Baudžiamoji byla Nr. 1A-405-317/2020
Teisminio proceso Nr. 1-10-0-00009-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.19.4; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.4.7
(S)
Kauno apygardos teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 5 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Jurgio Kiškio,
sekretoriaujant Sigitai Švėgždienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Tamulioniui,
M. B., jo gynėjui advokatui Ričardui Lilui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. ir jo gynėjo advokato Ričardo Lilo bei Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Gintauto Tamulionio apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL, t. y. 500 eurų, dydžio bauda bei baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimas 3 metams.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. M. B. nuteistas už tai, kad viršijo jam suteiktus tarnybos įgaliojimus, dėl ko didelės neturtinės žalos patyrė valstybė, taip pat juridinis ir fizinis asmenys. Jis, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju – dirbdamas (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) skyriaus jaunesniuoju specialistu pagal (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, patvirtintą 2018 m. rugsėjo 27 d. priežiūros postų žiniaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. 8.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 29 d. 8.00 val., būdamas atsakingu už (duomenys neskelbtini) pataisos namų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), priežiūrą, gyvenamojoje zonoje 2018 m. rugsėjo 28 d. apie 14.30 val. nuteistųjų būrio Nr. (duomenys neskelbtini) laiptinės 3 aukšto aikštelėje be pateisinamos priežasties tyčia keliu spyrė nuteistajam E. T. į veidą, padarydamas nosies sumušimą, pasireiškusį šios srities paraudimu ir patinimu, tuo sukeldamas E. T. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas jam sveikatą.
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. B. ir jo gynėjas advokatas Ričardas Lilas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 19 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Anot apeliantų, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, nekaltumo prezumpcijos principą, nepašalinus visų byloje esančių prieštaravimą. Jis grindžiamas nepatikimais, prieštaringais įrodymais. Teismas neįvertino to, kad nebuvo surinkta jokių objektyvių nuteistojo kaltės įrodymų, neįsigilino į visą bylos medžiagą, neįvertino įrodymų visumos tarpusavio sąsajų ir loginio ryšio požiūriu, besąlygiškai sutiko su kaltinimo pateikta versija, neargumentuotais motyvais atmetė nuteistąjį teisinančius įrodymus, nesiėmė visų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) numatytų priemonių įrodymams surinkti, byloje esantiems prieštaravimams pašalinti ir taip pažeidė nuteistojo teisę į gynybą ir teisingą teismą.
2.2. Apeliantai atkreipia dėmesį, jog į bylą buvo pateikti ne visi vaizdo kamerų įrašai. Vien iš vaizdo įrašo, kuriame užfiksuota, kaip teismas nurodo, įvykio pradžia, negali spręsti apie įvykį ir laikyti jį kaip vienu iš svarbių įrodymų šaltinių. Apskritai nesuprantama dėl kokių priežasčių būtent šiame vaizdo įraše užfiksuotą vaizdą teismas laiko įvykio pradžia. Šiame įraše nėra užfiksuotas M. B. ir nukentėjusiojo susidūrimas, fizinis kontaktas tarp jų. Tai, kad įraše užfiksuota kaip M. B. nusiveja E. T. ir A. S., savaime nereiškia, kad jis sužaloja nukentėjusįjį. Skunde taip pat kritikuojama, išanalizavus S. S. šiukšlių maišelio perdavimo momentą, padaryta teismo išvada, jog A. S. įvykį matė, kadangi jo metu stovėjo ant laiptų, esančių tarp ketvirto ir trečio aukštų. Tokia išvada, anot apeliantų, grindžiama abejotinomis aplinkybėmis. Pati S. S. iš pradžių parodė, kad ji šiukšlių neperdavė ir grįžo su šiukšlių maišeliu. Tik vėliau, peržiūrėjusi vaizdo įrašą, ji patikslino savo parodymus. Kadangi vaizdo įraše nėra užfiksuotas nukentėjusiojo ir M. B. fizinis kontaktas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. S. matė įvykį. A. S. parodymus, jog jis matė, kaip nuteistasis keliu sužalojo nukentėjusiojo nosį, taip pat reikėtų vertinti kritiškai, kadangi jie buvo duoti tikslingai - siekiant atkeršyti pareigūnui, palaikiusiam tvarką pataisos namuose. Šis liudytojas atlieka bausmę (duomenys neskelbtini). Tai, kad vaikai nemėgsta M. B. posėdyje pažymėjo S. S.. M. B. taip pat yra nurodęs, kad dar 2018 m. rugsėjo 28 d. vakarą jį nuteistieji šantažavo, jog jeigu jis nepaliks per naktį įjungtos šviesos, kad jie galėtų pažiūrėti televizorių, jiems bus blogai. Skunde nurodoma ir tai, kad akistatos metu nesutapo nukentėjusiojo ir A. S. paaiškinimai apie tikslią vietą, kurioje M. B. spyrė E. T., ir į kurią kūno vietą buvo spirta. Šie nesutapimai yra esminiai ir paneigiantys teismo išvadą, kad A. S. įvykį matė. Teigdamas priešingai, apylinkės teismas pateikia ne tik subjektyvų, bet ir šališką vertinimą, kadangi vertindamas M. B. parodymus, jis tokių pačių kriterijų netaiko.
2.3. Apeliantų teigimu, teismas neatsižvelgė į ikiteisminiame tyrime padarytus pažeidimus, į tai, kad nukentėjusiajam daug kartų sudarant galimybę tikslinti ir keisti savo parodymus, po kiekvieno nukentėjusiojo parodymų pakeitimo kaskart apklausti buvo kviečiamas ir M. B.. Tikėtina, jog tokiais metodais ikiteisminio tyrimo pareigūnai siekė dirbtinai „pritempti“ nukentėjusiojo parodymus, kad būtų galimybė užbaigti ikiteisminį tyrimą kaltinamojo akto surašymu. Nuostabą kelia ir tai, kad buvo surengta akistata tarp nukentėjusiojo ir liudytojo A. S., bet nebuvo surengta akistata tarp nukentėjusiojo ir M. B., kuri galėjo pašalinti esančius netikslumus ir prieštaravimus.
2.4. Skunde taip pat tvirtinama, kad M. B. savo parodymuose buvo nuoseklus. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, jog nukentėjusysis susižalojo nosį atsitrenkdamas į jo petį. Jis tiksliai prisiminė patį susidūrimo momentą, detalizavo jį. Visiškai nesuprantama kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo pasakyti žodžiai sukėlė M. B. „ūmų pyktį, nukreiptą prieš nukentėjusįjį“. Vaizdo įraše nukentėjusiojo žodžių nesigirdi, todėl juos traktuoti kaip nukreiptus prieš M. B., tikslu jį įžeisti ar supykdyti, nėra jokio pagrindo, kaip ir paties M. B. durų neužrakinimas, bėgimas laiptais negali būti laikomas supykimu, kurį sukėlė nuteistojo žodžiai. Teismas vadovavosi Kriminalinės žvalgybos specialistės G. Ž. parodymais, jog iš karto po įvykio pas ją atėjęs E. T. atrodė sumišęs, rankomis trynė nosį, nurodydamas, kad ši aplinkybė paneigia kaltinamojo parodymus apie tai, kad susidūrimas tarp jo ir nukentėjusiojo buvo netyčinis ir kad jiedu išsiskyrė gražiuoju, neturėdami vienas kitam jokių pretenzijų. Ši teismo išvada nepagrįsta ir prasilenkia su logikos dėsniais. Tai, kad E. T. atrodė sumišęs, rankomis trynė nosį negali būti vertinama kaip aplinkybė, kuri gali apskritai kažką patvirtinti ar paneigti. Juo labiau ši aplinkybė nepatvirtina, kad tokiai nukentėjusiojo būsenai įtakos turėjo M. B. ar jo veiksmai. E. T. G. Ž. nenurodė nieko konkretaus, jai neįvardijo pareigūno, kuris galimai jį sužalojo. Iš esmės nieko nepatvirtina ir nieko nepaneigia ir teismo nurodyta aplinkybė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pats nuteistasis savo vadovybę būtų informavęs apie iš nuteistųjų patirtą šantažą. M. B., atlikdamas savo tiesiogines pareigas, beveik kasdien susiduria su nepagarbiu, agresyviu nuteistųjų elgesiu, jų nepagarbiu tonu, necenzūrinių žodžių vartojimu, šantažu.
2.5. Skunde taip pat kvestionuojamas nukentėjusiojo parodymų patikimumas. Anot apeliantų, teismas, akcentuodamas, kad nukentėjusysis „charakterizuojamas išimtinai teigiamai“ sumenkina M. B. pastebėjimą, kad net 2019 m. lapkričio 19 d. buvo incidentas, kurio metu E. T. spirdamas koja į patalpos duris sugadino bylos užraktą ir į jam pareigūno duotas pastabas atsakė necenzūriniais žodžiais. Teismo išvada, kad tai yra pavienis toks elgesys ir jis nėra būdingas šiam laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Ji laikytina ne tik kad nepagrįsta, bet ir kelia pagrįstų abejonių dėl teismo šališkumo. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino nukentėjusiojo charakteristiką, kaip darančią tiesioginę įtaką jo parodymų patikimumui, reikėtų pažymėti, jog E. T. laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas už ypač sunkią nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte (žmogaus nužudymas dėl chuliganiškų paskatų). Ginčydami nukentėjusiojo parodymų patikimumą, apeliantai nurodo ir tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu eilę kartų keitė parodymus. Iš karto po įvykio E. T. jokių pretenzijų nereiškė, M. B. veiksmų neskundė, 2018 m. rugsėjo 28 d., duodamas paaiškinimus, nurodė, kad „2018-09-28 14.20 val. jam einant su nuteistuoju A. S. laiptinėje link jo prabėgantis aukšto prižiūrėtojas užkliuvo ir netyčia jam „su kėlėnu“ sutrenkė nosį. Daugiau nieko neprisimena“. Vėliau duodamas parodymus E. T. juos iš esmės pakeitė, kiekvienu kartu juos tikslindamas iš esmės juos papildydavo naujomis detalėmis.
3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Gintautas Tamulionis prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžio dalį, kuria M. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, padarymą nuteistas 100 MGL (5 000 eurų) dydžio bauda ir už šios nusikalstamos veikos padarymą skirti jam griežtesnę bausmę - 300 MGL (15 000 eurų) dydžio baudą. Prokuroro manymu, nustatydamas nuteistajam minimalų baudos dydį, apylinkės teismas paskyrė jam akivaizdžiai per švelnią bausmę, toks sprendimas prieštarauja BK 61 straipsnio nuostatoms. Vien teigiamai nuteistąjį charakterizuojančių duomenų ir to, kad jis yra trijų mažamečių vaikų tėvas, nepakanka pagrįsti minimalaus dydžio baudos paskyrimą nuteistajam, kuris viso proceso metu kategoriškai neigė savo kaltę bei kurio atžvilgiu byloje nenustatyta jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to, toks sprendimas akivaizdžiai prasilenkia ir su bausmės teisingumo principo reikalavimu, kadangi parinkus savo kaltės nepripažinusiam kaltinamajam švelniausią iš sankcijoje numatytų bausmės rūšių ir dar paskyrus jam minimalų šios bausmės dydį, formuojama ydinga praktika, kuri neskatina kaltinamųjų prisipažinti ir gailėtis nusikaltus, siekiant įmanomai švelniausios įstatyme numatytos bausmės.
4. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė savo apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais ir motyvais, prašė jį tenkinti, o prokuroro skundą atmesti. Prokuroras prašė tenkinti jo skundą, o nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo M. B. ir jo gynėjo advokato Ričardo Lilo bei Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Gintauto Tamulionio apeliaciniai skundai atmestini.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistojo M. B. ir jo gynėjo advokato Ričardo Lilo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padaryta galutine išvada dėl M. B. kaltės padarius BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Tuo tarpu iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad jis kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl nuteistajam paskirtos bausmės – neginčija teismo parinktos bausmės rūšies - baudos, tačiau nesutinka su jos dydžiu.
Dėl įrodymų vertinimo
6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.
7. Nors nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniu skundu teigiama, kad apylinkės teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, aukščiau aptarto teisinio reguliavimo nesilaikė, įrodymais, pagrindžiančiais M. B. kaltę, pripažino nepatikimus ir prieštaringus duomenis, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos tarpusavio sąsajų ir loginio ryšio požiūriu,
teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, jų vertinimo taisyklių nepažeidė. Visi byloje surinkti, teisėtais būdais gauti ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir tinkamai įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Taip pat nesutiktina, kad apylinkės teismas nepateikė motyvuotų argumentų, atmesdamas nuteistąjį neva tai teisinančius duomenis, kadangi skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados bei atmetama M. B. pateikta įvykių versija. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ir jo gynėjo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.
8. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad apylinkės teismas nesiėmė visų BPK numatytų priemonių įrodymams surinkti, byloje esantiems prieštaravimams pašalinti ir taip pažeidė nuteistojo teisę į gynybą ir teisingą teismą, tačiau nenurodoma nei kokie papildomi duomenys, apeliantų manymu, byloje dar turėjo būti surinkti, nei kokie konkretūs prieštaravimai jais galėtų būti pašalinti. Pažymėtina, jog ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nei nuteistasis, nei jo gynėjas neprašė atnaujinti įrodymų tyrimo, tikslu pakartotinai ištirti pirmosios instancijos teismo jau išnagrinėtus įrodymus ar atlikti kokius nors papildomus procesinius veiksmus, kurių metu būtų gauti nauji duomenys, kurie apeliacinės instancijos teismui leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar daryti kitas išvadas dėl reikšmingų bylos išsprendimui aplinkybių. Todėl toks skundo argumentas atmetamas ne tik kaip nepagrįstas, bet ir kaip deklaratyvus.
9. Nagrinėjamu atveju M. B. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas pagal BK 228 straipsnį suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Tai, be kita ko, gali būti veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti galima tik įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais, ar veiksmai, kurie visiškai uždrausti. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (vienais atvejais šis nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar kompetencija, kitais atvejais nusikalstama veika padaroma darant poveikį kitų subjektų neteisėtai veiklai tarnyboje) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė ta, kad nors valstybės tarnautojas formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtini padariniai – didelė žala. Būtent šis požymis yra pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio (drausminio) pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-222/2020, 2K-23-1073/2020).
10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. B., būdamas statutiniu valstybės tarnautoju – dirbdamas (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini) skyriaus jaunesniuoju specialistu pagal (duomenys neskelbtini) pataisos namų direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, patvirtintą 2018 m. rugsėjo 27 d. priežiūros postų žiniaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. 8.00 val. iki 2018 m. rugsėjo 29 d. 8.00 val., būdamas atsakingu už (duomenys neskelbtini) pataisos namų priežiūrą, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, kadangi nesant jokios būtinybės ir teisinio pagrindo panaudojo fizinę jėgą prieš jo žinioje buvusį nuteistąjį E. T. – tyčia keliu spyrė pastarajam į veidą, tuo padarydamas nosies sumušimą, pasireiškusį šios srities paraudimu ir patinimu, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdydamas sveikatą. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniu skundu neginčija paties fakto, kad 2018 m. rugsėjo 28 d. apie 14.30 val. nukentėjusiajam buvo sužalota nosis, t. y. nežymiai sutrikdyta jo sveikata, tačiau, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, laikosi pozicijos, kad M. B. tyčia nukentėjusiajam keliu į veido sritį nespyrė, tvirtina, kad E. T. specialisto išvada konstatuotas sužalojimas – nosies sumušimas, buvo padarytas po to, kai pastarasis, bėgdamas laiptais žemyn, netyčia atsitrenkė į jo (M. B.) petį. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nuteistasis teigė, jog, be jo ir nukentėjusiojo, daugiau joks asmuo nurodyti E. T. nosies sužalojimo aplinkybių negali, kadangi jų fizinio kontakto metu laiptinės 3 aukšto aikštelėje ar kitoje vietoje, iš kurios būtų galima matyti nukentėjusįjį ir nuteistąjį, kitų asmenų, tame tarpe ir A. S. (A. S.), nebuvo.
11. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, spręsdamas kurio iš asmenų, t. y. nuteistojo ar nukentėjusiojo, parodžiusio, kad nosis jam buvo sužalota tyčiniais M. B. veiksmais kai šis, matant A. S., keliu spyrė jam į veidą, parodymais šiuo atveju galima vadovautis kaip objektyviais, sąžiningais, atitinkančiais objektyvią tiesą, apylinkės teismas vertino kitus byloje surinktus įrodymus - į bylą pateiktą vaizdo įrašą, 2018 m. spalio 3 d. daiktų apžiūros protokolą, kuriame užfiksuota šio vaizdo įrašo peržiūra, 2018 m. rugsėjo 28 d. (duomenys neskelbtini) pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos Bendrosios praktikos slaugytojos A. G. Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje užfiksuota E. T. apžiūros data ir tikslus laikas (2018 m. rugsėjo 28 d. 14.55 val.). Nors nuteistasis ir gynėjas yra teisūs teigdami, jog minėtame vaizdo įraše (kaip ir kituose paminėtuose rašytiniuose įrodymuose) nėra užfiksuotas pats fizinio smurto (smūgio keliu į veido sritį sudavimas) nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojimo faktas, tačiau, sutiktina su apylinkės teismo nurodytu argumentu, kad šie duomenys leidžia objektyviai spręsti apie įvykio aplinkybių nuoseklų eiliškumą ir kaip nelogišką atmesti nuteistojo pateiktą įvykių versiją, patikrinti nukentėjusiojo E. T. ir liudytojo A. S. parodymų patikimumą.
12. Įvertinęs į bylą pateiktame vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, taip pat tai, kad nukentėjusiojo parodymai dėl jo sužalojimo aplinkybių, mechanizmo, priešingai nei nuteistojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių, buvo nuoseklūs viso proceso metu, neprieštaravo byloje surinktiems rašytiniams įrodymams, be to, juos patvirtina ir liudytoju apklausto A. S. (A. S.) parodymai, apygardos teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas nepagrįstai nusprendė vadovautis būtent nukentėjusiojo E. T. parodymais apie tai, kad: jam su nuteistuoju A. S. išeinant pro M. B. atrakintas (duomenys neskelbtini) pataisos namų gyvenamųjų patalpų, esančių 4-ame pastato aukšte, duris į laiptinę, jis (nukentėjusysis) apsižodžiavo su nuteistuoju; kad pirmas pro duris išėjo A. S., antras – nukentėjusysis; nueidamas nukentėjusysis nusikeikė, sakydamas M. B.: „kam tu čia spardaisi“, po ko nuteistasis jį pradėjo vytis, o jis bėgti nuo jo; kad nukentėjusysis sustojo prie mokyklos kampo, rankomis atsirėmęs į kelius, o iš paskos atbėgo M. B., po ko nukentėjusysis pajuto smūgį iš kelio į nosį ir pritūpęs palipo nuo mokyklos laiptais žemyn.
13. Apylinkės teismas labai išsamiai išanalizavo į bylą pateiktą vaizdo įrašą ir teisingai nustatė, jog iš jo matyti, kad: A. S. išėjus į laiptinę, M. B. ir E. T. lieka stovėti tarpduryje bei vienas kitam kažką pasako; tuomet į laiptinę išeina E. T. ir M. B., kuris netrukus grįžta link būrio durų, tačiau už kelių sekundžių, kai nukentėjusysis, lipdamas laiptais atsisukęs kažką pasako M. B., reaguodamas į šį nukentėjusiojo veiksmą/žodžius, jis, palikęs atidarytas būrio duris, pradeda bėgti laiptais žemyn paskui nuteistuosius E. T. ir A. S.. Negalima nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad šios objektyviu rašytiniu įrodymu nustatytos aplinkybės paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad jis išgirdo, kaip atsidarė mokyklos durys, ir nubėgo patikrinti, ar viskas tvarkoje, kad mokykloje pamatė pavaduotoją, su kuria pakalbėjo ir po to, išėjus iš mokyklos, bėgdamas E. T. atsitrenkė jam į petį, leidžia vertinti juos kaip nelogiškus, kadangi iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis taip pat sparčiai lipa laiptais žemyn ir akivaizdu, kad jis ir M. B. prie mokyklos durų turėjo atsidurti panašiu metu, o ne po to, kai jis, t. y. nuteistasis patikrino mokyklos patalpas ir dar spėjo pakalbėti su pavaduotoja. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai suabejojo nuteistojo parodymų patikimumu įvertinęs ir tą aplinkybę, kad jis ketvirto aukšto patalpų duris paliko be priežiūros ir net neuždarytas, kas leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą prielaidą, kad toks M. B. elgesys rodo, jog E. T. jo atžvilgiu išsakyti žodžiai, nepaisant to, kad vaizdo įraše nesigirdi ką konkrečiai M. B. pasakė nukentėjusysis, išvedė nuteistąjį iš pusiausvyros, sukėlė ūmų jo pyktį, nukreiptą prieš E. T.. Šiame kontekste pritartina ir pirmosios instancijos teismo padarytai prielaidai, kad, jei nuteistasis iš tiesų būtų bėgęs tikrinti mokyklos patalpų, prieš tai jis bent jau būtų uždaręs ketvirto aukšto duris, o jas palikęs atidarytas, būtų nedelsiant grįžęs atgal, o ne kalbėjęsis su pavaduotoja.
14. Aukštesnės instancijos teismo įsitikinimu, atsižvelgęs į vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, taip pat įvertinęs 2018 m. spalio 15 d. liudytojo A. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolo turinį, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad A. S. iš tiesų galėjo matyti kaip nuteistasis atliko tyčinius smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, kadangi tuo metu stovėjo tarp ketvirto ir trečio aukšto esančių laiptų, šalia trečio aukšto laiptų aikštelės. Išvadą apie liudytojo A. S. buvimo vietą aptariamo įvykio metu apylinkės teismas padarė išanalizavęs vaizdo įraše užfiksuotą šiukšlių maišelio perdavimo momentą. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuteistasis pradėjo bėgti laiptais žemyn link nuteistųjų 14:28:08, o 14:28:19, t. y. po dešimties sekundžių, 2-o būrio auklėtoja S. S. (buvusi pavardė V.) išnešė koridoriuje buvusį šiukšlių maišelį į laiptinę, 14:28:21 pasilenkė per laiptų turėklą ir pažiūrėjo į apačią, o 14:28:25 nulipo laiptais žemyn. Taip pat teismas konstatavo, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog S. S. savo turėtą šiukšlių maišą perdavė palipusi laiptais žemyn nuo ketvirto aukšto (ji stovėjo ant laiptų, esančių arčiau ketvirto aukšto laiptų aikštelės), persisvėrusi per turėklus, dėl ko darytina išvada, kad ji šiukšlių maišą perdavė žmogui, kuris tuo metu stovėjo ant laiptų, esančių tarp trečio ir ketvirto aukšto, arčiau trečio aukšto laiptų aikštelės, o bylos duomenimis nustatyta, kad šiukšles nešė A. S. (dėl šios aplinkybės paties A. S., M. B. ir nukentėjusiojo parodymai sutapo). Apylinkės teismas taip pat visiškai pagrįstai sprendė, kad analogiška situacija yra užfiksuota ir 2018 m. spalio 15 d. A. S. parodymų patikrinimo vietoje protokole, kuriame užfiksuota kaip šis liudytojas konkrečiai nurodo vietą, kurioje jį aplenkė bėgdami M. B. ir E. T., vietą, kurioje prižiūrėtojas pagavo E. T. ir sudavė smūgį jam keliu į nosį, bei vietą, kurioje buvo jis pats, kai prižiūrėtojas atliko šiuos veiksmus. Tokių apylinkės teismo padarytų išvadų nuteistojo ir jo gynėjo skunde nurodomos aplinkybės, kad pati S. S., apklausiama teismo posėdžio metu, iš pradžių teigė šiukšlių niekam neperdavusi, bei tai, kad vaizdo įraše nėra užfiksuotas M. B. ir E. T. fizinis kontaktas, jokiu būdu nepaneigia. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje M. B. inkriminuota nusikalstama veika buvo įvykdyta 2018 m. rugsėjo 28 d., o S. S. teisme apklausta tik 2019 m. gruodžio 16 d., t. y. beveik po pusantrų metų. Todėl visiškai suprantama, kad liudytoja, praėjus tokiam ilgam laiko tarpui nuo analizuojamo įvykio dienos iki jos apklausos pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, galėjo neprisiminti tokios nereikšmingos aplinkybės, kaip šiukšlių maišelio kitam asmeniui perdavimo.
15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais ar kokiais kitais argumentais ir motyvais abejoti liudytojo A. S. ir (ar) nukentėjusiojo E. T. parodymų patikimumu, jų teisingumu.
16. Apeliaciniu skundu bandoma įrodyti, kad akistatos tarp nukentėjusiojo bei liudytojo A. S. metu nesutapo šių asmenų paaiškinimai apie tikslią vietą, kurioje M. B. spyrė E. T., ir į kurią vietą buvo spirta, teigiama, kad šie nesutapimai yra esminiai ir paneigiantys teismo išvadą, kad A. S. matė kaip M. B. nukentėjusiojo atžvilgiu atliko veiksmus, nurodytus jam pateiktame kaltinime. Pažymėtina, kad dėmesį į nukentėjusiojo bei liudytojo A. S. parodymų neatitikimą dėl konflikto pradžios (apklausos metu nukentėjusysis nurodė kad dar prieš spirdamas jam į veido sritį M. B., jiems būnant ketvirtojo aukšto laiptinėje, spyrė jam į koją (šlaunį), tuo tarpu liudytojas parodė, kad M. B. nukentėjusiajam visų pirma spyrė į užpakalį ir tai padarė būdamas ne išėjęs į laiptinę, o tarpduryje), gynyba buvo atkeipusi ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas, pateikdamas motyvus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, išsamiai pasisakė ir šiuo klausimu. Apylinkės teismas visų pirma nurodė, kad aplinkybės dėl konflikto pradžios neturi esminės reikšmės kvalifikuojant M. B. veiką pagal BK 228 straipsnio 1 dalį - ši aplinkybė kaltinime nėra nurodyta. Visų antra pažymėjo, kad nukentėjusiojo ir liudytojo A. S. parodymai nelaikytini pagrindiniu įrodymų šaltiniu nustatant aplinkybes, susijusias su konflikto kilimu, kadangi konflikto pradžia yra užfiksuota byloje esančiame vaizdo įraše. Šiems motyvams visiškai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Taip pat visiškai sutiktina, kad tam tikri nežymus neatitikimai tarp liudytojo ir nukentėjusiųjų parodymų, negali būti traktuojami kaip absoliučiai paneigiantys galimybę jais vadovautis kaip nenuosekliais, prieštaraujančiais vieni kitiems, kadangi parodymai buvo duoti daug kartų, be kita ko, praėjus ir pakankamai ilgam laiko tarpui nuo pačios nusikalstamos veikos padarymo. Skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai atkreiptas dėmesys ir į tai, kad įsiminimo procesas yra subjektyvus, kiekvieno skirtingai rekonstruojamas, todėl nežymūs nesutapimai tik patvirtina, kad jie nėra dirbtinai suderinti. Pažymėtina, jog tokios pačios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-697/2019).
17. Esminių prieštaravimų tarp A. S. bei E. T. duotų parodymų, ar prieštaravimų tarp šių asmenų savo pačių duotuose parodymuose, teisėjų kolegija neįžvelgia. Tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo parodymai dėl tarp M. B. ir E. T. kilusio žodinio konflikto, dėl to kurioje vietoje būdamas, kuria kūno vieta ir į kur M. B. smūgiavo nukentėjusiajam, sutapo tarpusavyje bei nesikeitė proceso eigoje. Nors 2018 m. rugsėjo 28 d., duodamas paaiškinimus nukentėjusysis ir nurodė, kad tarp jo ir prižiūrėtojo įvykęs kontaktas, kurio metu buvo sužalota jo nosis, buvo netyčinis, tačiau jis paaiškino teismui, kad teikdamas pirminį paaiškinimą įvykio aplinkybes nurodė neteisingai, nes tuo metu buvo itin išsigandęs, bijojo prižiūrėtojo, kadangi į tokią situaciją pateko pirmą kartą, jam buvo šokas. Teisėjų kolegija, įvertinusi jauną nukentėjusiojo amžių, taip pat tai, kad jo ir M. B. vis tik nesiejo lygiavertis santykis, kadangi nuteistasis vykdė bausmę atliekančio nukentėjusiojo stebėjimą ir kontrolę, šią parodymų pakeitimo versiją laiko įtikinama. Be to, tokius nukentėjusiojo teiginius netiesiogiai patvirtina ir (duomenys neskelbtini) pataisos namų Kriminalinės žvalgybos specialistės G. Ž., kuri su nuteistuoju bendravo iš karto po įvykio, parodymai. Ši liudytoja parodė, kad pas ją atėjęs E. T. iš tiesų atrodė sumišęs, rankomis trynė nosį.
18. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat kritikuoja apylinkės teismo išvadas dėl nukentėjusiojo asmenybės vertinimo. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog, vertindamas E. T. parodymų patikimumą, atsižvelgia ir į jį charakterizuojančius duomenis. Įvertinęs nukentėjusiojo asmens bylos medžiagą, apylinkės teismas sprendė, jog iš esmės nukentėjusysis yra vertinamas teigiamai, o 2019 m. lapkričio 19 d. atvejis, kuomet E. T. spirdamas koja į patalpos duris sugadino bylos užraktą ir į jam pareigūno duotas pastabas atsakė necenzūriniais žodžiais, yra pavienis, toks elgesys nebūdingas šiam laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam. Būtent su teigiamu nukentėjusiojo asmenybės vertinimu yra nesutinkama nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniu skundu, atkreipiant dėmesį, jog E. T. yra nuteistas už nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Atsakydama į šį skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusiojo praeityje įvykdytų nusikalstamų veikų sunkumas, jų pobūdis, kaip ir duomenys apie kardomojo kalinimo ar bausmės atlikimo metu jo padarytus drausmės režimo pažeidimus, negali būti kriterijumi, lemiančiu šioje byloje duotų jo parodymų patikimumo vertinimą. Įvertinus nuosprendžio dalį, kurioje teismas pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir išdėstė išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo M. B. kaltę, akivaizdu, kad ne nuteistojo charakteristika, o jo duotų parodymų atitikimas kitiems byloje surinktiems duomenims, lėmė apylinkės teismo sprendimą pripažinti E. T. parodymus patikimais. E. T. charakterizuojanti rašytinė medžiaga, kaip ir liudytojų parodymai, iš kurių matyti, kad jie nukentėjusįjį apibūdino kaip ramų žmogų, neturėjusį konfliktų su M. B., pažymėjo, jog ir pastarasis neneigė, kad iki įvykio su nukentėjusiuoju neturėjo konfliktų, tik sustiprino pirmosios instancijos teismo manymą, kad nukentėjusysis šioje byloje davė realybę atitinkančius parodymus. Taigi, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad, vertindamas E. T. parodymus, apylinkės teismas padarė įrodymų vertinimo klaidų, nepagrįstai rėmėsi jais priimdamas M. B. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.
19. Objektyvūs rašytiniai bylos duomenys, kurie patvirtino nukentėjusiojo E. T. bei liudytojo A. S. parodymus, jog M. B. 2018 m. rugsėjo 28 d. apie 14.30 val. nuteistųjų būrio Nr. (duomenys neskelbtini) laiptinės 3 aukšto aikštelėje tyčia keliu spyrė bausmę (duomenys neskelbtini)-pataisos namuose atlikusiam nukentėjusiajam į veidą, taip pat paneigia ir nuteistojo versiją, kad nukentėjusysis ir liudytojas A. S. melagingai apkalbėjo jį, kadangi M. B. nepasidavė jų šantažui ir nesutiko su jų reikalavimu palikti įjungtą elektrą per naktį. Abstraktūs liudytojos S. S. parodymai, kad nepilnamečiai, atliekantys bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose nemėgsta M. B., apart paties nuteistojo parodymų, nesant jokių kitų konkrečių duomenų, kurie patvirtintų, kad liudytojas bei nukentėjusysis iš tiesų šantažavo nuteistąjį, nesudaro pagrindo patikėti keršto versija ir dėl to abejoti A. S. bei E. T. parodymų patikimumu, visas abejones traktuojant nuteistojo naudai. Kaip teisingai pastebėjo ir apylinkės teismas, byloje netgi nėra duomenų, kad pats M. B. būtų informavęs pataisos namų vadovybę apie nuteistųjų juos prižiūrinčiam pareigūnui daromą spaudimą elgtis ne pagal pataisos namuose nustatytas taisykles. Teisėjų kolegija nekvestionuoja nuteistojo ir jo gynėjo skunde nurodyto teiginio, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namuose tvarką prižiūrintys pareigūnai nuolat susiduria su į juos nukreiptu nepagarbiu ar netgi agresyviu nuteistųjų elgesiu, todėl natūralu, kad kiekvieną kartą apie jį nepraneša savo vadovybei. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, bet koks protingas ir tokioje aplinkoje dirbantis asmuo, iš tiesų būdamas šantažuojamas bausmę atliekančio asmens, su kuriuo įvyko, kaip teigia M. B., netyčinis fizinis kontaktas, po kurio nuteistasis buvo sužalotas, neabejotinai, iš anksto numatydamas galimas neigiamas pasekmes, būtų informavęs asmenis, kuriems yra tiesiogiai pavaldus, apie susiklosčiusią situaciją ir galimai būsimas jį neteisingai kaltinančias apkalbas. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. B. nurodė, jog nuteistieji, reikalaudami palikti įjungtą šviesą per naktį, šantažavo jį 2018 m. rugsėjo 28 d. vakarą, tuo tarpu nukentėjusysis apie jo atžvilgiu panaudotą smurtą, konkrečiai tai, kad pareigūnas sudavė jam keliu į veido sritį, nurodė jau iš karto po įvykio, t. y. dar dienos metu, kai buvo apžiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnyboje - 2018 m. rugsėjo 28 d. (duomenys neskelbtini) pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos Bendrosios praktikos slaugytojos A. G. Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymoje nurodoma, kad nukentėjusysis buvo apžiūrėtas 2018 m. rugsėjo 28 d. 14.55 val., jam stebimas nosies viršutinės dalies paburkimas ir paraudimas, nuteistasis paaiškino, kad „(...) iš kelėno sudavė pareigūnas lipant laiptais“.
20. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu dėl ikiteisminiame tyrime padarytų pažeidimų. Tokį skundo argumentą apeliantai grindžia tik atliktų nukentėjusiojo bei nuteistojo apklausų skaičiumi bei tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surengta akistata tarp nukentėjusiojo ir M. B.. Tokios aplinkybės jokiu būdu negali būti siejamos su proceso teisės pažeidimais. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje ir 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas prokurorų nepriklausomumo principas suponuoja, jog ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis ir jam vadovaujantis prokuroras yra nepriklausomas ir savarankiškas nuspręsti kiek ir kokių ikiteisminio tyrimo veiksmų būtina atlikti tam, kad būtų galima priimti pagrįstą procesinį sprendimą. Svarbu tik tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų, o šiuo atveju BPK reikalavimų pažeidimų, padarytų ikiteisminio tyrimo metu, nenustatyta.
21. Įvertinus visa, kas išdėstyta aukščiau, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog baudžiamosios bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad būdamas statutiniu valstybės tarnautoju M. B. nesant jokios būtinybės bei teisinio pagrindo panaudojo fizinę jėgą prieš jo žinioje buvusį nukentėjusįjį E. T. – tyčia spyrė keliu pastarajam į veidą, ir šiais savo veiksmais viršijo jam suteiktus tarnybos įgaliojimus, pažeidė kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimus. Taip pat konstatuojama, jog apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nurodytais M. B. veiksmais buvo padaryta didelė žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – didelės neturtinės žalos patyrė Lietuvos valstybė, (duomenys neskelbtini) pataisos namai bei nukentėjusysis E. T.. Kadangi apeliaciniu skundu neginčijamas šioje byloje konstatuotas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kilti būtinas didelės žalos požymis, plačiau šiuo klausimu teisėjų kolegija nepasisako. Padarius išvadą, jog M. B. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalies, požymiai, tenkinti nuteistojo bei jo gynėjo apeliacinį skundą ir M. B. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisinti nėra jokio teisinio pagrindo.
Dėl bausmės
22. Bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas nuteistajam paskirtos bausmės – baudos - dydis, taip pat skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, konstatuoja, kad apylinkės teismas už BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą M. B. bausmę paskyrė teisingai. Šioje dalyje keisti apylinkės teismo nuosprendį teisėjų kolegija pagrindo taip pat neįžvelgia.
24. M. B. nuteistas už vieno nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, priskiriamo apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), padarymą. Nusikaltimas baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių nenustatyta. M. B. praeityje neteistas, taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų baustas administracine tvarka. Nuteistojo naudai vertintina ir tai, kad jis darbdavio charakterizuojamas teigiamai, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto ar Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neregistruotas, yra vedęs, taip pat turi tris mažamečius vaikus. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo veika truko trumpą laiką, smurtaujama buvo tik prieš vieną asmenį bei suduodant vieną smūgį. Šios tiek patį M. B., tiek jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančios aplinkybės neabejotinai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika buvo atsitiktinė, padaryta spontaniškai, jam nesugebėjus susivaldyti, suvaldyti atitinkamoje situacijoje kilusio pykčio.
25. Pažymėtina, kad baudos dydis už padarytą nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato teismas, skirdamas bausmę (BK 47 straipsnio 5 dalis), atsižvelgęs į BK 47 straipsnio 3 dalyje nurodytus minimalius ir maksimalius baudų dydžius pagal nusikalstamų veikų rūšis ir nusikaltimų kategorijas. BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad už apysunkio nusikaltimo padarymą skiriama nuo 100 iki 4 000 MGL dydžio bauda. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už padarytą apysunkį nusikaltimą paskyrė M. B. baudą, kurios dydis yra lygus minimaliam įstatymo nustatytam šios bausmės dydžiui (100 MGL). Teisėjų kolegija sutinka su prokuroru, kad nuteistasis nepripažino ir iki šiol nepripažįsta savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo, dėl to nesigaili, nenustatyta ir kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau vien M. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimas, savaime nėra pagrindas pripažinti jam paskirtą bausmę akivaizdžiai per švelnia, prasilenkiančia su teisingumo principo įgyvendinimu. Įstatymas įpareigoja bausmę skiriantį teismą atsižvelgti į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nesuteikiant prioriteto nei vienai iš jų, ką nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ir padarė. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo griežtinti M. B. skirtą bausmę, atsižvelgdama ir į tai, kad kartu su bausme jam paskirta ir griežta BK 682 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė, t. y. atimta teisė dirbti darbą valstybės tarnyboje net 3 metams. Teisėjų kolegijos manymu, toks nuteistojo teisių suvaržymas, kuris yra būtinas siekiant pakeisti nuteistojo požiūrį į valstybės tarnybą ir smurtinius veiksmus profesinės veiklos srityje, kartu su 100 MGL bauda, bus pakankamos priemonės bausmės tikslams, numatytiems BK 41 straipsnyje, įgyvendinti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistojo M. B. ir jo gynėjo advokato Ričardo Lilo bei Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Gintauto Tamulionio apeliacinius skundus atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Algirdas Jaliniauskas
Svetlana Jurgaitienė
Jurgis Kiškis