Administracinė byla Nr. A143-2039/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01214-2010-4
Procesinio sprendimo kategorija 38; 37.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Evaldui Lukauskui,
atsakovo atstovėms Nijolei Paulauskienei ir Aidai Marčiulaitytei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Agromeat“ skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Agromeat“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Agromeat“) skundu (T 1, b. l. 1–4), kurį patikslino (T 1, b. l. 33–35), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (dabar – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba) (toliau – atsakovas, Tarnyba, apeliantas) 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. M6-89, kuriuo nuo 2010 m. balandžio 8 d. iki sprendimo dėl ūkio subjekto veiklos atnaujinimo priėmimo UAB ,,Agromeat“ uždrausta vykdyti mėsos ir mėsos produktų didmeninę prekybą.
Pareiškėjas nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė „Gregaris“ (toliau – UAB „Gregaris“) 2008 m. rugpjūčio 1 d. iš Danijos importavo sušaldytą kiaulienos sprandinę ir perdavė ją UAB ,,Agromeat“. Pareiškėjas 19 201 kg šios produkcijos perdavė saugoti į uždarosios akcinės bendrovės „Žuvies šaldytuvai“ (toliau – UAB „Žuvies šaldytuvai“) sandėlį ir pradėjo tiekti vartotojams, tačiau vėliau gavo nusiskundimų iš pirkėjų, kad sprandinė yra nekokybiška. Atlikus atitinkamus tyrimus, 2009 m. rugsėjo 3–4 d. visa nekokybiška kiaulienos sprandinė buvo perduota utilizuoti. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas 2010 m. balandžio 8 d. vykusio patikrinimo metu UAB „Žuvies šaldytuvai“ patalpose rado 1 506,82 kg produkcijos, kuri, jo teigimu, yra dalis nekokybiškos kiaulienos sprandinės, likusi neutilizuota nuo 2009 m. rugsėjo mėn. Tačiau atsakovo patikrinimas buvo atliktas paskubomis, nesiaiškinant, kas iš tiesų yra rastose dėžutėse. Pareiškėjo įsitikinimu, visa rasta produkcija yra ne kiaulienos sprandinė, o šonkauliai, kurių kokybė atitinka teisės aktų reikalavimus. Visa nekokybiška kiauliena buvo utilizuota dar 2009 m. rugsėjo mėn. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovo sprendimas, visiškai uždraudžiantis jam vykdyti mėsos ir mėsos produktų didmeninę prekybą, yra nepagrįstas, prieštarauja proporcingumo, teisėtumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Jis sąžiningai atliko visus veiksmus, būtinus visuomenės sveikatos saugumui užtikrinti (kilus įtarimams, atliko būtinus produkcijos tyrimus; paaiškėjus neigiamiems tyrimų rezultatams, nutraukė prekybą nekokybiškais gaminiais ir ėmėsi būtinų priemonių, kad nekokybiškos produkcijos būtų atsikratyta). Negalėdamas vykdyti prekybos, patiria didelius nuostolius. Vien šiuo metu jo sandėliuose laikoma beveik 200 tonų mėsos produkcijos, kuri, nors atitinka teisės aktų reikalavimus, dėl atsakovo nustatyto draudimo negali būti parduota. Dėl to, kad galbūt nekokybiška galėjo būti maždaug 1,5 tonos produkcijos, nėra protinga drausti pardavinėti visą UAB ,,Agromeat“ produkciją.
Atsakovas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 48–55) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad, 2010 m. balandžio 8 d. jo pareigūnams atlikus patikrinimą UAB „Žuvies šaldytuvai“ sandėlyje, buvo rasta 1 506,82 kg sušaldytos kiaulienos sprandinės, kuri turėjo priklausyti pareiškėjui arba UAB „Gregaris“ ir turėjo būti išvežta utilizuoti. Patikrinimo metu nei pareiškėjo, nei UAB „Gregaris“ administracijos vadovai negalėjo pateikti paaiškinimų dėl šios mėsos, kurios neturėjo būti paminėtame sandėlyje. Pareiškėjas taip pat nepateikė būtinų dokumentų dėl rastos užšaldytos mėsos bei, trukdydamas tyrimui, neleido atsakovo pareigūnams patikrinti šalia pareiškėjo buveinės nuomojamame šaldytuve esančios produkcijos. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas ne pirmą kartą neužtikrina, jog, prekiaujant maisto produktais, būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų. Pažeidimai pareiškėjo veikloje yra tęstiniai ir ne kartą buvo priimti sprendimai dėl nekokybiškų pareiškėjo mėsos produktų patekimo į rinką ribojimo. Tą patvirtina atsakovo 2009 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. M6-204 ir 2010 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. M6-11, Kauno miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2010 m. gegužės 25 d. atlikto transporto priemonės, vežusios pareiškėjo produkciją, patikrinimo duomenys. Šioje byloje ginčijamas atsakovo sprendimas buvo priimtas vadovaujantis 2010 m. balandžio 8 d. patikrinimo rezultatais, atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį, pavojingumą, tęstinumą. Sprendimas neprieštarauja proporcingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu (T 3, b. l. 148–162) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Tarnybos viršininko 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. M6-89 „Dėl ūkio subjekto veiklos uždraudimo“ dalį, kurioje konstatuotas pareiškėjo padarytas 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įsteigiančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras (toliau – Reglamentas Nr. 178/2002), 17 straipsnio 1 dalies pažeidimas, ir sprendimo dalį dėl poveikio priemonės taikymo. Teismas perdavė Tarnybai nagrinėti iš naujo poveikio priemonės taikymą UAB „Agromeat“.
Teismas nurodė, kad ginčo objektas yra Tarnybos 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. M6-89 teisėtumas ir pagrįstumas. Įvertinęs Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalį, teismas padarė išvadą, kad ši teisės norma skirta užtikrinti maisto produkto saugumą (higienos normų laikymąsi, taisyklių, reikalaujančių tam tikrus produktus pašalinti iš rinkos, laikymąsi ir kt.). Įvertinęs Reglamento Nr. 178/2002 18 straipsnio 1 dalį, teismas padarė išvadą, jog ši norma skirta užtikrinti kiekvieno maisto produkto atsekamumą, t. y. formaliai maisto produkto judėjimas visada turi būti įforminamas taip, kad būtų įmanoma nustatyti, kur ir kaip tas produktas panaudotas. Vadinasi, nurodytų reikalavimų pažeidimas turi būti konstatuotas, kartu turi būti nurodoma, kokie nustatyti faktai patvirtina šių Reglamente Nr. 178/2002 esančių normų pažeidimų padarymą. Teismas pažymėjo, jog sprendime vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 744 patvirtintais Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nuostatais (toliau – Tarnybos nuostatai), jų konkretus punktas nenurodomas. Teismas vadovavosi Tarnybos nuostatų 9.2.2, 9.2.7, 9.3.6, 9.8, 9.10, 12.10, 20.10 punktais, taip pat Maisto įstatymo 9 straipsnio 5 dalies 2, 5, 6 punktais, 11 straipsnio 6 dalimi. Teismas pabrėžė, kad Tarnybai įstatymu suteikta teisė riboti nesaugių maisto produktų pateikimą į rinką, tačiau ginčo sprendime Tarnyba nenurodo, kuriuo Lietuvos Respublikos įstatymu vadovaujasi, taikydama poveikio priemonę. Yra ir kiti įstatymai, reglamentuojantys analogiškus klausimus (Produktų saugos, Veterinarijos ir kt.). Šiems klausimams spręsti Tarnyba yra nustačiusi taisykles: Tarnybos direktoriaus 2005 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. B1-190 patvirtinti Šalutinių gyvūninių produktų ir perdirbtų šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo ir apskaitos reikalavimai, 2007 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. B1-266 „Dėl valstybinės veterinarinės kontrolės“ nustatyti reikalavimai ūkio subjektams, ketinantiems atvežti iš Europos Sąjungos šalių mėsą, mėsos produktus (tai užsiregistravimas, išankstinės informacijos pateikimas, dokumentų pildymas ir saugojimas ir kt.), 2006 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. B1-367 patvirtintos valstybinės kontrolės tipinės formos, tarp jų ir sprendimo „Dėl ūkio subjekto veiklos sustabdymo, uždraudimo (kas nereikalinga išbraukti)“ forma, sprendimo „Dėl produkto (ų) teikimo į rinką sustabdymo, uždraudimo (kas nereikalinga išbraukti)“ forma. Šiose formose numatyta, kad sprendimai priimami išnagrinėjus patikrinimo aktą. Pagal šio akto duomenis konstatuojama, kokie teisės aktai buvo pažeisti. Toliau dėstoma nusprendžiamoji dalis. Taigi pagal nustatytą formą visos faktinės aplinkybės gali būti išdėstytos patikrinimo akte, todėl patikrinimo aktas vertintinas kaip sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje dėstomos nustatytos faktinės aplinkybės. Teisės aktai turi būti nurodomi pačiame sprendime. Pagal šį reglamentavimą galima spręsti, kad priimant sprendimą dar gali būti įvertinami ir patikrinimo akto priedai. Tačiau visi kiti dokumentai, kuriais nustatomos tam tikros faktinės aplinkybės, bet kurie nepažymėti nei Patikrinimo akte, nei yra to akto priedais, negali būti vertinami kaip priimto sprendimo sudedamoji dalis (jeigu jie tiesiogiai nenurodyti ir sprendime). Priešingu atveju įmonė, kuriai taikomos poveikio priemonės, neturėtų galimybės sužinoti, dėl kokių faktinių aplinkybių yra kaltinama pažeidimo padarymu. Teismas įvertino faktines bylos aplinkybes ir įrodymus. Teismas nurodė, kad ginčijamo sprendimo „Dėl ūkio subjekto veiklos sustabdymo, uždraudimo (kas nereikalinga išbraukti)“, kitų Tarnybos priimamų sprendimų formos patvirtintos Tarnybos direktoriaus 2006 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. B1-367 „Dėl tipinių formų patvirtinimo“ (2008 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. B1-347 redakcija). Nors šiuo įsakymu, be sprendimų formose nurodytų užpildyti grafų, nėra pateikiami reikalavimai tokių sprendimų turiniui, tačiau jau formos reikalavimuose nurodyta, kad sprendimas turi būti grindžiamas patikrinimo akto medžiaga. Teismas atsižvelgė į šioje byloje priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį, taip pat 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-426/2009. Nurodė, kad sudėtinė priimamo sprendimo „Dėl ūkio subjekto veiklos uždraudimo“ dalis yra patikrinimo aktas, kuriame turi būti paaiškinimas, kokiais veiksmais ūkio subjektas pažeidė sprendime nurodytus teisės aktus, t. y. išdėstomi faktai, juos pagrindžiantys įrodymai (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 8 d., 8, 11, 12 d.). Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija atsakovo dėstomų aplinkybių apie ginčo produkto judėjimą iš UAB „Gregaris“ į UAB „Agromeat“, neginčija, kad gavo iš UAB „Gregaris“ 2008 m. rugpjūčio 1 d. būtent tą produktą, kurį UAB „Gregaris“ įvežė iš ESS-FOOD, kuris pagamintas ,,Tulip Ltd“ (Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė), veterinarinio patvirtinimo Nr. UK 4085 EC, kiekis buvo 20 734 kg, iškrovimo metu nustatytas 56 kg trūkumas, todėl buvo gauta 20 678 kg kiaulienos sprandinės, kad tos pačios sprandinės 19 201 kg 2008 m. rugpjūčio 1 d. perduota saugoti UAB „Žuvies šaldytuvai“. Nagrinėjant ginčo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą reikšminga yra tik ta aplinkybė, kad nurodytą produktų partiją pareiškėjas gavo iš UAB „Gregaris“ 2008 m. rugpjūčio 1 d. Tokia išvada daroma todėl, kad pareiškėjui 2010 m. balandžio 8 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo akte Nr. 0123631-1269 iš esmės aiškiai suformuluotas tik vienas kaltinimas – prekių priėmimo žurnale 2008 m. rugpjūčio 1 d., kada buvo gauta sprandinė, jokių registravimo įrašų nėra. Kiti kaltinimai galėtų būti taikomi tik UAB „Gregaris“ (jie ir buvo taikyti). Teismas taip pat pažymėjo, kad UAB „Agromeat“ neginčija fakto, jog ir po 2008 m. rugpjūčio 5 d., kai formaliai grąžino produkciją UAB „Gregaris“, bendrovė ir toliau disponavo ta produkcija. Tai patvirtina bylos faktinės aplinkybės ir įrodymai. Pareiškėjas neneigia, kad disponavo iš UAB „Gregaris“ įsigyta kiaulienos sprandine, kurios pateikimas į rinką buvo uždraustas Tarnybos 2009 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. M6-204, tik aiškina, kad galbūt įvyko klaida, kad tarp tos kiaulienos sprandinės, kuri vėliau buvo pripažinta netinkama naudoti, pakuočių buvo dėžės su kiaulienos šonkauliais, kad tikėtina, jog per klaidą išvežti sunaikinti šonkauliai, todėl sandėlyje buvo rasta kiaulienos sprandinė (ant pakuočių buvo tokie būtent užrašai), aiškina, kad dėl prekės ženklinimo dažnų klaidų Tarnyba turėjo realiai patikrinti, kas yra dėžėse. Teismo nuomone, visas šis aiškinimas ginčui neturi jokios teisinės reikšmės, nes pareiškėjas kaltinamas tik tuo, kad nepažymėjo šios maisto produkcijos gavimo 2008 m. rugpjūčio 1 d. fakto, tuo pažeisdamas maisto produktams taikomo atsekamumo principą. Tokiu atveju nesvarbu, ar pareiškėjas nefiksavo šonkaulių, ar kiaulienos sprandinės judėjimo tarp pareiškėjo ir UAB „Gregaris“, tarp pareiškėjo ir UAB „Žuvies šaldytuvai“, taip pat tarp pareiškėjo ir uždarosios akcinės bendrovės „Alevista“ ir pan. Tačiau pareiškėjas skundžiamu sprendimu nėra kaltinamas pažeidęs produkto atsekamumo principą kitais veiksmais, kuriuos patvirtina dokumentai, nesantys nei sprendimo, nei patikrinimo akto priedais. Bylos dokumentai, kuriais remiasi atsakovas, patvirtina ginčo produktų judėjimą iš UAB „Žuvies šaldytuvai“ sandėlio į pareiškėjo sandėlį. Daugelyje šių dokumentų nėra jokio produktus identifikuojančio kodo arba yra nurodomas kažkoks partijos kodas S-4. Iš kiaulienos sprandinės įvežimo dokumentų (įvežė UAB „Gregaris“) matyti, kad produkcija, dėl kurios turėjo būti priimtas skundžiamas sprendimas, turi aiškius identifikavimo duomenis – gamintojas ,,Tulip Ltd“, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, veterinarinio patvirtinimo Nr. UK 4085 EC. Kai UAB „Gregaris pardavė UAB „Agromeat“ pagal 2008 m. rugpjūčio 1 d. sąskaitą faktūrą GRE Nr. 03335 20 678 kg sušaldytos kiaulienos sprandinės, sąskaitoje dar buvo nurodomas veterinarinio patvirtinimo Nr. UK 4085 EC. Tačiau vėliau, netgi UAB „Agromeat“ grąžinant UAB „Gregaris“ sušaldytą kiaulienos sprandinę 2008 m. rugpjūčio 5 d., jau nenurodomi jokie prekės identifikavimui būtini duomenys, tik nurodoma 2008 m. rugpjūčio 1 d. sąskaita faktūra. Po to, kai produktas buvo UAB „Agromeat“ patalpintas į UAB „Žuvies šaldytuvai“ sandėlį, imamas iš šio sandėlio, maisto produktas iš esmės nebuvo dokumentuose identifikuojamas. Visas šias aplinkybes patvirtinantys dokumentai yra byloje, tačiau atsakovas šiais faktiniais duomenimis remtis negali, nes nurodytų dalykų neįvardijo kaip pažeidimo nei sprendime, nei patikrinimo akte. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas neneigia, kad produkto judėjimas niekaip nebuvo žymimas jo apskaitos dokumentuose nei iki to momento, kai jį UAB „Gregaris“ buvo uždrausta tiekti į rinką 2009 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. M6-204, nei po to, kai produktas turėjo būti žymimas šalutinių gyvūninių produktų apskaitos žurnale. Taigi sprendime ir patikrinimo akte nurodyto pažeidimo pareiškėjas neginčija, t. y. neginčija fakto, kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. nepažymėjo gautos produktų partijos prekių priėmimo žurnale. Teismas padarė išvadą, kad nurodytame patikrinimo akte pareiškėjo neveikimu pažeistas sprendime nurodytas Reglamento Nr. 178/2002 18 straipsnio 1 dalies reikalavimas dėl maisto produkto atsekamumo. 2010 m. balandžio 8 d. patikrinimo akte Nr. 0123631-1269 nurodyta, kad prekių priėmimo žurnale 2008 m. rugpjūčio 1 d., kada buvo gauta sprandinė, jokių registravimo įrašų nėra. Vadinasi, pareiškėjas kaltinamas (taikant Reglamento Nr. 178/2002 18 str. 1 d.) tik tuo, kad maisto produktas 2008 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo tinkamai užfiksuotas prekių priėmimo žurnale. Pareiškėjas šio fakto neginčijo, neteikė įrodymų, kad toks fakto konstatavimas yra klaidingas, todėl Reglamento Nr. 178/2002 18 straipsnio 1 dalies pažeidimas konstatuotas nurodyta faktine aplinkybe (neveikimu). Aptartas pirmiau produkto judėjimas tarp ūkio subjektų, nors dėl to pareiškėjas ir nebuvo kaltinamas, patvirtina, kad iš esmės pareiškėjas nesiekė užtikrinti produkto judėjimo atsekamumo ir kitais atvejais. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog 2009 m. birželio 22 d. sprendimu dėl produkto teikimo į rinką uždraudimo Nr. M6-204 UAB „Gregaris“ uždrausta tiekti į rinką 17 754 kg sušaldytos kiaulienos sprandinės. Išvada dėl to, kad pareiškėjui buvo žinoma apie draudimą tiekti į rinką šią produkciją, padaryta atsižvelgiant į tai, kad UAB „Gregaris“ ir UAB „Agromeat“ yra susijusios bendrovės. Vieninteliu abiejų bendrovių akcininku buvo V. N., kuris iki 2009 m. balandžio 23 d. buvo UAB „Agromeat“ direktoriumi, vėliau jis buvo ir UAB „Gregaris“ direktoriumi. Tai patvirtina ir byloje esantys dokumentai. Tačiau šios aplinkybės ginčo sprendime nebuvo analizuojamos, vertinamos, grindžiamos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Lieka klausimai, ar pareiškėjas yra kaltinamas, laikęs sandėlyje draudžiamą realizuoti produkciją, ar turėjo pareigą atiduoti tą produkciją perdirbti ir šios pareigos nevykdė, ar šios aplinkybės ginčo sprendime yra nustatytos ir įrodinėjamos. Nei patikrinimo akte, nei ginčijamame sprendime nėra nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu) UAB „Agromeat“ pažeidė Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalį. Iš patikrinimo akte esančių formuluočių teismas padarė išvadą, kad, Tarnybos nuomone, perduoti produkciją ją perdirbančiai įmonei buvo ne UAB „Agromeat“ pareiga, bet UAB „Gregaris“ pareiga, kurios pastaroji iki galo neįvykdė, nes dalis produkcijos rasta UAB „Agromeat“ nuomojamame sandėlyje. Šią nuomonę patvirtina ir tas faktas, kad patikrinimo akte, surašytame UAB „Agromeat“, nebuvo netgi nurodyta, kad ši įmonė pažeidė Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalies nuostatas. Bet kuriuo atveju, nei sprendime, nei patikrinimo akte nėra dėstomi nustatyti faktai (patvirtinantys produkcijos judėjimą tarp ūkio subjektų), teisės aktai, kurie patvirtintų, kad perduoti perdirbti UAB „Gregaris“ uždraustą realizuoti produkciją pareiga tenka ir UAB „Agromeat“. Taip pat nėra dėstomi kaltinimai UAB „Agromeat“ laikius uždraustą realizuoti produkciją ar ją realizavus. Visai be jokios motyvacijos 2010 m. balandžio 8 d. sprendime Nr. M6-89 nurodoma, kad pareiškėjas pažeidė ir Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnį. Teismas nesutiko su atsakovo 2011 m. spalio 28 d. raštu Nr. B6-(1.9)-2222 pateiktuose papildomuose paaiškinimuose teismui išsakyta nuomone (9 punkto pastaba), kad siekis atriboti UAB „Gregaris“ ir UAB „Agromeat“ kaip du savarankiškus ir savo veikla nesusijusius vienetus yra ydingas ir nepagrįstas, kadangi šiuo atveju forma neatitinka turinio, nurodoma, kad įmonės veikė išvien pagal bendradarbiavimo sutartį, kad ši produkto partija priklausė tiek UAB „Agromeat“, tiek UAB „Gregaris“ ir pan. Ginčijamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas negali būti įrodinėjamas faktais, aplinkybėmis ir teisės aktų reikalavimų pažeidimais, kuriuos atsakovas pateikė teismui į bylą, kuriuos išdėstė savo atsiliepime ir paaiškinimuose (dėl to ne kartą pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas). Apie sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą būtina spręsti tik įvertinus sprendimo (šiuo atveju sprendimo ir patikrinimo akto) turinį. Šiuo atveju atsakovo teikti paaiškinimai, papildomai pateikti dokumentai (kurie nebuvo įvertinti ginčo sprendime) galėtų būti vertinami tik tuo atveju, jeigu jie būtų išdėstyti ginčo sprendimą sudarančiuose dokumentuose ar jų prieduose. Todėl teismas vertino tik šiuos dokumentus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad ginčo sprendime (kartu su kitais šį sprendimą sudarančiais dokumentais) nėra pateikta nei faktinių aplinkybių, nei teisės aktų nuostatų, kurie leistų kaltinti pareiškėją Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Ši sprendimo dalis yra nepagrįsta ir todėl neteisėta. Teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, nurodė, kad nei ginčo sprendime, nei jo dalimi esančiame patikrinimo akte nėra motyvacijos dėl pasirenkamos ir taikomos poveikio priemonės. Atsakovas tik teismui aiškino apie tai, kad produktai buvo realizuojami, kad bendrovė ne kartą buvo bausta, tačiau šios aplinkybės turėjo būti išdėstytos ginčo sprendime. Maisto įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, nustačiusi šio įstatymo ar kitų teisės aktų pažeidimus, Vyriausybės įstaiga Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba taiko teikimo į rinką ribojimo ir (ar) kitas įstatymų nustatytas priemones. Poveikio priemonės gali būti taikomos ir Produktų saugos bei kitų įstatymų nustatyta tvarka, t. y. maisto tvarkymo subjektams gali būti taikomos Produktų saugos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatytos rinkos ribojimo priemonės, skiriamos Produktų saugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatytos baudos (Maisto įstatymo 7 str. 1, 2 d., 11 str. 6 d., Produktų saugos įstatymo 2 str. 2 d.), kitos įstatymuose (pvz., Veterinarijos įstatyme) ar jų pagrindu priimtuose teisės aktuose numatytos poveikio priemonės. Ginčo sprendime nėra jokios motyvacijos, kodėl Tarnyba taikė didmeninės mėsos ir mėsos produktų visišką uždraudimą. Kadangi nurodytų poveikio priemonių taikymas patenka į Tarnybos kompetenciją, Tarnyba privalo tinkamai motyvuoti taikytą poveikio priemonę. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Naikinama ginčo sprendimo dalis, kurioje pareiškėjas kaltinamas pažeidęs Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalį, ir sprendimo dalis dėl poveikio priemonės taikymo. Skundžiamos akto dalys naikinamos dėl to, kad yra neteisėtos, nes priimant sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.). Dėl nustatytų pažeidimų Tarnyba nepagrįstai apkaltino pareiškėją Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalies pažeidimu (sprendime nėra nurodyta jokių faktinių aplinkybių, teisės aktų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas pažeidė šią reglamento normą). Ši sprendimo dalis naikinama, tačiau negrąžinama nagrinėti iš naujo, nes ginčo sprendime iš viso nėra motyvacijos šiuo klausimu (nei faktų, nei teisės aktų, nei išvadų), todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad UAB „Agromeat“ pažeidė nurodytą teisės normą. Nustatyta, kad produkciją realizuoti buvo uždrausta UAB „Gregaris“, o ne pareiškėjui. Taip pat teismas neturi galimybės patikrinti, ar teisingai ir pagrįstai taikyta poveikio priemonė, nes nenurodytas nei jos taikymo teisinis pagrindas (įstatymas, kuris leidžia taikyti būtent tą poveikio priemonę), nei motyvai, kodėl parinkta būtent tokia poveikio priemonė. Atsakovas privalo motyvuoti ir iš naujo paskirti UAB „Agromeat“ poveikio priemonę už nurodyto Reglamento Nr. 178/2002 18 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (T 3, b. l. 166–176) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nežino ir iš skundžiamame sprendime nurodytų duomenų negali žinoti, už ką jam taikoma ginčijama sankcija – ūkinės veiklos uždraudimas. Tačiau sprendime įvardytą pažeidimą privalu vertinti visapusiškai – tiek teisiškai, tiek faktiškai.
2. Teismas nepagrįstai plečiamai aiškina teisės normas, taikytinas ginčijamo sprendimo formai ir turiniui, nurodydamas, kokios detalės (faktai, teiginiai) konkrečiai jame turi būti, kokių ne. Teismas nepagrįstai pakartotinai vertino formaliuosius sprendimui keliamus reikalavimus, vertindamas, kokios ir kodėl yra jo sudėtinės dalys, ir visiškai neatsižvelgė į šiuose dokumentuose aprašytų faktų esmę ir reikšmę kvalifikuojant UAB „Agromeat“ padarytą pažeidimą.
3. Reglamento Nr. 178/2002 17 ir 18 straipsniai yra teisiškai lygiaverčiai privalomumo ir taikymo prasme. Teismas naikina vieną iš pritaikytų straipsnių (17 str. 1 d.), palikdamas galioti sprendime nurodytą 18 straipsnio 1 dalį, už kurio pažeidimą įpareigoja Tarnybą iš naujo paskirti poveikio priemonę, tačiau visiškai neatsižvelgia į tai, jog ir 18 straipsnio pažeidimas tokiomis aplinkybėmis kaip nagrinėjamoje byloje gali būti pagrindas priimti sprendimą uždrausti ūkio subjekto veiklą.
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 4, b. l. 6–10) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teismas tik patvirtino jo procesiniuose dokumentuose nuolat kartotą teiginį, kad Tarnybos sprendimas buvo priimtas iš esmės paskubomis, neištyrus visų reikšmingų aplinkybių bei nesurinkus visų tokiam sprendimui reikšmingų faktinių duomenų, sprendimas taip pat neatitinka pagrindinių individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
2. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintas individualaus administracinio akto turinys turėjo atsispindėti Tarnybos sprendime ir/ar patikrinimo akte (bei jo prieduose). Atsakovas tik teismo metu bandė formuluoti Tarnybos sprendimo faktinį ir teisinį pagrindą, jo priėmimo motyvus.
3. Iš esmės yra kaltinamas tik tuo, kad nesilaikė teisės aktų reikalavimų dėl produkto atsekamumo, t. y. kad 2008 m. rugpjūčio 1 d. nefiksavo gautos 20 tonų šaldytos kiaulienos sprandinės UAB „Agromeat“ prekių priėmimo žurnale. Kitų su produktų atsekamumu (kitų produktų ar tos pačios kiaulienos sprandinės) susijusių pažeidimų Tarnybos sprendime ir/ar patikrinimo akte nebuvo užfiksuota. Kiti atsakovo kaltinimai neįrodyti. Pagrįstai konstatuota, kad dalis Tarnybos sprendimo dėl poveikio priemonės skyrimo už Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalies pažeidimą yra nepagrįsta ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimo, kad individualus administracinis aktas turi būti paremtas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
4. Nei Tarnybos sprendime, nei patikrinimo akte nėra pateikta visiškai jokios informacijos dėl jam skiriamos griežčiausios poveikio priemonės – įmonės veiklos uždraudimo – taikymo motyvų. Tokie atsakovo veiksmai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams individualaus administracinio akto turiniui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. M6-89 matyti, kad draudimas pareiškėjui vykdyti didmeninę mėsos ir mėsos produktų prekybą buvo pritaikytas, konstatavus jo padarytus Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalies (kuri skirta užtikrinti maisto produkto saugumą) ir 18 straipsnio 1 dalies (kuri skirta užtikrinti kiekvieno maisto produkto atsekamumą) pažeidimus. Šiame atsakovo sprendime nėra jokių nuorodų į tai, kuo pasireiškė šie pažeidimai ir nėra nurodytos jų padarymo faktinės aplinkybės. Tačiau jame yra nurodyta, kad jis priimtas išnagrinėjus patikrinimo akte Nr. 0123631-1269 užfiksuotą medžiagą. Iš bylos matyti, kad nurodytas sprendimas ir jame paminėtas Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktas Nr. 0123631-1269 yra surašyti užpildant atsakovo patvirtintas atitinkamas sprendimo ir patikrinimo akto formas. Todėl, atsižvelgiant į šioje administracinėje byloje priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį (T 2, b. l. 74-78), konstatuotina, kad šie atskiri atsakovo darbuotojų surašyti dokumentai laikytini vientisu individualiu teisės aktu, kuris savo turiniu atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir ABTĮ taikymo prasme yra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Tai reiškia, kad, spręsdamas atsakovo pareiškėjui pritaikyto draudimo pagrįstumo klausimą, teismas, viena vertus, privalėjo patikrinti skundžiamą administracinį sprendimą (aukščiau aptartas jo abi dalis) tuo aspektu, ar jame nurodytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas pažeidė paminėtas Reglamento Nr. 178/2002 nuostatas, o jam paskirta poveikio priemonė pasirinkta teisėtai ir pagrįstai. Kita vertus, toks teismo atliekamas patikrinimas negalėjo peržengti tikrinamų dokumentų (sprendimo ir patikrinimo akto) nustatytų ribų ta prasme, kad, nesant jokių nuorodų į nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes skundžiamame atsakovo sprendime, teismas neturėtų vertinti tokių aplinkybių ir tokių įrodymų, kurie nors ir, atsakovo manymu, yra reikšmingi nagrinėjamai bylai, tačiau nėra (nebuvo) nurodyti pačiame skundžiamame sprendime.
Pasisakydama dėl šioje administracinėje byloje nagrinėjamos situacijos, kolegija pirmiausia pažymi, kad abiejose skundžiamo atsakovo sprendimo dalyse nėra jokių nuorodų į materialinės teisės normas, kurios galėtų būti laikomos teisiniu pagrindu paskirti pareiškėjui paminėtą poveikio priemonę. Jau vien dėl to skundžiamas atsakovo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu. Todėl kolegija sutinka su šiuo klausimu pateiktais pirmosios instancijos teismo argumentais. Kolegija, taip pat sutikdama su teismo nurodytais argumentais dėl kaltinimo pareiškėjui padarius Reglamento Nr. 178/2002 17 straipsnio 1 dalies pažeidimą nepagrįstumo, pritaria teismo padarytai išvadai, kad ši skundžiamo sprendimo dalis turi būti panaikinta. Teismui nustačius, kad pareiškėjo veikoje yra Reglamento Nr. 178/2002 18 straipsnio 1 dalies pažeidimo požymiai, tačiau nesant jokios motyvacijos dėl paminėtos poveikio priemonės pasirinkimo pagrįstumo, ši atsakovo sprendimo dalis pagrįstai teismo grąžinta nagrinėti iš naujo.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Laimė Baltrūnaitė
Anatolijus Baranovas