2022 m. spalio 28 d.
Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Arvydas Martinavičius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas M. B. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas M. B. nurodė, kad nuo 2019-06-25 iki 2020-10-05 buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas perpildytose kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Dėl esančių kameroje baldų buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacinių programų įgyvendinimas. Dėl didelio suimtųjų kiekio teko valgyti atšalusį maistą. Nebuvo signalizacijos mygtuko, tad pareigūnus tekdavo kviesti, beldžiant į duris. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami, stogo konstrukcijose, sienose, kanalizacijoje yra asbesto. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, drėgna ir tamsu, kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, buvo šalta, žiemą temperatūra nukrisdavo iki 10-14 C°, o vasarą pakildavo iki 35 C°, nebuvo užtikrinamas švaraus oro kiekis, oro judėjimo greitis per mažas, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus, naktinio apšvietimo nebuvo galima išjungti. Kameros neremontuotos, lubos ir sienos nebuvo tinkamos ventiliacijos, sienos ir lubos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, dažai atsilupę, dėl ko jam nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra. Nuo sienų ir lubų byrėjo dažai, tinkas. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokomai neplaudavo, sąlygų džiovinti rūbus kameroje nebuvo, čiužiniai nedezinfekuojami. Šiukšlių konteineriai stovėjo prie gyvenamųjų kamerų langų. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, stebėjimo akutės įrengtos taip, kad pareigūnai viską matydavo kas dedasi tualete, sienelės aukštis 1,35 m, nėra atskiros oro šalinimo sistemos iš sanitarinio mazgo, tad kameroje būdavo nemalonus kvapas. Kameroje nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), nebuvo unitazų, tik skylė grindyse. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, jei nebūdavo karšto vandens, tai į dušą ir nenuvesdavo, papildomos galimybės nusiprausti duše nebuvo, dušuose nešvaru. Kameroje parazitai, deratizacija, dezinsekcija nevykdomi, ar vykdomi tik po daugkartinių prašymų. Maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir nebuvo kaloringas, labai neskanus, ir neatitiko numatytų fiziologinių normų, sąlygos pavalgyti užtikrinamos nebuvo. Kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Dėl to jis pasidarė konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, reputacija, buvo dideli dvasiniai sukrėtimai, jis patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovas atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Taip pat atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2022-07-13 pažymos „Dėl M. B.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2019-06-27 iki 2020-10-05 buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 44,65,454,5,62,106,49,10,102,95,41,43,67,48,55,4,105,DI-1,54,8, kameroje būdavo 1-6 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,67 kv. m iki 23 kv. m gyvenamasis plotas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.
Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, įėjimai atitverti durimis ar užuolaida, stebėti asmenį sanitariniame mazge per akutę neįmanoma.. Vidinio ryšio įrengimo būtinumas numatytas tik naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams, duomenų, kad pareiškėjui reikėjo pasinaudoti šiuo mygtuku, nėra.. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, kiemeliai švarūs, patikrinimo aktais nustatyta tik nutrupėjusi sienų danga, grindinio danga. Asbesto konstrukcijose nėra, užimtumo programos, kurios yra savanoriškos, yra vykdomos. Švarą kamerose turi palaikyti patys suimtieji, kamerų pagrindinis valymas atliekamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį, esant reikalui, organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo šalinimas. Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose atliktas atitikimo higienos normoms patikrinimas, 2019-07-18 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 44 oro temperatūra, drėgmė tinkami, nedega du šviestuvai, nuo sienų ir lubų nubyrėjęs tinkas, šviestuvai be gaubtų, pelėsio nėra, vėdinti kamerą per langus galima, dalis stiklo išimta. 2019-07-18 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 55 pelėsis pašalintas. 2019-08-09 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 44 veiksnių, galinčių sukelti nelaimingus atsitikimus, nėra, apšvieta tinkama, pelėsio nėra. 2019-12-10 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 45 apšvieta tinkama, pelėsio nėra, vėdinti kamerą per langus galima. 2020-02-07 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 10 dalis tinko nutrupėję, 2020-02-12 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 95 apšvieta, drėgmė tinkama, pelėsio nėra. 2020-07-31 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 8 apšvieta per silpna, temperatūra tinkamai, pelėsio nėra, vėdinti kamerą per langus galima. 2020-08-03 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 4 apšvieta, drėgmė, temperatūra tinkamai, vėdinti kamerą per langus galima, nuskilusios plytelės, sutrupėjęs veidrodis. Naktinio apšvietimo būtinumą nurodo Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kur numatyta nuolatinė suimtų asmenų priežiūra, kas tamsoje neįmanoma. Skundų dėl sąlygų kamerose nebuvo. Patalpų dezinfekcija, deratizacija vykdomi. Minkštas inventorius atitinka higienos normas, tai patvirtina atlikti patikrinimai. Apatiniai rūbai skalbiami nemokomai, viršutiniai, esant nuteistajam nemokiam, taip pat skalbiami nemokomai. Mokiems suimtiesiems sudaryta galimybė skalbti rūbus už asmenines lėšas, be to, į kameras suimtųjų prašymu išduodami kibirai ar vonelės bei skalbimo milteliai. Džiovyklų įrengimo kamerose teisės aktai nenumato, tačiau kai kuriose kamerose nutiesiamos virvės skalbiniams džiovinti. Dušu buvo naudojamasi pagal nustatytą tvarką, dušai nustatyta tvarka valomi ir dezinfekuojami. Maitinimas atitinka fiziologines normas. Maistas Šiaulių tardymo izoliatoriuje negaminamas, esminių pažeidimų dėl maisto kokybės, atlikus patikrinimus, nenustatyta. Duomenų, kad pareiškėjas būtų nerūkantis, nėra. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Pareiškėjo M. B. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, jog asmens teisės yra pažeidžiamos ne nuo tada, kai teismas pripažįsta, jog jos buvo pažeidžiamos, o atlikus neteisėtus, teisės normoms prieštaraujančius veiksmus.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2016 m. birželio 25 d. kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ir gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, higienos normų ir kitų teisės aktų, kurie reguliuoja bausmės atlikimą laisvės atėmimo vietose, reikalavimus, išdėstytus Lietuvos Respublikos priimtuose teisės aktuose, kurie skelbiami lietuvių kalba. Lietuvos higienos norma HN 134:2015, nustačiusi reikalavimus gyvenamosioms patalpoms, ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatytos gyvenamojo ploto normos nuteistiesiems, yra viešai paskelbti teisės aktai. Teismas pažymi, jog CK 1.127 straipsnio, kuris numato ieškinio senaties termino pradžią, 5 dalis numato, jog jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2022 m. birželio 30 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 30 d.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2022-07-13 pažymos Nr. 60-15568 „Dėl M. B.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2019-06-30 iki 2020-10-05. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 65,454,5,62,106,49,10,102,95,41,43,67,48,55,4,105,DI-1,54,8 kalinamas 444 dienas, po 1-6 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 23,02 kv. m kameros ploto.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 444 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad baldai ar sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, jam dėl to reikėjo visą laiką sėdėti ar gulėti. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,67 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Vertinant sanitarinių mazgų įrengimą, nustatyta, jog tualetai nuo kameros atskirti mūrine ar OSB sienele, sienelės aukštis nuo 1,81 m (kameroje Nr. 8 ) iki 2,36 m (kameroje Nr. 55). Kamera Nr. 4 ir DI-1 vienvietės, tad įėjimai neatitverti.
Vertinant baldų buvimą kamerose, iš 2017-09-06 pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“, Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2019-01-08 pažymos Nr. 62/08-12 „Apie 2018 metais atliktus remonto darbus“ bei fotonuotraukų matyti, jog baldų pertekliaus kamerose nėra.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2022-07-26 pažymoje Nr. 61-1714 „Dėl M. B.“ nurodyta, kad pareiškėjas M. B. laikotarpiu nuo 2019-06-25 iki 2020-10-05 nesikreipė su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų kamerose. Socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais organizuojami, galimybė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose suteikta buvo.
Pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2019-12-11 pažyma Nr. 62/08-343 „Dėl remonto darbų“, kurioje nurodyta, kad 2019 m. sausio mėn. kameroje Nr. 54 perglaistytos, perdažytos sienos ir lubos, sumontuota nauja WC pertvara, sumontuoti nauji šviestuvai, elektros rozetės, perdažytos grotos, stalas, kėdės, gruodžio mėn. kamera Nr. 55 nuvalytas tinkas, tinkuotos, glaistytos ir dažytos langai, sienos, lubos, lapkričio mėn. kameroje Nr. 8 paklijuotos plytelės grindyse, kameroje Nr. 67 sutvarkytas tinkas virš durų, gruodžio mėn. kameroje Nr. 4 po vandalizmo sutvarkyta WC pertvara, kriauklė, šviestuvai, Į šias kameras pareiškėjas buvo patalpintas po remonto atlikimo.
Teismui pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra, yra pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnalai, iš kurių matyti, jog buvo atliekami stebėjimo darbai, vertinamas atliktų darbų efektyvumas, naikinami nariuotakojai.
Pagal nustatytą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 tvarką, asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokomai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas, pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2015 m. lapkričio 02 d. įsakymu Nr. 1/01-243, 2019 m. rugsėjo 04 įsakymu Nr. 1/01-209 nustatytą tvarkos papildymą, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami, suimtajam neturint pinigų, ir nemokomai.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose. 2019-07-18 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 55 pelėsis pašalintas. 2019-08-09 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 44 veiksnių, galinčių sukelti nelaimingus atsitikimus, nėra, apšvieta tinkama, pelėsio nėra. 2019-12-10 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 45 apšvieta tinkama, pelėsio nėra, vėdinti kamerą per langus galima. 2020-02-07 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 10 dalis tinko nutrupėję, 2020-02-12 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 95 apšvieta, drėgmė tinkama, pelėsio nėra. 2020-07-31 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 8 apšvieta per silpna, temperatūra tinkamai, pelėsio nėra, vėdinti kamerą per langus galima. 2020-08-03 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 4 apšvieta, drėgmė, temperatūra tinkamai, vėdinti kamerą per langus galima, nuskilusios plytelės, sutrupėjęs veidrodis. Taip pat atlikti patikrinimai pasivaikščiojimo kiemeliuose (atlikta 2019-07-12, 2019-07-25, 2019-08-30, 2019-10-18, 2019-10-31, 2019-12-18, 2020-02-04, 2020-03-16, 2020-06-23, 2020-06-26, 2020-06-26, 2020-08-19), kurių metu dalyje kiemelių nustatyta nutrupėjusi sienų danga, ištrupėjęs ar nelygus grindinys, tačiau nė karto neužfiksuota nešvara kiemeliuose, priešingai, buvo nustatyta, jog kiemeliai švarūs. Duomenų apie asbesto buvimą konstrukcijose pateikta nėra.
Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2019-08-27, 2020-01-15 Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojų pranešimo (skundo) patikrinimo aktu pažeidimų nenustatė, maistas tiekiamas tinkamos temperatūros, 2020-08-25 Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojų pranešimo (skundo) patikrinimo aktu po gauto telefono skambučio buvo nustatytas pažeidimas, patiekti kiaulienos maltiniai netinkami, pašvinkę, patikrinimo metu pakeistas į virtas dešreles. Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2019-11-25 Viešojo maitinimo įmonės, kuri vykdo kulinarijos pusgaminių, gaminių, patiekalų pašildymo, kepimo ir pateikimo galutiniam vartotojui, gėrimų pardavimo vartoti vietoje ar šviežių sulčių barų veiklą patikrinimo aktu nustatė, kad maistas į Šiaulių tardymo izoliatorių pateikiamas tinkamos temperatūros. Telšių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2019-08-12 Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojų pranešimo (skundo) patikrinimo metu, tikrinant maisto saugos, kokybės, higienos laikymo sąlygų kontrolę Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pažeidimų nenustatė, maistas tiekiamas tinkamos temperatūros. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius 2019-11-25 Cheminių tyrimų protokolu nustatė, kad dienos raciono nedirbantiems vyrams energetinė vertė yra 2020 kcal.
Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad kameros tvarkingos, sanitarinių mazgų įėjimai atitverti, dalyse kamerų yra sėdimi unitazai.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas pas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojus kreipėsi vieną kartą, kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kamerose, nenurodė. Pirminės apžiūros metu kaip žalingą įprotį nurodė rūkymą.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo per mažas jam tenkantis plotas ir netinkamos sąlygos apgyvendinimo kamerose. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2019-06-30 iki 2020-10-05 metu (viso 444 dienas) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas.
Pastebėtina, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms tik paneigtas iš dalies, nustatyta, jog kameroje Nr. 10 nutrupėjęs tinkas (ten pareiškėjas buvo 1 dieną), kameroje Nr. 4 suskilusios plytelės(ten pareiškėjas buvo 3 dieną). Kitų pažeidimų kamerose neužfiksuota, tik kameroje Nr. 8 nustatyta per silpna apšvieta, pareiškėjas savo skunde nurodo, jog apšvieta buvo per stipri. Teismui nėra pateikta duomenų dėl higienos sąlygų užtikrinimo kitose jo buvimo kamerose, bet teismas atkreipia dėmesį, jog pats pareiškėjas nėra pateikęs skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje. Kadangi pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sąlygų visiškai paneigti nebuvo, tad abejonės traktuotinos pareiškėjo naudai. Atkreiptinas dėmesys, jog šie pažeidimai nėra individualizuoti. Pareiškėjas, nurodydamas, jog higienos sąlygos kameroje nebuvo užtikrintos (drėgna, šalta, pelėsis, atsilupę dažai), tuo pačiu nurodo, jog jam dėl šių netinkamų sąlygų pasireiškė gerklės skausmai, kilo temperatūra, tačiau šie jo argumentai nėra patvirtinti asmens sveikatos istorija.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas numato, kad kameros turi būti vėdinamos natūraliu būdu, išskyrus patalpas, kur yra mechaninė vėdinimo sistema, teismui pateikti įrodymai, jog kameros vėdinamos natūraliai per langus bei angas sienoje, ką patvirtina ir atlikti patikrinimai.
Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, pats pareiškėjas nurodo, jog sienelės buvo tik 1,35m aukščio, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Tačiau teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo 1 m 81 cm aukščio, tokiu būdu yra paneigiama pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog tualetų sienelių aukštis yra tik 1,35 m, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio nenustatyta. Vertinant blogo kvapo buvimą kameroje, pastebėtina, jog toks kvapas kameroje galėjo būti, dėl atviro iš viršaus sanitarinio mazgo, tačiau teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 p., Higienos norma HN 134:2015 17 p.), tad neteisėti atsakovo veiksmai dėl sanitarinio mazgo įrengimo, neatitveriant jo iki viršaus, nustatyti nėra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020), tad argumentas dėl blogo kvapo kameroje yra atmestinas. Pažymėtina, jog viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu skundų dėl blogo kvapo kameroje pateikta nebuvo.
Iš pateiktų nuotraukų matyti, jog visose sanitariniuose mazguose yra arba durys, arba įėjimas atskirtas užuolaida, tad stebėti gamtinius reikalus atliekantį asmenį nei nuo durų pusės per akutę, nei iš kameros galimybės nėra. Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu galiojo Higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje reikalavimų įrengti sėdimą unitazą sanitariniame mazge nėra. Duomenų, jog pareiškėjas dėl savo sveikatos būsenos negalėtų naudotis tupimu unitazu, byloje nėra.
Atmestini argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, šis laikas yra nustatytas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu, tad teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi. Teismui nepateikti įrodymai dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių, priešingai, pateikti įrodymai, jog kiemeliai švarūs.. Pažymėtina, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ar inventoriaus juose buvimo. Nors nustatyta, jog kiemeliuose yra nutrupėjusių sienų, nelygaus grindinio, šiomis aplinkybėmis pareiškėjas žalos atsiradimo neargumentuoja. Kuo remdamasis pareiškėjas nurodo, jog asbesto šiferyje, o tuo labiau kanalizacijoje ir sienose, yra, nepateikta, tad šis argumentas taip pat atmestinas.
Teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūbų skalbimo tvarka, ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo. Atkreiptinas dėmesys, jog pats pareiškėjas nurodo, jog pareigūnai dažnai būna užsiėmę, tame tarpe ir drabužių surinkimu skalbimui ar jų išdalijimu, tad negirdi, kaip yra beldžiama į duris, tai patvirtina, jog asmeninių drabužių skalbimas yra vykdomas. Nėra įrodymų dėl netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo. Atmestinas argumentas dėl netinkamo maitinimo, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo pateiktas raciono energetinės vertės vertinimas yra teisingas. Tačiau teismas pažymi, kad vieno patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pristatytas maistas buvo nekokybiškas, viso 361 porcija, tačiau jis nedelsiant buvo pakeistas. Pats pareiškėjas skundų teikęs nebuvo. Nors pareiškėjas nurodo, jog kai kada juos nenuvesdavo į dušą, tačiau to niekaip nekonkretizuoja, prašymų ar skundų dėl tokio negalėjimo pasinaudoti dušu pareiškėjas neteikė, tad šis argumentas taip pat atmestinas. Įrodymų apie nešvarias dušų patalpas nepateikta, skundų dėl to pareiškėjas neteikė, iš teismui pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planų matyti, kad dušinės valomos ir dezinfekuojamos kiekvieną dieną.
Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnis numato, jog socialinis darbas tardymo izoliatoriuje turi būti vykdomas, pareiškėjas nurodo, kad tai vykdoma buvo, tik, jo nuomone, nepakankamai. Duomenų, jog pareiškėjo buvimo kameros nedalyvavo socialinio užimtumo programose, nėra. Teismas vertina tai, kad papildomų prašymų ar pageidavimų pateikta nebuvo, tokiu būdu, pareiškėjui vykdomų programų užteko. Įvertinus tai, argumentai dėl užimtumo nebuvimo atmestini. Pažymėtina, jog dalyvavimas šiose programose yra pareiškėjo teisė, o ne pareiga.
Vertinant baldų buvimą kameroje, pažymėtina, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog kamerose nėra veidrodžio, lentynėlių higienos priemonėms pasidėti, tačiau pažymėtina, jog šie nurodyti pažeidimai yra visiškai nedetalizuoti, taip pat niekaip nėra paaiškinta, kuo jie sietini su padaryta neturine žala, tad šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog šios sistemos darbai yra susiję su pastato rekonstrukcija, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tačiau vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Pareiškėjo teiginiai dėl sunkumo išsikvieti pareigūnus yra deklaratyvūs, į Šiaulių TI administraciją dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė, duomenų, jog jo saugumui ar sveikatai buvo kilusi grėsmė, nepateikta, todėl pareiškėjo argumentai dėl iškvietimo mygtuko įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą.
Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo patalpintas į 19 kamerų, tačiau savo skunde nurodo, jog po kameros langais buvo šiukšlių konteineriai, tokiu būdu, jo skundas yra visiškai nedetalizuotas, neaišku, po kurios kameros langais buvo, jei apskritai buvo, šiukšlių konteineriai, tad šis argumentas atmestinas.
Pareiškėjas nenurodo, kad jis nebuvo aprūpinamas tinkamu kiekiu minkšto inventoriaus, tik nurodo, kad jis buvo netinkamos kokybės, tačiau jis pats jokių skundų ar prašymų dėl išduodamo inventoriaus pareiškęs nėra, patikrinimų metu nustatyta, kad minkštas inventorius dezinfekuojamas, netinkamas nurašomas, tad šis argumentas yra atmestinas.
Vertinant pareiškėjo nurodymą, jog jis kameroje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, pastebėtina, jog pirminės apžiūros metu jis pats nurodė kad yra rūkantis, vėliau jokių prašymų dėl perkėlimo į kamerą su nerūkančiais asmenimis, ar skundų dėl laikymo kartu su rūkančiais nepateikė, tad šis argumentas taip pat atmestinas.
Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Mushegh Saghatelyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 23086/08), 205 punktas; 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Paliutis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34085/09), 40 punktas, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 55 punktas). LVAT taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-60-261/2019, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009).
Teismas atkreipia dėmesį, jog savo skunde pareiškėjas daug kur cituoja, kaip teisės aktai nurodo, kas turi būti užtikrinama tardymo izoliatoriuje, kokie pažeidimai galimi, kas turi būti tardymo izoliatoriuje, kas turi būti užtikrinama suimtųjų ir nuteistųjų atžvilgiu, tačiau nenurodo, ko nebuvo ar kas nebuvo užtikrinta konkrečiai jo atžvilgiu ir konkrečiai Šiaulių tardymo izoliatoriuje, bei kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus atliko atsakovas. Nors įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Šiaulių TI buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovams), tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tokio pobūdžio bylose turi būti vertinama įrodymų visuma, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 20 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 20 mėnesių, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos (prastos higienos sąlygos, vienkartinis užfiksuotas prastos kokybės maisto pateikimas ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu metu, pareiškėjas pas gydytojus nesikreipė, o jei kreipėsi, tai nenurodė, jog simptomai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis), įvertinus tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, kitos sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriaus šioje gyvenamojoje kameroje tik dalinai buvo užtikrintos (nubyrėjęs tinkas kameroje, galimai netinkamos higienos sąlygos dėl netinkamo apšvietimo kameroje, abejones traktuojant pareiškėjo naudai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, ), tačiau įvertinus ir tokias aplinkybes, kaip užfiksuotas netinkamos kokybės maisto pateikimas, atsižvelgiant į buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje trukmę, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015, Nr. A-2183-662/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015), pareiškėjui priteistinas 40 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo M. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 40 (keturiasdešimt) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.
Teisėjas Arvydas Martinavičius