Administracinė byla Nr. A-3430-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02391-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato skundą atsakovui Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinei sąjungai dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. M.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Vilniaus AVPK, pareiškėjas) teismui padavė skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga, atsakovas) atsisakymą duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniajai tyrėjai A. M..

Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. vasario 6 d. Vilniaus AVPK Imuniteto skyriui buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos (toliau – ir Vyriausiasis prokuroras) 2015 m. vasario 4 d. rašte pateiktos informacijos dėl Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniosios tyrėjos A. M. veiksmų atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 85-1-00779-11. Pareiškėjas paaiškino, jog Vyriausiasis prokuroras nurodė, kad daugiau nei metus nebuvo atliekami būtini veiksmai ikiteisminiam tyrimui užbaigti, ikiteisminis tyrimas atliekamas nepakankamai kvalifikuotai ir intensyviai, nesiimant priemonių užtikrinti tyrimo intensyvumą, dalis nusikalstamų veikų, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, gali likti neišaiškintos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus AVPK Imuniteto skyrius 2015 m. balandžio 7 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-IS-56 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada) konstatavo, jog A. M. netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnio, 172 straipsnio 2 dalies 1–2 punktų ir Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.1, 7.3 ir 7.5 punktų reikalavimus, todėl tokie veiksmai pripažinti tarnybiniu nusižengimu, pasireiškusiu nerūpestingu tarnybinių pareigų vykdymu, už kurį A. M. skirtina tarnybinė nuobauda. Pareiškėjas, nustatęs, kad A. M. yra Profesinės sąjungos narė, 2015 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, tačiau Profesinė sąjunga 2015 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 01-01-68 atsisakė duoti tokį sutikimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Profesinės sąjungos nemotyvuotas nesutikimas prieštarauja teisės normoms bei aprobuotai teismų praktikai ir vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise.

Atsakovas Profesinė sąjunga atsiliepime prašė skundą atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad sistemiškai aiškinant teisės aktų nuostatas nesutikimas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo yra teisėtas, o pareiškėjo skunde nurodyta teismine praktika nepagrįstai susiaurintos vidaus reikalų sistemoje veikiančių profesinių sąjungų teisės.

Atsakovas akcentavo, kad teisės aktai nenumato įpareigojimo vertinti siūlomos taikyti tarnybinės nuobaudos pagrįstumo tik narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje aspektu. Atsakovas teigė, jog sistemiškai vertinant teisės aktų nuostatas, profesinės sąjungos veikla grindžiama įvairiu darbdavio veiksmų ir sprendimų vertinimo spektru, t. y. darbdavio priimamų teisės aktų teisėtumo vertinimas, darbo įstatymo laikymosi kontrolė, socialinių garantijų įgyvendinimo užtikrinimas, taip pat ir tarnybinių nuobaudų pagrįstumas. Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintame Vidaus tarnybos statute (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) jam yra suteikta tokia teisė, todėl pasinaudojimas ja negali būti vertinamas kaip kompetencijos viršijimas ar piktnaudžiavimas teise.

Atsakovas teigė, kad neviršijo įgaliojimų išnagrinėjęs Tarnybinio patikrinimo išvadą ir nešališkai įvertinęs įvykio aplinkybes bei tarnybinės atsakomybės taikymo pagrindą ir priežastis. Atsakovas teigė, kad darbdavys neturėjo teisės siūlyti taikyti tarnybinę atsakomybę, nes nebuvo visapusiškai įvertinti A. M. veiksmai, jos kaltė ir tai prieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarka) tikslams. Atsakovo nuomone, tik įsigilinus į tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, galima įvertinti visas aplinkybes bei Profesinės sąjungos tarybos nesutikimo pagrįstumą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus AVPK skundą tenkino ir panaikino Profesinės sąjungos 2015 m. balandžio 20 d. atsisakymą duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniajai tyrėjai A. M..

Teismas vadovavosi Vidaus tarnybos statuto, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota šių įstatymų aiškinimo bei taikymo praktika. Teismas nustatė, kad A. M. nuo 2013 m. balandžio 11 d. yra Profesinės sąjungos narė, todėl pareiškėjas turėjo pareigą kreiptis į Profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą.

Teismas atmetė atsakovo atsiliepimo teiginius, kad Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta socialinė garantija – nebūti nubaustam be išankstinio profesinės sąjungos sutikimo, vertintina sistemiškai ir atsižvelgiant į profesinės sąjungos veiklos spektrą apima ir tarnybinių nuobaudų pagrįstumo patikrinimą sutikimo davimo procedūros metu. Teismas pažymėjo, kad toks aiškinimas iš esmės reikštų suformuotos teisminės praktikos keitimą nesant tam būtino pagrindo. Teismas vadovavosi Tarptautinės darbo organizacijos 135 konvencijos „Dėl darbuotojų atstovų gynimo ir jiems teikiamų galimybių įmonėje“ 1 straipsnio nuostatomis ir padarė išvadą, jog ir šis tarptautinis teisės aktas nustato apsaugą, susijusią tik su nediskriminavimo dėl veiklos profesinėje sąjungoje, tuo laiduodamas profesinės sąjungos veiklos galimybę. Teismas akcentavo, jog aptariamos socialinės garantijos paskirtis yra ne išskirtinių sąlygų profesinės sąjungos nariams sudarymas, įvedant papildomą apsaugą dėl jų baudimo už tarnybinėje veikloje padarytus nusižengimus teisėtumą skirtingai nei kitų analogiškas pareigas užimančių asmenų patikrintų ir profesinės sąjungos, tačiau socialine garantija siekiama sudaryti tinkamas sąlygas profesinėms sąjungoms veikti, taip užtikrinant visuomeninį interesą turėti veiksmingą bei nepriklausomą darbuotojų socialinių teisių ir interesų gynimo instituciją.

Teismas pažymėjo, jog jeigu A. M. būtų paskirta tarnybinė nuobauda, jos teisėtumas galėtų būti tikrinamas teismo procese įvertinant visas Profesinės sąjungos nurodomas aplinkybes, nuobaudos atitikimą Vidaus tarnybos statutui, Tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarkai bei kitiems teisės aktams. Atsižvelgęs į tai teismas konstatavo, kad spręsdama išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą A. M. davimo klausimą Profesinė sąjunga negalėjo vertinti siekiamos skirti nuobaudos pagrįstumo. Teismas padarė išvadą, kad Profesinės sąjungos atsisakyme nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad tarnybinė nuobauda A. M. gali būti skiriama įvertinus tai, kad ji yra profesinės sąjungos narė. Atsižvelgęs į tai, teismas Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos atsisakymą duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą A. M. pripažino nepagrįstu ir neteisėtu ir jį panaikino.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo Vilniaus AVPK skundas būtų atmestas.

Atsakovas teigia, jog pareiškėjas neįrodė, kad Profesinės sąjungos nesutikimas su tarnybinės atsakomybės taikymu A. M. iš esmės pažeidžia jo, kaip darbdavio, interesus. Atsakovas pažymi, kad šios aplinkybės nevertino ir bylą nagrinėjęs teismas. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, ir teigia, kad esminis darbdavio interesų pažeidimas turi būti vertinamas tuo aspektu, ar nebus sutrikdytas tinkamas ir efektyvus tarnybos paskirties vykdymas, t. y. pagrindinių funkcijų įgyvendinimas.

Atsakovas taip pat vadovaujasi Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalies nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012, pateiktais išaiškinimais. Atsakovas teigia, kad Vidaus tarnybos statutas nenumato įpareigojimo vertinti siūlomos taikyti tarnybinės nuobaudos pagrįstumo tik narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje aspektu. Atsakovas pažymi, kad tarnybinės drausmės pažeidimo faktų ir aplinkybių tyrimas tam tikra apimtimi yra reikalingas, nes to nepadarius nebūtų galima įrodyti darbdavio interesų pažeidimo esmės.

Pareiškėjas Vilniaus AVPK su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Pareiškėjas pažymi, kad profesinės sąjungos nariams dėl jų narystės profesinėje sąjungoje nėra suteikiama daugiau privilegijų prieš tuos darbuotojus, kurie nėra profesinės sąjungos nariais. Pareiškėjas akcentuoja, kad nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigia, kad atsakovo sąmoningas ir prieštaraujantis teisės normoms bei aprobuotai teismų praktikai nesutikimas skirti tarnybinę nuobaudą turėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas teise.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Profesinės sąjungos narei Vilniaus VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniajai tyrėjai A. M. pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK 2015 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 10-S-91458 (b. l. 7) kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą Profesinės sąjungos narei Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniajai tyrėjai A. M.. Prie šio rašto pareiškėjas pridėjo Vilniaus AVPK Imuniteto skyriaus 2015 m. balandžio 7 d. Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-IS-56 (b. l. 8–15), kurioje konstatuota, kad A. M. už BPK 2 straipsnio nuostatų nesilaikymą, BPK 172 straipsnio 2 dalies 1–2 punktų bei Pareigybės aprašymo 7.1, 7.3 ir 7.6 punktų reikalavimų netinkamą vykdymą siūloma skirti tarnybinę nuobaudą. Iš Tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas dėl Vilniaus VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniosios tyrėjos A. M. veiksmų atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 85-1-00779-11. Atlikus tarnybinį patikrinimą buvo nustatyta, kad A. M. 2012 m. spalio 22 d. pavestoje atlikti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 85-1-00779-11, prie kurios 2013 m. kovo 20 d. prijungta byla Nr. 85-1-00912-11, nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2015 m. vasario 20 d. atlikti tik 9 procesiniai veiksmai ir surašyti trys tarnybiniai pranešimai dėl gautos informacijos analizės, todėl Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 85-1-00779-11 buvo vilkinamas. Profesinė sąjunga 2015 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 01-01-68 (b. l. 6) atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Profesinės sąjungos narei A. M..

Vidaus tarnybos statuto, reglamentuojančio trečiojo suinteresuoto asmens A. M. tarnybos Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate santykius, 43 straipsnio 4 dalyje be kita ko nustatyta, jog skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas.

Byloje neginčijama aplinkybė, kad A. M. patenka į Vidaus tarnybos Statuto 43 straipsnio 4 dalyje nustatytą asmenų sąrašą – ji yra Profesinės sąjungos narė (b. l. 34), todėl jai taikomos nurodytoje teisės normoje nustatytos garantijos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, aiškindamas nurodytą teisės normą yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas dėl profesinės sąjungos nesutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą atitinkamam pareigūnui, turi užtikrinti viešosios valdžios institucijos, kaip darbdavio, ir jos darbuotojų interesų balansą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, teismas gali panaikinti pareigūnams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tik nustatęs, kad profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia teisėtus valstybės institucijos interesus, bei tai, jog tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl šio pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje. Atsižvelgus į tai, reikia įvertinti: pirma, ar pareiškėjas įrodė, jog nesutikimas iš esmės pažeidžia jo interesus ir, antra, ar atsakovas, priimdamas sprendimą nesutikti paskirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui, veikė tinkamai ir savo diskrecijos duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nenaudojo aiškiai klaidingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-368/2012).

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas neįrodė, jog Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą A. M. pažeidžia jo interesus ir šios aplinkybės nevertino bylą nagrinėjęs teismas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės institucijos interesų esminis pažeidimas yra vertinamoji sąvoka, kuri kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios bylos medžiagą bei faktinę situaciją. Vertinant valstybės institucijos, kaip darbdavio, interesų pažeidimo reikšmingumą gali būti atsižvelgta į institucijos vykdomų funkcijų pobūdį, jų pareigūnų statuso ypatumus, darbdavio interesų pobūdį ir kt. Kalbant apie profesinių sąjungų narius, dėl kurių valstybės institucija, kaip darbdavys, kreipiasi į profesinę sąjungą, reikalaujama, kad valstybės institucija, taikanti drausminę procedūrą, pagrįstų ne bet kokį, o esminį teisėtų interesų pažeidimą, t. y. aiškų ir rimtą atitinkamos valdžios institucijos įstatymais jai priskirtų uždavinių vykdymo sutrikdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-368/2012). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija suformavo minėtas nuostatas, įvertinusi ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodomus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012, pateiktus išaiškinimus.

Vertinant, ar pareiškėjo interesas pažeistas iš esmės, visų pirma pažymėtina, jog trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. yra Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresnioji tyrėja, t. y. statutinė valstybės tarnautoja.

Statutiniams tarnautojams dėl jiems priskirtų funkcijų pobūdžio, statutinės tarnybos specifikos ypatumų keliami griežti tarnybinės drausmės reikalavimai. Priimant į vidaus tarnybą, keliamas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas (Vidaus tarnybos statuto 6 str. 1 d. 2 p.), taip pat su tuo susiję priėmimo į vidaus tarnybą apribojimai (Vidaus tarnybos statuto 11 str.), vidaus tarnybos pareigūnas prisiekia Lietuvos valstybei (Vidaus tarnybos statuto 12 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla inter alia šie jai būdingi bruožai: griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarnybos atlikimo režimas, specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos (2012 m. vasario 27 d. nutarimas). Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio nuostatos įpareigoja gavus duomenų apie pareigūno įtariamą padarytą tarnybinį nusižengimą, pradėti tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą, t. y. imtis įstatyme numatytų priemonių ir operatyviai bei veiksmingai reaguoti į kiekvieną tarnybos pareigūnų tarnybinį nusižengimą.

Teismų praktikoje yra suformuota nuosekli pozicija, kad statutinių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę vidaus reikalų įstaigose, o jų specifika kelia vidaus reikalų įstaigų pareigūnams ir didesnius reikalavimus. Tinkamos drausmės užtikrinimas – vidaus reikalų įstaigų veiklos efektyvumo užtikrinimo priemonė. Dėl šių aplinkybių vidaus reikalų įstaigos vadovybė, nepriklausomai nuo pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, turi turėti galimybę operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, o tokios galimybės nepagrįstas apribojimas galėtų sutrikdyti tarnybinę drausmę, taip sukeliant pavojų viešajam interesui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-853/2004; 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012; kt.). Be to, šių pareigūnų darbas atlyginamas iš valstybės biudžeto. Todėl egzistuoja pagrįstas viešasis interesas, jog atsakingų institucijų ir jos pareigūnų, turinčių atitinkamą profesinę ir teisinę kompetenciją, darbas būtų organizuojamas tokiu būdu, kad nebūtų sutrikdytas tinkamas ir efektyvus tarnybos paskirties vykdymas, t. y. pagrindinių funkcijų įgyvendinimas.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos aiškinimu, pateiktu 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, pažymi, jog siekiant užtikrinti veiksmingą institucijų, kurios atsakingos už viešojo intereso apsaugą, veiklą galima pripažinti būtinumą, kad šios institucijos turėtų galimybę vykdyti drausminę procedūrą. Drausmės užtikrinimas institucijų, kurios tvarkomos statutinės drausmės pagrindais, sistemoje iš tikrųjų gali būti vertinamas kaip tinkamo tarnybos funkcijų ir įgaliojimų, kurias ši tarnyba privalo atlikti, įgyvendinimo priemonė, atitinkanti privalomą esminio darbdavio intereso pažeidimo reikalavimą.

Iš pareiškėjo prašymo turinio bei atsakovui pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nustatė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. vilkino ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 85-1-00779-11. Pagal pareiškėjo duomenis būtent už šį nustatytą tarnybinį pažeidimą siekiama skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui.

Įvertinus pareiškėjo pateiktą Tarnybinio patikrinimo išvadą, darytina išvada, jog pareiškėjas įrodė, kad šiuo atveju tarnybinės nuobaudos skyrimas nėra susijęs su A. M. naryste bei veikla Profesinėje sąjungoje. Iš pareiškėjo pateiktos Tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad tarnybinis patikrinimas dėl galimo tarnybinio nusižengimo buvo pradėtas gavus Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Martyno Jovaišos 2015 m. vasario 4 d. raštą dėl ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 85-1-00779-11 vilkinimo. Atsakovas byloje nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui siekiama skirti tarnybinę nuobaudą dėl jo narystės ir veiklos Profesinėje sąjungoje.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui trukdo Vilniaus AVPK vykdyti savo funkcijas personalo valdymo ir tarnybinės drausmės užtikrinimo srityje, pažeidžia teisėtą interesą užtikrinti tarnybinę drausmę ir efektyvią Vilniaus AVPK veiklą tiriant baudžiamąsias bylas pagal įstatymų leidėjo pavestus uždavinius (viešąjį interesą).

Apeliacinį skundą atsakovas grindžia ir tuo, kad Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalis nenumato įpareigojimo vertinti siūlomos taikyti tarnybinės nuobaudos pagrįstumo tik narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje aspektu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tarnybinius ginčus dėl profesinės sąjungos diskrecijos ribų sprendžiant dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui profesinės sąjungos nariui, yra suformavęs praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad profesinė sąjunga, spręsdama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, privalo įvertinti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų bei aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka / nesutinka) dėl nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui ir apie savo sprendimą pranešti prašymą pateikusiam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, 2006 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-748/2006; 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-954/2011; kt.). Tam tikras faktinių aplinkybių vertinimas yra neišvengiamas, tačiau jis turi būti atliekamas tik tokia apimtimi, kad nebūtų peržengiama profesinei sąjungai suteikta diskrecija nuspręsti tik dėl (ne)sutikimo paskirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą. Profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti drausminės procedūros pagrįstumą ir teisėtumą. Profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje, ar nebuvo padaryta akivaizdžios jo veiklos vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012).

Apibendrinus pirmiau nurodytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo pozicija, jog jis turi įstatymo suteiktą teisę neduoti sutikimo skirti profesinės sąjungos nariui tarnybinę nuobaudą pagal Vidaus tarnybos statutą, įvertinęs tik siūlomos taikyti tarnybinės nuobaudos pagrįstumą ir teisėtumą kitais aspektais, o ne pareigūno narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje aspektu, nepripažintina pagrįsta.

Nagrinėjamu atveju yra pagrindo manyti, kad atsakovas peržengė jam suteiktos diskrecijos ribas. Šiuo aspektu pastebėtina, kad atsakovas, atsisakydamas duoti sutikimą nurodo, jog tarnybinis patikrinimas atliktas tendencingai, nebuvo tirtos A. M. paaiškinime nurodytos aplinkybės, neįvertintas A. M. darbo krūvis, neatsižvelgta į jos ilgą darbo stažą, teigiamą charakteristiką, Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytos teisės normos yra abstrakčios (b. l. 6). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios atsakovo atsisakyme išdėstytos aplinkybės dėl tarnybinio patikrinimo procedūrinių pažeidimų – galės būti nagrinėjamos, jei A. M. bus paskirta tarnybinė nuobauda, nes tarnybinio patikrinimo išvada yra rekomendacinio pobūdžio – sprendimą skirti ar ne atitinkamą tarnybinę nuobaudą priima pareigūną į pareigas skiriantis vadovas (Vidaus tarnybos statuto 26 str. 10 d.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pagrindai, kuriems esant teismas turi teisę panaikinti Profesinės sąjungos nesutikimą skirti profesinės sąjungos nariui tarnybinę nuobaudą, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti atsakovo Profesinės sąjungos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.