Civilinė byla Nr. e3K-3-69-1075/2020

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-09913-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17

              (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. C. (R. C.) kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovui R. C. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Transtaga“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 23 104,08 Eur žalos atlyginimą.

Siekdamas žalos atlyginimo ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, jog

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, į tai, jog ieškovui buvo sumokėta 4601,82 Eur (iš jų 1866,48 Eur sumokėjo pats draudėjas; 2735,34 Eur išieškota, pritaikius priverstinio poveikio priemones), ieškovas reiškia reikalavimą dėl 23 104,08 Eur žalos atlyginimo. Prašomą priteisti žalos atlyginimą sudaro 21 794,83 Eur VSD įmokų, priskaičiuotų už 2013 m. vasario mėn. – 2015 m. vasario mėn. laikotarpį, bei 1309,25 Eur delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą VSD įmokų už apdraustuosius pervedimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2015 m. sausio 15 d.

Ieškovo teigimu, atsakovas, turėdamas finansines galimybes mokėti įmokas nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn. ir tyčia nemokėdamas deklaruotų mokėtinų VSD įmokų, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą (toliau – VSDĮ), t. y. nesumokėjo ieškovui deklaruotų VSD įmokų ir delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą VSD įmokų pervedimą už apdraustuosius, bei padarė 23 104,08 Eur žalą ieškovui.

Ieškovas pažymėjo, jog patirta žala nėra išvestinė, todėl jis turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo. Byloje esantys duomenys leidžia konstatuoti, jog egzistuoja visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ši byla nagrinėjama iš naujo, kai Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. spalio 19 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą, kuriuo teismas buvo ieškinį tenkinęs iš dalies ir priteisęs ieškovui iš atsakovo 21 794,83 Eur žalos atlyginimo, panaikino ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo pradinis ieškinys teismui pateiktas 2016 m. liepos 27 d., ieškovas patikslintu ieškiniu įrodinėja atsakovo neteisėtus veiksmus tuo pačiu laikotarpiu, kuris buvo vertinamas pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant pirmą kartą, sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Vien ta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu UAB ,,Transtaga“ kasoje buvo lėšų, kurių galėjo pakakti VSD įmokoms sumokėti, nesudarė pagrindo teigti, kad visos šios lėšos galėjo būti panaudotos VSD įmokoms ieškovui sumokėti. Iš byloje esančios UAB ,,Transtaga“ bankroto administratorės ataskaitos buvo matyti, jog bendrovės bankroto byloje, be ieškovo, yra patvirtinti kitų dviejų antros eilės kreditorių – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ – kreditorių reikalavimai. Iš baudžiamojoje byloje esančios 2016 m. sausio 6 d. specialisto išvados buvo matyti, jog UAB ,,Transtaga“ 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. gruodžio 31 d., 2014 m. gruodžio 31 d. buvo moki, tačiau VSD įmokas 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. gruodžio 31 d. bei 2014 m. gruodžio 31 d. galėjo sumokėti iš dalies. Tačiau byloje nebuvo duomenų, jog atsakovas, būdamas UAB ,,Transtaga“ vadovas, teikė ieškovui klaidingą informaciją, siekė išvengti mokestinės prievolės ar atliko kitus nesąžiningus veiksmus ieškovo atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog ginčo laikotarpiu UAB ,,Transtaga“ turėjo skolinių įsipareigojimų kreditoriams, įskaitant ieškovą, kuriuos priverstine tvarka vykdė antstoliai, iš bendrovės buvo išieškomos lėšos, vėliau jos paskirstytos kreditoriams. UAB ,,Transtaga“ grynaisiais pinigais vykdė atsiskaitymus su darbuotojais. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, jog iki 2015 m. kovo 26 d. reikalavimo UAB ,,Transtaga“ įvykdyti mokestinę prievolę, ieškovas teikė reikalavimus bendrovei dėl VSD įmokų sumokėjimo. Be to, byloje pateikti duomenys patvirtino, jog UAB ,,Transtaga“ iki 2015 metų finansinės atskaitomybės dokumentų parengimo buvo moki, o iki nemokumo atsiradimo vadovas neturi pareigos kreditoriams, tik pačiai bendrovei.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas taip pat neįrodė priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog UAB ,,Transtaga“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nebuvo duomenų, sudarančių pagrindą teigti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie buvo nukreipti išimtinai į ieškovą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendė, jog nesumokėta VSD įmokų suma, kurią priteisti ieškovas prašo iš atsakovo, nelaikytina žala, be to, nepriklausomai nuo atsakovo veiksmų mokestinė prievolė bendrovei būtų kilusi.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2019 m. birželio 26 d. sprendimu Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui iš atsakovo 23 104,08 Eur žalos atlyginimo, 1040 Eur žyminio mokesčio į valstybės pajamas.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog ieškovo pateiktame 2018 m. birželio 14 d. patikrinimo akte nurodyta, kad iš viso per laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. kovo mėn. UAB „Transtaga“ atsakingi asmenys per avansines apyskaitas išmokėtus 224 632,63 Eur panaudojo įmonės ūkinėje veikloje, t. y. 546,82 Eur darbo užmokesčiui ir 142 830,39 Eur kitoms įmonės veiklos išlaidoms bei tiekėjų sąskaitoms apmokėti. Iš pateiktų UAB „Transtaga“ avansinės apyskaitos dokumentų buvo matyti, kad nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. kovo mėn. įmonės kasoje turimų lėšų kiekis (142 830,39 Eur) buvo pakankamas sumokėti ne tik 23 104,08 Eur įsiskolinimą ieškovui, bet ir atsiskaityti su kitais kreditoriais (Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“). Nurodyti duomenys patvirtino, kad atsakovas, kaip atsakingas asmuo, turėjo galimybę atsiskaityti su ieškovu, tačiau tokių veiksmų neatliko (CK 6.248 straipsnis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nurodytos aplinkybės, jog jis jau yra nubaustas už VSD įmokų nemokėjimą, nesudarė pagrindo netaikyti civilinės atsakomybės. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-177-201/2016 2012 m. lapkričio mėn. – 2015 m. kovo mėn. laikotarpio UAB „Transtaga“ kasos dokumentai nebuvo tiriami, todėl atsakovas nepagrįstai teigė, kad VSD įmokų galimybės sumokėti laiku buvo ištirtos baudžiamojoje byloje.

Teisėjų kolegija, remdamasi VSDĮ 9 straipsnio 2 dalimi, CK 6.9301 straipsnio 1 dalimi, sprendė, jog atsakovas, neturėdamas pakankamai įmonės lėšų, turėjo pareigą atsiskaityti su ieškovu, kitais trečios eilės kreditoriais ir tik po to atsiskaityti su kitais kreditoriais. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-713-538/2017 patvirtintas BUAB „Transtaga“ kreditorių sąrašas ir jų 60 076,03 Eur finansiniai reikalavimai, iš jų 40 838,10 Eur antros eilės kreditorių finansiniai reikalavimai (26 506,15 Eur Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, 14 242,87 Eur Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 89,08 Eur UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“) ir 19 237,93 Eur trečios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai. Tačiau 2018 m. birželio 14 d. patikrinimo akte nurodyta, kad nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. kovo mėn. UAB „Transtaga“ atsakingi asmenys per avansines apyskaitas išmokėtus 224 632,63 Eur panaudojo įmonės ūkinėje veikloje, t. y. darbo užmokesčiui ir kitoms įmonės veiklos išlaidoms bei tiekėjų sąskaitoms apmokėti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, įmonė turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškovu. Tuo atveju, jeigu įmonėje nebuvo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, atsakovas privalėjo laikytis CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos, o šios tvarkos nesilaikydamas jis atliko neteisėtus veiksmus ir padarė žalą kreditoriui (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

Kolegija pažymėjo, jog atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013, nes šiuo atveju ieškinį atsakovui yra pareiškusi ne bendrovė, o bendrovės kreditorius, kuris šioje byloje įrodinėjo atsakovo neteisėtus veiksmus, kuriais buvo padaryta žala jam, o ne bendrovei.

Teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino. Kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014 pateiktus išaiškinimus, taip pat sprendė, jog nors ir ieškovo kreditoriaus reikalavimas yra patvirtintas BUAB „Transtaga“ bankroto byloje, tačiau 23 104,08 Eur žalos atlyginimas ieškovui priteistinas tik iš atsakovo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti, priteisti visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1.       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalį, nes, turėdamas pareigą išeiti už apeliaciniu skundu nustatytų ribų, šios pareigos nesilaikė, nors byloje liko neišspręsti visi pirmosios instancijos teismo metu kelti reikalavimai. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo pareikštą patikslintą ieškinį, Klaipėdos apylinkės teismui nurodė, jog ieškovas, pateikdamas patikslintą ieškinį, praleido trejų metų ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo patikslintą ieškinį, papildomai nurodė, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Ieškovo ieškinys buvo atmestas, todėl atsakovas, nors ir nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl senaties termino vertinimo, apeliacine tvarka priimtos sprendimo dalies neskundė. Tačiau, apeliacinės instancijos teismui nusprendus panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, susidarė situacija, kai atsakovo pirmojoje instancijoje reikštas reikalavimas dėl ieškinio senaties taikymo liko neišspręstas, apeliacinės instancijos teismas dėl reikalavimo taikyti ieškinio senatį nepasisakė. Atsakovo manymu, CPK 320 straipsnio 2 dalis apeliacinės instancijos teismui nustato pareigą, nusprendus panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują, peržengti apeliacinio skundo ribas ir pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo metu keltų šalių klausimų, kurie nebuvo apeliacinio skundo dalykas. Minėtas pažeidimas lėmė, jog atsakovui nebuvo užtikrinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. 

19.2.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalį, 1.127 straipsnį, taikydamas šias nuostatas netinkamai vertino įrodymus (CPK 185 straipsnis). Ieškovo pirminis ieškinys buvo pateiktas 2016 m. liepos 27 d., jis buvo įrodinėjamas kitomis aplinkybėmis, nei buvo dėstomos pateiktame patikslintame ieškinyje. Pirminiame ieškinyje ieškovas nurodė, jog jis žalą patyrė tik dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie yra nustatyti baudžiamuoju įsakymu. Ieškovas, patikslindamas ieškinį, pakeitė ieškinio pagrindą, nurodydamas kitus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, kitą žalos susidarymo laikotarpį, suformavo naują reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Šis patikslintas ieškinys pareikštas 2018 m. rugpjūčio 17 d., todėl jį reiškiant buvo suėjusi trejų metų ieškinio senatis, kuri skaičiuotina nuo ieškovo 2015 m. kovo 26 d. rašto UAB „Transtaga“ pateikimo. 

19.3.       Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl bankrutuojančio juridinio asmens kreditoriaus teisės pareikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bankrutuojančio juridinio asmens vadovui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs bendrą taisyklę dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio akcininkui ir vadovui CK 6.263 straipsnio pagrindu, nurodant, kad toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2017; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra taikoma itin siaurai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017). Šiuo atveju aplinkybė, jog atsakovas, kaip UAB „Transtaga“ vadovas, neatsiskaitė ne vien su ieškovu, bet ir kitais kreditoriais, liudija, jog tokie atsakovo veiksmai buvo atlikti vykdant įstatyme įtvirtintą pareigą veikti išimtinai bendrovės interesais (CK 2.87 straipsnis). Ši aplinkybė patvirtina atsakovo teiginius, jog jis, vadovaudamasis CK 2.87 straipsniu, priėmė sprendimą UAB „Transtaga“ lėšas panaudoti pelnui gauti ir dėl šios priežasties laiku nebuvo sumokamos mokėtinos įmokos ne tik ieškovui, bet ir Valstybinei mokesčių inspekcijai. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas teikė ieškovui klaidingą informaciją, siekė išvengti mokestinės prievolės ar atliko kitus nesąžiningus veiksmus ieškovo atžvilgiu. UAB „Transtaga“ mokesčių nesumokėjimas buvo pasekmė, kuri atsirado kaip pareigų bendrovei vykdymo rezultatas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl galimybės kreditoriui reikšti tiesioginį ieškinį juridinio asmens vadovui, kadangi tenkino ieškinį nenustatęs aplinkybės, jog atsakovo neteisėti veiksmai buvo nukreipti išimtinai į ieškovą.

19.4.       Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.9301 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, ar buvo lėšų trūkumo faktas ginčo laikotarpiu kiekvieną mėnesį, kai turėjo būti mokamos VSD įmokos ieškovui, ieškovas šios aplinkybės neįrodinėjo. CK 6.9301 straipsnio taikymas yra siejamas su nustatymu, ar kiekvieno turėto sumokėti VSD įmokos mokėjimo mėnesį UAB „Transtaga“ neturėjo pakankamai lėšų, kad padengtų visų turimų kreditorių įsipareigojimus, kurių terminai buvo suėję, ir ar atlikdama mokėjimus CK 6.9301 straipsnio pagrindu UAB „Transtaga“ ieškovui būtų galėjusi kiekvieną mėnesį sumokėti visą to mėnesio VSD įmoką. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs aplinkybių, kurios yra būtinos vertinant CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos tvarkos pažeidimą, nukrypo nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir ėmė formuoti ydingą praktiką, kai CK 6.9301 straipsnio taikymas yra siejamas ne su lėšų trūkumo faktu turėtų įmokų mokėjimo momentu, o su kreditorių nepatenkintų reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje faktu. Be to, apeliacinės instancijos teismas šią bylą nagrinėjant pirmą kartą nurodė, jog, siekiant išsiaiškinti aplinkybes dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pirmiausia būtina išsiaiškinti, kaip tiksliai buvo paskirstytos ginčo laikotarpiu gautos lėšos, t. y. su kokiais subjektais įmonė atsiskaitė, ar atlikdama mokėjimus įmonė neturėjo pradelstų mokėjimų kitiems aukštesnės eilės kreditoriams, jeigu turėjo, kada suėjo atsiskaitymo su jais terminai, tačiau šios aplinkybės antrą kartą nagrinėjant bylą nebuvo įvertintos. Iš byloje esančios UAB „Transtaga“ bankroto administratorės ataskaitos matyti, jog yra patvirtinti ir kitų dviejų antros eilės kreditorių Valstybinės mokesčių inspekcijos bei UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ reikalavimai. Tai leidžia teigti, jog kiekvieną mėnesį turėtų mokėti VSD įmokų metu pirmiausia UAB „Transtaga“ turėjo atsiskaityti ir su Valstybine mokesčių inspekcija, o su ja atsiskaičiusi nebebūtų turėjusi lėšų atsiskaityti su ieškovu. 

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

20.1.       Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6007/2007). Apeliacinio skundo ribas nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Ieškovo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalies. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, nurodė, kad ieškovo pradinis ieškinys teismui buvo pateiktas 2016 m. liepos 27 d., Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies, sprendime atsakovo veiksmai buvo vertinti laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn. Klaipėdos apygardos teismui 2017 m. spalio 19 d. nutartimi panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo įrodinėjo atsakovo neteisėtus veiksmus tuo pačiu laikotarpiu, kuris buvo vertinamas bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teisme, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškinio senaties terminas praleistas. Be to, atsakovas, atstovaujamas kvalifikuoto teisininko, neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas prašymas taikyti ieškinio senatį, atsiliepime į pateiktą apeliacinį skundą taip pat nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo atmesto prašymo taikyti ieškinio senatį.

20.2.       Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014 pateiktais išaiškinimais, pažymėtina, jog ieškovas turėjo teisę reikšti tiesioginį ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad atsakovas neteisėtais veiksmais padarė 23 104,08 Eur žalą ir egzistuoja visos civilinei atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos.

20.3.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika liudija, jog, siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita, ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja arba jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129-695/2019). CK 6.9301 straipsnio paskirtis yra įvesti finansinę drausmę neturinčio pakankamai pinigų sumokėti visų skolų skolininko mokėjimų eiliškumo srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-2019/2018). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog 2018 m. birželio 14 d. patikrinimo akte nurodyta, kad nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. kovo mėn. UAB „Transtaga“ atsakingi asmenys per avansines apyskaitas išmokėtus 224 632,63 Eur panaudojo įmonės ūkinėje veikloje, t. y. darbo užmokesčiui ir kitoms įmonės veiklos išlaidoms bei tiekėjų sąskaitoms apmokėti, ir šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad įmonė turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su ieškovu. 

Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika formuojama ta linkme, kad bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai.

Aktualioje kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką) pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad juridinio asmens vadovas (kaip juridinio asmens darbuotojas) gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas už nusikaltimu padarytą žalą esant šioms sąlygoms – darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad kreditorius turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo. Tokiu atveju tam, kad žalos atlyginimo reikalavimas iš juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo, kuris nėra mokesčių mokėtojas, būtų patenkintas, byloje turi būti nustatyta: vadovo ar kito darbuotojo nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl vadovo ar kito darbuotojo nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp vadovo ar kito darbuotojo veiksmų ir žalos; vadovo ar kito darbuotojo kaltė. Juridinio asmens – mokesčių mokėtojo – vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti mokesčius administruojanti institucija. Juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, nekiltų civilinė atsakomybė, jei jis įrodytų, kad mokestinė prievolė nebūtų įvykdyta net ir tuo atveju, jei nebūtų padaryta nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018, 31 punktas).

Kaip nurodyta šios nutarties 4–6 punktuose, nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškia ieškinį tuo pagrindu, kad atsakovas, būdamas UAB „Transtaga“ vadovas, atliko neteisėtus veiksmus, tiesiogiai nukreiptus į ieškovo teisių pažeidimą, t. y. atsakovas, turėdamas finansines galimybes mokėti įmokas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki  2015 m. vasario mėn., tyčia nemokėjo deklaruotų mokėtinų VSD įmonių, taip padarydamas ieškovui žalą. Taigi ieškovas reiškia ieškinį atsakovui specifiniu pagrindu dėl individualios jam padarytos žalos atlyginimo. Kiti šioje nutartyje nurodyti tiesioginio ieškinio pareiškimo įmonės vadovui pagrindai nėra aktualūs nagrinėjamoje byloje: BUAB „Transtaga“ bankrotas nėra pripažintas tyčiniu, atsakovo neteisėti veiksmai vengiant mokėti mokesčius baudžiamuoju įsakymu buvo nustatyti tik laikotarpiu nuo 2015 m., kovo 31 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. (o ne laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn., kuriuo ir grindžiamas patikslintas ieškinys), už šiuos neteisėtus veiksmus atsakovas baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas ir šiuo nusikaltimu padarytą žalą ieškovui yra atlyginęs.

Atsižvelgiant į ieškinio pagrindą, ieškovas nagrinėjamoje byloje visų pirma turėjo įrodyti, kad atsakovas atliko nesąžiningus veiksmus, konkrečiai nukreiptus į ieškovą (kreditorių). Kasacinio teismo išaiškinta, kad jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti. Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Reiškiant tiesioginį kreditoriaus ieškinį juridinio asmens vadovui dėl individualiai kreditoriui padarytos žalos atlyginimo CK 6.263 straipsnio pagrindu turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo sumažėjimą, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek kitus juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-540-469/2018 25 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus išimtinai ieškovo atžvilgiu, nėra, teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu UAB „Transtaga“ kasoje buvo lėšų, kurių galėjo pakakti VSD įmokoms sumokėti, neteikia pagrindo daryti išvados, jog visos šios lėšos galėjo būti panaudotos VSD įmokoms ieškovui sumokėti (šios nutarties 10 punktas). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas, kaip atsakingas asmuo, turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti ne tik su ieškovu, bet ir kitais kreditoriais (Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“), tačiau to nepadarydamas atliko neteisėtus veiksmus atsakovo atžvilgiu, be to, teismas nurodė, kad atsakovas, jei ir neturėjo pakankamai lėšų, turėjo laikytis CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos, t. y. pirmiausia atsiskaityti su aukštesnės eilės kreditoriais, tarp jų ir su ieškovu, o šios tvarkos nesilaikydamas, jis atliko neteisėtus veiksmus ir padarė žalą kreditoriui (šios nutarties 14, 16 punktai). Atsakovas su tokiu apeliacinės instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad yra pagrindas vertinti atsakovo veiksmus kaip nukreiptus į konkretų kreditorių, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos bylose, kuriose buvo sprendžiamas tiesioginės bendrovės vadovo atsakomybės klausimas.

Taigi, nagrinėjamos bylos atveju turi būti atsakyta į klausimą, ar yra pagrindas vertinti, kad įmonės vadovas atliko nesąžiningus (neteisėtus) veiksmus, nukreiptus į konkretų kreditorių, tokioje situacijoje, kai įmonei vykdant veiklą buvo atsiskaityta su vienais kreditoriais, o su kitais – ne, be to, atsiskaitant su kreditoriais galimai buvo pažeista CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsiskaitymų tvarka ir eiliškumas.  

Kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui taikoma itin siaurai – individualaus delikto atveju, t. y. tik tokiu atveju, jeigu bendrovės vadovas padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui siaurasis taikymas grindžiamas tuo, kad ši teisė yra išimtis iš bendrųjų kreditoriaus teisių gynimo taisyklių įmonės nemokumo (bankroto) atveju. Jei bendrovės vadovas padarė išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei, kreditorių interesai gali būti patenkinami bendrovei reiškiant ieškinį bendrovės vadovui dėl žalos atlyginimo arba patiems kreditoriams reiškiant netiesioginį ieškinį bendrovės vadovui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tokius atsakovo veiksmus, kai įmonei vykdant veiklą buvo atsiskaityta su vienais kreditoriais, o su kitais – ne, be to, atsiskaitant su kreditoriais galimai buvo pažeista CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsiskaitymų tvarka ir eiliškumas, vertinti kaip veiksmus, nukreiptus į konkretų kreditorių – ieškovą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien ta aplinkybė, kad ginčo laikotarpiu UAB „Transtaga“ kasoje buvo lėšų, kurių galėjo pakakti VSD įmokoms sumokėti, neteikia pagrindo daryti išvados, jog visos šios lėšos galėjo būti panaudotos VSD įmokoms ieškovui sumokėti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2015 m. vasario mėn. UAB „Transtaga“ VSD įmokas galėjo mokėti iš dalies. Kaip nustatė teismai, ginčo laikotarpiu UAB „Transtaga“ turėjo įsiskolinimų kreditoriams (įskaitant ieškovą) ir tam tikri finansiniai įsipareigojimai buvo vykdomi. Liko neįvykdyti finansiniai įsipareigojimai ieškovui, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“. Taigi, UAB „Transtaga“ neatsiskaitė ne tik su ieškovu, bet ir su kitais kreditoriais. Akivaizdu, kad, įmonei vykdant veiklą, tenka priimti įvairius valdymo sprendimus, įskaitant ir tuos, kaip ir kokia tvarka atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Tokie veiksmai, kai įmonei vykdant komercinę veiklą yra atsiskaitoma su vienais kreditoriais, o su kitais – ne (net jei ir pažeidžiant CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatytą atsiskaitymų tvarką ir eiliškumą), patenka į verslo sprendimų priėmimą ir yra įmonės valdymą (tinkamą ar netinkamą) sudarantys veiksmai, o ne konkretūs tik į vieną kreditorių nukreipti veiksmai. Jei sprendimai dėl atsiskaitymų su vienais ar kitais kreditoriais įmonei vykdant komercinę veiklą būtų priskiriami sprendimams, konkrečiai nukreiptais į kreditorių, su kuriuo buvo pasirinkta atitinkamu įmonės veiklos momentu neatsiskaityti ar su juo atsiskaityti vėliau, nesant kitokių nustatytų faktinių aplinkybių, būtų priskirti sprendimams, nukreiptiems į konkretų kreditorių, tiesioginės įmonės vadovo atsakomybės taikymo sąlygos būtų pernelyg išplėstos. Toks aiškinimas reikštų bendrąją kreditorių teisę nukreipti savo reikalavimus tiesiogiai į įmonės vadovą, o ne išimtinį taisyklės pobūdį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti tiesioginę atsakovo, kaip UAB „Transtaga“ vadovo, atsakomybę.

Kartu CK 6.9301 straipsnio taikymo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, pirma, CK 6.9301 straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas Įmonių bankroto įstatyme, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.9301 straipsnio 3 dalis). Antra, CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Taigi, remdamasis CK 6.9301 straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019, 44 punktas). Kasacinis teismas konstatavo, kad CK 6.9301 straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.9301 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019, 50 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 6.9301 straipsnio reikalavimų pažeidimas gali būti pagrindas kreditoriui reikšti reikalavimus neteisėtą atsiskaitymą atlikusiai įmonei, tačiau tai nėra pagrindas interpretuoti, kad šio straipsnio reikalavimų pažeidimas pats savaime yra pagrindas pripažinti, jog įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, tiesiogiai nukreiptus į konkretų kreditorių.

Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tiesioginę bendrovės vadovo atsakomybę, ir nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti tiesioginę atsakovo atsakomybę. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti tiesioginę atsakovo atsakomybę. Tai konstatavus, kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas apeliacinės instancijos teismo sprendimą naikinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Be to, paskirstytinos ir tos bylinėjimosi išlaidos, kurios susidarė kasaciniame teisme.

Atsakovas laimėjo šią bylą, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų visų instancijų teismuose, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Atsakovas nepateikė duomenų dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 490 Eur bylinėjimosi išlaidų 2017 m. birželio 30 d. mokėdamas žyminį mokestį už teiktiną apeliacinį skundą, kasaciniame teisme – 520 Eur bylinėjimosi išlaidų 2019 m. rugsėjo 26 d. mokėdamas žyminį mokestį už kasacinį skundą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo rezultatą, priteisia bendrai atsakovui iš ieškovės 1010 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą.

Priteisti atsakovui R. C. (R. C.) (a. k. (duomenys neskelbtini) 1010 (vieną tūkstantį dešimt) Eur iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (j. a. k. 193180814) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       Danguolė Bublienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                             Andžej Maciejevski

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                              Algis Norkūnas