Administracinė byla Nr. eA-2142-463/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02453-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 24S118787 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760292437, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 27 d. (toliau – ir leidimas laikinai gyventi). Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

1.1.                      Pareiškėjas yra Azerbaidžano Respublikos pilietis, kuriam 2023 m. rugsėjo 27 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo betonuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Mostrus“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindu (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.). 2024 m. kovo 7 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo betonuotoju UAB „Persidis“ pagrindu, tačiau sprendimas nebuvo priimtas. Atlikęs patikrinimą, atsakovas priėmė Sprendimą, nusprendęs, jog: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) nutraukta darbo sutartis su pareiškėju.

1.2.                      Nesutiktina su Sprendimu, nes pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2024 m. vasario 1 d. dirbo Bendrovėje pagal darbo sutartį, kaip buvo įsipareigota pagal atsakovui pateiktą prašymą išduoti leidimą. Pareiškėjas tikėjosi, jog Bendrovė mokės pareiškėjui sulygtą darbo užmokestį, kaip buvo nurodyta Bendrovės atsakovui pateiktame tarpininkavimo rašte, tačiau dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių Bendrovė nemokėjo šio darbo užmokesčio bei nutraukė darbo sutartį. Nepaisant to, pareiškėjas aktyviai ieškojo naujos darbo vietos ir radęs darbą betonuotoju UAB „Persidis“, pateikė atsakovui naują prašymą. Taigi pareiškėjas buvo sąžiningas ir laikėsi prisiimtų įsipareigojimų, o ginčo situacija susiklostė dėl Bendrovės veiksmų.

1.3.                      Priimant Sprendimą buvo pažeisti gero administravimo ir proporcingumo principai, nes pareiškėjui atsakovo priimtas Sprendimas buvo netikėtas, jis apie šio akto priėmimą negavo jokių pranešimų ar įspėjimų. Pareiškėjas aktyviai siekia integruotis į Lietuvos darbo rinką, jis sugaišo nemažai laiko ir piniginių lėšų leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūroje, turėjo surinkti nemažai dokumentų, atvykti į Lietuvą, apsigyventi. Pareiškėjas turėjo lūkestį dirbti ir užsidirbti Lietuvos Respublikoje, tačiau buvo nubaustas už Bendrovės nesąžiningumą.

2.       Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą, dėstydamas šiuos argumentus:

2.1.                      Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nustačius, kad pareiškėjas nutraukė darbo sutartį su Bendrove ir jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti darbo užmokestis (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.; 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.; 50 str. 1 d. 6 p.). Atlikus patikrinimą nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2024 m. vasario 1 d. ir jam įdarbinimo Bendrovėje laikotarpiu nei karto nebuvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (850 Eur). Pareiškėjui 2023 m. lapkričio–2024 m. vasario mėn. (4 mėn. iš eilės) buvo mokėtas darbo užmokestis, kuris yra mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) (43,18–473,68 Eur). Sprendimas yra grindžiamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenimis.

2.2.                      Kadangi darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, jis Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio bei jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), nustatytas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pareiškėjas neginčija, kad Bendrovė su juo sutarties nesudarė, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Be to, nesudarydamas darbo sutarties su Bendrove, pareiškėjas neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes (Įstatymo 40 str. 5 d.).

2.3.                      Pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, jog Sprendimas buvo priimtas neišanalizavus informacijos išsamiai, t. y. negavus paaiškinimų ir papildomų duomenų iš pareiškėjo bei Bendrovės, nes Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas) neįtvirtinta atsakovo besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Taigi atsakovas neprivalėjo kreiptis į pareiškėją ar į Bendrovę dėl papildomų paaiškinimų, priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo.

II.

3.       Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

4.       Teismas nustatė šias reikšmingas ginčo faktines aplinkybes:

4.1.                      Pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje betonuotoju, 2023 m. rugpjūčio 14 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas). Atsakovas 2023 m. rugsėjo 21 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą Nr. 23S157459 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760292437, galiojantį nuo 2023 m. rugsėjo 27 d. iki 2025 m. rugsėjo 27 d., kuris pareiškėjui buvo įteiktas 2023 m. rugsėjo 27 d. 2024 m. kovo 7 d. Migracijos departamente buvo gautas pareiškėjo prašymas Nr. 2403-LLG-0520 išduoti naują leidimą laikinai gyventi darbui UAB „Persidis“ betonuotoju, tačiau sprendimas nepriimtas.

4.2.                      Atsakovas patikrino duomenis apie pareiškėją Sodros informacinėje sistemoje ir nustatė, kad jis Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2024 m. vasario 1 d. ir jam įdarbinimo Bendrovėje laikotarpiu nė karto nebuvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (850 Eur). Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui 2023 m. lapkričio–2024 m. vasario mėn. (4 mėn. iš eilės) buvo mokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (nuo 43,18 Eur iki 473,68 Eur). Atsakovas nurodė, kad asmeniui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi atsakovui nebuvo pateikti duomenys, jog asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte. Atsakovui taip pat nebuvo pateiktas Bendrovės pranešimas apie darbo sutarties su užsieniečiu nutraukimą. 2024 m. vasario 1 d. Sodros duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. gruodžio 5 d. vykdo individualią veiklą. Patikrinus Licencijų informacinę sistemą, duomenų apie asmeniui išduotas licencijas nėra.

4.3.                      Atsakovas, atsižvelgęs į tai, kad pagal Sodros informacinės sistemos duomenis asmuo įsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą bei tai, kad jam per visą įdarbinimo Bendrovėje laikotarpį buvo mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei nustatyta MMA ir po darbo sutarties nutraukimo užsienietis iš Lietuvos Respublikos neišvyko, konstatavo, jog pareiškėjo deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovės. Kadangi patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat tai, kad 2023 m. rugsėjo 27 d. atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, išduotą darbo Bendrovėje pagrindu, 2023 m. gruodžio 5 d. įregistravo individualią veiklą, įdarbinimo Bendrovėje laikotarpiu asmeniui nė karto nebuvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, 4 mėnesius iš eilės mokėtas darbo užmokestis mažesnis nei nustatyta MMA, o 2024 m. vasario 1 d. su juo darbo sutartis buvo nutraukta, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

5.       Teismas, įvertinęs nustatytas ginčo aplinkybes, pažymėjo, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus jis turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. rugsėjo 27 d. Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nutraukė darbo sutartį su Bendrove, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, o pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė išimtinių aplinkybių, kurios lemtų Sprendimo neatitikimą proporcingumo principui. Teismas nurodė, jog galima spręsti, kad pareiškėjas verčiasi individualia veikla, tačiau toks faktas nepaneigia atsakovo išvadų apie pagrindą leidimo laikinai gyventi panaikinimui.

6.       Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktyje nustatytą pragyvenimo lėšų dydį (1 MMA), akcentavo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas iš Bendrovės gaudavo nuo 43,18 Eur iki 473,68 Eur atlyginimą ir nė karto negavo Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto atlyginimo (850 Eur). Taigi, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui sutartas darbo užmokestis nebuvo mokamas, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų pripažinti, jog jis turi pakankamai lėšų pragyvenimui. Teismas nusprendė, kad pareiškėjui nepateikus duomenų apie kitas gaunamas pajamas, atsakovas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad jis neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės.

7.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl gero administravimo principo pažeidimo remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nusprendęs, jog nors pareiškėjas teigia, kad jis neturėjo jokios galimybės paaiškinti situacijos, nurodyti tikrąsias faktines aplinkybes, tačiau pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui bylos nagrinėjimo metu nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus, be to, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad jo darbdavys nesąžiningai su juo elgėsi, nemokėjo darbo užmokesčio, neteisėtai atleido ir pan.

8.       Teismas, apibendrinęs skundžiamo sprendimo motyvus, padarė išvadą, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Kartu teismas pažymėjo, jog nors šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir nekeičia sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinėjo. Atmetęs skundą, teismas nurodė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III.

9.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo faktinę situaciją ir tai, kokiomis aplinkybėmis pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis (850 Eur), bei neatsižvelgė į tai, jog ši situacija susiklostė dėl Bendrovės nesąžiningumo, t. y. ne dėl pareiškėjo tyčios, o dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios faktiškai nepriklausančių priežasčių.

9.2.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai nusprendė dėl gero administravimo ir proporcingumo principų pažeidimo, nes prieš priimdamas Sprendimą atsakovas nesikreipė į pareiškėją dėl papildomų duomenų, dokumentų pateikimo, nesuteikė galimybės ištaisyti trūkumus. Byloje nėra duomenų, ar dėl atsakovas kartu ėmėsi veiksmų dėl Bendrovės veiklos. Įvertinus tai, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam bei teisė į gerą administravimą.

10.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsakovas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto savo ginčo situacijos vertinimą, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

11.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2024 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 24S118787, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760292437, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 27 d., pagrįstumo ir teisėtumo.

12.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, nusprendęs, jog šis aktas yra pagrįstas ir teisėtas, nes su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis, jis neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, todėl duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

13.       Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ginčo situacijos bei to, jog priimant Sprendimą buvo pažeisti bendrieji viešojo administravimo principai.

14.       Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, jog trečiųjų šalių piliečiai įgyja teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024). Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).

15.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2023 m. rugsėjo 27 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760292437, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 27 d. Šis leidimas pareiškėjui buvo išduotas pagal pareiškėjo prašymą („Ketinu dirbti pagal darbo sutartį, mano profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir man nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams“), kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje ketina dirbti betonuotoju Bendrovėje, kurioje pareiškėjui bus mokamas darbo užmokestis (850 Eur per mėn.), esantis pareiškėjo pragyvenimo lėšomis Lietuvos Respublikoje. Nurodytos aplinkybės taip pat patvirtintos Bendrovės atsakovui pateiktame tarpininkavimo rašte, pagal kurį leidimą buvo prašoma išduoti 2 metams.

16.       Byloje nustatyta, jog pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje nuo 2023 m. lapkričio 22 d. iki 2024 m. vasario 1 d. ir jam įdarbinimo Bendrovėje laikotarpiu buvo mokamos šios sumos: lapkričio mėn. pareiškėjui išmokėta 315 Eur suma; gruodžio mėn. – 473,68 Eur suma; sausio mėn. – 43,18 Eur suma; vasario mėn. – 53,51 Eur suma (Sodros išrašas). Taigi, nors atsakovui pateiktuose dokumentuose buvo nurodyta, jog pareiškėjas Bendrovėje dirbs 2 metus, pareiškėjo ir Bendrovės darbo santykiai truko tik daugiau nei 2 mėnesius, o viso įdarbinimo laikotarpiu pareiškėjui nei karto nebuvo mokėtas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti darbo užmokestis (850 Eur per mėn.).

17.        Atsakovas, įvertinęs šias aplinkybes, priėmė byloje ginčijamą Sprendimą, kuriame, remdamasis trimis teisiniais pagrindais, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes: 1) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.); 2) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.); 3) nutraukta darbo sutartis su pareiškėju (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.).

18.       Vertindama pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-789/2024).

19.       Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal tos pačios dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, inter alia (be kita ko), nustatoma, kad nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia minėta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, inter alia, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).

20.       Sprendžiant dėl pragyvenimo lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat reikšminga tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur).

21.       Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovui nustačius, kad su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta bei jam nustatytą laikotarpį nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto (dėl pragyvenimo lėšų) bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (dėl nutrauktos darbo sutarties) pagrindais. Dėl to šiuo aspektu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu ginčo situacijos vertinimu bei padarytomis išvadomis, kurias aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina bylos įrodymai.

22.       Pažymėtina, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomos aplinkybės, susijusios su ginčo situacijos priežastimis ir dėl to atsakingo asmens (pareiškėjo ar Bendrovės) kalte bei nesąžiningumu šiuo atveju nėra reikšmingos, nes pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimai negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Todėl asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024).

23.       Be to, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, pareiškėjas iš esmės kartu nesutinka su darbo sutarties nutraukimo bei darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybėmis, t. y. Bendrovės veiksmais, ir remdamasis jais siekia pagrįsti Sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą. Visgi šiuo požiūriu svarbu pabrėžti tai, jog minėtos iš darbo teisinių santykių kylančios aplinkybės nesudaro šios administracinės bylos dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nagrinėjimo dalyko, o pareiškėjas į bylą nepateikė savo teiginius dėl darbo teisės pažeidimų pagrindžiančių teisiškai reikšmingų įrodymų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024).

24.       Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai, kuriais jis kvestionuoja Migracijos departamente vykusios administracinės procedūros teisėtumą, pareiškėjui teigiant, jog šiuo atveju buvo pažeisti gero administravimo ir proporcingumo principai, nes prieš priimdamas Sprendimą atsakovas nesikreipė į pareiškėją dėl papildomų duomenų, dokumentų pateikimo, nesuteikė jokios galimybės ištaisyti atsiradusius formalius trūkumus. Pažymėtina, jog, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1811-556/2024). Be to, nors gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė: viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą; kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).

25.       Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).

26.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pacituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas konkrečiai nenurodė, dėl kokių konkrečių priežasčių pareiškėjo teisė būti išklausytam turėjo būti įgyvendinta administracinės procedūros Migracijos departamente metu, o pareiškėjo dėstomi argumentai dėl jo ir Bendrovės darbo teisinių santykių, kaip pripažinta šios nutarties 22–23 punktuose, neleidžia manyti, jog atsakovui nesiaiškinus šių aplinkybių galėjo būti nenustatytos Sprendimo priėmimui reikšmingos aplinkybės. Pažymėtina, kad pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nenurodė kitų pareiškėjo teisių apsaugos požiūriu reikšmingų aplinkybių, kurias atsakovas, priimdamas Sprendimą, privalėjo vertinti remdamasis proporcingumo principu, taigi pareiškėjas konkrečiai nepagrindė, kokius teisėtus pareiškėjo interesus ar kitus teisinius gėrius atsakovas priimtu Sprendimu neproporcingai pažeidė.

27.       Dėl to atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, jog pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomi argumentai dėl jo leidimo laikinai gyventi panaikinimo (Sprendimo) nepagrįstumo ir neteisėtumo yra nepagrįsti, kaip nurodyta šios nutarties 21 punkte, atsakovui pagrįstai ir teisėtai priėmus Sprendimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto (dėl pragyvenimo lėšų) bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (dėl nutrauktos darbo sutarties) pagrindais.

28.       Kaip minėta, byloje ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas trimis teisiniais pagrindais, atsakovui taip pat nusprendus, jog dėl aptartų faktinių aplinkybių kartu pripažintina ir tai, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.).

29.       Spręsdama, ar šiuo atveju ginčijamu Sprendimu buvo kartu pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, kad prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).

30.       Kaip matyti iš Sprendimo turinio, šiuo atveju atsakovas, pagrįstai ir teisėtai pripažinęs, jog su pareiškėjo darbo sutartis buvo nutraukta bei pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, remdamasis analogiškomis (tapačiomis) aplinkybėmis nusprendė, kad tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Vis dėlto šiame kontekste atsižvelgusi į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šio Įstatyme nustatyto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas nagrinėjamoje byloje nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau siekiant laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo pakankamai akivaizdu, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Bendrovės bus nutraukta ar numatytas mokėti darbo užmokestis nebus mokamas ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi.

31.       Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendime nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas panaikinti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi yra pripažintinas neįrodytu. Nepaisant to, kadangi atsakovas taip pat rėmėsi kitais dviem, šioje nutartyje jau aptartais leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindais, išvada dėl minėto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo nekeičia pagrindinės apibendrinamosios ginčo išvados, jog šiuo atveju pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai vadovaujantis imperatyviais Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindais.

32.       Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus bei pritaikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, todėl priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą skundžiamą sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti šį teismo sprendimą, yra atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Artūras Drigotas

                                                Jolanta Malijauskienė

                                                Ričardas Piličiauskas