Administracinė byla Nr. eA-3144-520/2019

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01631-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2019 m. vasario 12 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Banginis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Banginis“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos šprotai“ skundą atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, uždaroji akcinė bendrovė „Stekutis“, uždaroji akcinė bendrovė „Spika“, uždaroji akcinė bendrovė „Starkis“, uždaroji akcinė bendrovė „Prekybos namai „Aistra“, akcinė bendrovė „Senoji Baltija“, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos žuvys“, Monistico, uždaroji akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė „Ramsun“, uždaroji akcinė bendrovė „Rikneda“, akcinė bendrovė „Laivitė“, V. M. gamybinė-komercinė firma „Stilma“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos jūra“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltlanta“, uždaroji akcinė bendrovė „Grinvita“, uždaroji akcinė bendrovė „Sedija“ (išregistruota), uždaroji akcinė bendrovė „Strimelė“) dėl protokolo dalies panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos, sudarytos Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V1-24 (toliau – ir Kvotų skyrimo komisija, Komisija), posėdžio protokolo Nr. ŽKB-1(6.1) (toliau – ir Protokolas) 3.3 punkto dalį, kuria ūkio subjektams, išskyrus UAB „Banginis“, paskirstytos šprotų ir strimelių žvejybos kvotos 2015 metams.

2.       Pareiškėjai paaiškino, kad 2015 m. vasario 4 d. UAB „Banginis“ pateikė prašymą Kvotų skyrimo komisijai dėl žvejybos kvotų Baltijos jūroje 2015 metams gavimo (toliau – ir Kvotų prašymas), kuriame prašė atsižvelgti į Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 12 punktą, UAB „Banginis“ atskyrimo sąlygų 12.1 ir 12.2 punktus bei UAB „Banginis“ skirti prašyme nurodytas šprotų, strimelių ir menkių kvotas, o UAB „Baltijos šprotai“, kuri buvo įsteigta atskyrimo pagrindu, įtraukti į žvejojančių Baltijos jūroje įmonių sąrašą ir jai skirti prašyme nurodytas šprotų, strimelių kvotos žvejybos Baltijos jūroje 2015 metams dalis. Pareiškėjų teigimu, ginčijamu sprendimu kitiems ūkio subjektams, nurodytiems protokole, buvo paskirstyta nepagrįstai didelė šprotų ir strimelių Baltijos jūroje žvejybos kvotų 2015 metams dalis, nes atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų, o UAB „Baltijos šprotai“ nepagrįstai ginčijamu sprendimu nebuvo skirtos žvejybos kvotos. Pareiškėjai nurodė, kad Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 4 dalis nustato kvotų skyrimo principus ir pagal šią Žuvininkystės įstatymo straipsnio dalį vienintelis ir pagrindinis kvotų nustatymo kriterijus yra istorinė dalis, kuri pagal minėto įstatymo 171 straipsnio 1 dalį nustatoma apskaičiuojant, kokią Lietuvos Respublikai skirtų atitinkamos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalį per bet kuriuos kiekvieno ūkio subjekto pasirinktus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų vidutiniškai sudarė ūkio subjekto sugautų tos rūšies žuvų kiekis.

3.       Pareiškėjai tvirtino, kad Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 4 ir 5 dalių sisteminė analizė rodo, jog apskaičiuojant ūkio subjektui tektinas žvejybos kvotas visų pirma apskaičiuojama istorinė ūkio subjektų dalis ir pagal ją ūkio subjektui tektina Lietuvos Respublikos žvejybos galimybių dalis. Nustačius, kad visų ūkio subjektų pagal istorinę dalį apskaičiuota žvejybos galimybių dalis viršija Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos kvotų dydį, ūkio subjektams yra proporcingai mažinama suteiktų žvejybos kvotų dalis, kol ji pasiekia Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos kvotų dydį. Pareiškėjų teigimu, visiems ūkio subjektams nustačius žvejybos kvotų dydį pagal istorinę dalį, ūkio subjektams skirtinas žvejybos kvotas proporcingai sumažinus iki Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos kvotų dydžio pagal Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalį, toliau yra vertinama, ar ūkio subjektui skirtina kvotų dalis neviršija 40 procentų Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių, o jų viršijimo atveju ūkio subjektui suteiktinų kvotų dalis mažinama iki 40 procentų.

4.       Pareiškėjai nurodė, kad ginčijamu sprendimu ūkio subjektams skirstant žvejybos kvotas buvo taikytas kitoks kvotų apskaičiavimo principas – pirmiausia buvo apskaičiuota kiekvienam ūkio subjektui tenkanti istorinė dalis bei pagal ją apskaičiuota tenkančios kvotos dalis, o tada nemažinta visiems ūkio subjektams proporcingai tenkanti kvotų dalis pagal Lietuvos Respublikos turimą žvejybos kvotų dydį (Žuvininkystės įstatymo 171 str. 5 d.), o taikytas Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalyje nustatytas draudimas vienam ūkio subjektui turėti daugiau nei 40 procentų žvejybos kvotos. Toks žvejybos kvotų dalies apskaičiavimas lėmė situaciją, kad UAB „Banginis“ pritaikius 171 straipsnio 6 dalyje nustatytą apribojimą turėti ne daugiau nei 40 procentų žvejybos kvotų, bendra visiems ūkio subjektams tenkanti kvotos dalis, apskaičiuotina pagal istorinę dalį, nebeviršijo Lietuvos Respublikos turimos kvotų dalies, todėl nebuvo proporcingo kvotų dalių mažinimo visiems ūkio subjektams, o kitiems ūkio subjektams teko neproporcingai didesnė kvotos dalis, paskirstytina kitais Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnyje nustatytais būdais. Pareiškėjas UAB „Banginis“ pabrėžė, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusi Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalis draudė turėti daugiau nei 40 procentų kiekvienos žuvų rūšies Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių, tačiau šioje normoje nebuvo įtvirtintas draudimas skirti daugiau nei 40 procentų kiekvienos žuvų rūšies Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių. Pareiškėjo teigimu, jeigu nustatoma, kad ūkio subjektui tekusios kvotos dalis viršija 40 procentų Lietuvos Respublikos turimų žvejybos galimybių, jis privalo minėtą kvotų dalį perleisti teisės aktų nustatyta tvarka kitiems ūkio subjektams. Tokią išvadą pagrindžia Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje 2015 m. birželio 30 d. priimtas Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio ir priedo pakeitimo įstatymas, kuriame išskirtos žvejybos galimybių turėjimo ir skyrimo sąvokos, taikomas 40 procentų ribojimas ir žvejybos galimybių turėjimui, ir skyrimui per kalendorinius metus.

5.       Pareiškėjai taip pat nurodė, kad pareiškėjo UAB „Banginis“ prašymas skirti žvejybos kvotas UAB „Baltijos šprotai“ 2015 metams nebuvo tinkamai išnagrinėtas, kadangi UAB „Baltijos šprotai“ ginčijamu sprendimu nebuvo skirtos žvejybos kvotos.

6.       Pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad atsižvelgiant į UAB „Banginis“ atskyrimo sąlygas, UAB „Baltijos šprotai“ turėjo teisę gauti prašyme nustatytą šprotų ir strimelių kvotos dalį, lygią 1 908,8 tonos strimelių (kvota apskaičiuota pagal laivo „Gilija“ 2011, 2012, 2013 metų sugavimo duomenis) bei 4 275,6 tonos šprotų (kvota apskaičiuota pagal laivo „Gilija“ 2009, 2011, 2012 metų sugavimo duomenis). Pareiškėjų teigimu, netinkamas Kvotų prašymo nagrinėjimas lėmė neteisėtą žvejybos kvotų ūkio subjektams žvejybai Baltijos jūroje paskirstymą. 

7.       Pareiškėjai prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), kad būtų ištirta Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalies atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai bei teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principams. Šį prašymą motyvavo tuo, kad Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalyje nustatytas apribojimas  yra neproporcingas, apriboja ūkio subjektams pretenduoti į didesnę nei 40 procentų kiekvienos žuvų rūšies Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių dalį, pažeidžia ūkinio subjektų lygiateisiškumą bei sąžiningą konkurenciją.

8.       Atsakovas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9.       Atsakovas nurodė, kad Tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V1-24 patvirtinto Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 3 punkte nustatyta, jog Kvotų skyrimo komisija žvejybos Baltijos jūroje kvotas skiria žuvų išteklių naudotojams vadovaudamasi Taisyklėmis, kurios nustato Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 5 ir 6 dalių taikymo eiliškumą. Atsižvelgiant į Taisyklių 27 punktą, pirma taikoma  Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalis, o tik vėliau, esant būtinybei, taikoma Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 5 dalis.

10.       Atsakovas paaiškino, kad kvotos skiriamos ūkio subjektams, valdantiems Lietuvos Respublikos žvejybos laivą ir atitinkantiems kitus nustatytus reikalavimus. UAB „Baltijos šprotai“, kaip ūkio subjektas, kvotų skirstymo dieną (2015 m. vasario 5 d.) neegzistavo, todėl negalėjo valdyti Lietuvos Respublikos žvejybos laivo, turėti sugavimų istorinės dalies (pasirinktus 3 metus iš paskutinių 7 kalendorinių metų ūkio subjekto sugautų konkrečios rūšies žuvų kiekis) ir pretenduoti į žvejybos kvotų dalį. UAB „Baltijos šprotai“ iki dokumentų pateikimo termino pabaigos nebuvo pateikusi dokumentų žvejybos kvotai gauti.

11.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Žemės ūkio ministerija nurodė tuos pačius nesutikimo su skundu motyvus kaip ir atsakovas.

12.       Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Prekybos namai „Aistra“, akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Laivitė“, UAB „Starkis“, UAB „Spika“, UAB „Stekutis“, AB „Senoji Baltija“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13.       Tretieji suinteresuoti asmenys paaiškino, kad Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalis neleidžia nei vienam ūkio subjektui turėti daugiau kaip 40 procentų individualių žvejybos galimybių, tai reiškia, kad draudžiama bet kokia civilinė ar administracinė ūkio subjekto didesnės nei 40 procentų kiekvienos žuvų rūšies individualių žvejybos galimybių dalies apyvarta. Pareiškėjų pageidaujama žvejybos galimybių apskaičiavimo metodika prieštarauja Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalies nuostatoms, o Kvotų skyrimo komisija teisingai taikė minėtą Žvejybos įstatymo straipsnį. Kvotų prašymo pateikimo termino pabaigoje ir Kvotų skyrimo komisijos protokolinio sprendimo priėmimo dieną UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ reorganizavimas nebuvo baigtas, šios bendrovės turėjo ribotą teisnumą.

 

II.

 

14.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjų UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ skundą atmetė.  

15.       Teismas nustatė, kad 2015 m. vasario 5 d. įvyko Kvotų skyrimo komisijos posėdis, šiame posėdyje vyko atviros Baltijos jūros ūkio subjektų prašymų nagrinėjimas ir žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimas atviros Baltijos jūros žuvų išteklių naudotojams 2015 metams bei buvo priimtas byloje ginčijamas sprendimas, įformintas Komisijos posėdžio protokolu Nr. ŽKB-1(6.1). Vadovaujantis Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalimi, buvo nuspręsta UAB „Banginis“ skirti 40 procentų šprotų ir strimelių žvejybos galimybių dalį nuo Lietuvos Respublikai skirtos kvotos, taip pat išdėstytos pirmuoju etapu ūkio subjektams skirtinos kvotos.

16.       Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 4–6 dalių taikymo eiliškumu, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai iš esmės teigia, jog šio įstatymo 171 straipsnio 6 dalyje nustatytas apribojimas yra klaidingai taikomas ne pritaikius Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 5 dalį ir proporcingai sumažinus visų ūkio subjektų turimą istorinę kvotą iki jų sumos atitikties Lietuvos Respublikos turimai kvotai, o taikant 40 procentų apribojimą istorinei kvotai. Teismo vertinimu, šis pareiškėjų motyvas buvo paneigtinas remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nes jų turinys patvirtina, kad 40 procentų apribojimas UAB „Banginis“ buvo taikomas nuo Lietuvos Respublikai skirtos kvotos ir tai atitiko teisinį reguliavimą, įtvirtintą Žuvininkystės įstatyme ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3D-38 patvirtintose Individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).

17.       Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pradėti norminę bylą dėl to, ar Taisyklėse nustatyta kvotų skyrimo tvarka neprieštarauja Žuvininkystės įstatymo 171 straipsniui, nes ginčijamu sprendimu UAB „Banginis“ buvo skirta 40 procentų šprotų ir strimelių žvejybos galimybių dalies nuo Lietuvos Respublikai skirtos kvotos. Teismas pažymėjo, kad UAB „Banginis“ nekilo skunde nurodytos teisinės pasekmės – Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalyje nustatytas 40 procentų ribojimas buvo pritaikytas nuo Lietuvos Respublikai skirtos kvotos, todėl Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalis buvo taikyta tinkamai. Nustačius šias aplinkybes, teismo vertinimu, Taisyklių atitiktis Žuvininkystės įstatymo 171 straipsniui tampa hipotetiniu klausimu, neturinčiu įtakos teisingai išnagrinėti šį ginčą.

18.       Dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalies atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 daliai bei teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principams, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai savo abejones Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalies atitiktimi Konstitucijai grindė tuo, jog nė viename iš valstybės ūkio sektorių nėra taikomas dirbtinis įstatymais nustatytas ūkio subjektams rinkos apribojimas, draudžiantis ūkio subjektui užimti daugiau nei 40 procentų rinkos, o priėmus Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalį, buvo beveik dvigubai sumažinta UAB „Banginis“ užimama rinkos dalis, o tai, pareiškėjų nuomone, yra neproporcinga, be to, Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalis pažeidžia ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą bei sąžiningą konkurenciją, kadangi iškreipia verslinės žvejybos sąlygas.

19.       Teismas, įvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą, Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio objektą ir tikslą, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, darė išvadą, kad nekyla abejonių dėl Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalies atitikties Konstitucijai, nes pareiškėjų motyvas, jog Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalimi nėra sudaromos lygios galimybės konkuruoti, yra nepagrįstas. Teismo vertinimu, Žuvininkystės įstatymo 6 straipsnio 2 dalis patvirtina, kad gali būti nustatyti bendro žuvų sugavimo ar tam tikrų rūšių žuvų sugavimo limitai.

20.       Teismas, nustatęs, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog UAB „Baltijos šprotai“ buvo įregistruota tik 2015 m. vasario 9 d., t. y. jau po žvejybos kvotų paskirstymo, konstatavo, kad teisėtai ir pagrįstai UAB „Baltijos šprotai“ nebuvo skirtos žvejybos kvotos, nes UAB „Baltijos šprotai“ nebuvo ūkio subjektas pagal Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 26 dalį.

 

III.

 

21.       Pareiškėjas UAB „Banginis“ (toliau – ir pareiškėjas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Kvotų skyrimo komisijos Protokolo 3.3 punkto dalį, kuria ūkio subjektams, išskyrus UAB „Banginis“, paskirstytos šprotų ir strimelių žvejybos kvotos 2015 metams. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai ir 46 straipsnio 1 daliai, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinės valstybės principams.

22.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, nes teismas iš esmės nepasisakė ir nevertino patikslinto skundo, kurį pareiškėjas padavė teismui 2015 m. liepos 3 d., argumentų dėl netinkamo Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalies taikymo, kas nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Pareiškėjas akcentuoja, kad Protokolo priėmimo metu galiojusios Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalies nuostatos nenumatė draudimo ūkio subjektui skirti daugiau kaip 40 procentų kiekvienos žuvų rūšies Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių. Pareiškėjo teigimu, galiojusi norma nustatė apribojimą, draudžiantį ūkio subjektui turėti daugiau kaip 40 procentų kiekvienos žuvų rūšies Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių, tačiau nenumatė jokių apribojimų, susijusių su kvotų skyrimu, t. y. Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalis nedraudė ūkio subjektui skirti daugiau kaip 40 procentų kiekvienos žuvų rūšies Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių. Teisės aktų nuostatos, iš esmės ribojančios ūkio subjektų veiklą bei nuosavybės apimtį, privalo būti aiškiai ir tiksliai nustatytos įstatymu, o jų netikslumas bei neaiškumas aiškintinas ūkio subjektų naudai.

23.       Pareiškėjas įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalį. Pareiškėjo teigimu, pagal Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio žvejybos galimybės turėjo būti paskirstytos taip: kiekvienas ūkio subjektas pasirenka 3 geriausius žvejybos metus iš paskutinių 7 žvejybos metų (171 str. 1 d.); pagal ūkio subjekto pasirinktus 3 kalendorinius metus išvedamas pasirinktais žvejybos metais sugautos žuvies procentinis vidurkis nuo visos Lietuvai skirtos kvotos dalies ir nustatomas bendras visų 3 pasirinktų metų procentinis vidurkis; ūkio subjekto procentinis tektinos kvotos vidurkis padidinamas arba sumažinamas procentine išraiška atsižvelgus į aplinkosauginius, socialinius, ekonominius kriterijus (171 str. 4 d.); visų ūkio subjektų sudėjus procentinius tektinos kvotos vidurkius ir bendram visų ūkio subjektų procentiniam tektinos kvotos vidurkiui gavusis daugiau nei 100 procentų, bendras procentinis vidurkis mažinamas iki 100 procentų (171 str. 5 d.); ir, galiausiai nustačius kiekvienam ūkio subjektui tektiną žvejybos kvotos dalį, taikomas Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalies apribojimas. Tuo atveju, jeigu apskritai Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalis turėjo būti taikytina kvotų skyrimo momentu (su kuo pareiškėjas nesutinka), minėto straipsnio 5 ir 6 dalių taikymo netinkamas eiliškumas lėmė ne Protokolu skirtos pareiškėjui kvotos dydį, o kitiems ūkio subjektams nepagrįstai tekusią didesnę kvotos dalį ir dėl to atitinkamai mažesnę likusią vėlesniais kvotų skirstymais skirstytiną kvotų dalį. Pareiškėjas nurodo ir apskaičiuoja, kad dėl netinkamo žvejybos galimybių paskirstymo kitiems ūkio subjektams turėjo būti palikta 333,3 tonomis mažiau šprotų ir 304,77 mažiau strimelių.

24.       Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino patikslinto skundo argumentų dėl Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 5 ir 6 dalių taikymo, todėl nepagrįstai netyrė Taisyklių atitikties Žuvininkystės įstatymo 171 straipsniui. Pareiškėjo teigimu, tai buvo esminis ginčo klausimas, kuris turėjo lemti pagrindines teismo išvadas. Taisyklių 27 punktu buvo ne tik iš esmės praplėstas bei pakeistas Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalies taikymas, tačiau taip pat minėta norma tapo vienu iš kriterijų, pagal kuriuos nustatoma ūkio subjektams skirtina kvotos dalis, nors to nenumatė Protokolo priėmimo metu galiojusi Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio redakcija, kas tiesiogiai pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

25.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas paviršutiniškai išnagrinėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalies atitikties Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams, konstituciniam teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, proporcingumo ir teisinės valstybės principams. Pareiškėjas akcentuoja, kad minėta nuostata iš esmės apribojama didesnę rinkos dalį užimančių ūkio subjektų ūkinė komercinė veikla, nes paneigta ūkio subjektų galimybė turėti didesnę nei 40 procentų žvejybos Baltijos jūroje kvotų dalį. Pareiškėjas sutinka, kad Žuvininkystės įstatymo 171 straipsniu įgyvendinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr. I492-4/2014, kadangi įstatymo lygmeniu nustatyti kvotų skyrimo principai. Tačiau minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje nebuvo nuspręsta dėl ūkio subjektams taikytinų rinkos dalies apribojimų tikslingo nustatymo.

26.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą nepakeistą.

27.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į skundą. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, atsakovas paaiškino, kad teismo toks prašymas nesaisto. Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnis atsirado dėl kitos norminės bylos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. kovo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 pažymėjo, jog ūkinės veiklos ribojimas gali būti nustatytas tik įstatyme.

28.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip Tarnybos atsiliepimas į apeliacinį skundą.  

29.       Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Prekybos namai „Aistra“, UAB „Stekutis“, UAB Starkis“, AB „Senoji baltija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą nepakeistą.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

IV.

 

30.       Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

31.       Pareiškėjai UAB „Banginis“ ir UAB „Baltijos šprotai“ skundu prašė panaikinti Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos, sudarytos Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V1-24, 2015 m. vasario 10 d. protokolo Nr. ŽKB-1 (6.1) 3.3 punkto dalį, kuria ūkio subjektams, išskyrus UAB „Banginis“, nustatytos strimelių ir šprotų kvotos 2015 metams. Skundas buvo grindžiamas tuo, kad nepagrįstai ir neteisėtai Protokole kitiems ūkio subjektams apskaičiuotos žvejybos kvotos, kad UAB „Banginis“, pritaikius Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalyje (šioje byloje aktuali 2014 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-1523 redakcija) nustatytą apribojimą turėti ne daugiau nei 40 procentų žvejybos kvotų, bendra visiems ūkio subjektams tenkanti kvotos dalis, apskaičiuotina pagal istorinę dalį, nebeviršijo Lietuvos Respublikos turimos kvotų dalies, todėl nebuvo proporcingo kvotų dalių mažinimo visiems ūkio subjektams, kaip nustatyta minėto įstatymo 171 straipsnio 5 dalyje, ir kitiems ūkio subjektams teko neproporcingai didesnė kvotos dalis, paskirstytina kitais Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnyje nustatytais būdais. Pareiškėjų teigimu, Komisija, skirstydama žvejybos kvotas, nenuosekliai (ne pagal eiliškumą) taikė Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 5–6 dalis, pareiškėjui UAB „Banginis“ 40 procentų apribojimas kvotų skyrimo etape apskritai negalėjo būti taikomas. Taip pat skundas buvo grindžiamas tuo, kad nepagrįstai ir neteisėtai UAB „Baltijos šprotai“ ginčijamu sprendimu nebuvo skirtos žvejybos kvotos.

32.       Pažymėtina, kad Komisijos 2015 m. vasario 10 d. protokolo Nr. ŽKB-1 (6.1) 3.3 punktu nustatytos ūkio subjektams skiriamos žvejybos kvotos pirmuoju etapu. Šiame punkte nurodyta, kad vadovaujamasi žemės ūkio ministro 2015 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3D-38 „Dėl individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių skyrimo taisyklių patvirtinimo“ bei atsižvelgiama į ūkio subjektų pateiktus prašymus ir kitus dokumentus. UAB „Baltijos šprotai“ nebuvo įtraukti į Protokolo 3.3 punktu patvirtintą sąrašą. Protokolo 3.1 punktu vadovaujantis Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalimi (Protokole nurodyta 6 punktu), nutarta pareiškėjui UAB „Banginis“ skirti 40 procentų šprotų ir strimelių žvejybos galimybių dalies, skirtos paskirstymui pirmuoju etapu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjais UAB „Banginis“ šio Protokolo nutarimo neginčijo.

33.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, padaręs išvadą, jog pagal Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalį pritaikytas apribojimas turėti daugiau kaip 40 procentų strimelių ir šprotų žvejybos galimybių nuo Lietuvos Respublikai skirtos konkrečių žuvų rūšių kvotos atitiko teisinį reguliavimą ir nepažeidė pareiškėjo UAB „Banginis“ teisių. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad teisėtai ir pagrįstai UAB „Baltijos šprotai“ nebuvo skirtos žvejybos kvotos, nes UAB „Baltijos šprotai“ nebuvo ūkio subjektas pagal Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 26 dalį.

34.       Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo skundą padavė tik pareiškėjas UAB „Banginis“, kuris nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjui ir kitiems ūkio subjektams nustatytomis kvotomis 2015 metams pirmuoju etapu ir šiuo aspektu padarytomis išvadomis, laikosi pozicijos, kad skundas turėjo būti tenkintas.

35.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo išsprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, kad kilusiam ginčui aktualus teisinis reguliavimas nustatytas Žuvininkystės įstatyme ir Taisyklėse. Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnis nustatė bendruosius žvejybos galimybių Baltijos jūroje paskirstymo principus. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas individualių žvejybos galimybių paskirstymo ūkio subjektams, valdantiems Lietuvos Respublikos žvejybos laivą, metodas, pagal kurį skirstant individualias žvejybos galimybes ūkio subjektams apskaičiuojama, kokią Lietuvos Respublikai skirtų atitinkamos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalį per bet kuriuos kiekvieno ūkio subjekto pasirinktus 3 kalendorinius metus iš 7 paskutinių kalendorinių metų vidutiniškai sudarė ūkio subjekto sugautų tos rūšies žuvų kiekis (toliau – ir istorinė dalis). Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ūkio subjektui skiriamos individualios žvejybos galimybės yra lygios istorinei daliai, kuri gali būti sumažinta arba padidinta, atsižvelgiant į šioje dalyje nurodytus kriterijus: 1) padidinama po 0,1 procento už kiekvieną parduotų Lietuvos Respublikos teritorijoje atitinkamos rūšies žvejybos produktų dalį procentais, skaičiuojamą nuo visų ūkio subjekto sugautų tos rūšies žvejybos produktų per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje; 2) atsižvelgiant į mažesnį ūkio subjekto verslinės žvejybos poveikį aplinkai, padidinama 5 procentais už naudojamus selektyvius verslinės žvejybos įrankius ir tausojančius gamtines buveines žvejybos būdus, taip pat 5 procentais – už mažiau teršiančius aplinką ir sunaudojančius mažiau energijos žvejybos laivus; 3) sumažinama po 2 procentus už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą sunkų pažeidimą ir po 0,5 procento už kiekvieną per ataskaitinius metus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, padarytą verslinę žvejybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, kuris nebuvo pripažintas sunkiu. Pagal šio straipsnio 5 dalį, jei apskaičiuotų ūkio subjektams skiriamų individualių žvejybos galimybių suma viršija paskirstomas pagal istorinę dalį Lietuvos Respublikos žvejybos galimybes, kiekvienam ūkio subjektui skiriamos individualios žvejybos galimybės proporcingai mažinamos.

36.       Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad vienas ūkio subjektas, įskaitant su juo susijusius ūkio subjektus, kaip jie apibrėžti šio įstatymo 142 straipsnio 12–19 dalyse, negali turėti daugiau kaip 40 procentų kiekvienos žuvų rūšies Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių.

37.       Žuvininkystės įstatymas taip pat nustato, kad bendram naudojimui priekrantės žvejybai atėmus Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 7 dalyje nustatytas žvejybos galimybes, likusi nepaskirstyta pagal istorinę dalį Lietuvos Respublikai skirtų kiekvienos rūšies žuvų žvejybos galimybių dalis, bet ne mažiau kaip 5 procentai, paskirstoma aukciono būdu Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka ūkio subjektams, valdantiems Lietuvos Respublikos žvejybos laivą, jei nebus viršyta Žemės ūkio ministerijos nustatyta žvejybos pajėgumo riba atitinkamame geografiniame žvejybos rajone (Žuvininkystės įstatymo 171 str. 8 d.).

38.       Taisyklėmis nustatyta Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio įgyvendinimo tvarka, t. y. nustatyta individualių žvejybos Baltijos jūroje galimybių, išreikštų didžiausiu galimu sugauti tam tikros rūšies žuvų kiekiu, skyrimo ūkio subjektams tvarka (Taisyklių 1 p.). Taisyklių 17 punktas nustato, kad pirmuoju etapu ūkio subjektui skiriama kvota – dalis Lietuvos Respublikai skirtos kvotos, kuri apskaičiuojama pagal Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių nuostatas. Komisija, vadovaudamasi Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, apskaičiuoja kiekvieno ūkio subjekto istorinę dalį, įvertina kiekvienam ūkio subjektui taikytinus Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 4 dalyje nustatytus kriterijus, atsižvelgdama į vieno ūkio subjekto turimos tam tikros žuvų rūšies kvotos dydžiui taikomą apribojimą, nustatytą Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalyje, apskaičiuoja kiekvienam ūkio subjektui, pateikusiam Taisyklių 23 punkte nurodytus dokumentus, skirtinos Lietuvos Respublikos kvotos dalį pagal šiame punkte nurodytą formulę (Taisyklių 27 p.). Jei pagal Taisyklių 27 punktą apskaičiuotų ūkio subjektams skirtinų Lietuvos Respublikos kvotos dalių suma viršija Taisyklių 17 punkte nustatytą didžiausią galimą pirmuoju etapu paskirstyti Lietuvos Respublikai skirtų kvotų dalį, kiekvienam ūkio subjektui skiriama Lietuvos Respublikos kvotos dalis proporcingai sumažinama (Taisyklių 28 p.). 

39.       Aiškindama šioje byloje taikytiną teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-376-502/2018 išaiškino, kad pagal nurodytą teisinį reguliavimą, Lietuvos Respublikai skirtos žvejybos galimybės paskirstomos taikant metodą, kuris iš esmės grindžiamas ankstesnių duomenų apie sužvejotus kiekius kriterijumi. Pagal šį kriterijų didžioji šių žvejybos galimybių dalis paskirstoma, atsižvelgiant į ūkio subjekto pagauto konkrečios žuvų rūšies kiekio vidurkį per 3 metus, ūkio subjekto pasirinktus iš 7 paskutinių kalendorinių metų. Istorinę dalį turintys ūkio subjektai gali gauti žvejybos galimybes pateikdami kompetentingai valdžios institucijai ankstesnius duomenis apie sužvejotus kiekius, o ūkio subjektams, kurie istorinės dalies neturi, paskirstoma tik likusi žvejybos galimybių dalis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikai suteiktos kvotos dalį, likusią šias galimybes paskirsčius pagal istorinę dalį. Šioje nutartyje taip pat buvo konstatuota, kad žvejybos galimybių paskirstymo metodas, įtvirtintas teisės akte – Žuvininkystės įstatyme, nustato imperatyvų draudimą kuriam nors ūkio subjektui gauti daugiau kaip 40 procentų konkrečios žuvų rūšies žvejybos galimybių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2018 m. liepos 12 d. sprendime byloje UAB „Spika“ ir kt. prieš Žuvininkystės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (C-540/16), nurodė, kad aptariamas paskirstymo metodas nelemia visiško atitinkamos rinkos uždarymo, metodas neviršija to, kas būtina Žuvininkystės įstatymu siekiamiems bendrojo intereso tikslams įgyvendinti, ir dėl to proporcingumo principo nepažeidžia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas minėtoje byloje analizavo ir vertino Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnyje įtvirtintą ir pareiškėjo kritikuojamą žvejybos galimybių paskirstymo metodą, įskaitant ir šio straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl 40 procentų ribojimo. 

40.       Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A-376-502/2018 buvo nagrinėjamas UAB „Spika“, UAB „Stekutis“ ir UAB „Prekybos namai „Aistra“ skundas dėl Komisijos posėdžio, vykusio 2015 m. gegužės 7 d., protokolo 2.2 punkto dalies, kuria tam tikriems ūkio subjektams, iš jų ir UAB „Banginis“, buvo skirtos strimelių ir šprotų kvotos 2015 metams antruoju etapu. Byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvavo ir UAB „Banginis“. Šioje byloje sprendžiant klausimą, ar UAB „Banginis“ antruoju etapu taikant Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnyje įtvirtintą žvejybos galimybių paskirstymo metodą, teisingai buvo nustatytos kvotos, buvo vertinamos ir faktinės aplinkybės, susijusios su kvotų 2015 metams nustatymu pirmuoju etapu, tikrinama ir vertinama, ar Komisija tinkamai taikė Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnyje įtvirtintą žvejybos galimybių paskirstymo metodą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Komisija, skirstydama žvejybos kvotas ūkio subjektams tiek 2015 m. vasario 10 d. posėdyje, tiek 2015 m. gegužės 11 d. posėdyje, vadovavosi tais pačiais teisės aktais (Žuvininkystės įstatymo 171 straipsniu, Taisyklėmis). 

41.       Įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimus 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-376-502/2018, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus 2018 m. liepos 12 d. sprendime byloje C-540/16, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto (nesavalaiko) Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalies taikymo apskaičiuojant ir skiriant žvejybos galimybių dalį UAB „Banginis“ 2015 metams.

42.       Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo motyvu, kad ginčijamo sprendimo priėmimo momentu Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalis nesuteikė teisės Komisijai būtent skirstymo etape taikyti UAB „Banginis“ 40 procentų šprotų ir strimelių žvejybos galimybių ribą. Šioje byloje nėra ginčo, kad UAB „Banginis“ žvejybos galimybės buvo paskirtos Komisijos (įgaliotos institucijos) 2015 m. vasario 10 d. protokoliniu sprendimu, o  Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalies nuostata yra imperatyvi. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie tai, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo 2015 m. birželio 30 d. Žuvininkystės įstatymo Nr. VIII-1756 171 straipsnio ir priedo pakeitimo įstatymas Nr. XII-1929 ir  minėta nuostata buvo pakeista, nekeičia reikalo esmės.

43.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo iš esmės patikslinto skundo, nevertino jo argumentų, susijusių su žvejybos galimybių skyrimo tvarka ir taikytais apribojimais, nepasisakė dėl Komisijos veiksmų, kuriais pareiškėjui buvo pirmiausia taikytas 40 procentų visų šalies žvejybos galimybių apribojimas, neapskaičiavus visų ūkio subjektų istorinių kvotų atsižvelgiant į Lietuvos Respublikai skirtą kvotą. Teismas nepagrįstai atsisakė tirti Taisyklių atitiktį Žvejybos įstatymui, iš esmės nevertino, ar Žvejybos įstatymo 171 straipsnio 6 dalis gali būti taikoma skiriant kvotas, ar ji nukreipta į ūkio subjekto turimų žvejybos galimybių apimties ribojimą.

44.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo motyvus, susijusius su pareiškėjo argumentų neišnagrinėjimu, nesutinka su tokia pareiškėjo pozicija, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu skundo reikalavimu, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), dėl kurių buvo prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą, t. y. sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. 

45.       Nesutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas dėl ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto pažeidimo, t. y. dėl to, kad sprendimas nemotyvuotas, nes teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas atsižvelgus būtent į teismo sprendime išdėstytus argumentus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama motyvų nebuvimui ar tapatinama su motyvų nebuvimu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

46.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai bei teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principams. Pareiškėjas tvirtina, kad Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalyje nustatytas apribojimas yra neproporcingas, apriboja ūkio subjektams pretenduoti į didesnę nei 40 procentų kiekvienos žuvų rūšies Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos galimybių dalį, pažeidžia ūkio subjektų lygiateisiškumą bei sąžiningą konkurenciją. 

47.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

48.       Pabrėžtina, kad pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

49.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nesikreipimas į Konstitucinį Teismą ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą negali būti tikrinamas instancine tvarka, todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą. Taip pat pirmosios instancijos teismo atsisakymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Taisyklių atitikties Žvejybos įstatymui, taip negali būti tikrinamas instancine tvarka. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013; kt.). ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu.

50.       Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

51.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalies neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

52.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikšdamas abejones dėl Žuvininkystės įstatymo 171 straipsnio 6 dalyje nustatytų apribojimų, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog ši byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti abstraktaus pobūdžio teiginiai apie lygių galimybių konkuruoti nesudarymą, neužtikrintą ūkio subjektų lygiateisiškumą bei sąžiningą konkurenciją neleidžia abejoti įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai.

53.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Banginis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

 

 

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

 

 

        Artūras Drigotas

 

 

Dalia Višinskienė