Civilinė byla Nr. 2-201-157/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00050-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.2.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų A. B. (A. B.) ir A. S. N. (A. S. N.) atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutarties, kuria pripažintas tyčiniu uždarosios akcinės bendrovės „Vlamarkas“ bankrotas civilinėje byloje Nr. B2-3849-160/2015.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartimi UAB „Vlamarkas“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Consulting Art“, o teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Bankroto administratorius, vykdydamas 2015 m. sausio 14 d. kreditorių susirinkimo įpareigojimą, kreipėsi į teismą su pareiškimu pripažinti BUAB „Vlamarkas“ bankrotą tyčiniu Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad įmonės buhalterinė apskaita ir apskaitos dokumentai yra neperduoti administratoriui (galimai dėl to, kad yra paslėpti ar sunaikinti) ir dėl to negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros.

Kreditorius UAB „Medicinos bankas“ (toliau – bankas) kreipėsi į teismą su pareiškimu pripažinti BUAB „Vlamarkas“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad bendrovės blogą finansinę būklę ir privedimą prie bankroto nulėmė įmonės vadovų ir akcininkų veiksmai (veikimas / neveikimas), sąmoningai blogai valdant bendrovę ir sudarant sandorius. Paaiškino, kad bendrovės direktorius A. B., 2008-01-26 prašydamas banko suteikti 840 000 Lt (243 300 Eur) kreditą, įsigyti žemės sklypą su statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), pateikė bankui: UAB „Vlamarkas“ akcininkės L. M. 2008-01-22 sprendimą dėl 840 000 Lt kredito žemės sklypui įsigyti; bendrovės 2007-12-31 pelno (nuostolių) ataskaitą bei balansą. Kaip paaiškėjo vėliau sulyginus bankui ir juridinių asmenų registrui pateiktus 2007-12-31 finansinių ataskaitų rinkinius, juose nurodyti duomenys kardinaliai skiriasi, t. y. pagal juridinių asmenų registrui pateikto finansinių ataskaitų rinkinio duomenis 2007 m. UAB „Vlamarkas“ veikla buvo nuostolinga (patyrė 4258 Lt nuostolių, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 223 099 Lt, o materialus turtas – 371 834 Lt), tuo tarpu bankui pateiktoje 2007 metų finansinėje atskaitomybėje pateikti duomenys, kad įmonė veikė pelningai. Taigi kažkuriam iš šių subjektų bendrovė pateikė suklastotus duomenis.

Nurodė, kad bankui 2008-01-25 pateiktame veiklos aprašyme bendrovė buvo nurodžiusi, kad subnuomojo patalpas UAB „Spartekai“ už 53 550,24 Lt per mėnesį; kad iš šių pajamų planavo mokėti bankui palūkanas ir dengti kreditą; kad pateikė kasos pajamų orderius, patvirtinančius, kad bendrovė iš UAB „Sparteka“yra gavusi 695 082,08 Lt tokių pajamų už laikotarpį 2007 m. kovo – 2008 m. sausio mėn.; kad vėliau paaiškėjo, jog tokių subnuomos pajamų bendrovė iš viso nebuvo gavusi; kad UAB „Sparteka“ iki 2005-01-07 buvo UAB „Vlamarkas“ akcininku; kad juridinių asmenų registre esantys UAB „Sparteka“ 2007-12-31 ir 2008-12-31 m. balansai ir pelno nuostolio ataskaitos bei paaiškinamieji raštai patvirtina, jog ši įmonė 2007-2008 metais jokios veiklos nevykdė, pajamų ir išlaidų neturėjo, taigi realiai jokių patalpų iš UAB „Vlamarkas“ nesinuomojo. Visa tai , anot banko, patvirtina, kad minėti tarpusavyje susiję asmenys klastojo UAB „Vlamarkas“ finansinius duomenis.

Nurodė, kad išanalizavęs bankui pateiktus UAB „Vlamarkas“ 2008-03-31, 2008-06-30, 2008-09-30 balansus ir pelno (nuostolio) ataskaitas ir juos sulyginęs su juridinių asmenų registrui pateiktu 2008-12-31 metų finansinių ataskaitų rinkiniu, nustatė, jog duomenys nesutampa, t. y. jie taip pat buvo suklastoti.

Nurodė, kad UAB „Vlamarkas“ buvo pateikęs 2008-03-30 su UAB „Acumen“ sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kad, neva per mėnesį gauna 63 189,28 Lt subnuomos pajamų; kad vėliau paaiškėjo iš UAB „Acumen“ juridinių asmenų registrui pateiktų 2008­-2009 m. finansinės atskaitomybės dokumentų, aiškinamuosiuose raštuose tokie mokėjimai nenurodyti, t. y. šie finansiniai dokumentai, susiję su UAB „Vlamarkas“ veikla, buvo suklastoti; kad UAB „Acumen“ ir UAB „Vlamarkas“ yra susiję juridiniai asmenys, nes jų abiejų akcininkė buvo L. M., kuri taip pat buvo ir UAB „Acumen“ darbuotoja.

Nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-12 nutartimi yra konstatuota, jog  UAB „Vlamarkas“ sudarinėjo fiktyvius sandorius.

Nurodė, kad UAB „Vlamarkas“ už banko 2008-03-04 jam išduotą 243 300 Eur kreditą 2008-02-11 pirkimo-pardavimo sutartimi iš sutuoktinių R. P. ir A. P. už 1 200 000 Lt įsigijo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini); kad šis sandoris buvo sudarytas tarp tarpusavyje susijusių asmenų: UAB „Vlamarkas“ ir UAB „Verantas“ direktoriumi buvo A. B., o šių abiejų įmonių akcininkė – L. M.; UAB „Verantas" buvo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ akcininkas, kuris buvo UAB „Grangeras“ akcininkas. UAB „Grangeras“ direktorius buvo A. P., kuris taip pat buvo ir neformalus šios įmonės akcininkas, ką patvirtina jo paties bankui, kaip UAB „Vlamarkas“ akcininko ir direktoriaus 2009-12-01 pateiktoje paraiškoje esantys duomenys; UAB „Finiens“ akcininkai yra L. M. ir UAB „Grangeras“; 2009-12-24 laidavimo sutartimis A. P. ir L. M. laidavo bankui už UAB „Grangeras“ prievoles, o 2009-12-16 A. P. kaip UAB „Vlamarkas“ direktorius teikė bankui UAB „Vlamarkas“ veiklos aprašymą.

Anot banko, pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Vlamarkas“ ir A. P. buvo susiję asmenys per UAB „Vlamarkas“ valdymą, taip pat per L. M. ir UAB „Grangeras“ ir kitų susijusių juridinių asmenų valdymą ar dalyvavimą bendrame versle sudarant įvairius sandorius. O šių asmenų tarpusavio ryšiai sudaro sąlygas bendrai veiklai ir tarpusavio pasitikėjimui, sukuria prielaidas keistis neviešintina informacija, koordinuoti tarpusavio veiklą prieš banką ir kitus asmenis.

Nurodė, kad vėliau paaiškėjo, jog nurodyto banko finansuoto nekilnojamojo turto reali vertė 2008-02-11 buvo tik apie 255 894 Lt, t. y. net 4,69 karto mažesnė, o parduotas šis turtas buvo už 200 000 Lt. Tvirtino, kad nei vienas fizinis ar juridinis asmuo neperka turto už didesnę kainą nei šio turto rinkos vertė, nes tai yra nuostolinga ir ekonomiškai nenaudinga bendrovei. Teigė, kad nevertingo nekilnojamojo turto įsigijimas iš susijusių asmenų už žymiai didesnę nei šio turto rinkos vertė ir galėjo būti tikroji UAB „Vlamarkas“ nemokumo priežastis. Tvirtino, kad už šio bendrovei nuostolingo sandorio sudarymą yra tiesiogiai atsakingi sprendimus dėl jo priėmę akcininkė L. M. ir direktorius A. B.. Nurodė, kad įsigijęs žemės sklypą UAB „Vlamarkas“ jokių veiksmų dėl sklypo detalaus planavimo ir pasiruošimo statyti gyvenamuosius namus neatliko, t. y. nevykdė užsibrėžtos veiklos; kad per banko sąskaitas jokių pavedimų nebevykdė nuo 2009 m., o nuo 2011 metų neturėjo nei vieno darbuotojo.

Nurodė, kad visi įmonės buhalteriniai dokumentai pamesti, o turtas paslėptas. Apie dokumentų pametimą A. N. 2011-12-21 paskelbė laikraštyje „Voronauskaja gazeta“, todėl neturint dokumentų nėra galimybės nustatyti tikrųjų UAB „Vlakarkas“ bankroto priežasčių.

Nurodė, kad akcininkės L. M. ir buvusio vadovo A. B. atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas, šie ir kiti susiję asmenys yra pripažinti kaltais už nusikalstamų veikų padarymą įvairių fiktyvių įmonių veikla ir dokumentų klastojimu.

Nurodė, kad A. B., L. M. ir A. N. sąmoningai nesikreipė į teismą dėl BUAB „Vlamarkas“ bankroto bylos iškėlimo, nors jau 2008 metais įmonė veiklos nevykdė, nemokėjo skolų, o įsipareigojimai kreditoriams žymiai viršijo turimo turto vertę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 1 d. nutartimi pripažino BUAB „Vlamarkas“ bankrotą tyčiniu. Teismas nurodė, kad kreditoriaus AB „Medicinos bankas“ paaiškinimai patvirtina, kad jam žinoma, jog įmonės dokumentai buvo prarasti 2011 m. gruodžio mėn.; kad ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog UAB „Vlamarkas“ dokumentai buvo tvarkomi netinkamai (prarasti Baltarusijos Respublikoje, kai tuo tarpu įmonė registruota ir veikla vykdoma Lietuvos Respublikoje); kad nuo 2011 m. gruodžio mėn. įmonės dokumentai bankroto administratoriui yra neperduoti; kad pagal Vilniaus apygardos teismo  civilinės bylos Nr. eB2-2777-160/2015 medžiaga patvirtina, kad įmonės vadovui A. S. N. buvo žinoma apie bankroto bylos iškėlimą, nes jis teikė atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla, tačiau jis neperdavė įmonės dokumentų bankroto administratoriui, paaiškinimų teismui, dėl kokių priežasčių tai nebuvo padaryta.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad dėl susidariusios situacijos, nebuvo galimybės nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, įmonės skolininkus, todėl visa tai sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).

Teismas pažymėjo, kad bankroto administratoriaus paaiškinimai, jog be įmonės dokumentų negalės įvykdyti pareigos peržiūrėti įmonės sudarytus sandorius per paskutiniuosius 5 metus, neturi įtakos, nes bankroto pripažinimas tyčiniu teisines pasekmes sukelia ne tik pagal ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalį, tačiau ir pagal šio straipsnio 7 dalį, t. y. suteikia teisę kreditoriui siekti savo reikalavimų patenkinimo iš asmenų, kaltų dėl įmonės tyčinio bankroto, jei bus įrodyta jų kaltė dėl skolos negrąžinimo.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Suinteresuotas asmuo A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartį, klausimą išspręsti iš esmės – nepripažinti BUAB „Vlamarkas“ bankroto tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl apgaulingai tvarkytos buhalterijos. UAB „Vlamarkas“ direktoriumi jis buvo nuo 2004-08-05 iki 2011-07-14, todėl būtent jis vadovavo bendrovei, kai su banku buvo pasirašyta 2008-02-13 kredito sutartis. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad bankui ir juridinių asmenų registrui buvo teikiamos skirtingo turinio finansinės atskaitomybės dokumentai, nes jam būnant bendrovės direktoriumi skirtingi balansai nebuvo rengiami. Bendrovė bankui teikė tik originalius dokumentus, tačiau pastarasis teismui pateikė tik kopijas, iš kurių nei teismas, nei jis negali patikrinti, ar banko pateikti finansiniai dokumentai iš tiesų buvo pateikti būtent jo. Teismas, neišreikalavęs šių dokumentų originalų, pažeidė pareigą būti aktyviu. Be to, jei apskaitos dokumentai buvo pamesti, kyla pagrįstas klausimas iš kur bankas gavo jų kopijas.
2. Dėl nuostolingo sandorio sudarymo. Teismas be pagrindo sprendė, kad nekilnojamojo turto įsigijimo sandoris buvo nenaudingas bendrovei, nes įsigytas už ženkliai didesnę kainą. Priešingai, šis turtas buvo įsigytas prieš didžiąją ekonominę krizę, t. y. dar „nesprogus nekilnojamojo turto burbului“, o tai, kad iš varžytynių jis 2014-12-01 buvo parduotas už 200 000 Lt nepatvirtina, kad 2008-02-11 šis turtas buvo įsigytas už per didelę kainą. Be to, bankui buvo pateiktas šio nekilnojamojo turto vertinimas, o po to – įkeistas jam. Veikla šiame sklype nebuvo pradėta vykdyti būtent dėl minėtos ekonominės krizės, t. y. dėl laikinų bendrovės piniginių srautų išsiderinimo turimi finansiniai ištekliai buvo naudojami esamiems projektams išlaikyti, o ne įgyvendinti naujus. Teismo nutartyje nėra nurodyta, kuo šis sandoris buvo žalingas bendrovei.
3. Dėl teismo nurodytų sandorių, sudarytų tarp susijusių asmenų. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad bendrovės bankrotą nulėmė bendrovės sandoriai, sudaryti su juo bei buvusia akcininke susijusiais asmenimis, nes šie sandoriai atitiko įprastą verslo praktiką ir nesukėlė jokios žalos. Teismo teiginiai šiuo klausimu yra pagrįsti tik kreditoriaus žodiniais paaiškinimais.
4. Dėl dokumentų perdavimo. Visa bendrovės dokumentacija tinkamai buvo perduota naujajam vadovui A. N., ką patvirtina 2011-07-13 dokumentų perdavimo-priėmimo aktas. Šio akto jis teismui negali pateikti, nes jis 2014-03-10 kratos metu paimtas Lietuvos kriminalinės policijos biuro ikiteisminio tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus pareigūnų. Dėl to teismas turėjo galimybę išsireikalauti šį įrodymą, tačiau to nepadarė.

Suinteresuotas asmuo A. S. N. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bendrovės direktoriumi jis tapo 2011-07-13, o vieninteliu akcininku – 2011-04-30. Buvęs direktorius jam perdavė visus bendrovės dokumentus, iš kurių buvo matyti, kad ji yra veikianti ir gauna pajamas, neturi teisminių ginčų ir pan., o jis tokią bendrovės veiklą tęsė. Teismas visiškai nepagrįstai, remdamasis tik banko deklaratyviais teiginiais, neatsižvelgė į tai, kad tyčinis bankrotas yra kildinamas iš senesnių nei 6 metai įvykių; kad nuo to laiko, kai jis tapo bendrovės direktoriumi beveik 3 metus jokie tariamo privedimo prie bankroto veiksmai nebuvo atlikti; kad jis pateikė teismui aktualius bendrovės finansinius duomenis, skųsdamas teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo.
2. Teismas be pagrindo teigia, kad bendrovės direktorius (jis) sąmoningai slepia dokumentus. Aplinkybė, kad jam nepavyko išsaugoti bendrovės dokumentų ir jie buvo pamesti, buvo žinoma tiek bankroto administratoriui, tiek teismui ir nesudaro pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
3. Teismas pažeidė CPK 178, 179 straipsnių reikalavimus, šioje byloje esantį viešąjį interesą, nes neišreikalavęs iš UAB „Medicinos banko“ bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2007-2008 m. originalų, nutartį priėmė vadovaujamasis tik deklaratyviais banko teiginiais, nenurodė konkrečių motyvų, kodėl banko nurodyti sandoriai buvo žalingi bendrovei ir kaip jie privedė įmonę prie bankroto.
4. Teismas nenustatė ir neįvertino priežasčių, dėl kurių bankas praėjus kelioms dienoms nuo prašymo likviduoti bendrovę pareiškė reikalavimą pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

Kreditorius UAB „Medicinos bankas“ atsiliepime į A. B. ir A. S. N. atskiruosius skundus prašo palikti galioti skundžiamą teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantų parašai atskiruosiuose skunduose galimai yra suklastoti, todėl skundai negalėjo būti priimti (CPK 111 str. 2 d. 7 p.). Dėl šio argumento yra svarbios šios faktinės aplinkybės: pirma, UAB „Vlamarkas“, jo savininkai bei direktorius yra siejami su spaudoje aferistu vadinamu S. R.; antra, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 30 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-312-2014 su minėta bendrove susiję asmenys (S. R., A. B., A. M.) yra nubausti už tai, kad įvairios sudėties organizuotose grupėse dalyvavo fiktyvių įmonių veikloje, klastojo UAB „Vanteras“, UAB „Serneta“, UAB „Acumen“, UAB „Sparteka“ ir kitų įmonių buhalterinę dokumentaciją, per kurias legalizavo dideles pinigų sumas ir pasisavino mokesčius; trečia, Baltarusijos pilietis A. N. BUAB „Vlamarkas“ direktoriumi tapo būdamas 18 metų, bankui pradėjus priverstinį skolos išieškojimo procesą; ketvirta, Kauno apygardos teismas A. N. veiksmus BUAB „Verantas“ atžvilgiu pripažino prieštaraujančiais gerai moralei ir viešajai tvarkai bei panaikino šio asmens sudarytą niekinį skolų suderinimo aktą; penkta, BUAB „Vlamarkas“ vardu advokatas T. U., neturėdamas atstovavimo sutarties, pateikė prašymą Vilniaus apygardos teismui dėl termino atnaujinimo paduoti atskirajam skundui dėl teismo nutarties, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla; su šiuo skundu pateiktuose 2014-04-30 pelno-nuostolių ataskaitoje ir balanse esantis A. N. parašas nepanašus nei į jo pase, nei į šiame skunde esantį parašą.
2. Pirmosios instancijos teisme apeliantai neteikė jokių paaiškinimų, įrodymų, todėl jų atskirieji skundai negali būti grindžiami neišnagrinėtomis aplinkybėmis (CPK 306 str. 2 d.).
3. Apeliantų argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais rašytiniais duomenimis, o įrodinėjimo našta perkelta teismui ir bankui. Banko įsitikinimu, apeliantai sąmoningai manipuliuoja teikdami nepagrįstus samprotavimus, remdamiesi bendrovės veiklos ir finansinės atskaitomybės dokumentų praradimu.
4. Teismas teisingai iš aplinkybių viseto – UAB „Krivita“ turto vertinimo ataskaitos, sandorių kopijos, informacijos iš Klaipėdos rajono savivaldybės ir Nacionalinės žemės tarnybos, atskleidė sistemingus UAB „Vlamarkas“ vadovų, akcininkų ir su jais pavaldumo ir kontrolės ryšiais susijusių asmenų bei pilnametystės vos sulaukusio apelianto A. N. veiksmus nulėmusius bendrovės nemokumą ir tyčinį bankrotą.
5. Apeliantas A. B. nepaneigė skirtingo turinio bendrovės 2007-2008 m. finansinės atskaitomybės dokumentų, teiktų bankui ir juridinių asmenų registrui, klastojimo fakto. Pvz., bankui pateiktame 2007-12-31 balanse nurodyta, kad bendrovės nuosavą kapitalą sudaro 197 273 Lt, nepaskirstytą pelną 169 273 Lt, mokėtinas sumas ir įsipareigojimus – 410 048 Lt, kai tuo tarpu juridiniam registrui: bendrovės nuosavas kapitalas 5 742 Lt (skirtumas 31,05 karto), nuostolis 4 258 Lt (skirtumas 173 531 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 1 223 099 Lt; bendrovės bankui 2008-03-31, 2008-06-31, 2008-09-30 pateiktų finansinių ataskaitų duomenys visiškai neatitinka pateiktų juridinių asmenų registrui, nepaisant to, kad šie duomenys rengti skirtingiems laikotarpiams, nes pvz., „pardavimo pajamos“ bankui nurodytos 110 354 Lt, 325 444 Lt, 633 977 Lt, o registrui pateiktoje 2008-12-31 metinėje pelno-nuostolių ataskaitoje, - kad turėjo tik 40 678 Lt. Taigi neatitikimai finansinėse ataskaitose yra susidarę ne dėl apelianto A. B. nurodytos priežasties (finansinių ataskaitų ruošimo skirtingiems laikotarpiams). Be to, apeliantas kartu su susijusiais asmenimis UAB „Sparteka“, UAB „Acumen“ klastojo ūkinės komercinės veiklos dokumentus dėl subnuomos pajamų. Bendrovės bankui pateikti šių dokumentų originalai yra pateikti ikiteisminiam tyrimui, kurį atlieka Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba. Be to, dokumentai pateikti per EPP sistemą, todėl yra tinkama įrodinėjimo priemonė (CPK 1751 str. 7 d.).
6. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. B. perdavė dokumentus A. N., o tai, kad pastarasis sistemingai praranda dokumentus nepatvirtina jo sąžiningumo. Be to, apeliantas neteisingai tvirtina, kad teismas, o ne jis pats turėjo pateikti 2011-07-13 bendrovės dokumentų perdavimo-priėmimo aktą.
7. Apeliantas A. B. nepateikė įrodymų, kad iš susijusių asmenų A. ir R. P. įsigytas žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), buvo 172 544,02 Eur vertingesnis nei bankroto administratoriaus pateiktas UAB „Krivita“ šio turto vertinimas 2008-02-11 kainomis.
8. Apeliantų teiginiai dėl kitų bendrovės sandorių naudos bendrovei yra nepagrįsti, nes sudaryti su susijusiais asmenimis nenaudingomis bendrovei sąlygomis. Pvz., UAB „Acumen“ ir UAB „Vlamarkas“ 2005-11-04 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis ir UAB „Vlamarkas“ ir R. V. 2005-12-058 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad ypatingai vertintas butas su sandėliuku ir kiemo aikštele buvo parduoti, atsiskaitant grynaisiais už tą pačią kainą ir egzistuojant duomenų, kad už šį turtą su bendrove susijusi R. V. iki šiol neatsiskaitė; kad 2007-01-17 tarp BUAB „Vlamarkas“, AB SEB lizingas, UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2007-01-17 buvo sudaryta 1/10 dalies prekybos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau gautus 1 000 000 Lt buvo pervesta ne BUAB „Vlamarkas“, bet UAB „Serneta“ ir kt.
9. Apeliantų teiginiai patvirtina, kad bendrovė nevykdė užsibrėžtos veiklos. Taip pat nepateikti duomenys, kad iš banko gautas kreditas buvo panaudotas esamų projektų vystymui ir išlaikymui; kad A. N. tapęs direktoriumi toliau plėtojo įmonės veiklą. Priešingai, nuo 2009 m. bendrovė finansinės atskaitomybės dokumentų nebesudarinėjo, nuo 2009 m. spalio mėn. jokių pavedimų per banką nebevykdė ir kredito nebedengė, nuo 2011 m. nebeturėjo nei vieno darbuotojo, neteikė Mokesčių inspekcijai deklaracijų už 2011-2013 metus.
10. Apeliantas A. N. sąmoningai klaidina teismą, kad tyčinis bankrotas grindžiamas aplinkybėmis, įvykusiomis 6 metai iki jo tapimo direktoriumi ir akcininku. Priešingai, būtent jis prarado bendrovės dokumentus, neperdavė jokių dokumentų bankroto administratoriui ir laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas teisingai konstatavo, kad bendrovės dokumentai buvo tvarkomi netinkamai, nes prarasti Baltarusijoje, dokumentai bankroto administratoriui nebuvo perduoti, o tai yra pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Be to, nors šis apeliantas kategoriškai neigia, kad slepia bendrovės dokumentus, tačiau bendrovės 2014-04-30 balansas ir pelno (nuostolių) ataskaita galėjo būti parengta tik disponuojant bendrovės dokumentais, o teismui nepateikti ne tik 2011 m. pamesti, tačiau ir vėlesnę 2011-2014 m. bendrovės veiklą patvirtinantys dokumentai.

Pareiškėjas BUAB „Vlamarkas“ bankroto administratorius atsiliepime į A. B. ir A. S. N. atskiruosius skundus prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atskiruosiuose skunduose nurodytas aplinkybes ir paneigiančias teismo padarytas išvadas, pagrįstas rašytiniais įrodymais. Teismas teisingai nusprendė, kad UAB „Vlamarkas“ su susijusiais asmenimis A. P., R. P., UAB „Acumen“, UAB „Serneta“, R. V., UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sudarė bendrovei nenaudingus sandorius: įsigijo žemės sklypą dukart didesne nei rinkos vertė, bendrovė perleidusi UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ vertingą turtą pinigų negavo, nes jie buvo įmokėti į UAB „Serneta“ sąskaitą, nereikalavo pripažinti vertingo nekilnojamojo turto preliminariosios sutarties pagrindine.
2. Teismas teisingai sprendė, kad tyčinį bendrovės bankrotą patvirtina ne tik nenaudingi nekilnojamojo turto sandoriai, bet ir tai, kad A. B. bankui ir juridinių asmenų registrui teikė skirtingus finansinius dokumentus, kad paėmusi kreditą bendrovė jokios veiklos nevykdė.
3. Itin jauno amžiaus bendrovės vadovas ir akcininkas A. N. po bankroto bylos iškėlimo į bankroto administratorių nesikreipė, neperdavė dokumentų, turto ir antspaudo. Tikėtina, kad šiam asmeniui akcijos buvo perleistos prisidengus tariamu sandoriu, kad A. B. ir L. M. išvengtų atsakomybės už negrąžintą kreditą, nevykdytą veiklą, nenaudingus sandorius, prarastus dokumentus ir neperduotą turtą.

Suinteresuotas asmuo A. S. N. atsiliepime į A. B. atskirąjį skundą prašo jį patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartį, o BUAB „Vlamarkas“ bankroto administratoriaus prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Nurodo, kad sutinka ir  palaiko jame išdėstytus argumentus.

Suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepime į A. S. N. atskirąjį skundą prašo jį patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartį, o BUAB „Vlamarkas“ bankroto administratoriaus prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Nurodo, kad sutinka ir  palaiko jame išdėstytus argumentus.

Suinteresuotas asmuo L. M. atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo juos patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartį, o BUAB „Vlamarkas“ bankroto administratoriaus prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantai teisingai nurodo, kad teismas neargumentavo, kaip išvardyti sandoriai, sudaryti tarp bendrovės ir jos vadovo A. B. bei akcininkės L. M., pažeidė bendrovės interesus ir nulėmė nemokumą. Be to, teisės aktai nenumato draudimo sudaryti sandorius tarp susijusių asmenų.
2. Apeliantai teisingai nurodo, kad prieš daugiau nei 6 metus sudaryti sandoriai negalėjo lemti įmonės nemokumo. Tuo metu, kai ji 2010-07-07 perleido savo akcijas A. N., bendrovė aktyviai vykdė veiklą ir gavo pelną, o bankroto byla buvo iškelta tik 2013 m. Dėl to teismas neteisus, teigdamas, jog ji ir A. B. yra kalti dėl bankroto bylos iškėlimo.
3. Apeliantas A. B. teisingai nurodo, kad už tą patį finansinį laikotarpį buvo rengiamas tik vienas finansinių ataskaitų rinkinys. Dėl to yra nesuprantama kaip bankas galėjo turėti skirtingus rinkinius už tą patį laikotarpį. Tačiau teismas neišreikalavo iš banko finansinės atskaitomybės dokumentų originalų.
4. Apeliantai teisingai nurodo, kad bendrovės 2008-02-11 sudarytas nekilnojamojo turto įsigijimo sandoris atitiko įprastą verslo praktiką, o už jį sumokėta tuo metu rinkos vertę atitikusi kaina. Bankui, kuris yra profesionalus finansinių paslaugų tiekėjas, priėmė pateiktą nekilnojamojo turto vertinimą ir išdavė kreditą.
5. Apeliantai teisingai nurodo, kad bendrovės dokumentai nebuvo pamesti sąmoningai ar piktybiškai. Ji pardavė bendrovės akcijas 2010-07-07, todėl negali būti atsakinga už dokumentų neperdavimą bankroto administratoriui.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacijos dalyką sudaro teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Vlamarkas“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Nagrinėjamu atveju teismas pripažino BUAB „Vlamarkas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, nustatęs, kad bendrovės dokumentai buvo tvarkomi netinkamai – 2011 m. jie buvo prarasti Baltarusijos Respublikoje, nors įmonė registruota ir veikla vykdoma Lietuvos Respublikos teritorijoje, o bendrovės vadovas A. S. N. neperdavė bankroto administratoriui bendrovės dokumentų, nors apie bankroto bylos iškėlimą jam buvo žinoma, jis teikė atskirąjį skundą. Teismas sprendė, kad dėl to susidarė tokia situacija, kuri trukdė nustatyti įmonės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį, struktūrą bei skolininkus.

Apeliantai, buvę BUAB „Vlamarkas“ administracijos vadovai: A. B. (direktorius nuo 2004-08-05 iki 2011-07-14) ir A. S. N. (direktorius nuo 2011-07-14 iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat ir akcininkas), nesutikdami su teismo nustatytu įstatymo leidėjo įtvirtintu teisiniu tyčinio bankroto požymiu, atskiruosiuose skunduose teigia, kad buhalterinė apskaita įmonėje buvo tvarkoma teisės aktų nustatyta tvarka – bendrovės finansinė atskaitomybė buvo sudaroma viena, o skirtingi balansai bankui ir juridinių asmenų registrui nebuvo teikiami, kad apie pamestus bendrovės dokumentus A. S. N. 2011-12-21 paskelbė laikraštyje „Voronauskaja gazeta“, todėl šie dokumentai negalėjo būti perduoti bankroto administratoriui.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tokie apeliantų teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).

Kaip žinoma, bankroto bylos yra nagrinėjamos pagal CPK nustatytas taisykles tiek, kiek tai nenumatyta specialiajame Įmonių bankroto įstatyme (CPK 1 str. 1 d.). Teismų praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo bankroto bylose yra nurodyta, jog kaip dispozityviosiose, taip ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; kt.). Tačiau šios kategorijos bylose taip pat galioja ir negali būti paneigtas rungimosi principas (CPK 12 str.), kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, o teismas neturi būti aktyvesnis už pačią šalį, jei ši nededa pastangų gauti įrodymus, bet, nurodydama tik deklaratyvius nesutikimo su priešingos šalies argumentais teiginius, įrodinėjimo naštą siekia perkelti teismui (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1466-464/2015).

Kreditorius bankas tiek pradiniame pareiškime dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek atskirajame skunde nurodo, kad UAB „Vlamarkas“ vadovai netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, nes bankui teikė finansinės atskaitomybės dokumentus už 2007 m. ir 2008 m. su duomenimis, patvirtinančiais gerą bendrovės finansinę būklę, o juridinių asmenų registrui priešingus duomenis apie prastą bendrovės finansinę būklę.

Bylos duomenys nepaneigia banko nurodytų aplinkybių, kad pagal juridinių asmenų registrui pateikto finansinių ataskaitų rinkinio duomenis 2007 m. UAB „Vlamarkas“ turėjo 4 258 Lt nuostolių, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 223 099 Lt, o materialus turtas – 371 834 Lt, tuo tarpu bankui pateiktame 2007-12-31 balanse nurodyta, kad bendrovės nuosavą kapitalą sudaro 197 273 Lt, nepaskirstytą pelną – 169 273 Lt, mokėtinas sumas ir įsipareigojimus – 410 048 Lt (T. 1, b. l. 29, 30, 31-32). Atitinkamai byloje nepateikti įrodymai, paneigiantys kitus banko teiginius dėl skirtingų duomenų nurodymo UAB „Vlamarkas“ 2008-03-31, 2008-06-31, 2008-09-30 finansinės atskaitomybės dokumentuose, pateiktuose bankui ir juridinių asmenų registrui. Taip pat byloje yra pateikti kasos pajamų orderiai, patvirtinantys, kad iš buvusio savo akcininko UAB „Sparteka“ UAB „Vlamarkas“ kas mėnesį nuo 2007-03-16  iki 2008-01-15 gaudavo po 63 189,28 Lt už patalpų nuomą, pinigus priimdavo vyriausiasis buhalteris ir kasininkas A. B. (T. 1, b. l. 34-43). Tačiau iš UAB „Sparteka“ juridinių asmenų registrui pateiktos finansinės atskaitomybės aiškinamojo rašto matyti, jog šios bendrovės vadovas patvirtino, kad 2008 m. UAB „Sparteka“ veiklos nevykdė ir pajamų negavo, o turėtas 6 294 Lt sąnaudas sudarė darbo užmokestis ir mokesčiai Sodrai bei įmokos į garantinį fondą (T. 1, b. l. 58). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuomone, teismo padarytos išvados dėl netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, kai bendrovei vadovavo A. B., nes negalima visiškai arba iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros, – nepaneigia deklaratyvaus pobūdžio šio apelianto teiginiai, kad jis tinkamai vykdė teisės aktų vadovui pavestas pareigas.

Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje iškelia atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 str. 1–6 dalys), daryti viską, kad ji veiktų pagal teisės aktų reikalavimus, bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais. Viena iš tokių pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d.). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Buhalterinės apskaitos įstatymo 27 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą ir gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vieną tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatymo leidėjas išskyrė apgaulingą ir (ar) netinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).

Teismo išvados dėl netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo nepaneigia apelianto A. B. tvirtinimas, kad jis perdavė bendrovės dokumentus naujajam vadovui A. N., kuris juo buvo nuo 2011-07-14 iki bankroto bylos iškėlimo, bei pastarojo pritarimas, kad šiuos dokumentus tikrai gavo, tačiau juos pametė Baltarusijos Respublikoje, ir toliau tęsė sėkmingą UAB „Vlamarkas“ veiklą. Priešingai, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad pagal UAB „Medicinos bankas“ pareiškimą UAB „Vlamarkas“ bankroto byla iškelta teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartimi, o 2014 m. spalio 6 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismo nutartyje iškelti bendrovei bankroto bylą buvo konstatuota, kad procesiniai dokumentai UAB „Vlamarkas“ buvo du kartus siųsti viešame registre nurodytu įmonės adresu, tačiau grįžo neįteikti; kad atsakovas 2011-07-13 pateikė registrui prašymą įregistruoti duomenis apie įmonės vadovą ir akcininką ir nuo tada jokių duomenų registrui nebeteikia; kad nepateikti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2009-2013 metus (CK 2.66 str. 4 d.); kad pagal 2008 m. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitą įmonė turėjo turto 7 556 688 Lt (iš jų ilgalaikio – 1 538 983 Lt, trumpalaikio – 6 017 705 Lt, iš kurių 5 167 163 Lt per vienerius metus gautinos sumos), per vienerius metus mokėtinos sumos – 1 247 627 Lt, po vienerių metų mokėtinos sumos – 6 298 574 Lt, o taip pat, kad bendrovė gavo 4 745 Lt pelno; kad turi bankui įkeistą turi nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir statinius, kurių vidutinė rinkos vertė 2007-07-02 buvo 201 371 Lt ir 54 523 Lt. Remdamasis tuo, kad vienintelis atsakovo turtas yra įkeistas bankui ir parduodamas iš varžytynių, o trumpalaikis atsakovo turtas 2008 m. buvo per vienerius metus gautinos sumos (5 167 163 Lt ) ir atsargos (820 023 Lt), kai tuo tarpu skolos 2009 m. turėjo sudaryti 6 298 574 Lt, – teismas sprendė, jog UAB „Vlamarkas“ jokios ūkinės–komercinės veiklos nevykdo, nemoka skolų, o įsipareigojimai kreditoriams žymiai viršija turimo turto vertę, todėl yra nemokus ir jam keltina bankroto byla.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismo 2014 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patvirtintą kreditorių sąrašą sudaro tik vienas hipotekos kreditorius UAB „Medicinos bankas“ su 1 200 217,41 Lt finansiniu reikalavimu, patikslintu 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi (CPK 179 str. 3 d.). Visa tai paneigia apelianto A. N. argumentus apie sklandžią ir sėkmingą UAB „Vlamarkas“ tęstinę veiklą 2011-07-14 jam tapus bendrovės vadovu. Be to, šis apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniam teismui kaip fakto instancijai taip pat neteikė jokių įrodymų, kad iš viso vedė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę bendrovės apskaitą trejus metus nuo dokumentų pametimo iki bankroto bylos iškėlimo, kad ėmėsi kokių nors priemonių atkurti prarastus bendrovės dokumentus, gauti jų dublikatus ir pan. Paminėtina, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, o pagal to paties straipsnio 4 dalį, pasikeitus ūkio subjekto vadovui, apskaitos dokumentus, registrus, finansines ataskaitas turi perimti naujas vadovas.

Be kita ko, kaip teisingai nurodė teismas, buvęs bendrovės vadovas A. N. bankroto administratoriui neperdavė įmonės dokumentų, nors pagal teismų praktiką laikoma, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1, 2 p.). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai, tačiau, kaip minėta aukščiau, tokių priežasčių A. N. teismams nenurodė (CPK 178 str.).

Taigi apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertinti bankroto administratoriaus ir kreditoriaus banko nurodytų aplinkybių (CPK 176 str. 1 d., 185 str.).

Pasisakydamas dėl kitų atskirųjų skundų teiginių, susijusių su kredito paėmimu ir bendrovės nekilnojamojo turto įsigijimu, dėl sandorių, sudarytų tarp susijusių asmenų A. P., R. P., UAB „Acumen“, UAB „Serneta“, R. V., UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, apeliacinis teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Ši teisės norma dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų reiškia tų skunde nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių analizę ir patikrinimą, kuriomis vadovavosi ir savo išvadas grindė teismas, pripažindamas ar atmesdamas tam tikrus argumentus, o taip pat tuos, dėl kurių, apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė, nors jie turi reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui.

Kaip jau ne kartą minėta, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje požymių, dėl kurio kilo bankrotas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes pakankamas pripažinti BUAB „Vlamarkas“ tyčinį bankrotą dėl netinkamos teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui, nepasisakoma dėl kitų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje numatytų savarankiškų pagrindų konstatuoti tyčinį bankrotą, kurių teismas neanalizavo ir dėl to nepasisakė (ĮBĮ 20 str. 1-4 d.).

Apeliacinis teismas taip pat netenkina kreditoriaus banko prašymo palikti atskiruosius skundus nenagrinėtus, nes, pirma, įstatymas nenumato galimybės palikti nenagrinėtą atskirąjį skundą; antra, nenustatyti CPK 315 straipsnio 2 dalyje numatyti pagrindai, dėl kurių apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas (CPK 315 str. 5 d.).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad teismas tinkamai taikė tyčinio bankroto nustatymą reglamentuojančias teisės normas, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai tenkino pareiškimą dėl BUAB „Vlamarkas“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Keisti ar naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties atskirųjų skundų argumentais nėra pagrindo. Kiti atskirųjų skundų, atsiliepimų į juos argumentai šios bylos išnagrinėjimo procesiniam rezultatui teisinės reikšmės neturi, todėl apeliacines instancijos teismas dėl jų nepasisako, nes, kaip žinoma, konstatavus, kad teismas atskleidė bylos esmę ir teisingai išnagrinėjo kilusį ginčą, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                      Virginija Čekanauskaitė