Administracinė byla Nr. A492-2980/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00418-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas M. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi skundu (prašymu) (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas solidariai priteisti jam iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės iš viso 480,25 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nurodė, kad dėl šios priežasties atsakovams atsirado pareiga išmokėti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje valstybei taikytina civilinė atsakomybė, todėl tinkamu atsakovu gali būti pripažįstama ir Lietuvos valstybė.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK, atsakovas) atsiliepimu (b. l. 19–21) prašė pašalinti Vilniaus apskrities VPK iš atsakovų, pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VPK veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo pagal įstatymus. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime nurodyta, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymo leidėjo konstitucinė priedermė. Atsakovo manymu, pareiškėjo negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai, kuriems atlyginti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis, numatantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad biudžeto formavimas, iš kurio yra mokamas darbo užmokestis statutiniams valstybės tarnautojams, priskiriamas ne atsakovo Vilniaus apskrities VPK, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai, todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pareiškėjo reikalavimų dalyje dėl 2006 m. prašė taikyti bendrąjį trejų metų senaties terminą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities VPK, atsiliepime (b. l. 16–17) su pareiškėjo prašymu nesutiko, nurodė, kad Vilniaus apskrities VPK nėra tinkamas atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, nes nėra įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybei, todėl prašė pašalinti Vilniaus apskrities VPK iš proceso dalyvių kaip netinkamą atsakovo Lietuvos valstybės atstovą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 34–35) su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teigė, kad atsakovas Vilniaus apskrities VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo prašymą (skundą) tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 480,25 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; kitoje dalyje pareiškėjo prašymą (skundą) atmetė kaip nepagrįstą; netenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartimi iš dalies patenkino atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimą panaikino ir perdavė administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs administracinę bylą, 2012 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo prašymą (skundą) patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 265,97 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį, kitoje dalyje pareiškėjo prašymą (skundą) atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23–26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Nagrinėdamas ginčą, teismas vadovavosi minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) ir 2 dalies, 25 straipsnio 1 dalies (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) ir 7 dalies (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija), 26 straipsnio 3 dalies (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nuostatomis. Nurodė, kad 2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymas Nr. XI-53. Šio įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009 gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis bei atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 pateiktus išaiškinimus.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas į teismą su prašymu dėl nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010 m. vasario 17 d. Atsižvelgęs į tai, kad darbo užmokestis mokamas mėnesio pabaigoje, teismas sprendė, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina už visą 2007 m. vasario mėnesį. Taigi, pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas, priteisiant jam 265,97 Lt darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 17 d. (DK 27 str. 2 d.). Nurodyta suma grindžiama suvestiniais atsiskaitymo lapeliais (b. l. 6–9 (71,66 Lt + 194,31 Lt)). Teismas pažymėjo, kad 2008 m. rugsėjo mėnesį priskaičiuota 154,75 Lt suma buvo priskaičiuota už 2006 metus, todėl negali būti priteisiama pareiškėjui.

Teismo vertinimu, už darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pažymėjo, kad pareiškėjo ir Lietuvos valstybės jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Lietuvos valstybė neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį, todėl susidariusi nepriemoka priteisiama iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Nurodė, kad atsakovo Vilniaus apskrities VPK prašymas įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti reikalingus asignavimus netenkintinas, kaip nepriskirtinas teismo kompetencijai.

Įvertinęs nepriemokos bei reikalavimo senumą (pareiškėjas nepriemoką patyrė 2006–2008 metais, skundas teismui pateiktas 2010 m. vasario mėnesį, byla išnagrinėta praėjus 2 metams) ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1856/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011), teismas taip pat priėjo išvados, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą, todėl netenkino Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

III.

Pareiškėjas M. Z. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 119) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 463,41 Lt darbo užmokesčio nepriemoką.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d.  įsakymu Nr. 5-V-143 patvirtinto Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo aprašo (toliau – ir Aprašas) 2 punktą kiekvieno kalendorinio mėnesio 18–25 dienomis už einamąjį mėnesi mokamas iki 50 procentų darbo užmokesčio dydžio avansas, o kiekvieno kalendorinio mėnesio 3–10 dienomis išmokama likusi darbo užmokesčio dalis už praėjusį kalendorinį mėnesį. Apeliantas teigia, kad apie susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką – 42,69 Lt už 2007 m. sausio mėn. jis sužinojo tik 2007 m. vasario mėn., kai jam buvo išmokėtas darbo užmokestis už praėjusį, t. y. sausio, mėnesį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam 42,69 Lt. Be to, iš teismui pateikto Vilniaus apskrities VPK parengto suvestinio atsiskaitymo lapelio Nr. 10-F2-220B matyti, kad 70 proc. priedų ir priemokų ribojimas apelianto darbo užmokesčiui už 2006 m. trečią ketvirtį faktiškai taikytas tik 2008 m. rugsėjo mėn. (eilutės kodas 396). Vilniaus apskrities VPK raštu paaiškino, kad 2008 metais buvo įvykdytas priskaitytų 2006 metų papildomų priemokų už viršvalandinį darbą perskaičiavimas, kuriuo buvo patikslinti 2006 metų mano darbo užmokesčio apskaičiavimai. Tai reiškia, kad šiam patikslintam darbo užmokesčio apskaičiavimui 2008 metais buvo pritaikytas 70 proc. ribojimas, dėl to 2008 m. rugsėjo mėn. apeliantui buvo neišmokėta 154,75 Lt darbo užmokesčio. Apeliantas teigia, kad apie 154,75 Lt darbo užmokesčio nepriemoką jis buvo informuotas tik 2008 m. spalio mėnesį, kadangi atsiskaitymo lapeliai su darbo užmokesčio duomenimis pateikiami tik kitą mėnesį. Todėl  mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio nuostatą ir nepagrįstai nepriteisė dalies, t. y. 197,44 (42,69 + 154,75) litų, darbo užmokesčio nepriemokos.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 123–124) atsakovas nurodo, kad, vadovaujantis Aprašo 2 punkto nuostata, apie susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką – 42,69 Lt už 2007 m. sausio mėnesį apeliantas sužinojo iki vasario 10 dienos, o į teismą kreipėsi tik 2010 m. vasario 17 d., todėl šioje skundo dalyje pareiškėjas yra praleidęs trejų metų senaties terminą skundui paduoti, ir tai sudaro pagrindą nutraukti bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 d. 6 p.). Taip pat nurodo, kad 2008 m. rugsėjo mėnesį 154,75 Lt suma buvo priskaičiuota už 2006 metus, todėl negali būti priteistina pareiškėjui. Atkreipia dėmesį į tai, kad savo apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių papildomų rašytinių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą. Atsakovo manymu, teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisnius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pareiškėjo M. Z. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 17 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) numatytos priedų ir priemokų ribos. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimams.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be kita ko, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinių lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principų. Pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus), kuris yra taikytinas ir administraciniams teismams, taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi administracinių teismų praktika, suformuota panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pateiktais išaiškinimais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija, Nr. 19, 2010 m.), darytina išvada, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl aukščiau minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turi (turėjo) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, užpildydamas žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą ad hoc (t. y. pagal savo kompetenciją spręsdamas konkrečią bylą dėl individualaus ginčo), taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Jeigu teismai nevykdytų šių savo konstitucinių įgaliojimų ir neužtikrintų asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos, reikėtų konstatuoti, kad teismai neatlieka savo konstitucinės paskirties vykdyti teisingumą, ignoruoja konstitucinius teisinės valstybės ir teisingumo principus, bendrąjį teisės principą ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, taip pat reikėtų konstatuoti, kad asmuo gali patirti žalą ir nebūti apgintas, jo teisės ir laisvės, teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai gali nebūti užtikrinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad teismas šiuo atveju privalo ginti pažeistą pareiškėjo teisę, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas žmogaus konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 str. 1 d.) pažeidimas, o reikalavimas apginti šią teisę turi būti ginamas kai yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti. Nustačius minėtos teisės pažeidimą, paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio imperatyvo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, teismas privalo šią konstitucinę teisę veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Pažymėtina, kad tokia praktika atitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime išdėstytas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 8, 2005 m.) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 (Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011 m.) pateiktus išaiškinimus dėl sprendimų, kurie nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, sampratos KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Šiame straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Atkreiptinas dėmesys, kad DK 298 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-572/2011).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su minėtu reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Pareiškėjas su prašymu dėl nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010 m. vasario 17 d., todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, darytina išvadą, kad jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią per ginčijamą laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2010 m. vasario 17 d.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenis, priteisė pareiškėjui dėl neteisėto priemokų ir priedų ribojimo neišmokėtas sumas – 41,66 Lt už 2007 m. balandžio mėnesį, bei 194,31 Lt už 2008 m. sausio, liepos ir gruodžio mėnesius (b. l. 6–9). Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai jam atsisakė priteisti 42,69 Lt neišmokėtą sumą, priskaičiuotą už 2007 m. sausio mėnesį, nes jos neišmokėjimo faktas paaiškėjo tik vasario mėnesį, kai buvo išmokamas atlyginimas už praėjusį mėnesį, bei 154,75 Lt neišmokėtos 2008 m. rugsėjo mėn. priskaičiuotos sumos už 2006 m. trečią ketvirtį.

Apeliantas nurodė, kad pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-143 patvirtinto Policijos įstaigų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, darbo užmokesčio mokėjimo aprašo 2 punktą kiekvieno kalendorinio mėnesio 18–25 dienomis už einamąjį mėnesį mokamas iki 50 procentų darbo užmokesčio dydžio avansas, o kiekvieno kalendorinio mėnesio 3–10 dienomis išmokama likusi darbo užmokesčio dalis už praėjusį kalendorinį mėnesį. Taigi už 2007 m. sausio mėnesį priskaičiuota nepriemoka pareiškėjui turėjo būti išmokėta vasario 3–10 dienomis, jos reikalauti pareiškėjas negali, nes yra praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaites terminą. Kaip jau buvo minėta aukščiau, į teismą pareiškėjas kreipėsi 2010 m. vasario 17 d., taigi gali reikalauti tų sumų, kurios buvo realiai neišmokėtos nuo 2007 m. vasario 17 d., į šias sumas patenka darbo užmokestis, priskaičiuotas tik nuo vasario 1 dienos, nes tiek avansas, tiek likusi dalis, remiantis Aprašu, išmokama po kalendorinio mėnesio 18 dienos. Nepriteisdamas šios sumos, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė senaties terminą, ši sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl 154,75 Lt nepriemokos priteisimo, taikė DK 298 straipsnio nuostatą, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, ginčijama suma buvo priskaičiuota 2008 m. rugsėjo mėnesį už 2006 m. trečią ketvirtį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad jo teisė į neišmokėtą ginčijamą sumą sietina būtent su žinojimu apie pažeistą teisę, nes anksčiau jis neturėjo pagrindo reikalauti šių lėšų. Teisėjų kolegija vertina, kad į trejų metų laikotarpį, už kurį priteisiamos darbuotojui priklausančios sumos, turi būti įtraukiamos visos per tuos metus priskaičiuotos sumos, nepriklausomai nuo to, kad jos priskaičiuojamos patikslinant darbo užmokesčio apskaičiavimą už faktiškai anksčiau dirbtą laiką, nepatenkantį į šį laikotarpį. Įstatymo leidėjas nėra detalizavęs priteistinų sumų apskaičiavimo būdo, nėra nurodęs kokių nors išlygų, todėl teismui nėra pagrindo išaiškinti įstatymo normą nepalankiu darbuotojui būdu. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija apeliacinio skundo reikalavimą dėl 154,75 litų priteisimo tenkina, teismo sprendimo atitinkamą dalį keičia, nes ji buvo priimta netinkamai aiškinant DK 298 straipsnio nuostatas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo M. Z. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą pakeisti, priteisti papildomai pareiškėjui M. Z. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 154,75 Lt (šimtą penkiasdešimt keturis litus 75 ct).

Nutartis neskundžiama.