Civilinė
byla Nr. 3K-3-215/2013 (S)
Teisminio
proceso Nr. 2-55-3-00732-2010-0
Procesinio sprendimo
kategorijos: 73.2.9; 44.2.4.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos
pirmininkė) ir Antano Simniškio rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Staticus“ (buvusi uždaroji akcinė
bendrovė „Hrono fasadai“) ir atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG
kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d.
sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2012 m. liepos 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Staticus“ ieškinį
atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas
kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 502 218,74 Lt draudimo
išmoką ir 6 procentų procesines palūkanas. Jis nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 27
d. su atsakovu prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2 pagrindu sudarė
draudimo sutartį ir pasirašė kredito draudimo liudijimą (polisą) GAC Nr. 0058/07.
Atsakovas apdraudė ieškovą nuo pirkėjų nemokumo arba pirkėjų finansinių
įsipareigojimų nevykdymo rizikos ir įsipareigojo draudžiamojo įvykio atveju
kompensuoti 90 proc. pirkėjo neapmokėtos skolos.
Atsakovas 2007
m. rugsėjo 17 d. suteikė 2 mln. Lt kredito limitą pirkėjo UAB „Masyvas“
įsipareigojimams vykdyti. Gavęs draudimo apsaugą, ieškovas su UAB „Masyvas“
2007 m. gruodžio 17 d. sudarė subrangos sutartį ir ją vykdė, pateikdamas
užsakovui darbų rezultatus ir išrašydamas 2008 m. birželio 30 d., 2008 m.
lapkričio 28 d. bei 2009 m. kovo 2 d. sąskaitas – faktūras. Pagal kitą, 2008
m. balandžio 18 d. sudarytą statybos rangos sutartį, atliko darbus ir juos
perdavė skolininkui, reikalaudamas darbus apmokėti, 2008 m. spalio 30 d. išrašė
sąskaitas –faktūras. 2008 m. spalio 16 d. su UAB „Masyvas“ sudarė dar vieną
sutartį, pagal kurią atliko darbus ir 2009 m. gegužės 29 d. išrašė atliktiems
darbams sąskaitą – faktūrą. Iš viso skolininkas (UAB „Masyvas“) ieškovui
nesumokėjo 1 669 131,94 Lt. Ieškovas 2009 m. sausio 29 d. raštu informavo
atsakovą apie tai ir pateikė skolą patvirtinančius dokumentus; 2009 m. gruodžio
30 d. raštu pareikalavo sumokėti draudimo išmoką, tačiau atsakovas 2010 m. kovo
18 d. tyrimo akto pagrindu atsisakė įvykius pripažinti draudžiamaisiais ir
išmokėti draudimo išmoką.
Ieškovas
nesutiko, kad kredito limito suteikimas pasibaigė 2008 m. rugsėjo 30 d., nes Draudimo
sutartis GAC Nr. 0058/07 nepasibaigė 2008 m. rugsėjo 30 d., o buvo pratęsta
2008 m. spalio 1 d., pasirašius draudimo polisą GAC Nr. 0409/08, nes sutartyje
buvo nuostata, kad ji pagal nutylėjimą pratęsiama ir nė viena šalis nepareiškė
ketinanti atsisakyti sutarties. Kadangi sutartis su atsakovu nepasibaigė 2008
m. rugsėjo 30 d., tai ieškovas iki 2008 m. spalio 15 d. neprivalėjo pateikti
informacijos apie apyvartą su pirkėju, o 2008 m. gruodžio 12 d. sumokėjus
draudimo įmoką, draudikas nepriminė apie praleistą terminą pateikti apyvartos
deklaraciją, bet draudimo įmoką priėmė. Termino praleidimas yra formalus, nėra
nustatyto nuostolių ir minimo pažeidimo ryšio, todėl toks pažeidimas negali
būti laikomas esminiu ir turinčiu įtakos atsakovo prievolei mokėti draudimo
išmoką.
Atsakovas su
ieškiniu nesutiko. Jis nurodė, kad 2009 m. kovo 18 d. tyrimo aktu nustatė, kad
pranešime apie uždelstą skolą nurodoma skola sumažėjo 180 000 Lt išieškota
suma, įvertinus tai, jog pagal draudimo sutarties Modulio E2.01 2 d.
išieškotomis sumomis pirmiausia dengiamos seniausios pranešime nurodomos
sąskaitos, šiuo atveju padengtomis laikomos 2008 m. birželio 30 d., 2008 m.
liepos 30 d. ir dalis (100 942,79 Lt) skolos pagal 2008 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitą.
Dėl to bendra pranešime apie uždelstą skolą skola sumažėjo iki 1 493 113,11 Lt.
Atsakovo teigimu, sutartis galiojo iki 2008 m. rugsėjo 30 d., todėl po
sutarties pasibaigimo išrašytos sąskaitos yra nedraustos, nes pagal Draudimo
taisyklių 1.2.3 dalies iii punktą 814 403,83 Lt nuostolis, atsiradęs pagal
sąskaitas, išrašytas už darbus po 2008 m. spalio 1 d., t. y. negaliojant
kredito limitui, pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu. Atsakovas nurodė, kad
pagal sudarytą vėlesnę Draudimo sutartį GAC Nr. 049/08 draudimo apsauga skoloms
įsigaliojo tik nuo kredito limito suteikimo, tačiau šis nebuvo suteiktas, todėl
nuostolis turi būti mažinamas ir nedrausta suma.
Pagal Draudimo
sutarties GAC Nr. 0058/07 Modulio F3.04 1 punktą per pirmas kiekvieno
ataskaitinio laikotarpio dienas draudėjas privalėjo pateiki draudikui
informaciją apie ankstesnio ataskaitinio laikotarpio apyvartą, bet to nepadarė
net po 2009 m. kovo 5 d. raštiško priminimo, be to, per sutartyje numatytas 120
dienų nepranešė apie uždelstas skolas, atsiradusias nuo 2008 m. birželio 30 d.
iki 2008 m. rugpjūčio 29 d. Apie šias sąskaitas draudikui turėjo būti pranešta
iki 2008 m. spalio 28 d., bet draudėjas tą padarė tik 2009 m. sausio 29 d.,
todėl šio laikotarpio skolos laikomos nedraustos remiantis Taisyklių 1.2.3 dalies
iv punktu.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
apygardos teismas 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė
iš atsakovo ieškovo naudai 340 000 Lt draudimo išmoką ir 6000 Lt bylinėjimosi
išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas pažymėjo,
kad šalių sudarytos sutartys yra didelės draudimo rizikos sutartys, todėl šios
rūšies sutarčių sąlygų pažeidimas turi būti vertinamas griežtai, o įstatyme nustatyta,
kad draudimo sutarties sąlygos turi pirmumą prieš Draudimo įstatymo V skyriaus
1-3 skirsnio normas.
Teismas
nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas, ar Draudimo sutartis GAC Nr. 0058/07
pasibaigė ir vėliau buvo sudaryta nauja sutartis, ar, kaip siekė įrodyti
ieškovas, Draudimo sutartis GAC Nr. 0058/07 buvo pratęsta šalims nepareiškus
apie jos pasibaigimą, o 2008 m. gruodžio 8 d. buvo tik pakeistos jos sąlygos.
Teismas nurodė, kad šalys iki 2008 m. rugsėjo 31 d. neinicijavo sutarties
pasibaigimo, kaip numatyta sutarties Specialiųjų sąlygų 9 straipsnyje, todėl
2007 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusi draudimo sutartis galiojo ir po 2008 m.
spalio 1 d. Kadangi išduodant kredito limitą nebuvo atskirai susitarta dėl
kitokios jo galiojimo trukmės, Draudimo sutartis GAC Nr. 0058/07 galiojo su
ankstesniu kredito limitu ankstesniam pirkėjui, pagal 2008 m. rugpjūčio 27 d.
patikslintas sąlygas. Konstatavo, kad, šalims suderėjus dėl 2008 m. gruodžio 8
d. Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 ir ją pasirašius, anksčiau sudaryta Draudimo
sutartis GAC Nr. 0058/07 pasibaigė. Teismas pažymėjo, kad naujai sudarytą
sutartį atskiria skirtinga sutarties šalių sudėtis, kitokia numatyta apyvarta,
kitos naujomis sąlygomis apskaičiuotos draudimo įmokos. Ypač svarbią reikšmę
atskiriant naujai sukurtą santykį pagal naują sutartį turi ta aplinkybė, kad
šalys naujai derėjosi dėl kredito limito. Atsakovui (draudikui) padėtį rinkoje
įvertinus kaip pernelyg rizikingą, draudėjui naujas kredito limitas pagal 2008 m.
gruodžio 8 d. draudimo sutartį nebuvo suteiktas, todėl be kredito limito, net
ir įsigaliojus sutarčiai, neįsigaliojo draudimo apsauga. Teismo nuomone,
atsakovo pateiktas elektroninis šalių susirašinėjimas patvirtina tai, kad
ieškovas suprato 2008 m. gruodžio 8 d. sutartį buvus nauja sutartimi ir dėl to
vedė derybas dėl naujos sutarties neįsigaliojimo sąlygų nustatymo nesant patvirtinto
kredito limito. Dėl šios priežasties teismas atmetė ieškovo argumentus, kad ir
po 2008 m. gruodžio 8 d. galiojo Draudimo sutartis GAC Nr. 0058/07 su 2 mln.
Lt kredito limitu numatytam pirkėjui ir su nauja sąlyga – 180 dienų pranešimo
apie uždelstas skolas terminu.
Teismas
nurodė, kad pagal sutarties Modulio E2.01 2 straipsnį išieškomomis sumomis
pirmiausia dengiamos seniausiai išrašytos sąskaitos. Pirkėjas iš dalies įvykdė
savo prievoles, sumokėdamas 180 000 Lt, todėl šia suma padengiamos 2008 m.
birželio 30 d. ir 2008 m. liepos 30 d. sąskaitos (bendra 79 057,21 Lt suma) ir
dalis 2008 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitos (100 942,79 Lt).
Teismas
sprendė, kad Draudimo sutartyje GAC Nr. 0058/07 numatyta draudėjo pareiga per
120 dienų terminą pateikti pranešimą apie uždelstas skolas kartu reiškia ir
pareigą pateikti nepalankią informaciją apie pirkėją Taisyklių 1.2.3 punkto iv
dalies prasme, jam to nepadarius, visi pirkėjo skolų nemokėjimo (mokėjimo
terminų praleidimo) atvejai po 2008 m. spalio 28 d. tampa nedraudžiamaisiais
įvykiais pagal Taisyklių 1.2.3 punkto iv dalį.
Teismas nurodė,
kad apyvartos ataskaitų teikimas draudikui yra labai svarbus tinkamam draudimo
sutarties vykdymui, šalių tarpusavio teisių ir pareigų teisingos pusiausvyros
nustatymui, tikslios draudimo įmokos apskaičiavimui, draudiko rizikos
įvertinimui ir galimybės draudėjui piktnaudžiauti teise gauti draudimo išmoką
sumažinimui, todėl šios draudėjo pareigos nevykdymas pagrįstai draudimo
sutartyje nurodytas kaip draudimo apsaugos pasibaigimo sąlyga ir šios draudikui
ypač svarbios draudėjo sutartinės prievolės pažeidimas turi būti vertinamas
griežtai, atsižvelgiant į šios rūšies draudimo sutarčių ypatingą rizikingumą.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi
ieškovo apeliacinį skundą 2012 m. liepos 20 d. nutartimi jį tenkino iš dalies, Vilniaus
apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeitė, padidindama iš Coface
Austria Kreditversicherung AG priteistiną draudimo išmoką iki 678 709,28 Lt.
Teismas
konstatavo, kad šalys negalėjo susitarti ir nesusitarė dėl imperatyviųjų normų
netaikymo, todėl pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatas
atsakovas privalėjo įrodyti, kad apyvartos ataskaitos nepateikimas turėjo
įtakos draudžiamajam įvykiui ir nuostolių dydžiui. Dėl šios priežasties teismas
sprendė, kad šalių sudarytos sutarties nuostata, jog draudėjui pažeidus pareigą
pateikti apyvartą draudimo apsauga šioms nedeklaruotoms skoloms nustoja
galioti, nepaneigia atsakovo pareigos įrodyti, jog apyvartos nepateikimas
turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ir nuostolių dydžiui. Atsižvelgdamas į
šiuos išaiškinimus apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovui mokėtinos draudimo išmokos
dydį dėl to, jog ieškovas atsakovui nepateikė apyvartos, ir ieškovui
priteistiną draudimo išmokos sumą padidino nuo 340 000 Lt iki 678 709,28 Lt.
III. Kasacinių skundų
ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Staticus“ prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 20 d. nutarties dalis,
kuriomis ieškovo UAB „Staticus" ieškinio atsakovui Coface Austria
Kreditversicherung AG dėl draudimo išmokos priteisimo dalis buvo atmesta, ir
dėl šios dalies priimti naują sprendimą: priteisti ieškovui iš atsakovo 823
509,46 Lt draudimo išmoką ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo
priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl
draudimo sutarčių aiškinimo. 2007 m. spalio 15 d. ieškovas
(bendradraudėjas), UAB „Hronas“ (draudėjas) ir atsakovas (draudikas), pasirašė
kredito draudimo sutartį, įformintą Prekinio kredito draudimo liudijimu
(polisu) GAC Nr. 0058/07, kuri įsigaliojo nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. 2008 m.
gruodžio 2 d. ieškovas, kaip draudėjas, ir atsakovas, kaip draudikas, pasirašė
atskirą kredito draudimo sutartį, įformintą Prekinio kredito draudimo liudijimu
(polisu) GAC Nr. 0409/08, kuri įsigaliojo nuo 2008 m. spalio 1 d. Atskirą
kredito draudimo sutartį 2008 m. spalio 14 d., įformintą Prekinio kredito
draudimo liudijimu (polisu) GAC Nr. 0058/08, pasirašė UAB „Hronas“, kaip
draudėjas, ir atsakovas, kaip draudikas, kuri taip pat įsigaliojo nuo 2008 m.
spalio 1 d. Nagrinėjamu atveju yra kilęs teisės klausimas, ar kredito draudimo
sutartis, įforminta Prekinio draudimo liudijimu (polisu) GAC Nr. 0058/07,
galiojo ta apimtimi, kiek jos pagrindu atsakovo 2007 m. rugsėjo 17 d. buvo
suteiktas ieškovo pirkėjui UAB „Masyvas“ 2 mln. Lt kredito limitas, po 2008 m.
spalio 1 d., kai ieškovas ir atsakovas 2008 m. gruodžio 2 d. pasirašė Prekinio
kredito draudimo liudijimą (polisą) GAC Nr. 0409/08, įsigaliojusį nuo 2008 m.
spalio 1 d. Teismai, sprendė, kad, šalims suderėjus dėl 2008 m. gruodžio 2 d.
kredito draudimo sutarties ir pasirašius Prekinio kredito draudimo liudijimą
(polisą) GAC Nr. 0409/08, anksčiau sudaryta Kredito draudimo sutartis GAC Nr.
0058/07 pasibaigė. Ieškovo įsitikinimu, darydami tokias išvadas, teismai
netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje suformuluotas taisykles – pirmiausia turi
būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi
pažodiniu sutarties teksto aiškinimu.
Nagrinėjamu atveju bylos šalys susitarė dėl kitokios
(didesnės) draudėjo ieškovo apyvartos ir didesnės jo mokėtinos draudimo įmokos,
tai patvirtina, kad vien dėl šių priežasčių (aplinkybių) naujas draudimo
teisinis santykis tarp bylos šalių nebuvo sukurtas, o buvo modifikuota esama
draudimo sutartis. Vien tai, kad kredito draudimo sutartis pakeičiama ne
pasirašant Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) pakeitimo (papildymo)
sutartį, o naują Prekinio kredito draudimo liudijimą, nereiškia, kad šalys
siekė sukurti naują draudimo teisinį santykį, kuris nesiejamas su iki tol
buvusiu draudimo teisiniu santykiu.
Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad iš Prekinio
kredito draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0058/07 matyti, jog draudimo
sutarties šalys buvo draudėjas UAB „Hronas“, ieškovas ir atsakovas, o iš
Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0409/08 matyti, jog tik
ieškovas ir atsakovas. Teismo teigimu, ši aplinkybė patvirtina, kad 2008 m.
gruodžio 2 d. draudimo sutartis buvo nauja sutartis, o ne 2007 m. spalio 15 d.
kredito draudimo sutarties pakeitimas. Ieškovas su tokiu vertinimu nesutinka,
nes teisės aktai nedraudžia draudėjų daugeto, todėl vien tai, kad 2007 m. spalio
15 d. draudimo sutarties šalis taip pat buvo draudėjas UAB „Hronas“, kuris nėra
2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio kredito draudimo liudijimą (polisą) GAC Nr.
0409/08 pasirašęs asmuo, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju
sutarčių šalys nebuvo tapačios. Dėl UAB „Hronas“ ir ieškovo veiklų išsiskyrimo,
nulemto šių bendrovių kapitalo atidalijimo, 2008 m. buvo pasirašyti atskiri
Prekinio kredito draudimo liudijimai (polisai).
Ieškovo nuomone, teisinė reikšmė teiktina ne
susitarimo formai, o šalių susitarimo turiniui, jų tikrajai valiai. Jei ieškovas
ir atsakovas, kaip teigia bylą nagrinėję teismai, būtų 2008 m. gruodžio 2 d.
sudarę naują kredito draudimo sutartį, tai ieškovas būtų teikęs atsakovui
naujus prašymus suteikti kredito limitus, o šis būtų priiminėjęs naujus
sprendimus, susijusius su kredito limitais, tačiau tokius veiksmus
patvirtinančių įrodymų byloje nėra (CPK 176, 185 straipsniai). Be to, byloje
nėra įrodymų apie tai, kad tiek iki 2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio kredito
draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0409/08 pasirašymo, tiek ir po to atsakovas
būtų raštu informavęs ieškovą apie nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. atsakovo suteikto
2 mln. Lt kredito limito ieškovo pirkėjui UAB „Masyvas“ sumažinimą ar
atšaukimą. Priešingai, atsakovo elgesys akivaizdžiai liudijo apie suteikto
kredito limito galiojimą ir po 2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio kredito draudimo
liudijimo (poliso) GAC Nr. 0409/08 pasirašymo.
Dėl šių motyvų teismų išvados, kad, ieškovui su
atsakovu 2008 m. gruodžio 2 d. pasirašius Prekinio kredito draudimo liudijimą
(polisą) GAC Nr. 0409/08, neteko galios 2007 m. spalio 15 d. Prekinio kredito
draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0058/07 pagrindu atsakovo ieškovo
pirkėjams, įskaitant UAB „Masyvas“, suteikti kredito limitai, nes tokios išvados
neatitinka CK 6.193 straipsnio nuostatų.
2. Dėl aplinkybių, kad ieškovas iš pirkėjo UAB
„Masyvas“ gavo 180 000 Lt, vertinimo. Teismas nurodė, kad atsakovas
atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovui, motyvuodamas ir tuo, kad ieškovo
nurodomos 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. liepos 30 d. sąskaitos (iš viso: 79
057,21 Lt) ir dalis 2008 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitos (100 942,79 Lt) yra
apmokėtos, nes ieškovas iš pirkėjo UAB „Masyvas“ gautus 180 000 Lt pagal
kredito draudimo sutarties E2.01 Išieškotų sumų modulio 2 punktą turėjo dengti
seniausiai išrašytas sąskaitas. Ieškovas netinkamai paskirstė iš pirkėjo gautą
sumą, todėl negali būti tenkinamas jo prašymas gauti draudimo išmoką už 2008 m.
birželio 30 d., 2008 m. liepos 30 d. sąskaitas ir dalį 2008 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitos.
Ieškovas su tokiais teismo argumentais nesutinka, nes atsakovo 2009 m. kovo 18
d. sprendime ir 2009 m. kovo 18 d. įvykio tyrimo akte pirkėjo UAB „Masyvas“ 180
000 Lt sumokėjimo faktas nevertinamas kaip sudarantis pagrindą atsisakyti
išmokėti draudimo išmoką ir tuo nebuvo grindžiamas atsakovo atsisakymas
išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Šios aplinkybės sutartyje nenurodytos kaip
pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovo 2008
m. birželio 30 d., 2008 m. liepos 30 d., 2008 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitos nebuvo
apmokėtos, o pagal CK 6.55 straipsnio nuostatas kreditorius nėra laisvas
paskirstyti įmokas taip, kaip jis pats pageidauja. Dėl šių priežasčių teismo
išvados aptariamuoju klausimu negali būti laikomos teisiškai pagrįstomis, nes
jos padarytos, neištyrus ir neišsiaiškinus visų įmokų paskirstymui, esant
kelioms skoloms, CK 6.55 straipsnio nuostatų prasme teisiškai reikšmingų
aplinkybių.
3. Dėl atsakovo informavimo. Atsakovas ir bylą
nagrinėję teismai, laikėsi nuostatos, kad pagal 2007 m. spalio 15 d. Prekinio
kredito draudimo liudijimą GAC Nr. 0058/07 ieškovas apie uždelstas pirkėjų
skolas turėjo pranešti per 120 dienų, taigi nagrinėjamu atveju iki 2008 m.
spalio 28 d., o pranešė tik 2009 m. sausio 29 d., todėl neteko draudimo
apsaugos. Šie argumentai nepagrįsti, nes pagal 2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio
kredito draudimo liudijimo GAC Nr. 0409/08 8 punktą draudimo sutartis
įsigaliojo nuo 2008 m. spalio 1 d. ir jos galiojimas tęsėsi iki 2009 m. rugsėjo
30 d.; pagal 5 punktą pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo draudikui
terminas yra 180 dienų nuo sąskaitos už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas
išrašymo dienos. Įvertinus tai, kad šiuo draudimo liudijimu nebuvo siekiama
sukurti naujo draudimo teisinį santykio, bet tęsti ieškovo ir atsakovo draudimo
santykius 2007 m. spalio 15 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) GAC
Nr. 0058/07 pagrindu, darytina išvada, kad teismai, skaičiuodami termino
pateikti draudikui pranešimą apie uždelstą pirkėjo skolą pabaigą, turėjo
atsižvelgti ir į 2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo
(poliso) GAC Nr. 0409/08 numatytas sąlygas. Tokiu atveju pagal ieškovo 2008 m.
birželio 30 d. sąskaitos išrašymo datą jo pareiga pranešti apie uždelstą skolą
atsirado 2008 m. gruodžio 27 d., todėl išvados apie tai, kad po 2008 m. spalio
28 d. ieškovas neteko draudimo apsaugos, neturi pakankamo pagrindo.
Be to, taisyklių 1.2.3 (iv) punkte nedraudžiamasis
įvykis negali būti aiškinamas plečiamai, t. y. kad draudimo išmoka nemokama visais
atvejais, kai draudėjas apie uždelstą skolą praneša, bet pavėluotai. Gramatiškai
vertinant Taisyklių 1.2.3 (iv) punkto nuostatą, akivaizdu, kad ji taikytina tik
tai situacijai, kai draudėjas apskritai nepateikia draudikui jokio pranešimo
apie uždelstą skolą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas ėmėsi kokių nors skolos
išieškojimo veiksmų iš UAB „Masyvas“. Pats ieškovas stengėsi, kad UAB „Masyvas“
skola sumažėtų. Aplinkybė, kad UAB „Masyvas“ buvo iškelta restruktūrizavimo
byla, neįrodo visų 2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo
(poliso) Nr. 0409/08 9 punkto, Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalies prasme
teisiškai reikšmingų aplinkybių (pagrindų) buvimo, kurios pateisintų atsakovo
atsisakymą išmokėti draudimo išmoką dėl pavėluoto pranešimo apie draudžiamąjį
įvykį (pirkėjo uždelstą skolą). Byloje nenustatyta, kad ieškovo padarytas
kredito draudimo sutarties pažeidimo faktas darė įtaką žalos atsiradimui ir
padidėjimui.
4. Dėl proceso normų pažeidimo. Ieškovo
nuomone, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 176, 185 straipsnių, 270 straipsnio
4 dalies, CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes tinkamai netyrė ir
nevertino įrodymų dėl 2008 m. gruodžio 2 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo
(poliso) GAC Nr. 0409/08 pasirašymo aplinkybių; tinkamai netyrė ir savo
procesiniuose sprendimuose tinkamai dėl atsakovo atstovo K. M. 2008
m. gruodžio 5 d. elektroninio laiško, kuriuo atsakovas patvirtino, kad galioja 2007
m. spalio 15 d. Prekinio kredito draudimo liudijimo (poliso) GAC Nr. 0058/07
pagrindu suteikti kredito limitai, bei 2009 m. sausio 8 d. elektroninio laiško,
iš kurio matyti ieškovo pirkėjams suteiktų kredito limitų sąrašas bei šių
limitų įsigaliojimo datos, kurios yra iki 2008 m. gruodžio 2 d. kredito
draudimo sutarties pasirašymo; neatsižvelgė į tai, kad nėra įrodymų, jog, 2008
m. gruodžio 2 d. pasirašius Prekinio kredito draudimo liudijimą (polisą) GAC
Nr. 0409/08, būtų buvęs atšauktas ar pakeistas (sumažintas) nuo 2007 m. rugsėjo
17 d. ieškovo pirkėjui UAB „Masyvas“ suteiktas 2 mln. Lt kredito limitas, taip
pat įrodymų, kad ieškovas tinkamai (netinkamai) paskirstė UAB „Masyvas“ 2009 m.
kovo mėnesį sumokėtą 180 000 Lt skolos sumą; visapusiškai nesiaiškino ir
nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų atsakovo teisę
atsisakyti išmokėti draudimo išmoką Taisyklių 1.2.3 (iv) punkto pagrindu.
Atsakovas Coface Austria Kreditversieherung AG su
ieškovo kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Draudimo
sutartis Nr. 1 pasibaigė 2008 m. rugsėjo 30 d. suėjus papildomam šalių aptartam
vieno mėnesio jos galiojimo terminui. Draudimo sutartis Nr. 2 yra nauja
(savarankiška) sutartis, kurią nuo Draudimo sutarties Nr. 1 aiškiai atskiria
šalių sudėtis, turinys ir valia.
2. Draudimo
sutartyje Nr. 1 aptarta seniausiai išrašytų sąskaitų dengimo taisyklė ieškovo
ir atsakovo tarpusavio sutartiniam santykiui taikoma nepriklausomai nuo ieškovo
ir trečiojo asmens – pirkėjo susitarimo.
3. 180
dienų pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo terminas nustatytas
naujoje (savarankiškoje) Draudimo sutartyje Nr. 2. Draudėjas, nagrinėjamoje
byloje prašydamas taikyti 180 dienų terminą pranešimui apie uždelstą skolą
pateikti, reikalauja taikyti Draudimo sutarties Nr. 2 nuostatas dar iki jos
sudarymo atsiradusiems sutartiniams teisiniams santykiams.
4. Draudiko
pareiga atsižvelgti į draudėjo kaltę, pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su
draudžiamuoju įvykiu ir žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, yra taikoma
tais atvejais, kai draudimo išmoką draudikas atsisako mokėti įvykus draudžiamajam
įvykiui. Ieškovas neįvykdė esminių savo kaip draudėjo pareigų, todėl pagal ieškovo
ir atsakovo aptartas sutarties sąlygas buvo konstatuotas nedraudžiamojo įvykio faktas.
Ieškovui tris mėnesius uždelsus pateikti pranešimą apie uždelstą skolą, po 2008
m. birželio 30 d. atsiradusios pirkėjo skolos pateko į Draudimo sutartyje Nr.
1 nurodytą nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, todėl draudikas neturėjo teisinės
pareigos atsižvelgti į ieškovo nurodomas aplinkybes ir mokėti draudimo išmoką.
5. Ginčą
nagrinėję teismai priėmė visus ieškovo ir atsakovo pateiktus įrodymus, įvertino
jų leistinumą, sąsajumą ir pakankamumą, o motyvuojamojoje dalyje išdėstė
aiškius argumentus dėl įrodymų vertinimo bei reikšmės priimam procesiniam
sprendimui, todėl ieškovo kasacinio skundo teiginys dėl netinkamo įrodymų
tyrimo ir vertinimo, netinkamo procesinio sprendimo motyvavimo atmestinas.
Kasaciniu skundu atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG prašo
panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį ir Vilniaus
apygardos teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą –
ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl
nedraudžiamųjų įvykių. Kasacinis teismas, analizuodamas draudėjo žalos
nekompensavimo atvejus ir savarankiškus draudimo išmokos nemokėjimo pagrindus
bei skirtingas jų taikymo taisykles, yra tiesiogiai ir aiškiai nurodęs, kad
įstatymas ir konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kada
draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, todėl, draudėjui
kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos nemokėti.
Ieškovo ir atsakovo sulygtas draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių sąrašas
nebuvo savitikslis dalykas, nes, tik abiem šalims iš anksto susitarus, kokia
rizika yra draudžiama, o kokia – ne, buvo sudaryta draudimo sutartis. Jeigu
šalys susitarė, kad draudžiamuoju įvykiu laikys vieną atvejį, vėliau sulygtos
sąlygos negali būti aiškinamos priešingai, nes draudikas galbūt nebūtų sudaręs
sutarties, jeigu būtų žinojęs, kad draudžiamuoju įvykiu bus laikomas kitoks
įvykis, negu iš anksto buvo sutarta.
Draudikas,
skaičiuodamas minimalią draudimo įmoką pagal planuojamą apyvartą, nežino, ar
apyvarta draudėjo bus viršyta ir kokią realiai draudimo riziką jis prisiims.
Būtent todėl draudimo sutartyje aptarto draudimo laikotarpio pabaigoje yra
reikalaujama iš draudėjo pateikti apyvartos per praėjusį laikotarpį ataskaitą.
Kitaip tariant, draudimo laikotarpio pabaigoje (kai pagal draudimo sutarties
reikalavimus draudėjas privalo atsiųsti apyvartos ataskaitą) paprastai
draudėjas dar nežino, kurie apyvartos ataskaitoje deklaruojami pirkėjai
atsiskaitys, o kurie – ne, ir už kuriuos bus (ar bus) mokama konkreti draudimo
išmoka. Deklaruojant objektyvią informaciją (tuo metu, kai dar nėra žinoma, ar
draudžiamasis įvykis įvyks), draudikas sužino, kokią tiksliai riziką jis buvo
prisiėmęs, o draudėjas už viršytą (palyginti su draudimo sutartyje numatyta)
apyvartą sumoka papildomą draudimo įmoką. Draudėjas, sumokėdamas minimalią
draudimo įmoką pagal planuojamą (prognozuojamą, tikėtiną) apyvartą taip pat
žino, jog, pateikus ataskaitą apie didesnę apyvartą, negu planuota, jis turės
pareigą sumokėti papildomą draudimo įmokos dalį. Būtent todėl, norėdamas
sumažinti išlaidas draudimui, draudėjas yra suinteresuotas deklaruoti kaip
įmanoma mažesnę apyvartą (pvz., neįtraukiant į deklaraciją keleto pirkėjų arba
nurodant mažesnę apyvartą, negu buvo iš tikrųjų, delsiant teikti apyvartos
ataskaitą). Būtent tokį nesąžiningą interesą, nuo kurio ir siekė apsisaugoti
draudikas (sutartyje apibrėždamas nedraudžiamųjų įvykių sąrašą) draudėjas
turėjo nagrinėjamu atveju, nes, kaip patvirtina bylos duomenys, jis pavėluotai,
tik 2009 m. balandžio 1 d., pateikdamas apyvartos ataskaitą, nesąžiningai
nurodė, kad apyvarta su pirkėju UAB „Masyvas“ yra 54 181 Lt.
Apeliacinės
instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuluotos aiškinant
ir taikant teisės normas, reglamentuojančias sutarčių laisvės, privalomumo
principus ir sutarčių aiškinimo taisykles, dėl to nepagrįstai priteisė 678 709,28
Lt draudimo išmoką už riziką, kurios draudimo sutartimi draudikas neprisiėmė.
2. Dėl
sutarties laisvės principo. Sutarties laisvės principas, kaip vienas iš
civilinių santykių reglamentavimo principų, leidžia civilinių teisinių santykių
dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti
tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai
nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis). Teismas
nuo sutarties sąlygų turinio gali nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik
tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5
straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo
nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Ieškovas nagrinėjamu atveju nekėlė
reikalavimo panaikinti atsakovo sprendimą dėl draudimo išmokos nemokėjimo ir
reikalavimo nuostolį pagal 2008 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitą Nr. HRF550313 ir 2008
m. rugsėjo 30 d. sąskaitą Nr. HRF550378 pripažinti draudžiamuoju įvykiu.
Teismai, pripažindami ieškovo nuostolį dėl nuo 2008 m. birželio 30 d. iki 2008
m. rugsėjo 30 d. neapmokėtų sąskaitų draudžiamuoju įvykiu veikė ex officio ir
nepagrįstai išplėtė bylos nagrinėjimo ribas bei ginčo dalyką.
3. Dėl draudimo
sutarties aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai
pripažindamas draudžiamojo įvykio faktą, be kita ko, ieškovui priteisė didesnę,
nei šalys susitarė, draudimo išmoką. Skundžiama nutartimi iš draudiko
priteisdamas 100 proc. nuostolių dydžio draudimo išmoką ignoravo dviejų
lygiateisių verslo subjektų, didelės draudimo rizikos Draudimo sutarties
turtinį, sutarties lingvistinę prasmę, sutarties šalių tikruosius ketinimus
(draudėjas Draudimo sutartimi ketino perduoti, o draudikas perimti draudimo
riziką griežtai laikydamasis apibrėžtų draudimo apsaugos ribų); Draudimo
sutarties esmę, prigimtį ir tikslą (kompensuoti Draudimo sutartyje apibrėžtus
ir ieškovo patirtus nuostolius, o ne finansuoti jo ūkinę komercinę veiklą jam
patyrus nuostolių per se). CK 6.997 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
turtinių interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką
(draudimo sumą) draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties
šalių susitarimu arba įstatymu. Šalių sudarytos Draudimo sutarties draudimo
suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką draudikas įsipareigojo išmokėti
draudžiamuoju atveju, įstatymu nėra reglamentuojama, todėl turėjo ir turi būti
nustatoma tik pagal šalių sutartį, kurios 1.2 dalies 2 punkte nustatyta, kad
nepadengtų skolų apdraustoji procentinė dalis yra 90 procentų.
Ieškovas UAB „Staticus“ su atsakovo kasaciniu skundu nesutinka ir prašo
jį atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 341 straipsnyje
įtvirtintą imperatyvų reikalavimą, tuo atveju, jei tam tikra teismo sprendimo
dalis nebuvo skundžiama apeliacine tvarka, laikytina, kad ta dalis nebuvo
peržiūrėta apeliacine tvarka. Dėl šios priežasties negali būti tenkinamas atsakovo
kasacinio skundo prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir ieškinį visiškai atmesti, nes kitaip
būtų pažeistos kasacinį procesą reglamentuojančios teisės normos.
2. Atsakovo parengtų Taisyklių 1.2. punkte ir A2.02 modulio 2 punkte tarp
nedraudžiamųjų įvykių nenurodyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikoma situacija,
kai ieškovas (draudėjas) nepateikia arba pavėluotai pateikia apyvartos
ataskaitą. Draudimo sutartyje taip pat neįtvirtinta, kad pavėluotas pranešimas
apie vieną uždelstą apmokėti sąskaitą – faktūrą reiškia draudimo apsaugos
nutrūkimą bet kokioms vėlesnėms Draudėjo pirkėjui išrašytoms sąskaitoms –
faktūroms. Taigi, esant Draudimo sutarties pažeidimui, kuris nepatenka į
nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, draudikas privalėjo įrodyti visas civilinės
atsakomybės sąlygas, atleidžiančias jį nuo pareigos mokėti draudimo išmoką arba
ją mažinti.
3. Vertinant, ar apeliacinės instancijos teismas ieškovo naudai priteisė
per didelę draudimo išmoką ir ar ieškovas nepagrįstai praturtėjo, reikia
atsižvelgti ir į tai, kad ieškinys buvo pareikštas dėl 1 502 218,74 Lt draudimo
išmokos priteisimo. Ieškovas ir toliau byloje laikosi nuomonės, kad ieškinys
turėjo būti patenkintas visiškai, todėl atsakovo keliamas klausimas dėl 90
procentų pirkėjo neapmokėtos skolos priteisimo turėtų būti sprendžiamas
atsižvelgiant ir į ieškovo kasaciniame skunde pateiktus reikalavimus,
susijusius su tuo, kad bylą nagrinėję teismai, ieškovo įsitikinimu, nepagrįstai
atmetė dalį ieškinio reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s ta t u o j a:
Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių
Kasatorių
teigimu, teismai, nagrinėdami šalių ginčą dėl draudimo sutarties galiojimo,
pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CPK 6.193 straipsnyje ir
išplėtotas kasacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra
suformavęs šių taisyklių aiškinimo ir taikymo praktiką. Pagal kasacinio teismo
jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos
sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių
ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę,
tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių
elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes.
Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų
nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis
ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010).
Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekviena sutartis privalo būti
aiškinama sąžiningai. Esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti
tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia
būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę
reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl
sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą.
Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji
taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su
sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių
veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos
Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v.
UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2010 m. lapkričio 2
d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“,
bylos Nr. 3K-7-288/2010). Tačiau, be subjektyvaus
sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai
yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai,
ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų
nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010).
Kredito
draudimo sutartys Draudimo įstatyme priskirtos didelės draudimo rizikos
sutartims (Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 straipsnio 3
dalies 14 punktas). Didelės rizikos draudimo sutarties atveju preziumuojama
didesnė negu įprasta draudžiamojo įvykio tikimybė, ši aplinkybė lemia poreikį
draudimo sutartyje išsamiai aptarti rizikos valdymo ir paskirstymo klausimus
bei nustatyti atitinkamas sutarties šalių interesų apsaugos priemones.
Atitinkamai Draudimo įstatyme nustatyta, kad didelės rizikos sutarčių atvejais
prioritetiškai taikomos draudimo sutarties sąlygos (Draudimo įstatymo 75
straipsnio 4 dalis); kartu pažymėtina, kad draudimo sutarties sąlygos negali
pažeisti bendrųjų sutarties laisvės principo ribų, t. y. negali prieštarauti
imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157
straipsnis). Taigi, aiškinant ir taikant konkrečios draudimo sutarties sąlygas,
visų pirma turi būti siekiama nustatyti, kokį turinį joms suteikė sutarties
šalys sudarydamos sutartį, atitinkamai draudimo sutarties sąlygose vartojamos
sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, prioritetą teikiant sutartyje
įtvirtintai jų reikšmei.
Teisėjų
kolegija, pasisakydama dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo šioje byloje, atsižvelgia
į didelės draudimo rizikos sutarčių ypatumus bei šalių kasaciniuose skunduose
keliamus teisės taikymo ir aiškinimo aspektus (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl draudimo sutarčių turinio ir sąlygų aiškinimo
Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad draudimo sutartis GAC Nr.
0409/08 turi būti laikoma Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 pakeitimu ir (ar)
papildymu (modifikavimu), todėl nesutinka su teismų išvada, nurodydamas Draudimo
sutarčių tapatumą ir sutarties turinio bei sąlygų vienodumą.
Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai (CK 1.63 straipsnio
2 dalis), tokio skirstymo pagrindas yra objektyvus – jį sudarančių asmenų
skaičius, tačiau vien aplinkybė, kad vienos iš sandorio šalies statusu
konkrečiame sandoryje veikia keletas subjektų, nepaneigia to sandorio dvišalio
teisinio pobūdžio ir nepatvirtina, kad dvišaliame sandoryje veikia ar gali
veikti trys ir daugiau šalių. Teisės doktrinoje laikoma, kad viena ir ta pačia sandorio
šalimi civiline teisine prasme gali būti laikomas tiek vienas, tiek grupė
asmenų, svarbu tai, ar jie išreiškia tą pačią (bendrą) valią ir siekia to
paties rezultato. Vienos ir tos pačios šalies statusas dvišaliame sandoryje yra
vientisas bei savaime nedalomas pagal tai, kiek asmenų dalyvauja tos vienos
sandorio šalies pusėje.
CK 6.987 straipsnyje nustatyta, kad draudimo sutartys yra dvišaliai
sandoriai, nes draudimo sutartimi viena šalis įsipareigoja už sutartyje
nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba
trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo
sutartyje numatytą draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo
sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Ši norma patvirtina, kad draudimo
teisiniuose santykiuose visais atvejais yra tik dvi šalys: vienas draudikas ir
vienas draudėjas, tačiau kiekvienoje iš šalių gali būti ir po keletą dalyvių. Jau
buvo minėta, kad dvišaliame draudimo teisiniame santykyje vienos ir tos pačios
sandorio šalies statusas yra nedalomas pagal tai, kiek asmenų dalyvauja tos
vienos sandorio šalies pusėje. Sudarant Draudimo sutartį GAC Nr. 0058/07 draudiko
pusėje veikė vienas asmuo – atsakovas, o draudėjo – du asmenys: UAB „Hronas“ ir
UAB „Staticus“ (UAB „Hrono fasadai“). Sudarant Draudimo sutartį GAC Nr. 0409/08
draudėjo pusėje veikė tik vienas asmuo – ieškovas, o draudiko pusėje – atsakovas.
Taigi negalima sutikti su kasatoriaus pateikiamu sutarčių aiškinimu, kad šiose
draudimo sutartyse šalys yra tapačios, nes naujai sudarytoje Draudimo
sutartyje nesutampa draudėjo, kaip sutarties šalies, statusu veikiančių asmenų
dalyviai (jų skaičius). Byloje nustatyta, kad atsakovas Draudimo sutartį GAC
Nr. 0409/08 sudarė tik su draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 dalyviu ir
todėl jau vien dėl šios aplinkybės (šalių netapatumo) naujai sudaryta draudimo sutartis
GAC Nr. 0409/08 negali būti laikoma Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 pratęsimu
ar (ir) papildymu (modifikacija).
Laikantis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių
turi būti įvertintas Draudimo sutarčių turinys, nes, kasatoriaus teigimu,
antrosios sutarties sąlygos buvo sulygtos dėl jo didesnės mokamos įmokos, nes
jis su pirkėju sutarė dėl didesnės apyvartos ir todėl padidėjo atsakovo
draudimo rizika. Kasatoriaus teigimu, atsakovui buvo pranešta apie padidėjusią
riziką ir atsakovas pasinaudojo CK 6.1010 straipsnyje įtvirtinta teise
padidinti draudimo įmoką ir pakeisti (papildyti) Draudimo sutarties GAC Nr.
0409/08 sąlygas.
CK 6.1010 straipsnyje įtvirtinta draudiko teisė padidėjus draudimo
rizikai reikalauti pakeisti draudimo sąlygas arba padidinti draudimo įmoką, t.
y. draudikas turi alternatyvaus pasirinkimo teisę, tačiau iš Draudimo sutarčių
matyti, kad jos skiriasi ne tik dėl draudimo įmokos dydžio, bet ir dėl kitų sąlygų:
beveik visos specialiosios sutarties sąlygos (Draudimo sutarčių 1-9 dalys) šalių
buvo sutartos individualiai. Įvertinus Draudimo sutartis esminiais sutarčių
skirtumais laikytinos šios sąlygos: draudimo įmokos tarifas (Draudimo sutarties
GAC Nr. 0409/08 tarifas – 0,21 procento, Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 –
0,18 procento); planuojama apyvarta (Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 – 65 mln.
Lt, Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 – 100 mln. Lt); minimali draudimo įmoka
(Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 – 136 500 Lt už draudimo laikotarpį, o Draudimo
sutarties GAC Nr. 0409/08 – 162 000 Lt); draudimo sumos apskaičiavimo taisyklė
(Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 nustatyta, kad bendra draudimo suma už
skolas per tam tikrą laikotarpį yra apskaičiuojama per tą draudimo laikotarpį
sumokėtas sumas dauginant iš 30, o pagal Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 sąlygas
– atitinkamai dauginant iš 35); maksimalus gamybos laikotarpis (Draudimo
sutartyje GAC Nr. 0409/08 nustatytas 180 dienų maksimalus gamybos laikotarpis
o Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 tokio laikotarpio nenustatyta); maksimalus
atidėto mokėjimo laikotarpis (Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 nustatytas 90
dienų, Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 – 150 dienų, numatant galimybę
pratęsti atskiru susitarimu); maksimalus sąskaitos išrašymo terminas (Draudimo
sutartyje GAC Nr. 0409/08 – 5 dienos, o Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 – 15
dienų); pranešimo už uždelstą skolą pateikimo terminas (Draudimo sutartyje GAC
Nr. 0409/08 – 120 dienų, o Draudimo sutartyje GAC Nr. 0409/08 – 180 dienų). Be
to, skiriasi Draudimo sutartyje numatytų Modulių, kurie yra sutarties
sudedamoji dalis, taikymo apimtis ir turinys (Moduliai F13.02, A21.02 taikomi
tik Draudimo sutarčiai GAC Nr. 0409/08, o Moduliai D2.01, F48.01 – tik Draudimo
sutarčiai GAC Nr. 0409/08; Moduliai A2.02, C1.02, F3.04 taikomi draudimo
sutartims skirtinga apimtimi bei skirtingomis sąlygomis). Taigi nurodytų draudimo
sutarčių sąlygų skirtumai paneigia kasatoriaus skundo argumentus, kad Draudimo
sutarties GAC Nr. 0409/08 sudarymo priežastis buvo CK 6.1010 straipsnio prasme
padidėjusios draudimo rizikos dėl planuojamos didesnės apyvartos, tačiau byloje
nustatyta, kad, Draudimo sutarčių turinys ir sąlygos, ištyrus ir įvertinus jų
visumą, patvirtina, jog Draudimo sutartis GAC Nr. 0409/08 buvo nauja sutartis, o
ne Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 pakeitimas ar (ir) papildymas,
kaip teigia ieškovas.
Kasacinio
teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kas kiekvienu atveju, aiškinant
konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į sutarčių aiškinimo taisyklių visetą ir
nustatant tikruosius šalių ketinimus dėl sutarties pakeitimo ir ar toks
pakeitimas įvyko, turi būti įvertinama, koks buvo šalių susitarimas dėl
sutarties keitimo tvarkos, procedūros ir sutarties pakeitimo įforminimo. Jeigu
sutarties pakeitimas turi būti įforminamas dvišaliu pasirašytu susitarimu,
kuriame pasisakoma dėl šalių pakeistų teisių ir pareigų, tai vien faktinio
pobūdžio veiksmai teismo pripažįstami nepakankamais išvadai, kad sutartis buvo
pakeista vien faktinio pobūdžio vykdymo veiksmais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Kauno audinių projektas“ v. UAB „Pergamas“, bylos Nr. 3K-3-62/2012). CK
6.223 straipsnyje nustatyta, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu
ir ši įstatymo nuostata įgyvendina sutarčių laisvės principą, įtvirtinta CK
6.156 straipsnyje, tai reiškia ne tik laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti,
bet ir užtikrina, kad sutartis gali būti keičiama tik sutarties šalių laisva
valia.
Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 9 dalyje („Sutarties galiojimas“) ieškovas
ir atsakovas susitarė, kad draudimo sutarties pakeitimai ir papildymai galioja
tik tuo atveju, jeigu jie sudaryti raštu arba jei jie kaip kitaip šalių raštu
patvirtinti, t. y. sutartis gali būti keičiama ir papildoma tik suderinta šalių
valia ir tokia sutarties nuostata nesuteikė teisės vienai iš sutarties šalių
vienašališkai pakeisti ar papildyti sutartį; tai turi būti padaroma raštu arba
pakeitimus ar papildymus patvirtinus raštu. Būtent ši sutarties nuostata ir
patvirtina kasatoriaus UAB „Staticus“ teiginių nepagrįstumą, kad Draudimo
sutartis GAC Nr. 0409/08 dar nepatvirtina, jog šalys siekė sukurti naują
draudimo teisinį santykį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė
dėmesį į tai, kad Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 draudimo liudijimui (polisui)
neatsitiktinai buvo suteiktas kitas numeris (GAC Nr. 0409/08 vietoje GAC Nr. 0058/07)
ir tai nereiškė ankstesnės draudimo sutarties pakeitimo ar papildymo. Be
to, pažymėtina, kad UAB „Hronas“ su atsakovu 2008 m. spalio 14 pasirašė atskirą
Prekinio kredito draudimo sutartį, įformintą Prekinio kredito draudimo
liudijimu (polisu) GAC Nr. 0058/08, kurios šiuo atveju kasatorius nevertina
kaip Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 pratęsimo ar (ir) papildymo, nors jos
numeris liko toks pat kaip ir Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/08. Tai gali būti
traktuojama kaip kasatoriaus prieštaringas bylos aplinkybių vertinimas.
Tai, kad
nebuvo sutarties šalių suderintos valios pakeisti ar (ir) papildyti Draudimo
sutartį GAC Nr. 0058/07 patvirtina ir ta aplinkybė, jog ieškovas ir UAB „Hronas“
su atsakovu 2008 m. rugpjūčio 27 d. (prieš keturis mėnesius iki Draudimo
sutarties GAC Nr. 0409/08 pasirašymo) buvo sudarę Draudimo sutarties GAC Nr.
0058/07 pakeitimą ar (ir) papildymą, kuriuo buvo individualiai sutarta dėl
trijų šios sutarties specialiųjų sąlygų (1.2, 1.3. ir 9 dalys) pakeitimo ir
ieškovo tikroji valia ir tikslas buvo pakeisti ar (ir) papildyti draudimo
sutartį, nes jis laikėsi Draudimo sutartyje GAC Nr. 0058/07 nustatytos jos
keitimo bei įforminimo tvarkos. Be to, ieškovo valią dėl naujos sutarties
sudarymo patvirtina ir jo valiniai veiksmai, nes, šalims nesusitarus dėl
draudimo apsaugos pagal Draudimo sutartį GAC Nr. 0409/08 ieškovas siekė, kad ši
sutartis neįsigaliotų. Ieškovas patvirtino susitarimo dėl draudimo sutarčių
pripažinimo neįsigaliojusiomis turinį, suderino su atsakovu tarpusavio skolų
suderinimo aktą dėl pagal Draudimo sutartį GAC Nr. 0409/08 sumokėtos 45 000 Lt
draudimo įmokos dalies grąžinimo, priėmė šios sumokėtos įmokos grąžinimą iš
atsakovo. Taigi bylos duomenys patvirtina teismų išvadą, kad ieškovo valia tiek
derybų, tiek Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 sudarymo metu buvo nukreipta į
naujos sutarties sudarymą, tai atitiko ir šalių praktiką keičiant ar (ir) papildant
Draudimo sutartį GAC Nr. 0058/07, sudarant jau minėtą 2008 m. rugpjūčio 27 d.
susitarimą. Dėl šių priežasčių kasatoriaus argumentai, kad šalių valia (išorinė
ir vidinė) buvo ne sudaryti naują draudimo sutartį, o pratęsti ar (ir) papildyti
ankstesnę sutartį, yra nepagrįsti, nes byloje surinkti įrodymai nepavirtina
ieškovo įrodinėjamų aplinkybių dėl draudimo sutarties papildymo ar (ir) pratęsimo
(CPK 178, 185 straipsniai).
Draudimo
sutarties GAC Nr. 0058/07 9 dalyje šalys susitarė dėl sutarties galiojimo ir
numatė, kad ji įsigalioja nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., o draudimo laikotarpis
tęsiasi iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., be to, buvo numatytas savaiminio
sutarties pratęsimo vieneriems metams galimybė, tačiau buvo susitarta, jog toks
pratęsimas netaikomas tais atvejais, kai viena iš šalių ne vėliau kaip prieš du
mėnesius iki draudimo laikotarpio pabaigos raštu praneša kitai šaliai apie šios
sutarties nepratęsimą. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad, pasibaigus
draudimo sutarties nustatytam vienerių metų laikotarpiui, šalys išreiškė valią
šio susitarimo nepratęsti vieneriems metams ir 2008 m. rugpjūčio 27 d. sudarytu
susitarimu dėl Draudimo sutarties GAC Nr. 0058/07 pratęsimo ar (ir) papildymo
ir numatė, jog draudimo laikotarpis pratęsiamas iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Šalims
susitarus dėl naujos 2008 m. gruodžio 2 d. Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08 sudarymo,
kuri turėjo pradėti galioti nuo 2008 m. spalio 1 d., tačiau vėliau, atsakovui
nesuteikus kredito limito, šalių valia ši draudimo sutartis pripažinta
negaliojančia. Kredito limitas buvo būtinas Draudimo sutarties GAC Nr. 0409/08
įsigaliojimui ir draudimo apsaugai (Draudimo sutarties Įžangos 4 dalis).
Pažymėtina, kad
pagal draudimo sutarties sąlygas draudikas kredito limitą suteikia konkrečios
draudimo sutarties pagrindu ir individualiai konkrečiam draudėjo pirkėjui,
šios bylos atveju – UAB „Masyvas“. Bylos duomenys patvirtina, kad draudikas
suteikė 2 mln. Lt kredito limitą ieškovo pirkėjui, patenkančiam į Draudimo sutarties
GAC Nr. 0058/07 galiojimo apimtis. Po naujos draudimo sutarties sudarymo
atsakovo atsiųstas pranešimas dėl 2 mln. Lt kredito limito UAB „Masyvas“ savaime
nepatvirtina ankstesnės draudimo sutarties tęstinumo, nes šis limitas galiojo
tik Draudimo sutarčiai GAC Nr. 0058/07. Minimalios draudimo įmokos pagal šią
draudimo sutartį nebuvo sumokėtos, o sumokėta pirmoji įmoka (40 500 Lt) šalių
tarpusavio skolų suderinimo protokolu buvo pripažinta draudiko skola. Teismai,
įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad šalių veiksmai patvirtino,
jog Draudimo sutartis GAC Nr. 0409/08 buvo nauja sutartis, o ne Draudimo
sutarties GAC Nr. 0058/07 pratęsimas ar papildymas. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad šios aplinkybės buvo nustatytos nepažeidus įrodinėjimo ir
įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176 –185 straipsniai).
Dėl Draudimo
sutartyje numatytų sąskaitų dengimo taisyklių
Šalys Draudimo
sutarties GAC Nr. 0058/07 Išieškotų sumų modulio 1 dalyje susitarė, kad
draudėjas privalo nedelsiant informuoti draudiką apie visas išieškotas sumas,
gautas po to, kai draudėjas informavo draudiką apie uždelstą skolą. Šio modulio
2 dalyje nurodama, kad išieškomomis sumomis pirmiausia yra dengiamos seniausiai
išrašytos sąskaitos. Taigi šalys draudimo sutartyje aptarė pranešimo apie visas
išieškotas tikslą ir taikymo taisykles bei numatė, kad išieškotoms sumomis
prieš draudimo išmokos išmokėjimą bus koreguojamas uždelstų skolų balansas,
dengiant seniausiai išrašytas sąskaitas. Draudėjui pranešus apie išieškotas
sumas, draudikas nustato, ar, išieškotomis sumomis padengus seniausiai draudėjo
išrašytas sąskaitas, pirkėjo skola vis dar egzistuoja (t. y. ar įvyko draudžiamasis
įvykis), o jeigu egzistuoja, tai koks yra likęs pirkėjo skolos dydis bei
mokėtina draudimo išmoka. Remiantis Draudimo taisyklių 11 straipsniu,
išieškotos sumos – visos sumos, gautos iš pirkėjo arba trečiojo asmens prieš
arba po draudimo išmokos išmokėjimo, t. y. jomis yra koreguojamas draudėjo
pirkėjo skolų balansas, nepriklausomai nuo to, kokią mokėjimo paskirtį nurodo
ar galėtų nurodyti pirkėjas. Tokios draudimo sutarties nuostatos leidžia
draudikui pagrįstai siekti išvengti situacijos, kai draudėjas kreipėsi į
draudiką dėl neva nemokaus pirkėjo skolos ir draudimo išmokos išmokėjimo, nors jis
iš to paties tariamai nemokaus pirkėjo gauna įmokas pagal kitas, draudiko
neapdraustas, sąskaitas. Tokia faktinė situacija paneigtų didelės draudimo
rizikos sutarties tikslą, nes ja draudžiama nuo pirkėjo nemokumo, todėl draudimo
sutartyje ir buvo iš anksto nustatyta seniausiai išrašytų sąskaitų dengimo
taisyklė, kuri taikoma visais atvejais, nepriklausomai nuo to, ar yra įrodytas
šalies sąžiningumo ar nesąžiningumo faktas. Byloje nustatyta, kad pirkėjas UAB
„Masyvas“ sumokėjo ieškovui 180 000 Lt, todėl, pritaikius Išieškotų sumų
modulio 2 dalyje įtvirtintą seniausiai išrašytų sąskaitų dengimo taisyklę, ir ši
suma turėjo būti dengiama ieškovo pranešime apie uždelstą skolą seniausiai
išrašytomis ir apmokėtomis sąskaitomis: 2008 m. birželio 30 d. ir 2008 m.
liepos 30 d. (jų bendra suma – 79 057,21 Lt) bei dalimi 2008 m. rugpjūčio 29
d. sąskaitos (100 942,79 Lt). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino draudimo
sutarties Išieškomų sumų modulyje nustatytą skolų apmokėjimo taisyklę.
Kasatoriaus
UAB „Staticus“ kasacinio skundo argumentai dėl draudimo sutartyje nustatytos
draudėjo pareigos pranešti apie uždelstą skolą nesvarstytini, nes, pripažinus, kad
Draudimo sutartis GAC Nr. 0409/08 negali būti laikoma Draudimo sutarties GAC Nr.
0058/07 pratęsimu ar (ir) papildymu, negali būti tenkinamas kasatoriaus
reikalavimas priteisti 823 509,46 Lt draudimo išmoką bei įstatyme nustatytas
palūkanas.
Atsižvelgdama
į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, atmesdami šį
ieškovo reikalavimą, tinkamai taikė ir aiškino sutarčių aiškinimo taisykles bei
nepažeidė CPK normų, nustatančių įrodymų vertinimo taisykles civiliniame
procese, todėl ieškovo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl
nedraudžiamųjų įvykių ir sutarties sąlygų pažeidimo
Įstatymas ir
konkrečios draudimo rūšies taisyklės nustato išimtis, kada draudėjo patirta
žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, todėl, draudėjui kreipusis dėl
draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos nemokėti. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad draudikas tokią teisę gali turėti šiais
atvejais: 1) esant nedraudžiamajam įvykiui; 2) draudžiamajam įvykiui įvykus dėl
įstatyme nurodytos formos draudėjo kaltės; 3) pažeidus draudimo sutarties
sąlygas bei kitais įstatymo numatytais atvejais. Kasacinis teismas akcentavo, kad
tai yra skirtingi draudimo išmokos nemokėjimo pagrindai, kuriuos numato
atskiros teisės normos, šių pagrindų taikymą siejančios su skirtingomis
sąlygomis, todėl juos būtina atriboti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2004 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Žemaitijos
garantas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-521/2004).
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų
reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti
nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės
išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir
draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK
6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. Š. ir kt. v. UAB
„Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-32/2009). Draudžiamasis įvykis –
draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo
mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis
faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius
padarinius, konkrečiai – draudimo pareigą išmokėti draudimo išmoką.
Prekinio
kredito draudimo sutartimi buvo draudžiamos neapmokėtos skolos, kai
neatsiskaitymo tiesioginė ir vienintelė priežastis yra draudėjo pirkėjo
„komercinė rizika“, atsiradusi dėl finansinių sunkumų, t. y. dėl pirkėjo
nemokumo ir pirkėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo: pirkėjas pasibaigus
maksimaliam atidėto mokėjimo terminui ne visiškai apmokėjo skolą, tačiau
neatsiskaitymo priežastis nėra ginčas ar nedraudžiamieji įvykiai (Nuotolių
atlyginimo modulio GAC/A2.02 1 dalis). Atsižvelgiant į šiuos draudimo sutarties
ypatumus, konstatuotina, kad joje turi būti tiksliai nustatytos sutarties sąlygos,
informacijos draudikui pateikimo tvarka, nuostolių atsiradimas, draudžiamos
rizikos, draudimo išmokos mokėjimas, draudimo įmokų mokėjimo tvarka, jų
padidinimo sąlygos. Kasatoriaus teigimu, draudikas neturėtų atlyginti draudėjui
patirtos žalos dėl nedraudžiamojo įvykio. Šiuos teiginius jis pagrindžia Prekinio
kredito draudimo sutartyje (toliau –draudimo sutartis) bei sutarties sudėtinėse
dalyse Moduliuose ir Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklėse
numatytais nedraudžiamųjų įvykių, atsirandančių dėl draudėjo netinkamo pareigų
atlikimo, atvejais. Kasatoriaus teigimu, tokie įvykiai nustatyti Nuostolių
atsiradimo modulyje GAC/A2.02 ir Taisyklių 1.2 punkte.
Taisyklių
1.2.3 iv punkte nustatyta, kad draudimo sutartimi nedraudžiami nuostoliai, susiję
su prekių pristatymu, išsiuntimu arba paslaugų suteikimu pirkėjui, apie kurį
buvo pateikta arba turėjo būti pateikta nepalanki informacija arba pranešimas
apie uždelstą skolą. Ši Taisyklių nuostata, kasatoriaus teigimu, turi būti
taikoma ir aiškinama su Draudimo sutarties specialiųjų sąlygų 6 dalimi,
nustatančia pareigą draudėjui pateikti pranešimą apie uždelstą skolą ir
draudiko teigimu, reiškia ir pareigos pateikti nepalankią informaciją apie
pirkėją nevykdymą, jo nuomone, tai yra objektyviai egzistuojantis juridinis
nedraudžiamojo įvykio faktas. Byloje nustatyta, kad ieškovas nebuvo pranešęs
apie uždelstą skolą, atsiradusią pagal sąskaitas, išrašytas nuo 2008 m.
birželio 30 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Pagal Sutarties specialiųjų sąlygų 6
dalį pranešimas apie šias sąskaitas turėjo būti pateiktas iki 2008 m. spalio 28
d., tačiau buvo pateiktas nesilaikant sutartyje nustatyto termino. Teismai
pirmiau nurodytą Taisyklių punkto pažeidimą vertino kaip draudėjo pareigos
pranešti apie pirkėjo išrašytas sąskaitas nevykdymą ir nurodė, kad, nepateikus
nepalankios informacijos apie pirkėją, draudimo apsauga nutrūko ir nuostoliai,
atsiradę dėl pirkėjo skolų nemokėjimo (mokėjimo terminų praleidimo) po 2008 m.
spalio 28 d., tampa nedraudžiamaisiais įvykiais, tačiau draudimo apsauga taikoma
sąskaitoms, išrašytoms iki nurodyto termino (išrašytoms 2008 m. rugpjūčio 29 d.
ir 2008 m. rugsėjo 30 d.). Iš esmės su teismo išvada dėl draudimo apsaugos
taikymo šioms sąskaitoms sutiko ir atsakovas, kuris neteikė apeliacinio skundo
dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo sumažinta priteista
dalis draudimo išmokos tik dėl pavėluoto apyvartos mokesčio pateikimo. Atsiliepime
į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad nedraudžiamaisiais įvykiais buvo
pripažintos sąskaitos, išrašytos negaliojant kredito limitui, t. y. po 2008 m.
spalio 28 d., kai turėjo būti atsiųstas pranešimas apie uždelstas skolas.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neteisingai taikė ir aiškino draudimo
sutarties sąlygas dėl nedraudžiamojo įvykio nustatymo ir nepagrįstai taikė šių
sąskaitų atžvilgiu draudimo apsaugą. Šie argumentai nebuvo nagrinėti žemesnės
instancijos teismuose, todėl jais remtis negalima (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad šioms sąskaitoms, išrašytoms iki
2008 m. spalio 28 d. taikytina draudimo apsauga, o draudėjo veiksmai nesudaro
pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką nurodytoms sąskaitoms, objektyviai
egzistuojant draudžiamojo įvykio faktui.
Draudimo
sutarties Mokėjimų modelio F3.04 1 dalyje sutarties šalys susitarė, kad
apyvartos ataskaita draudikui turi būti pateikta per pirmas 15 kiekvieno
ataskaitinio laikotarpio dienų už praeitą ataskaitinį laikotarpį, pagal šios
sutarties sąlygas, nepriklausomai nuo to, ar draudimo sutartis pratęsiama. Modulio
F3.04 3 dalyje buvo nustatytas ir ataskaitinis laikotarpis – vieneri metai.
Šiuo atveju draudimo sutartis buvo sudaryta metams nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki
2008 rugpjūčio 31 d. ir draudimo sutarties pakeitimu buvo pratęsta iki 2008 m.
rugsėjo 30 d. Kasatoriaus teigimu, apyvartos ataskaita turėjo būti pateikta iki
2008 m. spalio 15 d., tačiau ji buvo pateikta draudikui tik 2009 m. balandžio
1 d., todėl toks apyvartos nepateikimas ar pavėluotas pateikimas traktuotinas
kaip nedraudžiamasis įvykis. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu Draudimo
sutarties sąlygų aiškinimu ir taikymu, nes pirmiau nurodyto Modulio sąlyga
įtvirtino tai, jog draudimo apsauga nustoja galioti nedeklaruotoms skoloms tik
tuo atveju, jei draudėjas apskritai nepateikė apyvartos ataskaitos arba
draudėjas pateikė neišsamią apyvartos ataskaitą ir tik po to, kai draudikas,
draudėjui nustatytu laiku nepateikus apyvartos atskaitos, raštu priminė apie
pareigą ją pateikti, bet draudėjas to nepadarė arba padarė netinkamai. Kasacinis
teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų
aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad
draudikas raštu priminimo draudėjui apie ataskaitos nepateikimą ar neteisingą
pateikimą nepateikė, taigi draudikas, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, pirmiau
nurodyta sutarties sąlyga remtis negalėjo, nes pats nevykdė joje nustatytos
pareigos priminti draudėjui. Be to, Šalys Mokėjimų modulio 1 punkte susitarė,
kad jeigu per nustatytą laiką ir nepaisant draudiko raštiško priminimo
draudėjas nepateikia duomenų apie apyvartą arba pateikia neišsamius duomenis,
draudimo apsauga šioms nedeklaruotoms skoloms nustoja galioti, tačiau draudėjas
privalo sumokėti draudikui atitinkamą draudimo įmoką, tokiu atveju draudikas
turi teisę nutraukti draudimo sutartį.
Ataskaita
apie apyvartą kredito draudimo santykiuose reikalinga tam, kad būtų galima
įvertinti draudimo rizikos pokyčius. Jei draudimo rizika padidėjo, o draudėjas
apie tai nepranešė, taikomos CK 6.1010 straipsnio 3 dalies nuostatos, t. y.
draudikas turi teisę reikalauti nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius tiek,
kiek jų nepadengia gautos draudimo įmokos (premija). Nuostoliai gali būti
apskaičiuojami kaip išlaidos ir negautos pajamos, įskaitant dėl per mažų
draudimo įmokų negautas pajamas. CK 6.1010 straipsnio 3 dalis nesuteikia teisės
draudikui teigti, kad dėl nepranešimo apie padidėjusią draudimo riziką įvykis
nėra draudžiamasis. Šioje byloje tai reiškia, kad nepranešimas apie padidėjusią
apyvartą draudimui neleido atsisakyti vykdyti prievolę išmokėti draudimo
išmoką.
Kasatorius,
siekdamas pagrįsti savo teiginius dėl ieškovo sutarties sąlygų pažeidimo dėl
apyvartos ataskaitos nepateikimo, teigia, kad jis tik 2009 m. balandžio 1 d.,
pateikdamas apyvartos ataskaitą, nesąžiningai nurodė, jog apyvarta su pirkėju
UAB „Masyvas“ yra 54 181 Lt, tačiau šia aplinkybe nebuvo remtasi nagrinėjant
bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, todėl tai negali būti
kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
Dėl draudiko
pareigos įrodyti pagrindus, atleidžiančius jį nuo pareigos mokėti draudimo
išmoką
Draudimo
įstatymo 75 straipsnio 4 dalis leidžia draudimo sutarties šalims, esant didelio
draudimo rizikų sutartims, susitarti ir netaikyti Draudimo įstatymo V skyriaus
1–3 skirsnių nuostatų, įskaitant 82 straipsnio 6 ir 7 dalis, tačiau sutarties
šalys nesusitarė, kad šios nuostatos nebus taikomos, to nebuvo nustatyta ir
draudiko parengtose Draudimo taisyklėse. Tokiu atveju, esant bet kokiam Draudimo
sutarties sąlygų pažeidimui ir įvykiui nepatekus į draudžiamųjų įvykių sąrašą,
atsakovas, kaip draudikas, privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo
pareigos mokėti ar mažinti draudimo išmoką. Taigi, kaip nurodyta pirmiau, šiuo
atveju esant pavėluotam ataskaitos pateikimui ar pavėluotam pranešimui apie
uždelstą skolą, atsiranda draudėjo atsakomybė už draudimo sutarties sąlygų
pažeidimą, tačiau ši atsakomybė draudėjui gali būti taikoma atsižvelgiant į
Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies nuostatas. Draudikas turi įrodyti, kad
draudėjo nuostoliai atsirado dėl jo kaltės, neveikimo ar netinkamo veikimo, t.
y. kad nuostoliai atsirado dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, o tarp
kilusių nuostolių ir konkrečių draudėjo įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo
vykdymo yra priežastinis ryšys.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, draudikui nusprendus pasinaudoti
jam suteikta teise visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti prievolę, jis
privalo laikytis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies reikalavimų,
ribojančių galimybę piktnaudžiauti šia teise ir atsisakyti vykdyti prievolę dėl
nereikšmingo pažeidimo. Draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo,
neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atsisakyti vykdyti prievolę.
Draudiko sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti bei sumažinimo
dydį turi lemti Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti kriterijai.
Itin reikšmingas kriterijus yra sutarties pažeidimo priežastinis ryšys su draudžiamuoju
įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje I. J. v. UAB „Baltikums
darudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006). Šios nuostatos turi būti
taikomos ir didelės rizikos draudimo sutartims.
Teisėjų
kolegija sutinka su atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad
byloje neįrodyta, jog, pateikus apyvartos deklaraciją arba pranešus apie
uždelstą skolą laiku, nuostolių nebūtų kilę, taip pat neįrodyta, kad vėlavimas
turėjo įtakos nuostolių dydžiui. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog draudikui neįrodžius, kad apyvartos
ataskaitos nepateikimas laiku turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ir nuostolių
dydžiui, todėl nėra pagrindo mažinti mokėtinos draudimo išmokos dydį.
Dėl
draudimo sumos
CK 6.997
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinių interesų draudimo suma ir suma,
kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo sumą) draudikas įsipareigoja išmokėti,
nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba įstatymu. Šalių sudarytos
draudimo sutarties draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką
draudikas įsipareigojo mokėti draudžiamuoju atveju, įstatyme nenustatyta. Pagal
Draudimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalį draudimo suma – draudimo sutartyje
nurodyta pinigų suma, kuri apskaičiuojama draudimo sutartyje nustatyta tvarka,
kuri, išskyrus draudimo sutartyje nustatytus atvejus, yra lygi maksimaliai
išmokai, galimai išmokėti pagal draudimo sutartį. Ieškovas ir atsakovas
Draudimo sutarties 1.2 dalies 2 punkte susitarė dėl maksimalios kompensavimo
procentinės dalies ir nustatė, kad nepadengtų skolų apdraustoji procentinė
dalis yra 90 procentų. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas 100
procentų draudėjo nuotolių, neatsižvelgė į šią draudimo sutarties sąlygą, t. y.
neįvertino, kad draudimo sutartimi draudikas prisiėmė ne visą draudėjo ūkinėje–komercinėje
veikloje kylančią verslo riziką, taip pat neatsižvelgė į didelės draudimo
rizikos sutarties esmę ir prigimtį, nes buvo draudžiami tikėtinai dideli
draudėjo nuostoliai, bei į draudimo sutarties tikslus kompensuoti draudimo
sutartyje apibrėžtus draudėjo nuostolius, todėl nepagrįstai priteisė draudimo
išmoką, lygią 100 procentų ieškovo patirtų nuostolių, nors draudimo išmoka
turėjo būti sumažinta 10 procentų ir turėjo būti priteista 610 838,44 Lt. Taigi,
ši skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis atitinkamai
keistina. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimo
priteisti kitokią, negu sutarta draudimo sutartimi, draudimo išmoką niekaip
nemotyvavo, didesnės negu nurodyta draudimo sutartyje išmokos priteisimas
vertintinas kaip fakto bei teisės klaida, nes nebuvo taikomos materialinės
teisės normos nustatančios draudimo sumą ir sumą, kurią turi išmokėti draudikas,
įvykus draudžiamajam įvykiui. Ši klaida ištaisoma pakeičiant apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalį ir sumažinant draudimo išmoką iki 610 838,44
Lt (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Keičiant
apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, perskirstytinos
bylinėjimosi išlaidos.
Ieškovas
reiškė 1 502 218,74 Lt reikalavimą, jo dalis – 610 838,44 Lt (40,7 proc.)
turėjo būti tenkinta pirmosios instancijos teisme. Ieškovas pirmosios
instancijos teisme sumokėjo 19 022 Lt žyminio mokesčio.
Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo turėjo būti priteista 40,7 proc. jo
sumokėto žyminio mokesčio, tai sudaro 7741,95 Lt.
Ieškovo
apeliaciniame skunde nurodyta ginčo suma – 1 162 218,74 Lt, o jam priteistina
–610 838, 44 Lt, t. y. papildomai, lyginant su pirmosios instancijos teismo
sprendimu, priteistina 270 838,44 Lt (610 838,44 - 340 000 = 270 838,44),
todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teisme tenkintinas ieškovo
reikalavimo dydis sudaro 23,3 proc. (270 838,44/ 1 162 218,74
x 100% = 23,3%). Ieškovas, paduodamas apeliacinį skundą, sumokėjo 15 622 Lt
žyminį mokestį, todėl jam iš atsakovo priteistina atitinkamai 3639,92 Lt.
Ieškovo
kasacinis skundas atmestas, todėl jo šioje instancijoje turėtos bylinėjimosi
išlaidos neatlygintinos. Iš viso ieškovui iš atsakovo priteistina 11 381,87 Lt
(7741,95+3639,92=11381,87)
Kasaciniame
teisme patirta 25,49 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie
išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), jos sudedamos su 40 Lt
išlaidų, patirtų žemesnės instancijos teismuose, ir iš ieškovo priteistina
45,49 Lt, o iš atsakovo – 20 Lt.
Atsakovas už
kasacinį skundą sumokėjo 10 787 Lt žyminį mokestį, kasacinio skundo ginčo suma
– 678 709,28 Lt. Kasaciniame teisme patenkinta 10 proc. atsakovo reikalavimų,
todėl jam iš ieškovo priteistina 1078,7 Lt žyminio mokesčio.
Atsakovas
pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už kasacinį skundą ir atsiliepimą į
ieškovo kasacinį skundą sumokėjo 12 324 Lt. Patenkinus atsakovo kasacinį skundą
iš dalies ir atmetus ieškovo kasacinį skundą, vadovaujantis CPK
98
straipsniu, šių išlaidų dalis atsakovui priteistina iš ieškovo, tačiau teisėjų
kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m.
balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26
d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino
užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą
(paslaugas) maksimalius 8.12 ir 8.14 punktuose nustatytus dydžius. Vadovaudamasi
CPK 98 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašomi
užmokesčio dydžiai mažintini: už advokato suteiktas teisines paslaugas surašant
atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, kuris buvo atmestas, priteistina 2000
Lt; už advokato suteiktas teisines paslaugas surašant atsakovo kasacinį skundą,
kuris buvo tenkintas iš dalies, priteistina 1000 Lt. Iš viso atsakovui už
advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme priteistina
3000 Lt. Visa atsakovui iš ieškovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma – 4078,7
Lt (3000 Lt + 1078,7=4078,7).
Atsižvelgiant
į tai, kad ieškovui iš atsakovo priteistina 11 381,87 Lt, o atsakovui iš
ieškovo – 4078,7 Lt bylinėjimosi išlaidų, priteistinos sumos įskaitytinos ir
nustatytina, jog ieškovui iš atsakovo priteistina 7303,17 Lt (11
381,87-4078,7=7303,17).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio
1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 20
d. nutartį pakeisti. Vykdytiną rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš Coface Austria Kreditversicherung AG
(duomenys neskelbtini) 610 838,44 Lt (šešis šimtus dešimt tūkstančių
aštuonis šimtus trisdešimt aštuonis Lt 44 ct) draudimo išmoką.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš Coface Austria Kreditversicherung AG (duomenys
neskelbtini) 7303,17 Lt (septynis tūkstančius tris
šimtus tris litus 17 ct) bylinėjimosi išlaidų UAB „Staticus“ (duomenys
neskelbtini) ir 20 (dvidešimt) Lt valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie
Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją
sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti iš UAB „Staticus“ (duomenys
neskelbtini) 45,49 Lt (keturiasdešimt penkis litus, 49 ct) bylinėjimosi
išlaidų valstybės naudai. Priteista
suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos,
įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Laužikas
Sigita
Rudėnaitė
Antanas
Simniškis