dirbo atitinkami apie trejus ir dvejus metus (atsakovas apie metus). Liudytojas I. M. pas ieškovę dirbo apie dvejus metus, apie darbo užmokesčio pakitimą buvo informuotas žodžiu. Pats atsakovas paaiškino, kad jis negavo SMS žinučių apie darbo užmokesčio kitimą. Byloje nėra duomenų, kad apie darbo užmokesčio padidėjimą jis buvo informuotas kitokiais būdais. Ieškovės nuomone, atsakovas, sužinojęs, kad kitiems ieškovės darbuotojams pakito darbo užmokestis, klaidingai nusprendė, kad ir jam yra taikomas 90 Eur darbo užmokestis. Teismas taip pat padarė klaidingą išvadą, kad vairuotojams buvo mokamas vienodas 90 Eur už dieną darbo užmokestis, taip pat ir tiems, kurie negavo SMS žinutės.

1.2.                      Teismas nevertino, kad darbuotojams kiekvienais metais nuo sausio 1 d. keičiamas darbo užmokestis. Dėl darbo užmokesčio pakeitimo keičiama ir darbo sutartis – abiejų darbo santykių šalių pasirašomas priedas. Visi trys liudytojai skirtingai liudijo apie darbo užmokesčio pakeitimo aplinkybes: liudytojas A. R. teigė, kad neprisimena, ar buvo padarytas darbo sutarties pakeitimas dėl darbo užmokesčio padidinimo, liudytojas S. U. teigė, kad buvo pasirašoma kažkokia sutartis, o liudytojas I. M. teigė, kad darbo sutarties pakeitimas dėl darbo užmokesčio nebuvo sudarytas.

1.3.                      Teismas neatsižvelgė, kad visų trijų liudytojų parodymai apie ieškovės neatsiskaitymo su atsakovu faktą yra atsakovo subjektyvios nuomonės atpasakojimas ir yra teisiškai nereikšmingi. Visi trys liudytojai yra buvę ieškovės darbuotojai, nutraukę darbo santykius dėl netenkinančio darbo užmokesčio dydžio, todėl jų parodymai vertintini kritiškai.

1.4.                      Per visą atsakovo darbo pas ieškovę laikotarpį atsakovas nereiškė pretenzijų dėl galimai nepilno darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo. Atsakovas turėjo galimybę, teisę ir pareigą aktyviau domėtis savo teisine padėtimi, laiku ir teisės aktų nustatyta rašytine ar bet kokia kita forma reikšti pretenzijas ar nusiskundimus, kylančius iš darbo santykių, tačiau to nedarė, tik pasakojo savo nuomonę ir nusiskundimus kitiems darbuotojams, o savo tariamai pažeistų teisių gynimu susirūpino tik po darbo teisinių santykių pasibaigimo, kreipdamasis į darbo ginčų komisiją.

1.5.                      Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, kadangi sprendime vadovavosi ne objektyviais duomenimis, o liudytojų atpasakojimais apie iš atsakovo išgirstą subjektyvią nuomonę. Ieškovės pateikti duomenys (darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, priskaitytų–išskaitytų sumų žiniaraščiai, komandiruočių ataskaita, mokėjimų nurodymai, SODRA informacija apie atsakovo valstybinį socialinį draudimą, komandiruotėse patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai, detalizuota atsakovo išmokėtų pinigų sumų suvestinė ir kt.), teisminio nagrinėjimo metu pateikti paaiškinimai įrodo, kad su atsakovu buvo tinkamai atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną, su darbo santykiais susijusios išmokos jam buvo sumokėtos, jokių papildomų susitarimų dėl darbo užmokesčio tarp šalių nebuvo sudaryta. Tuo tarpu atsakovas, pateikęs teismui pagal savo asmeninius paskaičiavimus sudarytą suvestinę, besiremdamas prieštaringais ir abejotinais liudytojų parodymais, neįrodė, kad pasibaigus darbo teisiniams santykiams ieškovė nevisiškai su juo atsiskaitė. Teismas vadovavosi prielaidomis, kad ieškovė turėjo pretekstą atleidimo iš darbo dieną su atsakovu pilnai neatsiskaityti. Nei liudytojų parodymai, nei byloje esanti medžiaga nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovė pilnai neatsiskaitė su atsakovu. Teismas pernelyg nutolo nuo įrodymų sąsajumo reikalavimų. Aplinkybė, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis, nesuteikia pagrindo visus darbuotojų žodinius paaiškinimus vertinti kaip didesnę įrodomąją galią turinčius įrodymus. Teismas neobjektyviai, neišsamiai ir paviršutiniškai įvertino darbo ginčo šalių pateiktus įrodymus, buvo tendencingas ir dėl šios priežasties priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

13.       Atsakovas atsiliepimu prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Liudytojai tvirtino atsakovo nurodytas aplinkybes, kad jų visų darbo užmokestis buvo vienodas – 90 Eur už dieną. Liudytojų parodymai reikšmingi ir teismas jais vadovavosi, nustatydamas šalių sutartą atsiskaitymą už darbą, o ne atsakovo nepriemokos faktą ar dydį. Atsakovo nepriemokos dydį paskaičiavo pats atsakovas.

2.2.                      Ieškovė neįvykdė savo pareigos prieš darbuotojo išsiuntimą į komandiruotę supažindinti jį su taikytinu dienpinigių dydžiu. Nei viename komandiruočių įsakyme nėra atsakovo parašo, nes šalys žodžiu sudarė kitus susitarimus, negu jie buvo nurodyti komandiruotės įsakymuose. Ieškovė tinkamai neįformino su atsakovu sudarytų žodinių susitarimų dėl atsiskaitymo už komandiruotes, todėl turi prisiimti neigiamų padarinių riziką.

2.3.                      Komandiruočių įsakymų darbuotojui neteikimas, atsiskaitymo lapelių neteikimas, mokėjimai nesilaikant darbo sutarties nuostatų patvirtina atsakovo nurodytas aplinkybes dėl jo žodinių susitarimų su ieškove dėl 90 Eur atlygio už komandiruotės dieną. Be to, darbo sutartyje nenustatytas joks dienpinigių dydis, o tai patvirtina išdėstytas aplinkybes dėl žodinio susitarimo.

2.4.                      Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad kai kuriuose jos surašytuose dokumentuose fiksuojamas atsiskaitymas su atsakovu, turėtų būti įvertinta ypač kritiškai, nes ieškovė tariamą atsiskaitymą rodančius dokumentus surašė vienašališkai, atsakovas jų nepasirašė.

2.5.                      Naujai teikiami įrodymai tik patvirtina, jog ieškovė sutartiniuose santykiuose su savo darbuotojais elgiasi nesąžiningai ir tinkamai neįformina susitarimų su darbuotojais. Be to, ieškovė teikia tik darbo sutartis, neteikia nei komandiruočių įsakymų, nei atsiskaitymo lapelių, nei banko pavedimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15.       Apeliantė prašo byloje priimti naujus įrodymus – liudytojais apklaustų darbuotojų darbo sutartis. Nurodo, kad pateikiamos liudytojų darbo sutartys paneigia žodinius liudytojų teiginius apie jiems mokėtus darbo užmokesčius bei atsiskaitymo tvarką, dėl ko atsirado būtinybė jas teikti. Pateikti rašytiniai įrodymai priimti, kadangi jei įrodo liudytojus dirbus pas ieškovę, dėl jų įrodomosios galios ir faktinių aplinkybių kokias jie patvirtina, apeliacinės instancijos teismas pasisakys juos analizuodamas bylos kontekste vėliau (CPK 314 straipsnis).

16.       Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, darbo užmokesčio dydžio.

17.       Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį, kuris yra viena iš esminių darbo sutarties sąlygų, kuri turi būti įtvirtinta raštu. Pagal DK 34 straipsnio, reglamentuojančio būtinąsias darbo sutarties sąlygas, 3 dalį, darbo sutartyje šalys nustato darbo užmokestį per mėnesį (mėnesio algą) ar darbo valandą (valandinį atlygį).

18.       Iš tarp ieškovės bei atsakovo sudarytos darbo sutarties matyti, kad raštu buvo susitarta dėl 1205 Eur darbo užmokesčio. Ieškovė teigia, jog darbo sutartimi sutartas darbo užmokestis buvo toks, dėl kurio susitarta faktiškai ir atsakovo atleidimo iš darbo metu su juo buvo pilnai atsiskaityta bei nurodė, jog darbuotojas liko darbdaviui skolingas 907,08 Eur dydžio permoką. Atsakovas gi tvirtina, jog su darbdaviu buvo susitarta dėl 90 Eur darbo užmokesčio mokėjimo už darbo dieną ir atleidimo iš darbo metu su juo nebuvo pilnai atsiskaityta. Taigi nagrinėjamoje byloje dėl to kyla ginčas ir yra reikalinga nustatyti koks iš tikro buvo darbuotojo ir darbdavio susitarimas dėl atsakovui mokėtino darbo užmokesčio dydžio.

19.       Kaip matyti iš tarp šalių susiklosčiusių darbo teisinių santykių, jie yra susiję su atsakovo siuntimu dirbti į komandiruotes užsienyje. DK 107 straipsnio 6 dalis nustato, kad darbuotojui, kuris išvyksta į kitą valstybę ilgesniam negu trisdešimt dienų laikotarpiui (atsakovas į Švediją išvyko daugiau kaip tris kartus ilgesniam laikotarpiui), prieš išvykstant į komandiruotę turi būti įteikti šio kodekso 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti dokumentai, kuriuose papildomai nurodoma: 1) komandiruotės trukmė; 2) valiuta, kuria bus mokamas darbo užmokestis komandiruotės metu; 3) išmokos pinigais ir natūra, skirtos už darbą kitoje valstybėje; 4) grąžinimo į nuolatinės darbo vietos valstybę sąlygos. Byloje ieškovė nepateikė įrodymų, kad šie dokumentai atsakovui prieš išvykstant į komandiruotes būtų buvę įteikti.

20.       Pagal LR DK 148 str. 1 d. Darbdavys turėjo pareigą kiekvieną mėnesi pateikti informaciją apie atsakovui apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas, tačiau darbdavys to taip pat nedarė, įrodymų apie tai nepateikta, ginčo dėl to nėra (CPK 177, 178 straipsniai).

21.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, aiškinant darbo sutartį, taip pat atsižvelgtina į sutarčių aiškinimo taisykles, išdėstytas CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, įvertinant darbo sutarties specifiką ir tikslus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2022 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022). Sutarčių aiškinimo taisyklės yra įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis); visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis); jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis).

22.       Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra išaiškinta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021; 2022 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022).

23.       Šioje byloje labai svarbus yra įrodymų vertinimas, kadangi ieškovės pateiktuose rašytiniuose dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo atsakovo, liudytojų paaiškinimuose nurodytų aplinkybių.

24.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad, vertinant įrodymus, būtina atsižvelgti į bylos specifiką. Įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Darbdavys, tvarkydamas įmonės dokumentaciją savo nuožiūra, gali nurodyti duomenis, kurie yra išimtinai naudingi jam ir, atitinkamai, nenaudingi darbuotojui. Be to, reikia turėti omenyje tai, kad darbuotojas yra silpnesnė šalis ekonomine, socialine prasme. Darbuotojas, net ir žinodamas, kad tam tikrus su jo darbu susijusius dokumentus darbdavys tvarko netinkamai, vengdamas konflikto su darbdaviu ir bijodamas prarasti darbą, gali nereikšti darbdaviui jokių pretenzijų. Į šią darbo bylų specifiką turi būti atsižvelgiama tiek vertinant įrodymus, tiek ir sprendžiant apie jų pakankamumą bei paskirstant įrodinėjimo pareigą šalims (Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje J.B. v A.L., bylos Nr. 2A-877-555/2013).

25.       Byloje ginčo nėra dėl to, jog atsakovo darbo santykiai ieškovės įmonėje tęsėsi laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 12 d. iki 2023 m. liepos 20 d.

26.       Kaip teisingai nustatė pirmos instancijos teismas, viso proceso metu atsakovas nuosekliai tvirtino, jog su darbdaviu susitarė dėl 90 Eur darbo užmokesčio už dieną mokėjimo. Paaiškino, jog darbdavys visiems vairuotojams paskelbė koks bus jų atlyginimas. Tai sužinojo iš kito vairuotojo, nes apie darbo užmokestį vairuotojai buvo informuoti sms žinutėmis. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytojai – A. R., S. U. ir I. M.. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tokiais įrodymais netikėti. Visi liudytojai negalėjo įvardinti kiek buvo sutarta mokėti darbo užmokesčio darbo sutartyje, tačiau visi patvirtino įkainį – 90 Eur už darbo dieną. Taigi, tai įrodo, kad darbo sutartyse nurodomas darbo užmokestis neatitiko sutarto darbo užmokesčio, tai patvirtina ir prie apeliacinio skundo pridėtos liudytojų darbo sutartys, kadangi jose susitarimas buvo kitoks – jose susitarta dėl fiksuoto mėnesinio darbo užmokesčio.

27.       Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir atitinka atsakovo paaiškinimus. Liudytojų šiuo metu darbo santykiai su darbdaviu nesieja, tačiau darbdavys su jais atleidimo iš darbo dieną pilnai atsiskaitė, darbo sutartis nutraukė laisva valia, jų santykiai su buvusiu darbdaviu nėra konfliktiški, kas taip pat leidžia daryti išvadą, kad jų parodymai yra objektyvūs, jiems nėra pagrindo ar suinteresuotumo apkalbėti buvusį darbdavį, sakyti netiesos.

28.       Tai, kad atsakovui darbo užmokestis buvo mokamas chaotiškai, t.y. ne darbo sutartyje nustatytu terminu (iki sekančio mėnesio 10 darbo dienos) matyti iš darbdavio atliktų pervedimų atsakovui. Jam pervestos piniginės lėšos yra įvardijamos kaip avansas arba atlyginimas.  Kaip teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas, iš byloje esančių mokėjimo nurodymų matyti, kad, pavyzdžiui, 2023 m. gegužės mėnesį, atsakovui buvo atlikti net šeši mokėjimai: 11 d., 12 d., 22 d. ir 25 d. mokamas avansas, 19 d. ir 30 d. atlyginimas. 2023 m. birželio 9 d. vėl išmokėtas atlyginimas. Taigi akivaizdu, kad darbo sutarties sąlygų nesilaikė būtent ieškovė, kas leidžia abejoti ir kitomis joje įtvirtintomis nuostatomis (ginčijamu darbo užmokesčio dydžiu). Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad šaliai, ignoruojančiai aptariamą pareigą, tenka neigiamų padarinių rizika.

29.       DK 148 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad  darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu privalo darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę nurodydamas mokėjimo nurodyme tikslią mokėjimo paskirtį bei įteikdamas darbuotojui atsiskaitymo lapelį. Akivaizdu, kad darbdavys šios imperatyvios pareigos neatliko, ginčo dėl to byloje, kaip minėta, nėra. Taigi darbdavys pats nevykdydamas savo pareigų, nustatytų teisės aktuose ir sudarė situaciją, kurioje yra sudėtinga nustatyti kiek kokios paskirties išmokų, tame tarpe ir darbo užmokesčio buvo mokama atsakovui. Dar daugiau į šią situaciją neapibrėžtumo ir neaiškumo įnešė tai, kad darbdavys darbo byloje nurodo, jog atsakovui buvo išmokėta permoka, kurios jis neva atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį neprašė grąžinti, o taip pat ieškovės teikti įrodymai apie atsakovo padarytą žalą ir prašymą Darbo ginčų komisijai atsižvelgti į tai, jog atsakovas išeidamas iš darbo grąžino darbdaviui transporto priemonę sugadintos būklės, darbo laikotarpiu padarė žalą vežamam kroviniui, dėl kurios ieškovė turėjo nuostolių (atsakymas į prašymą Darbo ginčų komisijai (2023-11-24), fotonuotraukos, atsakovo pasiaiškinimas darbdaviui, mokėjimo dokumentai, 2 t. b.l. 128-138). Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokios ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės ir dėl jų teikti paaiškinimai prieštarauja viena kitai, nes prašymas atsižvelgti į ieškovo padarytą žalą, atrodo, kaip prašymas dėl šios priežasties netenkinti jo reikalavimo dėl nepilnai išmokėto darbo užmokesčio priteisimo, lygtai pripažįstant kad nepriemoka buvo.

30.        Taigi atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus – liudytojų paaiškinimus, nereguliarų, tiksliai neįvardijant laikotarpio darbo užmokesčio mokėjimą, prieštaravimus ieškovės paaiškinimuose nurodytuose nutarties 29 punkte, pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovė darbo užmokestį mokėjo nesilaikydama darbo sutarties nuostatų, neskaidriai. Iš minėtų mokėjimo nurodymų sudėtinga būtų objektyviai pagrįsti už ką buvo mokama atsakovui, juolab, jog net paties atlyginimo, kurio mokėjimo tvarka (kartą per mėnesį) aptarta darbo sutartyje, mokėjimo pagrįstumas kelia abejonių, atsiskaitymo lapeliai nebuvo nei išrašyti nei išduoti, jie nepateikti ir į bylą.

31.        Iš atsakovo paaiškinimų ir liudytojų parodymų matyti, jog vykstant į komandiruotes darbdavys su įsakymais dėl komandiruotės taip pat nesupažindino, todėl tikėtina atsakovo paaiškinimais, jog  jis pats žymėjo dirbtas dienas ir paskaičiavo koks jam darbo užmokestis turi būti mokamas. Į bylą yra pateikta suvestinė, išdalinta į keturis kadencijų laikotarpius: nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. iki 2022 m. lapkričio 9 d., nuo 2022 m. gruodžio 2 d. iki 2022 m. gruodžio 22 d., nuo 2023 m. sausio 16 d. iki 2023 m. kovo 17 d., nuo 2023 m. gegužės 12 d. iki 2023 m. birželio 30 d. Pateiktoje suvestinėje nurodoma kiek dienų buvo dirbama per kiekvieną kadenciją, skaičiavimai atlikti nurodant 90 eurų dienos įkainį, nurodomos išlaidų sumos, darbdavio atlikti apmokėjimai per banką. Taigi esant nustatytoms šioms aplinkybėms, kad negalima pasitikėti darbdavio skaičiavimais, pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad nėra pagrindo netikėti atsakovo skaičiavimais ir tvirtinimu, jog su juo nebuvo pilnai atsiskaityta.

32.       Ieškovė nurodo, kad atleidimo iš darbo dieną susidarė 907,08 Eur dydžio permoka (atsakovui grįžus iš komandiruotės pastarasis nepateikė patirtų kvitų ar kitų dokumentų).

33.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 529 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruotės išlaidų apmokėjimo“ patvirtintu Aprašo 9 punktu, jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną (Aprašo 10 p.). Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, jog ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad atsakovui grįžus iš komandiruotės, buvo reikalaujama grąžinti permoką pagal įmonės paskaičiavimus, kaip įtvirtinta Apraše, atleidimo iš darbo dieną ieškovė taip pat nereikalavo grąžinti 907,08 Eur permokos. Taigi atsakovas pagrįstai galėjo manyti, jog su juo tinkamai atsiskaityta už įvykusią komandiruotę ir visos iki tol jam išmokėtos sumos yra susijusios su darbo santykiais.

34.       Taigi atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra stipresnioji darbo santykių šalis, esant nustatytoms aplinkybėms, kad ji pati darbo užmokestį, dienpinigius mokėjo ne pagal darbo sutartį, savaip interpretuodama permokas ir padarytas žalas niekaip jų oficialiai neįformindama, jas nurodydama kaip gynybinę poziciją, spręstina, kad jos nurodytais dokumentais, kaip teisingais nėra pagrindo vadovautis, todėl pirmos instancijos teismas teisingai laikė įrodytu, jog ieškovė ir atsakovas buvo susitarę dėl 90 Eur darbo užmokesčio (į rankas) už darbo dieną, pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovo pateiktais skaičiavimais, vienos darbo dienos užmokestį nurodant 90 Eur per dieną ir priteisė atsakovui 2361,82 Eur neišmokėtos su darbo santykiais susijusios sumos (CPK 177, 178 straipsniai).

35.       Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalies nuostatomis, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos. Atitinkamai, atsakovo byloje pateikti su darbo santykiais susijusių išmokų skaičiavimai patvirtina, kad ne vėliau nei darbuotojo Darbo sutarties pasibaigimo dieną, ieškovė turėjo pareigą išmokėti atsakovui iš viso 18 683,89 Eur (neto) sumą. Pagal pateikiamus atsakovo atsiskaitomosios banko sąskaitos duomenis Darbo sutarties vykdymo laikotarpiu ieškovė iš viso atsakovui yra išmokėjusi 16 322,07 Eur sumą. Taigi, ieškovė pažeidė pareigą tinkamai ir laiku atsiskaityti su atsakovu, neišmokėta suma iš viso sudaro 2361,82 Eur (neto). Vadovaujantis Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalimi, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Šioje byloje nustačius ieškovės neatsiskaitymo su atsakovu faktą, ji privalo sumokėti atsakovui netesybas, kurių dydis – atsakovo vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį tačiau ne daugiau kaip už šešis. Ieškovė pateikė vidutinio darbo užmokesčio pažymą, kurioje vidutinis ieškovo dienos darbo užmokestis yra 60,99 Eur). Už laikotarpį nuo 2023 m. liepos 21 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d. (už 4 mėnesius ir 7 darbo dienas) netesybų suma sudaro 5098,76 Eur (60,99 Eur x 20,9 d. d.x4 mėn.) + 426,93 (60,99 Eur x 7 d. d.)=5525,69 Eur (neatskaičius mokesčių). Taigi ši suma taip pat pagrįstai iš ieškovės priteista atsakovui. Atsakovas šios sumos neginčijo, prašo sprendimą palikti nepakeistą.

36.       Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmos instancijos teismas nevertino, kokiomis aplinkybės liudytojai A. R., S. U., I. M. sužinojo, kad su atsakovu nebuvo pilnai atsiskaityta ir kad liudytojai apie neatsiskaitymą su atsakovu sužinojo iš paties atsakovo pasakojimų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad liudytojų parodymuose svarbu ne tai, kad atsakovas teigė, jog su juo neatsiskaityta atleidžiant iš darbo, o ta faktinė aplinkybė, kad visi kaip vienas liudytojai nurodė, kad su darbdaviu faktiškai buvo tariamasi dėl dienos darbo užmokesčio, t.y. 90 eurų per dieną, ir nei vienam iš jų nebuvo mokama pagal darbo sutartyje nustatytą darbo užmokestį, jiems nebuvo svarbu koks jis nurodytas darbo sutartyje ir kokie nustatyti dienpinigiai. Būtent iš šitų faktinių aplinkybių teismas nustatė neatsiskaitymo faktą.

37.       Apeliantės argumentai, kad liudytojas A. R. teigė, jog neprisimena, ar buvo padarytas darbo sutarties pakeitimas dėl darbo užmokesčio padidinimo, liudytojas S. U. teigė, kad buvo pasirašoma kažkokia sutartis, o liudytojas I. M. teigė, kad darbo sutarties pakeitimas dėl darbo užmokesčio nebuvo sudarytas, tik patvirtina, jog ieškovės darbuotojams nebuvo svarbus darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis, jie visi tik nurodė žinantys, kad darbo užmokestis ginčo laiku buvo pakeltas iki 90 Eur per dieną ir visiems jiems toks ir buvo faktiškai mokamas, jie tai pasitikrindavo darbo dienas padaugindami iš 90 Eur.

38.       Atmestinas apeliantės argumentas, kad liudytojai buvę atsakovės darbuotojai ir išėję dėl juos netenkinančio darbo užmokesčio, todėl jų parodymai vertintini kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo bei visų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, išsamūs ir vienareikšmiškai patvirtinantys vieną faktą, kad ieškovė nurodydavo koks darbo užmokestis bus už darbo dieną, kas ir buvo aktualu darbuotojams. Tai kad jie pas ieškovę nedirba ir išėjo dėl per mažo darbo užmokesčio neįrodo jų liudijimo neobjektyvumo ar netiesos. Tai, kad jie išėjo be jokių konfliktų ginčo nėra, todėl nėra pagrindo laikyti jų liudijimus neteisingais ar piktavališkais buvusio darbdavio atžvilgiu.

39.        Prie tokių liudytojų paaiškinimų vertinimo, ieškovės su apeliaciniu skundu pateiktos darbo sutartys įrodo, kad ieškovės bendrovėje buvo nusistovėjusi praktika informuoti darbuotojus apie per dieną į rankas mokamą darbo užmokesčio sumą, neatsižvelgiant į darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį bei dienpinigių dydį. Iš liudytojų parodymų matyti, jog visi, jie teigė, jog sutartas atlyginimas buvo 90 Eur per dieną, todėl vien darbo sutarčių pateikimas, nepateikus įrodymų apie jiems išmokėtus darbo užmokesčius, neištyrus kiek objektyviai darbo užmokesčio buvo mokėta liudytojams, jos nevertintinos, kaip tikrąjį darbo užmokestį atspindintis dokumentas.

40.       Atmestinas apeliantės argumentas, jog per visą atsakovo darbo pas ieškovę laikotarpį atsakovas nereiškė pretenzijų dėl galimai nepilno darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo. Atsakovas turėjo galimybę, teisę ir pareigą aktyviau domėtis savo teisine padėtimi, laiku ir teisės aktų nustatyta rašytine ar bet kokia kita forma reikšti pretenzijas ar nusiskundimus, kylančius iš darbo santykių, tačiau to nedarė, tik pasakojo savo nuomonę ir nusiskundimus kitiems darbuotojams, o savo tariamai pažeistų teisių gynimu susirūpino tik po darbo teisinių santykių pasibaigimo, kreipdamasis į darbo ginčų komisiją.

41.       Toks argumentas yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi akivaizdu, jog atsakovas nesupranta lietuvių kalbos, nėra Lietuvos Respublikos pilietis, todėl jam gilintis į Lietuvos Respublikos teisės aktus ir ginti savo teises, kaip silpnesniajai šaliai yra sudėtinga. Be to ir iš teismų praktikos matyti, kad darbuotojai savo teises ima ginti dažniausiai atleidus juos iš darbo, kadangi tik tada (atlikus galutinius skaičiavimus) paaiškėja visas išmokėtas (neišmokėtas) darbo užmokestis. Taip pat darbuotojai nelinkę kelti konfliktų darbo santykių metu, nes, darbo santykių prasme, yra tiesiogiai priklausomo nuo darbdavio. Be to, ginti savo pažeistas teises darbuotojas turi teisę per įstatymų nustatytus terminus, o byloje dėl pažeistų terminų ginčo nekyla, taigi šis argumentas yra teisiškai nereikšmingas.

42.       Taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad Ieškovės pateikti duomenys (darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, priskaitytų–išskaitytų sumų žiniaraščiai, komandiruočių ataskaita, mokėjimų nurodymai, SODRA informacija apie atsakovo valstybinį socialinį draudimą, komandiruotėse patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai, detalizuota atsakovo išmokėtų pinigų sumų suvestinė ir kt.), teisminio nagrinėjimo metu pateikti paaiškinimai įrodo, kad su atsakovu buvo tinkamai atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną, su darbo santykiais susijusios išmokos jam buvo sumokėtos, jokių papildomų susitarimų dėl darbo užmokesčio tarp šalių nebuvo sudaryta. Nustačius faktines aplinkybes, kad tarp šalių faktiškai buvo susitarta dėl kitokio darbo užmokesčio negu nurodyta darbo sutartyje ir teisės aktuose, darytina išvada, kad ieškovės pateikti jos minėti dokumentai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių apie susitarimą dėl darbo užmokesčio (CPK 177, 178 straipsniai).

43.       Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmos instancijos teismas vadovavosi prielaidomis, kad ieškovė turėjo pretekstą atleidimo iš darbo dieną su atsakovu pilnai neatsiskaityti, neva dėl galimai jo padarytos žalos, kadangi pati ieškovė atsakyme į prašymą (2023-11-24) nurodo bei teikia fotonuotraukas, atsakovo pasiaiškinimą, mokėjimo dokumentus, prašydama atsižvelgti į tai, kad atsakovas išeidamas iš darbo grąžino darbdaviui transporto priemonę sugadintos būklės, darbo laikotarpiu padarė žalą vežamam kroviniui, dėl kurios ieškovė turėjo nuostolių (2 t. b .l. 128-138). Taigi pirmos instancijos teismas, nurodydamas ieškovės motyvą neišmokėti viso darbo užmokesčio, vadovavosi ne prielaidomis, o pačios ieškovės nurodytomis aplinkybėmis (CPK 177, 178 straipsniai).

44.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

45.       Esant nustatytoms šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus atsižvelgdamas į Kasacinio teismo praktiką (CPK 177, 178, 185 straipsniai), teisingai aiškino teisės normas reglamentuojančias darbo teisinius santykius, teisingai paskirstė  įrodinėjimo naštą, atsižvelgė į darbo bylų nagrinėjimo specifiką,  padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą todėl sprendimas bei papildomas sprendimas paliktini nepakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

46.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1, 4 dalyse numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Todėl netenkinus apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos, kurias patyrė atsakovas  priteistinos iš apeliantės.

47.       Atsakovo atstovas teismui pateikė prašymą priteisti iš ieškovės atsakovo atstovės patirtas 1400,29 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai (rengė atsiliepimą į apeliacinį skundą). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas netenkintas, atsakovui iš ieškovės  priteistinos šios bylinėjimosi išlaidos (CPK93, 98 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą ir 2024 m. birželio 18 d. papildomo sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Integritys“, j. a. k. 304823443, atsakovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai, j. a. k. 300512533, 1400,29 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų eurų 29 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Marius Bartninkas

                Egidijus Tamašauskas

        Lina Žemaitienė