Administracinė byla Nr. TA-318-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01988-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 20.2.3.2; 37.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1.       Pareiškėjas G. I. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 9 000 Eur turtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Dalį ploto užėmė jose esantys baldai, sanitarinis mazgas. Dėl to jis turėjo nuolat gulėti arba sėdėti. Kameroje sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, todėl kameroje buvo nemalonus kvapas. Praėjimas į sanitarinį mazgą buvo atitvertas nepermatoma užuolaida, kuri, į kamerą įėjus pareigūnui, nuo susidariusio skersvėjo, plevėsuodavo, todėl jis buvo matomas kitų kalinių ir prižiūrėtojų. Maistas, kurį gaudavo Šiaulių TI, buvo nekaloringas ir atšalęs. Kamerose nebuvo įrengti pagalbos iškvietimo mygtukai. Buvo suteiktos nekokybiškos odontologo paslaugos. Dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, diskomfortą.

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 3,72 m2 iki 11,4 m2, ir todėl nebuvo pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai atitinka nustatytas normas, netgi gerokai jas viršija, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas durimis arba užuolaidėle. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės, dėl kurių jam kilo neturtinė žala, neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su Šiaulių TI. Šiaulių TI pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių.

4.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 50 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo laikomas kamerose Nr. 15 (plotas 18,85 m2), Nr. 21 (plotas 18,72 m2), Nr. 30 (plotas 23,37 m2), Nr. 28 (plotas 17,62 m2), Nr. 64 (plotas 22,34 m2), Nr. 97 (plotas 19,01 m2), Nr. 41 (plotas 23,1 m2), Nr. 31 (plotas 21,24 m2), Nr. 42 (plotas 22,85 m2). Vadovaudamasis 2019 m. rugpjūčio 30 d. pažymos Nr. 60/09-30671 „Dėl G. I.“ (toliau – ir Pažyma) duomenimis, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kurios nepažeidė teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, t. y. pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršic prieš Kroatiją, teismas, vertindamas, ar pareiškėjas turėjo galimybę normaliai judėti kameroje, konstatavo, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 m2 gyvenamojo ploto standartas buvo išlaikytas ir nėra pagrindo konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių), taip pat kamerose esantys baldai akivaizdžiai ribojo pareiškėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

6.       Vertindamas, ar sanitarinis mazgas buvo tinkamai izoliuotas nuo likusio gyvenamojo ploto, teismas, vadovaudamasis Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktu ir byloje pateikta rašytine medžiaga, nustatė, kad visose kamerose sienelės aukštis yra didesnis nei 1,5 m. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,78 m (kamera Nr. 28) iki 2,32 m (kamera Nr. 41). Įėjimas į sanitarinį mazgą kamerose Nr. 97, 31, 42, 15, 28, 21 uždaromas durimis, o kamerose Nr. 64, 41, 30 – uždengiamas užuolaida. Teismas, nustatęs, kad sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, padarė išvadą, jog šis reikalavimas Šiaulių TI netaikomas. Tačiau, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir EŽTT praktiką, padarė išvadą, kad įėjimo į sanitarinį mazgą uždengimas užuolaida nelaikomas tinkamu privatumo užtikrinimu. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu 26 dienas, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 64, 41 ir 30, nebuvo užtikrintas. Atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, o vėdinimas buvo tik per langą, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius, kad kamerose buvo blogas kvapas visą ginčo laikotarpį.

7.       Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad maistas buvo nekaloringas ir atšalęs, nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais dėl nekaloringo ar atšalusio maisto. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jis gavo nekokybišką maistą, ar jo buvo per mažai. Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos patikrinimo aktai patvirtino, kad maisto kokybės pažeidimų, susijusių su nagrinėjamas byla, nebuvo nustatyta. Įvertinęs tai, teismas priėjo prie išvados, kad neįrodyta, jog pareiškėjui buvo tiekiamas nekaloringas ar teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maistas.

8.       Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginys, jog kamerose nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko, yra abstraktus, nedetalizuotas, deklaratyvus. Pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas dėl to, kad kameroje nėra įmontuotas pagalbos iškvietimo mygtukas. Nors teismas nustatė, kad Šiaulių TI neįrodė, jog aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal Taisyklių 2 punktą būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams ir konstatavo, kad Šiaulių TI nesilaikė teisės aktuose nustatyto reikalavimo įrengti aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuką, tačiau, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nenurodė kuo pasireiškė neturtinė žala, jo teiginį dėl mygtuko neįrengimo pripažino deklaratyviu. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog patyrė neturtinę žalą dėl iškvietimo mygtuko neįrengimo.

9.       Vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad jam nebuvo tinkamai suteiktos medicininės paslaugos, teismas pažymėjo, kad dėl turtinės ar neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turi teisę pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 24 straipsnio nuostatas su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, kuri yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Nustatęs, kad pareiškėjas į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją nesikreipė, pareiškėjo skundo argumentų dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo aspektu teismas nevertino.

10.       Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI ginčo laikotarpiu.

11.       Įvertinęs Šiaulių TI kalinimo sąlygas, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas, teismo vertinimu, viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali buvo kompensuojama vien tik teisių pažeidimo pripažinimu. Nenustatęs, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, ir nustatęs, kad pareiškėjas ginčo metu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma pažeista nebuvo, teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį) bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur.

12.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visiškai.

13.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti skunde, akcentuodamas, kad:

13.1.       Gyvenamąjį plotą mažino kamerose įmontuoti baldai, kurių perkelti į kitą vietą nebuvo galima. Dėl tokių sąlygų iš jo buvo atimta judėjimo laisvė pakankamai ilgą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar nebuvo pažeista vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, nepagrįstai iš gyvenamojo ploto neatėmė sanitarinio mazgo ploto. Iš kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko mažesnis nei 3,6 m2 gyvenamasis plotas. Iš į bylą pateiktos Pažymos nėra galima nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose, pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą. Kritiškai panašaus pobūdžio į bylą pateiktą pažymą vertino Regionų apygardos administracinis teismo Šiaulių rūmai administracinėje byloje Nr. I-469-289/2018.

13.2.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus dėl suteiktų nekokybiškų medicininių paslaugų.

13.3.       Šiaulių TI veikiančioje parduotuvėje nebuvo galimybės nusipirkti maisto produktų, nes juos įsigyti buvo galima tik 1 kartą per savaitę, o sąlygų juos laikyti kameroje nebuvo, nes nebuvo šaldytuvo. Todėl pareiškėjas turėjo valgyti nekokybišką maistą.

14.       Atsakovo atstovas Šiaulių TI apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą, pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą arba sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Šiaulių TI apeliaciniame skunde nurodo, kad užuolaidos, kuriomis atitveriami sanitarinių magų įėjimai, yra ne medžiaginės, o iš storos, spalvotos polietileno plėvelės, kuri yra nepermatoma ir dėl pakankamai didelio svorio stabili, neblaškoma vėjo. Dėl tokių užuolaidų kameroje esantys asmenys ir į ją užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio gyvenamojo ploto užtikrino pareiškėjo pakankamą privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktos nuotraukos, kurios patvirtino, kad užuolaidos apima visą įėjimo plotą ir dengia visą įėjimą nuo apačios iki mazgo atitvaro aukščio. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo yra nepagrįsta, priimta netinkamai interpretuojant EŽTT teiginį, jog gyvenamosios erdvės ir sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida neužtikrina reikiamo privatumo. Toks EŽTT teiginys buvo priimtas byloje, kurioje sanitarinis mazgas buvo atskirtas tik užuolaida. Šioje byloje yra priešingai – sanitariniai mazgai atitverti OSB plokštėmis arba mūrinėmis sienelėmis ir tik sanitarinio mazgo įėjimai atitverti užuolaidomis. Duomenų, kad kas nors būtų neperspėjęs praskleidęs užuolaidas, nėra, to nenurodo ir pareiškėjas, kuris nėra kreipęsis su skundais dėl to į administraciją. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl sanitarinio mazgo įrengimo pareiškėjui kilo neturtinė žala.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos, kilusios dėl jo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

16.       Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad sanitarinio mazgo uždengimas užuolaida nėra tinkamas privatumo užtikrinimas, ir dėl to konstatavęs, jog pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu 26 dienas, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 64, 41 ir 30, nebuvo užtikrintas, priteisė pareiškėjui 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17.       Nesutikdamas su konstatuotu privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimu, apeliacinį skundą padavė Šiaulių TI. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nebuvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma, dėl suteiktų nekokybiškų medicininių paslaugų ir maisto kokybės, apeliacinį skundą padavė ir pareiškėjas.

18.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina paminėtų ribų neperžengdama.

19.       Pareiškėjas aplinkybę, kad teismas netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje, grindžia tuo, jog, jo nuomone, vertindamas jam tekusį plotą, teismas turėjo išskaičiuoti plotą, kurį užėmė sanitarinis mazgas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo išvadas grindė Šiaulių TI pateiktos Pažymos duomenimis, nes iš jų negalima nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma.

20.       Pirmiausia teisėjų kolegija, įvertinusi Pažymos turinį ir aplinkybę, kad byloje nėra prieštaringų duomenų apie Pažymoje pateiktus duomenis, pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu nepateikė paminėtus duomenis paneigiančių duomenų, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl ploto reikalavimo pažeidimo, vadovavosi minimos Pažymos duomenimis. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad Pažymoje pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Aplinkybė, kad tokio pobūdžio pažyma kritiškai įvertinta apygardos administracinio teismo, nagrinėjančio kitą administracinę bylą, nustačius, kad šiuo atveju Pažymos duomenys nenuginčyti, savaime nereiškia, kad Pažymoje pateikti duomenys neatitinka tikrovės.

21.       Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo ploto išskaičiavimo iš viso gyvenamojo ploto, nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu, neišskaičiavus sanitarinio mazgo ploto, buvo užtikrintas 3,6 m2 gyvenamojo ploto.

22.       Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 m2 plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 m2, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-232-261/2021).

23.       Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Vadinasi, į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 m2 ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-1511-525/2017).

24.       Šiuo atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, patikrinęs, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 m2 , konstatavo, kad pareiškėjui teko daugiau nei 3 m2 net ir iš gyvenamojo ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs į bylą Šiaulių TI pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, tinkamai taikė Konvencijos bei nacionalinės teisės normas, nustatydamas pareiškėjui tenkantį minimalų plotą ir konstatuodamas, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo pažeista. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš gyvenamojo ploto neatėmė sanitarinio mazgo ploto, atmeta kaip nepagrįstą.

25.       Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio aišku, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo skundo argumento, kad jam Šiaulių TI nebuvo užtikrintas kokybiškas medicininių paslaugų (odontologo) teikimas. Iš pareiškėjo skundo aišku, kad jis kelia ginčą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Pagal Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 1 d.) 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o 3 dalyje nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Remiantis Įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Taigi, pirma, ginčams dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, o antra, tokio pobūdžio ginčai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Įvertinus šį teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo dalies dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjo manymu netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų nenagrinėjo.

26.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. tvirtina, kad Šiaulių TI veikiančioje parduotuvėje nebuvo galimybės nusipirkti maisto produktų, nes juos įsigyti buvo galima tik 1 kartą per savaitę, o sąlygų juos laikyti kameroje nebuvo, nes nebuvo šaldytuvo ir su šiomis aplinkybėmis sieja prašomą priteisti neturtinę žalą. Kadangi šios aplinkybės nebuvo nurodytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiais aspektais skundas nebuvo nagrinėjamas. Todėl paminėti nauji pareiškėjo argumentai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėjami.

27.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Šiaulių TI apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą, taip pat, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui apskritai neturėjo būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais arba priteisiama suma turėjo būti mažinama, sutinka su Šiaulių TI vertinimu, jog nagrinėjamu atveju Šiaulių TI tinkamai užtikrino pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sanitarinių mazgų įrengimas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos taip, jog naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas. Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, kad kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, kurių aukštis didesnis nei 1,5 m, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės. Dėl to nei kameroje esantys asmenys, nei pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Šiaulių TI pažymėjo, kad duomenų apie tai, kad kas nors piktybiškai būtų stebėjęs pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu nėra. Šiuos Šiaulių TI teiginius dėl sanitarinių mazgų įrengimo patvirtina byloje pateikta 2017 m. birželio 1 d. sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelė Nr. 62/08-168, kurioje matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose buvo mūrinės arba pagamintos iš PDF ar OSB plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,78 m iki 2,32 m. Be to, kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nuotraukose matyti, kad įėjimai į sanitarinius mazgus kamerose Nr. 97, Nr. 31, Nr. 42, Nr. 15, Nr. 28 atitverti durimis, o kamerose Nr. 64, Nr. 41, Nr. 30, Nr. 21 – pakabintomis nepermatomomis užuolaidomis. Taigi nagrinėjamu atveju sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas pakankamai, kad užtikrintų pareiškėjo privatumą, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino su tuo susijusias faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo Šiaulių TI neteisėtus veiksmus šiuo aspektu (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-263-602/2021; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-164-261/2021; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-2202-556/2020; 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-238-822/2020).

28.       Nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui neturtinę žalą priteisė tik už privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyti Šiaulių TI neteisėti veiksmai (neveikimas) pareiškėjo skunde nurodytu aspektu, t. y. nėra vienos iš privalomųjų sąlygų atsakovo atsakomybei atsirasti. Ši aplinkybė paneigia valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą.

29.       Apibendrinama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių TI apeliacinis skundas tenkinamas, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. panaikinant teismo sprendimo dalį, kuria konstatuotas pažeidimas dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių TI priteista 50 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo G. I. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteista 50 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir šioje dalyje pareiškėjo G. I. skundą atmesti.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

        Rytis Krasauskas

        Skirgailė Žalimienė