Civilinė byla Nr. 3K-3-102-969/2017

Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00953-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių mokumo atkūrimo plano tvirtinimą ir tikslinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartimi pareiškėjui iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Principo reikalas“. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. ir 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi patvirtinti bankrutuojančio pareiškėjo kreditorių finansiniai reikalavimai, o 2014 m. sausio 7 d. nutartimi patvirtintas mokumo atkūrimo planas ir jo įgyvendinimo trukmė – penkeri metai.
3. Bankroto administratorė, atsižvelgdama į nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusius Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) pakeitimus, prašė teismo patvirtinti patikslintą bankrutuojančio pareiškėjo mokumo atkūrimo planą. Ji nurodė, kad patikslintam planui pritarė pareiškėjų kreditoriai 2016 m. balandžio 4 d. vykusiame kreditorių susirinkime.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi atsisakė patvirtinti bankrutuojančio J. D. 2016 m. balandžio 7 d. patikslintą mokumo atkūrimo planą.
5. Teismas nurodė, kad FABĮ 7 straipsnio 5 dalis, nustatanti, kad plano įgyvendinimo trukmė yra treji metai, galioja tik nuo 2016 m. sausio 1 d. Fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki tol, turi teisę siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę, tačiau teismas, užtikrindamas bankroto proceso sąžiningumą ir maksimalų kreditorių interesų patenkinimą, gali palikti galioti nustatytą ilgesnę proceso trukmę net ir tuo atveju, jeigu kreditoriai pritarė tokiam pasiūlymui.
6. Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teisme 2016 m. balandžio 13 d. priimtas ieškovų R. P. ir R. P. ieškinys atsakovams J. A. D. ir bankrutuojančiam pareiškėjui dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu. Šios bylos baigtis, teismo nuomone, gali turėti esminę reikšmę vertinant pareiškėjo sąžiningumą, pateikiant informaciją apie savo finansinę būklę ir disponuojant lėšomis bei turtu ne kreditorių interesais bankroto proceso metu. Teismas padarė išvadą, kad, kol nurodyta byla neišnagrinėta, būtų nepagrįsta sutrumpinti mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę.
7. Teismas taip pat nustatė, kad patikslintas mokumo atkūrimo planas nuo patvirtinto 2014 m. sausio 7 d. iš esmės skiriasi tik tuo, jog prašoma patvirtinti sutrumpintą iki trejų metų šio plano įgyvendinimo trukmę, o tai padarius, 2017 m. vasario mėnesį bankroto procesas turėtų pasibaigti. Teismas, įvertinęs pareiškėjo iki šiol pagal mokumo atkūrimo planą (ne)atliktus veiksmus ir prašomo patvirtinti patikslinto mokumo atkūrimo plano nuostatas, padarė išvadą, kad bankrutuojantis asmuo bet kokiomis priemonėmis siekia kuo greičiau užbaigti bankroto procesą, taip pat jis galimai slepia nuo kreditorių (ir teismo) pajamas, kurių nustatymu ir paskyrimu atsiskaityti su kreditoriais turėtų rūpintis bankroto administratorė.
8. Įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad patikslintas mokumo atkūrimo planas negali būti patvirtintas, nes jame nustatyta sutrumpinta trejų metų plano įgyvendinimo trukmė neatitinka kreditorių interesų ir būtina tęsti šį procesą toliau su galimybe jį nutraukti, jeigu būtų nustatytos FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktuose nurodytos aplinkybės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 182 straipsniai, FABĮ 8 straipsnio 8 dalis).
9. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2016 m. liepos 21 d. nutartimi paliko Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 26 d. nutartį nepakeistą.
10. Teismas nustatė, kad patikslintam bankrutuojančio pareiškėjo mokumo atkūrimo planui 2016 m. balandžio 4 d. vykusiame kreditorių susirinkime pritarė kreditoriai, kurių reikalavimai sudaro 78,66 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos. Kreditorių, nepritarusių patikslintam planui, nebuvo.
11. Atsižvelgdamas į tai, kad civilinėje byloje Nr. e2-1124-479/2016, iškeltoje pagal R. P. ir R. P. ieškinį, keliamas klausimas dėl sandorio, sudaryto pareiškėjo bankroto proceso laikotarpiu, teisėtumo, teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtoje byloje keliami klausimai gali turėti reikšmės vertinant bankrutuojančio fizinio asmens sąžiningumą, pateikiant informaciją apie savo finansinę būklę ir disponuojant lėšomis bei turtu ne kreditorių interesais bankroto proceso metu, t. y. FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatų aspektu.
12. Teismas pažymėjo, kad nutartis civilinėje byloje Nr. 2-225-729/2016, kuria atsisakyta priimti R. P. ir R. P. priešieškinį atsakovams J. A. D., J. D. ir fizinio asmens bankroto administratoriui I. L., priimta 2016 m. kovo 30 d., ieškovams ieškinį pagal teismingumą pasiūlyta pateikti Klaipėdos apygardos teismui. Minėtas ieškinys civilinėje byloje Nr. e2-1124-479/2016 Klaipėdos apygardos teisme priimtas 2016 m. balandžio 13 d. Tuo tarpu kreditorių susirinkimas, kuriuo patvirtintas patikslintas mokumo atkūrimo planas, įvyko 2016 m. balandžio 4 d., kreditorių balsavimo biuleteniai pildyti 2016 m. kovo 29, 30 dienomis ir balandžio 1 dieną. Tačiau tvirtinant patikslintą planą kreditoriams nebuvo žinoma apie 2016 m. balandžio 13 d. Klaipėdos apygardos teisme priimtą ieškovų R. P. ir R. P. ieškinį. Taigi kai kreditorių susirinkimo metu kreditoriai sprendė dėl patikslinto plano projekto tvirtinimo, jiems akivaizdžiai nebuvo žinoma aplinkybė dėl pareiškėjui pareikštų reikalavimų ir jų pobūdžio.
13. Teismas nustatė, kad patikslintame mokumo atkūrimo plane nurodyta, kad J. D., nepaisydamas savo gaunamų pajamų dydžio ir būtiniesiems poreikiams tenkinti nustatytos sumos, plano vykdymo laikotarpiu įsipareigoja skirti 2000 Eur sumą kreditorių reikalavimams tenkinti ir banko paslaugoms apmokėti. Minėta suma būtų skiriama iš pareiškėjo depozitinėje sąskaitoje susikaupusių lėšų, taip pat lėšų, gautų iš reikalavimo teisių pardavimo ir kitų pajamų, viršijančių pareiškėjo būtinuosius poreikius. Mokumo atkūrimo plano vykdymo ataskaita patvirtina, kad kreditorių reikalavimai proceso metu tenkinami nebuvo, buvo išieškomos lėšos iš bankrutuojančio fizinio asmens skolininkų. Tačiau per plano įgyvendinimo laikotarpį skolų iki galo išieškoti nėra galimybės ir reikalavimo teises numatoma parduoti. Bankroto procese depozitinėje sąskaitoje sukaupta tik 707,88 Eur, o paskutinė atsiskaitymo su kreditoriais data numatyta itin netolima – 2017 m. vasario 4 d.
14. Įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes ir atsižvelgdamas į tai, kad tvirtinant patikslintą mokumo atkūrimo planą pareiškėjo kreditoriams nebuvo žinomos visos su šiuo klausimu susijusios svarbios aplinkybės, teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tvirtinti patikslintą bankrutuojančio pareiškėjo mokumo atkūrimo planą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalį ir bendrąjį teisingumo principą. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, iš esmės rėmėsi tik ta faktine aplinkybe, kad kitoje civilinėje byloje pareiškėjui yra pareikštas ieškinys, tačiau nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis, esant tokiai situacijai, teismas turi teisę netvirtinti plano. Taigi teismas rėmėsi vien prielaida, kad kitoje byloje pareikštas ieškinys gali būti patenkintas, o jau jį patenkinus apskritai būtų pagrindas nutraukti pareiškėjui bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas šio pirmosios instancijos teismo padaryto pažeidimo neištaisė ir taip pat nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuris leistų teigti, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta. Nagrinėjamu atveju FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punkto nuostatos netaikytinos. Mokumo atkūrimo plano tvirtinimą ir tikslinimą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnio nuostatos, tačiau jos neįtvirtina teismo teisės atsisakyti tvirtinti planą nesant procedūrinių ir (ar) imperatyviųjų teisės normų pažeidimo.
2. Teismai pažeidė FABĮ 7 straipsnio 5 dalies ir 8 straipsnio 7 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. gegužės 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimas yra neteisminė procedūra, o tokiu atveju, jei kreditoriai pritaria mokumo atkūrimo planui, tai teismas atsisakyti tvirtinti tokį planą gali tik nustatęs procedūrinius ar imperatyviųjų įstatymų nuostatų pažeidimus. Šiuo atveju jokių teisės aktų pažeidimų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė. Nenustačius minėtų pažeidimų, tačiau atsisakant patvirtinti patikslintą planą, kuriam pritarta kreditorių susirinkime, buvo be teisinio pagrindo įsiterpta į pareiškėjo ir jo kreditorių valią, taip pažeidžiant imperatyviąją FABĮ 8 straipsnio 7 dalies nuostatą, kuri neturėtų būti aiškinama plečiamai. Remiantis FABĮ 7 straipsnio 5 dalimi, teismui suteikiama teisė pratęsti mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą tik tokiu atveju, kai inicijuojamas ikiteisminis tyrimas bankrutuojančio asmens atžvilgiu. Jokios kitos teisės normos nesuteikia teismui teisės pratęsti mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą. Nagrinėjamu atveju FABĮ 8 straipsnio 8 dalies nuostata netaikytina, nes ji taikoma tik tokiu atveju, kai kreditoriai nepritaria mokumo atkūrimo planui. Be to, teismai visiškai nevertino ir nepasisakė dėl bankroto administratorės kartu su patikslintu planu pateiktos išvados.
3. Teismai nepagrįstai nesivadovavo svarbiais bankroto proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis, CPK 7 straipsnis). Teismai visiškai nevertino aplinkybės, kad šiuo metu galiojančiame mokumo atkūrimo plane bankroto administravimo išlaidų sąmata nustatyta mėnesinėmis išlaidomis. Taigi kuo ilgesnis bankroto proceso terminas, tuo didesnės bankroto administravimo išlaidos bus patiriamos ir tuo ilgesnį laikotarpį bus varžomos bankrutuojančio fizinio asmens teisės.
4. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir FABĮ pakeitimo įstatymas) 13 straipsnio 6 dalį ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Teismai be jokio teisinio pagrindo įsiterpė į pareiškėjo ir jo kreditorių patikslintame mokumo atkūrimo plane suderintą valią, o tai negali būti laikoma tinkamu FABĮ įtvirtintų bankroto proceso tikslų užtikrinimu. FABĮ pakeitimo įstatymas suteikė teisę pareiškėjui siūlyti keisti jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminą. Kadangi tokiam siūlymui buvo pritarta kreditorių susirinkime, teismai skundžiamomis nutartimis iš esmės pažeidė minėtą pareiškėjo teisę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygybės prieš įstatymą principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. liepos 3 d. nutarimai). Šiuo atveju teismai nenustatė jokių pateisinančių objektyvių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui netaikyti nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios FABĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatos. Vien aplinkybės, kad bankroto byla pareiškėjui iškelta iki 2016 m. sausio 1 d. ir (ar) kad ateityje gali atsirasti pagrindas nutraukti bankroto bylą, nereiškia, jog pareiškėjas gali būti diskriminuojamas tų fizinių asmenų, kurių bankroto bylą iškelta po 2016 m. sausio 1 d. ir kuriems mokumo atkūrimo planų terminai sutrumpinti kreditoriams pritarus, atžvilgiu.
5. Teismai pažeidė civilinėje teisėje galiojančią sąžiningumo prezumpciją, o kartu ir bendrąjį sąžiningumo principą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5  straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 dalis) ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-5-516-2014; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015; kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinėje teisėje galiojanti sąžiningumo prezumpcija taikoma ir fizinių asmenų bankroto procese, tačiau teismai šia prezumpcija nesivadovavo ir skundžiamas nutartis grindė vien prielaidomis, jog ateityje gali paaiškėti aplinkybės, įrodančios pareiškėjo nesąžiningumą.
16. Suinteresuotas asmuo Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismai, atsižvelgdami į kitoje byloje dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu nagrinėjamus klausimus, galinčius turėti įtakos pareiškėjo bankroto procesui ir jo sąžiningumo vertinimui, ir atsisakydami tvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų teisės normų pažeidimų. Tokio plano įgyvendinimo termino sutrumpinimas yra nuolaida, fizinio asmens padėties palengvinimas. Tuo tarpu pareiškėjas, kaip teisingai nustatė teismai, teismo patvirtinto mokumo atkūrimo plano ir jame nustatytų priemonių mokumui atkurti neįgyvendina, kas negali būti laikoma sąžiningu jo elgesiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo plano tvirtinimo ir tikslinimo

17. Remiantis FABĮ 7 straipsnio 5 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.), fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano (toliau – planas) įgyvendinimo trukmė negali būti ilgesnė negu 5 metai.
18. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-2235 4 straipsnio 6 dalimi pirmiau nurodyta FABĮ 7 straipsnio 5 dalies norma nuo 2016 m. sausio 1 d. pakeista, nustatant, kad plano įgyvendinimo trukmė yra 3 metai.
19. Remiantis FABĮ pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 6 dalimi, fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turi teisę siūlyti keisti plano įgyvendinimo trukmę FABĮ 8 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje išdėstytas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 7 straipsnio 5 dalies nuostatas.
20. FABĮ 8 straipsnio 1–10 dalyse nustatyta plano tvirtinimo procedūra, o šio straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad plano pakeitimai svarstomi ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir planas. Pagal FABĮ 8 straipsnio, reglamentuojančio plano tvirtinimą, 6 dalį, teismas, gavęs šio straipsnio 4 dalyje nurodytus dokumentus, per 15 dienų rašytinio proceso tvarka priima nutartį dėl plano. Pagal FABĮ 8 straipsnio 7 dalį, teismas gali nepatvirtinti plano, jeigu nustato, kad buvo pažeistos šio straipsnio 1–4 dalių nuostatos ir (ar) šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytas susitarimas pažeidžia kitų kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus ir per nustatytą terminą nepašalinti plano trūkumai.
21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatoriui bankroto byla iškelta 2013 m. liepos 25 d., planas patvirtintas 2014 m. sausio 7 d., jo įgyvendinimo trukmė – 5 metai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad bankroto administratorės 2016 m. balandžio 7 d. pateiktas patikslintas planas negali būti patvirtintas, nes jame nustatyta sutrumpinta 3 metų plano įgyvendinimo trukmė neatitinka kreditorių interesų ir būtina tęsti šį procesą toliau su galimybe jį nutraukti, jeigu būtų nustatytos FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktuose nurodytos aplinkybės. Tokį sprendimą teismai grindė šiomis aplinkybėmis:
1. patikslintas planas nuo patvirtintojo 2014 m. sausio 7 d. iš esmės skiriasi tik tuo, kad prašoma patvirtinti sutrumpintą iki 3 metų šio plano įgyvendinimo trukmę, ką padarius, 2017 m. vasario mėnesį bankroto procesas turėtų pasibaigti;
2. nors 2014 m. sausio 7 d. patvirtintame plane kasatorius buvo įsipareigojęs siekti pakeisti darbą į geriau mokamą ir išnaudoti visas galimybes gauti didesnes pajamas, šiuo klausimu nėra nė kiek pasistūmėjęs, visos jo gaunamos pajamos skiriamos tik jo būtiniesiems poreikiams tenkinti ir nepilnamečiam vaikui išlaikyti, kreditorių reikalavimai iki šiol nebuvo tenkinami, nesant tam lėšų;
3. prašomame patvirtinti plane, nepaisant gaunamų pajamų dydžio ir būtiniesiems poreikiams tenkinti nustatytos sumos, kasatorius iki paskutinės plane nurodytos mokėjimo dienos (2017 m. vasario 4 d.) įsipareigoja rasti ir skirti 2000 Eur sumą visų kreditorių reikalavimams tenkinti ir banko paslaugoms apmokėti; ši nuostata rodo galimai slepiamas nuo kreditorių (ir teismo) pajamas;
4. Klaipėdos apygardos teisme 2016 m. balandžio 13 d. priimtas ieškovų R. P. ir R. P. ieškinys atsakovams J. A. D., J. D., trečiajam asmeniui Klaipėdos rajono 3-iojo notarų biuro notarei L. M. dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir iškelta civilinė byla Nr. e2-1124-479/2016. Šioje byloje, be kitų, pareikšti reikalavimai dėl UAB „Transadria“ akcijų pirkėjo teisių perkėlimo J. D. bei įpareigojimo jį sumokėti akcijų pardavėjams likusią pardavimo kainą; reikalavimai grindžiami argumentu, kad 2015 m. spalio 5 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, neteisingai nurodant akcijų pirkėją ir jų vertę.
22. Neginčydamas pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių, kasatorius teigia, kad jos nesudaro pagrindo netaikyti nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios FABĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatos, o vien aplinkybės, kad bankroto byla iškelta iki 2016 m. sausio 1 d. ir (ar) kad ateityje gali atsirasti pagrindas ją nutraukti, nereiškia, jog jis gali būti diskriminuojamas tų fizinių asmenų, kurių bankroto bylą iškelta po 2016 m. sausio 1 d. ir kuriems mokumo atkūrimo planų terminai sutrumpinti kreditoriams pritarus, atžvilgiu. Kasatoriaus teigimu, teismai nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis, esant tokiai situacijai, teismas turi teisę netvirtinti plano pakeitimo, taip pat pažeidė FABĮ 7 straipsnio 5 dalies ir 8 straipsnio 7 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimu.
23. Teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus, susijusius su diskriminacija dėl bankroto bylos iškėlimo momento (iki ar po 2016 m. sausio 1 d.), pripažįsta teisiškai nepagrįstais.
24. Pirma, priešingai negu teigia kasatorius, bankroto administratorės prašymo dėl plano pakeitimo teismai netenkino ne vien dėl tos aplinkybės, kad kasatoriui bankroto byla iškelta iki 2016 m. sausio 1 d.
25. Antra, pagal FABĮ pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 6 dalį fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, turi teisę siūlyti keisti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo trukmę FABĮ 8 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į šio įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje išdėstytas FABĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tai reiškia, kad, įsigaliojus FABĮ pakeitimo įstatymui, anksčiau pradėtose fizinių asmenų bankroto procedūrose patvirtintų kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planų įgyvendinimo trukmė nėra keičiama (trumpinama) automatiškai. Esant atitinkamam prašymui dėl šios trukmės trumpinimo, šį klausimą kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Tokia išvada atitinka ir FABĮ pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodomą teismo vaidmenį keičiant plano įgyvendinimo trukmę: „Įstatymo projekte siūloma numatyti, kad iki Įstatymo įsigaliojimo dienos pradėto fizinio asmens bankroto proceso fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano trukmė galės būti keičiama, atsižvelgiant į naujai įsigaliosiančias nuostatas. Manytina, kad Įstatymo projektu būtų tinkamai užtikrintas teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimas, nes šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad plano įgyvendinimo trukmė gali būti iki 5 metų, t. y. gali būti ir 3 metų trukmės, be to, visais atvejais plano (ir jo pakeitimo) tvirtinimas yra teismo kompetencija, kuris kiekvienu atveju turėtų vertinti, ar plane numatytos priemonės atitinka skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą“ (žr. <https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/482805c1798211e59a1ed226d1cbceb5?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=7e013956-d228-4baf-bae5-506a33c23c71>).
26. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai nurodė, jog fiziniai asmenys, kurių bankroto procesas pradėtas iki 2016 m. sausio 1 d., turi teisę siūlyti keisti plano įgyvendinimo trukmę, tačiau teismas, netgi kreditoriams pritarus tokiam pasiūlymui, gali palikti galioti nustatytą ilgesnę proceso trukmę, užtikrindami paties proceso sąžiningumą bei kreditorių interesų maksimalų patenkinimą.
27. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad plano, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas, teismas gali netvirtinti tik FABĮ 8 straipsnio 7 dalyje nurodytais pagrindais ir kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos šiuo klausimu.
28. Aiškinant fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano tvirtinimą reglamentuojančias FABĮ normas kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad paprastai, nesant akivaizdžių plano trūkumų ar įstatymų imperatyvų pažeidimo, teismas turėtų patvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo planą, kuriam pritarė kreditorių susirinkimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti, kad FABĮ 8 straipsnio 7 dalyje nurodytas pagrindų, kuriems esant teismas gali nepatvirtinti kreditorių susirinkimo patvirtinto plano pakeitimo, sąrašas nėra baigtinis. Pažymėtina, kad priešingas FABĮ 7 straipsnio 5 dalies ir 8 straipsnio 7 dalies aiškinimas reikštų, jog teismas, nenustatęs FABĮ įtvirtintų imperatyvų, nesusijusių su plano tvirtinimo kreditorių susirinkime procedūromis ir (ar) FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 10 punkto taikymu, pažeidimo, visais atvejais turėtų tvirtinti kreditorių susirinkimo patvirtintą planą. Pavyzdžiui, teismas būtų įpareigotas tvirtinti kreditorių susirinkimo patvirtintą planą net ir tuo atveju, kai jis neatitiktų FABĮ 7 straipsnyje nustatytų plano reikalavimų arba pažeistų FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatymo paskirtį – siekti teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Toks aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, apribotų konstitucinę teismo paskirtį ir jo vaidmenį vykdant teisingumą. Pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo tik teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai).
29. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos kontekste, konstatuoja, kad teismas, sprendžiantis dėl kreditorių susirinkimo patvirtinto plano pakeitimo, be aplinkybių, nurodytų FABĮ 8 straipsnio 7 dalyje, turi įvertinti ir tai, ar pateiktas plano pakeitimas atitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimus, ar jis nepažeidžia FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros tikslo, ar nepaaiškėjo aplinkybių, sudarančių pagrindą fizinio asmens bankroto bylą nutraukti (FABĮ 10 straipsnis).
30. Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurios iš FABĮ 10 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, sudarančių pagrindą nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, kreditorių susirinkimo patvirtinto plano pakeitimo tvirtinimo klausimą nagrinėjančiam teismui gali būti nežinomos, be to, dėl jų gali vykti savarankiški ginčai atskiruose teisminiuose ar neteisminiuose procesuose. Pavyzdžiui, remiantis FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, pajamas, įsipareigojimus, nemokumo priežastis ar kita, ir dėl to plane numatytos priemonės gali būti neįvykdytos. Remiantis FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo negalėjo atkurti mokumo iškėlus bankroto bylą dėl šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytų veiksmų – t. y. CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo. Remiantis FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo nuslepia nuo bankroto administratoriaus bankroto proceso metu gautas lėšas ir kitą turtą, kurių vertė viršija vieną bazinės socialinės išmokos dydį per mėnesį, ir tai gali pakenkti kreditorių interesams ar turėti įtakos fizinio asmens mokumui atkurti. Taigi, fizinio asmens veiksmų faktas ir (arba) šių veiksmų teisinis kvalifikavimas (jei dėl šių veiksmų kvalifikavimo vyksta teisminis procesas kitoje byloje), pagal FABĮ sudarantys pagrindą nutraukti tokio asmens bankroto bylą, gali paaiškėti vėliau, nei tokie veiksmai yra atlikti.
31. Remiantis FABĮ 8 straipsnio 6 dalimi, 13 straipsniu, teismas fizinio asmens bankroto administratoriaus prašymą dėl kreditorių patvirtinto plano pakeitimo turi išspręsti ne vėliau kaip per 15 dienų nuo dokumentų, nurodyto šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje, gavimo. Tai reiškia, kad visiškai įmanoma tokia situacija, kai teismas, privalantis spręsti dėl plano pakeitimo tvirtinimo, gali neturėti pakankamai informacijos (duomenų) apie bankrutuojančio asmens atliktus veiksmus ir (ar) jų teisinį vertinimą, kurios paaiškėjimas galėtų reikšti ne tik tai, kad teismas neturėtų tvirtinti pateikto plano pakeitimo, bet ir sudarytų teisinį pagrindą tokio asmens bankroto bylą apskritai nutraukti. Nors daugelį aplinkybių, pagal FABĮ 10 straipsnio 1 dalį sudarančių pagrindą asmens bankroto bylą nutraukti, nustatyti ir jas teisiškai kvalifikuoti gali pats plano pakeitimo tvirtinimo klausimą nagrinėjantis teismas, tačiau tais atvejais, kai dėl jų jau vyksta ginčas kituose teisminiuose procesuose, proceso ekonomiškumo principas ir siekis išvengti teisminių ginčų dėl tų pačių aplinkybių nustatymo dubliavimo sudaro pagrindą konstatuoti, kad teismas, atsižvelgdamas į prašomo patvirtinti plano pakeitimo esmę, kituose teisminiuose procesuose nagrinėjamų bankrutuojančio fizinio asmens galimai atliktų veiksmų (neveikimo) pobūdį ir galimą įtaką bankroto bylos tęstinumui, gali netvirtinti plano pakeitimo, kol galutinai nepaaiškės, ar šie veiksmai buvo atlikti ir (ar) kokia yra jų teisinė kvalifikacija.
32. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų motyvu, jog Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje byloje Nr. e2-1124-479/2016 keliami klausimai gali turėti reikšmės vertinant bankrutuojančio kasatoriaus sąžiningumą, pateikiant informaciją apie savo finansinę būklę ir disponuojant lėšomis bei turtu ne kreditorių interesais bankroto proceso metu, t. y. FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktų nuostatų aspektu. Kaip nurodė teismai, patvirtinus planą, 2017 m. vasario mėnesį kasatoriaus bankroto procesas turėtų pasibaigti, o tai savo ruožtu galėtų reikšti, kad aplinkybės, sudarančios pagrindą nutraukti bankroto bylą, paaiškėtų jau pasibaigus bankroto bylai. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, be kita ko, reikštų, kad būtų neįgyvendintas esminis FABĮ tikslas – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą.
33. Šios nutarties 29 punkte konstatuota, kad teismas, sprendžiantis dėl kreditorių susirinkimo patvirtinto plano pakeitimo, be kita ko, turi įvertinti, ar plano pakeitimas nepažeidžia FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros tikslo.
34. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad visi bankrutuojantys asmenys privalo būti aktyvūs, t. y. imtis aktyvių veiksmų siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, sąžiningai naudotis jiems bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis. Fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-228-313/2016 15 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
35. Minėta, kad pagal 2014 m. sausio 7 d. teismo patvirtintą 5 metų planą kasatorius buvo įpareigotas siekti pakeisti darbą į geriau mokamą ir išnaudoti visas galimybes gauti didesnes pajamas. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad šiuo klausimu kasatorius nėra nė kiek pasistūmėjęs, visos jo gaunamos pajamos skiriamos tik jo būtiniesiems poreikiams tenkinti ir nepilnamečiam vaikui išlaikyti, kreditorių reikalavimai iki šiol nebuvo tenkinami, nesant tam lėšų (kasaciniame skunde šios aplinkybės neginčijamos), o patvirtinus sutrumpintą iki 3 metų šio plano įgyvendinimo trukmę, bankroto procesas turėtų pasibaigti 2017 m. vasario mėnesį.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad bankrutuojančiam fiziniam asmeniui bankroto procese nepavyko patenkinti bent dalies kreditorių reikalavimų, savaime nesudaro pagrindo teismui atsisakyti tvirtinti plano pakeitimą, sutrumpinant jo įgyvendinimo trukmę. Tačiau tokiu atveju bankrutuojantis fizinis asmuo, siekiantis plano pakeitimo (jo įgyvendinimo trukmės sutrumpinimo), privalo įrodyti, kad ėmėsi visų galimų priemonių, dėjo maksimalias pastangas, siekdamas gauti pajamas, kurios leistų bent iš dalies patenkinti kreditorių reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustačius, teismai, siekdami subalansuoti jo ir visų kreditorių interesus, turėjo pagrindą palikti galioti nustatytą ilgesnę bankroto proceso trukmę užtikrindami paties proceso sąžiningumą bei kreditorių interesų maksimalų patenkinimą.
37. Nors, remiantis FABĮ 8 straipsnio 3 dalimi, kreditorių susirinkimo sprendimas dėl pritarimo plano projektui laikomas priimtu, kai kiekvienoje kreditorių grupėje plano projektui pritaria kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę šios grupės kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, nagrinėjamoje byloje svarbia aplinkybe laikytina tai, kad plano pakeitimui pritarė kasatoriaus kreditoriai, kurių finansiniai reikalavimai sudaro 78,66 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos. Tai reiškia, kad trumpesniam kasatoriaus bankroto proceso terminui, negu buvo nustatytas ankstesniame plane, ligi tol visiškai nepatenkinus kreditorių reikalavimų, pritarė ne visi kasatoriaus kreditoriai.
38. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais kasacinio skundo motyvus dėl to, kad teismų nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo netvirtinti pakeisto plano, trumpinant jo įgyvendinimo trukmę iki 3 metų. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, pagrindo panaikinti ar pakeisti ją nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 15,59 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas yra atmestas, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš kasatoriaus (pareiškėjo) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 15,59 Eur (penkiolika Eur 59 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Gediminas Sagatys