Baudžiamoji byla Nr. 1A-265/2006
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.2.10.;
1.2.26.3.
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gegužės 3 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio
teisėjų: Elenos Vainienės, Kęstučio Jucio,
sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
gynėjai advokatei Leonorai Vasiliauskienei,
nuteistajam S. B. ,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistojo S. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., 286 str. ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. (už V. R. sunkų sveikatos sutrikdymą) laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. (už pasipriešinimą E. J. , atliekančiam viešojo administravimo funkcijas) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p., griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš S. B. Valstybinei ligonių kasai priteista 1060,50 Lt.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
S. B. nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 22 d., apie 14 val., gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto su V. R. metu, tyčia sudavė ne mažiau 20 smūgių rankomis, kojomis ir medine lazda nukentėjusiajam V. R. į įvairias kūno vietas, po ko peiliu du kartus smogė V. R. į kairį šoną, šiais veiksmais padarė veido sumušimą, odos nubrozdinimus veide, durtai pjautas, kiaurines kairės krūtinės ląstos žaizdas, orą ir skystį kairėje krūtinplėvėje ir taip sunkiai sužalojo nukentėjusįjį V. R. , nes dėl kiaurinio krūtinės ląstos sužalojimo V. R. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.
Be to, S. B. nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 22 d. apie 14 val. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbiami), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos, nusikalstamos veikos padarymui, vienoje rankoje laikydamas kirvį, kitoje peilį ir grasindamas panaudoti fizinį smurtą, tyčia metė kirvį į duris, taip pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui (duomenys neskelbiami) rajono policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjui E. J. , vykdančiam savo tarnybines pareigas t. y siekiantį suteikti pagalbą nukentėjusiajam V. R. , ir bandantį sulaikyti S. B. po nusikaltimo padarymo.
S. B. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 10 p už tai, kad jis pasikėsino nužudyti asmenį, ėjusį tarnybines pareigas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ištyrus byloje surinktus įrodymus nepasitvirtino, jog S. B. tyčia buvo nukreipta nužudyti pareigūnus, tai yra, jog jis veikė turėdamas apibrėžtą tyčia juos nužudyti, todėl S. B. negali atsakyti už pasikėsinimą nužudyti asmenį, ėjusį tarnybines pareigas, jo veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str., kaip pasipriešinimas viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.
Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti, pripažinti S. B. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 10 p., ir dėl šio epizodo nuteisti 12 (dvylikai) metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šią bausmę subendrinti su 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d., ir nustatyti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų. Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir pritaikė netinkamą baudžiamąjį įstatymą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
Prokuroras skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl S. B. nusikalstamos veikos perkvalifikavimo iš Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 10 p. į Lietuvos Respublikos BK 286 str. Teigia, kad S. B. veiksmai, grasinimai pareigūnams prieš metant kirvį rodo, jog jo tyčia buvo nukreipta ne įbauginti pareigūnus, kad jie neitų į kambarį, o juos nužudyti. Kirvis įsmigo į duris, o ne į pareigūną tik todėl, kad pastarasis sugebėjo jo išvengti prieš save uždarydamas duris. Kirvis įsmigo duryse, toje vietoje, kur buvo pareigūno galva, todėl pareigūnas pajuto tiesioginę grėsmę savo gyvybei. S. B. nebuvo dėl ko priešintis, niekas jo atžvilgiu jokių veiksmų neatliko, pareigūnai siekė tik suteikti pagalbą nukentėjusiajam V. R. . Teismo išvada, jog nuteistasis prieš mesdamas kirvį apie tai perspėjo pareigūnus, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
Prokuroras skunde teigia, kad pripažinus S. B. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 10 p., atsižvelgiant į tai, jog nusikaltimas nors ir nebaigtas, pasekmių išvengta, tačiau labai sunkus, padarytas tyčia, S. B. būnant apsvaigusiam nuo alkoholio, kas pripažinta pastarojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, neišnykus jo teistumui, nuteistajam turi būti paskirta bausmė atitinkant sankcijos vidurkį.
Nuteistasis S. B. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę.
Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu jam paskirta bausme. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai neturėjo ilgalaikių pasekmių, jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi, sutinka atlyginti padarytą žalą Valstybinei ligonių kasai, turėjo nuolatinį darbą UAB „G“, pastovią gyvenamąją vietą, iki nusikaltimo sirgo gilia depresijos forma, gydėsi ,,Š“ ligoninėje, kas galėjo turėti įtakos tam, kad jis padarė nusikaltimus, yra per griežta.
Nuteistasis S. B. atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, nurodydamas, kas nėra pagrindo jį pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 10 p.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašo tenkinti prokuroro apeliacinį skundą iš dalies: S. B. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 10 p. ir nuteisti laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, šią bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir galutinę subendrintą bausmę skirti laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų, nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis S. B. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Prokuroro ir nuteistojo S. B. apeliaciniai skundai atmetami.
Siekiant teisingai kvalifikuoti nuteistojo S. B. nusikalstamą veiką, kaltinant jį pasikėsinimu nužudyti asmenį, ėjusį tarnybines pareigas, būtina nustatyti tyčios turinį. Veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti asmenį, ėjusį tarnybines pareigas, tik esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę tokiam asmeniui. Esant apibrėžtai tyčiai, asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą jos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori griežtai kiekybiškai apibrėžtų padarinių. Tokiu atveju veika kvalifikuojama pagal kaltininko tyčios krytingumą. Sprendžiant apie kaltininko tyčios turinį, būtina atsižvelgti į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, į nusikaltimo įrankius, būdą, sužalojimų pobūdį, sunkumą, lokalizaciją, nusikalstamos veikos intensyvumą, neužbaigimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė S. B. tiesioginės apibrėžtos tyčios nužudyti asmens, ėjusio tarnybines pareigas, ir S. B. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už jo veiksmais faktiškai padarytą žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį).
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada dėl S. B. tyčios turinio ir jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo yra teisinga. Tiek surinktų įrodymų visetas bei paties S. B. veikos eigos analizė rodo, kad aplinkybės, kurioms esant S. B. metė kirvį, neleidžia daryti išvados, jog S. B. tokiais veiksmais norėjo griežtai apibrėžtų padarinių – atimti gyvybę asmeniui, ėjusiam tarnybines pareigas.
Pats nuteistasis S. B. , apklaustas pirmosios instancijos teisme, prisipažino metęs kirvį į duris, už kurių stovėjo pareigūnai, ir paaiškino dėl kokių priežasčių taip pasielgė: mesdamas kirvį nenorėjo, kad pareigūnai patektų į namo vidų, jokio tikslo ir motyvo atimti pareigūnams gyvybę neturėjo. Pažymėjo, jog vėliau jis pats po pokalbio su apylinkės inspektoriumi nuėjo į savo kambarį ir leido pareigūnams įeiti į vidų. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, kolegijai nėra pagrindo netikėti šioje dalyje S. B. parodymais apie jo atliktų veiksmų priežastis, dėl ko jis ėmėsi nusikalstamos veikos. Šių S. B. parodymų teisingumą iš dalies patvirtina įvykio vietoje buvusių nukentėjusiųjų E. J. , V. R. , liudytojų J. J. , R. A. parodymai. Nukentėjusysis E. J. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme apie įvykio aplinkybes, parodė, kad 2005 m. kovo 22 d. buvo pranešta, jog (duomenys neskelbiami) kaime yra du sužaloti žmonės. Nuvykus į įvykio vietą ir įėjus į namo vidų, pamatė virtuvėje prie krosnies stovintį girtą S. B. , kuris vienoje rankoje laikė kirvį, o kitoje peilį. Jis prisistatė, kad yra policijos pareigūnas ir pareikalavo, jog S. B. padėtų kirvį ir peilį, tačiau S. B. atsisakė įvykdyti šį reikalavimą. S. B. , laikydamas rankoje kirvį, įspėjo jį ir su juo buvusius kitus pareigūnus, jog niekas neitų į vidų, pasakė, kad jeigu bandys kas nors eiti, šis su jais susidoros. Jam pabandžius įeiti į virtuvę, kurioje prie krosnies su kirviu rankoje stovėjo S. B. , nuteistasis užsimojo ir metė pastarąjį, kirvis atsitrenkė į duris. Pareigūnas J. J. pradėjo vėl įkalbinėti S. B. padėti kirvį ir juos įsileisti į vidų. S. B. pareigūno reikalavimų neklausė, šaukė, jog su visais susidoros, tačiau jų nepuolė. Po ilgų įkalbinėjimų S. B. pats nuėjo į savo kambarį ir leido pareigūnams įeiti. Liudytojai R. A. , J. J. , betarpiškai matęs įvykio aplinkybes, davė parodymus analogiškas nukentėjusiojo E. J. duotiems, patvirtindami pastarojo parodymuose nurodytas aplinkybes apie nuteistojo S. B. atliktus veiksmus ir juos sąlygojusias priežastis. Tai, kad nuteistasis S. B. nenorėjo įsileisti pareigūnų, savo parodymuose nurodė ir nukentėjusysis V. R. .
Kolegijos nuomone, tokios įvykio aplinkybės, įvertinus S. B. veiksmų atlikimo eigą, leidžia daryti išvadą, kad visa nuteistojo S. B. tyčia buvo nukreipta į veiką, - jis aktyviais veiksmais (grasindamas pareigūnams kirviu, pastariesiems bandant patekti į virtuvę, mesdamas šį į jų pusę) norėjo sutrukdyti pareigūnui E. J. patekti į virtuvės vidų, tuo tarpu pasekmės nuteistajam nebuvo svarbios, jį tenkino bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą. Darydamas šią veiką, S. B. suvokė, kad tokiais savo veiksmais, - mesdamas kirvį į durų, pro kurias bandė įeiti policijos pareigūnas, pusę, kelią pavojų jo sveikatai ar net gyvybei, numatė, jog gali būti pareigūnui padaryti sveikatos sutrikdymai, tame tarpe pavojingi gyvybei, dėl kurių šis gali mirti, tačiau nedetalizavo galimų padarinių sunkumo, tai yra nors nuteistojo S. B. pasirinktas nusikaltimo įrankis - kirvis – nėra skirtas specialiai kūno sužalojimams daryti ar gyvybei atimti, yra buitinės paskirties, bet S. B. , mesdamas jį į pareigūno, vykdžiusio savo tarnybines pareigas, pusę suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį ir numatė, kad jis gali sukelti sunkias pasekmes, jų nesiekė, jam buvo tas pats, kokias pasekmes tokiais savo veiksmais sukels. S. B. tyčia buvo nukreipta į veiksmą – kirvio metimą. Prokuroras, nesutinkamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. B. tyčia buvo tik įbauginti pareigūną E. J. , o ne jį nužudyti, apeliaciniame skunde remiasi tuo, kad S. B. rankose turėjo kirvį ir pareigūnams grasino su jais susidoroti. Kolegijos nuomone, su šiais prokuroro argumentais negalima sutikti. Atsižvelgus į susidariusias įvykio aplinkybes, S. B. žodžiai, demonstratyviai laikant rankose kirvį, ,,neikite į vidų, nes susidorosiu“, šiuo atveju, turi būti vertinami ne kaip tikslas juos nužudyti, o kaip įspėjimas neiti į virtuvės vidų. S. B. , matydamas, kad atėjo policijos pareigūnai ir nori įeiti į virtuvę, laikydamas rankose kirvį ir demonstratyviai rodydamas jį, norėjo taip įspėti policijos pareigūnus neiti į virtuvės vidų, tačiau jų pats nepuolė, kirvį metė tik tuomet, kai pareigūnas E. J. po jo įspėjimo bandė patekti į virtuvės vidų, iš pakankamai didelio atstumo (stovėdamas prie krosnies metė į durų, pro kurias bandė įeiti pareigūnai, pusę). Be to, nuteistasis S. B. , metęs kirvį, ne tik nesiėmė jokių kitų veiksmų, kad atimtų gyvybę nukentėjusiajam E. J. , bet netgi priešingai – po kurio laiko pats įsileido pareigūnus, tame tarpe ir E. J. , jų daugiau nepuolė, nekėlė pavojaus jų sveikatai ir gyvybei. Tai rodo, kad S. B. kirvis buvo reikalingas ne kaip žudymo įrankis, o kaip priemonė pagąsdinti pareigūnus. Byloje nėra įrodymų, kad S. B. tokiais veiksmais (mesdamas kirvį) būtų turėjęs, būtent, griežtai kokybiškai apibrėžtą tikslą - atimti policijos pareigūnui E. J. gyvybę. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodyta, jog S. B. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, yra teisinga. Kai yra neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu, atsakomybė iškyla už faktiškai padarytą žalą. Šiuo atveju, S. B. pavojinga veika nesukėlė pasekmių, - nukentėjusiojo E. J. sveikatai žala nebuvo padaryta. Nukentėjusysis policijos pareigūnas sugebėjo apsisaugoti nuo nuteistojo S. B. mesto kirvio, - kirvis įstrigo į duris - ir nuteistąjį sulaikyti.
Tačiau, kaip jau aptarta aukščiau, yra įrodyta, jog S. B. priešinosi policijos pareigūnams, teisėtai, atliekantiems viešojo administravimo funkcijas. S. B. , rankose laikydamas kirvį ir peilį, grasino tuoj pat juos panaudoti, metė kirvį į duris, pro kurias bandė įeiti policijos pareigūnai. Atsakomybę už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, numato Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnis. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia aktyviais veiksmais. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas pavartojant smurtą arba 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali ir nereikalauja kokių nors pasekmių atsiradimo, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijai atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. Byloje įrodyta, kad S. B. atliko veiksmus, kurie įvardinti Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnio dispozicijoje, - grasino policijos pareigūnams, atliekantiems viešojo administravimo funkcijas savo kompetencijos ribose, tuoj pat jų atžvilgiu panaudoti fizinį smurtą. S. B. taip elgdamasis suprato savo veikos ir faktinę, ir socialinę prasmę, savo valios pastangomis siekė taip elgtis. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad S. B. veikoje yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.
Nuteistasis S. B. apeliaciniame skunde neginčija kaltės ir jo veikos kvalifikavimo, tik prašo švelninti bausmę.
Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą.
Bausmės skyrimo nuostatos yra numatytos BK VIII skyriuje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtina nuostatą, kad bausmė turi būti individualizuota ir paskirta atsižvelgiant į įstatymo reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. B. bausmę, nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatų. Buvo atsižvelgta tiek į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, tiek į kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes, tame tarpe ir į apeliaciniame skunde nurodytas (gydėsi VĮ ,,Š“ ir kt.). Teismo nuosprendžiu motyvuotai parinkta S. B. tinkama bausmės rūšis bei dydis. S. B. nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą. Nustatyta, kad S. B. , būdamas girtas, asmeninio konflikto metu, suduodamas rankomis ir kojomis, medine lazda ne mažiau 20 smūgių į įvairias kūno vietas, sunkiai sutrikdė V. R. sveikatą. Be šio nusikaltimo, S. B. teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas už pasipriešinimą policijos pareigūnams, grasinant jiems fiziniu smurtu. S. B. anksčiau buvo ne vieną kartą teistas, nusikaltimus, už kurių padarymą jis yra nuteistas šiuo nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį teistumą už nusikaltimus nuosavybei ir kitus nusikaltimus. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, S. B. nusikaltimus darė periodiškai, paleistas iš laisvės atėmimo vietos, po neilgo laiko tarpo vėl nusikalsdavo. S. B. niekur nedirbo, nors yra darbingo amžiaus. Visa tai rodo, kad S. B. dėl anksčiau padarytų nusikaltimų jokių išvadų nepadarė, anksčiau paskirtos bausmės jo nesulaikė nuo naujų nusikaltimų darymo, nepaveikė jo, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Paskirtoji S. B. bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta, ją švelninti pagrindo nėra.
Kolegijos nuomone, S. B. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės (nuoširdžiai prisipažino padaręs nusikaltimą ir labai gailisi, nori nukentėjusiesiems atlyginti padarytą žalą, kas turėtų būti laikoma jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis), dėl kurių, jo nuomone, paskirtoji bausmė turėtų būti švelninama, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas nenustatė S. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. S. B. apeliaciniame skunde teigia, kad jo atsakomybę lengvina ta aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimus, už kuriuos teismas jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį, ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi. Tačiau kolegija negali sutikti su šiais apelianto argumentais, jie yra nepagrįsti. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimas gali būti teismo pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą, bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Nuoširdus gailėjimas dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, sąlygos, kurios būtų pagrindas S. B. prisipažinimą ir gailėjimąsi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir ją atsižvelgti nustatant bausmės dydį, nėra įvykdytos. S. B. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nors savo kaltę iš dalies pripažino, bet pilnai nepapasakojo visų nusikaltimų aplinkybių, nusikaltimai buvo atskleisti kitų proceso dalyvių parodymais, dėl padarytų nusikaltimų neapgailestavo. Dėl jų padarymo pradėjo gailėtis tik tada, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo už šiuos nusikaltimus pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme (S. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis gailisi padaręs nusikaltimus). Visa tai rodo, kad S. B. gailėjimas yra ne nuoširdus, o formalus, tokiu būdu siekiant sušvelninti jam paskirtą bausmę. S. B. gailisi ne dėl savo padarytų nusikaltimų, o tik dėl to, kad jam reikia atsakyti už padarytas nusikalstamas veikas, patirti įstatymo nustatytus suvaržymus.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodomas nuteistojo S. B. noras atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą, tačiau nuo padarytų nusikaltimų jau praėjo daugiau kaip metai laiko, per šį pakankamai ilgą laikotarpį nuteistasis nesiėmė jokių veiksmų, kad bent iš dalies atlygintų padarytą žalą. Visa tai rodo, kad S. B. teiginys, jog jis nori atlyginti padarytą žalą yra deklaratyvus, taip bandant tik sušvelninti teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį.
Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas S. B. bausmes, Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo S. B. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkas Viktoras Kažys
Teisėjai: Elena Vainienė
Kęstutis Jucys