Civilinė byla Nr. 3K-3-34/2006
Procesinio sprendimo kategorija 60 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. sausio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Teodoros Staugaitienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Freight Services“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Baltic Freight Services“ ieškinį atsakovui A. Jankevičiaus individualiai įmonei dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Baltic Freight Services“ prašė priteisti iš atsakovo A. Jankevičiaus IĮ 17 564 eurus nuostolių atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad jis su atsakovu 2002 m. rugpjūčio 13 d. ir 2002 m. rugpjūčio 27 d. sudarė krovinių vežimo sutartis, pagal kurias atsakovas įsipareigojo pervežti krovinius iš Vokietijos į Lietuvą. Be to, pagal susitarimą atsakovas prisiėmė atsakomybę už tinkamą visų procedūrų, susijusių su T-1 deklaracijų pildymu bei pateikimu Vokietijos muitinei, atlikimą. Ieškovas iš savo partnerio Vokietijos įmonės Kitzinger & Co Gmbh gavo pranešimą, kad vežant krovinius, skirtus UAB „Vilimeksas“, UAB „Teleorbita“ ir UAB „Selteka“, buvo pažeistos muitinės procedūros, tai yra T-1 deklaracijos nebuvo pateiktos muitinėje Hamburge, pasiimant krovinį, ir nepateiktos kertant ES sieną Kylyje. Kadangi šiuos krovinius, remdamasis Kitzinger & Co Gmbh nurodymu, išdavė Hamburgo uosto terminalas Harry Müller Spedition Gmbh, tai Vokietijos muitinė už netinkamą muitinės procedūrų įforminimą šiai bendrovei paskyrė baudas, kurių bendra suma – 17 645 eurai. Kitzinger & Co Gmbh atlygino nuostolius terminalui ir pareikalavo iš ieškovo sumokėti šią sumą. Ieškovas nuostolius atlygino ir kreipėsi dėl nuostolių atlyginimo į atsakovą, kuris buvo įsipareigojęs tinkamai atlikti visas procedūras, susijusias su T-1 deklaracijų aptarnavimu, tačiau įsipareigojimų neįvykdė. Atsakovas A. Jankevičiaus IĮ nuostolius atlyginti atsisakė.
Atsakovas nurodė, kad ieškovas privalėjo aprūpinti atsakovą visais reikalingais dokumentais, tačiau to nepadarė. Vokietijos muitinei buvo pateikti visi dokumentai, kuriuos A. Jankevičiaus IĮ atstovas gavo iš ieškovo partnerio bendrovės Kitzinger & Co Gmbh. Dėl to, kad atsakovui nebuvo įteikti reikiami muitinės dokumentai, kaltas yra pats ieškovas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo A. Jankevičiaus IĮ 17 564 eurus nuostolių atlyginimo bei 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2004 m. lapkričio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad 2002 m. rugpjūčio 13 d. ir 2002 m. rugpjūčio 27 d. ieškovas pateikė atsakovui užsakymus dėl krovinių pervežimo iš Vokietijos į Lietuvą. Nurodydamas, jog kroviniams bus atidaryti T-1 (Europos Sąjungoje veikiančios sistemos dokumentas, leidžiantis prekes per Europos Sąjungos teritoriją vežti supaprastintos muitinės procedūros būdu) iki Kylio, kur jie turės būti uždaryti ir atidarytas TIR Carnet. Atsakovas šiuos užsakymus patvirtino ir įsipareigojo atlikti krovinių pervežimą. Pagal sutartį atsakovas prisiėmė visišką atsakomybę už tai, kad įmonės vairuotojas tinkamai atliks visas procedūras, susijusias su T-1 deklaracijomis: priims T-1, pasikrovus krovinį terminale užregistruos jį Hamburgo uosto muitinės poste bei uždarys T-1 išvykdamas iš Europos Sąjungos teritorijos Vokietijos Kylio pasienio punkte, t. y. užregistruos šią procedūrą Vokietijos pasienio muitinės poste. Ieškovas UAB „Baltic Freight Services“ 2000 m. kovo 9 d. kreipėsi į Vokietijos bendrovę Kitzinger & Co Gmbh dėl tarpininkavimo išduodant T-1 formas ir prisiėmė visą atsakomybę už tinkamą šių dokumentų muitinės formalumų sutvarkymą. Atsakovas A. Jankevičiaus IĮ, vykdydamas su ieškovu sudarytos sutarties sąlygas, prieš pasikraudamas tranzitinius krovinius Harry Müller Spedition Gmbh terminale, pasiėmė iš Kitzinger & Co Gmbh T-1 formos deklaracijas, skirtas UAB „Vilimeksas“, UAB „Teleorbita“ ir UAB „Selteka“ krovinių pervežimui, tačiau muitinei jų nepateikė. Visi kroviniai buvo pristatyti gavėjams, ieškovas su atsakovu už pervežimą atsiskaitė. Vokietijos muitinė, nustačiusi, kad buvo pažeistos muitinės procedūros vežant UAB „Vilimeksas“, UAB „Teleorbita“ ir UAB „Selteka“ skirtus krovinius, skyrė Harry Müller Spedition Gmbh terminalui 17 564 eurų baudą. Kitzinger & Co Gmbh atlygino terminalui nuostolius ir kreipėsi į ieškovą. Ieškovas sumokėjo Kitzinger & Co Gmbh 17 564 eurus ir pateikė pretenziją atsakovui, tačiau pastarasis nuostolius atlyginti atsisakė. Teismas nustatė, kad Vokietijos muitinei buvo pateikti visi galimi rašytiniai įrodymai (be kitų, ir CMR važtaraščiai), patvirtinantys krovinių išvežimą iš Europos Sąjungos teritorijos į Lietuvą (tuo metu Lietuva nebuvo ES narė), tačiau šių įrodymų nepakako, nes muitinė reikalavo pateikti būtent muitinės procedūrų įforminimą įrodančius dokumentus (T-1), o šių nepateikus, įpareigojo terminalą sumokėti muito mokesčius. Teismas taip pat nustatė, kad Harry Müller Spedition Gmbh terminalas išdavė krovinius atsakovui remdamasis Kitzinger & Co Gmbh išduotu dokumentu T-1. Atsakovas neatliko procedūros, susijusios su T-1 formos deklaracijų įforminimu UAB „Vilimeksas“, UAB „Teleorbita“ ir UAB „Selteka“ skirtiems kroviniams. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų krovinį priėmęs saugoti terminalas privalėjo sumokėti muito mokestį, nors už tranzitu gabenamas prekes muito mokestis nėra mokamas. Šiuos nuostolius atlygino ieškovas. Teismas, įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes, konstatavo, kad nuostoliai atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – prievolės pažeidimo (CK 6.247 straipsnis), nes atsakovas neįvykdė sutartyje nustatytos pareigos (CK 6.245 straipsnio 1, 3 dalys, 6.248 straipsnio 1, 3 dalys, 6.256 straipsnis). Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatytą jo kaltės prezumpciją. Be to, pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, privalo mokėti šešių procentų dydžio metines palūkanas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo A. Jankevičiaus IĮ apeliacinį skundą, 2005 m. liepos 7 d. sprendimu skundą patenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad ginčo išsprendimui taikytina CMR konvencija, nes CMR konvencijos 6-11 straipsniuose reglamentuojamos vežimo sutarties šalių teisės ir pareigos dėl krovinio gabenimui būtinų dokumentų pateikimo ir išsaugojimo. CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog iki krovinio perdavimo vežėjui krovinio siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją dėl muitinės formalumų atlikimo. Taigi vežėjas neprivalo prieš pasikraudamas krovinį tikrinti, ar visi dokumentai, būtini pervežimui, yra jam siuntėjo pateikti. Iš šių nuostatų teisėjų kolegija padarė išvadą, kad vežimo sutarties dalis, nustatanti atsakovo pareigą prieš pasikraunant krovinį atlikti krovinio dokumentų paruošimo darbus, prieštarauja imperatyvioms CMR konvencijos nuostatoms, todėl yra negaliojanti (LR CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 31 17 punkte taip pat nurodyta, kad vežėjas yra atsakingas tik už jam perduotų dokumentų netinkamą panaudojimą. Tokia yra ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2005). Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad šalys byloje neginčija aplinkybės, jog T-1 deklaraciją vežėjas privalėjo pasiimti iš Kitzinger & Co Gmbh. Yra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ši įmonė turėjo teisę pildyti T-1 deklaracijas. Byloje taip pat pateikta įrodymų, kad muitinės sandėlį Hamburge turinti įmonė Harry Müller Spedition Gmbh pagal firmos Kitzinger & Co Gmbh nurodymą iš muitinės sandėlio atidavė prekes atsakovo vairuotojui ir nurodė jam vykti muitinės postą Oberelbe. Kita vertus, byloje esančiuose krovinių važtaraščiuose nėra nurodymų, kad vežėjui buvo pateikta T-1 deklaracija, ir nenurodytos muitinės procedūros, kurias būtina atlikti. Tai padaryti būtina pagal CMR konvencijos nuostatas. Be to, važtaraščiuose nėra krovinio siuntėjo parašo, nenurodytas krovinio pakrovimo laikas ir yra tik atsakovo vairuotojo parašas. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad krovinio važtaraštį paruošė krovinio vežėjas ir vairuotojui, prieš pasikraunant krovinį, iš krovinio siuntėjo Kitzinger & Co Gmbh įgalioto asmens Harry Müller Spedition Gmbh nebuvo perduoti visi reikalingi krovinio dokumentai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad T-1 deklaracijos vežėjui nebuvo pateiktos, dėl to muitinės procedūrų pagal krovinių tranzito taisykles nebuvo galima atlikti, nors vežėjas ir mėgino tai padaryti. Jeigu krovinio siuntėjas perdavė krovinį tinkamai nesutvarkęs krovinį lydinčių dokumentų, tai vežėjo kaltės nėra (CMR konvencijos 11 straipsnio 3 dalis). Ieškovui neįrodžius vežėjo kaltės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškinį (CPK 178 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Baltic Freight Services“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 7 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 19 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 183, 185, 263 straipsnių ir 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą. Teismas nustatė, kad T-1 dokumentai atsakovui nebuvo perduoti, remdamasis tik krovinių važtaraščiais, tačiau nevertino kitų ieškovo pateiktų įrodymų ir sprendime nenurodė, dėl kokių priežasčių šiuos įrodymus atmetė.
2. Apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad „vežimo sutarties dalis, nustatanti atsakovės pareigą prieš pasikraunant krovinį atlikti krovinio dokumentų paruošimo darbus, yra prieštaraujanti imperatyvioms CMR konvencijos nuostatoms ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis)“. Teismas neatsižvelgė į tai, kad T-1 deklaracijas išduoti galėjo tik Vokietijos įmonė Kitzinger & Co Gmbh. Ieškovas – Lietuvoje registruota bendrovė – galėjo dokumentus atsakovui perduoti tik per šią įmonę. Be to, ieškovas neįpareigojo atsakovo pačiam pasirūpinti visais reikalingais vežimui dokumentais. Atsakovas turėjo tik priimti iš Kitzinger & Co Gmbh jam perduodamus dokumentus. Toks susitarimas neprieštarauja CMR konvencijos nuostatoms.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2005, kurioje priimta teisėjų kolegijos nutartimi rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, buvo kitokios faktinės aplinkybės. Toje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažino negaliojančia bendro pobūdžio vežimo sutarties nuostatą, įtvirtinančią vežėjo pareigą paimti visus krovinį lydinčius dokumentus, patikrinti jų teisingumą ir pažymėti kertant tarpvalstybines sienas. Šioje byloje esančiuose pervežimo užsakymuose tokios nuostatos nėra. Buvo tik susitarta, kad atsakovui bus perduoti, o atsakovas priims krovinių dokumentus iš Vokietijos įmonės. Be to, atsakovas buvo informuotas, jog krovinių gabenimui per Vokietiją jis turės gauti T-1 deklaracijas. Atsižvelgtina ir į tai, kad tarp šalių jau anksčiau buvo susiklosčiusi tokia vežimų praktika.
4. Sutarčių teisėje vieni iš pagrindinių principų yra draudimas piktnaudžiauti savo teisėmis, bendradarbiavimas tarp šalių, pareiga elgtis sąžiningai ir protingai kitos šalies atžvilgiu. Atsakovas nurodė, kad T-1 dokumentai jam nebuvo perduoti, tačiau tokiu atveju jis, kaip rūpestingas ir pareigingas vežėjas, turėjo kreiptis į ieškovą dėl dokumentų arba bent jau informuoti apie tai, kad dokumentai neperduoti. Pagal CMR konvencijos 11 straipsnio 2 punktą draudžiama perkelti vežėjui pareigą aiškintis, kokie dokumentai reikalingi krovinių gabenimui, ir rūpintis tokių dokumentų gavimu. Tačiau tai nereiškia, kad vežėjas neturi būti bent minimaliai rūpestingas ir patikrinti, ar tarp perduodamų dokumentų yra jam konkrečiai nurodytas gabenimui reikalingas dokumentas (šiuo atveju – T-1 deklaracijos). Atsakovas buvo aiškiai informuotas apie tranzito procedūras ir joms reikalingus dokumentus.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. Jankevičiaus IĮ prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, ir teisingai nustatė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovui kartu su kitais krovinį lydinčiais dokumentais buvo pateiktos T-1 deklaracijos. Ieškovas, teigdamas, kad byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys dokumentų perdavimą atsakovui, iš tikrųjų remiasi tik prielaidomis.
2. Klaipėdos apygardos teismas teisingai konstatavo, kad vežimo sutarties nuostatos, perkeliančios vežėjui atsakomybę dėl netinkamo krovinius lydinčių T-1 deklaracijų aptarnavimo, ir reikalavimas iki krovinio pakrovimo paimti dokumentus iš nurodyto asmens, įpareigojantis atsakovą patikrinti jam perduotus krovinį lydinčius dokumentus, yra negaliojantys. Vežėjo atsakomybė už tinkamą jam perduotų dokumentų panaudojimą pagal CMR konvencijos nuostatas galėtų atsirasti tik tada, jei siuntėjas apie perduotus dokumentus būtų pažymėjęs važtaraštyje. Šiuo atveju pats ieškovas ir jo partneriai Vokietijos įmonės neįvykdė pareigos tinkamai perduoti krovinį lydinčius dokumentus vežėjui ir tinkamai pateikti jam instrukcijas.
3. Pagal CMR konvenciją ne vežėjas, o krovinio siuntėjas yra įpareigotas parengti krovinį lydinčius dokumentus, įteikti juos vežėjui, nurodant vežėjui perduodamų dokumentų sąrašą CMR važtaraštyje, bei tame pačiame važtaraštyje įrašyti instrukcijas, reikalingas muitinės ir kitiems formalumams vykdyti. Nei Harry Müller Spedition Gmbh terminalas, nei bendrovė Kitzinger & Co Gmbh jokių įrašų važtaraštyje dėl dokumentų perdavimo nepadarė.
4. Ieškovas nepagrįstai remiasi tarp šalių susiklosčiusia vežimų praktika, nes faktinės šio pervežimo aplinkybės skiriasi nuo anksčiau vykdytų pervežimų pagal ieškovo užsakymus. Taigi šiuo atveju ne atsakovas, bet pats ieškovas turėtų būti kaltinamas nesilaikęs tarp šalių susiklosčiusios praktikos, nes jis, pasikeitus aplinkybėms, nesiėmė priemonių, kad aiškiai ir tinkamai išdėstytos instrukcijos būtų pateiktos vežėjui.
5. Pagal CMR konvencijos 29 straipsnį vežėjas negali remtis CMR konvencijos nuostatomis, atleidžiančiomis jį nuo atsakomybės, tik tuo atveju, jei žalą vežėjas padarė tyčiniais veiksmais, veikdamas sąmoningai. Šiuo atveju ieškovas neįrodinėjo, kad vežėjas tyčia sąlygojo byloje ginčijamus nuostolius, todėl nėra pagrindo netaikyti CMR konvencijos 11 straipsnio nuostatų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovas 2002 m. rugpjūčio 13 d. ir 2002 m. rugpjūčio 27 d. pateikė atsakovui užsakymus dėl krovinių pervežimo iš Vokietijos į Lietuvą. Atsakovas šiuos užsakymus patvirtino ir įsipareigojo atlikti krovinių pervežimą, prisiimdamas visišką atsakomybę už tai, kad įmonės vairuotojas tinkamai atliks visas procedūras, susijusias su T-1 deklaracijomis: paims krovinio vežimui tranzitu reikalingus dokumentus (T-1 deklaracijas) iš Vokietijos įmonės Hamburge ir sutvarkys visus muitinės formalumus kertant sieną. T-1 deklaracijos Vokietijos muitinei nebuvo pateiktos, dėl to krovinys buvo apmokestintas muito mokesčiu. Ieškovas patyrė 17 645 eurų nuostolių.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasacinio skundo pagrindiniai argumentai yra susiję su Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 11 straipsnio nuostatų aiškinimu ir taikymu. Šiuo teisės klausimu kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako.
Byloje yra nustatytas aplinkybių visetas, kuris yra CMR konvencijos taikymo sąlyga: 1) krovinys atsakovo buvo vežamas kelių transporto priemone; 2) vežimas buvo vykdomas už užmokestį; 3) krovinio išsiuntimo ir gavimo vieta yra skirtingose valstybėse – Vokietijoje ir Lietuvoje; 4) abi valstybės yra CMR konvencijos narės. Sprendžiant, ar konkretiems šalių santykiams, atsiradusiems iš tarptautinio pervežimo sutarties, taikytinos CMR konvencijos nuostatos, taip pat reikia nustatyti, ar tokio pobūdžio santykiai yra reglamentuojami CMR konvencijos nuostatų. Sutarties šalių teisės ir pareigos, susijusios su aprūpinimu vežimui reikalingais dokumentais, ir atsakomybė dėl tokių dokumentų nebuvimo ar netinkamo panaudojimo, yra nustatyti CMR konvencijos 11 straipsnyje. Taigi Klaipėdos apygardos teismas šioje byloje teisingai nustatė, kad šalių santykiams taikytina CMR konvencija. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai taikė nacionalinės teisės normas, o ne CMR konvencijos nuostatas, todėl apylinkės teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu.
Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad ieškovo užsakymuose dėl vežimų buvo numatyta vežėjo pareiga prieš pakraunant krovinį pasiimti dokumentus (T-1 deklaracijas) iš įmonės Kitzinger & Co Gmbh. CMR važtaraščiuose nėra nurodymų, kad krovinio vežėjui buvo pateikta T-1 deklaracija ir nurodytos muitinės procedūros, kurias būtina atlikti. Vairuotojui prieš pasikraunant krovinį nebuvo perduoti krovinio dokumentai (T-1).
CMR konvencijos 11 straipsnyje nurodyta, kad iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti; vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo bei visapusiškumo; siuntėjas atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, išskyrus atvejus, kai kaltas pats vežėjas; vežėjas yra atsakingas už dokumentų, minimų važtaraštyje ar jam įteiktų, pametimą ar neteisingą jų panaudojimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ 17 punkte nurodyta, kad aprūpinti vežėją reikiamais dokumentais, informacija, reikalinga muitinės ir kitiems formalumams atlikti, yra siuntėjo pareiga, todėl jei teismas nustato, kad nuostoliai patirti dėl reikiamų dokumentų ar informacijos, reikalingų muitinės formalumams atlikti, nebuvimo, už tai atsakingas yra siuntėjas, nes vežėjas neprivalo tikrinti dokumentų tikrumo ar tinkamumo. Vežėjas yra atsakingas už jam pateiktų dokumentų praradimą ar jų netinkamą panaudojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. sausio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2005, kurios faktinės aplinkybės iš esmės yra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms, taip pat pasisakė dėl CMR konvencijos 11 straipsnio nuostatų taikymo. Teisėjų kolegija toje byloje konstatavo, kad pagal CMR konvencijos 11 straipsnį aprūpinti vežėją reikiamais dokumentais, informacija, reikalinga muitinės ir kitiems formalumams atlikti, yra pirmiausia siuntėjo, bet ne vežėjo, kaip buvo numatyta šalių sudarytoje sutartyje, pareiga, ir būtent siuntėjas atsako už visus nuostolius, atsiradusius dėl tokių dokumentų ar duomenų nebuvimo ir netikslumų. Jeigu teismas nustato, kad nuostoliai patirti dėl reikiamų dokumentų ar informacijos, reikalingų muitinės formalumams atlikti, nebuvimo, tai už tai atsakingas yra siuntėjas, nes vežėjas nėra įpareigotas tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo ir visapusiškumo. Siuntėjas privalo ne tik pridėti visus reikiamus dokumentus muitinės formalumams atlikti, bet ir suteikti vežėjui visapusišką informaciją. Vežėjas nėra įpareigotas tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo ir visapusiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Senukų prekybos centras“ v. UAB „EM Trans“; bylos Nr. 3K-3-3/2005).
Vadovaujantis CMR konvencijos 11 straipsnio nuostatomis ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktika, darytina išvada, kad vežėjui atsakomybė pagal CMR konvencijos 11 straipsnį galėtų kilti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytos abi šios aplinkybės: 1) dokumentai, reikalingi vežimui atlikti, buvo nurodyti važtaraštyje arba vežėjui įteikti; 2) vežėjas šiuos dokumentus pametė arba netinkamai panaudojo. Klaipėdos apygardos teismas tokių aplinkybių šioje byloje nenustatė. Priešingai, byloje nustatyta, kad T-1 deklaracijos atsakovui nebuvo įteiktos ir apie jas važtaraštyje nepažymėta. Ieškovo UAB „Baltic Freight Services“ ir atsakovo A. Jankevičiaus IĮ sudaryta sutartimi atsakovas įsipareigojo ne tik atlikti krovinių pervežimą, bet taip pat paimti T-1 deklaracijas iš ieškovo nurodyto asmens ir atlikti visus muitinės formalumus, susijusius su T-1, prisiimdamas atsakomybę, jeigu šią pareigą įvykdys netinkamai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tokios sutarties sąlygos yra prieštaraujančios imperatyvioms CMR konvencijos nuostatoms ir negalioja. Pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus Konvencijos 40 straipsnyje nurodytus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos, laikomi negaliojančiais. Tai reiškia, kad CMR konvencijos nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio ir šalims nesuteikiama laisvė susitarti kitaip nei numatyta Konvencijoje. Susitarimas, prieštaraujantis CMR konvencijos nuostatoms, pripažintinas niekiniu, tačiau tokio susitarimo negaliojimas pagal Konvencijos 41 straipsnio 1 dalį nesukelia kitų sutarties nuostatų negaliojimo, todėl vietoje sutarties sąlygų, prieštaraujančių CMR konvencijai, taikytinos CMR konvencijos nuostatos. Kadangi byloje nenustatyta, kad vežėjui būtų perduotos T-1 deklaracijos, tai nuostolių dėl šių dokumentų nepateikimo atsiradimo rizika tenka ieškovui, o ne atsakovui.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo UAB „Baltic Freight Services“ ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.
Konstatavusi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis šalių sudarytos sutarties sąlygas, nustatančias vežėjo pareigą paimti iš Vokietijos įmonės muitinės formalumams atlikti reikalingus dokumentus ir pateikti juos muitinei bei atsakomybę už šių įsipareigojimų nevykdymą, kasacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie šioje byloje nebetenka teisinės reikšmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Romualdas Čaika
Virgilijus Grabinskas
Teodora Staugaitienė