Civilinė byla Nr. 2A-257/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
21.4.2.8.; 41. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės
Gasiūnienės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant
Vladislavai Tumas,
dalyvaujant ieškovei Ė. M. P.,
ieškovės atstovams advokatui
Sigitui Lukauskui, advokatui Vytautui Kąstyčiui Valentinui Antanėliui ir A. K.,
atsakovių O. P., A.
Z. atstovui advokatui Rolandui Vaitekūnui,
atsakovų O. P., R.
L., A. L. atstovei
advokatei Vitalijai Kopūstienei,
trečiajam asmeniui K. P.,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės
Ė. M. P. ir atsakovų O. P., A. L. ir R. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio
apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje
Nr. 2-60-278/2009 pagal ieškovės Ė. M. P. ieškinį atsakovams O. P., R.
L., A. L., O. P. ir A. Z. dėl įgaliojimo ir pirkimo-pardavimo
sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, tretieji asmenys: K. P., Pasvalio rajono 2-ojo notarų biuro notarė I. B., VĮ Registrų centras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t
ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė Ė. M. P. kreipėsi į teismą, prašydama
pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2000 m. kovo 17 d. O. P. išduotą įgaliojimą bei
šio įgaliojimo pagrindu sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius, t. y. O. P. 2002 m. gruodžio 21 d.
sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis su O. P., kuriai parduotas 16,99 ha žemės sklypas,
esantis (duomenys neskelbtini), bei 39,52 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 2002 m. gruodžio 30 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kuria R. L. ir A. L. parduotas 20 ha žemės sklypas, iš jo 19,81 ha miško, esantis (duomenys neskelbtini), bei O. P. 2007 m. spalio 4 d. sudarytą
pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. Z. buvo parduotas 39,52 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), ir 16,99 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini); pripažinti sandorius
negaliojančiais nuo jų sudarymo momento bei įpareigoti atsakovus grąžinti jai
ginčo sklypus, o negalint jų grąžinti, priteisti iš O. P. ginčijamų žemės sklypų indeksuotą vertę
pinigais, t. y. 153 006 Lt.
Nurodė, jog 2006 m. sužinojo, kad 2000 m. kovo 17 d. ji sudarė įgaliojimą, kuriuo O. P. suteikė teisę valdyti ir tvarkyti visą
jai priklausantį turtą. Taip pat nurodė, jog nuo 1981 m. vasario 5 d. pastoviai
gydėsi Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, todėl aplinkos suvokimas jai yra
apsunkintas ir ji neprisimenanti, kad būtų pasirašiusi įgaliojimą, o jei tokį
įgaliojimą pasirašiusi, tai ginčijamas įgaliojimas nebuvo jos valios išraiška.
Nurodė, jog įgaliojimą galėjo pasirašyti visiškai nesuvokdama pasirašomo
dokumento esmės, o tuo pačiu ir pasekmių. Be to, 2006 m. balandžio mėn. sužinojo, kad atsakovė O. P. 2002
m. gruodžio 21 d. bei 2002 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimis
pardavė jai priklausančius žemės sklypus giminaičiams – atsakovams R. L., A. L., O.
P.. Teigė, kad O. P. ir
jos giminaičiai pasinaudojo jos senatve, sunkia sveikatos būkle ir pusvelčiui
išpardavė jai priklausantį turtą. O.
P., siekdama išvengti galimų teisinių pasekmių ir turto grąžinimo
ieškovei, 16,99 ha ir 39,52 ha žemės sklypus 2007 m. spalio 4 d. pardavė A. Z., todėl šie sandoriai
yra apsimestiniai. Be to, O. P.,
turėdama jos įgaliojimą, nepateikė jai jokios ataskaitos apie ruošiamus
sudaryti ar įvykdytus sandorius, už parduotą turtą iki šiol nėra su ja
atsiskaičiusi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio
apygardos teismas 2009 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies,
pripažino negaliojančia nuo sudarymo dienos O. P., atstovaujančios Ė. M. P., 2002 m. gruodžio 21 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kuria O. P. buvo
parduotas 16,99 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažino
negaliojančia nuo sudarymo dienos O.
P., atstovaujančios Ė. M.
P., 2002 m. gruodžio 21 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį,
kuria O. P. buvo
parduotas 39,52 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažino
negaliojančia nuo sudarymo dienos O.
P., atstovaujančios Ė. M.
P., 2002 m. gruodžio 30 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kuria
R. L. ir A. L. buvo parduotas 20 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) bei pripažinęs šį sandorį negaliojančiu, taikė
restituciją ir įpareigojo atsakovus R.
L. ir A. L. grąžinti
žemės sklypą ieškovės Ė. M. P. nuosavybėn,
priteisė iš atsakovės O. P. ieškovei
Ė. M. P. 28 255 Lt už
parduotus žemės sklypus. Kitą ieškinio dalį atmetė. Nurodė, kad nesutinka su
ieškovės argumentais, kad dėl psichikos ligos jai yra apsunkintas aplinkos
suvokimas, nes kitoje byloje atlikus ekspertizę buvo nustatyta, kad ieškovė
neturi jokio psichikos sutrikimo, o pagal esamą sveikatos būklę ji gali
suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Ieškovė taip pat neįrodinėjo,
kad įgaliojimą suteikė klysdama. Ji patvirtino, kad atsakovei O. P. buvo išduotas įgaliojimas tvarkyti žemės
grąžinimo dokumentus, gauti jos pensiją, kad notarė išaiškino įgaliojimu
atsakovei suteikiamas teises, todėl, teismo nuomone, ieškovė, būdama 65 metų
amžiaus, suprato šio įgaliojimo pasekmes, nes nepateikė jokių įrodymų, kad ji
ginčo sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, dėl kurios ji negalėjo išreikšti
savo tikrosios valios, ar ginčo sandorio sudarymo metu buvo tokios būklės, kad
negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, kad nesuprato sudaromo
veiksmo ir suklydo.
Teismas taip
pat nurodė, kad O. P. 2002
m. gruodžio 21 d. sudarydama 39,52 ha ir 16,99 ha žemės sklypų pirkimo
pardavimo sutartį su O. P. (vyro
brolio žmona) ir 2002 m. gruodžio 30 d. 20 ha žemės sklypo pirkimo pardavimo
sutartį su dukra R. L. ir
žentu A. L., pažeidė CK
2.134 straipsnyje įtvirtintą draudimą įgaliotiniui sudaryti sandorius su
artimais giminaičiais. Šią aplinkybę teismas pripažino kaip paneigiančią
įstatyme įtvirtinta sandorio šalių sąžiningumo prezumpciją bei suteikiančią
pagrindą konstatuoti, kad atsakovė O.
P. neveikė atstovaujamosios interesais. Be to, teismas, įvertinęs
parduodamo sklypo dydį, kainą, už kurią žemės sklypus 2004 m. pardavė pati
ieškovė, sprendė, kad 200-304 Lt už ha žemės kaina neatitiko tuo metu Pasvalio
rajone buvusios realios žemės kainos. Teismas taip pat nurodė, kad O. P. nepateikė duomenų, kad
dėl sklypų pardavimų ji tarėsi su ieškove ir vykdė tuo metu buvusią jos valią,
jog informavo apie parduotus žemės sklypus, jų pardavimo kainą ir su Ė. M. P. atsiskaitė. Tai, kad už
žemės sklypus nieko nemokėjo patvirtino A. L., o iš O. P. gautos lėšos ieškovei buvo perduotos tik
2006 metais kilus ginčui dėl žemės sklypų pardavimo. Teismas taip pat sprendė,
kad 2007 m. spalio 4 d. pirkimo pardavimo sandorį, kuriuo O. P. perleido ginčo žemės sklypus A. Z. pripažinti
negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes A. Z. sąžiningumas byloje nebuvo paneigtas,
byloje nepateikti įrodymai, kad jai buvo žinoma apie vykstančius ginčus, kad ji
pirko sklypą ne savo reikmėms, o sandoriai buvo apsimestiniai. Teismas,
pripažinęs 2002 m. gruodžio 30 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sandorį
negaliojančiu, taikė restituciją ir įpareigojo R. L. ir A. L. grąžinti 20 ha žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini) ieškovei, o pripažinęs 2002 m. gruodžio 21 d. sudarytus žemės
pirkimo pardavimo sandorius negaliojančiais, sprendė, kad restitucija negalima,
nes turtas perleistas sąžiningam įgijėjui, todėl ieškovei turi būti atlyginta
šio turto vertė. Teismas perleisto turto vertę priteisė iš O. P., nes byloje nėra duomenų, kad O. P. už žemės sklypus
sumokėta 15 400 Lt suma buvo sumokėta ieškovei. Teismas, nustatydamas
ieškovei priteistiną žemės sklypų vertę, sprendė, kad remtis indeksuota turto
verte nėra pagrindo, nes ji neatitinka realios rinkos vertės ir tai patvirtina
faktas, kad ir pati ieškovė 2004 m. perleisdama kitus žemės sklypus šia verte
nesivadovavo. Teismas sprendė, kad reali turto vertė už vieną arą yra 500 Lt,
todėl priteistina suma yra 28 255 Lt.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu
skundu ieškovė prašo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d.
sprendimo dalį, kuria iš atsakovės O.
P. priteista ieškovei 28 255 Lt už 2002 m. gruodžio 21 d.
sandoriu parduotus žemės sklypus, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują
sprendimą priteisti 152 506 Lt kompensaciją. Skunde nurodo, kad teismas,
priteisdamas 28 255 Lt kompensaciją už atsakovei A. Z. parduotus žemės sklypus, pažeidė procesines
ir materialines teisės normas, nes taikydamas restituciją ir nustatydamas
ekvivalentą pinigais nesivadovavo Nekilnojamojo turto registro pažymose nurodytomis
indeksuotomis negrąžintų žemės sklypų vertėmis. Apeliantė pažymėjo, kad pagal
CK 6.147 straipsnio 2 dalį jeigu
privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl
jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę, todėl taikydamas
restituciją ir apskaičiuodamas piniginio ekvivalento sumą, teismas pirmiausia
turėtų nustatyti ar skolininkas buvo sąžiningas ir restitucija taikoma dėl jo
kaltės. Teismas, pripažinęs 2002 m. gruodžio 21 d. sudarytus 39,52 ha ir 16,99
ha žemės sklypų pardavimo sandorius negaliojančiais, teisingai taikė restituciją, tačiau taip pat
turėjo konstatuoti, kad skolininkas, t.y. atsakovė O. P. buvo nesąžininga ir restitucija buvo
taikoma dėl jos kaltės bei nustatyti didžiausią atlygintiną turto vertę. Teismas neteisingai interpretavo CK
6.147 straipsnio 2 dalį, kadangi nustatydamas minėtų sklypų vertę rėmėsi 2004
m. gruodžio 14 d. ieškovės sudarytu sandoriu su atsakove O. P., kuriuo žemės ūkio žemės paskirties 54,17 ha sklypas buvo
parduotas už 27 085 Lt. Pirmos instancijos teismas darė išvadą, kad 2002 m. reali tokio turto
vertė už vieną ha buvo 500 Lt, tačiau tokia išvada neatitinka protingumo ir teisingumo
principų, kadangi 2004 m. gruodžio 14 d. ir 2002 m. gruodžio 21 d. sandoriai
yra sudaryti skirtingu
laiku, skiriasi sklypų našumo balai, be to, minėti sandoriai neatspindi tikrosios ieškovės valios. Teismas turėjo remtis tokiomis kainomis, kad
kompensacija ieškovei būtų didžiausia, atsižvelgti netgi į galiojančias kainas
taikant restituciją. Byloje nesant sklypų įvertinimo, turėjo vadovautis Nekilnojamojo turto
registro centrinio duomenų banko 2007 m. gruodžio 28 d. išrašais, kuriuose
nustatyta, kad 39.5200 ha žemės ūkio paskirties (duomenys neskelbtini), esančio sklypo indeksuota vertė yra
101 557 Lt, 16.9900 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo indeksuota vertė nurodyta 50 949 Lt. 2004 m.
gruodžio 14 d. sandorio metu
parduodant sklypą, nurodoma indeksuota vertė buvo 175 968 Lt. Ieškovė taip pat
atkreipė dėmesį, kad žemės sklypai atsakovei A. Z., kurios sąžiningumas nebuvo nuginčytas, buvo perleisti
2007 m. spalio 4 d., o ieškinys dėl šių sandorių nuginčijimo paduotas 2007 m.
spalio 15 d.
Apeliaciniu skundu atsakovai O. P., A. L. ir R. L. prašo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimo dalį
dėl 2002 m. gruodžio 21 d. žemės pirkimo pardavimo sutarčių pripažinimo
negaliojančiomis, 2002 m. gruodžio 30 d. žemės pirkimo pardavimo sutarties
pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, 28 255 Lt kompensacijos
ieškovei priteisimo bei 1 147,65 Lt žyminio mokesčio priteisimo iš
atsakovės O.
P. panaikinti, kitą
sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas bei
pripažinti ieškovės dalyvavimą teismo procese būtinu. Skundą grindžia šiais
argumentais:
1.
Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatkreipė dėmesio į tai, kad iki
įgaliojimo suteikimo ieškovė pati tvarkėsi dokumentus, susijusius su žemės
grąžinimu ir niekam nekilo abejonių dėl jos sveikatos būklės. Be to, ji būdama
vieniša, apsigyveno pas atsakovę, vedė bendrą ūkį, ginčo šalis siejo šilti
santykiai, ji tapo atsakovės R. L. krikšto mama, 1993 m. liepos 14 d. testamentu savo krikšto dukrai paliko
visą turtą, o 2000 m. vasario 1 d. testamentu visą turtą paliko atsakovei O. P.. Teismas ieškovės norą bet kokia forma
perleisti miško sklypą savo krikšto dukrai ir jo sutuoktiniui turėjo įvertinti
kaip geros valios išraišką. Atsakovė O. P. veikė pagal išduotą įgaliojimą, kuriame buvo aiškiai
aptartos atsakovės teisės ir kuris išduotas teisėtai. Teismas, prieš priimdamas skundžiamą
sprendimą, turėjo vertinti faktą, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti
atstovaujamosios interesais, kad šių sandorių
sudarymas nesukėlė interesų konflikto, kol
Ė.M.
P. nepradėjo daryti
įtakos A.
K. ir D. S..
Teismas nesiaiškino tikrosios ieškovės valios dėl nekilnojamojo turto
perleidimo, neįvertino byloje esančių
įrodymų, neatsižvelgė į apeliantų paaiškinimus dėl įgaliojimo davimo ir sandorių sudarymo aplinkybių, todėl padarė
klaidingą išvadą, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant ieškovės teises. Byloje nėra įrodyta,
kad ieškovės ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl jos valios trūkumų, tačiau
teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nusprendė priešingai. Teismui buvo
žinoma, kad ieškovės teises apribojo A. K. ir D. S., tačiau dėl šių aplinkybių teismas
visiškai nepasisakė, nors, priimdamas sprendimą, turėjo įvertinti, kad
pripažinus ieškovės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu ir jai atvykus, ji
negalėjo aiškiai pasisakyti dėl bylos esmės.
2.
Apeliantai nesutinka su teismo nustatyta žemės sklypų kaina, nes ieškovė
neįrodė rinkos verčių skirtumo, apklausiama teismo posėdyje nurodė, kad nežino,
kokia yra kaina. Teismas taip pat nesiaiškino aplinkybių, susijusių su
susitarimu perleisti ginčo sklypus, atsiskaitymu su ieškove. Be to, teismas
neišsprendė klausimo dėl išlaidų, susijusių su devynerių metų miško priežiūra,
atlyginimo atsakovui A. L. iš ieškovės Ė. M. P..
3.
Teismas, remdamasis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, 6.146 straipsniu, 6.147
straipsniu ir 1.5 straipsnio 3 dalimi galėjo visiškai netaikyti restitucijos.
Atsiliepimu
į apeliacinį skundą ieškovė Ė. M. P. prašo Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. teismo
sprendimo dalį dėl 2002 m. gruodžio 21 d. ir 2002 m. gruodžio 30 d. sutarčių
pripažinimo negaliojančiomis palikti nepakeistą ir atsakovų apeliacinį skundą
atmesti. Nurodo, kad teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad ginčijami pirkimo
pardavimo sandoriai sudaryti su artimais giminaičiais. Ši aplinkybė paneigia
sandorių šalių sąžiningumo prezumpciją ir leidžia spręsti, kad atsakovė O. P. neveikė atstovaujamosios (ieškovės)
vardu, o jos sudaryti sandoriai pažeidžia imperatyvias įstatymo nuostatas. Be
to, teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovei priklausęs nekilnojamasis turtas
buvo parduotas nedidele kaina.
Atsiliepimu
į apeliacinį skundą atsakovai O. P., A.
L. ir R. L. prašo ieškovės apeliacinį skundą
atmesti, o atsakovų patenkinti. Nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie
buvo išdėstyti jų apeliaciniame skunde bei papildomai pažymi, kad atsakovės O. P. kaltės klausimas pirmosios
instancijos teisme nebuvo svarstomas, nes to nereikalavo ieškovė. Teismas
negalėjo spręsti O. P. nesąžiningumo
klausimo, nes pati ieškovė savo ieškinyje tokio reikalavimo nereiškė. Be to,
nurodė, kad iš teismo sprendimo nėra aišku, kurių sklypų vertes teismas
apskaičiavo, todėl nėra reikšmingas ieškovės argumentas dėl pareigos mokėti
didžiausia turto vertę. Nėra taip pat aišku, kuo remdamasi ieškovė teigia, kad
2004 m. gruodžio 14 d. ir 2002 m. gruodžio 21 d. sandoriai neatspindi tikrosios
jos valios.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė O. P. prašo ieškovės
apeliacinio skundo netenkinti, atsakovų apeliacinį skundą patenkinti bei
priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad net ir pripažinus atsakovės O. P. 2002 m. gruodžio
21 d. sudarytus 39,52 ha ir 16,99 ha žemės sklypų pardavimo sandorius
negaliojančiais, restitucija negalima, nes nekilnojamasis turtas 2007 m. spalio
4 d. yra perleistas sąžiningam įgijėjui, todėl
ieškovei turi būti atlyginta šio turto vertė (CK 6.147 str. 2 d., 6.153 str. 1
d.). Atsakovė yra sumokėjusi O. P. 15 400 Lt ir šios aplinkybės niekas
neginčija. Byloje nėra duomenų apie sklypų vertę 2002 metais bei šiuo metu,
todėl teismas pagrįstai vadovavosi teisingumo ir protingumo principais ir
padarė pagrįstą išvadą, kad reali turto vertė buvo 500 Lt/ha. O. P. taip pat nurodo, kad ji yra sąžininga
įgijėja, todėl nėra pagrindo taikyti restituciją ir iš jos išreikalauti daiktą.
Atsakovė taip pat nurodo, kad jai nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie jokius galimus dėl šio turto nuosavybės,
naudojimo ar valdymo teisių ginčus, ji per savo atstovą sumokėjo visą sutartą
turto kainą, o įgijus turtą ginčijamų
sandorių pagrindu tapo šio turto savininke ir aktyviais veiksmais įgyvendino savo, kaip savininko, teises,
valdė šį turtą ir juo aktyviai naudojosi bei šiuo turtu disponavo. Atsakovės su turto perleidėju ir jo įgaliotu
asmeniu (atsakove O. P.) nesieja jokie
giminystės santykiai. Be
to, atsakovės atžvilgiu restitucija
netaikytina ir CK 6.145 str. 2 d. pagrindu, nes dėl jos taikymo O. P. (vienos iš šalių) padėtis nepagrįstai
ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos šalies atitinkamai pagerėtų. Ji nurodo, kad
ginčo turtą įsigijo už
sulygtą kainą, kuri yra protinga ir buvo
pasiekta derybų būdu bei atitinka toje
vietoje esančią realią vertę. Pati ieškovė 2004 m. gruodžio 14 d. yra pardavusi
atsakovei (O. P.) žemės
sklypą, kurio vertė taip pat neatitiko Registrų centro nurodomos indeksuotos
žemės sklypo vertės.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą
atsakovė A.
Z. prašo ieškovės
apeliacinio skundo netenkinti, atsakovų apeliacinį skundą išspręsti teismo
nuožiūra bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ji yra
sąžininga turto įgijėja, ši aplinkybė nebuvo ginčijama, todėl įgytas
nekilnojamasis turtas negali būti išreikalautas. Sudarydama sutartį buvo
pakankamai rūpestinga ir atidi, ginčo turtą apžiūrėjo, sutartį sudarė notarine
forma, notaras patvirtino, kad šiam turtui nėra nustatyta apribojimų ar
suvaržymų. Atsakovei nebuvo žinoma ir negalėjo
būti žinoma apie jokius galimus dėl šio turto nuosavybės, naudojimo ar valdymo
teisių ginčus (tokių ginčų ir nebuvo), ji
sumokėjo visą sutartą turto kainą, jos su turto perleidėju ir jo įgaliotu asmeniu nesieja jokie giminystės santykiai. Sudarytas sandoris nepažeidžia jokių
imperatyvių įstatymo normų ir joms neprieštarauja, be to, jis neprieštarauja
viešajai tvarkai ir gerai moralei, šis sandoris nėra tariamas, nes jis buvo
sudarytas įstatymo reikalaujamos formos ir šiuo sandoriu buvo teisiškai
įforminti veiksmai, kuriais buvo siekta sukurti, pakeisti bei panaikinti
civilines teises ir pareigas bei kuriais tai ir buvo padaryta (CK 1.63 str. 1
d.).
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Lietuvos
apeliacinis teismas 2010 m. vasario 22 d. šioje byloje priėmė dalinę nutartį,
kuria paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d.
sprendimo dalį dėl pripažinimo negaliojančia 2002 m. gruodžio 30 d. žemės
pirkimo-pardavimo sutarties, kuria R.
L. ir A. L. parduotas
20 ha žemės sklypas ir taikant restituciją R. L. ir A. L. įpareigoti grąžinti žemės sklypą E. M. P..
Atsakovų
apeliacinis skundas dėl 2002 m. gruodžio 21 d. žemės pirkimo-pardavimo sutarčių
pripažinimo negaliojančiomis netenkintinas.
Asmenys turi
teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos, kurie dėl savo pobūdžio
gali būti sudaromi asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius (CK
2.132 str. 1 d.). Ieškovė E. M. P. 2000
m. kovo 17 d. išdavė atsakovei O. P.
įgaliojimą sudaryti visus įstatymo leidžiamus sandorius (b. l. 15,
t. 1). Atsakovė O. P. 2008
m. gruodžio 21 d. sudarė dvi pirkimo-pardavimo sutartis atstovaujamos ieškovės
E. N. P. vardu, pagal
kurias atsakovei O. P. pardavė
39,52 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), už 12 000 Lt ir 16,99 ha
žemės sklypą (duomenys neskelbtini), už 3 400 Lt (b. l. 17-18, t. 1).
Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs minėtas dvi žemės pirkimo-pardavimo
sutartis, sudarytas atsakovės O. P.,
atstovaujančios ieškovę, negaliojančiomis, taikė restituciją sumokant
ekvivalentą pinigais ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 28 255 Lt.
CK 2.134 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių
nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip
pat su savo sutuoktiniais bei tėvais, vaikais ir kitais artimais giminaičiais.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismine praktika, pagrįstai nustatė,
kad atsakovė O. P.,
parduodama ieškovės žemę savo artimai giminaitei (sutuoktinio brolio žmonai),
už nedidelę kainą, veikė ne ieškovės interesais. Ieškovė pirmosios instancijos
teisme ir apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad ji ieškinį palaiko,
kad pinigų už parduotą žemę iš atsakovės nėra gavusi. Atsakovė O. P. nurodė, kad gautus pinigus už parduotą žemę
grąžino ieškovei, savo reikmėms nenaudojo. Tuo tarpu A. L. (atsakovės žentas) parodė, kad 15 400 Lt,
gautų už parduotus sklypus, O. P. atidavė
jam ir jis juos panaudojo savo ūkyje, tačiau vėliau pinigus atidavė ieškovei.
Kadangi be atsakovų paaiškinimų byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių
aplinkybę, kad pinigai ieškovei buvo atiduoti, pirmosios instancijos teismas
padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė O.
P. už parduotus sklypus su ieškove yra neatsiskaičiusi. Tretysis
asmuo K. P. apeliacinės
instancijos teisme parodė, kad už pirktą iš ieškovės žemę sumokėjo ne ieškovei,
o atsakovei O. P..
Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 22 d. daline nutartimi šioje byloje
nustatyta, kad atsakovė O. P. pagal
ieškovės išduotą įgaliojimą 2002 m. gruodžio 30 d. pardavė savo dukrai ir
žentui 20 ha miško už 4 000 Lt, tačiau pinigų ieškovei taip pat neatidavė.
Atsakovė nurodė, kad ieškovei nupirko butą, tačiau minėta daline nutartimi
nustatyta, kad butas buvo nupirktas atsakovės dukros R. L. vardu. Šis atsakovės O. P. elgesys vertintinas kaip nesąžiningas. Atsakovė
O. P. 39,52 ha žemės
sklypą pardavė už 12 000 Lt, 16,99 ha – už 3 400 Lt. Pagal UAB
,,Verslavita“ vertintojo ataskaitos duomenis tuo metu, kada buvo sudarytos
ginčijamos žemės sklypų pardavimo-pirkimo sutartys, Pasvalio rajone vieno ha
žemės kaina buvo nuo 3 319 Lt iki 1 270 Lt. Tuo tarpu ieškovės vieno
žemės sklypo 1 ha pardavimo kaina buvo 300 Lt, kito sklypo vieno ha pardavimo kaina
– 200 Lt.
Taigi atsakovės
O. P. atstovaujamosios
ieškovės vardu sudarytus žemės pirkimo-pardavimo sutartis su artima giminaite O. P., pardavus žemę už
ypatingai mažą kainą ir neatsiskaičius su ieškove, pirmosios instancijos
teismas pagrįstai pripažino prieštaraujančiais įstatymo imperatyviosioms
normoms, ieškovės interesams ir CK 1.80 straipsniui, 2.134 straipsnio 1 daliai
ir pripažino negaliojančiais.
Ieškovės
apeliacinis skundas dėl piniginio ekvivalento dydžio taikant restituciją
nustatymo tenkintinas.
Pagal CK
6.147 straipsnio 2 dalį, jeigu grąžinamas turtas sunaikintas arba perleistas,
asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar
perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kurio metu turto vertė
buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo buvo nesąžiningas arba
restitucija taikoma dėl jo kaltės, jis privalo atlyginti didžiausią jo vertę.
Pirmosios
instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad pati ieškovė 2004 m. pardavė
žemę už vieną ha skaičiuodama po 500 Lt, vadovaudamasis protingumo ir
sąžiningumo principais, nusprendė, kad reali ginčijamų sandorių žemės kaina
buvo po 500 Lt už vieną ha. Ieškovė, nustatant piniginio ekvivalento dydį, reikalauja
taikyti CK 6.147 straipsnio 2 dalį, nes atsakovė, sudarydama ginčijamus
pirkimo-pardavimo sandorius, buvo nesąžininga, sklypus pardavė už labai mažą
kainą, ieškovei pinigų, gautų už parduotus sklypus, neatidavė.
Ginčijamose
žemės pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyta, kad pagal Nekilnojamojo turto
registro duomenis 39,52 ha žemės sklypo indeksuota vertė – 101 557 Lt, 16,99
ha indeksuota vertė – 50 549 Lt. Apeliacinės instancijos teismui ieškovė
pateikė UAB ,,Verslavita“ turto vertintojo ataskaitą, pagal kurią 39,31 ha
žemės sklypo 2002 m. gruodžio mėn. rinkos kaina 110 000 Lt, 16,99 ha – 45 000
Lt. Minėta, pirkimo-pardavimo sandoriai pripažinti negaliojantys dėl atsakovės O. P. kaltės. Atsakovė
didelius žemės sklypus pardavė už ypatingai žemą kainą, tačiau netgi tų pinigų
ieškovei negrąžino. Šie atsakovės O.
P. veiksmai vertintini kaip nesąžiningi ir taikant restituciją
piniginiu ekvivalentu iš atsakovės priteisiama žemės sklypų rinkos kaina, buvusi
sklypų pardavimo metu, t. y. 2002 m. gruodžio mėn. (CK 6.147 str. 2 d.).
Atsakovė O. P. prašo piniginio
ekvivalento dydį nustatyti vadovaujantis UAB ,,Liturta“ pažyma, pagal kurią
žemės sklypų vieno ha kaina 2002 m. gruodžio mėn. datai buvo 557 Lt (b. l. 139,
t. 3). Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas piniginio ekvivalento dydį,
UAB ,,Liturta“ nurodyta kaina nesivadovauja, nes turto vertintojo pažyma
neatitinka Turto ir verslo vertinimo įstatymo keliamiems reikalavimams. Pačioje
UAB ,,Liturta“ pažymoje yra pažymėta, kad turto vertės nustatymas neatitinka
vertinimo dokumentų turinio bei formos ir yra tik informacinio pobūdžio. Tuo
tarpu UAB ,,Verslavita“ vieno žemės sklypo hektaro kainą – 2 807 Lt, kito –
2 736 Lt nustatė lyginamuoju metodu ginčijamų sandorių sudarymo metu
parinkę Pasvalio rajone sudarytas žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis. UAB
,,Verslavita“ vertinimo ataskaita atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų
įstatymo reikalavimus, 1996 m. vasario 14 d. Vyriausybės nustatytą turto
vertinimo metodiką, todėl ir yra vadovaujamasi šios bendrovės vertintojo nustatyta
kaina, o ne UAB ,,Liturta“.
Dėl išdėstytų
argumentų pirmosios instancijos teismo iš atsakovės O. P. taikant restituciją pinginiu ekvivalentu
priteista ieškovės naudai 28 255 Lt suma didinama iki 155 000 Lt.
Patenkinus
ieškovės apeliacinį skundą ir atmetus atsakovų apeliacinį skundą, tarp šalių
atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1, 4 d.). Ieškovė
nuo 2 485,12 Lt žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą buvo
atleista. Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą iš atsakovės O. P. valstybės naudai priteisiamas 2 485,12
Lt žyminis mokestis (CPK 96 str. 1 d.). Už žemės sklypų kainų nustatymą 2002 m.
gruodžio mėnesio ir 2009 m. birželio mėnesio datai ieškovė UAB ,,Verslavita“
sumokėjo 3 025 Lt. Atsižvelgiant į aplinkybe, kad taikant restituciją,
priteisiama suma buvo nustatyta vadovaujantis žemės sklypų kaina nustatyta 2002
m. gruodžio mėnesio datai, ieškovei yra priteisiamos išlaidos tik už vertės
nustatymą 2002 m. gruodžio mėnesio datai, t. y. pusė sumos, kurią ieškovė
sumokėjo UAB ,,Verslavita“ – 1 512,50 Lt.
Atsakovė A. Z. už advokato pagalbą yra
sumokėjusi 1 000 Lt. Pažymėtina, kad apeliacine tvarka teismo sprendimo
dalies, pagal kurią atmestas ieškovės reikalavimas dėl 2007 m. spalio 4 d.
žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovė O. P. pardavė atsakovei A. Z. žemės sklypus, nei ieškovė, nei atsakovai
neskundė. Advokatas R. Vaitekūnas apeliacinės instancijos teisme iš esmės išdėstė
teisinius argumentus ir palaikė atsakovės O. P. apeliacinio skundo argumentus dėl teismo
sprendimo dalies, kurią patenkintas ieškovės reikalavimas, nepagrįstumo. Tačiau
sprendimo dalis, kurią patenkintas ieškovės reikalavimas, atsakovės A. Z. neliečia, o ta
sprendimo dalis, kuri liečia A. Z. interesus,
išspręsta jos naudai ir apeliacine tvarka neapskųsta. Todėl išlaidos advokato
pagalbai apmokėti A. Z. nepriteisiamos,
nes advokatas apeliacinės instancijos teisme iš esmės atstovavo atsakovių O. P. ir O. P. interesus.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio
1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio
apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės O. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini))
priteista 28 255 Lt, pakeisti ir priteisti iš atsakovės O. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovės Ė. M. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini))
naudai 155 000 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt penkis tūkstančius litų).
Priteisti iš
atsakovės O. P. (asmens
kodas (duomenys neskelbtini))
ieškovės Ė. M. P. (asmens
kodas (duomenys neskelbtini))
naudai 1 512,50 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus dvylika litų, 50 ct)
išlaidų, turėtų įvertinant žemės sklypus.
Priteisti iš O. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini))
valstybės naudai 2 485,12 Lt (du tūkstančius keturis šimtus
aštuoniasdešimt penkis litus, 12 ct) žyminio mokesčio.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Danutė
Gasiūnienė
Danutė
Milašienė