Civilinė byla Nr. 2A-886-340/2013

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-00526-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 37; 121.14; 121.18; 121.21

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Alvilita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Alvilita“ ieškinį atsakovui G. B. dėl reikalavimo perleidimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia 2009-05-20 reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Dignis“ ir atsakovo dalyje dėl 3439,10 Lt kreditorinio reikalavimo perleidimo. Nurodė, kad ieškovas ir UAB „Hrono statyba“ 2008-05-27 pasirašė priedą prie subrangos sutarties Nr. HS 08/R3 dėl plytelių klijavimo darbų, 2008-05-28 ieškovas su UAB „Dignis“ sudarė subrangos sutartį Nr. 0805-28/1. Pagal šią sutartį UAB „Dignis“ laikotarpiu nuo 2008-05-28 iki 2008-08-28 atliko darbų už 150 669,96 Lt, ieškovas 2009-05-05 liko skolingas UAB „Dignis“ 60,90 Lt. Nurodė, kad 2009-05-20 G. B. ir UAB „Dignis“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Dignis“ perleido atsakovui G. B. visas iš 2008-05-28 tarp UAB „Dignis“ ir ieškovo subrangos sutarties kylančias prievoles ir nurodė, kad UAB „Alvilita“ skola UAB „Dignis“ 2009-05-20 yra 3500 Lt. Teigė, kad UAB „Dignis“ pagal sudarytą subrangos sutartį įsipareigojo įvykdyti darbus savo jėgomis ir priemonėmis, tačiau statybos aikštelėje jai buvo suteiktos 3439,10 Lt vertės paslaugos pagal 2009-05-05 PVM sąskaitą-faktūrą ALV Nr. 011, todėl jo įsiskolinimas UAB „Dignis“ 2009-05-05 sudarė 60,10 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovas negalėjo perimti iš UAB „Dignis“ didesnio reikalavimo, nei turėjo pati UAB „Dignis“.

Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2009-05-20 G. B. ir UAB „Dignis“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria  perėmė iš UAB „Dignis“ reikalavimo teises į ieškovo prievolių, kylančių iš 2008-05-28 subrangos sutarties Nr. 0805-28/1, įvykdymą. Šia sutartimi UAB „Dignis“ patvirtino, kad ieškovo skola pagal subrangos sutartį yra 3500 Lt. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-94-734/2009 tenkino atsakovo ieškinį ir priteisė iš UAB „Alvilita“ 3500 Lt skolą. Teigė, kad 2009-05-20 reikalavimo perleidimo sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nepažeidžia nei ieškovo, nei kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Nurodė, kad 2009-05-05 PVM sąskaita-faktūra ALV Nr. 011 yra išrašyta be pagrindo, t.y. už paslaugas, dėl kurių 2008-05-28 subrangos sutartimi šalys nesitarė, ieškovas nesuteikė, o UAB „Dignis“ negavo, šios sąskaitos faktūros išrašymas neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos ieškovo įsiskolinimui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-12-27 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo atstovo naudai 800 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 28, 71 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Nustatė, kad 2008-05-28 ieškovas su UAB „Dignis“ sudarė subrangos sutartį. 2009-05-20 atsakovas ir UAB „Dignis“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios 2 p. įtvirtinta, kad UAB „Dignis“ patvirtina, jog sutarties sudarymo dieną pagal subrangos sutartį ieškovas privalo UAB „Dignis“ sumokėti 3500 Lt. Iš subrangos sutarties nuostatų ir liudytojų paaiškinimų teismas sprendė, kad ieškovas ir UAB „Dignis“ šia sutartimi nesitarė dėl jokių paslaugų UAB „Dignis“ suteikimo, UAB „Dignis“ neįsipareigojo mokėti už ieškovo ar trečiųjų asmenų jam suteiktinas paslaugas.  Pažymėjo, kad vien PVM sąskaitos-faktūros išrašymas nepatvirtina joje nurodytų paslaugų suteikimo fakto bei prievolės šią PVM sąskaitą-faktūrą apmokėti. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad UAB „Hrono statyba“ 2008-08-29 ieškovui išrašyta PVM sąskaita-faktūra serija HRS 100509 už statybos aikštelėje suteiktas paslaugas negalėjo būti pagrindu ieškovui išrašyti 2009-05-05 PVM sąskaitą-faktūrą ALV Nr. 011 ir reikalauti UAB „Dignis“ ją apmokėti. Pažymėjo,  kad UAB „Hrono statyba“ PVM sąskaita-faktūra serija HRS 100509 ieškovui buvo išrašyta 2008-08-29, pasirašytinai įteikta ieškovo atstovui, tačiau PVM sąskaita-faktūra ALV Nr. 011 UAB „Dignis“ buvo išrašyta tik 2009-05-05, t.y. praėjus daugiau kaip 8 mėnesiams nuo UAB „Hrono statyba“ PVM sąskaitos-faktūros išrašymo, be to ši PVM sąskaita-faktūra UAB „Dignis“ išsiųsta 2009-05-30, t.y. jau po reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo ir pranešimo apie reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą gavimo. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad reikalavimo perleidimo sutartis yra teisėta, o ieškinys atmestinas.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-12-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nuo PVM sąskaitos – faktūros išrašymo dienos, t.y. 2009-05-05 įgijo teisę atlikti įskaitymą naujajam kreditoriui – atsakovui. Nurodo, kad UAB „Dignis“, vykdydama 2008-05-28 subrangos sutartį daugiaaukščiame bendrabutyje atliko grindų ir sienų apklijavimą plytelėmis. Šiems darbams atlikti naudojo vandenį ir  elektros energiją bei statybos objekte įrengtais kėlimo mechanizmais. Nei ieškovas, nei UAB „Hrono statyba“ nesuteikė UAB „Dignis“ teisės nemokamai naudotis kėlimo mechanizmais ir vartoti elektros energiją bei vandenį, todėl UAB „Dignis“ privalėjo apmokėti išlaidas, susijusias su minėtų priemonių naudojimu. Pažymėjo, jog subrangos sutartimi buvo susitarta, kad UAB „Dignis“ darbus atlieka savo jėgomis ir priemonėmis. Nurodo, kad ieškovas, gavęs užsakovo UAB „Hrono statyba“ PVM sąskaitą – faktūrą už statybos aikštelėje suteiktas paslaugas, atitinkamai išrašė PVM sąskaitą – faktūrą UAB „Dignis“ ir registruotu paštu išsiuntė subrangovui. Teigia, kad atsakovas, reikalavimo sutarties pagrindu įgijo ne tik teisę reikalauti apmokėti už atliktus darbus, bet ir prievolę padengti išlaidas, susijusias su subrangos vykdymu. Nurodo, kad turėjo teisę atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ką ir padarė. Teigia, kad CK 6.136 str. pagrindu turi teisę įskaityti naujojo kreditoriaus – atsakovo reikalavimui patenkinti savo 3 439, 10 Lt reikalavimą, turimą ankstesniam kreditoriui UAB „Dignis“.

Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas; absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 185, 263 str.).

Apeliaciniame skunde apeliantas iš esmės atkartoja ieškinio teiginius ir argumentus. Apeliantas nurodė, kad 2009-05-20 reikalavimo perleidimo sutartis, kuria UAB „Dignis“ perleido savo 3500 Lt reikalavimo teisę į UAB „Avilita“, negalioja dalyje dėl 3439,10 Lt skolos perleidimo. Pažymėjo, kad UAB „Avilita“ suteikė savo subrangovui paslaugų statybos aikštelėje už 3439,10 Lt 2009-05-05 pateikė pirminiam kreditoriui (ieškovui nagrinėjamoje byloje) PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 011, todėl liko skolinga pirminiam kreditoriui tik 60,90 Lt. T.y. kaip esminį ieškinio ir apeliacinio skundo argumentą ieškovas nurodė ieškovo ir priminio kreditoriaus priešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą.

 Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme 2010 m. buvo išnagrinėtas kreditoriaus G. B. ieškinys atsakovui UAB „Avilita“ dėl 3500 Lt priteisimo pagal 2009-05-20 reikalavimo perleidimo sutartį su pirminiu kreditoriumi UAB „Digna“; sprendimas įsiteisėjo 2011m. kovo 29 d. (b.l. 45). Savo atsikirtimus kreditoriaus G. B. reikalavimui UAB „Avilita“ taip pat pagrindė reikalavimų įskaitymu, tačiau bylą išnagrinėję teismai nustatė, kad iki G. B. ieškinio pareiškimo teisme dienos UAB „Avilita“ nebuvo pateikusi pradiniam kreditoriui nei PVM sąskaitos – faktūros, nei pareiškimo dėl reikalavimų įskaitymo, t.y. pirminio kreditoriaus reikalavimo įskaitymas nebuvo atliktas. Kadangi 2009-05-05 sąskaita - faktūra nebuvo pateikta pradiniam kreditoriui iki pranešimo apie reikalavimo perleidimą gavimo dienos, atsakovo reikalavimo įskaitymas naujam kreditoriui taip pat negalimas (CK 6.136 str.). Paminėtos aplinkybės buvo nustatytos civilinėje byloje tarp tų pačių šalių ir turi prejudicinių faktų reikšmę nagrinėjamoje byloje, iš naujo jų įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 2 p.). Apelianto argumentai, kad naujas kreditorius G. B., perėmęs visas teisės ir pareigas iš UAB „Dignis“, įgijo ne tik teisę reikalauti apmokėti už atliktus darbus, bet ir prievolę padengti išlaidas, susijusias su subrangos sutarties vykdymu atmetamas; nors apeliantas įsitikinęs, jog CK 6.136 str. normos suteikia galimybė teisę įskaityti naujojo kreditoriaus ieškovo reikalavimui patenkinti savo 3439,10 Lt reikalavimą turimą ankstesniam kreditoriui, tokios galimybės nebuvimas pagal tas pačias aplinkybes jau konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir negali būti paneigtas nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas (apeliantas) rėmėsi kitokiomis aplinkybėmis - įrodinėjo, kad įskaitymas buvo atliktas iki perleidimo sutarties, dėl to pirminis kreditorius turėjo galiojantį reikalavimą tik 60,90 Lt sumai. Tokiu būdu apeliacinio skundo argumentai dėl galimybės atlikti reikalavimo naujam kreditoriui įskaitymą išeina už nagrinėjamos bylos ribų.

Atmetamas atsakovo prašymas taikyti apeliantui atsakomybę pagal CPK 95 str. Atsakovas nurodė, kad apeliantas reiškia apeliacinį skundą ir ginčija sprendimą, įrodinėjamas aplinkybės, dėl kurių teismas jau priėmę įsiteisėjusi sprendimą, t.y. apelianto veiksmai turi piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliacinio skundo padavimas yra teisės į apeliaciją įgyvendinimas ir negali būti vertinamas, kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, net konstatavus skundo nepagrįstumą.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje nepriteisiamos sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r ė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                       Tatjana Žukauskienė