Administracinė byla Nr. eAS-600-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04888-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 53.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 N U T A R T I S

2017 m. rugpjūčio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų B. Z. F. ir A. I. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. A., M. K., V. D., L. K., B. Z. F. ir A. I. G. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Lotuso būstai“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. ir 2017 m. kovo 21 d. nutartimis priimti pareiškėjų G. A., M. K., V. D., L. K., B. Z. F. ir A. O. G. (toliau – ir pareiškėjai) skundo ir patikslinto skundo reikalavimai panaikinti: 1) Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. 2.3-5420-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre bei sklypo dalių dydžio nustatymo“; 2) Vilniaus mieto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 30-2198.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė.

Teismas nustatė, kad apie skundžiamą Vilniaus mieto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 30-2198 pareiškėjams buvo žinoma vėliausiai 2016 m. gruodžio 21 d. Tačiau reikalavimą dėl šio įsakymo pareiškėjai teismui suformulavo tik 2017 m. kovo 9 d. pateikdami patikslintą skundą, taigi akivaizdžiai yra praleidę įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjų argumentą, jog apie skundžiamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 30-2198 pareiškėjai sužinojo tik 2017 m. vasario 27 d., NŽT pateikus jį kartu su atsiliepimu, paneigia byloje esantys objektyvūs duomenys: pareiškėjų skundo turinys bei faktas, jog skundžiamas įsakymas buvo pateiktas ir su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. vasario 7 d. atsiliepimu. Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamas įsakymas yra skelbiamas viešai internetiniu adresu http://www.vilnius.lt/index.php?511096369 ir apie jo priėmimo datą bei turinį yra reali galimybė sužinoti visiems suinteresuotiems asmenims, o pareiškėjų atstovas patvirtino, kad pareiškėjai, žinodami apie skundžiamo įsakymo priėmimo datą, nesiėmė jokių veiksmų. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad termino praleidimą lėmė pareiškėjų subjektyviai pasirinktas elgesio modelis.

Dėl Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 2.3.-5420-(01) teismas nurodė, kad apie skundžiamą įsakymą pareiškėjams buvo žinoma dar 2015 metais. Tačiau pareiškėjai į teismą kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 21 d., taigi akivaizdžiai yra praleidę įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą. Iš valstybės įmonės „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjai L. K. nuosavybės teise valdo 37/1159 žemės sklypo dalis, o M. K. nuosavybės teise valdo 79/1159 žemės sklypo dalis. Nuosavybės teisė į L. K. nuosavybės teise valdomą 37/1159 sklypo dalį įregistruota 2015 m. gegužės 25 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-5076 ir 2015 m. liepos 28 d. sutarties Nr. JŠ-6935 pagrindu. Pareiškėjo M. K. nuosavybės teisė į 79/1159 sklypo dalį įregistruota 2014 m. spalio 21 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-13433, ir 2015 m. liepos 28 d. sutarties Nr. JS-6935 ir 2015 m. rugpjūčio 3 d. dovanojimo sutarties Nr. JS-7190 pagrindu. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginiais, kad, sudarydami sutartis, pareiškėjai negalėjo nežinoti, kad yra nustatytos sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalys, negalėjo nežinoti, kokia dalis yra priskirta gyvenamajam namui, kuriame yra jiems nuosavybės teise priklausantis turtas, įgydami nuosavybės teisę į žemės sklypo dalis, negalėjo nežinoti, kokią sklypo dalį įgyja. Pareiškėjai, būdami atidūs ir rūpestingi civilinių teisinių santykių dalyviai privalėjo būti susipažinę su nuosavybės teise pereinančių objektų dokumentacija.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjai yra praleidę ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 28 straipsnio 1 dalyje nustatytą trisdešimties dienų terminą apskųsti nurodytus aktus ir nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo praleistą terminą atnaujinti, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 8 punktu, teismas administracinę bylą nutraukė.

II.

Pareiškėjos B. Z. F. ir A. O. G. (toliau – ir pareiškėjos) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, nurodant, kad skundo padavimo termino pareiškėjos nepraleido.

Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas taip ir nenurodė, kada B. Z. F. ir A. O. G. konkrečiai sužinojo apie Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. 2.3-5420(01). Pareiškėjų vertinimu, tai yra akivaizdus pažeidimas, kuris pirmosios instancijos teismo nutartį daro neargumentuota, suteikiančią prioritetą atsakovams, kai atsakovai turėjo pareigą informuoti B. Z. F. bei A. O. G. apie 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 2.3-5420(01) priėmimą. Pareiškėjos taip pat pažymi, kad teismo minimą 2015 m. gruodžio 15 d. raštą-pretenziją parengė M. K., kuris pretenzijos apačioje nurodė save kontaktiniu asmeniu, todėl tokio susirašinėjimo buvimas nepatvirtina, kad apie įsakymą žinojo ir pareiškėjos, kurioms buvo apie 90 metų. Be to, M. K. neturėjo jokios teisinės pareigos informuoti Z. F. ir/ ar A. O. G. apie gautą iš Vilniaus m. savivaldybės atsakymą. Taip pat nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrius savo atsiliepime nurodė, kad neturi tokių duomenų, kad pareiškėjai, tarp jų, B. Z. F. bei A. O. G. būtų informuotos apie ginčo įsakymą.

Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą į pareiškėjų atskirąjį skundą, kuriuo prašo pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Tvirtina, kad pareiškėjos praleido terminą skundui pateikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Pareiškėjų B. Z. F. ir A. O. G. atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas administracinę bylą nutraukė, nustatęs, kad yra praleistas terminas skundui dėl Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 2.3-5420-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre bei sklypo dalių dydžio nustatymo“ ir Vilniaus mieto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 30-2198 panaikinimo pateikti, o byloje nenustatyta pagrindų atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.).

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad tuo atveju, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjos siekia apskųsti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. 2.3-5420-(01) bei Vilniaus mieto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 30-2198, skundą dėl šių administracinių aktų pateikė 2016 m. gruodžio 21 d. bei patikslintą skundą – 2017 m. kovo 9 d.

Pareiškėjos nurodo, kad apie siekiamą apskųsti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. 2.3-5420-(01) sužinojo tik 2016 m. lapkričio 21 d., kai Vilniaus miesto savivaldybė pareiškėjų atstovui persiuntė šį dokumentą – taigi, termino apskųsti šį įsakymą nepraleido. Argumentų, susijusių su termino apskųsti Vilniaus mieto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. 30-2198 praleidimu bei pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo šiuo aspektu, pareiškėjos nepateikia, akcentuodamos, kad svarbiausias aktas, darantis esminę įtaką pareiškėjų teisėms, yra Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. 2.3-5420-(01).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad kiti pareiškėjai atskirojo skundo nepateikė, argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nenurodė, todėl ginčijama nutartis nagrinėjama B. Z. F. ir A. O. G. pareikštų reikalavimų atžvilgiu, teisėjų kolegijai nenustačius pagrindų nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatą, yra ne kartą yra akcentavęs, jog, sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kai įstatyme numatytas tam tikro akto viešas paskelbimas, terminas skundui paduoti paprastai pradedamas skaičiuoti, kai baigiamos visos teisės norminiuose aktuose numatytos privalomos skundžiamo atsakovo sprendimo viešo paskelbimo procedūros (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-212/2009).

Kita vertus, pastebėtina, kad tokiu atveju, kai teismui yra skundžiamas atitinkamas priimtas individualus administracinis aktas, kurio paskelbimas viešai nėra privalomas, tokio individualaus teisės akto paskelbimo, taigi ir jo apskundimo teismui termino eigos pradžia paprastai negali būti siejama su jo paskelbimu viešai atitinkamame leidinyje, o sprendžiant, ar paduodant skundą nebuvo praleistas skundo padavimo terminas, turi būti vertinama, kada pareiškėjas sužinojo, kas ir kada priėmė skundžiamą aktą ir koks yra šio akto turinys (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-288/2012). Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Atsižvelgusi į šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nustatė keletą svarbių aspektų.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nevertino, ar Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. 2.3-5420-(01) privalėjo būti skelbiamas viešai, ar turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui – šiuo atveju pareiškėjoms – kiekvienai asmeniškai (ar jų atstovui). Teismas taip pat nevertino, ar pareiškėjos turėjo tinkamai įgaliotą atstovą, kuris galėjo jų vardu susipažinti su aktualiais dokumentais, ir nuo kada tokie atstovavimo santykiai atsirado. Tik nustatęs šias svarbias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas galėjo spręsti, ar terminas pateikti skundą dėl šio įsakymo yra praleistas. Vis dėlto, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartyje šių faktų nenustatęs, padarė išvadą, kad pareiškėjos į bylą kreipėsi praleidusios įstatymo nustatytą terminą.

Kaip matyti, siekiamu apskųsti įsakymu valstybiniame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), be kita ko, nustatomi servitutai bei žemės sklypo dalys, reikalingos pastatams eksploatuoti. Taigi, įsakymu daroma tiesioginė įtaka statinių savininkų (ar naudotojų) teisėms ir interesams.

Tokiu atveju suinteresuotų asmenų supažindinimas su aptariamo pobūdžio aktu bei jo turinio atskleidimas šioje byloje tampa esmine faktine aplinkybe. Šiuo aspektu pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjos B. Z. F. ir A. I. G. su aptariamu įsakymu buvo supažindintos anksčiau nei nurodoma jų skunde, t. y. 2016 m. lapkričio 21 d., kada įsakymas buvo įteiktas asmeniškai jų atstovui. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė dėl susirašinėjimo su Vilniaus miesto savivaldybe 2015 metų pabaigoje neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjoms iš gautų Vilniaus miesto savivaldybės atsakymų turėjo būti aiškus ginčijamo įsakymo turinys, ar net – jo numeris data ir kiti rekvizitai, jog pareiškėjos būtų galėjusios imtis teisinių savo galbūt pažeistų teisių gynybos priemonių. Atkreiptinas dėmesys ir į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. vasario 23 d. atsiliepime nurodytas aplinkybes, jog atsakovui nėra žinoma, kada pareiškėjos ar jų atstovas buvo supažindinti su siekiamu apskųsti įsakymu.

Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su termino pateikti skundą teismui eigos pradžia, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjos B. Z. F. ir A. I. G. praleido termino kreiptis į administracinį teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 2.3-5420-(01) panaikinimo, todėl pareiškėjų atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o pareiškėjų B. Z. F. ir A. O. G. skundo reikalavimas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 2.3-5420-(01) panaikinimo grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų B. Z. F. ir A. O. G. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutarties dalį, kuria nutraukta administracinės bylos dalis dėl pareiškėjų B. Z. F. ir A. I. G. reikalavimo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. 2.3-5420-(01), panaikinti ir perduoti šį pareiškėjų B. Z. F. ir A. I. G. skundo reikalavimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.